Civilinė byla Nr. 2A-48-357/2016

                                                                                 Teisminio proceso Nr. 2-70-3-08887-2014-0

                                                                  Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.1.1.; 2.1.2.4.2.7.; 2.5.8.9.; 2.5.11.1.; 3.2.4.; 3.3.1.21.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 12 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja)

Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovams V. V., N. V. ir A. B., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, notarei S. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo ir

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu, prašydama 2007-03-07 nekilnojamojo daikto, 0,0601 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją: priteisti jai solidariai iš atsakovų V. V. ir N. V. 7550,56 Eur. Nurodė, kad jos ir sutuoktinio A. B. santuoka nėra nutraukta ir jie gyvena kartu, tačiau neveda bendro ūkio. A. B. perkant žemės sklypą ji apie tai nežinojo, sužinojo tik 2010-10-06, kai buvo areštuotas turtas. Žemės sklypas nebuvo pirktas šeimos poreikiams tenkinti, čia yra asmeninis A. B. turtas. Mano, kad sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes nebuvo gautas jos sutikimas. Taip pat prašo CK 1.91 str. 3 d., 5 d. pagrindu minėtą sandorį pripažinti negaliojančiu, nes sudarytas dėl apgaulės, t. y. nutylint apie sudaromą sandorį, todėl prašo priteisti jai iš V. sutuoktinio sumokėtus pinigus, nes čia bendri šeimos pinigai.

Atsakovas A. B. su ieškiniu sutiko, prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad 2007-03-07 žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pirko iš V. V. ir N. V. savo asmeniniams poreikiams. Minėtą žemės sklypą norėjo padovanoti vienam žmogui, jį atsisakė įvardinti. 4344,30 Eur davė V. ir N. V. jų automobilyje, nežino, ar prieš sandorį, ar po jo, bet sandorio sudarymo dieną. V. nesumokėjo 9557,46 Eur. Pinigai buvo sutaupyti, jis nesinaudojo banku, pinigus gavo kaip dovaną – jo tėvas duodavo daiktams įsigyti. Kadangi skolos Viliui ir N. V. nesumokėjo, tai ginčo sklypas yra grąžintas jiems. Su sutuoktine dėl žemės sklypo pirkimo nesitarė, nes sąlygos buvo aiškios, V. V. buvo draugas, su juo santykiai buvo geri, jis kėlė pasitikėjimą. 

Atsakovas V. V. ir atsakovė N. V. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad R. B. ir A. B. pasakė, jog norėtų savo namą parduoti, pirkti iš jų sklypą ir naujame žemės sklype namą pasistatyti. Perkant A. B. žemės sklypą sutuoktinė pas notarę nevyko, nes nelaikė reikalingu, 4344,30 Eur nebuvo sumokėta. A. B., įsigijęs žemės sklypą, išrovė kelmus, sutvarkė keliuką, R. B. pasodino kelis medelius, skynė serbentus, ji nebeatvykdavo tik tada, kai buvo iškelta byla. Tvirtinant pirkimo – pardavimo sutartį R. B. nedalyvavo, A. B. yra pirkęs žemės sklypus, jo sutuoktinė irgi nedalyvaudavo, nes nebuvo būtinybės, tokia praktika buvo. 9847,08 Eur buvo normali kaina, ne per didelė, R. ir A. B. ginčo žemės sklypą ketino pirkti ir statyti namą, tačiau neturėjo pinigų, todėl buvo nutarta leisti pirkti išsimokėtinai. Viskas būtų buvę gerai, jeigu ne krizė, jie nustojo mokėti, todėl 2010 m. kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartimi byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų N. V. ir V. V. turto ir piniginių lėšų areštą 7550,56 Eur sumai ir nekilnojamojo turto – 0,0601 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio V. V., areštą, paliko galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Teismas vertino, kad Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-588-914/2012 įsiteisėjo 2012-07-20 ir turi prejudicinę galią. Faktas, kad 2007-03-07 pirkimo-pardavimo sutartimi A. B. įgytas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, turi prejudicinę galią, to pakartotinai įrodinėti nereikia, todėl tiek ieškovės, tiek atsakovo A. B. argumentas, kad tai yra A. B. asmeninė nuosavybė, teismo atmestas kaip nepagristas. Nurodė, kad A. B. ginčo žemės sklypą įgijo iš V. ir N. V., t. y. padidino jam ir sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto apimtį. Sudarant tokį sandorį sutuoktinės sutikimo nereikia, jos dalyvavimas taip pat nebuvo būtinas, nes galiojo prezumpcija, jog sutuoktinis sandorius sudarė su kito sutuoktinio sutikimu, kuri taip pat šiai dienai nėra paneigta. R. B. ir A. B. nei civilinėje byloje Nr. 2-588-914/2012, nei nagrinėjamoje byloje nenurodė, jog minėtas žemės sklypas buvo įgytas iš A. B. asmeninių lėšų, to nepagrindė rašytiniais įrodymais. A. B. to nenurodė ir notarei ir neprašė minėto turto įregistruoti jo asmenine nuosavybe, taip pat nei ieškovė, nei atsakovas A. B. nepaneigė ir tos aplinkybės, konstatuotos įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-588-914/2012, jog ginčo žemės sklypas buvo įgytas ne šeimos poreikiams, o jo asmeniniams poreikiams tenkinti. Todėl teismo atmestas kaip nepagrįstas ieškovės argumentas, jog sudarant minėtą sandorį reikėjo jos rašytinio sutikimo. Pažymėjo, kad ginčo sandoriu nėra pažeidžiamos jokios imperatyvios įstatymo normos, V. ir N. V. paaiškinimais atmetė ieškovės reikalavimą ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės.

