Administracinė byla Nr. eI-8-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00013-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 53.1; 58.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo, Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams R. G., advokatams Sigitui Barakauskui, Sauliui Avižai,

atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovei Sigutei Pučienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. ĮV-309 „Dėl Palangos miesto istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ (TAR, 2016 m. balandžio 26 d., Nr. 10347) ir juo patvirtinto Palangos miesto istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano teisėtumo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. V. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT), prašydamas ištirti: ar Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. ĮV-309 „Dėl Palangos miesto istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ (TAR, 2016 m. balandžio 26 d., Nr. 10347) (toliau – ir Įsakymas) ir juo patvirtintas Palangos miesto istorinės dalies (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 12613, buvęs kodas U2) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas (toliau – ir Specialusis planas) atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas, Įstatymas) 30 straipsnio 7 dalį, 1996 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 41.1–41.3 punktus; ar Įsakymo ir juo patvirtinto Specialiojo plano dalis, kuri sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Sklypas) nustato užstatymo tankį „E2“ (esamas, leistinas pastatų užimamo ploto padidinimas ? 20 %), atitinka konstitucinį proporcingumo principą, teisingumo bei lygiateisiškumo principus ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 ir 9 punktus, konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos principą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.39 straipsnio 1 dalį.

2. Pareiškėjo pareiškime nurodyti šie pagrindiniai argumentai, kuriais grindžiamos abejonės dėl ginčijamų nuostatų teisėtumo:

2.1. LVAT yra išaiškinęs, kad Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies nuostata yra speciali norma, kuri numato galimybę skųsti administracinį sprendimą dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo ir kitiems asmenims (t. y. nenumatytiems Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 110–111 str.), nepaisant to, koks teritorijų planavimo dokumentas buvo patvirtintas tokiu administraciniu sprendimu. Ši nuostata (specialioji norma ABTĮ 110–111 str. atžvilgiu) numato galimybę kreiptis į teismą dėl bet kokio administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo panaikinimo (net bendrojo plano arba specialiojo plano, kai jis pripažįstamas norminiu administraciniu aktu), be to, suteikia teisę prašyti ištirti net ir norminio pobūdžio teritorijų planavimo dokumento sprendinių teisėtumą. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju egzistuoja Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytos sąlygos, todėl pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl Įsakymo, kuriuo patvirtintas Specialusis planas, teisėtumo ištyrimo ir šio akto panaikinimo.

2.2. Specialusis planas laikytinas norminiu teisės aktu, nes atitinka esminius norminio teisės akto požymius ir nėra nė vieno požymio, kuris leistų šį aktą priskirti individualių administracinių teisės aktų grupei.

2.3. Specialiojo plano rengimo metu buvo iš esmės pažeista Specialiojo plano sprendinių viešinimo procedūros tvarka. Specialiojo plano sprendiniai, kurie patvirtinus Specialųjį planą yra taikomi pareiškėjui, kaip Sklypo dalies savininkui, buvo pakeisti jau pasibaigus Specialiojo plano viešinimo procedūrai, t. y. tokie sprendiniai nebuvo tinkamai viešinami, ir dėl to pareiškėjas neturėjo galimybės teikti pasiūlymų dėl šių sprendinių planavimo organizatoriui, ginčyti planavimo organizatoriaus atsisakymo pakeisti sprendinius ir pan. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad planavimo organizatorius, Specialiuoju planu pakeisdamas 1999 metų Palangos miesto centrinės dalies detaliuoju planu Sklypui nustatytą reglamentą, neinformavo pareiškėjo, kaip to reikalauja Nuostatų 41.1 punktas, kad bus koreguojami Sklypui taikomi detaliojo plano sprendiniai. Detaliajame plane numatyta, kad Sklypui siūlomas 0,2 užstatymo tankis. Minėtas užstatymo tankis buvo numatytas ir 2015 m. birželio–liepos mėnesiais viešinimo procedūros metu paskelbtame Specialiojo plano aiškinamajame rašte, tačiau vėliau jis buvo neteisėtai pakeistas, t. y. pasibaigus viešinimo procedūrai, 2015 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais, Specialiojo plano tekstinėje dalyje buvo numatytas visiškai naujas Sklypui taikomas sprendinys, neleidžiantis naujų statinių statymo, bet leidžiantis tik esamo pastato užimamo ploto padidinimą.

2.4. Įsakymu patvirtinto Specialiojo plano dalis, kuri nustatė Sklypui užstatymo tankį „E2“ (esamas, leistinas pastatų užimamo ploto padidinimas ? 20 %), vietoje Detaliuoju planu nustatyto esamo „? 20 %“ (leistinas maksimalus užstatymo tankis), turėtų būti panaikinta, kadangi pažeidžia konstitucinį proporcingumo, teisingumo bei lygiateisiškumo principus ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 ir 9 punktus, konstitucinį teisėtų lūkesčių principą. Ši Specialiojo plano dalis neatitinka nuosavybės teisės ribojimo sąlygų, nes pareiškėjo nuosavybės teisė, visų pirma, buvo apribota (apribojimas pasireiškė draudimu statyti naujus statinius pareiškėjui priklausančioje Sklypo dalyje) ne įstatymu (poįstatyminiu aktu), antra, ji buvo apribota nesant konstituciškai svarbaus tikslo, kuris pateisintų būtent tokį nuosavybės teisės ribojimą (Sklype nėra draudžiama statyba, tačiau ji draudžiama pareiškėjui priklausančioje Sklypo dalyje; su užstatymo tankiu susijęs ribojimas net nėra būtinas numatytiems planavimo tikslams pasiekti – užtikrinti Palangos miesto istorinės dalies ir jos teritorijos išsaugojimą), trečia, buvo pažeistas proporcingumo principas, t. y. nebuvo užtikrinta tinkama pusiausvyra tarp bendro visuomenės intereso bei pareiškėjo teisių (palikus galioti ankstesnį užstatymo tankį, t. y. „? 20 %“, nebūtų pakenkta viešajam interesui, dėl to netaptų neįmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, šiuo metu Sklypui nustatytas užstatymo tankio ribojimas, t. y. „E2“, yra perteklinis ir neproporcingas, dėl šio ribojimo pareiškėjas priverstas visiškai nepagrįstai patirti pernelyg didelę naštą).

II.

3. Rengiant nagrinėti norminę administracinę bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje, gautas atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atsiliepimas, kuriame prašoma atmesti pareiškėjo prašymą, o tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad buvo pažeistos ginčijamu Įsakymu patvirtinto Specialiojo plano viešinimo procedūros – panaikinti ne visą ginčijamą Įsakymą, bet jo dalį, susijusią su pareiškėjo Sklypo dalimi, arba įpareigoti pašalinti padarytą pažeidimą.

