Civilinė byla Nr. e2-60-265/2020

           Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00315-2016-5

                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos: 

 (S)

                                                                           2.6.2.2; 3.2.4.11; 3.2.6.1                                                                 

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 17 d.

Klaipėda

       Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Žerlauskas,

sekretoriaujant J. P.,

dalyvaujant ieškovės akcinės bendrovės SEB banko atstovei advokato padėjėjai S. S.,

atsakovo A. G. atstovui advokatui R. G.,

       uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Agrovet“, uždaroji akcinė bendrovė „Pajūrio mėsinė“, uždaroji akcinė bendrovė „Kretingalės mėsa“, ir pagal atsakovo A. G. priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl laiduotojo prievolės pasibaigimo, laiduotojo atsakomybės mažinimo, laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo.

       Teismas

n u s t a t ė :

1.       Ieškovė pateikė ieškinį, kuriuo prašo iš atsakovo A. G. priteisti 289 620,02 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodo, kad ieškovė (toliau – ir Bankas) ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Agrovet“ 2001 m. rugsėjo 13 d. sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią Bankas įsipareigojo suteikti UAB „Agrovet“  kreditą, o bendrovė kreditavimo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka paimti kreditą, naudoti jį pagal paskirtį, grąžinti, sumokėti palūkanas ir tinkamai vykdyti kitas kreditavimo sutartyje nustatytas prievoles. Bendrovei nevykdant sutartinių įsipareigojimų, 2015 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus miesto 15-asis notarų biuras išdavė vykdomąjį įrašą dėl 7 269 592,37 Eur skolos bei 6 proc. palūkanų išieškojimo iš bendrovės. Skolos išieškojimas iš bendrovės įkeisto ar kito turto ieškinio pateikimo dieną dar nėra pradėtas. Kreditavimo sutarties įvykdymo užtikrinimui 2012 m. liepos 20 d. atsakovas pasirašė laidavimo sutartį, kurios 1 punktu įsipareigojo solidariai, bet ne didesne kaip 1 000 000 LTL (289 620,02 Eur) suma atsakyti Bankui kreditavimo sutarties galiojimo laikotarpiu už bendrovės įsipareigojimų Bankui tinkamą vykdymą. Kadangi bendrovė savo įsipareigojimų nevykdė, Bankas, remdamasis laidavimo sutartimi 2016 m. balandžio 25 d. raštu informavo atsakovą, kad bendrovė nevykdo savo įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį, ir paprašė padengti dalį susidariusio įsiskolinimo, t. y. 289 620,02 Eur.

3.       Atsakovas prašo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad  UAB „Agrovet“ Banko kliente tapo prieš 15 metų ir naudojasi Banko paslaugomis iki šiol. Bendrovė visuomet sąžiningai ir laiku mokėjo kreditą ir palūkanas, o sugriežtinus ir pasikeitus banko taikomiems įmonių vertinimo rodikliams, mokėjo net ir vienašališkai banko padidintas palūkanas bei sutarties mokesčius. Deja, dėl Rusijos Federacijos paskelbto maisto produktų embargo ir kitų nuo UAB „Agrovet” valios nepriklausančių aplinkybių bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais, dėl kurių 2014 m. gruodžio 15 d. neturėjo galimybės grąžinti visos kredito sumos. 2016 m. balandžio 30 d. UAB „Agrovet“ materialaus ilgalaikio turto vertė sudarė 7 758 672 Eur, Banko naudai įkeisto ilgalaikio materialaus turto balansinė vertė 6 913 597 Eur, nuosavas kapitalas – 5 642 594 Eur. Pagal UAB „Agrovet“ finansinius dokumentus bendrovės turto ir įsipareigojimų santykis yra teigiamas turto naudai. Tai yra bendrovė turi turto, iš kurio gali patenkinti Banko reikalavimus, tačiau dėl šio turto specifikos ir struktūros bendrovė neturi galimybės tai padaryti skubiai. Atkreipia dėmesį, kad kreditavimo sutarties terminas baigėsi 2014 m. gruodžio 15 d., tačiau ieškovė neskubėjo iš UAB „Agrovet“ reikalauti skolos pagal sutartį grąžinimo, vykdomąjį įrašą Vilniaus miesto 15-asis notaro biure išsiėmė tik 2015 m. rugpjūčio 10 d. ir iki šiol šio vykdomojo įrašo nepateikė vykdyti. Pažymi, kad atsakovo asmeninis laidavimas už UAB „Agrovet“ nebuvo pradinė kredito suteikimo bendrovei sąlyga, ir nurodo, jog ekonominės krizės metu ir iš karto po jos susiklostė tokia praktika, kai pablogėjus įmonių veiklos rezultatams bei sumažėjus bankui įkeisto nekilnojamojo turto vertei bankas reikalaudavo, kad įmonės paskolas grąžintų anksčiau arba kad įmonių akcininkai asmeniškai laiduotų už paskolų grąžinimą savo turtu. Kadangi paskolų grąžinti dauguma įmonių neturėdavo galimybių, daugybė verslininkų, neatsižvelgiant į jų turimą asmeninį turtą bei realias galimybes atsakyti įmonės kreditoriams, buvo priversti pasirašyti pražūtingas sutartis, kad jie sutinka laiduoti asmeniniu turtu. Analogiškai įvyko ir šiuo atveju – Bankas papildomų UAB „Agrovet“ prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų – laidavimų, pareikalavo po ekonominės krizės bendrovei negalint sumokėti paskolos dalies pagal grafike nustatytus artėjančius terminus. 2010 metais už UAB „Agrovet“ kreditą laidavo UAB „Pajūrio mėsinė“ ir UAB „Kretingalės mėsa“ (UAB „Agrovet“ akcininkė), o 2012 metais tai padaryti buvo pareikalauta ir antrojo bendrovės akcininko – A. G.. Atsakovo manymu, šiuo atveju reikšminga taip pat tai, kad skolos pagal kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimui Bankui yra įkeistas UAB „Agrovet“ turtas, iš kurio Bankas turi galimybę patenkinti savo reikalavimus. Be to, UAB „Agrovet“ prievolių Bankui vykdymas yra užtikrintas ne tik pačios kredito gavėjos realaus kilnojamojo ir nekilnojamojo turto įkeitimu, bet dar ir UAB „Kretingalės mėsa“ ir UAB „Pajūrio mėsinė“ laidavimais visai kredito sumai pagal 2010 m. birželio 1 d. sutartis Nr. 04/10030 ir Nr. 04/10031. Taigi Banko reikalavimai gali būti patenkinti iš ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų turto. Atsakovo teigimu, pirmiausia turi būti sudarytos galimybės pačiai UAB „Agrovet“, kaip pagrindinei skolininkei, patenkinti Banko reikalavimus.

