Administracinė byla Nr. eA-1324-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00894-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas), Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. M. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius) 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. PE_SP4-38, 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. PE_SP5-6 ir 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (10.4)10-24-1741, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6656 ir 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7300.

2. Skunde pareiškėjas paaiškino, kad jam buvo paskirta našlių pensija, nes 1987 m. gegužės 1 d. tapo našliu. 1989 m. balandžio 8 d. sudarė naują santuoką su Z. M., tačiau nuo 1995–1996 m. sutuoktiniai kartu nebegyveno, nors santuoką išregistravo tik 2001 m. rugsėjo 28 d. 1999 m. kovo 16 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Šilutės skyrių dėl pensijos skyrimo ir jam buvo paaiškinta, jog turi teisę gauti našlių pensiją. Pareiškėjas pabrėžė, jog informavo VSDFV darbuotojus apie tai, kad kreipimosi dėl pensijos skyrimo metu nebegyveno santuokinio gyvenimo su Z. M.. Skundžiamais atsakovo sprendimais jam buvo nustatyta valstybinės socialinio draudimo pensijos permoka, susidariusi per 1999 m. kovo 8 d. – 2014 m. kovo 30 d. Šie sprendimai yra neteisėti, nes VSDFV darbuotojai turėjo galimybę patikrinti dokumentus ne tik prašymo skirti našlių pensiją pateikimo metu, bet ir vėliau, kontroliuodami pensijos paskyrimo teisėtumą. Būdamas senyvo amžiaus ir neturėdamas pakankamai žinių, pareiškėjas neturėjo galimybių spręsti, ar gauna pagrįsto dydžio pensiją. Pensijos permoka susidarė dėl atsakovo darbuotojų veiksmų, o pareiškėjo elgesyje nėra nesąžiningumo elementų, todėl pensijos permoka negali būti išskaičiuota. Atsakovas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. PE_SP5-6 nusprendė išskaityti 1999 m. kovo 8 d. – 2014 m. balandžio 30 d. susidariusią 9 368,21 Lt permoką po 20 procentų per mėnesį iš pareiškėjo gaunamos pensijos, neatsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą penkerių metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo.

3. Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsiliepimuose paaiškino, kad nuo 1997 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, Pensijų įstatymas) 451 straipsnis nustatė, kad našlei ar našliui, gaunančiam našlių pensiją už mirusį iki 1995 m. sausio 1 d. sutuoktinį, pensijos mokėjimas nutraukiamas naujai susituokus. Pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalis nustato pareigą pensijos gavėjui pranešti VSDFV teritoriniam skyriui, kuris moka jam pensiją, apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, per 10 dienų nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos. Pareiškėjas, pateikdamas 1999 m. kovo 16 d. prašymą skirti našlių pensiją, VSDFV Šilutės skyriui pateikė dokumentus, patvirtinančius jo santuokos bei sutuoktinės R. M. faktus, tačiau duomenų apie naujai sudarytą santuoką nepridėjo, tuo nuslėpdamas aplinkybes, turinčias įtakos teisei į šią pensiją nustatyti. VSDFV Klaipėdos skyriui patikrinus pareiškėjui paskirtos našlių pensijos teisėtumą, nustatyta, kad pareiškėjas buvo sudaręs antrą santuoką, todėl prarado našlio statusą. Našlių pensijos mokėjimas jam nutrauktas nuo 2014 m. gegužės 1 d., o už laikotarpį nuo 1999 m. kovo 8 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. nustatyta 9 368,21 Lt našlių pensijos permoka. Remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai), 100 ir 101 punktais, nuspręsta nuo 2014 m. birželio 1 d. išskaityti 20 procentų per mėnesį iš pareiškėjo gaunamos senatvės pensijos nustatytą našlių pensijos permoką. Pasak atsakovo, pareiškėjo prašymas taikyti sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą atmestinas, kadangi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) 36 straipsnio 6 dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių direktorių ir jų pavaduotojų teisė priimti sprendimus dėl socialinio draudimo išmokų gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu. Atsakovo nuomone, sprendimas, kuriuo buvo nustatytas našlių pensijos permokos faktas, pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, todėl administracinės bylos dalis dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. ir 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimų nutrauktina.

II.

5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo V. M. skundą tenkino iš dalies: panaikino VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. PE_SP4-38, 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. PE_SP5-6 ir 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (10.4)10-24-1741, o administracinės bylos dalį dėl VSDFV 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6656 ir 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7300 panaikinimo nutraukė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktu. Taip pat teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus 450 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

