Civilinė byla Nr. e3K-3-461-684/2016

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00443-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.4.2.8.; 3.6.1.1.4.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vakuolė“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vakuolė“ ieškinį atsakovei Baltarusijos Respublikai dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo – audito respublikinė unitarinė įmonė „Belaja Rus“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl jurisdikciją ir valstybės imunitetą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės Baltarusijos Respublikos 19 574 596,31 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdyba yra trečiojo asmens audito respublikinės unitarinės įmonės „Belaja Rus“ steigėja. „Westintorg LLC“ ir trečiasis asmuo buvo sudarę devynias paskolos sutartis; jose susitarta dėl Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos prekybos ir pramonės rūmų jurisdikcijos ir taikytinos Rusijos Federacijos teisės.
4. Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos prekybos ir pramonės rūmų sprendimais iš trečiojo asmens priteista 19 574 596,31 Eur skola. Ieškovė įgijo „Westintorg LLC“ reikalavimo teisę į šią skolą, tačiau dėl neteisėtų atsakovės veiksmų negali jos susigrąžinti, nes Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdyba inicijavo trečiojo asmens bankroto bylos iškėlimą, be to, kai Lietuvoje buvo pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo teismo sprendimai, Baltarusijos Respublikos vyriausiasis ūkio teismas ir Aukščiausiasis ūkinis teismas, pažeisdami jurisdikcijos taisykles ir taikydami Baltarusijos Respublikos teisę, sutartis, iš kurių kilęs ieškovės reikalavimas, pripažino niekinėmis. Ieškovė teigė, kad atsakovė, padedama savo valdymo organų, išvengė jai priklausančios trečiojo asmens prievolės.
5. Baltarusijos Respublikos ambasada informavo apie Baltarusijos Respublikos valią pasinaudoti valstybės imunitetu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Kauno apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartimi bylą nutraukė. Teismas nurodė, kad ieškinio faktinį pagrindą sudarančios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ginčas su valstybe kilo ne iš privatinės teisės, bet iš viešosios teisės reglamentuojamų santykių – valstybės valdymo organų veiklos, teismų priimtų sprendimų ir tokių sprendimų vykdymo. Baltarusijos Respublika gali remtis tokiame ginče valstybės imuniteto doktrina. Kadangi Baltarusijos Respublika išreiškė valią pasinaudoti valstybės imunitetu, tai Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 dalis). 
7. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės atskirąjį skundą, 2016 m. sausio 28 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartį paliko nepakeistą.
8. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad valstybės imuniteto doktrina leidžia valstybei gintis nuo jai reiškiamo ieškinio, atsisakant dalyvauti procese kaip atsakovei pagal jai reiškiamus reikalavimus, kai valstybė ar jos institucija dalyvauja viešosios teisės reglamentuojamuose santykiuose. Nagrinėjamu atveju ieškinys dėl nuostolių atlyginimo Baltarusijos Respublikai pareikštas tuo pagrindu, kad Baltarusijos Respublikos vykdomoji ir teisminė valdžia atliko, ieškovės manymu, neteisėtus veiksmus: priėmė sprendimus iškelti trečiajam asmeniui bankroto bylą, pripažino niekiniais sandorius. Teismo nuomone, toks ieškinio pagrindas išimtinai susijęs su Baltarusijos Respublikos įstaigų veikimu viešosios teisės reglamentuojamoje srityje. Tai, kad ieškinio pagrindas glaudžiai susijęs su valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų nustatymu, savaime nepaneigia to, jog ieškovė iš esmės įrodinėja valstybės veiksmų neteisėtumą viešosios teisės srityje. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą taikyti valstybės imuniteto doktriną ir atsisakyti jurisdikcijos nagrinėti priimtą ieškinį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atkreiptas dėmesys į tai, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinio ir remiantis nacionaline teise.
