Administracinė byla Nr. A-609-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00465-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. P. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. prašymą (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame suformulavo prašymą pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2013 m. birželio 27 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-10-130627-00023-(14.29) (toliau – ir Reikalavimas) įvykdymo terminą trims mėnesiams iki 2014 m. birželio 27 d.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo R. P. prašymą tenkino ir pratęsė terminą Reikalavimui įvykdyti iki 2016 m. birželio 10 d.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) apeliaciniame skunde prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą ir pareiškėjo prašymą atmesti.

Pareiškėjas R. P. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, prašė jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu sutinka ir prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi trečiojo suinteresuoto asmens Tarnybos apeliacinį skundą atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

II.

Pareiškėjas R. P. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas – 434,43 Eur (1 500 Lt).

Prašyme pareiškėjas nurodo, kad bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje patyrė 434,43 Eur (1 500 Lt) bylinėjimosi išlaidų, kurios susidarė rengiant atsiliepimą į Tarnybos apeliacinį skundą. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 bei 6 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 bei 4 dalimis ir pažymi, kad teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia ir į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, bei įvertina priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, jog tiek Inspekcija, tiek Tarnyba su pareiškėjo prašymu nesutiko, tačiau nesutikimo motyvai buvo atmesti šioje byloje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi.

Pareiškėjas akcentuoja, jog minėtoje nutartyje konstatuota, kad Inspekcijos Alytaus skyrius 2013 m. gruodžio 18 d. sprendime Nr. RE-480-(14.29) dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo, pratęsdamas Reikalavimo įvykdymo terminą trims mėnesiams, minėtą aplinkybę, kurią ginčija apeliantas (ir jam pritaria Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą), jog vyksta teisminis procesas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, pripažino svarbia ir esančia pakankamu pagrindu Reikalavime nurodytą terminą pratęsti. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad nors minėta aplinkybė nebuvo išnykusi, Tarnyba pateikė apeliacinį skundą, teigia, jog jo apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos turi būti atlygintos.

Pareiškėjo manymu, jo patirtos atstovavimo išlaidos yra proporcingos suteiktoms teisinėms paslaugoms, realios ir būtinos, pagrįstos rašytiniais įrodymais ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodo, kad su juo nesutinka, ir prašo jo netenkinti.

Tarnyba vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS-958-624/2015, pateiktais išaiškinimas ir nurodo, kad apeliacinėje instancijoje, kurioje taip pat buvo nagrinėjamas procedūrinio privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo klausimas, administracinės bylos dalyviai negali būti laikomi laimėjusiomis ar pralaimėjusiomis šalimis, nes Tarnybos apeliacinio skundo atmetimas nereiškė Tarnybos veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimo, su kuo yra siejamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį. Todėl Tarnyba mano, kad nėra atsakinga už pareiškėjo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat teigiama, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma viršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatytus maksimaliai galimas priteisti sumas už tokio pobūdžio procesinio dokumento parengimą. Tanyba pažymi, kad byla nebuvo sudėtinga, nereikalavo specialių žinių, pareiškėjo atstovei nereikėjo vykti į teismo posėdžius, be to, ta pati advokatė pareiškėjui atstovauja ir kitose bylose, kuriose nagrinėjamas pareiškėjo atliktos savavališkos statybos fakto ir su tuo susijusių klausimų nagrinėjimas, todėl jai yra gerai žinomos faktinės bylos aplinkybės. Tarnybos vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą mažinti pareiškėjo prašomą priteisti sumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodo, kad su juo nesutinka, ir prašo atmesti pareiškėjo prašymą priteisti iš Inspekcijos bylinėjimosi išlaidas.

Inspekcija pažymi, kad prašyme atlyginti bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas nedetalizuoja, iš ko nori prisiteisti bylinėjimosi išlaidas, įsiteisėjęs Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjo prašymas tenkintas ir nurodymo terminas pratęstas iki 2016 m. birželio 10 d., nelaikytinas sprendimu, priimtu pareiškėjo naudai ir Inspekcijos nenaudai ABTĮ 44 straipsnio 1 dalies prasme. Inspekcija akcentuoja, kad byloje nėra duomenų, jog priimtas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas yra realiai naudingas tik pareiškėjui jo teisių ir pareigų visumos (pokyčio) požiūriu ir nenaudingas Inspekcijai.