6. Teismas nurodė, kad Pensijų įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 1997 m. liepos 1 d., 451 straipsnis numatė valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos gavimo sąlygas, taip pat nustatė, kad našlei ar našliui, gaunančiam našlių pensiją už mirusį iki 1995 m. sausio 1 d. sutuoktinį, pensijos mokėjimas nutraukiamas naujai susituokus. Taigi įstatymas aiškiai įvardija imperatyvią sankciją – našlių pensijos nutraukimą, esant tam tikroms sąlygoms – našlys iš naujo susituokia. Nuostatų (Vyriausybės 1999 m. vasario 10 d. nutarimo Nr. 144 redakcija, galiojusi nuo 1999 m. vasario 20 d.) 44 punktas reglamentavo, jog prašymą dėl pensijos skyrimo su visais reikiamais dokumentais asmuo paduoda nuolatinės gyvenamosios vietos socialinio draudimo skyriui. Teismas pažymėjo, kad byloje pateiktas sutuoktuvių liudijimas patvirtina, jog pareiškėjas 1961 m. liepos 29 d. Šilutės rajono civilinės metrikacijos biure įregistravo santuoką su R. K. (po santuokos – R. M.), kuri 1987 m. gegužės 1 d. mirė. 1989 m. balandžio 8 d. pareiškėjas sudarė naują santuoką su Z. M., kurią nutraukė 2001 m. rugsėjo 28 d. Iš pensijos bylos medžiagos matyti, jog 1999 m. kovo 16 d. VSDFV Šilutės skyriuje įregistruotas prašymas Nr. 142370, kuriuo V. M. prašo skirti našlio pensiją. Šis prašymas pareiškėjo nepasirašytas – šios aplinkybės neginčija nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovė. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad nors toks prašymas formaliai neišreiškė pareiškėjo valios ir neatitiko nurodyto imperatyvaus teisinio reguliavimo nuostatų, tačiau iš pareiškėjo elgesio buvo akivaizdu, jog jis turėjo tikslą gauti našlio pensiją. Byloje nustatyta, jog pareiškėjui našlio pensija buvo paskirta kaip R. M. mirties momentu buvusiam sutuoktiniui, sukakusiam įstatyme nustatytą amžių. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad jau pareiškėjui kreipiantis į VSDFV Šilutės skyrių dėl našlio pensijos skyrimo, jis buvo sudaręs antrą santuoką su Z. M., t. y. jis faktiškai neatitiko Pensijų įstatymo 451 straipsnio reikalavimų.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo ginčijami atsakovo sprendimai dėl permokos nustatymo ir permokos išieškojimo priimti pagal Pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalį, kuri nustato, kad pensijos gavėjas privalo pranešti VSDFV teritoriniam skyriui, kuris moka jam pensiją, apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, per 10 dienų nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos. Jei apie tokias aplinkybes laiku nepranešus pensija yra permokama, permokėtas dydis iš gavėjo išieškomas pensiją mokančios įstaigos vadovo sprendimu. Nuostatų 100 punktas nustato, jog Pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje ir 64 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais, taip pat kompetentingoms institucijoms teisės aktų nustatyta tvarka nustačius, kad asmuo pateikė dokumentus su suklastotais ar neteisingais duomenimis, turinčiais įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, pensijos permokos išieškomos socialinio draudimo skyriaus direktoriaus sprendimu – ne daugiau kaip 20 procentų pensijos per mėnesį. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui našlių pensija buvo permokėta, nes jos skyrimo metu atsakovas neturėjo duomenų apie pareiškėjo antrą santuoką. Kadangi nei Pensijų įstatymas, nei Nuostatai neapibrėžia pensijų permokos sąvokos, teismas rėmėsi Lietuvių kalbos žodyne pateikta žodžio „permoka“ samprata, pagal kurią tai yra užmokėjimas daugiau negu reikia, permokėjimas (www.lkz.lt). Todėl teismas vertino, kad permoka gali būti nustatoma tuo atveju, kai pagrįstai mokama pensija, o vėliau nustatomos tam tikros aplinkybės, turinčios įtakos pensijos mokėjimui, kurios nulėmė pensijos sumokėjimą per daug. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui našlio pensija buvo paskirta nesant Pensijų įstatyme numatyto pagrindo, todėl atsakovas negalėjo 9 368,21 Lt sumos vertinti kaip pensijos permokos Pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalies prasme. Teismas, nustatęs, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui sumokėta suma nelaikytina permoka Pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalies prasme, sprendė, jog Nuostatų 100 punkto taikymas negalimas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. gegužės 20 d., 2014 m. gegužės 26 d. ir 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio reikalavimų, taip pat minėto įstatymo 4 straipsnio 1 ir 4 punktuose numatytų principų, nes atsakovas atliko veiksmus, kurie nėra priskirti jo kompetencijai, todėl sprendimus panaikino, pripažinęs, kad atsakovas netinkamai realizavo Pensijų įstatyme numatytas teises.

8. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad nagrinėjamos bylos kontekste VSDFV 2014 m. rugpjūčio 1 d. ir 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimai neturi įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, jokių teisinių pasekmių nesukelia, todėl jie negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Atsižvelgiant į tai, minėta bylos dalis nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

III.

9. Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: administracinės bylos dalį dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. ir 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimų panaikinimo nutraukti, o skundo reikalavimus panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą, VSDFV 2014 m. rugpjūčio 1 d. ir 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimus atmesti kaip nepagrįstus.

10. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pagal Pensijų įstatymo 35 straipsnio 4 dalį, našlei ar našliui pensija neskiriama, o paskirtosios pensijos mokėjimas nutraukiamas dar kartą susituokus. Pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalis nustato pareigą pensijos gavėjui pranešti VSDFV teritoriniam skyriui, kuris moka jam pensiją, apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, per 10 dienų nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos. Jei apie tokias aplinkybes laiku nepranešus pensija yra permokama, permokėtas dydis iš gavėjo išieškomas pensiją mokančios įstaigos vadovo sprendimu. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 1 dalies 1 ir 8 punktais VSDFV teritoriniams skyriams pavesta esant įstatymų nustatytiems pagrindams išieškoti dėl gavėjų kaltės permokėtas pensijų, pašalpų ir kitų išmokų sumas.
2. VSDFV Klaipėdos skyriui patikrinus V. M. našlių pensijos bylos Nr. 423700 dokumentus bei Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktus duomenis apie civilinę būklę, nustatyta, kad 1989 m. balandžio 8 d., po R. M. mirties, V. M. buvo sudaręs naują santuoką, t. y. buvo praradęs R. M. našlio statusą, ir apie šį faktą neinformavo 1999 m. kovo 16 d. kreipdamasis į VSDFV Šilutės skyrių su prašymu skirti našlių pensiją. Todėl pripažinus, kad jam nepagrįstai nuo 1999 m. kovo 8 d. paskirta našlių pensija, VSDFV Klaipėdos skyrius pagrįstai ir teisėtai našlių pensijos mokėjimą V. M. nutraukė nuo 2014 m. gegužės 1 d. ir už laikotarpį nuo 1999 m. kovo 8 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. nustatė 9 368,21 Lt našlių pensijos permoką.
3. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta VSDFV teritorinių skyrių direktorių ir jų pavaduotojų teisė priimti sprendimus dėl socialinio draudimo išmokų gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų, kurių skyrimas ir mokėjimas pavestas šiems teritoriniams skyriams, sumų išieškojimo, neapsiribojant kokiu nors terminu. Pagrindas permokos nustatymui atsirado VSDFV Klaipėdos skyriui sužinojus, kad V. M., į VSDFV Šilutės skyrių 1999 m. kovo 16 d. kreipdamasis su prašymu skirti našlių pensiją, buvo sudaręs naują santuoką ir apie šį faktą VSDFV Šilutės skyriaus neinformavo. Taigi skundžiami VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimai atitinka jiems keliamus turinio ir formos reikalavimus bei Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 4 punktuose numatytus principus.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. VSDFV Klaipėdos skyrius, patikrinęs V. M. našlių pensijos bylos dokumentus ir jų duomenis sutikrinęs su Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis apie civilinę būklę (našlių pensijos skyrimo metu Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos tokiais duomenimis nedisponavo), 2014 m. gegužės 20 d. nustatė, kad pareiškėjas 1989 m. balandžio 8 d. susituokė su Z. M.. Taigi 1999 m. kovo 16 d., teikdamas prašymą skirti našlių pensiją už R. M., pareiškėjas nuslėpė aplinkybę, kad po R. M. mirties jis buvo sudaręs naują santuoką. Ši aplinkybė turėjo lemiamą įtaką jo teisei į našlių pensiją nustatyti, kadangi sudaręs naują santuoką pareiškėjas prarado R. M. našlio statusą.
2. Permokos apibrėžimas pateikiamas Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų vykdomų išmokų permokų nustatymo, apskaitos, išieškojimo ir nurašymo tvarkoje, patvirtintoje VSDFV direktoriaus 2002 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 603. Šio teisės akto 2.2 punkte nurodyta, kad permokomis laikomos gavėjams išmokėtos nepagrįstai paskirtų ir / ar neteisingai apskaičiuotų ar nepagrįstai išmokėtų išmokų sumos dėl išmokos gavėjo kaltės, jeigu jis laiku nepranešė apie aplinkybes, turėjusias įtakos išmokos dydžiui ar mokėjimui. Iš šios normos akivaizdu, kad permoka laikytina ne tik pagrįstai mokėtos pensijos permokėta suma, bet ir visa nepagrįstai paskirta ir mokama išmoka (pensija).
3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. sausio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-717/2006, spręsdamas ginčą dėl senatvės pensijos permokos, kuri buvo paskirta pareiškėjui neatitikus įstatymo nustatytų aplinkybių senatvės pensijai skirti, pareiškėjo aiškinimą, kad permoka gali būti laikoma tik tokia suma, kai pensijos gavėjui išmokama didesnė pensija negu priklauso, o tokie atvejai, kai visa pensija mokama nepagrįstai, permokomis nepripažintini, atmetė. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose valstybinio socialinio draudimo pensijų mokėjimą, „permokos“ sąvoka nėra pateikiama, o Dabartinės lietuvių kalbos žodyne yra toks aiškinimas: „permoka – užmokėjimas daugiau negu reikia, permokėjimas“. Todėl pensijos permoka laikytina bet kokia suma, išmokėta be pagrindo. Klaipėdos apygardos administracinis teismas neteisingai įvertino permokos sąvoką, neteisingai nusprendė, jog atsakovo sprendimuose nepagrįstai taikomos normos, skirtos reglamentuoti permokų nustatymą ir išieškojimą. Nuostatų 100 punkte aiškiai įvardyta, jog kompetenciją priimti sprendimą pensijos permokai išieškoti turi VSDFV teritorinio skyriaus direktorius.
4. Dėl pareiškėjo skundžiamo VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. (10.4) 10-24-1741 teismas iš esmės nepasisakė, šio pareiškėjo reikalavimo nevertino, nusprendė sprendimą panaikinti neargumentuotai ir nepagrįstai. Taigi aptarta dalimi teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.).

