Civilinė byla Nr. 2A-98/2012

                                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 35.4; 38;

                                                                                          43.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Vyto Miliaus, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Neapolis“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-2217-125/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Statega“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Neapolis“ ir R. G. dėl skolos priteisimo. Trečiasis asmuo byloje V. G..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Statega“ ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio papildymo prašė priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Neapolis“ ir R. G. 794 656,49 Lt skolą, 19 281,49 Lt palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 m. balandžio 24 d. tarp „Swedbank“, AB ir UAB „Neapolis“ buvo sudaryta kredito sutartis Nr.06-019934-IN/06-019937-AK. Papildomam kredito gavėjo UAB „Neapolis“ įsipareigojimų užtikrinimui su V. G. ir R. G. buvo sudarytos laidavimo sutartys. Jie įsipareigojo atsakyti bankui kaip solidarūs skolininkai, jei kredito gavėjas UAB „Neapolis“ tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį. 2009 m. spalio 2 d. mainų sutartimi UAB „Neapolis“ akcininkas V. G. išmainė UAB „Neapolis“ akcijas į UAB „Statega“ turimus Vyriausybės iždo vekselius. Mainų sutartyje UAB „Statega“ patvirtino, jog yra informuota, kad UAB „Neapolis“ akcininkas V. G. 2006 m. balandžio 24 d. laidavimo sutartimi Nr. 06-019934-LAl/06-019937-LA1 yra užtikrinęs visų UAB „Neapolis“ įsipareigojimų „Swedbank“, AB pagal kredito sutartį įvykdymą, yra susipažinusi su laidavimo sutarties sąlygomis. UAB „Statega“ pagal mainų sutarties sąlygas įsipareigojo imtis visų reikiamų veiksmų perimti buvusio akcininko V. G. įsipareigojimus bankui pagal laidavimo sutartį, o bankui nesutikus atleisti buvusį akcininką V. G. nuo įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį, UAB „Statega“ įsipareigojo laiduotojui V. G. kompensuoti pinigų sumas, kurias šis sumokės bankui vykdydamas laiduotojo prievoles pagal laidavimo sutartį. Kadangi UAB „Neapolis“ vėlavo vykdyti bankui įsipareigojimus pagal kredito sutartį, bankas informavo kredito gavėją UAB „Neapolis“, laiduotojus V. G. bei R. G. apie nevykdomus kredito gavėjo įsipareigojimus ir paragino padengti įsiskolinimus, nes priešingu atveju vienašališkai nutrauks kredito sutartį ir pareikalaus anksčiau termino grąžinti visą kreditą. UAB „Neapolis“ direktorius ir laiduotojas R. G. informavo V. G. bei UAB „Statega“ apie pradelstus kredito gavėjo mokėjimus bankui ir banko ketinimus nutraukti kredito sutartį. Kad bankas nenutrauktų kredito sutarties UAB „Statega“ 2009 m. gruodžio 9 d. mokėjimo nurodymu Nr. 800801 pervedė bankui 549 344,29 Lt, 2010 m. balandžio 30 d. mokėjimo nurodymu Nr. 891467 pervedė bankui 155 763 Lt, 2010 m. birželio 21 d. mokėjimo nurodymu Nr. 929830 pervedė bankui 89 549,20 Lt pagal 2009 m. spalio 2 d. mainų sutartį, sudarytą tarp UAB „Statega“ ir V. G.. UAB „Neapolis“ bei laiduotojai V. G. ir R. G. prisiėmė vienodą solidarią atsakomybę atsakyti bankui pagal UAB „Neapolis“ prievoles, kylančias iš kredito sutarties. UAB „Statega“ buvo informuota UAB „Neapolis“ direktoriaus R. G., jog UAB „Neapolis“ neturi galimybių grąžinti visą kreditą bankui prieš terminą. Siekdamas išvengti kredito sutarties nutraukimo bei remdamasis mainų sutarties sąlygomis, ieškovas savo lėšomis įvykdė laiduotojo V. G. pareigą bankui – sumokėjo 794 656,49 Lt. Mokėjimo pavedimuose ieškovas pažymėjo, jog jie vykdomi už laiduotoją V. G.. Bankas tokį prievolės įvykdymą iš trečiojo asmens priėmė, UAB „Neapolis“, R. G. ir V. G. tam neprieštaravo. Laiduotojai V. G. ir R. G. laidavo bankui ta pačia apimtimi, kaip ir pats kredito gavėjas, todėl abiejų laiduotojų atsakomybės dalys prievolėje lygios. Už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo to momento, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sukaupimą. Pirmą įnašą už UAB „Neapolis“ įsiskolinimą bankui ieškovas sumokėjo 2009 m. gruodžio 9 d., kuomet buvo pervesta 549 344,29 Lt; 2010 m. balandžio 30 d. pervesta 155 763 Lt; 2010 m. birželio 21 d. pervesta 89 549,20 Lt. Apie šiuos pervedimus UAB „Neapolis“ sužinojo jų atlikimo dienomis. Pagal 2009 m. gruodžio 9 d. apmokėjimą 5 procentų metinių palūkanų suma iki ieškinio padavimo sudaro 17 084,02 Lt, pagal 2010 m. balandžio 30 d. apmokėjimą 5 procentų metinių palūkanų suma iki ieškinio padavimo sudaro 1 792,06 Lt, pagal 2010 m. birželio 21 d. apmokėjimą 5 procentų metinių palūkanų suma iki ieškinio padavimo sudaro 404,91 Lt.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. spalio 22 d. sprendimu ieškovo UAB „Statega“ ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo UAB „Neapolis“ 794 656,49 Lt skolą, 19 280,99 Lt palūkanų, 12 139,37 Lt žyminio mokesčio, 10 000 Lt atstovavimo išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 794 656,49 Lt sumą nuo ieškinio padavimo teisme 2010 m. liepos 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas atmetė ieškinį atsakovui R. G..