4.       Tretieji asmenys su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. UAB „Agrovet“ nurodo, o UAB „Kretingalės mėsa“ ir UAB „Pajūrio mėsinė“ sutinka su tuo, kad pati pagrindinė skolininkė UAB „Agrovet“ pagal su kreditoriais suderintą restruktūrizacijos planą turės realias galimybes įvykdyti 2001 m. rugsėjo 13 d. kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, todėl, trečiųjų asmenų teigimu, Bankas reikalavimus laiduotojui reiškia nepagrįstai.

5.       Atsakovas A. G. pateikė priešieškinį dėl laiduotojo prievolės pasibaigimo, laiduotojo atsakomybės mažinimo, laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo. Atsakovas priešieškiniu pareiškė šiuos alternatyvaus pobūdžio reikalavimus: 1) pripažinti laidavimo prievolę pagal ieškovės AB SEB banko ir atsakovo A. G. 2012 m. liepos 20 d. sudarytą laidavimo sutartį pasibaigusia; 2) atleisti atsakovą nuo atsakomybės pagal laidavimo sutartį; 3) sumažinti atsakovo atsakomybę pagal laidavimo sutartį; 4) netaikyti atsakovui civilinės atsakomybės už pagrindinės skolininkės UAB „Agrovet“ su ieškove AB SEB banku 2001 m. rugsėjo 13 d. sudarytos kredito sutarties numatytais terminais neįvykdymą ir atleisti atsakovą nuo palūkanų ir delspinigių mokėjimo pagal pagrindinės skolininkės UAB „Agrovet“ su AB SEB banku sudarytas kredito sutartis; 5) pakeisti laidavimo sutartį Nr. 004120401459-54, įskaitant bendrosios dalies 1.1 – 1.3 punktus, nustatant, kad atsakovo atsakomybė už pagrindinės skolininkės UAB „Agrovet“ įsipareigojimus ieškovės AB SEB banko naudai yra ne solidari, bet subsidiari; 6) atidėti atsakovo prievolės pagal laidavimo sutartį vykdymą numatant, kad šios prievolės bus vykdomos po pagrindinės skolininkės UAB „Agrovet“ ir už jos prievoles laidavusių bendrovių turto realizavimo pradėtuose bankroto procesuose. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

6.       Atsakovas nurodo, kad bylos duomenys leidžia konstatuoti, jog Bankas prisiėmė didesnę veiklos riziką dėl prievolės neįvykdymo, nes nepareikalavo grąžinti kredito sumos iš karto, tiesiogiai dalyvavo ir derėjosi su investuotojais; netinkamai vykdė savo profesines pareigas, nebendradarbiavo, buvo nesąžiningas, nesilaikė bendrųjų civilinės teisės principų. Atsakovo teigimu, Banko nerūpestingas (ne)veikimas, Kredito sutarčių sąlygų vykdymo nepakankama kontrolė ir atitinkamų veiksmų, galėjusių sumažinti ar net užkirsti kelią nuostolių atsiradimui, nesiėmimas sudaro prielaidas mažinti arba apskritai atleisti atsakovą nuo atsakomybės. Akcentuoja, kad Bankas toleravo blogėjančią pagrindinės skolininkės finansinę būklę, mažėjančią prievolės užtikrinimo vertę bei delsė veikti. Verslo rizika ir finansinė našta negali būti perkeliama ant ribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvio pečių, nes tai neatitiks protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Kadangi Bankas turėjo prisiimti abipusę riziką dėl derybų su potencialiais investuotojais rezultato, atsakovas atleistinas nuo atsakomybės visiškai ar iš dalies, arba tai laikytina pagrindu modifikuoti solidarią atsakomybę į subsidiarią. Atsakovas taip pat nurodo, kad yra tikimybė, jog Bankui bus tris kartus iš skirtingų skolininkų (atsakovo ir kitų laiduotojų) išieškotas to paties dydžio reikalavimas, o tai pažeis viešąjį interesą.

7.       Ieškovė su priešieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad atsakovas, būdamas įmonės dalyviu ir verslininku, žinojo pagrindinės skolininkės finansinę padėtį, veiklos perspektyvas, ir tikėjosi, kad įmonė galės įvykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį ir laisva savo valia sąmoningai sudarė laidavimo sutartį ir prisiėmė prievolę atsakyti pagal įmonės įsipareigojimus. Atsakovas, kaip laiduotojas, laidavimo sutartyse aiškiai atsisakė teisės reikalauti, kad Bankas pirmiausiai nukreiptų išieškojimą į konkretų skolininko turtą bei prisiėmė solidarią atsakomybę daliai sumos. Tai, jog viena iš laidavimo sutarčių šalių yra Bankas, nesudaro pagrindo kitai šaliai – laiduotojui – vengti savo prievolių vykdymo, motyvuojant specifine Banko padėtimi. Byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad atsakovas buvo priverstas pasirašyti laidavimo sutartis būtent tokiomis sąlygomis, ir tai konstatuota įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Taip pat mano, jog atsakovo priešieškinyje nurodytos aplinkybės nėra pakankamos įrodant CK 6.228 straipsnyje numatytų sąlygų, kurioms esant laidavimo sutartis galėtų būti pakeista, egzistavimą. Atsakovo reikalaujamas laidavimo sutarties pakeitimas, pagal kurį siekiama, jog atsakovo atsakomybė taptų subsidiari, o ne solidari, pažeistų šalių tarpusavio prievolių balansą ir Banko interesus. Atsakovo argumentai, jog  Banko reikalavimai neabejotinai bent iš dalies bus patenkinti iš pagrindinio skolininko įkeisto turto ir  /ar kito turto, taip pat bankrutuojančių bendrovių statusą turinčių laiduotojų BUAB „Kretingalės mėsa“ ir BUAB „Pajūrio mėsinė“ bankroto bylose, ir tai yra pagrindas modifikuoti laidavimo sutartį, keičiant jos sąlygas, nepagrįsti. Taip pat nesutinka su atsakovo argumentais, jog jis, esą žinodamas, kad pagrindinio skolininko prievolė iš esmės galbūt pasikeis, nebūtų laidavęs už skolininką, ir vertina juos kaip deklaratyvius. Akcentuoja ne tik atsakovo ryšį su pagrindiniu skolininku, jo įtaką pagrindinio skolininko sprendimų priėmimui, jų valdymui, bet ir atsakovo asmenines savybes, kurios, ieškovės teigimu, teikia pagrindą išvadai, jog atsakovas turėjo suprasti tiek laidavimo esmę, ypatumus, tiek iš to kylančią riziką. Nurodo, kad atsakovas be pagrindo bando panaudoti tariamą Banko kaltę nevykdant pagrindinio skolininko monitoringo kaip pagrindą atleisti atsakovą nuo prievolių pagal laidavo sutartį įvykdymo. Laidavimo sutartis yra Banką ir atsakovą siejantis sandoris ir deliktinės atsakomybės pagrindu jo atleidimas nuo atsakomybės pagal laidavimo sutartį nėra galimas. Nesutinka, kad Bankas turėjo kokią nors įtaką atsakovui (akcininkui ir vadovui) vadovaujant įmonei, priimant sprendimus dėl veiklos, sandorių ir kt. Laidavimo sandorio sudarymas patvirtina tai, kad pats atsakovas tikėjo pagrindinio skolininko mokumu ir galimybe tęsti veiklą. Bankas, priešingai nei teigia atsakovas, vykdydamas monitoringą, pareikalavo papildomų užtikrinimo priemonių, siekdamas mažinti finansų įstaigų verslo riziką,  tai  ir yra reikalaujama FĮĮ normomis.