12. Pareiškėjas V. M. prašo VSDFV Klaipėdos skyriaus ir VSDFV apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymi, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas teisingai įvertino susidariusią situaciją ir byloje esančius įrodymus. VSDFV darbuotojai yra atsakingi už visos informacijos surinkimą prieš priimdami sprendimą skirti bet kokią pašalpą, o jis savo parašu nepatvirtino, kad pateikti duomenys yra teisingi. Nors pareiškėjas ir turėjo tikslą gauti našlių pensiją, tačiau nesiekė, kad ji būtų skirta pažeidžiant teisės aktus, todėl jo kaltės šiuo atveju nėra. Nuspręsdamas panaikinti skundžiamus sprendimus, teismas tinkamai taikė teisės aktus, nurodydamas, kad pagal teisės normų turinį įstaigos vadovas savo sprendimu turi teisę išskaičiuoti pensijos permokas, jeigu atsiranda naujos aplinkybės, turinčios reikšmę pensijos dydžiui ir jos mokėjimui. Nagrinėjamu atveju naujų aplinkybių po VSDFV Šilutės skyriaus 1999 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 142370 skirti V. M. našlių pensiją neatsirado.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

13. Ginčas nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo dėl atsakovo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus – sprendimų, priimtų dėl pareiškėjui permokėtos valstybinio socialinio draudimo našlio pensijos nustatymo bei susidariusios permokos išieškojimo, taip pat dėl atitinkamų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimų, priimtų ginčą išnagrinėjus ne teismo tvarka.

14. Byloje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilutės skyriuje 1999 m. kovo 16 d. gautas pareiškėjo prašymas skirti našlių pensiją. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilutės skyrius 1999 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 142370 pareiškėjui nuo 1999 m. kovo 8 d. iki gyvos galvos paskyrė našlių pensiją už mirusį iki 1995 m. sausio 1 d. sutuoktinį (R. M., duomenys neskelbtini).

15. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, nustatęs, jog pareiškėjas V. M. 1989 m. balandžio 8 d. (t. y. po sutuoktinės R. M. mirties) buvo sudaręs naują santuoką su Z. S. (po santuokos – Z. M.; santuoka nutraukta 2001 m. rugsėjo 28 d.), 2014 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. PE_SP3-2628, vadovaudamasis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, nusprendė nutraukti pareiškėjui našlių pensijos mokėjimą nuo 2014 m. gegužės 1 d., priežastį nurodant – naujos santuokos sudarymą.

16. Atsakovas 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. PE_SP4-38 „Dėl V. M. našlių arba našlaičių pensijos permokos nustatymo“ nustatė, kad nuo 1999 m. kovo 8 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. susidarė 9 368,21 Lt pensijos permoka; permoka susidarė dėl išmokos gavėjo kaltės, o 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. PE_SP5-6 „Dėl V. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“, vadovaudamasis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 100 punktu, nusprendė nuo 2014 m. birželio 1 d. išskaityti 20 procentų per mėnesį iš pareiškėjo gaunamos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nustatytą 9 368,21 Lt valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoką, susidariusią nuo 1999 m. kovo 8 d. iki 2014 m. balandžio 30 d.

17. Pareiškėjas 2014 m. liepos 1 d. skundu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą dėl atsakovo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. PE_SP5-6, prašydamas permoką perskaičiuoti už penkerių metų laikotarpį (nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. balandžio 30 d.), atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą penkerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Fondo valdyba 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6656, pažymėjusi, be kita ko, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 6 dalyje nustatyta Fondo valdybos teritorinių skyrių direktorių ir jų pavaduotojų teisė priimti sprendimus dėl gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų, kurių skyrimas ir mokėjimas pavestas šiems teritoriniams skyriaus, sumų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu, iš esmės nurodė, jog naikinti ar keisti skundžiamo sprendimo dėl našlių pensijos permokos išieškojimo nėra teisinio pagrindo. Šiame sprendime, be kita ko, nustačius, jog Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendime Nr. PE_SP4-38 dėl našlių ir našlaičių pensijos permokos nustatymo neteisingai nurodytas permokos nustatymo teisinis pagrindas, nenurodytos permokos susidarymo priežastys ir šio sprendimo apskundimo tvarka, atsakovas buvo įpareigotas iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. nurodyti našlių pensijos permokos susidarymo priežastis, šio sprendimo teisinį pagrindą ir sprendimo apskundimo tvarką bei apie sprendimą informuoti pareiškėją. Atsakovas, vykdydamas Fondo valdybos įpareigojimą, 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (10.4)10-24-1741 pakeitė 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. PE_SP4-38, papildydamas argumentus dėl permokos susidarymo priežasčių bei nurodydamas sprendimo teisinį pagrindą ir apskundimo tvarką.

18. Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl atsakovo 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. (10.4)10-24-1741, 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7300 jo netenkino, dėl naujo pareiškėjo argumento, kad Fondo valdybos teritorinio skyriaus darbuotojai yra atsakingi už visos informacijos surinkimą prieš priimant sprendimą skirti bet kokią pašalpą, nurodžiusi, jog Fondo valdybos teritorinių skyrių tarnautojai neturi galimybių patikrinti visus asmenų teikiamus dokumentus ir duomenis, be to, teisė tikrinti duomenis neatleidžia asmenų nuo pareigos būti sąžiningais, rūpestingais ir teikti teisingus duomenis bei informaciją, taigi pareiškėjas, pateikęs neteisingą informaciją, nebuvo sąžiningas, nes negalėjo nežinoti, jog po R. M. mirties sudaręs naują santuoką, neteko R. M. našlio statuso ir teisės į našlių pensiją už ją.

19. Pažymėtina, jog pareiškėjas, paduodamas skundą bei patikslintą skundą pirmosios instancijos teismui, neginčijo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjui nutrauktas našlių pensijos mokėjimas, taip pat iš esmės nekvestionavo faktinių aplinkybių ir jų įvertinimo tuo aspektu, jog jis neturėjo teisės į valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją, tačiau nesutiko su sprendimais dėl našlių pensijos permokos išskaičiavimo iš jo gaunamos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, remdamasis tuo, jog, jo nuomone, minėta permoka susidarė ne dėl jo kaltės, be to, prašė taikyti ieškinio senatį.

20. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą iš dalies – panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimus dėl pareiškėjui išmokėtos valstybinio socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo bei išieškojimo, o bylos dalį dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimų nutraukė. Pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinti skundžiamus atsakovo sprendimus dėl pareiškėjo našlių pensijos permokos nustatymo bei išieškojimo iš esmės grindžiamas tuo, jog šiuos sprendimus atsakovas nagrinėjamoje situacijoje priėmė neturėdamas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo suteiktų įgaliojimų. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, į pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus bei apeliaciniuose skunduose dėl šio sprendimo pateiktą apeliantų motyvaciją, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog administracinėje byloje yra kilę, be kita ko, teisinio reguliavimo dėl Fondo administravimo įstaigų kompetencijos valstybinio socialinio draudimo išmokų permokos išieškojimo srityje apimties bei įgaliojimų įgyvendinimo aiškinimo klausimai, todėl jais būtina pasisakyti.

V.

21. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 451 straipsnis (1997 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. VIII-188 redakcija, galiojusi sprendimo dėl našlių pensijos skyrimo pareiškėjui priėmimo metu) nustatė našlių pensijos už mirusius iki 1995 m. sausio 1 d. sutuoktinius skyrimo sąlygas, o 34 straipsnio 3 dalis (1998 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. VIII-905 redakcija) nustatė, kad našlei ar našliui, taip pat faktiniam sutuoktiniui, gaunančiam našlių pensiją, pensijos mokėjimas nutraukiamas naujai susituokus. Šiuo metu galiojančios redakcijos Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnio (2006 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. X-979 redakcija) 4 dalis taip pat nustato, kad našlei ar našliui našlių pensija neskiriama, o paskirtosios pensijos mokėjimas nutraukiamas dar kartą susituokus. Taigi nurodytas teisinis reguliavimas aiškiai įtvirtina, jog naujos santuokos sudarymas lemia teisės į valstybinio socialinio draudimo našlių pensiją neįgijimą (netekimą).

22. Kaip matyti iš administracinėje byloje surinktų įrodymų, pareiškėjo sutuoktinė, už kurią jis prašė skirti našlių pensiją, mirė 1987 m. gegužės 1 d., o 1989 m. balandžio 8 d. pareiškėjas sudarė naują santuoką. Pareiškėjo prašymas dėl valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos Fondo vadybos Šilutės skyriuje užregistruotas 1999 m. kovo 16 d., t. y. jau po naujos santuokos sudarymo, todėl, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog, kaip pagrįstai pripažino atsakovas, jau kreipimosi dėl minėtos pensijos skyrimo metu pareiškėjas neturėjo teisės į našlių pensiją. Kaip minėta, dėl to iš esmės ginčo nekelia ir pareiškėjas, neginčydamas, be kita ko, atsakovo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. PE_SP3-2628, kuriuo jam nutrauktas valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos mokėjimas.

23. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnį, juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka (1 dalis); jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų; išieškomos sumos dydis per mėnesį negali viršyti 50 procentų gavėjui priklausančios socialinio draudimo išmokų sumos; jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų negauna, permoka išieškoma teismo tvarka (2 dalis). Šio įstatymo 36 straipsnio, įtvirtinančio Fondo administravimo įstaigų teises, 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1844 redakcija) nustato, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių direktoriai ir jų pavaduotojai turi teisę priimti sprendimus dėl socialinio draudimo išmokų gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų, kurių skyrimas ir mokėjimas pavestas šiems teritoriniams skyriams, sumų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu.

24. Kiek tai susiję su valstybinių socialinio draudimo pensijų permokėjimu, pažymėtina, jog pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalį (ginčijamų sprendimų priėmimo bei šiuo metu galiojanti 2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), pensijos gavėjas privalo pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui, kuris moka jam pensiją, apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, per 10 dienų nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos; jei apie tokias aplinkybes laiku nepranešus pensija yra permokama, permokėtas dydis iš gavėjo išieškomas pensiją mokančios įstaigos vadovo sprendimu (iš esmės analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir našlių pensijos pareiškėjui skyrimo metu galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje).

25. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, 100 punktas (ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusi ir šiuo metu galiojanti 2009 m. kovo 4 d. nutarimo Nr. 152 redakcija) nustato, jog Pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje ir 64 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais, taip pat kompetentingoms institucijoms teisės aktų nustatyta tvarka nustačius, kad asmuo pateikė dokumentus su suklastotais ar neteisingais duomenimis, turinčiais įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, pensijos permokos išieškomos socialinio draudimo skyriaus direktoriaus sprendimu – ne daugiau kaip 20 procentų pensijos per mėnesį.

26. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje susidariusi nepagrįstai išmokėta našlių pensijos suma negali būti vertinama kaip permoka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalies prasme, todėl atsakovas negalėjo įgyvendinti įgaliojimų, nustatytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 100 punkte, t. y. priimti sprendimo dėl našlių pensijos permokos išieškojimo (išskaičiavimo). Pažymėtina, jog ši pirmosios instancijos teismo išvada grindžiama iš esmės žodžio „permoka“ samprata, pateikta Lietuvių kalbos žodyne, pagal kurią žodis „permoka“ suprantamas kaip užmokėjimas daugiau negu reikia, permokėjimas. Šio apibrėžimo pagrindu buvo padaryta išvada, jog permoka gali būti nustatoma tik tuo atveju, kai pensija mokama pagrįstai, tačiau vėliau nustatomos aplinkybės, turinčios įtakos pensijos mokėjimui, dėl ko sumokama per didelė pensijos suma. Išplėstinė teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo pateiktu socialinio draudimo išmokų (nagrinėjamu atveju – našlių pensijos) permokos sampratos aiškinimu nesutinka.