Teismas nurodė, kad ieškovas 2009 m. spalio 2 d. mainų sutartimi iš V. G. įgijo 5 000  paprastųjų vardinių UAB „Neapolis“ akcijų. Ieškovas 2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. balandžio 30 d., birželio 21 d. mokėjimo nurodymais „Swedbank“, AB sumokėjo atitinkamai 549 344,29 Lt, 155 763 Lt ir 89 549,20 Lt, kurių mokėjimo terminai pagal UAB „Neapolis“ ir „Swedbank“, AB 2006 m. balandžio 24 d. kreditavimo sutartį buvo suėję. Buvę UAB „Neapolis“ akcininkai V. G. ir R. G. 2006 m. balandžio 24 d. laidavimo sutartimis laidavo bankui už UAB „Neapolis“ gautą kreditą. Ieškovas, kaip atsakovo akcijų įgijėjas ir kreditorius, buvo suinteresuotas, kad atsakovui kreditą suteikęs bankas nenutrauktų kreditavimo sutarties ir nepareikalautų grąžinti visą likusią skolą. Priešingu atveju ieškovo mainų sutarties pagrindu įgytos akcijos taptų bevertėmis, todėl ieškovas, bankui sumokėjęs atsakovo skolą, įgijo regreso teisę iš atsakovo reikalauti sumokėtų sumų. Iš UAB „Neapolis“ ieškovui priteista 794 656,49 Lt skola. Iš atsakovo susirašinėjimo su ieškovu ir laiduotoju V. G. matyti, kad atsakovui apie ieškovo bankui pervestas sumas buvo žinoma. Teismo manymu, ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo CK 6.240 straipsnio 1 dalyje numatytų 5 procentų dydžio metinių palūkanas nuo momento, kai atsakovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie ieškovo už atsakovą įvykdytą prievolę, todėl iš UAB „Neapolis“ ieškovui priteista 19 280,99 Lt palūkanų nuo sumų sumokėjimo iki ieškinio padavimo dienos. Be to, nuo ieškinio padavimo teisme dienos už priteistą 794 656,49 Lt sumą atsakovas privalo ieškovui mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal 2009 m. spalio 2 d. mainų sutartį ieškovas iš V. G. įsigijo atsakovo akcijas ir pagal sutarties 7.5 punktą turėjo imtis priemonių perimti V. G. teises ir prievoles pagal šio sudarytą laidavimo sutartį, tačiau iki šiol laidavimo sutarties šalis nėra pakeista. Sutarties 7.5 punkte pažymėta, kad ieškovui su banku nesudarius susitarimo dėl laidavimo sutarties iš V. G. perėmimo ne dėl ieškovo kaltės, mainų sutarties sąlygos lieka galioti, o ieškovo atsakomybė neatsiranda. Sutarties 7.6 punkte nurodyta, kad ieškovas kompensuoja V. G. sumokėtas sumas bankui pagal laidavimo sutartį. Ieškovo ir laiduotojo R. G. nesiejo sutartiniai teisiniai santykiai. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad laiduotojas R. G. trukdo ieškovui perimti V. G. laidavimo sutartyje numatytas teises ir prievoles. Iš teismo 2010 m. liepos 14 d. nutarties matyti, kad kilęs ginčas dėl ieškovui mainų sutarties pagrindu perleistų akcijų priklausomybės, tačiau tai nedaro įtakos akcijų mainų sutartyje šalių numatytų laidavimo teisinių santykių pakeitimui, nes mainų sutartis nėra ginčijama. Ieškovas nėra laiduotojas už UAB „Neapolis“ negrąžintas paskolas, todėl iš laiduotojo R. G. CK 6.84 straipsnio pagrindu neturi teisės reikalauti už UAB „Neapolis“ sumokėtų sumų. Be to, į bylą nepateikta įrodymų, kad šių sumų negali sumokėti UAB „Neapolis“, todėl ieškinys R. G. atmestas. Ieškovas byloje turėjo 29 040 Lt išlaidų, susijusių su advokato pagalba byloje. Ieškinys vienam iš atsakovų atmestas, byloje buvo tik du teismo posėdžiai, todėl, teismo nuomone, ieškovo turėtos atstovavimo išlaidos yra aiškiai per didelės ir iš atsakovo UAB „Neapolis“ priteista dalis – 10 000 Lt atstovavimo išlaidų.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovo UAB „Neapolis“ atstovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimo dalį dėl 794 656,49 Lt skolos, 19 280,99 Lt palūkanų, 12 139,37 Lt žyminio mokesčio ir 10 000 Lt atstovavimo išlaidų priteisimo ir UAB „Statega“ ieškinį dėl šios dalies atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Tiek ieškovas, tiek teismas nenustatė, kokio pobūdžio teisiniai santykiai susiklostė tarp ieškovo bei UAB „Neapolis“. Teismas nurodė, kad vyksta ginčas dėl mainų sutarties pagrindu perleistų akcijų priklausomybės, todėl turėjo vertinti, ar pagrįstai ieškovas, sumokėjęs už laiduotoją V. G., iš atsakovų reikalauja bankui sumokėtų sumų. Teismas neįvertino, kad V. G. iki šiol yra UAB „Neapolis“ akcininkas ir pagal laidavimo sutartį, kuri nėra pakeista, jis turėjo sumokėti UAB „Neapolis“ nesumokėtas skolas bankui. Teismo nustatytos aplinkybės rodo, jog ieškovas neįgijo reikalavimo teisės į UAB „Neapolis“. Iš 2006 m. balandžio 24 d. laidavimo sutarties, sudarytos tarp V. G. ir „Swedbank”, AB, bei 2009 m. spalio 2 d. mainų sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir V. G., matyti, kad ieškovas automatiškai neperėmė teisių ir pareigų pagal V. G. ir „Swedbank“, AB sudarytą laidavimo sutartį. Tik V. G., kaip laiduotojas, galėjo vykdyti UAB „Neapolis“ prievoles bankui. Iš 2009 m. spalio 2 d. mainų sutarties 7.6 punkto matyti, kad ieškovas įsipareigojo kompensuoti V. G. už bankui sumokėtas sumas. Ieškovas pats pervedė lėšas bankui, tačiau mokėjimo pavedimuose nurodė, kad moka už V. G.. Įvertinus tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius darytina išvada, kad prievolę bankui turėjo vykdyti laiduotojas V. G., o jeigu ieškovas nusprendė pats pervesti lėšas į banko sąskaitą, tai jis turėjo pareikalauti kompensacijos iš V. G.. Reikalavimą ieškovas turėjo nukreipti į V. G., o ne į UAB „Neapolis“.