8.       Trečiasis asmuo BUAB „Agrovet“ dėl priešieškinio reikalavimų pagrįstumo prašo spręsti teismo nuožiūra. Esant nurodytoms aplinkybėms nėra pagrindo nesutikti su Laiduotojo teiginiu, kad jei Kreditorius būtų pradėjęs savalaikį išieškojimą iš Pagrindinio skolininko turto, tai Bankas savo reikalavimus būtų patenkinęs, jeigu ne absoliučiai visą reikalavimą, tai bent jau žymiai didesnę reikalavimo dalį. Sutiktina su Priešieškinio argumentu, kad Bankas, kaip finansų  institucijos statusą turintis subjektas, turi profesinę pareigą imtis veiksmų Pagrindinio skolininko atžvilgiu, kad neatsirastų nuostolių ar jų apimtis nepadidėtų.

9.       Į teismo posėdį neatvyko trečiųjų asmenų atstovai. Trečiųjų asmenų BUAB „Kretingalės mėsa“, BUAB „Agrovet“ bankroto administratoriai prašo bylą nagrinėti trečiajam asmeniui nedalyvaujant. Trečiajam asmeniui BUAB „Pajūrio mėsinė“ apie teismo posėdį pranešta tinkamai, prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant nepateiktas, neatvykimo priežastys nenurodytos.

10.       Atsakovas pateikė prašymą atidėti teismo posėdį dėl jo ligos. Nurodo, kad tik jis gali tinkamai atstovauti bendrovės interesams šioje byloje, kadangi jam geriausiai žinoma bylos medžiaga.

11.       Teismas pažymi, kad CPK 246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas ieškovo ar jo atstovo prašymu, jeigu jis iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis. Pirma, bylos duomenimis, teismo posėdis žodinio proceso tvarka paskirtas 2016 m. spalio 14 d. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartimi civilinė byla sustabdyta, iki įsiteisės procesinis sprendimas, priimtas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamojoje byloje. 2017 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas, teismo posėdis paskirtas 2017 m. gruodžio 20 d. Tenkinus atsakovo atstovo prašymą minėtas posėdis perskirtas į 2018 m. sausio 19 d. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas sustabdytas, iki įsiteisės procesinis sprendimas, priimtas Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamojoje byloje. 2019 m. vasario 22 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas, teismo posėdis paskirtas 2019 m. balandžio 9 d. Šis teismo posėdis perskirtas į 2019 m. gegužės 17 d. tenkinus atsakovo atstovo prašymą. 2019 m. gegužės 17 d. teismo posėdis, tenkinus atsakovo atstovo prašymą, perskirtas į 2019 m. birželio 25 d. Pastarasis teismo posėdis atidėtas tenkinus atsakovo prašymą ir kitas teismo posėdis paskirtas 2019 m. rugsėjo 24 d. Kadangi atsakovas pateikė priešieškinį, 2019 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdžio metu buvo nutarta posėdį atidėti, bylą skirti nagrinėti 2019 m. lapkričio 12 d. Šis teismo posėdis atidėtas 2020 m. sausio 28 d., kadangi atsakovas prieš teismo posėdį pateikė naujus įrodymus bei prašymą dėl įrodymų išreikalavimo. Taigi šios nurodytos aplinkybės patvirtina, jog bylos nagrinėjimas yra užsitęsęs.

12.       Antra, savo poziciją bei paaiškinimus atsakovas yra išdėstęs procesiniuose dokumentuose – atsiliepime į ieškinį, triplike, priešieškinyje. Trečia, asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus (CPK 51 straipsnio 1 dalis). Atsakovas veda bylą per atstovą, kuris dalyvauja teismo posėdyje, taigi turi visas galimybes procesiniuose dokumentuose raštu išdėstytus paaiškinimus bei argumentus detalizuoti dar ir žodžiu. Pagal CPK 51 straipsnio 2 dalį ir 246 straipsnio 5 dalį neatvykusios šalies atstovo dalyvavimas teismo posėdyje laikomas tinkamu tos šalies dalyvavimu, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta šalies asmeninį dalyvavimą būtinu. Šiuo atveju nenustatyta būtinybė atsakovo asmeniniam dalyvavimui teismo posėdyje. Ketvirta, atsakovas savo prašyme nenurodo, kokių esminių faktinių aplinkybių, susijusių su ginčo sutarties sudarymu, jis savo atstovui neatskleidė ir kurias būtų asmeniškai nurodęs, jeigu dalyvautų teismo posėdyje.

13.       Atsižvelgdamas į visas nurodytas aplinkybes teismas mano, jog šiuo atveju priežastys, nurodytos prašyme atidėti teismo posėdį, nelaikytinos svarbiomis, todėl teismo posėdis neatidėtinas, byla nagrinėjama iš esmės.

      Teismas

k o n s t a t u o j a :

14.       Bylos duomenimis, AB SEB bankas ir UAB „Agrovet“  2001 m. rugsėjo 13 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 043010401386/02. Pagal Kreditavimo sutartį (su visais pakeitimais) Bankas įsipareigojo suteikti UAB „Agrovet“ kreditą, o UAB „Agrovet“ Kreditavimo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka paimti kreditą, naudoti jį pagal paskirtį, grąžinti, sumokėti palūkanas ir tinkamai vykdyti kitas Kreditavimo sutartyje nustatytas prievoles. UAB „Agrovet“  nevykdant sutartinių įsipareigojimų, 2015 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus miesto 15-asis notarų biuras išdavė vykdomąjį įrašą dėl 7 269 592,37 Eur skolos bei 6 proc. palūkanų išieškojimo iš UAB „Agrovet“. Kreditavimo sutarties įvykdymo užtikrinimui 2012 m. liepos 20 d. atsakovas pasirašė laidavimo sutartį Nr. 0041204014659-54, kurios 1 punktu A. G. įsipareigojo solidariai, bet ne didesne kaip 1 000 000 LTL (289 620,02 Eur) suma atsakyti Bankui Kreditavimo sutarties galiojimo laikotarpiu už UAB „Agrovet“  įsipareigojimų Bankui tinkamą vykdymą, t. y. užtikrino tinkamą Kreditavimo sutarties vykdymą, kredito grąžinimą, palūkanų mokėjimą ne didesne kaip 1 000 000 LTL (289 620,02 Eur) suma. UAB „Agrovet“ savo įsipareigojimų nevykdė, todėl Bankas, remdamasis laidavimo sutartimi 2016 m. balandžio 25 d. raštu Nr. 01.10.01-6655 informavo atsakovą, kad UAB „Agrovet“  nevykdo savo įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį ir paprašė padengti dalį susidariusio įsiskolinimo – 1 000 000 LTL (289 620,02 Eur). Atsakovui nevykdant minėto reikalavimo ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu iš atsakovo priteisti                  289 620,02 Eur. Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo pareiškė alternatyvius reikalavimus, nurodytus šio sprendimo 5 punkte. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pateiktu priešieškiniu prašo pripažinti laiduotojo prievolę pasibaigusia, sumažinti laiduotojo atsakomybę, pakeisti laidavimo sutarties sąlygas, nagrinėjamu atveju visų pirma pasisakytina dėl priešieškinio reikalavimų pagrįstumo.