27. Minėta, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų. Pažymėtina, jog iš šios nuostatos neišplaukia, jog socialinio draudimo išmokų (taigi ir pensijų) permoka sietina tik su atvejais, kai esant teisiniam pagrindui mokėti socialinę išmoką, sumokama per didelė jų suma. Priešingai – ši nuostata, pagal kurią permokos susidarymas siejamas su socialinio draudimo išmokų neteisėtu išmokėjimu, suponuoja, jog kaip socialinio draudimo išmokų permoka traktuotini ir atvejai, kai socialinės išmokos sumokamos nesant tam iš viso teisinio pagrindo. Tokią išvadą iš esmės patvirtina ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalis, nustatanti, jog „[p]ensijos gavėjas privalo pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui, kuris moka jam pensiją, apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui <...>. Jei apie tokias aplinkybes laiku nepranešus pensija yra permokama, permokėtas dydis iš gavėjo išieškomas pensiją mokančios įstaigos vadovo sprendimų“, kadangi pagal šioje nuostatoje įstatymų leidėjo naudojamas lingvistines konstrukcijas, permokėta suma (permoka) siejama su nepranešimu apie aplinkybes, turinčias įtakos ne tik pensijos dydžiui, tačiau ir apskritai mokėjimui. Taigi įstatymų leidėjui nurodytose Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatose permoką pakankamai aiškiai apibrėžiant kaip neteisėtai išmokėtas socialinio draudimo išmokas, nėra teisinio pagrindo permokos sampratą aiškinti pirmosios instancijos teismo nurodytu būdu, siaurinamai, juolab jog ir pirmosios instancijos teismo sprendime pateikta žodžio „permoka“ samprata pagal Lietuvių kalbos žodyną („užmokėjimas daugiau, negu reikia, permokėjimas“) nepaneigia aiškinimo, jog permoka laikytina bet kokia suma, išmokėta be pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-717-06).

28. Dėl nurodytų teisinių argumentų konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad pareiškėjui nepagrįstai išmokėta valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos suma negali būti traktuojama kaip permoka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalies ir Nuostatų 100 punkto prasme, netinkamai aiškino aktualų teisinį reguliavimą ir nepagrįstai sprendė, jog nurodytu aspektu atsakovas, priimdamas sprendimą dėl valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo, atliko veiksmus, kurie nepriskirti jo kompetencijai.

VI.

29. Išplėstinė teisėjų kolegija, vertindama Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų kompetenciją neteisėtai išmokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo klausimu, pažymi, jog nurodytas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnyje bei 36 straipsnio 6 dalyje, taip pat Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnyje, aiškiai nustato, jog galimybė išieškoti iš socialinio draudimo išmokų gavėjo susidariusią atitinkamų išmokų permoką yra saistoma sąlygos – minėta permoka turi būti susidariusi dėl išmokų gavėjo kaltės. Pažymėtina, jog šis principas, kiek tai susiję su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis, yra neatsiejamas nuo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 3 dalies (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1393 redakcija), pagal kurią jeigu valstybinė socialinio draudimo pensija yra permokama dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, permokėtas dydis iš pensijos gavėjo neišieškomas.

30. Be to, iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo išplaukia, kad įstatymų leidėjas iš esmės pasirinko tokį permokėtų (dėl išmokų gavėjų kaltės) valstybinio socialinio draudimo išmokų sumų išieškojimo mechanizmą, pagal kurį tam tikrais atvejais, o būtent – kai asmuo gauna kitas (teisėtai paskirtas ir mokamas) socialinio draudimo išmokas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniams skyriams suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl susidariusių permokų išieškojimo (išskaičiavimo) iš asmeniui mokamų socialinio draudimo išmokų (neviršijant tam tikro nustatyto dydžio). Savo ruožtu jeigu asmenys negauna valstybinio socialinio draudimo išmokų, permokos gali būti išieškomos tik teismo tvarka. Taigi aplinkybė, jog asmuo gauna tam tikras valstybinio socialinio draudimo išmokas, įstatymų leidėjo valia lemia įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos teisę taikyti tam tikrą operatyvesnę permokos išieškojimo iš jos gavėjo procedūrą (pastebėtina, jog nurodyta teisė Fondo administravimo įstaigoms priimti sprendimą dėl permokos išskaičiavimo iš asmeniui mokamų socialinio draudimo išmokų nesuponuoja, jog Fondo valdybos administravimo įstaiga negali ir tokiais atvejais pasinaudoti teise dėl permokos išieškojimo kreiptis į teismą). Kita vertus, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokių teisinių argumentų išvadai, jog nurodyta aplinkybė – ar asmuo gauna socialinio draudimo išmokas, ar ne – galėtų pateisinti kitokį šių asmenų grupių traktavimą asmens teisės į tinkamą ir išsamią klausimo dėl susidariusios permokos iš jo išieškojimo sprendimo procedūrą aspektu. Vien tik aplinkybė, kad asmuo gauna atitinkamas socialinio draudimo išmokas, negali lemti to, kad tokių asmenų teisės būtų ginamos ne tokia pačia apimtimi bei jų atžvilgiu nebūtų taikomos tokios pačios garantijos, kaip ir asmenims, iš kurių permokos gali būti išieškomos tik kreipiantis į teismą. Šiuo aspektu pastebėtina, jog tokio vertinimo nepaneigia tai, jog dėl Fondo administravimo įstaigos sprendimų permokos išieškojimo (išskaičiavimo iš gaunamų socialinio draudimo išmokų) klausimu gali būti paduodamas skundas administraciniam teismui.

31. Pažymėtina, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai bei jos teritoriniams skyriams, kaip viešojo administravimo institucijoms, yra keliami, be kita ko, Viešojo administravimo įstatymo nustatyti reikalavimai, inter alia šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.), taip pat šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Be to, šios institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

32. Nagrinėjamoje byloje keliamo klausimo dėl galimybės iš asmens išieškoti susidariusią našlių pensijos permoką, ją (atitinkamą dalį) išskaičiuojant iš asmeniui teisėtai ir pagrįstai paskirtos ir mokamos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, kontekste būtina pažymėti, jog asmens teisė į atitinkamą valstybinio socialinio draudimo pensiją yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, taigi jai pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, įtvirtinantį, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, ne kartą yra nurodęs, jog šioje nuostatoje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai (pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas ir kt.). Kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas ir kt.). Teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginami šios teisės turtiniai aspektai (pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai).

33. Pasisakydamas dėl Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamybės principo, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti; ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų, dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio ir (arba) dėl kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui; nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai ir kt.).

34. Nuosavybės teisių apsaugą garantuoja, be kita ko, ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, iš kurio išplaukia iš esmės analogiško pobūdžio reikalavimai, keliami galimybei riboti asmens nuosavybės teisę. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje išsamiai vertina, ar konkrečioje situacijoje laikomasi nurodytų nuosavybės teisės ribojimui taikomų sąlygų inter alia socialinės apsaugos srityje, tais atvejais, kai pripažįstama, jog asmuo turi teisę į socialinės apsaugos išmoką kaip nuosavybę Pirmojo protokolo prasme (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 10373/05; 2012 m. vasario 14 d. sprendimas byloje B. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 36571/06).