                        III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė R. B. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo atnaujinti senaties terminą ieškiniui pareikšti dėl svarbių priežasčių ir teisingai išnagrinėti šią bylą, priteisti ieškovei visas bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiomis aplinkybėmis:

1. Teismas pažeidė procesinės teisės normas, kadangi atsakovai nepateikė prašymo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Šis faktas yra patvirtintas ir 2015 m. birželio 16 d. nutartyje teisėjos, tačiau ji pasielgė priešingai. Šiaulių apylinkės teismas savo iniciatyva 2015 m. birželio 16 d. nepagrįstai priėmė nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, įpareigodamas notarę S. J. iki 2015-07-01 įstoti į bylą su savarankišku reikalavimu, kad ji bylos nagrinėjimo iš naujo metu prašytų teismą taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Notarė S. J. nėra tas subjektas, kuris galėtų prašyti taikyti ieškinio senatį.

2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovės sutuoktinis sklypą pirko ne šeimos poreikiams tenkinti, todėl ir prievolė ieškovei dengti jo skolą neatsirado. Registrų centre ginčijamas žemės sklypas yra įregistruotas A. B. vardu ir tol, kol nėra paneigtas faktas ieškinine tvarka, šis sklypas priklauso A. B. asmeninės nuosavybės teise. Sutuoktinio išsimokėtinai pirktame sklype nėra jokios ieškovės veiklos požymių ir nepateikti jokie įrodymai juos esant, todėl tokia N. ir V. V. fantazija turėtų būti vertinama kritiškai, o ne priimama kaip absoliuti tiesa.

3. Teismui pateikti medicininiai duomenys patvirtina, kad viso ieškovės neįgalumo laikotarpiu jos būklė buvo nekintanti, tuo pagrindu ji negalėjo įtakoti sutuoktinio sandorio ar kaip nors kitaip pasipriešinti jo neprotingai sumai, ar tinkamai nustatyto termino laikotarpiu pareikšti civilinio ieškinio dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Sandorį sutuoktinis ir V, atliko be ieškovės, todėl ieškovės sveikatos būklės pažymos dar kartą pagrindžia faktą, kad pardavėjai tik siekė apgauti ne tik ieškovės sutuoktinį, bet ir ieškovės šeimą ir, pasinaudojant ieškovės neįgalumu, išvilioti iš sutuoktinio jo turėtus garantinius pinigus 4344,30 Eur ir tai nuslėpti. Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendime teismo yra konstatuota, kad apie sutuoktinio sudarytą sandorį ieškovė sužinojo 2010-10-06, kai buvo areštuotas sutuoktinių turtas, tačiau dėl sveikatos būklės ieškovė šių aplinkybių negalėjo tinkamai įvertinti. Senaties terminas turėtų būti pradedamas skaičiuoti nuo 2014-11-11, nes iki to laiko ieškovė neturėjo galimybės būti bylos dalyve.

