Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-11-15][nuasmenintas sprendimas byloje][I-3582-1063-2018].docx
Bylos nr.: I-3582-1063/2018
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 300666165 atsakovas
Kategorijos:
Teismo sprendimas
Civilinės atsakomybės sąlygos
Neturtinė žala
Žala
Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Teismo procesiniai dokumentai

?

 

Administracinė byla Nr. I-3582-1063/2018

Proceso Nr. 3-61-3-02139-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3

 (S)

 

img1 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Tomas Blinstrubis,

dalyvaujant atsakovės atstovui Remigijui Butkui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

 

Teismas

 

n u s t a t ė :

 

Pareiškėjas su skundu (b. l. 1–12) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), priteisti 12 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjo teigimu, žala jam buvo padaryta jį etapuojant į teismus ir kitus pataisos namus laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2014 m. sausio 10 d. Padarytą žalą grindžia argumentais, jog ginčo laikotarpiu buvo etapuojamas apgailėtinomis, nežmoniškomis sąlygomis, teko sėdėti ant kieto pagrindo, automobiliai buvo nešvarūs. Dėl tokių konvojavimo sąlygų ne kartą kreipėsi į pareigūnus, tačiau į nusiskundimus nebuvo reaguota. Konvojavimo metu buvo demonstruojami šaunamieji ginklai, guminės lazdos. Tokiu būdu buvo siekiama sukelti baimę, kad bus panaudotas smurtas. Kelionės metu nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti tualetu. Automobiliuose nebuvo saugos diržų, nebuvo ventiliacijos, dienos šviesos, žiemą buvo šalta, o vasara karšta.

Nurodė, kad konvojuojant automobiliais bei vedant į teismus be pagrindo buvo naudojami antrankiai. Toks pareiškėjo buvimas su antrankiais menkino pareiškėjo įvaizdį, kėlė pažeminimo jausmą. Toks vaizdas sudarė įspūdį apie pareiškėjo pavojingumą. Pareiškėjo teigimu, etapuojamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, sukrėtimą, dvasinį diskomfortą, atsirado problemų su sveikata.

Papildomai pažymėjo, kad ieškinio senaties termino prašo netaikyti dėl svarbių termino praleidimo priežasčių. Pareiškėjo teigimu, apie teisę ginčyti ir reikalauti atlyginti patirtą neturtinę žalą sužinojo žiūrėdamas televiziją. Pažeidimų metu pareiškėjas negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą, nes neturi teisinio išsilavinimo.

 

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo (b. l. 18–32) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Reikalavimams prašė taikyti ieškinio senatį.

Nurodė, kad Tarnyba, vadovaudamasi teisės aktų reikalavimai, asmens duomenų pagrindu nekaupia bei nesistemina informacijos apie asmenų konvojavimo įvykius. Norminiai teisės aktai nenustato Tarnybai pareigos ar teisės rinkti ir (ar) kaupti informaciją, susijusią ar susietą su konkrečių asmenų konvojavimu.

Pažymėjo, kad planinių konvojų metu naudojami automobiliai tesės aktų reikalavimus atitiko. Tai patvirtina konvojavimui skirtiems automobiliams išduoti jų eksploatacijai reikalingi dokumentai. Atkreipė dėmesį į tai, kad Tarnyba konvojavimui ir konvojuojamųjų pervežimams vykdyti visuomet naudoja tik tinkamas transporto priemones, kuriose įrengtos vėdinimo, šildymo sistemos. Prieš pradedant konvojavimą, konvojus visuomet patikrina transporto priemonių būklę, jo tinkamumą konvojavimui atlikti.

Paaiškino, jog Tarnyba skundo nagrinėjimo dalyko ribose neturi duomenų apie Tarnybos pareigūnų vykdytą pareiškėjo konvojavimą į bendrosios kompetencijos teismus ir laisvės atėmimo įstaigas. Teigė, jog nesant duomenų apie Tarnybos vykdytą pareiškėjo konvojavimą, nėra galimybės konstatuoti, jog Tarnybos pareigūnai pareiškėją konvojavo.

Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada (kokio konvojavimo metu) ir kokius, galimai neteisėtus veiksmus (neveikimą) patyrė ir kokiais konkrečiais laikotarpiais buvo konvojuojamas Tarnybos pareigūnų. Pareiškėjo skunde pateikti teiginiai yra abstraktūs, jame nebuvo nurodytos detalizuotos ir individualizuotos konvojavimo įvykių aplinkybės. Atsakovės atstovės manymu, toks pareiškėjo reikalavimų pateikimas abstrakčiai bei deklaratyviai apibūdinant svarbias ginčo aplinkybes, nurodant reikalavimų pagrindą, nevykdant įstatymų nustatytos pareigos detalizuoti skundžiamų sąlygų vertintinas kaip galimas piktnaudžiavimas proceso šalies teisėmis, pažeidžiant proceso šalių lygybę proceso metu, kadangi Tarnyba neturi lygių galimybių neabstrakčiai prieštarauti pareiškėjo teiginiams ir lygiaverčiai pariteto pagrindais dalyvauti rungimosi procese. Nurodė, jog pareiškėjo skundas analogiškas pateiktiems skundams kitose bylose, kuriose teikiami skundai buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Atsakovės atstovo manymu, pareiškėjas konvojavimo metu galėjo pateikti skundus žodžiu arba raštu, tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo.         Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad nenustačius neteisėtų veiksmų negalimas ir žalos atlyginimas.

 

Teismas

 

k o n s t a t u o j a :

 

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2014 m. sausio 10 d.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas šiuo atveju nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo nurodomus nepatogumus, kad jis etapuojamas galimai teisės aktų nuostatoms neatitinkančiomis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to patiriama neturtinė žala. Taigi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos teismų praktikoje laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013 ir kt.).

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, pripažinus, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka būtent pareiškėjui. Pažymėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-858/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsiliepime nurodė, kad ieškinio senaties termino prašo netaikyti dėl svarbių termino praleidimo priežasčių. Pareiškėjo teigimu, apie teisę ginčyti ir reikalauti atlyginti patirtą neturtinę žalą sužinojo žiūrėdamas televiziją. Pažeidimų metu pareiškėjas negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą, nes neturi teisinio išsilavinimo.

CK 1.127 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017 ir kt.). Taigi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą suvokė ar turėjo suvokti kiekvieną dieną, kurią buvo etapuotas, todėl teisė į ieškinį atsirado nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių aplinkybių, įrodymų dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2018 m. birželio 26 d. (skundo teismui išsiuntimo data). Įvertinus šias aplinkybes ir atsižvelgus į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jo teisės kalinant yra pažeidžiamos tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2018 m. birželio 26 d. Pagal CK 1.126 str. 2 d. nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės prašymą, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjas praleido ieškinio terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Pareiškėjas nurodo, kad teisė nepatirti kankinimų yra absoliuti ir jai ieškinio senaties terminas netaikomas. Teismo vertinimu, pareiškėjas nuo jo konvojavimo pradžios momento galėjo žinoti, kad atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos. Pareiškėjas nenurodė svarbių ir nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, pagrindžiančių priežastį atnaujinti ieškinio senaties terminą. Todėl objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas pateikdamas šabloninį, nedetalizuotą bei individualizuotą skundą piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.

ABTĮ 83 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, jog administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas ar teismas turi teisę skirti baudas, jeigu asmuo piktnaudžiauja administraciniu procesu. Piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti akivaizdžiai nepagrįsto procesinio dokumento pateikimą, objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo turinį, neturi pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas elgiasi nesąžiningai ir jo elgesys yra sąmoningai nukreiptas prieš ekonomišką ir operatyvų procesą ar pareiškėjas kitaip akivaizdžiai pažeidžia draudimo piktnaudžiauti procesu principą. Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą, teisė į teisminę gynybą, kuria šiuo atveju pasinaudojo pareiškėjas, pateikdamas teismui skundą, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją yra procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. liepos 5 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai).

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus spręstina, jog šiuo atveju nėra pagrindo skirti pareiškėjui baudą už piktnaudžiavimą administraciniu procesu.

Byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o atsakovo atstovas prašo ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-06-07 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-442-2256-12). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Pareiškėjo H. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai, arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

 

Teisėjas                                                 Tomas Blinstrubis

 

 

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK1 1.127 str. Ieškinio senaties termino pradžia
  • A-248-858/2016
  • CK6 6.250 str. Neturtinė žala
  • CK1 1.131 str. Ieškinio senaties termino pabaigos teisinės pasekmės
  • A-301-858/2015
  • A-594-662/2017
  • CK1 1.126 str. Ieškinio senaties taikymas
  • A-442-2256-12