4. Atsakovo atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Kultūros ministras galėjo priimti ir pasirašyti ginčijamą Įsakymą tik įsitikinęs, kad buvo gautas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas. Toks aktas buvo pateiktas, šiuo 2016 m. vasario 25 d. aktu konstatuota, kad Specialiojo plano sprendiniai ir planavimo procedūros iš esmės atitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Todėl kultūros ministras privalėjo pasirašyti šį dokumentą, nes jokių teisės aktų pažeidimų Inspekcija nebuvo užfiksavusi. Apie jokį sprendinių pakeitimą ar skundų buvimą iki ginčijamo Įsakymo pasirašymo dienos Kultūros ministerijai nebuvo žinoma. Apie sprendinių pakeitimą atsakovas sužinojo tik gavęs iš teismo pareiškėjo pareiškimą.

4.2. Nesutiktina, kad planavimo organizatorius pažeidė Specialiojo plano viešinimo procedūras. Atsakovo teigimu, teisės aktai neaptaria procedūrų pokyčių, kai pakinta dar nepatvirtinti specialiojo plano sprendiniai po viešinimo procedūrų. Be to, atsakovas nurodo, jog pakitę sprendiniai buvo viešinami (interneto tinklalapyje) ir viešinimo procedūra, kartu ir Nuostatų 41.1 punktas, nebuvo pažeisti.

4.3. Pareiškėjas neteisus, teigdamas, kad Sklype negalima naujo pastato statyba. Statyti galima, tačiau naujas pastatas turi būti pastatytas atskirai nuo esamo pastato, užimti iki 66 m2 žemės sklypo plotą ir neviršyti 12 m aukščio.

III.

5. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos bei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) paaiškinimai.

6. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nurodo, kad apie sprendinių pakeitimus sužinojo po Specialiojo plano patvirtinimo, gavusi A. V. pranešimą. Tuo pagrindu Inspekcija kreipėsi į Departamentą su nurodymu pateikti papildomus duomenis dėl skirtingų Specialiojo plano sprendinių, susijusių su Sklypu, tačiau, paaiškėjus, kad skundą pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra Inspekcijoje sustabdyta. Inspekcija taip pat nurodo, jog teritorijų planavimą reglamentuojančiose teisės normose nėra įtvirtinta vienareikšmiška planavimo organizatoriaus pareiga atnaujinti viešinimo procedūrą, pakoregavus teritorijų planavimo dokumento sprendinį (ištaisius klaidą), todėl kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti sprendžiama dėl tokio poreikio. Pažymima ir tai, kad pasikeitę Specialiojo plano sprendiniai neuždraudžia pareiškėjui žemės sklype didinti esamo pastato užstatymo iki 20 % užimamo pastato ploto. Inspekcijos teigimu, administracinėje byloje keliami klausimai dėl Specialiojo plano teisėtumo yra susiję su konkrečia teritorija, o ne visa Specialiuoju planu suplanuota teritorija, todėl net ir nustačius, kad atitinkamos specialiojo planavimo procedūros buvo atliktos su trūkumais, nebūtų pagrindo pripažinti neteisėtu visą Specialųjį planą.

7. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos paaiškinimuose nurodo, jog Sklype galima nauja statyba, leidžiama pareiškėjo valdomus pastatus nugriauti, rekonstruoti, remontuoti, todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad jis neturi teisės statyti naujų statinių. Sklypo plotas yra 3 069,24 m2, pagal tvarkymo planą padidinus užimamą plotą 20 %, užstatytas plotas sklype sudarys ~418,11 m2, o Sklypo užstatymo tankis bus ~16,62 %, t. y. bus 3,38 % mažesnis nei siekia pareiškėjas. Departamento teigimu, siekiant darnios urbanistinės struktūros kaitos, atsižvelgus į istorinį urbanistinį kontekstą, į aplinkybę, jog istoriškai dabartinis Sklypas pateko į Palangos kurhauzą supusio parko teritoriją, buvo Palangos žaliojoje zonoje, siekiant derinti viešąjį interesą išsaugoti istorinį Palangos kraštovaizdį, tvarkymo plano sprendiniai buvo patikslinti, nustatant, kad Sklype užstatymo tankis E2 – esamas, leistinas pastatų užimamo ploto padidinimas iki 20 %, t. y. leidžiamas sklypo užstatymo tankis – 16,62 %. Pažymima ir tai, kad tvarkymo plano projekto sprendinių nežymus patikslinimas viename Sklype nesudaro teisinio pagrindo naikinti visą ginčijamą aktą ir tuo valstybės saugomą kultūros paveldo vietovę – Palangos istorinę dalį – iš viso palikti be kultūros paveldo apsaugos reglamentavimo.

IV.

8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 12 d. nutartimi pasiūlė Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komitetui, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentui, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei miškų tarnybai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pateikti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nuomones dėl Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies aiškinimo, kiek tai susiję su suinteresuotos visuomenės atstovų, suinteresuotų fizinių ir juridinių asmenų teise kreiptis tiesiogiai į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminiams teisės aktams priskiriamų teritorijų planavimo dokumentų teisėtumą.

9. Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komitetas (toliau – ir Komitetas) nurodė:

9.1. Aptariamos nuostatos iniciatorė buvo Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė), kuri 2010 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 422 „Dėl naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo koncepcijos“ (Žin., 2010, Nr. 47-2248) patvirtino naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo koncepciją (toliau – ir Koncepcija), vykdydama Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių 3 lentelės „Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų veiklos strategijos nuostatų įgyvendinimo priemonės“ 1023 priemonę (Žin., 2009, Nr. 33-1268). Atsižvelgiant į teisinio reguliavimo ir susiklosčiusios praktikos problemas, koncepcijos tikslas buvo nustatyti gaires Teritorijų planavimo įstatymui, leidžiančiam iš esmės pagerinti teritorijų planavimo procesą; vienas iš uždavinių minėtam koncepcijos tikslui pasiekti – „3.5. organizacinis – <...> atsižvelgiant į esmines teises – teisę gauti informaciją, teisę dalyvauti procese ir naudotis teisėtomis priemonėmis, diferencijuoti teritorijų planavimo viešumą užtikrinančias procedūras pagal planavimo lygmenis ir planų rūšis, patikslinti pasiūlymų teikimo ir sprendinių apskundimo tvarką,<...>“.

