Administracinė byla Nr. eAS-899-552/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03465-2025-0
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2025 m. rugpjūčio 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Beatos Martišienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2025 m. birželio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 25S137248 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.
Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti vykdyti skundžiamo Sprendimo dalį išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas šį prašymą grindė tuo, kad kilmės šalyje gali kilti realus pavojus jo laisvei, sveikatai ir gyvybei.
II.
Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmai 2025 m. birželio 26 d. nutartimi tenkino pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir sustabdė Migracijos departamento Sprendimo dalies dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje.
Teismas, įvertinęs ginčui aktualias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad teisė likti teritorijoje prieglobsčio procedūros metu yra bendroji taisyklė, numatyta 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos. Kaip nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje, tokiomis aplinkybėmis valstybės narės privalo užtikrinti, kad egzistuotų visiška veiksminga galimybė apskųsti sprendimą, kuriuo atmetamas tarptautinės apsaugos prašymas, laikantis šalių procesinio lygiateisiškumo principo, pagal kurį, be kita ko, reikalaujama, kad būtų sustabdytas bet koks sprendimo grąžinti poveikis laikotarpiu, kuris nustatytas tokiam skundui pateikti, o jeigu toks skundas jau paduotas, tol, kol jis bus išnagrinėtas (žr. ESTT didžiosios kolegijos 2018 m. birželio 19 d. sprendimą G. byloje, C-181/16, EU:C:2018:465).
Teismas nurodė, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas, išnagrinėjus pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės skubos tvarka, taigi nagrinėjamu atveju Sprendimo apskundimas nesustabdo jo vykdymo.
Teismas nustatė, kad atsakovas Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti asmeniui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 30 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant Sprendimą – nuo išvykimo dienos; 5) pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).
Teismas, įvertinęs, kad sprendimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo dar nėra įsiteisėjęs, o motyvai, kuriais pareiškėjas grindė prieglobsčio prašymą, dar nėra įvertinti teismo, sprendė, jog neišnagrinėjus pareiškėjo skundo dėl Sprendimo panaikinimo iš esmės, nėra galimybės vienareikšmiškai teigti, jog nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad, jei Sprendimas būtų įvykdytas, kilmės valstybėje jis patirtų persekiojimą, būtų pažeistos jo teisės ir laisvės, būtų apsunkintas arba neįmanomas pareiškėjui palankaus teismo sprendimo vykdymas. Teismas darė išvadą, kad nesustabdžius Sprendimo vykdymo, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra išreiškęs norą dalyvauti bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka, todėl vertino, jog išsiuntus jį iš Lietuvos, jis faktiškai negalės efektyviai įgyvendinti vienos iš pamatinių žmogaus teisių į teisminę gynybą administracinėje byloje, kurioje dar nėra galutinai išspręstas klausimas dėl jo teisinės padėties (Įstatymo prasme), ir tokia teisė pareiškėjui gali būti užtikrinama taikant prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas bus išsiųstas iš šalies iki galutinio teismo sprendimo priėmimo. Įvertinęs, kad pagal Sprendimo turinį pareiškėjui nėra nustatytas savanoriškas terminas išvykti, o Migracijos departamento Sprendime VSAT pavesta vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, teismas sprendė, jog išsiuntimas iš šalies yra realus. Todėl teismas darė išvadą, kad išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, jam kils realios pasekmės, kurios darys įtaką jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises.
Teismas konstatavo, kad yra pagrindas taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje.
III.
Atsakovas Migracijos departamentas atskirajame skunde prašo iš dalies pakeisti Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2025 m. birželio 26 d. nutartį – netaikyti pareiškėjui reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nestabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymo.
Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, mano, kad teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialiosios bei proceso teisės normų pažeidimus, nepagrindė išvadų, o skundžiamos nutarties motyvai išdėstyti nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.
Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, kad būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, jog tokių priemonių taikymas yra būtinas. Nors pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžiamas tuo, kad jis pagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygą, atsakovo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai nėra pakankami reikalavimo užtikrinimo priemonei pritaikyti nagrinėjamoje byloje. Pasak atsakovo, pareiškėjas skunde tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo. Remdamasis Sprendimu, atsakovas tvirtina, kad pareiškėjo dėstomi argumentai nepaneigia Migracijos departamento Sprendime padarytų motyvuotų išvadų.
Atsakovo nuomone, nors pirmosios instancijos teismas, atlikdamas preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pareiškėjo šioje administracinėje byloje keliamo reikalavimo pagrįstumo vertinimą, nurodė, kad nenustatė pagrindo jį laikyti akivaizdžiai nepagrįstu, tačiau nepateikė jokių motyvų ir argumentų, kurie patvirtintų tokią teismo išvadą. Pasak atsakovo, teismas turi ne tik vertinti skundo argumentaciją, bet ir ją lyginti su ginčijamu sprendimu ir tik tada spręsti dėl skundo reikalavimo pagrįstumo, be to, vertinimas neturi būti formalus ir nemotyvuotas.
Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjas taip pat neatitinka ir antros būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, t. y. nepagrindė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Atsakovas teigimu, pareiškėjas nepateikia jokių argumentų dėl galimos neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo byla teisme yra elektroninė, t. y., pareiškėjas turi galimybę teikti visus įrodymus, paaiškinimus teismui per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, taip pat per portalą susipažinti su kitų bylos dalyvių teikiamais procesiniais dokumentais, be to, pareiškėjui byloje atstovauja advokatas ir advokato padėjėjas, per kurį jis gali įgyvendinti savo procesines teises. Atsakovo nuomone, jeigu pareiškėjas pageidauja asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje, jis gali prašyti skirti teismo posėdį nagrinėti nuotoliniu būdu.
Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir ESTT praktika, akcentuoja, jog ginčijamu Sprendimu buvo įvertinta Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) pateikta išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kuri jau yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Todėl atsakovo vertinimu, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas neatitiktų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų.
Pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2025 m. birželio 26 d. nutartį.
Pareiškėjo nuomone, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju skundas teismo priimtas nagrinėti, todėl Migracijos departamento teiginiai, jog pareiškėjas tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo, taip pat kad pirmosios instancijos teismas netinkamai motyvavo nutartį šioje dalyje, yra atmestini.
Pareiškėjas, pasisakydamas dėl Migracijos departamento argumentų, kad jis neatitinka ir antros būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, t. y. nepagrindė, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, taip pat nepateikė jokių argumentų dėl galimos neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, tvirtina, kad tai yra tikrovės neatitinkantis teiginys, nes skunde pareiškėjas nurodė, jog kilmės šalyje gali kilti realus pavojus jo laisvei, sveikatai ir gyvybei. Pareiškėjo įsitikinimu, labai tikėtinas laisvės praradimas kilmės šalyje yra pakankamai akivaizdi aplinkybė, dėl kurios jam būtų sukelta didelė žala, kurios atitaisymas būtų sudėtingas.
Pareiškėjas teigia, kad atsakovo argumentacija dėl jo galimybės dalyvauti teismo procese nuotoliniu būdu yra netinkama. Pasak pareiškėjo, net ir atstovaujamas profesionalaus teisininko jis negalės ginti savo interesų prisijungdamas į posėdį nuotoliniu būdu, nes (duomenys neskelbtini) jis gali būti sulaikytas tik atvykęs į šalį (toks klausimas ir sprendžiamas prieglobsčio byloje) bei netekti laisvės. Pareiškėjo įsitikinimu, jį išsiuntus, jis galbūt neteks galimybės tinkamai ginti savo teises teisme – organizuoti teisinės gynybos ir dalyvauti teismo posėdyje.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į atskirąjį skundą prašo tenkinti atsakovo Migracijos departamento atskirąjį skundą.
VSD nurodo, kad sutinka su Migracijos departamento atskirajame skunde išdėstytais reikalavimais ir argumentais, mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino klausimo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą skundžiamą nutartį.
VSD vertinimu, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad neva nėra galimybės vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėjo teiginiai, kad jei Migracijos departamento Sprendimas būtų įvykdytas, kilmės valstybėje jis patirtų persekiojimą, būtų pažeistos jo teisės ir laisvės, būtų apsunkintas arba neįmanomas pareiškėjui palankaus teismo sprendimo vykdymas. Pasak VSD, šiuo atveju pirmosios instancijos teismo daroma išankstinė išvada, kad bet kurio prieglobsčio prašytojo skundas dėl prieglobsčio nesuteikimo yra prima facie vertintinas kaip pagrįstas vien dėl to, jog toks asmuo turi prieglobsčio prašytojo statusą ir asmens teisės yra ginamos prevenciškai.
VSD tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog išsiuntus pareiškėją į kilmės šalį būtų neužtikrinta jo teisė dalyvauti tiesiogiai bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka (realizuoti savo teises), kaip pagrįstai nurodė atsakovas, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. VSD teigimu, administracinėms byloms dėl užsieniečių teisinės padėties yra taikomi sutrumpinti bylų išnagrinėjimo terminai, todėl per trumpą šios bylos išnagrinėjimo terminą neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos kilimo galimybė yra nereali. VSD taip pat akcentuoja, kad pareiškėjas skunde prašo bylą nagrinėti būtent nuotoliniame teismo posėdyje. Be to, VSD atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų yra pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, todėl pirmosios instancijos teismo taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė neatitinka proporcingumo principo reikalavimų.
VSD nuomone, pareiškėjas tokiu būdu siekia „prailginti“ savo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje po jam nepratęsto leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, bet ne išvengti realaus persekiojimo kilmės valstybėje dėl savo politinių priežasčių, kurias asmuo neva viešai deklaravo.