9. Pagal Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos 1992 m. spalio 20 d. pasirašytos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (toliau – Tarptautinė sutartis) 41 straipsnio 2 dalį jurisdikcija nagrinėti reikalavimus dėl žalos atlyginimo priskirtina tos valstybės teismams, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Sąvoką „įvyko veiksmas“ ir „kitokia aplinkybė“ teismas aiškino kaip apimančias kompleksinių civilinės teisės deliktų situacijas, kai žalą sukėlusio įvykio vietos ir žalos atsiradimo vietos geografiškai išsiskiria. Taigi ieškovė turi teisę reikšti ieškinį pagal neteisėtų veiksmų atlikimo vietą arba pagal žalos atsiradimo vietą. Žalos (nuostolių) atsiradimo faktą ieškovė kildina iš neteisėtų Baltarusijos Respublikoje atliktų valstybės veiksmų, todėl jos reikalavimas teismingas Baltarusijos Respublikos teismams. Ieškovės teisinis statusas (bankrutuojanti įmonė) teisiškai nereikšmingas, nes Tarptautinėje sutartyje nėra specialių jurisdikcijos taisyklių, susijusių su bankroto teisiniais santykiais. Kadangi teisinė situacija byloje patenka į Tarptautinės sutarties taikymo sritį, tai netaikytinos nacionalinės teisės normos, tarp jų ir – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai pažeidė teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principą, neteisingai kvalifikavo teisinius santykius ir nepagrįstai pritaikė valstybės imuniteto doktriną, taip neteisėtai paneigdami kasatorės teisę kreiptis teisminės gynybos į teismą. Teismai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė veikė privatiniuose santykiuose per trečiąjį asmenį – skolinosi pinigus iš privačių asmenų. Pagal trečiojo asmens įstatus Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdyba yra vienintelė trečiojo asmens steigėja ir įgaliota institucija, o Prezidento reikalų valdyba yra tiesiogiai pavaldi Baltarusijos Respublikos prezidentui. Paskolos sutartyse nustatyta Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos prekybos ir pramonės rūmų jurisdikcija, paskolos sutarčių aiškinimui susitarta taikyti Rusijos Federacijos teisę. Trečiajam asmeniui negrąžinus paskolų, kreditorė kreipėsi į arbitražo teismą, šis pagal visas devynias paskolos sutartis priėmė sprendimą priteisti iš trečiojo asmens kreditorei negrąžintas paskolas. Trečiasis asmuo 2006 m., laikydamasis paskolos sutartyse nurodytos arbitražinės išlygos ir nustatytos taikytinos teisės, kreipėsi į Maskvos miesto arbitražinį teismą dėl Tarptautinio komercinio arbitražinio teismo sprendimų panaikinimo, tačiau šis netenkino trečiojo asmens reikalavimų. Tokios aplinkybės patvirtina, kad atsakovei priklausantis trečiasis asmuo veikė išimtinai privatiniuose santykiuose. Tačiau kasatorei įgijus reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį ir pripažinus visus arbitražo teismo sprendimus bei leidus juos vykdyti Lietuvos Respublikoje, atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, kuriais panaikino trečiojo asmens prievoles kasatorei: paskelbė trečiąjį asmenį nemokiu; Vyriausiojo ūkio teismo sprendimais kiekvieną iš devynių paskolos sutarčių pripažino niekine pagal Baltarusijos Respublikos nacionalinę teisę (nors sutartims turėjo būti taikoma Rusijos Federacijos teisė), bet negrąžino pagal paskolos sutartį gautų lėšų; Aukščiausiasis ūkinis teismas patvirtino taikos sutartį trečiojo asmens bankroto byloje, kurioje neliko kasatorės finansinio reikalavimo; trečiasis asmuo, pakeitęs pavadinimą, toliau tęsia veiklą. Nors atsakovė atliko neteisėtus veiksmus padedama savo institucijų, tačiau tai nekeičia privatinių santykių pobūdžio. Jeigu nebūtų neteisėtų atsakovės institucijų veiksmų panaikinti turtinę prievolę, kylančią iš privatinių paskolos teisinių santykių, tai galiotų kasatorės reikalavimo teisė į trečiojo asmens skolą.
2. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas Tarptautinės sutarties 41 straipsnio 2 dalies nuostatas, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylos teismingumą ir priskyrimą Lietuvos teismų jurisdikcijai, nustatytas ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalyje, CPK 26, 27, 30 straipsniuose. Pagal Tarptautinės sutarties 41 straipsnio 2 dalį jurisdikcija nagrinėti reikalavimus dėl žalos atlyginimo priskirtina tos valstybės teismams, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Šioje byloje aplinkybės, tapusios pagrindu reikalauti atlyginti žalą, įvyko Lietuvos Respublikoje – devyni Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos prekybos ir pramonės rūmų sprendimai pripažinti ir leista juos vykdyti Lietuvos Respublikoje, kasatorė yra bankrutavusi bendrovė, jos bankroto procedūra vyksta Lietuvos Respublikoje; kreditoriams turėtų būti skirstomas kasatorės turtas; Lietuvos Respublikoje atsakovė turi turto, iš kurio galėtų būti išieškomas nuostolių atlyginimas. Atitinkamai, kasatorės reikalavimas tiek pagal ĮBĮ, tiek pagal CPK, tiek ir pagal Tarptautinės sutarties nuostatas teismingas Kauno apygardos teismui. Be to, kasatorė, vadovaudamasi CPK 30 straipsnio 12 dalyje nustatyta teise, ieškinyje išreiškė valią bylą nagrinėti Kauno apygardos teisme. Dėl padarytų proceso teisės pažeidimų civilinė byla nepagrįstai buvo nutraukta, todėl, kasatorės nuomone, egzistuoja pagrindas skundžiamas nutartis peržiūrėti kasacine tvarka.
11. Atsiliepimų CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl valstybės imuniteto doktrinos taikymo

12. Teisė kreiptis į teismą, kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, gali būti įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų. Kiekvienu atveju, kai nacionaliniame teisme yra pareiškiamas ieškinys užsienio valstybei, teismas ex officio (pagal pareigas) privalo patikrinti, ar jis kompetentingas nagrinėti šį ieškinį, t. y. konkrečios valstybės teismas sprendžia, ar taikyti valstybės imunitetą, kai yra pateiktas ieškinys teisme, kuriame užsienio valstybė ar jos institucija nurodyta kaip atsakovė. Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas užsienio subjektui – Baltarusijos Respublikai.
13. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje ir tarptautinės teisės doktrinoje pripažįstama riboto valstybės imuniteto doktrina, pagal kurią valstybė ar jos vardu veikianti institucija gali turėti imunitetą tik dėl veiksmų viešosios teisės reglamentuojamoje srityje (lot. acta jure imperii), o tais atvejais, kai valstybė ar jos institucija dalyvauja privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose (lot. acta jure gestionis), valstybė negali remtis imunitetu, nes šiuose santykiuose valstybė dalyvauja tokiais pačiais pagrindais kaip ir privatūs asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-458-701/2015; 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2007). Pati valstybės imuniteto doktrina grindžiama tarptautinės viešosios teisės maksima „lygus lygiam valdžios neturi“ (lot. par in parem non habet imperium). Šios maksimos turi būti laikomasi, kai nustatoma, kad valstybė atliko veiksmus viešosios teisės reglamentuojamoje srityje. Taigi užsienio valstybės teismo prerogatyva vertinti, iš kokių teisinių santykių – viešųjų ar privačių – yra kilęs ginčas.
14. Kasatorės teigimu, atsakovė akivaizdžiai veikė privatinės teisės reguliuojamoje srityje, todėl ji negali gintis riboto valstybės imuniteto doktrina. Su tokia išvada teisėjų kolegija negali sutikti. Byloje konstatuojama, kad žalos atsiradimo faktas šioje byloje kildinamas iš delikto. Nors pats deliktas sukuria civilinę prievolę, tačiau sprendžiant klausimą dėl valstybės veikimo privatinės ar viešosios teisės reglamentavimo srityje esminė aplinkybė yra ta, kokiais veiksmais sukelta galimai padaryta žala. Viena deliktinės atsakomybės sąlygų, kuri yra delikto konstatavimo pagrindas, – neteisėti veiksmai. Būtent neteisėti veiksmai yra žalos atsiradimo priežastis. Dėl to teisinio kvalifikavimo tikslu atriboti valstybės veikimą privatinės ar viešosios teisės srityje yra vertintinas galimai atliktų neteisėtų veiksmų pobūdis.