9.2. Koncepcijos pagrindu Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. Įstatymo projektas Vyriausybės 2011 m. vasario 9 d. nutarimu Nr. 170 (Žin., 2011, Nr. 20-966) pateiktas Lietuvos Respublikos Seimui ir 2011 m. vasario 15 d. registruotas Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų projektų registre, Įstatymo projekto Nr. XIP-2919. Atsižvelgęs į tai, kad dėl Įstatymo projekto Nr. XIP-2919 buvo pateikta labai daug pastabų ir pasiūlymų, Seimas 2012 m. gruodžio 20 d. plenarinio posėdžio metu nusprendė grąžinti Įstatymo projektą iniciatoriams tobulinti ir įpareigojo Vyriausybę iki 2013 m. gegužės 1 d. pateikti Seimui patobulintą Įstatymo projektą, atsižvelgiant į pateiktas pastabas ir pasiūlymus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įstatymo projekto Nr. XIP-2919 52 straipsnio 3 dalimi tuomet buvo siekiama nustatyti, kad „kreiptis į teismą dėl neteisėtai priimto administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo panaikinimo turi teisę visi asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos ir kiti pagal kompetenciją viešojo administravimo subjektai“. Pastabų ir pasiūlymų dėl šios nuostatos tobulinimo Seime nebuvo gauta.

9.3. Patobulintą Įstatymo projektą Nr. XIP-2919(2) parengė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir jis pateiktas Seimui Vyriausybės 2013 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 381 (Žin., 2013, Nr. 46-2260). Komitetas, kaip pagrindinis komitetas, apsvarstė minėtą Įstatymo projektą ir 2013 m. (nuomonėje nurodyti 2016 metai laikytini rašymo apsirikimu) birželio 17 d. pateikė savo išvadas „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-2919(2)“. Konkrečių pastabų ir pasiūlymų dėl Įstatymo projekto 49 straipsnio 5 dalies nuostatų (atitinka aptariamas galiojančio Įstatymo 49 straipsnio 4 dalies nuostatas) tobulinimo Seime nebuvo gauta. Komitetas gavo ir išnagrinėjo Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2013 m. gegužės 15 d. pateiktoje išvadoje, Seimo narės Aurelijos Stancikienės 2013 m. (nuomonėje nurodyti 2016 metai laikytini rašymo apsirikimu) birželio 13 d. pasiūlyme išdėstytas redakcinio pobūdžio pastabas dėl Įstatymo projekto 49 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių tobulinimo, taip pat Seimo narių Remigijaus Šimašiaus ir Dalios Kuodytės 2013 m. birželio 6 d. pasiūlymus dėl 49 straipsnio 6 ir 7 dalių pakeitimo.

9.4. Komitetas 2013 m. birželio 18 d. užregistravo pagal pastabas ir pasiūlymus patobulintą Įstatymo projektą Nr. XIP-2919(3). Jokių papildomų pasiūlymų ir pastabų dėl minėto Įstatymo projekto 49 straipsnio 4 dalies nuostatų tobulinimo iki įstatymo projekto svarstymo Seimo plenariniame posėdyje nebuvo gauta. Seimas 2013 m. birželio 20 d. plenarinio posėdžio metu Įstatymo projekto svarstymo stadijoje pritarė Komiteto parengtam ir pagal Seimo narių pateiktus pasiūlymus patobulintam Įstatymo projektui. Komitetas 2013 m. birželio 21 d. užregistravo pagal Seimo plenarinio posėdžio metu priimtas pataisas suredaguotą Įstatymo projektą Nr. XIP-2919(4). Seimas 2013 m. birželio 27 d. plenarinio posėdžio metu įstatymo projekto priėmimo stadijoje pritarė Įstatymo projektui Nr. XIP-2919(4). Jokių papildomų pasiūlymų ir pastabų dėl Įstatymo projekto 49 straipsnio 4 dalies nuostatų tobulinimo įstatymo priėmimo stadijoje Seime nebuvo gauta.

10. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas nurodė:

10.1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. balandžio 3 d. priėmė nutarimą Nr. 381, kurio 1 punktu buvo pritarta Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektui ir nutarta pateikti jį Lietuvos Respublikos Seimui. Projektas buvo įregistruotas numeriu XIP-2919(2) (toliau – projektas reg. Nr. XIP-2919(2). Projekto reg. Nr. XIP-2919(2) 1 straipsniu Teritorijų planavimo įstatymą buvo siūloma išdėstyti nauja redakcija. Projektu reg. Nr. XIP-2919(2) Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 5 dalį buvo siūloma išdėstyti tokio turinio, kokia ji yra išdėstyta Teritorijų planavimo įstatymo (nauja įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2014 m. sausio 1 d., 2013 m. birželio 27 d. įstatymas Nr. XII-407, Žin., 2013, Nr. 76-3824) 49 straipsnio 4 dalyje. Taigi prašomas išaiškinti įstatymo nuostatas inicijavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

10.2. Nors projekto reg. Nr. XIP-2919(2) aiškinamajame rašte nėra detalizuojamos įstatyme minėtą nuostatą įtvirtinti paskatinusios priežastys, jos tikslai ir uždaviniai, Teritorijų planavimo įstatymo (nauja įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2014 m. sausio 1 d., 2013 m. birželio 27 d. įstatymas Nr. XII-407, Žin., 2013, Nr. 76-3824) 49 straipsnio nuostatos buvo siūlomos, atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti tinkamą viešojo intereso gynimą teritorijų planavimo procese, taip pat įgyvendinant Konstitucijos 30 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Aplinkos apsaugos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog suinteresuota visuomenė turi teisę Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo užginčijant sprendimų, veiksmų ar neveikimo aplinkos ir jos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo srityje materialinį ar procesinį teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio atskirose struktūrinėse dalyse buvo siekiama įtvirtinti papildomą subjektų, turinčių teisę kreiptis į teismą panaikinti administracinį sprendimą dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo, ratą, nustatant sąlygas, kurioms esant minėtieji subjektai tokią savo teisę gali realizuoti. Taigi įstatymo leidėjas keičiamame įstatyme įtvirtino suinteresuotų fizinių ir juridinių asmenų teisę apskųsti administracinius sprendimus, kuriais patvirtinami norminiams teisės aktams priskiriami teritorijų planavimo dokumentai, jeigu tokių asmenų teisės minėtais teritorijų planavimo dokumentais buvo pažeistos. Projekto reg. Nr. XIP-2919(2) svarstymo Seime metu šiame projekte dėstomos siūlomos Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 3 ir 4 dalys buvo sujungtos į vieną dalį, o fizinius ir juridinius asmenis, kurie turi anksčiau minėtą teisę kreiptis į teismą, buvo nuspręsta įtvirtinti Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektu reg. Nr. XIP-2919(3) dėstomoje Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalyje.

