Administracinė byla Nr. eA-5453-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01787-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.1; 8.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. I. K. (M. I. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. I. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas M. I. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba) 2018 m. gegužės 17 d. raštą ir įpareigoti atsakovą priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nepateikus galiojančio kelionės dokumento.

2.       Pareiškėjas nesutiko su atsakovo pozicija, kad jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje yra išspręsta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-945(00382)/(15/6-1)1U-94 (toliau – ir Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimas). Pažymėjo, kad šis sprendimas buvo priimtas kitu pagrindu, t. y. dėl to, kad Lietuvoje gyveno jo tuometinė sutuoktinė (Lietuvos Respublikos pilietė), tačiau, pasikeitus aplinkybėms (nutraukus santuoką), naujas prašymas teikiamas tuo pagrindu, kad Lietuvoje gimė sūnus A. K. (A. K.), kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Teigė, kad negali būti taikomas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 2 dalyje nurodytas vienerių metų terminas, nes išnyko buvusio prašymo priežastis (santuoka nutraukta), o naujas prašymas teikiamas kitu pagrindu. Be to, atsakovui neleidus pateikti prašymo, yra apribojamos jo teisės Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) atžvilgiu, nes uždraudžiama gyventi kartu su sūnumi. Pareiškėjo manymu, būtina išspręsti šią situaciją, nes išduoto registracijos pažymėjimo galiojimas pasibaigęs, pasas nepataisomai sugadintas, todėl jis neturi jokio dokumento, kuris identifikuotų jo tapatybę, nors tapatybė yra žinoma ir abejonių nekelia, taip pat neturint dokumento, jis negali išvykti ir atsiimti savo naujai padaryto paso Švedijos Karalystėje Pakistano ambasadoje.

3.       Atsakovas Migracijos valdyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti. 

4.       Pažymėjo, kad Migracijos departamentas sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmė 2017 m. lapkričio 14 d. Šiuo sprendimu nusprendė ne tik atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, bet ir išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 19 d. pateikė prašymą leisti pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sūnus, nepridėjęs galiojančio kelionės dokumento. Atkreipė dėmesį, kad 2017 m. gegužės 16 d. teikdamas ankstesnį prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, turėjo užsieniečio registracijos pažymėjimą Nr. 006986, galiojusį 2017 m. balandžio 26 d.–2017 m. liepos 26 d. Atsakovo manymu, pareiškėjas negali pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi, nes yra neteisėtai Lietuvos Respublikoje, neturi galiojančio kelionės dokumento ir nepraėję ne mažiau kaip vieneri metai nuo Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6.       Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimu nusprendė atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į Pakistano Islamo Respubliką, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo dienos ir kt. Administracinėje byloje Nr. eI-1033-189/2018 pagal pareiškėjo skundą buvo nagrinėjamas minėto Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 19 d. nutartimi šį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas Migracijos departamentui 2018 m. balandžio 19 d. pateikė prašymą leisti pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nepateikus galiojančio kelionės dokumento tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sūnus, t. y. pareiškėjas siekia gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Šį prašymą Migracijos departamentas pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Migracijos valdybai. Migracijos valdyba ginčijamu 2018 m. gegužės 17 d. raštu neleido pareiškėjui pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jis nepateikė galiojančio kelionės dokumento. Rašte, be kita ko, pažymėjo, kad Migracijos departamentas 2017 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė ne tik atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, bet ir išsiųsti iš Lietuvos Respublikos bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo dienos, o pagal Įstatymo 35 straipsnio 2 dalį užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo tokio sprendimo priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi.

7.       Teismas vadovavosi Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, 35 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 17 punkto nuostatomis.

8.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymo pateikimo metu (2018 m. balandžio 19 d.) neturėjo galiojančio kelionės dokumento ir nebuvo praėję vieneri metai nuo Migracijos departamento 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, priėmimo. Teismas pažymėjo, jog teisės aktuose imperatyviai nustatyta, kad buvimui Lietuvos Respublikoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, o teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, šį dokumentą pateikti kartu su prašymu. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato išimčių, kad, teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nėra būtina pateikti galiojančio kelionės dokumento. Taigi, atsakovas pagrįstai pareiškėjui neleido pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neturint galiojančio kelionės dokumento.

9.       Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nurodytas vienerių metų terminas negali būti taikomas, nes išnyko buvusio prašymo priežastis (santuoka nutraukta), o naujas prašymas teikiamas kitu pagrindu (Lietuvoje gimė sūnus – Lietuvos Respublikos pilietis). Lingvistiškai aiškinant Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostatą, matyti, kad šioje dalyje įtvirtintos dvi neatsiejamos sąlygos, kurioms esant užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi, t. y. turi būti praėję ne mažiau kaip vieneri metai nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir būti išnykusios priežastys, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi.

10.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kartu su skundu nepateikė objektyvių įrodymų, kad Švedijos Karalystėje yra naujai padarytas jo pasas. Taip pat nepateikė teisiškų argumentų, kad vienintelis būdas gauti dokumentą, identifikuojantį pareiškėjo tapatybę, būtų vykimas į Švedijos Karalystę.

11.       Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamu raštu pareiškėjui neužkertamas kelias pakartotinai teikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi, pateikus galiojantį kelionės dokumentą ir išnykus Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms.