2. Teismas nepagrįstai vadovavosi CK 6.112 straipsnio 3 punkto norma. Ieškovas neįrodinėjo ir teismas nenustatė aplinkybės, kad UAB „Statega“ turi teises į konkretų UAB „Neapolis“ turtą, kuriam grėstų areštas. Prievolės „Swedbank”, AB įvykdymas užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu, be to, už prievolių vykdymą bankui yra laidavę du laiduotojai. Nėra pagrindo teigti, kad  „Swedbank”, AB būtų areštavusi turtą, į kurį ieškovas ieškinio padavimo metu turi teises. Iš aptariamos normos turinio matyti, kad šiuo subrogacijos pagrindu galima pasinaudoti tik tuomet, kai trečiasis (prievolę įvykdęs) asmuo jau turi teises į skolininko turtą. Ieškovas, nors ir yra UAB „Neapolis“ kreditorius, neturi teisių į konkretų UAB „Neapolis“ turtą. CK 6.113 straipsnio 3 punkto norma taikytina tik tuomet, kai trečiasis asmuo, turintis teises į skolininko turtą, įvykdo prievolę už skolininką. Šiuo atveju ieškovas vykdė prievolę už V. G., o ne už UAB „Neapolis“. 
3. Teismas ginčui spręsti pritaikė dvi skirtingas situacijas reglamentuojančias teisės normas. Teismas taikė CK 6.112 straipsnio 3 punkto normą (manė, jog ieškovas už UAB „Neapolis“ įvykdė prievolę, siekdamas išvengti turto, į kurį ieškovas turi teises, arešto). Teismas vadovavosi ir CK 6.50 straipsnio norma, kuri reglamentuoja trečiojo asmens teisę įvykdyti prievolę. Apeliantas sutinka, kad ieškovas, kaip trečiasis asmuo, įvykdė laiduotojo V. G. prievolę šio kreditoriui „Swedbank”, AB. Teisingai taikant CK 6.50 straipsnio 3 dalies normą, ieškovui pereina kreditoriaus teisės, susijusios su V. G., o ne su UAB „Neapolis“. Tai atitinka ieškovo bei V. G. 2009 m. spalio 2 d. mainų sutartyje įtvirtintą susitarimą. Teismo motyvai nesuprantami atsižvelgiant į tai, kad pasisakydamas dėl 19 280,99 Lt palūkanų priteisimo, jis vadovavosi CK XX skyriaus normomis, reglamentuojančiomis pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Teismas taip pat darė nuorodą į CK 6.237 straipsnio 5 dalies normą, tačiau neįvardijo, kuriuo konkrečiu šioje normoje minimu atveju jis vadovavosi. Kadangi tarp ieškovo ir UAB „Neapolis“ neatsirado prievoliniai santykiai, nėra aplinkybių, leidžiančių teigti, kad UAB „Neapolis“ padarė žalą ir nėra pagrindo taikyti teismo nurodytą CK 6.237 straipsnio 5 dalies normą.
4. Teismo aiškinimas, dėl ko iš UAB „Neapolis“ priteistina 19 280,99 Lt palūkanų, prieštarauja civilinės teisės principams. Ieškovas nurodė mokantis bankui už V. G.. Laiduotojo V. G. atžvilgiu UAB „Neapolis“ save laiko skolininku. Nebuvo pagrindo manyti, kad ieškovas mokėjo ne vykdydamas mainų sutartyje įtvirtintą susitarimą su V. G., o kaip savarankiškas trečiasis asmuo. Teismas įteisino nesąžiningą ieškovo elgesį, nes leido pasipelnyti UAB „Neapolis“ sąskaita. Ieškovas iki kreipimosi į teismą nereikalavo iš UAB „Neapolis“ grąžinti bankui sumokėtus pinigus. Tokio reikalavimo nebuvo pateikęs ir V. G..
5. Teismas nepagrįstai vadovavosi CK 6.240 straipsnio 1 dalies norma. Teismas nekonstatavo, kad UAB „Neapolis“ būtų be teisėto pagrindo įgijusi kokį nors ieškovo turtą. Teismas ginčo teisinius santykius kvalifikavo pagal CK 6.112 bei CK 6.50 straipsnius, o ne pagal CK XX skyriaus normas, todėl netaikytina CK 6.240 straipsnio 1 dalies norma, nustatanti taisyklę, jog už be pagrindo įgytą turtą skaičiuojamos 5 procentų metinės palūkanos.
6. Teismas pažeidė CPK 141 straipsnio 1 dalies normą. Dėl ieškinio dalyko arba pagrindo pakeitimo teismui turėjo būti pateiktas rašytinis pareiškimas. Ieškinys buvo grindžiamas CK 6.84 straipsnio norma, nes ieškovas reikalavimą kildino iš laidavimo teisinių santykių. Tik teismo posėdyje ieškovo atstovė patvirtino, kad nesiremia šiuo pagrindu, o reikalavimą kildina iš nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisinių santykių.
7. Teismo priteistos 10 000 Lt atstovavimo išlaidos yra neproporcingai didelės. Byloje vyko tik du posėdžiai, ieškovo rengtų procesinių dokumentų apimtis nėra didelė. Byla pradėta net nepareikalavus prievolės įvykdymo iš UAB „Neapolis“, taigi, nesuteikus galimybės ginčą išspręsti mažesnėmis sąnaudomis.