Taip pat nurodoma, kad Inspekcija nagrinėjamoje byloje sąžiningai atliko savo pareigas ir sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis, objektyviai išreiškė pasikeitusią poziciją (t. y. buvo pratęsusi nurodymo terminą iki 2014 m. sausio 1 d., o po 2014 m. sausio 1 d. statybos įteisinimas tapo neįmanomas), todėl pasikeitus teisės aktų nuostatoms, reglamentuojančioms savavališkos statybos įteisinimą, nurodyto termino pratęsimas Inspekcijos nuomone tapo nebetikslingas. Akcentuojama, kad paties pareiškėjo elgesys buvo netinkamas, dėl jo nesąžiningo elgesio buvo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Jeigu pareiškėjas nebūtų pažeidęs įstatymų, nebūtų iškelta ši byla.

Inspekcijos manymu, nagrinėjamoje administracinėje byloje nebuvo ginčo, nes pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą dėl procedūrinio termino pratęsimo, o Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas (nurodymo surašymo metu – Lietuvos Respublikos statybos įstatymas) nenustato Inspekcijai galimybės priimti sprendimo pratęsti nurodymo įvykdymo terminą pakartotinai ar ilgesniam laikui.

Inspekcija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS-958-624/2015, padarytomis išvadomis ir teigia, kad šios išvados turi prejudicinę reikšmę ir sprendžiant pareiškėjo prašymą atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas.

•SS/21 1-201 rija 6

Ruskan

iklaičio teismo iklaič

io Jotiems tvarkos atlikti

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III.

Pareiškėjas R. P. apeliacinės instancijos teismui padavė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriuo siekia, kad jam būtų atlygintos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pagal Tarnybos apeliacinį skundą patirtos bylinėjimosi išlaidos – 434,43 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

Vadovaujantis bendruoju ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyta, jog galimas tik išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimas. Tai, ar išlaidos turėtų būti priteisiamos kaip išlaidos, susijusios su administracinės bylos nagrinėjimu, kiekvienu atveju įvertina teismas, atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-393/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (ABTĮ 53 str. 3 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014, nurodydama minėtas nuostatas, kurios taikomos sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas.

Šioje byloje, išnagrinėjus pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo nutarta pareiškėjui atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisėtumo klausimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS-958-624/2015, padaryta išvada, kad šioje byloje pralaimėjusios šalies nėra ir taikyti taisyklę „pralaimėjęs moka“ nėra pagrindo. Tokia išvada padaryta, atsižvelgiant į Lietuvos administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008; 2013 m. gegužės 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013;  2013 m. rugpjūčio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013 ir kt.). Minėtoje nutartyje taip pat buvo įvertintas pirmosios instancijos teismo nagrinėtas klausimas ir nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą ir siekdamas pratęsti privalomojo nurodymo vykdymo terminą iki 2016 m. birželio 10 d., t. y. ilgesniam nei 3 mėnesių terminui, naudojosi įstatyme nustatyta procedūra ir kreipėsi į teismą, o pirmosios instancijos teismui patenkinus prašymą, nei Inspekcija, nei Tarnyba negali būti laikomos pralaimėjusiomis proceso šalimis.

Teisėjų kolegija, vertindama Inspekcijos bei Tarnybos atsiliepimuose nurodytas aplinkybes dėl minėtos nutarties išvadų taikymo ir pripažinimo, kad Tarnyba, padavusi apeliacinį skundą, kuris buvo atmestas, nėra „pralaimėjusi šalis“ ir dėl to neturi atlyginti pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, jog apeliacinio proceso išlaidos turi būti paskirstomos pagal apeliacijos, o ne pirmosios instancijos baigtį (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2186/2011). Be to, kaip jau buvo nurodyta, tai, ar išlaidos turėtų būti priteisiamos kaip išlaidos, susijusios su administracinės bylos nagrinėjimu, kiekvienu atveju įvertina teismas, atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes. Taigi šiuo nagrinėjamu atveju turi būti vertinamos bylos faktinės bei teisinės aplinkybės, susiklosčiusios apeliacinio proceso metu.

             Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ABTĮ nenustatytos taisyklės dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tuo atveju, kai byloje nėra bylą laimėjusios bei pralaimėjusios šalies, tačiau CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatytas leidimas teismui nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, taip pat ir taisyklės „pralaimėjęs moka“, atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinus priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

             Aiškindamas minėtą teisės nuostatą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai netenkinamas šalies pateiktas teismui procesinis dokumentas (ieškinys, pareiškimas, skundas ar pan.), šios (pirmosios) šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti atlyginamos iš antrosios šalies, nebent teismas konstatuotų pirmosios šalies bylinėjimosi išlaidų susidarymą dėl antrosios šalies nesąžiningumo, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis arba antrosios šalies elgesys būtų pirmosios šalies bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis (2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-916/2015). Teismų praktikoje taip pat vadovaujamasi priežasties teorija, kai paskirstant bylinėjimosi išlaidas lemiamą reikšmę turi ne galutinis rezultatas, o proceso šalių elgesys, t. y. įvertinamas bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas atliekant procesinius veiksmus, kai viena iš proceso šalių (pirmoji), netinkamai pasinaudojusi teise į teisminę gynybą, turi atlyginti kitai proceso šaliai (antrajai) patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsiradusias dėl pirmosios šalies veiksmų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-686/2015).

Teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos specifiką (pareiškėjas į teismą kreipėsi nesant ginčo, tačiau vadovaudamasis įstatymo nustatyta procedūra, pagal kurią reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo klausimą sprendžia teismas) bei atsižvelgusi į tai, jog apeliacinio proceso išlaidos turi būti paskirstomos pagal apeliacijos, o ne pirmosios instancijos baigtį, daro išvadą, jog šioje byloje sprendžiant pareiškėjo prašymo atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimo klausimą, svarbi ta aplinkybė, kad pareiškėjo prašomos priteisti išlaidos susidarė dėl Tarnybos procesinio elgesio – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo priimtas palankus sprendimas, apskundimo, vadinasi, šios proceso šalies elgesys yra pareiškėjo apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų priežastis.

Nustatyta, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 30 d. sprendimu tenkino pareiškėjo prašymą ir pratęsė terminą Reikalavimui įvykdyti iki 2016 m. birželio 10 d. Šis sprendimas buvo paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi. Kaip jau minėta, apeliacinį procesą inicijavo trečiasis suinteresuotas asmuo – Tarnyba, paduodama apeliacinį skundą, o pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos būtent ir susidarė rengiant atsiliepimą į Tarnybos apeliacinį skundą, kuris buvo atmestas.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 135 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas išsiunčia dalyvaujantiems byloje asmenims apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus, reikalaudamas per 14 dienų pateikti apeliacinės instancijos teismui išsamius atsiliepimus į apeliacinį skundą. Šios teisės normos formuluotė leidžia daryti išvadą, kad atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas yra byloje dalyvaujančio asmens pareiga, o ne teisė. Vadinasi, Tarnybai pateikus apeliacinį skundą ir teismui jį priėmus nagrinėti, pareiškėjui atsirado pareiga rengti atsiliepimą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas atsiliepimo į apeliacinį skundą turiniui nustatė reikalavimą – toks atsiliepimas turi būti išsamus, t. y. pagrįstas ne tik bylos faktinėmis, bet ir teisinėmis aplinkybėmis.

Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad pareiškėjas, teikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą, neveikė savo nuožiūra ir rizika. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme patyrė bylinėjimosi išlaidas dėl Tarnybos atlikto procesinio veiksmo – pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo ir tokios išlaidos atitinka ne tik bylinėjimosi išlaidoms keliamo realumo, tačiau ir būtinumo bei privalomumo kriterijus, nes, kaip buvo nurodyta, atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimas yra asmens pareiga, o ne teisė. Pažymėtina, jog teisės į teisingą teismą įgyvendinimas yra labai glaudžiai susijęs su teise byloje naudotis profesionaliu atstovavimu, kad asmuo galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013).

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju turi teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą.

Pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus, jis advokatei E. B. už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo 1 500 Lt, t. y. 434,43 Eur (b. l. 22–23).

ABTĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

Be to, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgtina į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumą, patenkintų reikalavimų dalį (priteistą sumą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes.

Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Šiuo atveju atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo metu buvo nustatyta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“).

Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą (punkto redakcija, galiojusi pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo metu) už atsiliepimą į apeliacinį skundą maksimaliai galima priteisti suma – 1 500 Lt (1 000 Lt * 1,5 = 1 500 Lt), todėl pareiškėjo prašoma priteisti 434,43 Eur suma neviršija nustatytos maksimalios sumos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Tarnybos atsiliepime išsakytus argumentus dėl priteistinos sumos sumažinimo, įvertinusi pareiškėjo atstovės suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, reikalingas parengti šioje byloje pateiktą atsiliepimą į apeliacinį skundą, byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, tai, kad apeliaciniame skunde nebuvo nurodytos jokios naujos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės bei nauji įrodymai, minėtą atsiliepimą rengė advokatė, kuri pareiškėjui atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad yra pagrindas pareiškėjo reikalavimą tenkinti iš dalies ir iš Tarnybos pareiškėjui priteisti 220 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. P. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. P. iš trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 220 Eur (du šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.