35. Išplėstinė teisėjų kolegija, vertindama nagrinėjamoje administracinėje byloje susiklosčiusią situaciją, pažymi, jog nors asmuo, neatitikęs įstatyme nustatytų būtinų sąlygų teisei į atitinkamą valstybinio socialinio draudimo išmoką įgyti, negali turėti teisėtų lūkesčių į jam permokėtą šių išmokų sumą, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog įstatymo nustatytais atvejais bei pagrindu susidariusi permoka gali būti išieškoma (išskaičiuojama) iš jam teisėtai bei pagrįstai mokamų kitų socialinio draudimo išmokų (inter alia valstybinės socialinio draudimo pensijos), tai sudaro pagrindą vertinti, jog savo pobūdžiu ši priemonė (išieškojimas iš socialinio draudimo išmokų) gali būti vertinama kaip asmens nuosavybės teisių ribojimas, kurio pateisinimui, atitinkamai, turi būti keliamos ankščiau nurodytos sąlygos.

36. Atsižvelgdama į nurodytų argumentų visumą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog įgyvendindama priskirtą kompetenciją permokėtų socialinio draudimo išmokų sumų išieškojimo srityje, inter alia spręsdama klausimą dėl galimybės išieškoti socialinio draudimo išmokų permoką ne teismo tvarka, įgaliota institucija, saistoma nurodytų reikalavimų, taip pat atsižvelgdama į tai, jog nurodytas klausimas turi itin reikšmingą poveikį asmeniui, privalo užtikrinti tinkamą procedūrą – turi būti užtikrinama, jog bus nustatytos ir tinkamai bei išsamiai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, taip pat pateiktas asmens, kurio teisėms ir pareigoms priimamas sprendimas turi įtakos, nurodytų gynybos argumentų motyvuotas įvertinimas, o priimti sprendimai, turintys įtakos asmenų teisėms bei pareigoms, bus motyvuoti bei pagrįsti objektyviais duomenimis.

37. Minėta, jog būtina prielaida bei sąlyga įgaliotos Fondo administravimo įstaigos teisei priimti sprendimus dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų sumų išieškojimo iš jas gavusio asmens – nustatymas, jog šias išmokas gavęs asmuo kaltas dėl permokos susidarymo. Išplėstinė teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, jog pirmiau minėti viešojo administravimo institucijai keliami reikalavimai suponuoja, jog nurodytos sąlygos – asmens kaltės – buvimas turi būti itin atidžiai ir rūpestingai įvertintas, atsižvelgiant ne tik į objektyvias aplinkybes, dėl kurių susidarė atitinkama socialinio draudimo išmokų permoka ar asmens elgesio objektyvius požymius, tačiau ir asmens elgesio subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurios, be kita ko, apsprendžiamos ir tokių asmenį individualizuojančių savybių, kaip amžius, išsilavinimas, patirtis ir pan. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog tais atvejais, kai asmens, kuriam buvo permokėtos atitinkamos išmokos, galima kaltė pasireiškia tuo, jog jis nepateikė atitinkamos informacijos ar duomenų, turi būti itin atidžiai įvertinta, ar yra pagrįstų ir pakankamų duomenų teigti, jog asmuo buvo informuotas ir / ar žinojo apie pareigą pateikti minėtus duomenis bei tai, jog šie duomenys yra esmingai reikšmingi atitinkamos socialinio draudimo išmokos paskyrimui, mokėjimui ar jos dydžiui. Nesant tokių duomenų, tai galėtų būti pakankamas pagrindas išvadai apie nesąžiningumo asmens veiksmuose nebuvimą, taigi ir išvadai, jog asmuo nėra kaltas dėl permokos susidarymo. Pastebėtina, jog nurodytos išvados negali paneigti tai, kad pagal Valstybinio socialinio draudamo įstatymo 15 straipsnį (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2535 redakcija), apdraustieji asmenys ir socialinio draudimo išmokų gavėjai socialinį draudimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka privalo laiku pateikti fondo administravimo įstaigoms teisingą informaciją, reikalingą socialiniam draudimui vykdyti, kadangi akivaizdu, jog minėtos pareigos vykdymas, ypač tais atvejais, kai asmuo ne pateikia tam tikrą neteisingą informaciją, o tam tikrų duomenų iš viso nepateikia, yra saistomas asmens žinojimo ir / ar galimybės žinoti apie būtinybę tokius duomenis pateikti, jų įtaką socialinio draudimo išmokų skyrimui ir pan.

38. Pažymėtina ir tai, jog net nustačius išmokų gavėjo kaltę, t. y. nustačius įstatyme numatytą būtiną sąlygą, kuriai esant Fondo valdybos teritoriniam skyriui įstatymas suteikia įgaliojimus spręsti klausimą dėl permokos išieškojimo iš ją gavusio asmens, tai neatleidžia įgaliotos institucijos nuo pareigos minėtą klausimą spręsti atsižvelgiant į konkrečią susiklosčiusią situaciją, užtikrinant, be kita ko, kad taikoma poveikio priemonė – permokos išieškojimas – būtų proporcinga. Taigi tiek įgaliotai Fondo administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo iš asmens galimybės, tiek nagrinėjant ginčą dėl priimtų įgaliotos institucijos sprendimų nurodytu klausimu teisėtumo bei pagrįstumo, turi būti vertinama ir tai, ar konkretaus asmens atžvilgiu pritaikyta priemonė nesukelia jam pernelyg didelės naštos.

39. Vertinant Fondo administravimo įstaigos galimybę priimti sprendimą dėl socialinio draudimo išmokų permokos išieškojimo iš jų gavėjo, turi būti atidžiai įvertinta ir tai, ar ši institucija, kuriai įstatymais pavesta inter alia užtikrinti teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 28 str., 30 str.), tinkamai atliko jai priskirtas funkcijas, ar spręsdama klausimą dėl atitinkamos išmokos (taip pat ir socialinio draudimo pensijos) skyrimo, atidžiai ir rūpestingai įvertino pateiktus dokumentus, ar konkrečiu atveju nebuvo pagrindo suabejoti dėl pateiktų duomenų / informacijos teisingumo ir išsamumo, kas duotų pagrindą išvadai, jog turėjo būti pasinaudota teisės aktais suteikta teise tikrinti duomenis, kurių pagrindu skiriamos socialinio draudimo išmokos (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 str. 1 d.), pareikalauti papildomos informacijos ir pan. Be to, vertinant nurodyto pobūdžio sprendimus proporcingumo aspektu, būtina įvertinti ir įgaliotos institucijos veiksmus iš gero administravimo principo kylančio reikalavimo veikti operatyviai aspektu, todėl tais atvejais, kai tam tikrų sumų permokėjimas nustatomas praėjus itin reikšmingam laiko tarpui nuo šių išmokų paskyrimo ir išmokėjimo, turi būti išsamiai įvertinta, ar to nelėmė įgaliotos institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, kontrolės nebuvimas ir pan., dėl ko visos naštos perkėlimas asmeniui konkrečioje situacijoje galėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis socialinio teisingumo bei proporcingumo principų.