Atsakovas R. G. atsiliepime nurodo, kad sutinka su skundu ir palaiko jo motyvus. Atsiliepime pažymima, kad teismo nustatytos aplinkybės leidžia teigti, jog ieškovas neįgijo reikalavimo teisės į UAB „Neapolis“.  Iš 2006 m. balandžio 24 d. laidavimo sutarties, sudarytos tarp V. G. ir „Swedbank”, AB, bei 2009 m. spalio 2 d. akcijų mainų sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir V. G., matyti, kad ieškovas automatiškai neperėmė teisių ir pareigų pagal V. G. ir „Swedbank“, AB sudarytą laidavimo sutartį. Tik V. G., kaip laiduotojas, galėjo vykdyti UAB „Neapolis“ prievoles bankui. Iš 2009 m. spalio 2 d. mainų sutarties 7.6 punkto matyti, kad ieškovas įsipareigojo kompensuoti V. G. už bankui sumokėtas sumas. Ieškovas pats pervedė lėšas bankui, tačiau savo mokėjimo pavedimuose nurodė, kad jis moka už V. G.. Įvertinus tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius darytina išvada, kad prievolę bankui turėjo vykdyti laiduotojas V. G., o jeigu ieškovas nusprendė pats pervesti lėšas į banko sąskaitą, tai jis turėjo pareikalauti iš V. G. kompensacijos. Savo reikalavimą ieškovas turėjo nukreipti į V. G., o ne į UAB „Neapolis“. Teismas ginčui spręsti pritaikė dvi skirtas situacijas reglamentuojančias teisės normas (CK 6.112 straipsnio 3 punktą ir 6.50 straipsnį).