Dėl priešieškinio pagrįstumo

15.       Iš priešieškinyje nurodytų aplinkybių bei pareikštų reikalavimų matyti, kad atsakovas iš esmės prašo pakeisti laidavimo sutartį arba atleisti laiduotoją nuo atsakomybės.

Dėl laidavimo sutarties keitimo

16.       CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą civilinės apyvartos dalyviai (išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį) yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymu. Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2014).

17.       Sutarčių laisvės principas leidžia šalims ne tik sudaryti sutartį, bet ir pakeisti jau sudarytos sutarties sąlygas, kad jos atitiktų tikrąją sutarties šalių valią, neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei, šalių lygiateisiškumo ir bendriesiems teisės principams, taip pat sudarytos sutarties esmei ir tikslui. Kadangi vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Tačiau tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti šalių susitarimą gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis protingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Dėl to teisinis reglamentavimas nustato sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principo išlygas. Kai viena iš šalių atsisako pakeisti sutarties sąlygas, jos gali būti pakeistos teismo sprendimu. Siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, nes, kaip pirma minėta, sutarties pakeitimas teismo sprendimu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą. Taigi sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė. Priešingas sutarties pakeitimo sąlygų aiškinimas verstų nepasitikėti sudarytomis sutartimis ir tai kenktų civilinių teisinių santykių stabilumui. Sutarties pakeitimo sąlygos įtvirtintos CK 6.223 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, kad vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2014).

18.       Taigi šiuo atveju nustatant, ar kita sutarties šalis, t. y. Bankas, pažeidė laidavimo sutarties sąlygas, būtina nustatyti, kokių sutarties nuostatų Bankas nevykdė ir ar toks pareigų nevykdymas gali būti laikomas esminiu laidavimo sutarties pažeidimu (CK 6.223 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

19.       Laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Laidavimas gali atsirasti sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu (CPK 6.77 straipsnio 1 dalis).  CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Šis nurodytas reglamentavimas suponuoja išvadą, kad laiduotojui nėra įtvirtintos teisės reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis). Teisės aktuose minėta teisė įtvirtina kreditoriui, t. y. būtent kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).

20.       Atsakovo teigimu, Bankui tenka atitinkama atsakomybės už laidavimo sutarties nevykdymą dalis, nes Bankas netinkamai vykdė savo profesines pareigas, nebendradarbiavo, nebuvo sąžiningas. Laiduotojo vertinimu, AB SEB bankas nesilaikė bendrųjų civilinės teisės principų, o Banko (ne) veikimas neatitiko protingumo kriterijaus. Atsakovas įrodinėja, kad tai, jog UAB „Agrovet“ prievolių įvykdymą AB SEB bankas yra užtikrinęs ne tik hipoteka, kuri jam garantuoja pirmumo teisę, bet ir laiduotojo laidavimu, nepaneigia jo kaip kreditoriaus pareigos siekti kuo efektyvesnio ir visiems kreditoriams naudingesnio turto realizavimo, naudojantis hipoteka, priimti racionalius sprendimus dėl pagrindinio skolininko mokumo atkūrimo, turto realizavimo, reikalavimo teisės perleidimo sąlygų, taip pat darant įtaką sandorio dėl pagrindinio skolininko akcijų perleidimo sąlygoms. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, su minėtais atsakovo argumentais nesutinka.

21.       Šiuo atveju, teismo vertinimu, būtina atkreipti dėmesį, jog Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, kurioje buvo nagrinėjamas A. G. reikalavimas pripažinti negaliojančia 2012 m. liepos 20 d. jo su atsakove AB SEB banku  sudarytą laidavimo sutartį, kuria užtikrintas trečiojo asmens UAB ,,Agrovet“ prievolių, kylančių iš 2001 m. rugsėjo 13 d. kreditavimo sutarties, tinkamas įvykdymas, konstatavo, kad laidavimas šalims buvo naudingas, nes buvo sudaromi kredito sutarties pakeitimai ir keičiamos sąlygos dėl kredito grąžinimo terminų,  tai leido turinčiam finansinių sunkumų trečiajam asmeniui RUAB ,,Agrovet“ išvengti tokių padarinių, kaip kreditavimo sutarties nutraukimas. Esant tokioms aplinkybėms interpretuoti Banko bendradarbiavimą kaip pasinaudojimą susiklosčiusia skolininko finansine situacija nėra nei sąžininga, nei protinga (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-656-464/2017).

22.       Teismas sutinka su ieškovės argumentais, jog atsakovas, būdamas verslininkas ir tinkamai susipažinęs su laidavimo sutarties sąlygomis, turėjo galimybę pasikonsultuoti su teisininku, inicijuoti derybas dėl laidavimo sutarties sąlygų. Sprendimo 21 punkte nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu konstatuota, jog nėra pagrindo teigti, jog atsakovas buvo priverstas pasirašyti laidavimo sutartį būtent tokiomis sąlygomis. Taigi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas laisva valia pasirašė laidavimo sutartį, kurios sąlygos yra įprastos komercinėje praktikoje. Taip pat, kaip teisingai atkreipė dėmesį ieškovė, ginčas dėl laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo kilo daugiau nei po 7 metų po laidavimo sutarties sudarymo. 

23.       Teismas taip pat nesutinka su atsakovo argumentais, jog šioje byloje yra pagrindas konstatuoti, kad AB SEB bankas prisiėmė didesnę veiklos riziką dėl prievolės pagal Kredito sutartį neįvykdymo atveju atsirasiančių nuostolių padidėjimo, nes nepareikalavo grąžinti kredito sumų iš karto, kai prievolė grąžinti kreditą pagal sutartis buvo nevykdoma, nesiėmė veiksmų dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto pagrindinio skolininko turto, bet, priešingai, savo iniciatyva derėjosi su investuotojais dėl jo interesus atitinkančio reikalavimo teisės perleidimo sandorio sąlygų.