15. Nėra visuotinai nustatytų kriterijų, pagal kuriuos būtų galima vertinti valstybės veiksmus kaip galimai padarytos žalos atsiradimo pagrindą – juos priskirti prie suverenių valstybės galių išreiškimo ar vertinti kaip komercinius, kuriuose valstybė veikia kaip privatus subjektas. Dėl to pagal atliktų veiksmų prigimtį spręstina, ar konkretūs santykiai yra komerciniai, ar įgyvendina valstybės suverenitetą.
16. Nors kasatorė nurodo, kad atsakovė veikė privatinės teisės reguliuojamoje srityje, tačiau byloje nenustatyta, jog atsakovė dalyvavo kaip subjektas komercinio pobūdžio santykiuose, kvalifikuotinuose kaip privatinės teisės reguliuojama sritis, iš kurių galėtų būti kildinama jos atsakomybė.
17. Pagal kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes kasatorės reikalavimo atlyginti žalą pagrindas yra Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų, tarp jų ir teisminių, veiksmai, kurie, kasatorės manymu, yra neteisėti, t. y. bankroto bylos trečiajam asmeniui – skolininkui pagal paskolos sutartis inicijavimas ir vėlesnis iškėlimas bei konkrečių paskolos sandorių pripažinimas negaliojančiais. Nors, kasatorės nuomone, šie veiksmai atlikti dėl galimos atsakovės įtakos naudojantis valdžios įgaliojimais, padedant savoms institucijoms, ir tai nekeičia santykių, kuriuose valstybė dalyvavo ir siekė išvengti turtinių prievolių, privatinio pobūdžio, tačiau, kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad kasatorė atsakovės deliktinę atsakomybę kildina būtent iš valstybės veikimo per savo valdžios institucijas viešosios teisės reglamentuojamoje srityje. Dėl to darytina išvada, kad šiuo atveju taikytinas valstybės imunitetas. Tai reiškia, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos tinkamai kvalifikavo teisinius santykius ir pagrįstai atsakovei taikė valstybės imunitetą.
18. Konstatuojant pagrįstą valstybės imuniteto taikymą, negalima laikyti, kad teismai pažeidė kasatorės teisę į teisminę gynybą. Pažymėtina, kad teisė į teisminę gynybą nėra absoliuti ir tam tikrais atvejais gali būti ribojama. Valstybės imuniteto taikymas, kai valstybė veikia viešosios teisės reglamentavimo srityje, yra vienas iš teisėtų ir proporcingų šios teisės ribojimo atvejų.

Dėl tarptautinės teisės santykio su nacionaline teise (ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalimi)

19. Kasaciniu skundu  taip pat keliamas nacionalinės teisės ir tarptautinės teisės taikymo klausimas, kuris lemia, kurios iš valstybių teismų jurisdikcijai priskirtinas ginčas.
20. Pažymėtina, kad 1992 m. spalio 20 d. buvo priimta Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (įsigaliojo 1993 m. liepos 11 d.), todėl jurisdikcijos klausimai spręstini taikant šią Tarptautinę sutartį ir joje reglamentuotas jurisdikcijos nustatymo reglamentuotas jurisdikcijos nustatymo taisykles.
21. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CPK, ĮBĮ bei Tarptautinės sutarties teismingumą ir priskirtinumą reglamentuojančias taisykles. Teisėjų kolegija šią kasatorės išvadą pripažįsta nepagrįsta.
22. ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą.