Ieškovo UAB „Statega“ atstovė prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo UAB „Neapolis“ apeliacinį skundą atmesti. Pažymima, kad teismas tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas. Apeliantas nepagrįstai bando įrodyti, jog ieškovas neįgijo reikalavimo teisių į UAB „Neapolis“, todėl kad ji paėmė paskolą iš „Swedbank“, AB įkeitus visą savo turtą. Kadangi ieškovas yra juridinis asmuo, todėl gelbėjant savo lėšas, įdėtas į skolų išpirkimą, turi mokėti eilinius UAB „Neapolis“ įsiskolinimus, nes kitu atveju „Swedbank“, AB nutrauktų paskolos sutartį. UAB „Neapolis“ direktorius R. G. neįregistruoja ieškovo UAB „Neapolis“ akcininku, trukdo įgyvendinti mainų sutartį. 

Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi patenkino atsakovo UAB „Neapolis“ prašymą išreikalauti papildomus įrodymus. Įrodymai buvo gauti iš Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos bei ieškovo UAB „Statega“ atstovės. Į bylą taip pat gauti atsakovo UAB „Neapolis“ atstovo paaiškinimai dėl į bylą papildomai pateiktų duomenų.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, tai – pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005). Šiuo atveju bylos nagrinėjimo ribas nustato apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2006 m. balandžio 24 d. kredito sutartimi Nr. 06-019934-IN/06-019937-AK AB bankas „Hansabankas“ (dabartinis pavadinimas „Swedbank“, AB) suteikė UAB „Neapolis“ kreditą (94-103, 104-107,108-111, 112-115, 116, 117-118, 119-120 b. l.). 2006 m. balandžio 24 d. laidavimo sutartimi Nr. 06-19934-LA1/06-019937-LA1 V. G. laidavo už kredito gavėją UAB „Neapolis“ ir įsipareigojo atsakyti AB bankui „Hansabankas“ visu savo turtu, jeigu kredito gavėjas tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal 2006 m. balandžio 24 d. kredito sutartį Nr. 06-019934-IN/06-019937-AK (14-16, 132-134, 135-136 b. l.). 2006 m. balandžio 24 d. laidavimo sutartimi R. G. laidavo už kredito gavėją UAB „Neapolis“ ir įsipareigojo atsakyti AB bankui „Hansabankas“ visu savo turtu, jeigu kredito gavėjas tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal 2006 m. balandžio 24 d. kredito sutartį Nr. 06-019934-IN/06-019937-AK (121-123, 124, 125 b. l.). 2009 m. spalio 2 d. mainų sutartimi V. G. ir M. G. jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančias 5 000 vardinių UAB „Neapolis“ akcijų išmainė į UAB „Statega“ nuosavybės teisėmis priklausančius 5 000 Lietuvos Respublikos Vyriausybės iždo vekselių. Sutarties 7.5 punkte nustatyta, kad UAB „Statega“ yra susipažinusi su 2006 m. balandžio 24 d. laidavimo sutartimi Nr. 06-019934-LA1/06-19937-LA1, sudaryta V. G. su „Swedbank“, AB, ir įsipareigoja per 20 kalendorinių dienų po mainų sutarties pasirašymo imtis reikiamų veiksmų perimant visas laiduotojo V. G. teises ir pareigas pagal minėtą laidavimo sutartį ir sudarant atitinkamą susitarimą su „Swedbank“, AB. Sutarties 7.6 punktas numato, kad tuo atveju, jeigu „Swedbank“, AB atsisakytų sudaryti susitarimą, kuriuo V. G. atleidžiamas nuo laiduotojo prievolių, UAB „Statega“ įsipareigoja kompensuoti V. G. visas ir bet kokias pinigų sumas, kurias šis sumokės „Swedbank“, AB, vykdydamas laiduotojo prievoles pagal 7.5 punkte nurodytą laidavimo sutartį per 15 kalendorinių dienų pateikus įrodymus apie apmokėjimą (9-13 b. l.). Byloje nėra duomenų apie tai, kad laidavimo sutarties šalimi būtų tapusi UAB „Statega“, t. y. kad ji būtų sudariusi atitinkamą susitarimą su „Swedbank“, AB bei įgyvendinusi mainų sutarties 7.5 punkto nuostatas. „Swedbank“, AB raštai buvo adresuoti UAB „Neapolis“, V. G. ir R. G. dėl skolinių įsipareigojimų pagal kredito ir laidavimo sutartis vykdymo (17, 23 b. l.). Ieškovas UAB „Statega“ atliko mokėjimus „Swedbank“, AB (549 344,29 Lt (19 b. l.), 155 763 Lt (24 b. l.), 89 549,20 Lt (26 b. l.)) iš viso už 794 656,49 Lt sumą.

Dėl teisinių santykių kvalifikavimo bei 794 656,49 Lt mokėjimų sumos

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatymas neįpareigoja ieškovo ieškinio pareiškime nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui neprivalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-124/2005). Tai reiškia, kad teismas nagrinėdamas bylą turi nustatyti, kokį reikalavimą reiškia ieškovas, ir pagal tai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką. Antraip teismo procesinė veikla byloje bus netikslinga ir neleis tinkamai pasiekti CPK 2 straipsnyje nurodytų civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovas UAB „Statega“, sumokėjęs UAB „Neapolis“ įsiskolinimo dalį „Swedbank“, AB, įgijo teisę iš reikalauti UAB „Neapolis“ sumokėtų sumų. Nors apeliaciniame skunde ir teigiama, kad ieškinys grįstas laidavimo santykius reguliuojančiomis teisės normoms (CK 6.84 straipsnio nuostatos), vėliau – nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis (CK XX skyrius) ir pan., šiuo atveju pagal faktinius bylos duomenis taikytinos CK 6.50 straipsnio, reguliuojančio trečiojo asmens teisę įvykdyti skolininko prievolę, nuostatos. CK 6.50 straipsnio 1 dalis numato, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, jog skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Pagal bylos medžiagą matyti, kad ieškovas UAB „Statega“ neperėmė laiduotojo teisių ir pareigų, todėl jis neįgijo prievolių „Swedbank“, AB atžvilgiu. Pagal aukščiau nurodytą mainų sutartį UAB „Statega“ turėjo kompensuoti V. G. visa tai, ką šis privalėjo įvykdyti pagal laiduotojo prievoles. Tačiau ieškovas UAB „Statega“ šiuo konkrečiu atveju elgėsi kitaip, nei numatyta mainų sutartyje, t.y. jis, kaip trečiasis asmuo, vykdė solidariųjų skolininkų prievolę kreditoriui „Swedbank“, AB. Su tokiu prievolių vykdymu kreditorius „Swedbank“, AB sutiko (priėmė trečiojo asmens prievolės už skolininką įvykdymą), tai buvo žinoma bei priimtina pagrindiniam skolininkui UAB „Neapolis“, nes jo direktorius dėl prievolių bankui vykdymo pranešimus taip pat siuntė ir ieškovui, įvardindamas jį bendrovės kreditoriumi (UAB „Neapolis“ raštai dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo –18, 20, 22, 25, 88, 89 b. l.).