4. Žemės sklypas buvo parduotas sutuoktiniui už per didelę kainą. Tai patvirtina V. V. dokumentas - N. V. ir V. V. 2010-10-04 ieškinys, kuriame jie nurodo, kad sklypas (duomenys neskelbtini), vertė yra 400,83 Eur, o vidutinė rinkos vertė - 5013,03 Eur. Sutuoktinis sandorio sudarymo dieną davė V. 4344,30 Eur garantinių pinigų be parašo (Papildomas susitarimas 2011-08-11), tuo garantuodamas, kad sklypą jis tikrai vėliau išsimokės. Be to, dar jis sumokėjo V. per antstolio išskaičiavimus iš jo atlyginimo dalimis ir pagal pasirašytus raštelius, viso iki bendros 7550,56 Eur sumos. Tai reiškia, kad N. ir V. V. pasirašytame dokumente minima sklypo kaina yra žymiai mažesnė už ieškovės sutuoktinio sumokėtą visą sumą pardavėjams V., tad pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta 9847,08 Eur pardavimo kaina yra aiškiai neatitinkanti to rinkos laikotarpio kainų, peržengianti visus protingumo principus ir ieškovės sutuoktinis yra akivaizdžiai apgautas.

Trečiasis asmuo notarė S. J. pateiktu atsiliepimu prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir skundžiamą tesimo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. posėdyje buvo pasakytos baigiamosios kalbos, teismas paskelbė datą, t.y. birželio 16 d., kada teismas skelbs sprendimą ar nutartį. Šie teismo veiksmai atitiko CPK 257 straipsnio reikalavimus. Kadangi byloje yra ginčijamas notarės patvirtintas sandoris, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, notarė yra suinteresuota šios bylos baigtimi. Teismas 2015 m. birželio 16 d. nutartimi, atnaujinęs bylos nagrinėjimą, ne įpareigojo notarę pareikšti ieškinį, o pasiūlė pareikšti savarankišką reikalavimą. Notarė šia teise nepasinaudojo, jokio savarankiško reikalavimo nereiškė.

2. Apeliantė neteisingai aiškina nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties ir prekių įsigijimo išsimokėtinai (kreditan) sąvokas. Pagal ginčijamą sandorį pirkėjas turėjo atsiskaityti likusią nesumokėtą kainos dalį sumokėdamas iki 2008-03-01, o prekių pardavimo išsimokėtinai sutartyje privalo būti nurodyta daikto kaina ir periodinių įmokų dydis, periodinių įmokų mokėjimo terminai ir atsiskaitymo tvarka, todėl šiuo atveju teismas ir neturėjo vertinti susiklosčiusių sutartinių santykių kaip prekių įsigijimo išsimokėtinai sutarties.

3. Patvirtindama sandorį, notarė jokio įstatymo nepažeidė, ieškovės neapgavo ir nieko nenutylėjo. Teismas pagrįstai sprendė, kad turtas, įsigytas ginčijamu sandoriu, yra apeliantės ir jos sutuoktinio bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kurį įsigyti rašytinis ieškovės sutikimas nebuvo reikalingas.

4. Teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, ieškovė sužinojo apie ginčijamą sandorį žymiai anksčiau, negu prieš vienerius metus iki ieškinio pareiškimo. Ieškinys yra pareikštas 2014-11-11.

6. Nesutinka, kad prie bylos būtų prijungti nauji įrodymai. Apeliantė nenurodo jokių motyvų, kodėl kartu su apeliaciniu skundu pateikiami rašytiniai įrodymai nebuvo pateikti anksčiau.

7. Nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nenagrinėjo ieškovės argumentų dėl per didelės sklypo kainos, teismas šias aplinkybes tyrė ir išsamiai pasisakė. Apeliantės sutuoktinis atsakovas A. B. nurodė, kad kainą susitarė laisva valia, nenurodė, kad jis buvo apgautas. Paaiškino, kad kaina jį tenkino, nes buvo susitarta, jog už perkamą žemę atsiskaitys ne iš karto. Ieškovė taip pat nenurodė, kas naudojo apgaulę, sudarant sutartį.