10.3. Teritorijų planavimo įstatymo (nauja įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2014 m. sausio 1 d., 2013 m. birželio 27 d. įstatymas Nr. XII-407, Žin., 2013, Nr. 76-3824) 49 straipsnio 4 dalis vertintina kaip speciali norma ABTĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalių atžvilgiu. ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu yra prieštaravimas tarp šio įstatymo normų ir kitų įstatymų (išskyrus specialiuosius įstatymus), teismas turi vadovautis ABTĮ normomis. Vadinasi, papildomi asmenys, nei tie, kurie yra nustatyti ABTĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse, turintys teisę kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti administracinį sprendimą, kuriuo patvirtinti norminiams teisėms aktams priskiriami teritorijų planavimo dokumentai, gali būti nustatyti specialiuose įstatymuose.

11. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija nurodė:

11.1. Atsižvelgiant į tai, kad Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog šioje dalyje nurodyti subjektai turi teisę kreiptis į teismą dėl „priimtų administracinių sprendimų dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo panaikinimo“, atkreiptinas dėmesys į tai, kas pagal Teritorijų planavimo įstatymą laikoma teritorijų planavimo dokumentu ir kokios jų rūšys. Atsižvelgiant į Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies turinį, manytina, kad Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalyje nenustatytas teisės kreiptis į teismą ribojimas, atsižvelgiant į teritorijų planavimo dokumentų rūšį.

11.2. Vertinant Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies turinį, atsižvelgus į visuomenės ir suinteresuotos visuomenės sąvokas, pateikiamas Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 20 ir 44 dalyse, manytina, kad suinteresuota visuomene gali būti vienas ir daugiau fizinių ir (ar) juridinių asmenų, jų asociacijos, organizacijos arba grupės, o šių subjektų suinteresuotumas siejamas su teritorijų planavimo dokumento sprendinių (ar jų (ne)įgyvendinimo) poveikiu (galimu poveikiu) šių subjektų teisėtiems interesams ir teisėms. Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą dėl priimto administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo panaikinimo nėra absoliuti ir abstrakti, kad asmuo pasinaudotų šia teise, turi būti išpildytos šios sąlygos: 1) asmuo turi įrodyti savo suinteresuotumą, t. y. kad galimai pažeistos (pažeidžiamos) konkrečios jo teisės ar teisėti interesai; 2) asmuo dalyvavo teritorijų planavimo viešinimo procedūrose ir teikė skundus ar pranešimus ar dėl svarbių priežasčių to padaryti negalėjo. Toks teisinis reguliavimas ne tik užtikrina asmens ir visuomenės interesų teritorijų planavime apsaugą, galimybes visuomenei dalyvauti formuojant aplinkosaugos politiką, bet ir sudaro prielaidas išvengti asmenų piktnaudžiavimo nepagrįstai skųsti teritorijų planavimo dokumentų priėmimo teisėtumą.

11.3. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalį teisė kreiptis į teismą siejama su šioje dalyje nurodytų asmenų teisėtomis teisėmis ir interesais, o šio įstatymo 49 straipsnio 5 dalis susijusi su viešojo intereso gynimu. Siekiant užtikrinti Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos 1998 m. birželio 25 d. priimtos Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau – Orhuso konvencija) įtvirtintų teisių kuo platesnį įgyvendinimą Lietuvos Respublikos įstatymais, taip pat ir nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Teritorijų planavimo įstatyme, nustatytas visuomenės (viešojo) intereso turinys, visuomenės (viešojo) intereso įgyvendinimas ir galimybė suinteresuotai visuomenei ginti šį interesą teisme.

11.4. Fizinių ir juridinių asmenų, suinteresuotos visuomenės teisė paduoti skundą (prašymą) dėl sprendimų aplinkos srityje, darančių įtaką jų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, nustatyta ir Aplinkos apsaugos įstatyme (7 str.1 d. 8 p.).

11.5. 2010 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-335 buvo sudaryta darbo grupė naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo projektui parengti. Rengiant šio įstatymo projekto nuostatas, susijusias su Orhuso konvencijos įgyvendinimu (dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus), darbo grupėje aktyviai dalyvavo ir visuomeninių organizacijų Žvėryno bendruomenė, Lietuvos žaliųjų judėjimas atstovai.

12. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė:

12.1. Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostata, įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 1 d., yra speciali norma, numatanti galimybę skųsti administracinį sprendimą dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo ir kitiems (šiuo atveju fiziniams) asmenims, nepaisant to, koks teritorijų planavimo dokumentas (pvz., specialusis planas) buvo patvirtintas tokiu administraciniu sprendimu, su sąlygomis, kad: 1) šie asmenys dalyvavo teritorijų planavimo viešinimo procedūrose ir teikė skundus ar pranešimus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų su teritorijų planavimu susijusių sprendimų ar dėl šių subjektų neveikimo teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančioms institucijoms iki skundžiamo administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo priėmimo; 2) viešinimo procedūrų metu žinojo ar objektyviai galėjo numatyti apie savo galimai pažeidžiamas teises, tačiau šių teisių negynė dėl priežasčių, kurias tik teismas gali pripažinti svarbiomis. Jeigu nėra šių sąlygų, kreipimuisi į teismą dėl teritorijų planavimo dokumento panaikinimo, jo teisėtumo ištyrimo taikoma bendra ABTĮ nustatyta tvarka (112 ir 113 str.).

12.2. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas nepatenka į subjektų, numatytų ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje, ratą, todėl neturi teisės kreiptis su pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Pareiškėjas neatitinka ir ABTĮ 113 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla, nes teisme nėra nagrinėjama individuali byla pagal pareiškėjo skundą.

13. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateiktoje nuomonėje atkreipė dėmesį į šiuos aspektus:

13.1. Iš principo Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalyje nurodyti asmenys dar planavimo procese turi teisę ginčyti planavimo organizatorių atsakymus ir/ar Inspekcijos patikrinimo aktus, taigi jų teisės ir interesai gali būti apginami dar planavimo procese. Taip pat, esant įtarimų dėl rimtų pažeidimų planavimo procese, šie asmenys gali kreiptis į ABTĮ 112 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus asmenis su prašymu nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl norminio pobūdžio teritorijų planavimo dokumento apskundimo. Be to, Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalyje nustatyti asmenys, atitinkamai inicijavę kitą individualią teisminę bylą, turėtų galimybę joje iškelti norminio akto teisėtumo klausimą.