Taigi šiuo atveju ginčo situacijoje taikytinos CK 6.50 straipsnio nuostatos, kai trečiasis asmuo įvykdo solidariųjų skolininkų prievolę kreditoriui. Nurodytos aplinkybės taip pat sudaro pagrindą teigti, kad tokioje situacijoje negalėjo būti taikomi CK 6.83, 6.84 straipsniai, reglamentuojantys būtent laiduotojo, įvykdžiusio prievolę, teises bei reikalavimus kitiems laiduotojams. Išdėstytos aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovas UAB „Statega“ turėjo teisę įvykdyti prievolę už laiduotoją V. G. bei turi įgijęs reikalavimo teisę į  pagrindinį skolininką atsakovą UAB „Neapolis“ dėl bankui sumokėtų sumų. Vien aplinkybė, kad V. G. yra UAB „Neapolis“ akcininkas, šiuo atveju nepaneigia ieškovo reikalavimo teisės. Kaip minėta, UAB „Statega“ veikė ne pagal mainų sutartį (pagal mainų sutarties 7.6 punkto nuostatas UAB „Statega“ nekompensavo V. G. pinigų sumų, kurias šis turėtų sumokėti „Swedbank“, AB, vykdydamas laiduotojo prievoles pagal 7.5 punkte nurodytą laidavimo sutartį per 15 kalendorinių dienų, laiduotojui V. G. pateikus įrodymus apie apmokėjimą), o veikė pagal įstatymo neuždraustą elgesio būdą, t. y. įgyvendino trečiojo asmens teisę įvykdyti skolininko prievolę, kurio (elgesio) faktinis pagrindas buvo mainų sutarties teisiniai santykiai, atsiradę tarp ieškovo ir V. G.. Kadangi UAB „Statega“ neveikė pagal mainų sutartyje nurodytas sąlygas, teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto teiginiais, kad ieškovas neįgijo reikalavimo teisės į UAB „Neapolis“. V. G., kaip laiduotojas, galėjo vykdyti UAB „Neapolis“ prievoles bankui. Tačiau šiuo atveju ieškovas UAB „Statega“ tiek už pagrindinį skolininką UAB „Neapolis“, tiek už laiduotojus CK 6.50 straipsnio pagrindu įvykdė prievolę „Swedbank“, AB, todėl turi reikalavimo teisę į asmenį, kurio prievolę jis įvykdė..

CK 6.50 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtinta trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę už skolininką ir nustatyti tokie šios teisės įgyvendinimo teisės padariniai, reiškiantys, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Tai reiškia, kad kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, pirminė prievolė, siejusi kreditorių ir skolininką, pasibaigia, o jos pagrindu atsiranda nauja, regresinė prievolė, t. y. skolininko prievolė sumokėti asmeniui tai, ką jis už skolininką sumokėjo pradiniam kreditoriui. Šiuo atveju prievolė buvo įvykdyta tiek už pagrindinį skolininką, tiek už laiduotojus. Ta aplinkybė, kad UAB „Statega“ atliktuose mokėjimuose kreditoriui „Swedbank“, AB nurodyta, jog mokama „pagal 2009 m. spalio 2 d. už mainų sutartį su V. G.“ (19, 24, 26 b. l.), vertinant aukščiau išdėstytas aplinkybes neriboja ieškovo reikalavimo teisės tiek į pagrindinį skolininką, tiek į laiduotojus. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto aiškinimu, kad ieškovas reikalavimą turėjo nukreipti į V. G., o ne į UAB „Neapolis“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2006, išaiškinta, kad trečiasis asmuo už skolininką prievolę gali įvykdyti dėl įvairių priežasčių tiek skolininko prašymu, tiek savo iniciatyva ir be įgaliojimo ar perįgaliojimo. Tokia taisyklė nustatyta teisingumo interesais, nes prievolės turi būti vykdomos sąžiningai ir laiku. Trečiasis asmuo (kitas asmuo) prievolės už skolininką negali įvykdyti, kai ši yra neatskiriamai susijusi su skolininko asmeniu. Negalima priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriams prieštaraująs tokiam įvykdymui. Įstatyme ar šalių sutartyje taip pat gali būti nustatytas draudimas tretiesiems asmenims įvykdyti skolininko prievolę kreditoriui. CK 6.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad dėl įvairių priežasčių už skolininką prievolę gali įvykdyti kitas asmuo tiek skolininko prašymu, tiek savo iniciatyva.