24.       Kreditoriaus kaltė yra reikšminga aplinkybė sprendžiant teismui klausimą dėl to, ar gali būti skolininko civilinė atsakomybė sumažinta arba jis visiškai atleistas nuo atsakomybės. Aiškinant teisės normas, reglamentuojančias kreditoriaus kaltės nustatymo kriterijus, reikšmingus sprendžiant klausimą sumažinti ar atleisti nuo civilinės atsakomybės skolininką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad ieškovo (banko) veiklos rizikos prisiėmimas dar nereiškia ieškovo kaltės dėl žalos jam atsiradimo, taip pat negali būti vertinama kaip aplinkybė, atleidžianti padariusį žalą asmenį nuo civilinės atsakomybės už neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-119/2005).

25.       Teismo vertinimu, Banko veiksmai, kuriais pratęstas kredito įmokų grąžinimo terminas, reiškia palankesnių ir lankstesnių sąlygų sudarymą skolininkui dėl kredito pagal sutartį grąžinimo. Tokie Banko veiksmai gali būti vertinami ir atsižvelgimu į skolininko padėtį, dėl kurios jam tapo būtina atidėti kredito grąžinimo įmokų terminus. Tačiau vien šie Banko veiksmai nereiškia skolininko prievolės grąžinti kreditą kartu su palūkanomis pasunkėjimo, dėl kurio skolininko prievolė liko neįvykdyta. Taip pat vertintini ir Banko veiksmai bendradarbiaujant su atsakovu, t. y. tai, kad suėjus kredito grąžinimo terminui, Bankas sudarė sąlygas derėtis su investuotojais, vertintini kaip Banko siekis, kad pagrindinio skolininko veikla būtų tęstinė. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sutartiniuose teisiniuose santykiuose prioritetas turi būti teikiamas sutarties išsaugojimui, o ne jos nutraukimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009). Teismo vertinimu, Bankas savo veiksmais nepadidino ir neprisiėmė prievolės pagal kredito sutartį neįvykdymo rizikos. Pratęsus nustatytą pradinėse sutarties sąlygose kredito grąžinimo terminą nereiškia, kad tokiais veiksmais Bankas iš anksto turėjo numatyti prievolės pagal kredito sutartį neįvykdymą ir dėl to nuostolių atsiradimą. Skolininko įsipareigojimo pagal kredito sutartį įkeisti turtą neįvykdymas ir skolininko (kredito gavėjo) negalėjimas grąžinti kredito bei laidavimo sutarties sudarymas nereiškia ieškovės (kreditorės) kaltės dėl kredito negrąžinimo. Teismo vertinimu, laidavimo sutarties sudarymas, užtikrinant prievolės pagal kredito sutartį įvykdymą, buvo nulemtas asmeninio atsakovo intereso pasirašyti laidavimo sutartį, siekiant įmonės veiklos tęstinumo ir kartu – savo paties turtinių interesų apsaugos, nes tik pratęsus kredito limito grąžinimo terminą galėjo būti užtikrinta įmonės veikla.

26.       Teismas taip pat nesutinka su atsakovo argumentais, jog kreditorė nevykdė pareigos siekti kuo efektyvesnio ir visiems kreditoriams naudingesnio turto realizavimo naudojantis hipoteka.

27.       Visu pirma pastebėtina, kad teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Bankas yra pareiškęs reikalavimą pagrindinio skolininko bankroto byloje. Antra, ši aplinkybė nepaneigia Banko teisės reikšti reikalavimą dėl skolos iš laiduotojo priteisimo.  Šiame sprendime jau minėta, kad esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip.

28.       Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, jog Bankas pažeidė draudimą piktnaudžiauti teise, įgyvendindamas savo, kaip kreditoriaus, teisę, t. y. reikalaudamas iš solidariojo skolininko (laiduotojo) sumokėti skolą, pagrindiniam skolininkui tapus nemokiam.

29.       Teismas taip pat sutinka su ieškovės argumentais, jog atsakovo prašomos keisti laidavimo sutarties sąlygos atitinta teisės normų reikalavimus bei susiformavusią teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas laidavimo sutarties esmę, išaiškino „<...> kreditorius, pareiškęs ieškinį vienam bendraskoliui, nepraranda teisės pareikšti tokį pat ieškinį ir kitiems bendraskoliams. Bendraskolis, kuriam pareikštas ieškinys, neturi teisės reikalauti, kad prievolė būtų padalyta, ar kad kreditorius pirma pareikštų ieškinį kitam bendraskoliui“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006).

30.       Nurodytos aplinkybės ir pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad nėra pagrindo taikyti atsakovo nurodytą CK 6.228 straipsnio nuostatą dėl esminės šalių nelygybės, Banko pareigos prisiimti atsakovo sprendimais tekusią verslo riziką.

31.       Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog jau minėtoje civilinėje byloje e2A-656-464/2017 Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad apeliantui žinant apie ekonominę krizę, kuri palietė ir jo verslą, žinant apie su finansų įstaigomis sudarytas kredito sutartis, jam, kaip vadovui, turint galimybę įvertinti realias įmonės veiklos perspektyvas bei savo paties galimybes vykdyti papildomai prisiimamus finansinius įsipareigojimus, turėjo būti įvertintas ir sudaromo laidavimo sandorio tikslingumas bei galimi prievolių neįvykdymo padariniai.

32.       Taip pat nėra pagrindo keisti sutartį remiantis CK 6.223 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nes nenustatyta nė vieno specialaus įstatyme nustatytų sutarties pakeitimo atvejų.

33.       Teismas atkreipia dėmesį, kad ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti sutartį ar per trisdešimt dienų iš jos negautas atsakymas į pasiūlymą pakeisti sutartį, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitokios sutarties pakeitimo tvarkos. Tai yra įstatymų leidėjas įtvirtino reikalavimą dėl privalomos ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Atsakovas neįrodė, kad jis tinkamai pasinaudojo šia tvarka, kad kreipėsi į ieškovę su prašymu pakeisti atitinkamas laidavimo sutarties sąlygas iki ieškinio pateikimo teismui. Toks atsakovo elgesys papildomai leidžia vertinti jo elgesį kaip nepakankamai rūpestingą bei konstatuoti, jog šiuo atveju atsakovas laidavimo sutartį sudarė ne esminės nelygybės sąlygomis, bet dėl to, kad pats nesiėmė priemonių ginti savo teises tuo atveju, jei atsakovas manė, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Tokios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti atsakovo šioje byloje priešieškiniu pareikštus reikalavimus kaip nepagrįstus.

Dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės CK 6.86 straipsnio pagrindu

34.       Iš priešieškinio turinio matyti, kad, atsakovo manymu, byloje pateikti įrodymai ir nurodytos aplinkybės suponuoja pareigą atkurti ginčo šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą ir sudaro pagrindą laiduotoją atleisti nuo atsakomybės, kadangi  Bankas turi pirma realizuoti hipoteka įkeistą turtą. Teismas su šiais argumentais nesutinka.

35.       CK 6.86 straipsnyje nustatyta, kad kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė.

36.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad teisės atsisakymas kvalifikuotinas kaip juridinę reikšmę turintis veiksmas – asmens valios panaikinti savo civilinę teisę ir ją atitinkančią kito asmens pareigą, išraiška, t. y. vienašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 1, 3 dalys). Įstatyme nustatyti reikalavimai valios išraiškos ir sandorio formai (CK 1.64, 1.71-1.74 straipsniai). Kad būtų galima konstatuoti išreikštą valią, t. y. jos tikrąją prasmę, ji turi būti išreikšta pakankamai aiškiai, nedviprasmiškai. Tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais (CK 1.64 straipsnio 3 dalis), todėl, nesant tokio susitarimo ar atitinkamos įstatymo nuostatos, teisių negalima atsisakyti asmeniui jomis tiesiog nesinaudojant ar jų tiesiogiai neįgyvendinant, t. y. būnant pasyviam, tylint (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014). Nagrinėjamu atveju teismas ieškovės veiksmuose ar elgesyje nenustatė požymių, kurie patvirtintų CK 6.86 straipsnyje įtvirtintų sąlygų egzistavimą,  tai sudarytų prielaidas manyti, kad ieškovė patvirtino atsisakanti atsakovo laidavimo.

37.       Teismo vertinimu, kreditorė turi teisę pasirinkti, kuria užtikrinimo priemone pasinaudoti ir kuria pasinaudoti pirmiau, todėl nepasinaudojimas konkrečia priemone savaime nesudaro pagrindo atleisti laiduotoją nuo prievolės vykdymo.

38.       Nurodytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, jog byloje nenustatyta aplinkybių, kurios patvirtintų, kad Bankas, nukreipdamas reikalavimą į laiduotoją, nesąžiningai veikė, siekdamas savo interesų patenkinimo, ar tuo pažeidė teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus.

Dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu

39.       Laidavimas pasibaigia CK 6.87 straipsnyje nustatytais pagrindais, jeigu laidavimo sutartimi, kuri šalims turi įstatymo galią, šalys nebuvo sutarusios kitaip. Šiuo atveju atsakovas (laiduotojas) prašo teismo pripažinti laidavimą pasibaigusiu CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis nustato ką kita.

40.       Taigi iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad ši norma reglamentuoja atvejus, kai prievolė modifikuojama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis prievolėje pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitos aplinkybės, lemiančios laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą.

41.       Visų pirma pastebėtina, kad laiduotojo prievolės mastas nepasikeitė – A. G. laidavimo sutartimi įsipareigojo solidariai, bet ne didesne kaip 1 000 000 LTL (289 620,02 Eur) suma atsakyti Bankui Kreditavimo sutarties galiojimo laikotarpiu už UAB „Agrovet“ įsipareigojimų Bankui tinkamą vykdymą. Tai yra šalys laidavimo sutartimi susitarė dėl konkrečios sumos, kuria laiduotojas atsakys, jei pagrindinis skolininkas tinkamai nevykdys kreditavimo sutarties. 

42.       Antra, pakartotinai atkreiptinas dėmesys į Lietuvos apeliacinio teismo išvadą, jog interpretuoti Banko bendradarbiavimą kaip pasinaudojimą susiklosčiusia skolininko finansine situacija nėra nei sąžininga, nei protinga (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-656-464/2017). Tai yra nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog Banko veiksmai yra esmingai susiję su UAB „Agrovet“ ekonominės būklės pablogėjimu.

43.       Nesutiktina su atsakovo argumentais, jog derybų su potencialiais investuotojais laikotarpiu Bankas gavo naudos iš pagrindinio skolininko mokamų palūkanų, o pagrindiniam skolininkui nebeįstengiant mokėti padidintų palūkanų, Bankas už negrąžintą kreditą neprotingai ilgą laiką skaičiavo netesybas (delspinigius) ir palūkanas, nepagrįstai ir toliau didindamas pagrindinio skolininko įsipareigojimus pagal kredito sutartį, o kartu ir laiduotojo įsipareigojimus pagal laidavimo sutartį.

44.       Anksčiau sprendime jau minėta, kad atsakovo laidavimo sutartimi prisiimti įsipareigojimai nepakito, kadangi laidavimo sutartimi šalys susitarė dėl konkrečios sumos, kuria laiduotojas atsakys. Taip pat teismas pastebi, jog derybos dėl akcijų perleidimo ir Banko reikalavimo Kliento atžvilgiu teisių perleidimo nutrūko ne dėl ieškovės ne (veikimo). Iš byloje esančio 2016 m. gegužės 2 d. rašto matyti, kad Bankas, vertindamas ilgalaikius santykius su klientu ir atsižvelgdamas į nuo 2015 metų rugsėjo mėnesio vykstančias kliento, Banko ir UAB „Imlitex“ (investuotojo) tarpusavio derybas dėl 88,49 proc. kliento akcijų perleidimo ir Banko reikalavimo kliento atžvilgiu teisių perleidimo Investuotojui, Bankas nesiėmė skolos išieškojimo veiksmų. 2016 m. kovo 22 d. susitikimo su kliento atstovais ir jo pagrindiniu akcininku bei investuotojo atstovais metu buvo suderinta Banko reikalavimo perleidimo sandorio struktūra bei nustatyti dokumentai, kuriais šalys turi apsikeisti. Atsakovas neginčija minėtame rašte nurodytų aplinkybių, jog Bankas šalims pateikė ir suderino reikalingos dokumentacijos projektus bei išdavė 2016 m. balandžio 8 d. raštišką sutikimą sandoriui su sąlyga, kad iki 2016 m. balandžio 22 d. Bankui bus pateikta pasirašyta 88,49 proc. kliento akcijų pirkimo – pardavimo sutartis. Taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad sutartis iki nurodyto termino nebuvo pateikta. Sutartis nebuvo pateikta ir po termino pratęsimo. Teismo vertinimu, šios nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad derybų metu nebuvo pasiektas norimas rezultatas ne dėl ieškovės neveikimo.

45.       Nagrinėjamu atveju įvertinus bylos duomenis nenustatyta, jog esminės prievolės sąlygos pakito ir pagrindinio skolininko, už kurį buvo laiduota, padėtis pasunkėjo dėl ieškovės (ne) veikimo. Todėl konstatuotina, kad atsakovo akcentuojamos aplinkybės, jo nuomone, lemiančios esminį prievolės pasikeitimą, nesudaro pagrindo išvadai, jog ginčijama laidavimo prievolė pasibaigė CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu.