13.2. Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalį siejant su teismų suformuota praktika, paminėtina, jog Teritorijų planavimo įstatyme nurodyti suinteresuotos visuomenės pasiūlymai neturi privalomojo pobūdžio planavimo organizatoriui, jei teritorijų planavimo dokumentų numatomais sprendiniais nėra pažeidžiamos imperatyvios teisės aktų nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-201/2009, 2009 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-910/2009, 2011 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2432/2011). Dažniausiai pasiūlymus planavimo organizatoriui teikiantys asmenys ginčijasi ne dėl imperatyvų pažeidimo, bet dėl faktų ir savo interesų įtvirtinimo planavimo dokumentuose. Taigi iš esmės šios bylos gali tapti ne realiu norminių planavimo dokumentų atitikimo teisės aktams įrodinėjimu, o faktinių aplinkybių nustatymo procesais.

13.3. Probleminį aspektą šiuo atveju gali sudaryti ir teritorijų planavimo dokumentų ginčijimo terminai. Individualaus akto ginčijimui pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį – vienas mėnuo, pagal Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 6 dalį, ginant viešąjį interesą, nustatyti trumpi terminai (t. y. 20 darbo dienų nuo statybą leidžiančio dokumento išdavimo dienos pagal siekiamą ginčyti teritorijų planavimo dokumentą) ir naikinamasis 2 metų terminas visiems planavimo dokumentams ginčyti. Tuo tarpu visiems kitiems subjektams, kurie dažniausiai gintų ne viešąjį, o iš esmės asmeninį interesą, ginčydami norminio pobūdžio planavimo dokumentą, termino kreiptis į teismą kaip ir nebūtų, nes jo nenustato nei ABTĮ (ABTĮ 29 str. 3 d. – terminai pareiškimams (prašymams), kuriuose prašoma ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą, administraciniam teismui paduoti nenustatomi), nei Teritorijų planavimo įstatymas. Pažymėtina ir tai, kad Inspekcija, nesant viešojo intereso pažeidimų, planavimo dokumentus ginčija tik tuo atveju, jei nuo jų priėmimo nėra praėję metai (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 25 str. 2 d. 1 p.). Taigi šiuo atveju taip pat pakankamai keblus ir teisinio stabilumo bei teisinio reguliavimo tikslų (privatus interesas lyg ir iškeliamas prieš viešąjį) klausimas.

13.4. Ginčai dėl norminio pobūdžio planavimo dokumentų teisėtumo savo esme ir elementais tam tikrais atvejais gali būti labai panašūs į individualius administracinius ginčus (pvz., suinteresuotumo įrodinėjimas ir pan.), todėl galėtų būti iškreipiamas ABTĮ įtvirtintas institutas dėl norminių teisės aktų tyrimo. Be to, tokio pobūdžio ginčai taip pat turi ir viešojo intereso gynimo elementų, o ši funkcija privatiems asmenims nepriskirtina.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

14. Pareiškėjas A. V. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti: ar Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. ĮV-309 „Dėl Palangos miesto istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ (TAR, 2016 m. balandžio 26 d., Nr. 10347) ir juo patvirtintas Palangos miesto istorinės dalies (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 12613, buvęs kodas U2) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą, Teritorijų planavimo įstatymo 30 straipsnio 7 dalį, 1996 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatų 41.1–41.3 punktus; ar Įsakymo ir juo patvirtinto Specialiojo plano dalis, kuri sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), nustato užstatymo tankį „E2“ (esamas, leistinas pastatų užimamo ploto padidinimas ? 20 %), atitinka konstitucinį proporcingumo principą, teisingumo bei lygiateisiškumo principus ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 ir 9 punktus, konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos principą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.39 straipsnio 1 dalį. Taigi pareiškėjas A. V. prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ištirti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. balandžio 11 d. įsakymo ir juo patvirtinto Specialiojo plano bei tam tikrų jo sprendinių, susijusių su pareiškėjui iš dalies priklausančiu sklypu, teisėtumą.

15. Prieš pasisakant dėl konkrečių nagrinėjamos bylos aspektų, visų pirma pažymėtina, jog ši norminė administracinė byla nagrinėjama, vadovaujantis ABTĮ 1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusia iki 2016 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), kadangi byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1 d.). Todėl, išskyrus atskirai nurodytus atvejus, šioje nutartyje remiamasi būtent šia ABTĮ redakcija, galiojusia iki minėto pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

16. Tarp proceso šalių nėra ginčo, jog minėtas kultūros ministro 2016 m. balandžio 11 d. įsakymas ir juo patvirtintas Specialusis planas yra norminiai administraciniai aktai. Išplėstinei teisėjų kolegijai, susipažinusiai su šių aktų turiniu, įskaitant ir konkrečius pareiškėjo ginčijamus Specialiojo plano sprendinius, taip pat nekyla abejonių dėl šių aktų norminio pobūdžio. Tačiau, atsižvelgusi į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką specialusis teritorijų planavimo dokumentas gali būti priskiriamas tiek prie norminių, tiek prie individualių administracinių aktų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1475-556/2015, 2013 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-533/2013, kt.), išplėstinė teisėjų kolegija plačiau pasisako šiuo klausimu.

17. Visų pirma, pažymėtina, jog pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 dalį norminis teisės aktas – tai įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Individualus teisės aktas – tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (ABTĮ 2 str. 14 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą analizavęs norminių bei individualių teisės aktų požymius bei jų skirtumus.

18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išskiriami šie pagrindiniai norminio administracinio akto požymiai: 1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012); 2) aktas priimtas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002), įgyvendinant būtent viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2007); 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. plenarinės sesijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003); 4) aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); 5) aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais; tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21); 6) aktas yra visuotinai privalomas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 19, 2010); 7) aktas paskelbiamas laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011).

19. Kitaip nei norminis administracinis aktas, individualus administracinis aktas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pasižymi tokiais požymiais: 1) akte yra išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turintis įtakos šio subjekto teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms), t. y. jis sukelia konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011); 2) aktas priimamas viešojo administravimo subjekto, turinčio įstatymo nustatyta tvarka jam suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-795/2011; 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-763/2011); 3) aktu nustatomos konkrečios teisės ar pareigos suinteresuotiems asmenims, kaip konkretiems subjektams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009); 4) akto galiojimas nėra tęstinis, tai vienkartinio taikymo aktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-203/2011); 5) aktas skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011); 6) aktas privalomas konkrečiam suinteresuotam asmeniui arba jų grupei (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-737/2011, 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-288/2012); 7) akto paskelbimui ir įsigaliojimui nėra taikoma norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011).