Atsakovai V. V. ir atsakovė N. V. pateiktu atsiliepimu prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą. Nurodė, kad nesutinka su naujų įrodymų priėmimu apeliacinėje instancijoje.

Atsakovas A. B. pateiktu atsiliepimu sutinka su ieškovės apeliaciniu skundu ir prašo jį tenkinti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Apeliacinis skundas netenkintinas.

            Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.            

            Nagrinėjamoje byloje skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovės R. B. ieškinį atsakovams V. V., N. V. ir A. B., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, notarei S. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas.

           Dėl naujų įrodymų prijungimo

              Teisėjų kolegija nevertina ieškovės apeliaciniam teismui pateiktų naujų įrodymų, susijusių su ieškovės sveikatos būklės nustatymu, kadangi ieškovė nenurodo jokių objektyvių motyvų, kodėl kartu su apeliaciniu skundu pateikiami rašytiniai įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Ieškovė teigia, kad dėl savo sveikatos būklės ji negalėjo ginti savo teisių ir prašyti atnaujinti ieškinio senaties terminą. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė buvo tinkamai atstovaujama, ji dalyvavo teismo posėdžiuose, iš paskutinio teismo posėdžio ieškovė išėjo, nors turėjo visas galimybes jame dalyvauti ir prašyti atnaujinti ieškinio senaties terminą, o kartu ir įrodinėti, kad senaties terminą ji praleido dėl svarbių priežasčių. Kadangi ieškovė to nedarė, ji neteko teisės reikšti prašymus apeliacinės instancijos teismui, kurių ji nereiškė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

           Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

           Ieškovė apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad pagal CPK 322 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga, todėl net ir išreikštas asmens pageidavimas apeliacinio skundo padavimo metu bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismui pateikti procesiniai dokumentai, tarp jų ir apeliacinis skundas, yra pakankamai aiškūs, motyvuoti. Proceso šalių paaiškinimai kolegijos posėdyje nepakeistų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, o pats procesas užsitęstų, šalys turėtų nepagrįstų išlaidų. Kolegija taip pat pažymi, kad šalys pirmosios instancijos teismo procese buvo išklausytos, jų argumentai buvo išdėstyti ir užfiksuoti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos, o asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

              Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai jas įvertino. Nustatyta, kad Šiaulių miesto 5 notarų biure 2007 m. kovo 7 d. buvo patvirtinta V. V. ir N. V. bei A. B. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovai V. V. ir N. V. pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį 0,0601 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovui A. B.. Turtas viešame registre buvo įregistruotas atsakovo A. B. vardu, nenurodant, kad tai asmeninė jo nuosavybė. Ieškovė R. B. ir atsakovas A. B. yra susituokę, todėl jiems taikomas įstatymo nustatytas turto teisinis rėžimas.

            Byloje pagrįstai konstatuota, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas santuokos metu, todėl jis laikomas bendrąja sutuoktinių A. B. ir R. B. nuosavybe. Pažymėtina, kad Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartimi netenkintas pareiškėjų V. V. ir N. V. pareiškimas suinteresuotiems asmenims A. B., R. B. ir antstoliui R. K., kuriuo pareiškėjai prašė nustatyti, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklauso A. B., minėta teismo nutartis yra įsiteisėjusi, ieškovė R. B. šios tesimo nutarties neskundė. Pirmosios instancijos teismas detaliai pasisakė dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinės galios, todėl teisėjų kolegija pakartotinai dėl to nepasisako, kadangi šalims šios aplinkybės jau yra išaiškintos. Taigi, byloje prejudicinę reikšmę turi faktas, kad 2007-03-07 pirkimo-pardavimo sutartimi A. B. įgytas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Nepaisant to, kad ieškovė viso bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad jos ir sutuoktinio finansai yra atskiri, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad sutuoktinių bendro ūkio vedimą patvirtina faktas, kad ieškovė prašo priteisti jos sutuoktinio A. B. 7550,56 Eur sumokėtą sumą, kuri yra bendroji jungtinė nuosavybė.

              Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė procesinės teisės normas dėl ieškininio senaties taikymo, dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo, dėl įpareigojimo notarę S. J. iki 2015-07-01 įstoti į bylą su savarankišku reikalavimu. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus laiko nepagrįstais ir neįrodytais. Pažymėtina, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. posėdyje buvo pasakytos baigiamosios kalbos, teismas paskelbė datą (2015 m. birželio 16 d.) ir nurodė kada skelbs procesinį sprendimą, šie procesiniai veiksmai atitinka CPK 257 straipsnio reikalavimus. 2015 m. birželio 16 d. nutartimi teismas, CPK 258 str. ir 256 str. pagrindu, paskelbė teismo nutartį dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo. Įvertinęs aplinkybę, kad notarė, kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. posėdyje pareiškė reikalavimą dėl ieškinio senaties taikymo, teismas turėjo pagrindą sudaryti tokią galimybę notarei apsispręsti ar reikšti savarankišką reikalavimą, kadangi trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, procesinės teisės yra ribotos. Šie procesiniai teismo veiksmai yra teisėti ir priešingai, nei teigia apeliantė, atitinka CPK nuostatas. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad 2015 m. birželio 16 d. nutartis nebuvo įvykdyta, nes notarė gavo teismo nutartį su pasiūlymu reikšti savarankišką reikalavimą ir tai buvo jos procesinė apsisprendimo teisė. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė nagrinėjamoje byloje ginčija notarės patvirtintą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, todėl notarės procesinė teisė būti šioje byloje suinteresuotu asmeniu.

           Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantės argumentą, kad atsakovai V. V. ir N. V. byloje neparašė taikyti ieškinio senaties. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovai V. V. ir N. V. 2015 m. rugpjūčio 20 d. žodiniame teismo posėdyje prašė taikyti ieškinio senatį. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog 2015 m. rugsėjo 8 d. atnaujintame teismo posėdyje dalyvavo R. B., jos advokatas P. L. ir atsakovas A. B. yra teisinga, kadangi teismo posėdžio pradžioje šie asmenys dalyvavo. Tai, kad minėti asmenys išėjo iš teismo posėdžio salės yra pažymėta teismo posėdžio protokole.

              Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad niekinio sandorio atveju nėra taikoma ieškinio senatis, o restitucijos taikymui yra taikomas bendrasis CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nėra praleistas.

              Ieškovė mano, kad ginčo sandoris pažeidžia imperatyvias įstatymo normas, kadangi sutuoktinis, sudarydamas ginčijamą sandorį, privalėjo gauti ieškovės sutikimą. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais šiuos ieškovės argumentus, nes CK 3.92 straipsnio 4 dalyje nustatytas imperatyvus reikalavimas sandoriams, susijusiems su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, taip pat sandoriams dėl bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją suvaržymo bei vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimu, ar teisių į juos suvaržymu, juos sudaryti tik esant abiejų sutuoktinių sutarimui. Nagrinėjamos bylos atveju sudaryta ginčo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovės sutuoktinis A. B. minėtą žemės sklypą įsigijo, o ne perleido ir tokiu būdu padidino jo ir ieškovės bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad sudarant tokį sandorį sutuoktinės dalyvavimas  nebuvo būtinas, kadangi vieno iš sutuoktinių sandorio sudarymas reiškia, kad sandorį sudaro abu sutuoktiniai ir nepaneigus šios prezumpcijos, ji galioja.

          Byloje ieškovė neįrodė, kad sutuoktinis žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pirko savo asmeniniams, o ne šeimos poreikiams tenkinti. Byloje taip pat atsižvelgta į atsakovų V. V. ir N. V. parodymus, duotus teismo posėdžio metu, kuriuose atsakovai nurodė, kad jie su ieškove ir jos sutuoktiniu bendravo, yra kartu šventę Naujuosius metus, į aplinkybę, kad abu B. norėjo pirkti ginčo žemės sklypą gyvenamojo namo statybai, abu atvykdavo ir prieš pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą ir po jos, R. B. dalyvavo derybose dėl žemės sklypo pirkimo, padėjo tvarkyti įgytą žemės sklypą, tik vėliau, kai atėjo ekonominė krizė, A. B. neteko darbo, R. B. nebevažiavo ir nutarė ginčyti sutartį. Atsakovas V. V. žodinio teismo posėdžio metu paaiškino, kad liudytojų parodymais remtis nenori, kadangi kaimynė, galėjusi paliudyti aptartas aplinkybes, nebuvo tikra, ar galės atpažinti ieškovę. Esant įvardintoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės ginčijamas pirkimo - pardavimo sandoris neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir nėra niekinis. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė nepagrindė ir neįrodė apgaulės fakto, atsakovų ir notarės nesąžiningumo, o sandorio negaliojimą nepagrįstai grindžia CK 1.91 str. 3 d., 5 d. pagrindu. Pažymėtina, kad notarė neturėjo pareigos reikalauti pranešti ieškovei ar reikalauti jos sutikimo. Byloje taip pat nenustatyta, kad A. B.,  V. ir N. V. buvo susitarę apgauti ieškovę.