VSD vertinimu, skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyti argumentai nepagrindžia, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės šiuo atveju galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Taip pat pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjimo dalykas – Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2025 m. birželio 26 d. nutarties, kuria teismas tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo dalies dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė skundžiamo Sprendimo dalies dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje, įvertinęs, kad sprendimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo dar nėra įsiteisėjęs, motyvai, kuriais jis grindė prieglobsčio prašymą, dar nėra įvertinti teismo, todėl sprendė, jog neišnagrinėjus pareiškėjo skundo dėl Sprendimo panaikinimo iš esmės, nėra galimybės vienareikšmiškai teigti, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog, jei Sprendimas būtų įvykdytas, kilmės valstybėje jis patirtų persekiojimą, būtų pažeistos jo teisės ir laisvės, būtų apsunkintas arba neįmanomas pareiškėjui palankaus teismo sprendimo vykdymas, dėl to nurodė, kad nesustabdžius Sprendimo vykdymo, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė; taip pat pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, jam kils realios pasekmės, kurios darys įtaką jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises.
Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, nepagrindė išvadų, o skundžiamos nutarties motyvai išdėstyti apsiribojant ir nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes. Tvirtina, kad pareiškėjas skunde tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo, taip pat nepagrindė, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pažymi, kad pareiškėjo byla teisme yra elektroninė, be to, jam atstovauja advokatas ir advokato padėjėjas, per kurį jis gali įgyvendinti savo procesines teises, o jeigu pageidauja asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje, jis gali prašyti skirti teismo posėdį nagrinėti nuotoliniu būdu. Atsakovo nuomone, ginčijamu Sprendimu buvo įvertinta VSD pateikta išvada, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kuri jau yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas neatitiktų ir proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Akcentuotina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie, reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023).
Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pvz., pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.). Padarius išvadą, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eAS-368-143/2017; 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eAS-593-968/2023).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m.
rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).
Bylos duomenimis, pareiškėjas 2024 m. balandžio 18 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kurį grindė tuo, kad kilmės šalyje gali kilti realus pavojus jo laisvei, sveikatai ir gyvybei. Migracijos departamentas 2025 m. birželio 12 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 4) įtraukti į SIS perspėjimą dėl pareiškėjo draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 30 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 5) pavesti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento priimtu Sprendimu, pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstė nesutikimo argumentus. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo skundas iš esmės formos ir turinio prasme atitinka ABTĮ 24 ir 25 straipsniuose nustatytus reikalavimus, 2025 m. birželio 26 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo argumentų, kad pareiškėjas tikėtinai (prima facie) nepagrindė savo reikalavimo pagrįstumo ir nepaneigė ginčijamo Sprendimo motyvuotų išvadų, pažymi, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012; kt.). Todėl atsakovo argumentai dėl kilusio ginčo esmės, kuriais įrodinėjamas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumas, analizuotini bylą nagrinėjant iš esmės ir savaime nesudaro teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į tai, jog sprendimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo dar nėra įsiteisėjęs, motyvai, kuriais pareiškėjas grindė prieglobsčio prašymą, dar nėra įvertinti teismo, todėl neišnagrinėjus pareiškėjo skundo dėl Sprendimo panaikinimo iš esmės, nėra galimybės vienareikšmiškai teigti, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog, jei Sprendimas būtų įvykdytas, kilmės valstybėje jis patirtų persekiojimą, būtų pažeistos jo teisės ir laisvės, būtų apsunkintas arba neįmanomas pareiškėjui palankaus teismo sprendimo vykdymas.
Pažymėtina, kad konstatavus, jog pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Teisėjų kolegija, spręsdama dėl antrosios sąlygos egzistavimo, akcentuoja, kad pareiškėjas siekia gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (jis yra prieglobsčio prašytojas Įstatymo 2 str. 20 d. taikymo prasme). Kadangi dėl pareiškėjo pateikto prieglobsčio prašymo netenkinimo vyksta ginčas nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija, įvertinusi skunde dėstomus argumentus dėl galbūt kylančios grėsmės pareiškėjui, ginčijamo Sprendimo turinį (be kita ko, ir jame nurodytą informaciją apie kilmės valstybę), daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nustatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje proceso stadijoje negalima neabejotinai konstatuoti, kad, išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis nepatirtų neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos, todėl atsakovo argumentai, jog pareiškėjas nepagrindė neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos kilimo sąlygos, atmetami.
Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, byloje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog pareiškėjui nėra nustatytas savanoriškas terminas išvykti, Sprendime VSAT pavesta vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas bus išsiųstas iš šalies iki galutinio teismo sprendimo priėmimo, taigi išsiuntimas iš šalies yra realus, išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos jam kils realios pasekmės, kurios darys įtaką jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises.
Teisėjų kolegijos taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad, pareiškėją išsiuntus iš Lietuvos Respublikos, jis faktiškai negalės efektyviai įgyvendinti vienos iš pamatinių žmogaus teisių į teisminę gynybą administracinėje byloje, kurioje dar nėra galutinai išspręstas jo teisinės padėties (Įstatymo prasme) klausimas, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtinas siekiant užtikrinti pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas atskirajame skunde nėra nurodęs aplinkybių, kurios sudarytų faktinį ir teisinį pagrindus naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė Migracijos departamento Sprendimo dalies dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2025 m. birželio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Ramūnas Gadliauskas
Beata Martišienė