20. Nagrinėjamu atveju matyti, jog Specialiuoju planu planuojama teritorija – Palangos miesto istorinės dalies teritorija ir apsaugos zona (vertybės teritorijos plotas ~138 ha, vertybės apsaugos zona ~206 ha). Specialųjį planą sudarančio Palangos miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų plano planavimo tikslas – užtikrinti Palangos miesto istorinės dalies ir jos teritorijos išsaugojimą; planavimo uždavinys – nustatyti (patikslinti) Palangos miesto istorinės dalies teritorijos bei apsaugos zonos ribas ir plotus. Palangos miesto istorinės dalies tvarkymo plano planavimo tikslas – užtikrinti Palangos miesto istorinės dalies ir jos teritorijos išsaugojimą bei Palangos miesto istorinės dalies teritorijoje ir apsaugos zonoje taikomų reikalavimų įteisinimą; planavimo uždavinys – nustatyti (patikslinti) paveldosaugos reikalavimus ir konkrečių tvarkymo priemonių sistemą Palangos miesto istorinės dalies teritorijoje bei apsaugos zonoje. Šiuo planu siekiama, kad būtų išsaugotos Palangos miesto istorinės dalies vertingosios savybės (Palangos miesto istorinės dalies ribos, vertingųjų savybių pobūdis, lemiantis reikšmingumą (architektūrinis, urbanistinis, istorinis, kraštovaizdžio), XII  a.–XX a. I p. vietovės vertingosios savybės), kad būtų išsaugoti Palangos miesto istorinėje dalyje esantys į Kultūros vertybių registrą įrašyti objektai ir nepažeistos jų vertingosios savybės. Specialiojo plano aiškinamajame rašte yra nurodyta daug bendro pobūdžio nuostatų, siektinų teritorijos išsaugojimo tikslų. Konkretūs paveldosaugos reikalavimai ir tvarkymo priemonės vertybės teritorijoje (užstatymo tipas, aukštingumas, užstatymo tankis) nurodomos ne kiekvienam sklypui atsietai nuo visumos, o pagal tam tikras zonas, teritorijas, atsižvelgus į tai, kad Palangos miesto istorinė dalis yra ne vienalytė, joje persipynę skirtingų užstatymo morfotipų teritorijos, kurių vertę urbanistiniu aspektu apibrėžia skirtingi užstatymo parametrai, pastatų architektūra.

21. Taigi Specialiuoju planu nustatomos bendro bei nevienkartinio pobūdžio taisyklės, orientuotos į ateitį, kurių privaloma laikytis individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei (t. y. visiems subjektams, turintiems ar vėliau įgysiantiems bei naudojantiems nekilnojamąjį turtą nurodytoje teritorijoje ir joje norintiems vykdyti teritorijų planavimo, tvarkymo, statybos darbus), be to, jame nurodomi Palangos miesto istorinės dalies teritorijos bendrieji vystymo, naudojimo bei apsaugos principai (tikslai, tam tikros bendros elgesio taisyklės), kuriais turi vadovautis visi pirmiau minėtos teritorijos nekilnojamojo turto savininkai, valdytojai ar naudotojai, t. y. – individualiais požymiais neapibūdinti subjektai. Taip pat Specialusis planas yra oficialiai paskelbtas Teisės aktų registre.

22. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad Specialusis planas, o kartu ir jį patvirtinęs Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. balandžio 11 d. įsakymas, yra norminiai administraciniai aktai. Kartu pažymėtina, jog ir ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje panašūs teritorijų planavimo dokumentai buvo pripažinti norminiais administraciniais aktais – pavyzdžiui, Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu patvirtintas Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo bei tvarkymo specialusis planas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-960/2013), Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2013 m. vasario 18 d. įsakymu patvirtintas Dariaus ir Girėno aerodromo su įrangos liekanomis nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas – ,,Paveldotvarkos projektas“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-533/2013).

23. Šiame kontekste pažymėtina, jog administracinių bylų teisenoje teisės aktų priskyrimas prie norminių administracinių aktų grupės apibūdina jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog pagal ABTĮ yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto teisėtumo ištyrimo tvarka. Atsižvelgusi į tai bei įvertinusi šios norminės administracinės bylos ypatumą, kad pareiškėjas (fizinis asmuo) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui abstraktų prašymą ištirti norminių administracinių aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pirmiausia būtina pasisakyti procesiniais aspektais, susijusiais su pareiškėjo teise tiesiogiai kreiptis į teismą dėl Įsakymo bei Specialiojo plano, t. y. norminių administracinių aktų, teisėtumo ištyrimo.

VI.

24. ABTĮ įtvirtina atskirą institutą dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo ir apibrėžia konkretų subjektų ratą, kurie gali tiesiogiai kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu dėl tokio pobūdžio aktų ištyrimo. ABTĮ 110 straipsnio, reglamentuojančio abstraktaus prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą padavimo tvarką, 1 dalyje nustatyta, jog su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Iš šios nuostatos matyti, jog pareiškėjas nėra asmuo, kuris pagal ABTĮ 110 straipsnio 1 dalį turi teisę kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Pareiškėjas taip pat neginčija to, kad jis nepatenka į ABTĮ 110 straipsnyje išvardytų asmenų sąrašą. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog ABTĮ 110 straipsnyje nėra nurodyta, kad kituose teisės aktuose gali būti įvardyti ir kiti subjektai, turintys teisę kreiptis su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą.

25. Tačiau pareiškėjas teigia, kad ABTĮ suteikia teisę specialiuose įstatymuose numatyti papildomus subjektus (asmenis), turinčius teisę kreiptis į administracinius teismus su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 4 str. 5 d.). Iš pareiškėjo pareiškimo matyti, jog jis kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, vadovaudamasis ne ABTĮ nuostatomis, o Teritorijų planavimo įstatymo (nauja įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d., Žin., 2013, Nr. 76-3824) 49 straipsnio 4 dalimi. Ši įstatymo nuostata įtvirtina, jog suinteresuotos visuomenės atstovai, kiti suinteresuoti fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę kreiptis į teismą dėl priimto administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo panaikinimo tik tuo atveju, jeigu jie: 1) dalyvavo teritorijų planavimo viešinimo procedūrose ir teikė skundus ar pranešimus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų su teritorijų planavimu susijusių sprendimų ar dėl šių subjektų neveikimo teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančioms institucijoms iki skundžiamo administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo priėmimo, jeigu viešinimo procedūrų metu žinojo ar objektyviai galėjo numatyti apie savo galimai pažeidžiamas teises; 2) dėl priežasčių, kurias teismas pripažino svarbiomis, negalėjo dalyvauti teritorijų planavimo viešinimo procedūrose ir teikti skundus ar pranešimus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų su teritorijų planavimu susijusių sprendimų ar dėl šių subjektų neveikimo teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančioms institucijoms iki skundžiamo administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo (Įstatymo 49 str. 4 d. 1 ir 2 p.).