23. 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 26 straipsnyje įtvirtinta tarptautinės sutarties privalomumo taisyklė, kurioje nustatyta, kad kiekviena įsigaliojusi sutartis jos šalims privaloma, ir šalys privalo sąžiningai ją vykdyti. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. Darytina išvada, kad sprendžiant nacionalinių įstatymų, kurie nustato jurisdikcijos taisykles ir tarptautinės sutarties santykį, taikymo klausimą prioritetas turi būti teikiamas tarptautinei sutarčiai, o ne nacionaliniam įstatymui. Nors minėta Tarptautine sutartimi nenustatomos specialiosios taisyklės bankroto atvejams, ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostata netaikytina, nes minėtos Tarptautinės sutarties 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta bendroji jurisdikcijos taisyklė, kai sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas. Tos valstybės, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, teismas kompetentingas priimti sprendimus bylose dėl padarytos žalos atlyginimo.
24. Nagrinėjamos bylos kontekste pagrindu reikalauti žalos atlyginimo tapo kasatorės nurodomi galimi neteisėti atsakovės veiksmai. Šių galimai neteisėtų veiksmų atlikimo vieta yra Baltarusijos Respublikoje.
25. Tarptautinės sutarties 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas alternatyvusis jurisdikcijos nustatymo kriterijus „kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą“ nėra aiškintas nei teisės doktrinoje, nei teismų praktikoje. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinis teismas, vienoje iš bylų aiškindamas Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, yra pasisakęs dėl jos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto analogiško alternatyvaus jurisdikcijos nustatymo kriterijaus. Minėtos sutarties teisinis reglamentavimas yra labai panašus į šioje byloje taikomos Tarptautinės sutarties. Tai yra nulemta istorinių ir politinių aplinkybių, nes Lietuvos Respublika, atkūrusi nepriklausomybę, susigrąžino tarptautinės teisės subjekto statusą. Dėl to per trumpą laikotarpį buvo sudaryta ne viena tarptautinė sutartis. Ši tarptautinė sutartis su Rusijos Federacija sudaryta tuo pačiu laikotarpiu (priimta 1992 m. liepos 21 d., įsigaliojo 1995 m. sausio 21 d.), kaip ir nagrinėjamoje byloje taikoma Tarptautinė sutartis. Sutarties su Rusijos Federacija 40 straipsnis iš esmės identiškas šioje byloje taikomos Tarptautinės sutarties 41 straipsniui. Tai reiškia, kad siekiant vienodo ir nuoseklaus teisės taikymo ir aiškinimo, naudojantis lyginamuoju metodu, galima remtis kasacinio teismo išaiškinimu, kuriame konstatuota, kad atsižvelgiant į tarptautine sutartimi reglamentuojamų teisinių santykių esmę (teisiniai santykiai, susiję su keliomis valstybėmis) manytina, kad ji turėtų apimti ir tas situacijas, kai neteisėti veiksmai atliekami ir žala atsiranda skirtingose valstybėse. Dėl to „kitokių aplinkybių, tapusių pagrindu reikalauti atlyginti žalą“ teisinė kategorija aiškintina kaip apimanti ir patį žalos atsiradimo faktą, kaip pagrindą reikalauti jos atlyginimo, ir suteikianti žalos atsiradimo vietos valstybei jurisdikciją nagrinėti tokio pobūdžio bylą. Kasacinis teismas konstatavo, kad nagrinėtos bylos kontekste aptarta teisės norma įtvirtina dvi jurisdikcines alternatyvas – reikšti ieškinį pagal neteisėtų veiksmų atlikimo vietą arba pagal žalos atsiradimo vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-692-706/2015). Dėl to Tarptautinės sutarties 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas alternatyvusis jurisdikcijos nustatymo kriterijus „kitokios aplinkybės, tapusios pagrindu reikalauti atlyginti žalą“ aiškintinas kaip žalos atsiradimo vieta. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju galimų neteisėtų veiksmų ir galimai kilusios žalos vieta sutampa.
26. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė jurisdikciją reglamentuojančias tarptautinės ir nacionalinės teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

27. Kasaciniame teisme patirta 10,18 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 31 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vakuolė“ (j. a. k. 234488380) 10,18 Eur (dešimt Eur 18 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                    Virgilijus Grabinskas

                                                                                                                                          Sigitas Gurevičius

                                                                                                                             Sigita Rudėnaitė