40. Minėta, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnyje įtvirtintos skirtingos tvarkos dėl žalos Valstybinio socialinio draudimo fondui atlyginimo: tais atvejais, kai žala pasireiškia tuo, jog permokamos socialinio draudimo išmokos dėl jų gavėjų kaltės, ir šie asmenys gauna kitas socialinio draudimo išmokas – Fondo valdybos teritoriniai skyriai turi teisę priimti sprendimus dėl šių permokų išskaičiavimo iš gavėjų gaunamų išmokų nesikreipiant į teismą; visais kitais atvejais žala – tiek, kai ji padaryta dėl jų gavėjų kaltės, tačiau jie negauna kitų socialinio draudimo išmokų, tiek, kai ji padaryta kitų juridinių ar fizinių asmenų, – gali būti išieškoma tik teismo tvarka, kas, atitinkamai, lemia, jog šiais atvejais gali būti remiamasi inter alia ieškinio senatimi. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog, atsižvelgiant į, be kita ko, būtinybę užtikrinti asmenų lygiateisiškumą, taip pat teisingumo, teisinio saugumo bei aiškumo, teisėtų lūkesčių principus, galimybės asmeniui gintis ieškinio senatimi negali paneigti tai, jog įstatymų leidėjas numatė, jog tam tikrais atvejais permokos gali būti išieškomos įgaliotos institucijos sprendimu, nesikreipiant į teismą. Tai lemia, jog įgaliotai institucijai – Fondo administravimo įstaigai – priimant sprendimą dėl socialinio draudimo išmokos permokos išskaičiavimo iš asmens gaunamų socialinio draudimo išmokų, asmuo turi turėti galimybę išsakyti savo argumentus inter alia dėl ieškinio senaties taikymo, o institucija privalo šiuos argumentus motyvuotai įvertinti, taip užtikrinant asmens teisę į tinkamą procedūrą.

41. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, išnagrinėjusi ne teismo tvarka pareiškėjo skundo argumentus dėl ieškinio senaties taikymo, juos iš esmės atmetė, nurodydama, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 6 dalyje nustatyta Fondo valdybos teritorinių skyrių direktorių ir jų pavaduotojų teisė priimti sprendimus dėl gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų sumų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo turi teisę apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog minėtoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata „neapribojant kokiu nors terminu“ negali paneigti ieškinio senaties termino taikymo galimybės, kadangi savo esme bei prigimtimi tai iš esmės skirtingi institutai.

42. Nagrinėjimo klausimo kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 3 punktą, Fondo valdybos direktorius ir jo pavaduotojai turi teisę atsisakyti socialinio draudimo išmokos permokos išieškojimo, jeigu išmokos permokos teisės aktų nustatyta tvarka nėra galimybės išieškoti arba jeigu ji yra susidariusi ne dėl išmokos gavėjo kaltės (nesąžiningumo) ir nėra galimybės teisės aktų nustatyta tvarka jos išieškoti iš kaltų asmenų (jų teisių ir pareigų perėmėjų), arba jeigu jos neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių, arba ją išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: nerasta asmens turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); išieškojimo išlaidos didesnės už išmokos permoką; netikslinga išieškoti išmokos permoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidas), asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Nors galimybė atsisakyti išmokos permokos išieškojimo šioje įstatymo nuostatoje įtvirtinta kaip Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo teisė, tačiau atsižvelgiant į, be kita ko, gero administravimo principą, kurio saistomos Fondo administravimo įstaigos, taip pat įvertinus tai, jog įstatymų leidėjas įtvirtino pakankamai detalų ir konkrečiai apibrėžtą sąrašą aplinkybių, kurioms esant minėta teisė gali būti realizuojama, tai suponuoja išvadą, jog Fondo administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokos išieškojimo iš asmens ir turint duomenų ar esant prielaidų manyti apie nurodytų aplinkybių buvimą konkrečiu atveju, galimybė atsisakyti išmokos permokos išieškojimo privalo būti tinkamai ir išsamiai įvertinta, prieš institucijai priimant galutinį sprendimą dėl permokos išieškojimo (inter alia išskaičiavimo iš asmens gaunamų socialinio draudimo išmokų), suteikiant galimybę ir asmeniui pareikšti atitinkamus argumentus ir / ar duomenis, aktualius nurodytam klausimui spręsti.

43. Kaip minėta, teisė į pensiją, o būtent – jos turtiniai aspektai, sietini su asmens nuosavybės teise, o vertinant susidariusios socialinio draudimo išmokų permokos išieškojimo (išskaičiavimo) iš asmens gaunamų socialinio draudimo išmokų galimybę, pripažintina, jog sprendžiama dėl asmens teisių, kurioms pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija akcentuoja, jog įgaliotai Fondo administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokos išieškojimo iš asmens, būtina išsamiai, atidžiai ir rūpestingai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes ir jų pagrindu priimti motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, užtikrinus, be kita ko, suinteresuoto asmens teisę būti išklausytam. Priešingu atveju atitinkamas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu.

VII.

44. Išplėstinė teisėjų kolegija, vertindama nagrinėjamoje administracinėje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, pirmiausia pažymi, jog, pasak atsakovo, pareiškėjo kaltė pasireiškė tuo, kad jis nuslėpė informaciją, jog neatitinka sąlygų, būtinų teisei į valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją įgyti, o būtent – kad po sutuoktinės R. M. mirties jis sudarė naują santuoką. Sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti pakankamą pareiškėjo kaltę dėl susidariusios našlių pensijos permokos, kaip minėta, būtina įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, lėmusias atitinkamos socialinio draudimo išmokų permokos susidarymą, asmens elgesio objektyviuosius požymius, tačiau ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes.