Dėl Finansinių įstaigų įstatymo pažeidimo

46.       Priešieškinyje atsakovas taip pat akcentuoja, kad atsižvelgiant į Banko ir pagrindinio skolininko sutartyse esančias nuostatas, užtikrinančias Banko galimybę valdyti kredito riziką, pripažintina, kad AB SEB bankas pažeidė imperatyviuosius teisės aktų reikalavimus dėl pagrindinio skolininko kredito rizikos valdymo, nes pagrindinio skolininko būklė blogėjo, Bankas tai žinojo, tačiau toleravo blogėjančią pagrindinio skolininko finansų būklę. Teismas šiuos argumentus vertina kritiškai.

47.       Finansų įstaigų įstatymo (toliau – FĮĮ) 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas atsakingo skolinimo principas – finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, be kita ko, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad finansų įstaiga, sudariusi sandorį, privalo nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui.

48.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad iš Finansų įstaigų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos įstatymo paskirties (nustatyti finansų įstaigų, teikiančių licencines finansines paslaugas, veiklos priežiūros sąlygas, tvarką bei ypatumus) matyti, kad minėtos nuostatos pirmiausia skirtos mažinti finansų ištaigu verslo rizika. siekiant užtikrinti kreditavimo sistemos stabilumą ir patikimumą. Bankams ir kitiems subjektams, kurie teikia kreditavimo paslaugas, pažeisdami kitų asmenų teises ir saugomus interesus, gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Tokia banko atsakomybė gali atsirasti kliento (skolininko) arba trečiųjų asmenų atžvilgiu. Banko civilinė atsakomybė klientui už paskolos arba kreditavimo sutarties pažeidimą yra sutartinė. Civilinė atsakomybė trečiajam asmeniui yra deliktinė ir grindžiama generalinio delikto principu, nustatančiu bendrąją pareigą elgtis rūpestingai kitų asmenų atžvilgiu (CK 6.263 straipsnis). Deliktinės atsakomybės pagrindu gali būti banko elgesys, kuris aiškiai nukrypsta nuo rūpestingo bankininko standartų išduodant kreditą, atsisakant jį išduoti, tęsiant ar nutraukiant kreditavimą, teikiant informaciją, naudojantis įkaito turėtojo teisėmis ir kt. Bankas gali tapti atsakingas už žalą, kuri atsiranda dėl skolininko aiškiai nepagrįstų ūkinių komercinių sprendimų, jei bankas darė įtaką tokių sprendimų priėmimui. Tarp neteisėtų banko veiksmų ir kilusios žalos turi egzistuoti priežastinis ryšys. Be to, banko atsakomybei atsirasti būtina banko kaltė. Banko atsakomybė negali būti taikoma už bet kurį banko veiksmą, nes kreditavimo veikla visada yra susijusi su rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013).

49.       Teismo vertinimu, atsakovo nurodyti argumentai, t. y. jog Bankas neva netinkamai vykdė pagrindinio skolininko monitoringo, nesudaro pagrindo atleisti atsakovą nuo prievolių pagal laidavimo sutartį įvykdymo. Šiuo atveju sutiktina su ieškovės argumentais, jog laidavimo sutartis yra Banką ir atsakovą siejantis sandoris, ir deliktinės atsakomybės pagrindu jo atleidimas nuo atsakomybės pagal laidavimo sutartį nėra galimas. 

50.       Teismas taip pat pritaria ieškovės argumentams, jog nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiais, jog Bankas turėjo / galėjo turėti kokią nors įtaką atsakovui (akcininkui ir vadovui) vadovaujant įmonei, priimant sprendimus dėl veiklos, sandorių ir kt. Teismo vertinimu, laidavimo sandorio sudarymas patvirtina tai, kad ir atsakovas tikėjo pagrindinio skolininko mokumu ir galimybe tęsti veiklą. Banko veiksmai sudarant laidavimo sutartį vertintini kaip atitinkantys įprastą verslo praktiką – papildomų užtikrinimo priemonių reikalavimas, siekiant mažinti finansų įstaigų verslo riziką.

51.       Šios nurodytų aplinkybių pakanka teismui įsitikinti, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Bankas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, kurie pagrįstų FĮĮ normų pažeidimą.

Dėl kitų priešieškinio argumentų

52.       Teismas kritiškai vertina atsakovo argumentus, jog ieškovė nepagrįstai reiškia reikalavimą dėl skolos iš laidotojo priteisimo, kadangi Banko reikalavimai gali būti patenkinti iš ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų turto.

53.       Pažymėtina, kad laidavimo sutarties 4.3 punkte, kaip ir Kreditavimo sutarties 4.9 punkte, yra nurodyta, kad „tuo atveju, jei Kredito gavėjo įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas yra užtikrintas ir kitomis įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (hipoteka, įkeitimu, garantija ir pan.) ir Kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vykdo visus ar dalį savo įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį, Bankas turi teisę savo nuožiūra pasirinkti, kokią prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę ar kelias įgyvendinti, kokiu eiliškumu“.

54.       Todėl teismo vertinimu faktas, jog yra kitų UAB „Agrovet“ įsipareigojimų Bankui įvykdymo užtikrinimo priemonių, nesudaro pagrindo išvadai, kad Bankas neturi teisės reikšti reikalavimo atsakovui, kol nebus baigtas išieškojimas pagal kitas reikalavimo užtikrinimo priemones. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog CK neįtvirtina hipotekos ir laidavimo tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010).

55.       Laidavimo sutarties bendrosios dalies 1.1 punkte nustatyta solidari laiduotojo atsakomybė, todėl esant solidariai atsakovo pareigai, kreditorė turi teisę reikalauti, kad prievolę (jos dalį) įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas, kuris kartu yra ir įkaito davėjas, tiek laiduotojas. Hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto. Kai laiduotojas įvykdo prievolę, jam pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK 6.83 straipsnio 1 dalis). Jeigu prievolė priverstinai vykdoma iš kelių solidariųjų bendraskolių (pagrindinio skolininko, kuris yra įkaito davėjas, ir laiduotojo) turto, tai išieškojimo mastas gali ir turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011 ir kt.).

56.       Kaip nepagrįsti atmestini ir priešieškinio argumentai, jog tenkinus ieškinį Banko reikalavimas galbūt bus patenkintas keletą kartų. Kaip teisingai pastebėjo ieškovė, įsiskolinimo iš laiduotojų priteisimas, esant patvirtintam kreditiniam reikalavimui iš pagrindinio skolininko (ir / ar kitų laiduotojų), nesudaro pagrindo gauti priteistas sumas iš kelių asmenų, nes priteisiama skola (pareiga sumokėti) yra solidari ir jeigu šią solidarią prievolę įvykdo vienas iš skolininkų (ar pagrindinis skolininkas, ar laiduotojai), tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (ieškovei) (CK 6.6 straipsnio 7dalis).