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. spalio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-927-502/2016 iš esmės pasisakė dėl žemės sklypo savininko teisės administraciniame teisme ginčyti bendrojo plano ar kito norminiam administraciniam aktui priskiriamo teritorijų planavimo dokumento sprendinius, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalimi. Šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija sutiko, kad cituotoje Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoje įtvirtintos proceso taisyklės laikytinos specialiosiomis atitinkamų ABTĮ nuostatų atžvilgiu, jomis turi būti vadovaujamasi administracinių bylų nagrinėjimo (proceso) metu (ABTĮ 4 str. 5 ir 6 d.). Tačiau buvo pabrėžta, jog tai nereiškia, kad Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalimi (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) yra išplečiamas ABTĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas ratas asmenų (subjektų), turinčių teisę teikti abstrakčius prašymus ištirti norminiams administraciniams aktams priskiriamų administracinių sprendimų dėl teritorijų planavimo dokumentų patvirtinimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, jog iš tiesų loginė ir lingvistinė Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) konstrukcija aiškiai rodo, kad ši nuostata nėra skirta įtvirtinti (numatyti) joje nurodytų subjektų – suinteresuotos visuomenės atstovų, kitų suinteresuotų fizinių ir juridinių asmenų – teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti aptariamo pobūdžio aktų teisėtumą. Priešingai, šia nuostata („<...> turi teisę kreiptis į teismą <...> tik tuo atveju <...>“) tėra nustatomi papildomi reikalavimai (ribojimai, papildomi kvalifikuojantys požymiai) asmenims, kurie pagal kitas administracinių bylų teiseną reglamentuojančių įstatymų nuostatas bendrai turi teisę kreiptis į administracinius teismus dėl aptariamų administracinių sprendimų (jų dalies) panaikinimo. Tai reiškia, kad aptariama nuostata, kaip matyti iš jos turinio, neeliminuoja teismo pareigos taikyti inter alia (be kita ko) ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 110 straipsnio nuostatas. Kitaip tariant, vertinant įstatymų leidėjo pasirinktą formuluotę spręstina, kad Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalis (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) kumuliatyviai taikoma su inter alia minėtomis ABTĮ nuostatomis, ši Teritorijų planavimo įstatymo norma aktuali tampa tik tais atvejais, kai joje nurodytų subjektų (asmenų) bendra teisė teisme ginčyti administracinį sprendimą dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo yra numatyta ir nėra apribota kitų administracinių bylų teiseną reglamentuojančių įstatymų. Šios aplinkybės išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtoje byloje leido konstatuoti, kad pareiškėjos teisė administraciniame teisme ginčyti atitinkamus bendrojo plano sprendinius negalėjo būti kildinama iš Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija), ši įstatymo norma negali būti vertinama kaip paneigianti ABTĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus ribojimus. Taip pat pažymėta, jog išimtis iš pastarojo ribojimo nėra numatyta ir kitose administracinių bylų teiseną reglamentuojančiose įstatymų nuostatose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-927-502/2016).

27. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.).

28. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

29. Nagrinėjamoje byloje, kaip ir administracinėje byloje Nr. A-927-502/2016, kilo klausimas dėl žemės sklypo savininko teisės, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalimi, administraciniame teisme ginčyti norminiam administraciniam aktui priskiriamo teritorijų planavimo dokumento sprendinius. Minėtoje administracinėje byloje Nr. A-927-502/2016 suformuluotos aiškios, nedviprasmiškai suprantamos teisės aiškinimo taisyklės dėl Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies bei ABTĮ 110 straipsnio taikymo sąveikos, žemės sklypo savininkui kreipiantis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminiam administraciniam aktui priskiriamo teritorijų planavimo dokumento teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje yra kilęs analogiškas klausimas, konstatuotina, jog yra pagrindas vadovautis minėtomis administracinėje byloje Nr. A-927-502/2016 suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis. Ta aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje prašoma ištirti Specialiojo plano, t. y. specialiojo teritorijų planavimo dokumento, bei jo sprendinių, o administracinėje byloje Nr. A-927-502/2016 – bendrojo plano sprendinių teisėtumą, įvertinus tai, jog abu šie teritorijų planavimo dokumentai priskiriami norminiams administraciniams aktams, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad šių bylų faktinės aplinkybės nagrinėjamu teisės kreiptis į teismą aspektu nesutampa ir kad nagrinėjamoje byloje negalima vadovautis 2016 m. spalio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-927-502/2016 padarytomis išvadomis.

30. Išplėstinė teisėjų kolegija, laikydamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-927-502/2016 išdėstytų teisės aiškinimo taisyklių dėl Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies bei ABTĮ 110 straipsnio taikymo, žemės sklypo savininkui kreipiantis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminiam administraciniam aktui priskiriamo teritorijų planavimo dokumento teisėtumą, tam tikrais su Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies taikymu nagrinėjamoje byloje susijusiais klausimais pasisako išsamiau.

31. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas savo teisę kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti Įsakymo bei juo patvirtinto Specialiojo plano – norminių administracinių aktų – teisėtumą grindė nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusios naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalimi, t. y., pareiškėjo teigimu, tokios teisės nesuteikė ankstesnės redakcijos Įstatymo nuostatos, o naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalis sudaro teisinį pagrindą įgyvendinti šią teisę. Išplėstinė teisėjų kolegija, nesutikdama su tokiais argumentais, primindama, kad naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalis (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) įtvirtina suinteresuotos visuomenės atstovų, kitų suinteresuotų fizinių ir juridinių asmenų teisę kreiptis į teismą dėl priimto administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo panaikinimo sąlygas, pažymi, jog ir iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos suteikė asmenims, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, teisę apskųsti neteisėtai priimtą administracinį sprendimą, taigi – ir administracinį sprendimą dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo. Įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje (2010 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. XI-995 redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, jog kreiptis į teismą dėl neteisėtai priimto administracinio sprendimo panaikinimo turi teisę: 1) asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami; 2) suinteresuota visuomenė; 3) valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija ir kiti viešojo administravimo subjektai – jeigu jie kreipėsi į neteisėtai priėmusį administracinį sprendimą subjektą dėl administracinio sprendimo panaikinimo administracine tvarka, tačiau šis subjektas raštu atsisakė panaikinti administracinį sprendimą; 4) prokuratūra – kai dėl neteisėtai priimto administracinio sprendimo yra pažeistas visuomenės (viešasis) interesas ir jį būtina apginti. Atsižvelgus į išdėstytas Įstatymo nuostatas, pabrėžtina, jog net ir buvus tokiam teisiniam reguliavimui iki 2014 m. sausio 1 d., kada įsigaliojo naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo laikomasi pozicijos, kad norminiais administraciniais aktais pripažįstamų teritorijų planavimo dokumentų (taip pat ir administracinių sprendimų, kuriais patvirtinami šie teritorijų planavimo dokumentai) teisėtumo patikra galima tik laikantis specialių norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo proceso taisyklių, kurios įtvirtintos ABTĮ XVI skirsnyje.