              Sutiktina su trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, notarės, argumentu, kad ieškovė apeliaciniame skunde neteisingai aiškina nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties ir prekių įsigijimo išsimokėtinai sąvokas. Pagal ginčijamą sandorį nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą perėjo nuo jo perdavimo, o pirkimo-pardavimo sutartis tuo pat metu yra ir nekilnojamojo daikto perdavimo-priėmimo aktas, kuriuo pardavėjai patvirtino, kad parduodamas nekilnojamasis daiktas atitinka visas sutarties sąlygas (Sutarties 3.3 p.). Pagal nagrinėjamoje byloje ginčijamą pirkimo-pardavimo sandorį pirkėjas turėjo atsiskaityti likusią nesumokėtą kainos dalį sumokėdamas iki 2008 m. kovo 1 d., šiam sandoriui įmokų mokėjimo terminai ir atsiskaitymo tvarka, numatyta CK 6.413 str. 2 d. netaikoma. Taigi pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino susiklosčiusių sutartinių santykių CK 6.413 str. 2 d. pagrindais.

              Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai pasisakė dėl ieškovės argumentų, susijusių su per didele sklypo kaina. Pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. 2-163-291/2011 ieškovės sutuoktinis A. B. pripažino, jog V. ir N. V. yra skolingas 9557,46 Eur, žemės sklypo pardavimo kainos neginčijo, neteigė jog V. ir N. V. jau yra sumokėjęs dalį kainos, neprašė sandorio pripažinti negaliojančiu. Šiaulių rajono apylinkės teismas 2011 m. sausio 24 d. sprendimu pripažino įvykusiu 2007-03-07 sandorį ir jo pagrindu priteisė V. V. ir N. V. iš A. B. 9557,46 Eur skolą. Ieškovė neteisingai nurodo, kad žemės sklypo vertė net po 6 metų laiko dar buvo  250,52 Eur kaina. Nekilnojamojo turto registro 2013 m. balandžio 26 d. duomenimis ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė buvo nurodyta 5013,03 Eur, o jos nustatymo data yra 2006 m. spalio 31 d. Kaip pagrįstai nurodo trečiasis asmuo, ieškovė nepateikė teismui įrodymo apie kitokią šio žemės sklypo vertę kreipimosi į teismą dieną. Esant šioms aplinkybėms, ieškovės argumentas, kad ginčo žemės sklypas buvo parduotas už per didelę kainą, laikytinas nepagrįstu.

              CK 3.96 straipsnio 1 dalis numato, kad sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, gali būti nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį per vienerius metus nuo tos dienos, kai jis sužinojo apie tokį sandorį, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga. Nagrinėjamos bylos atveju, ieškovės teigimu ji apie ginčo sandorį sužinojo 2010-10-06, tačiau į teismą su ieškiniu dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreipėsi tik 2014-11-12. Ieškinio senaties termino praleidimas sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti. Akivaizdu, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas yra praleistas, kadangi ieškovė šio termino neprašė atnaujinti ir nenurodė jokių svarbių termino praleidimo priežasčių pirmosios instancijos tesime, teisėjų kolegija atnaujinimo pagrindų nenustato ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

              Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes tai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

              Vadovaujantis CPK 88, 92 straipsniais, iš šalių proporcingai jų atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai priteisiamos valstybei su procesinių dokumentų siuntimu susijusios išlaidos. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi atsakovai nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, šios išlaidos atsakovams nepriteisiamos.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.