Šiuo atveju ginčo situacijai taip pat taikytinas ir CK 6.112 straipsnio 1 punktas, kuris numato, kad reikalavimas pereina trečiajam asmeniui regreso tvarka, kai reikalavimas patenkinamas iš to trečiojo asmens turto. Pirmosios instancijos teismas klaidingai rėmėsi CK 6.112 straipsnio 3 punkto normą, nes ją netinkamai pritaikė šiai faktinei situacijai. Taigi teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniu skundu ta apimtimi, kad teismas nepagrįstai vadovavosi CK 6.112 straipsnio 3 punkto norma. Ieškovui pereina teisės, ne tik susijusios su V. G., bet ir su atsakovu UAB „Neapolis“, nes kaip jau pažymėta aukščiau, UAB „Statega“ veikė ne pagal sudarytą mainų sutartį, o pagal įstatymo (CK 6.50 str. nuostatos) suteiktą teisę.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto pastebėjimais, jog šiuo atveju ginčo situacijai nebuvo pagrindo taikyti CK XX skyriaus nuostatų, reguliuojančių nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisinius santykius. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiška prievolės rūšis. Šis turto išreikalavimo institutas taikomas tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti apie tokių aplinkybių buvimą. Skundžiamame sprendime nuoroda į CK 6.237 straipsnio 5 dalies normą padaryta neteisingai, ji taip pat neatitinka faktinių bylos aplinkybių. 

Skundžiamo teismo sprendimo turinys įgalina teigti, kad kai kurias aukščiau aptartas CK nuostatas pirmosios instancijos teismas taikė netinkamai. Šiuo atveju ieškovo reikalavimų teisinio kvalifikavimo pagrindą sudaro CK 6.50 straipsnio ir CK 6.112 straipsnio 1 punkto nuostatų aiškinimas ir jų taikymas šio konkretaus ginčo situacijai. Kitų normų nurodymas ir jų taikymas teismui nusprendžiant dėl 794 656,49 Lt įsiskolinimo priteisimo laikytinas pertekliniu. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė kai kurias paminėtas materialiosios teisės normas, jis priėmė teisingą sprendimą priteisti iš atsakovo UAB „Neapolis“ 794 656,49 Lt skolą ieškovui UAB „Statega“.

Dėl palūkanų priteisimo

Teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentams, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.240 straipsnio nuostatas, todėl nepagrįstai priteisė ieškovui 19 280,99 Lt palūkanų. Teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas turi teisę reikalauti iš UAB „Neapolis“ prašomų priteisti palūkanų CK 6.240 straipsnio 1 dalies pagrindu.

CK 6.240 straipsnis yra CK normų skyriuje, kuris reglamentuoja nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutą. CK 6.240 straipsnio 1 dalis numato, kad be teisinio pagrindo įgijęs turto asmuo privalo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias gavo ar turėjo gauti iš šio turto, nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą. Už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. CK 6 knygos XX skyriaus normos netaikytinos kvalifikuojant ginčo santykius, nes šių normų pagrindu pinigai negali būti išreikalauti (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl CK 6.240 straipsnio pagrindu ieškovas negali reikalauti palūkanų. Ieškovas tapo atsakovo UAB „Neapolis“ kreditoriumi CK 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, todėl ir jo reikalavimas kreditoriui yra prievolinio pobūdžio, bet ne kylantis iš CK 6.237-6.242 straipsnių normų reguliavimo srities. Taigi ieškovas turi teisę tik į CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatytas procesines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo ieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo.  

Dėl CPK 141 straipsnio nuostatų

Nagrinėjamoje situacijoje teisėjų kolegija nesutinka su skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 141 straipsnio 1 dalį. Ši norma numato, kad iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą. Dėl ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo teismui yra pateikiamas rašytinis pareiškimas, kuris turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Vėlesnis ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Teisėjų kolegija bylos duomenų pagrindu daro išvadą, kad negalima teigti, jog buvo keičiamas tiek ieškinio pagrindas, tiek ieškinio dalykas. Tiek vienas, tiek kitas ieškinio elementai tebuvo praplėsti, todėl tai neleidžia teigti apie aptariamos teisės normos pažeidimą. Kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-34/2008; 2008 m. liepos 10 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-380/2008) leidžia daryti išvadą, jog ieškinio reikalavimų padidinimas ar sumažinimas ir (ar) naujų arba papildomų įrodymų, patikslinančių reikalavimo apimtį, pateikimas yra ne tas pats, kas ieškinio dalyko pakeitimas, nes tai skirtingos ir savarankiškos procesinės teisės, sukeliančios skirtingus teisinius padarinius. CPK  329 straipsnio 1 dalis nustato, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Todėl argumentai, kad nebuvo teikiamas rašytinis pareiškimas dėl ieškinio dalyko arba pagrindo keitimo, nesudaro pagrindo dėl šios aplinkybės apskritai naikinti visą teismo sprendimą.