32. Konstitucinis Teismas, savo aktuose neatsiejamais konstitucinio teisinės valstybės principo elementais pripažindamas teisinį tikrumą bei teisinį aiškumą, yra pasisakęs, kad teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui ir jo kokybei: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai).

33. Nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalyje (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) nėra aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintų norminiais administraciniais aktais pripažįstamų teritorijų planavimo dokumentų (taip pat ir administracinių sprendimų, kuriais patvirtinami šie teritorijų planavimo dokumentai) teisėtumo tyrimo proceso taisyklių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo ilgalaikės administracinių teismų praktikos, daro išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ignoruoti iki naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo vyravusią nuoseklią praktiką bei nėra objektyviai būtina ją iš esmės keisti.

34. Toliau, papildant pirmiau nurodytą išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A-927-502/2016 pateiktą Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) loginės ir lingvistinės konstrukcijos analizę, pažymėtina, jog Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies norma išimtinai siejama su asmens pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynyba. Tai aiškiai matyti iš, pavyzdžiui, šios dalies 1 punkte įtvirtintos privalomos įvykdyti sąlygos norint kreiptis į teismą – „jeigu viešinimo procedūrų metu žinojo ar objektyviai galėjo numatyti apie savo galimai pažeidžiamas teises“, taip pat vartojamų formuluočių „suinteresuoti fiziniai ir juridiniai asmenys“ ir kt. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo procesas yra specifinis, iš esmės besiskiriantis nuo individualaus pobūdžio administracinių bylų nagrinėjimo. Šiuo procesu siekiama ne išspręsti konkrečių asmenų subjektinių teisių galimo pažeidimo klausimą, o nuspręsti dėl norminio administracinio akto teisėtumo, įvertinti norminio reglamentavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams.

35. Norminiams administraciniams aktams priskiriami kompleksinio ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentai iš esmės yra programinio pobūdžio dokumentai, apibrėžiantys teritorinio vystymosi kryptis, patys savaime paprastai nesukuriantys tiesioginių teisių ir pareigų žemės sklypų savininkams ir naudotojams. Konkrečias teisines pasekmes iš esmės sukelia tik vėliau priimami šiuos dokumentus įgyvendinantys individualūs administraciniai aktai, su žemės tvarkymu ir naudojimu susiję konkretūs sprendimai. Šiuos individualius administracinius aktus asmenys gali ginčyti administraciniuose teismuose. Be to, kai konkretūs individualūs administraciniai aktai, lemiantys galimą pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, susijusių su jo valdomo žemės sklypo tvarkymu ir naudojimu, pažeidimą, yra priimami įgyvendinant ar remiantis Specialiojo plano sprendiniais, šio norminio administracinio akto teisėtumo kontrolė gali būti inicijuojama individualioje byloje dėl minėtų individualių administracinių aktų teisėtumo bei pagrįstumo (ABTĮ 111, 112 str.).

36. Nagrinėjamoje situacijoje pažymėtina, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad pareiškėjas yra inicijavęs individualią bylą Klaipėdos apygardos administraciniame teisme (bylos Nr. eI-27-386/2017, teisminio proceso Nr. 3-63-3-01538-2016-1). Pareiškėjas 2016 m. birželio 30 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. (4.17)-D3-1619 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano koncepcijos“ ir įpareigoti atsakovą pritarti 2016 m. gegužės 18 d. pareiškėjo įgaliotų asmenų pateiktai žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano koncepcijai. Pareiškėjo ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta pritarti pareiškėjo įgalioto asmens pateiktai Sklypo detaliojo plano koncepcijai, kadangi Sklypo užstatymo tankis neatitiko Specialiojo plano sprendinių. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi ši administracinė byla sustabdyta, kol bus išnagrinėta šiuo metu išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-8-756/2017. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo inicijuotoje individualioje byloje pareiškėjo ginčijamas administracinis aktas yra priimtas remiantis Specialiojo plano sprendiniais, šio norminio administracinio akto teisėtumo patikra gali būti inicijuojama šioje Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje individualioje byloje.

VII.

37. Apibendrindama tai, kas pirmiau išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi ankstesne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl žemės sklypo savininko teisės administraciniame teisme ginčyti norminiam administraciniam aktui priskiriamą teritorijų planavimo dokumentą, kuri buvo dar kartą patvirtinta išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-927-502/2016 (šiuo atveju konkrečiai dėl naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) taikymo minėtos teisės įgyvendinimo kontekste), taip pat įvertinusi tai, kas pirmiau išdėstyta šioje nutartyje, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė tiesiogiai kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti Įsakymo bei Specialiojo plano, t. y. norminių administracinių aktų, teisėtumą negalėjo būti kildinama iš Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nesant tinkamu subjektu pagal ABTĮ 110 straipsnį kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, darytina išvada, jog pareiškėjo pareiškimas buvo priimtas nagrinėti nepagrįstai. Tai sudaro pagrindą norminę administracinę bylą nutraukti (ABTĮ 101 str. 1 p. (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1485 redakcija), 114 str. 1 d.).

38. Pareiškėjo pareiškime cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje buvo pateiktas kitoks Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) nuostatų aiškinimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-802/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-1025/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-625-858/2015), buvo iš esmės paneigta minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-927-502/2016, kurioje ir buvo galutinai suformuluotas Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) nuostatų aiškinimas, kuris patvirtintas ir šia išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi nagrinėjamoje byloje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 101 straipsnio 1 punktu (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1485 redakcija), 114 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Nutraukti norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. ĮV-309 „Dėl Palangos miesto istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ (TAR, 2016 m. balandžio 26 d., Nr. 10347) ir juo patvirtinto Palangos miesto istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano teisėtumo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Audrius Bakaveckas

              Anatolijus Baranovas

              Arūnas Dirvonas

              Ramūnas Gadliauskas

              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan

              Vaida Urmonaitė-Maculevičienė