57.       Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog priešieškinis atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl ieškinio pagrįstumo

58.       Atsižvelgiant į tai, kad A. G. ieškinys pripažinti negaliojančia 2012 m. liepos 20 d. jo su atsakove AB SEB banku pasirašytą laidavimo sutartį, kuria užtikrintas trečiojo asmens UAB ,,Agrovet“ prievolių, kylančių iš 2001 m. rugsėjo 13 d. kreditavimo sutarties, tinkamas įvykdymas, atmestas, taip pat konstatavus, jog nėra pagrindo tenkinti atsakovo priešieškinį, plačiau dėl atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytų nesutikimo su ieškiniu argumentų nepasisakytina – laikytina, kad į esminius atsiliepimo argumentus atsakyta nagrinėjant priešieškinio reikalavimų pagrįstumą.

59.       Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies prievolės.

60.       Remiantis bylos duomenimis, BUAB „Agrovet“ nepadengta skola pagal Kreditavimo sutartį ir išduotą vykdomąjį įrašą yra 7 269 592,37 Eur, iš jų: negrąžintas kreditas – 7 269 374,34 Eur, 290,20 Eur – notaro atlyginimas, 8,83 Eur – kompensacija už patikras registre; 17,12 Eur – kitos notarinės išlaidos; 6 proc. metinės palūkanos nuo skolos sumos skaičiuojant nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. 

61.       Kreditavimo sutarties įvykdymo užtikrinimui 2012 m. liepos 20 d. A. G. pasirašė laidavimo sutartį Nr. 0041204014659-54, kurios 1 punktu įsipareigojo solidariai, bet ne didesne kaip 1 000 000 LTL (289 620,02 Eur) suma atsakyti Bankui Kreditavimo sutarties galiojimo laikotarpiu už UAB „Agrovet“ įsipareigojimų Bankui tinkamą vykdymą, t. y. užtikrino tinkamą Kreditavimo sutarties vykdymą, kredito grąžinimą, palūkanų mokėjimą ne didesne kaip 1 000 000 LTL (289 620,02 Eur) suma. Remiantis bylos duomenimis, nustatęs, kad UAB „Agrovet“ savo įsipareigojimų nevykdo, Bankas, remdamasis laidavimo sutartimi, 2016 m. balandžio 25 d. raštu Nr. 01.10.01-6655 informavo atsakovą, kad UAB „Agrovet“ nevykdo savo įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį ir paprašė padengti dalį susidariusio įsiskolinimo, t. y. 1 000 000 LTL (289 620,02 Eur). Duomenų, kad Banko reikalavimas įvykdytas, byloje nėra.  

62.       Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Skolininkas yra laikomais pažeidusiu prievolę, kai (i) nevykdomos ar netinkamai vykdomos sutartyje numatytos sąlygos; (ii) skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą; (iii) kreditorius pareikalavo įvykdyti prievolę ir nustatė protingą jos įvykdymo terminą, o skolininkas prievolės per šį terminą neįvykdė (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1–4 punktai). Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Trečiasis asmuo Kreditavimo sutartimi prisiimtų pareigų grąžinti kreditą ir mokėti nustatyto dydžio palūkanas tinkamai nevykdė, todėl laikomas pažeidęs savo prievoles pagal Kreditavimo sutartį.

63.       CK 6.70 straipsnyje nustatytas pavyzdinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas. Atkreiptinas dėmesys, kad tą pačią prievolę galima užtikrinti keliais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais. Nagrinėjamu atveju buvo tarp Banko ir atsakovo buvo sudaryta laidavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovas įsipareigojo solidariai, bet ne didesne kaip 1 000 000 LTL (289 620,02 Eur) suma atsakyti Bankui Kreditavimo sutarties galiojimo laikotarpiu už UAB „Agrovet“ įsipareigojimų Bankui tinkamą vykdymą. Pagal laidavimo sutarties 6.1 punktą, laidavimo sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki kredito gavėjo ir laiduotojo tinkamo prievolių pagal Kreditavimo sutartį ir laidavimo sutartį įvykdymo dienos.

64.       Įstatymas numato, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą, tiek jos dalį. Kreditorius, kuriam solidariosios prievolės visiškai neįvykdė vienas iš skolininkų, turi teisę reikalauti, kad likusią dalį įvykdytų bet kuris iš kitų skolininkų arba jie visi bendrai (CK 6.6 straipsnio 4 ir 5 dalys). Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnis).

65.       Trečiojo asmens prievolės mokėjimo terminas suėjo, todėl ieškovė, pareikšdama ieškinį laiduotojui, savo teises gina turimos subjektinės teisės nustatytais būdais. Esant nurodytoms aplinkybėms ieškinys tenkintinas visiškai.

66.       Dėl kitų šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų teismas atskirai nepasisako, nes jie yra teisiškai nereikšmingi nagrinėjamoje byloje.

67.       Nurodytų aplinkybių viseto pagrindu ieškovės ieškinys tenkintinas visiškai – iš atsakovo priteistina 289 620,02 Eur.

Dėl procesinių palūkanų

68.       Atitinkamai nuo 289 620,02 Eur sumos priteistinos ir 5 procentų dydžio procesinės palūkanos, skaičiuotinos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. gegužės 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

69.       Laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutartimi ir pakeistos Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartimi, papildytos 2016 m. liepos 1 d. nutartimi, paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

70.       CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

71.       Atsakovo priešieškinį atmetus, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

72.       Ieškovė šioje byloje turėjo 8 356,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro: 3 041,00 Eur žyminis mokestis, 5 315,00 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su teisinės pagalbos teikimu (1 800 Eur už ieškinio parengimą, 300 Eur – atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimas, 1 200 Eur – dubliko parengimas, 200 Eur – atsiliepimo į prašymą dėl įrodymų išreikalavimo parengimas, 1 573 Eur – atsiliepimo į priešieškinį parengimas, 242 Eur išlaidos, susijusios su atstovavimu teismo posėdžiuose. 

73.       Pažymėtina, kad ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (2015 m. kovo 19 redakcija) rekomenduojamų priteistinų užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžių, todėl priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

       Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

          ieškinį tenkinti.

          Ieškovei akcinei bendrovei SEB bankui iš atsakovo A. G. priteisti 289 620,02 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis tūkstančius šešis šimtus dvidešimt eurų 2 ct) skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. gegužės 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

          Priešieškinį atmesti.

          Ieškovei akcinei bendrovei SEB bankui iš atsakovo A. G. priteisti 8 356,00 Eur (aštuonis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt šešis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

          Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutartimi ir pakeistas 2016 m. birželio 29 d. nutartimi, papildytas 2016 m. liepos 1 d. nutartimi, palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

          Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.

Teisėjas Alvydas Žerlauskas