12.       Teismas darė išvadą, kad Migracijos valdybos 2018 m. gegužės 17 d. raštas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis tiek aktualiomis teisės aktų normomis, todėl nėra pagrindo jo naikinti pareiškėjo ar kitais argumentais. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nepateikus galiojančio kelionės dokumento, yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti ginčijamą raštą. Netenkinus šio reikalavimo, netenkintas ir išvestinis skundo reikalavimas, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III.

13.       Pareiškėjas M. I. K. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

14.       Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

15.       Pareiškėjas mano, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra jokių objektyvių įrodymų, kad Švedijos Karalystėje yra pagamintas naujas pasas, kadangi tokius įrodymus pareiškėjas pateikė. Pareiškėjas nurodo, kad prie savo skundo buvo pridėjęs Pakistano vyriausybės 2017 m. liepos 6 d. raštą, kuris patvirtinta, kad pasas pagamintas Švedijos Karalystėje. Taip pat teigia, kad nėra teisinio pagrindo manyti, kad prašymas buvo pateiktas dėl to paties pagrindo ir tai, kad turėtų būti taikomas vienerių metų terminas.

16.       Atsakovas Migracijos valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

17.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, teiktame pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

18.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2018 m. gegužės 17 d. rašto teisėtumo ir pagrįstumo.

19.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, teikdamas prašymą leisti pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, iš esmės siekė, kad jis galėtų pateikti prašymą, nepaisant to, kad jis neatitinka teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygos. Šį prašymą pareiškėjas siejo su išimtine aplinkybe – Lietuvos Respublikoje gyvena jo sūnus Lietuvos Respublikos pilietis A. K.. 

20.       Ginčijamame rašte atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo prašymą leisti pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsižvelgė į Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 14 d. priimtą sprendimą ir nurodė, kad nepateikus galiojančio kelionės dokumento, pareiškėjas negali pateikti prašymo išduoti leidimą gyventi.

21.       Šiuo atveju ginčo nėra dėl aplinkybės, jog prašymo leisti pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo metu pareiškėjas galiojančio kelionės dokumento neturėjo. Pareiškėjo pasas sugadintas (sukarpytas). Pareiškėjas teigia, kad naują pasą jis galėtų atsiimti tik nuvykęs į Pakistano ambasadą Švedijos Karalystėje.

22.       Remiantis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip. Įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi, įskaitant ir pateikiamą pirmą kartą, gali pateikti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas.

23.       Tačiau pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 28 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).

24.       Atsižvelgiant į tai, kad tam tikrais atvejais leidimą gyventi gali gauti ir užsienietis, Lietuvos Respublikoje esantis neteisėtai, visos aplinkybės gali būti įvertintos tik išnagrinėjus prašymą išduoti leidimą gyventi iš esmės. Taigi, šiuo atveju vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas neturi galiojančio kelionės dokumento, nėra pakankama paneigti pareiškėjo teisę teikti prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje apskritai. 

25.       Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta aplinkybė, jog Migracijos departamentas 2017 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-945 (00382) /(15/6-1) 1U-94, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti M. I. K. leidimą laikinai gyventi, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo dienos. Pareiškėjas M. I. K. šį Migracijos departamento sprendimą apskundė teismui, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4145-624/2018 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 23 d. sprendimą, kuriuo M. I. K. skundas buvo atmestas, paliko nepakeistą.

26.       Iš Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo matyti, kad šiuo sprendimu atsisakyta išduoti M. I. K. leidimą laikinai gyventi, kadangi santuoka, kurios pagrindu pareiškėjas prašė išduoti leidimą, yra fiktyvi (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.), ir konstatavus, kad M. I. K. siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių buvimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas nėra šeiminių ryšių tęstinumas, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d, 12 p.).

27.       Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi. 

28.       Vertinant Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostatas matyti, kad joje galimybė pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje tais atvejais, kai prieš tai užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje, siejama su dviem reikalavimais: pirma, turi būti praėjęs ne mažiau kaip vienerių metų laikotarpis nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi; antra, turi būti išnykusios priežastys, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2920-858/2017).

29.       Nagrinėjamu atveju Migracijos valdybos 2018 m. gegužės 17 d. raštas priimtas išnagrinėjus pareiškėjo prašymą leisti pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nauju, ankstesnio prašymo, dėl kurio buvo priimtas Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimas, atžvilgiu, pagrindu – t. y. ne dėl sudarytos santuokos, o tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sūnus, Lietuvos Respublikos pilietis A. K..

30.       Taigi, pareiškėjui siekiant pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, siejamą su naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo vertinamos atsisakant išduoti leidimą gyventi Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimu, Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies sąlyga, kad turi būti išnykusios priežastys, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, nagrinėjamu atveju nėra aktuali.

31.       Tačiau ginčijamo Migracijos valdybos 2018 m. gegužės 17 d. rašto priėmimo metu Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytas vienerių metų terminas nuo Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi nebuvo praėjęs.

32.       Taigi, viena iš Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytų būtinų sąlygų tam, kad pareiškėjas galėtų pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi, nebuvo įvykdyta. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovas ginčijamame rašte pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas negali pateikti prašymo išduoti leidimą gyventi.

33.       Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad Migracijos valdybos 2018 m. gegužės 17 d. raštas yra tinkamai pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis bei aktualiomis teisės aktų normomis ir nėra pagrindo jo naikinti, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo dėl skundžiamo rašto panaikinimo, nebuvo pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

34.       Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. I. K. (M. I. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Gintaras Kryževičius

        Ramutė Ruškytė

        Skirgailė Žalimienė