45. Byloje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilutės skyriui 1999 m. kovo 16 d. pareiškėjo vardu pateiktas prašymas skirti našlių pensiją. Pažymėtina, kad šis prašymas, kaip atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, pareiškėjo nepasirašytas. Nors sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjui nepasirašius šio prašymo, iš jo elgesio akivaizdu, kad jis turėjo tikslą gauti našlio pensiją, visgi pripažintina, jog nurodyta aplinkybė yra itin reikšminga sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo kaltės nagrinėjamoje situacijoje. Minėto prašymo dėl pensijos skyrimo formoje yra dalis, skirta nurodyti asmens, pateikiančio prašymą dėl pensijos skyrimo, įsipareigojimus, kurią asmuo turi atskirai (be to, kad turi būti pasirašytas ir pats prašymas) pasirašyti, kurioje nurodyta: „Įsipareigoju ne vėliau kaip per 10 dienų pranešti apie: naujos santuokos sudarymą <...>. Žinau, kad nepranešus apie aplinkybes, turinčias įtakos mano pensijos mokėjimui, permokėta pensijos suma bus išskaityta iš mano pensijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 42 straipsnyje nustatyta tvarka. Tvirtinu, kad pateikta informacija yra teisinga.“ Atsižvelgdama į tai, jog nei prašymas, nei nurodyta dalis, kurioje įtvirtinti asmens, prašančio skirti pensiją, įsipareigojimai bei patvirtinimas dėl informacijos teisingumo, pareiškėjo nepasirašyti, taip pat pirmiau nurodytus išaiškinimus, jog tais atvejais, kai permokos susidaro dėl to, kad asmuo nepraneša apie tam tikrą reikšmingą informaciją ar nepateikia tam tikrų duomenų, itin svarbu išsiaiškinti, ar asmuo žinojo apie tokios informacijos bei duomenų svarbą ir reikšmę socialinio draudimo išmokų skyrimui, mokėjimui ar apskaičiavimui, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju susiklosčiusioje situacijoje nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas yra kaltas dėl susidariusios permokos, kadangi nėra pakankamų ir patikimų duomenų, jog jis žinojo apie faktinės aplinkybės dėl naujos santuokos sudarymo esminę įtaką klausimo dėl valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos skyrimo sprendimui (t. y. jog tai yra pagrindas neskirti šios pensijos ar jos mokėjimą nutraukti). Ši išvada lemia, jog pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalį bei Nuostatų 100 punktą, pareiškėjui permokėta valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos suma iš jo negali būti išieškoma, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2014 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. PE_SP5-6 „Dėl V. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“ negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu.

46. Atsižvelgdama į nurodytus motyvus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog nors ir kitais motyvais, tačiau pirmosios instancijos teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalis, kuria Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2014 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. PE_SP5-6 „Dėl V. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“ panaikintas, yra iš esmės teisėta ir pagrįsta.

VIII.

47. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog atsakovas atliko veiksmus, nepriskirtus jo kompetencijai, panaikino, be kita ko, ir atsakovo 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. PE_SP4-38 „Dėl V. M. našlių arba našlaičių pensijos permokos nustatymo“ ir 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (10.4)10-24-1741 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. PE_SP4-38 „Dėl V. M. našlių arba našlaičių pensijos permokos nustatymo“ pakeitimo“.

48. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Aiškindamas minėtą nuostatą, taip pat Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, pagal kurią skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai pažymi, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011, p. 254–264; 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011, p. 359–378 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, jog vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011, p. 359–378).

49. Viešojo administravimo subjekto priimto akto kvalifikavimo ir teisinio įvertinimo kaip sprendimo, dėl kurio gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį.

50. Kaip matyti iš pareiškėjo skundžiamo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. PE_SP4-38 turinio, juo, vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnio 4 dalimi ir 44 straipsnio 2 dalimi, nustatyta, kad nuo 1999 m. kovo 8 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. susidarė 9 368,21 Lt našlių arba našlaičių pensijos permoka; permoka susidarė dėl išmokos gavėjo kaltės. Savo ruožtu minėtame 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendime Nr. (10.4)10-24-1741, priimtame vykdant Fondo valdybos įpareigojimą atsakovui 2014 m. gegužės 20 d. sprendime Nr. PE_SP4-38 nurodyti permokos susidarymo priežastis, šio sprendimo teisinį pagrindą ir sprendimo apskundimo tvarką, atsakovas papildė (detalizavo) argumentus, kuriais grindė savo išvadą, jog permoka susidarė dėl pareiškėjo kaltės, nurodė sprendimo teisinį pagrindą ir apskundimo tvarką. Taigi šiuose sprendimuose atsakovas nustatė tam tikras aplinkybes – kad pareiškėjui neturint teisės į našlių pensiją, susidarė atitinkamo dydžio našlių pensijos permoka, taip pat kad permoka susidarė dėl pensijos gavėjo kaltės. Šiais sprendimais, nors ir nurodyta atsakovo pozicija, jog tam tikra našlių pensijos permoka susidarė dėl pareiškėjo kaltės, nenustatytos jokios pareigos pareiškėjui, susijusios su minėtos permokos susidarymo faktu. Taigi šiais sprendimais nesuformuluoti jokie viešojo administravimo institucijos – atsakovo, kompetentingo priimti sprendimus dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo, – valdingi patvarkymai, jais nenustatytos, nepakeistos ir nepanaikintos pareiškėjo teisės ar pareigos, ir tai, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą išvadai, jog nurodyti sprendimai savo esme yra tarpiniai sprendimai, nesukeliantys pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nurodyta išvada negali būti vertinama kaip ribojanti ar paneigianti asmens teisių ir teisėtų interesų teisminės gynybos principą, kadangi argumentai dėl tokio pobūdžio sprendimų, jų galimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, gali būti reiškiami ir vertinami nagrinėjant ginčą dėl galutinio sprendimo (galutinių sprendimų).

51. Nurodyti argumentai lemia, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimas Nr. PE_SP4-38 ir 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas Nr. (10.4)10-24-1741 negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, todėl administracinė byla dalyje dėl šių sprendimų panaikinimo nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p.), o pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas.

52. Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamus trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimus –2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6656 ir 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7300), priimtus išnagrinėjus pareiškėjo skundus dėl atsakovo sprendimų išankstine ne teismo tvarka, vertino kaip neturinčius įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams bei jokių teisinių pasekmių jam nesukeliančius, todėl administracinės bylos dalį dėl šių sprendimų panaikinimo nutraukė (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p.). Tačiau su tokia pirmosios instancijos teismo išvada išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka, kadangi nėra jokių teisinių argumentų teigti, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, kaip ginčus išankstine ne teismo tvarka nagrinėjančios institucijos priimti sprendimai išnagrinėjus pareiškėjo skundus dėl teisines pasekmes jam sukėlusio Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo išieškoti iš jo susidariusią valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoką, nesukelia jokių teisinių pasekmių. Todėl, atsižvelgiant į nurodytus argumentus, dėl kurių pripažinta, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2014 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. PE_SP5-6 „Dėl V. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“ negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, naikintini ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. (6.5)I-6656 ir 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimas Nr. (6.5)I-7300, priimti išankstine ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl minėto atsakovo sprendimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6656 ir 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7300.

Administracinės bylos dalį dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. PE_SP4-38 „Dėl V. M. našlių arba našlaičių pensijos permokos nustatymo“ ir 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. (10.4)10-24-1741 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. PE_SP4-38 „Dėl V. M. našlių arba našlaičių pensijos permokos nustatymo“ pakeitimo“ nutraukti.

Kitą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Artūras Drigotas

                                                                      Stasys Gagys

                                                                      Ričardas Piličiauskas

                                                                      Dalia Višinskienė