Dėl atstovavimo išlaidų dydžio

Apeliaciniu skundu taip pat ginčijamas ieškovui UAB „Statega“ priteistas 10 000 Lt atstovavimo pirmojoje instancijoje išlaidų dydis. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovo atstovė atliko šiuos procesinius veiksmus pirmosios instancijos teisme: teikė ieškinį (3-5 b. l.), prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (32 b. l.), dalyvavo parengiamajame teismo posėdyje (90-92 b. l.), teikė pareiškimą dėl ieškinio papildymo (127-129 b. l.), dalyvavo teismo posėdyje (145-149 b. l.). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatas šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio matyti, jog jos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalų dydį (1 punktas). Rekomendacijų 2 punktas numato, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į šių rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: 2.1. bylos sudėtingumą; 2.2. teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 2.3. ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 2.4. būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 2.5. turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų); 2.6. teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 2.7. sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 2.8. kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 8 punkto nuostatas už šias advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai yra: už ieškinį – 3 MMA, už kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą (išskyrus dokumentus, kuriais šalinami procesinių dokumentų trūkumai) – 0.12 MMA; už kiekvieną užklausimą renkant bylai reikalingus įrodymus – 0.012 MMA; už vieną atstovavimo valandą teisme – 0.15 MMA. Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (MMA) (7 punktas). Teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (pavyzdžiui, kai advokatas arba advokato padėjėjas teikia teisines paslaugas itin sudėtingoje byloje ir pan.) (11 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės priteisė 12,5 dydžio minimalios mėnesinės algos (10 000 Lt) bylinėjimosi išlaidų dydį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovo atstovo atliktus procesinius veiksmus, bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pobūdį, sutinka su apelianto teiginiais, kad priteistas per didelis bylinėjimosi išlaidų dydis, kuris viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl įsiskolinimo ir palūkanų priteisimo iš UAB „Neapolis“, galėjo priteisti ne daugiau kaip 4 800 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų. Pažymėtina, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Nors Rekomendacijose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau nei numatyta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais.

Šiuo atveju įvertinus tai, kad pagal atsakovo UAB „Neapolis“ apeliacinį skundą atmetamas ieškovo reikalavimas dėl ieškovo prašomų palūkanų priteisimo (atitinkamai pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą), pirmosios instancijos teismo priteistos advokato atstovavimo išlaidos yra mažintinos iki 4 400 Lt.

Išdėstytų argumentų pagrindu apelianto UAB „Neapolis“ apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimas keistinas – atmetamas ieškovo UAB „Statega“ reikalavimas dėl 19 281,49 Lt palūkanų priteisimo, taip pat sumažinamos bei pagal keistiną materialiųjų reikalavimų apimtį iki 4 400 Lt koreguojamos pirmosios instancijos teismo UAB „Statega“ priteistos advokato teisinės pagalbos išlaidos iš UAB „Neapolis“, o priteisto žyminio mokesčio dydis mažinamas iki 11 946,57 Lt.

Atsakovo UAB „Neapolis“ apeliaciniu skundu ginčijama suma – 813 937,48 Lt (153-158 b. l.). Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. lapkričio 24 d. nutartimi atsakovui UAB „Neapolis“ iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme atidėjo 12 139,37 Lt dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą už paduotą apeliacinį skundą (163 b. l.). Kadangi teisėjų kolegija atsakovo UAB „Neapolis“ apeliacinį skundą tenkina iš dalies, atidėtas žyminis mokestis už šį skundą paskirstytinas pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį (CPK 84, 93, 96, 302 straipsnių nuostatos), t. y. iš UAB „Statega“ į valstybės biudžetą priteistina 192,80 Lt, o iš UAB „Neapolis“ likusi žyminio mokesčio suma – 11 946,57 Lt.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :              

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimą.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB „Neapolis“ priteista 19 280,99 Lt palūkanų. Šioje dalyje priimti kitą sprendimą – atmesti uždarosios akcinės bendrovės „Statega“ ieškinio reikalavimą dėl 19 281,49 Lt palūkanų priteisimo iš uždarosios akcinės bendrovės „Neapolis“. Uždarajai akcinei bendrovei „Statega“ priteistą iš uždarosios akcinės bendrovės „Neapolis“ atstovavimo išlaidų sumą sumažinti iki 4 400 Lt (keturių tūkstančių keturių šimtų litų), priteistą žyminio mokesčio sumą sumažinti iki 11 946,57 Lt (vienuolikos tūkstančių devynių šimtų keturiasdešimt šešių litų 57 ct).

Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. 

Priteisti į valstybės biudžetą iš uždarosios akcinės bendrovės „Statega“ (j. a. k. 300104977) 192,80 Lt (vieną šimtą devyniasdešimt du litus 80 ct), o iš uždarosios akcinės bendrovės „Neapolis“ (j. a. k. 300095229) – 11 946,57 Lt (vienuolika tūkstančių devynis šimtus keturiasdešimt šešis litus 57 ct) bylinėjimosi išlaidų.  

Teisėjai                                                                                                                                             Danutė Milašienė

Vytas Milius 

Gintaras Pečiulis