Civilinė byla Nr. e2-1111-450/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01671-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.13

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo L. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 11 d. nutarties, priimtos likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos „Kiškio alus“ bankroto byloje išnagrinėjus nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Reniva“ prašymą dėl teisės eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi iškėlė mažajai bendrijai (toliau – ir MB) „Kiškio alus“ bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Reniva“; 2020 m. kovo 10 d. nutartimi patvirtino kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, kurį vėliau tikslino; 2020 m. balandžio 28 d. priėmė nutartį likviduoti bendrovę dėl bankroto (toliau – LMB „Kiškio alus“).

2.       Pareiškėja, LMB „Kiškio alus“ nemokumo administratorė UAB „Reniva“, pateikė teismui prašymą apriboti buvusio likviduojamos dėl bankroto MB (toliau – ir LMB) „Kiškio alus“ vadovo L. B. teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Nurodė, kad buvęs LMB „Kiškio alus“ vadovas nemokumo administratorei iki šiol nėra perdavęs viso įmonės turto, dėl to administratorė negali efektyviai vykdyti bankroto procedūrų.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 11 d. nutartimi apribojo buvusio LMB „Kiškio alus“ vadovo L. B. teisę dvejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

4.       Teismas nustatė, kad 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi skyrė 200 Eur baudą buvusiam LMB „Kiškio alus“ vadovui už teismo įpareigojimo nevykdymą. Tačiau ir po minėtos nutarties priėmimo iki pat šios dienos visas įmonės turtas nemokumo administratorei vis dar nėra perduotas. Šie vadovo veiksmai apsunkina įmonės bankroto proceso eigą, administratorė negali parduoti turto ir bent iš dalies atsiskaityti su įmonės kreditoriais.

5.       Teismas sprendė, kad tokie buvusio LMB „Kiškio alus“ vadovo veiksmai yra pagrindas jam taikyti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 13 straipsnio 2 dalyje numatytą sankciją – apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas. Atsižvelgęs į tai, kad bendrijos dokumentai nemokumo administratorei buvo perduoti, o neperduota tik dalis turto – baldai, teismas sprendė esant pagrindui buvusiam atsakovės vadovui L. B. teisę eiti vadovaujančias pareigas apriboti dvejiems metams.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.       Pareiškėjas L. B. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 11 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

6.1.                      Teismo 

6.2.                      Apeliantas įmonės bankroto procedūras inicijavo laiku, tyčinis bankrotas nenustatytas, žala įmonei taip pat nėra padaryta.

6.3.                      Teismo

6.4.                      Apeliantas bendrijos turtą nemokumo administratorei pardavė 2021 m. gegužės 25 d. (akte padaryta klaida ir nurodyti 2020 m.), t. y. iki skundžiamos nutarties priėmimo, tačiau nemokumo administratorė apie tai teismo neinformavo.

6.5.                      Nemokumo administratorei buvo žinomas apelianto elektroninis paštas ir telefonas, bankroto pradžios metu jie ne kartą bendravo.

6.6.                      Skundžiamos nutarties priėmimo metu neegzistavo JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai apriboti apelianto teisę eiti valdymo organo nario pareigas.

7.       Atsakovės LMB „Kiškio alus“ nemokumo administratorė UAB „Reniva“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

7.1.                      Apeliantas buvo tinkamai informuotas apie prasidėjusį bankroto procesą ir jo pareigą perduoti bendrijos turtą paskirtai nemokumo administratorei, tačiau savo pareigų nesilaikė. Šie vadovo veiksmai apsunkino bankroto proceso eigą. Be to, apie įpareigojimą perduoti nemokumo administratorei atsakovės dokumentus ir turtą buvo paskelbta viešai 2020 m. sausio 4 d. dienraštyje Lietuvos rytas.

7.2.                      Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi skyrė apeliantui 200 Eur baudą už teismo įpareigojimo nevykdymą ir nustatė 15 dienų terminą nuo šios nutarties priėmimo dienos perduoti nemokumo administratorei bendrijos turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis.

7.3.                      Kadangi apeliantas nemokumo administratorei neperdavė turto ir po įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutarties, administratorė 2021 m. gegužės 10 d. pateikė prašymą apriboti buvusio LMB „Kiškio alus“ vadovo L. B. teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu už imperatyvių įstatymo ir teismo įpareigojimų nevykdymą.

7.4.                      Pažymėtina, kad LMB „Kiškio alus“ dokumentus perdavė UAB „Finansų grupė“ 2020 m. lapkričio 17 d.; bendrijos turtą buvęs vadovas perdavė pavėluotai, t. y. tik 2021 m. gegužės 25 d. ir 2021 m. liepos 1 d.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8.       Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria apribota asmens teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.

Dėl naujų įrodymų

9.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

10.       A. L. B. atskirajame skunde yra nuoroda apie pridedamus įrodymus, kurie jau pateikti į bylą su 2021 m. rugpjūčio 16 d. pareiškimu, todėl pakartotinai nepridedami. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas byloje esančių ir apelianto atskirajame skunde išvardytų įrodymų priėmimo klausimo nesprendžia.

11.       Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą nemokumo administratorė pateikė: 1) 2019 m. gruodžio 30 d. vadovui siųstus pranešimus (įsakymus); 2) 2019 m. gruodžio 30 d. lydraštį; 3) 2020 m. sausio 14 d. įsakymą vadovui; 4) 2020 m. sausio 14 d. išsiųsto laiško kopiją; 5) 2020 m. vasario 11 d. priėmimo–perdavimo aktą; 6) 2020 m. rugsėjo 11 d. pakartotinai siųstus pranešimus (įsakymus); 7) 2020 m. rugsėjo 11 d. lydraštį; 8) dienraštyje Labas rytas išspausdintą skelbimą; 9) 2020 m. lapkričio 17 d. UAB „Finansininkų grupė“ priėmimo–perdavimo aktą; 10) 2021 m. vasario 4 d. vadovui pakartotinai siųstus pranešimus (įsakymus) ir lydraštį; 11) 2021 m. gegužės 25 d. priėmimo–perdavimo aktą; 12) 2021 m. liepos 1 d. priėmimo–perdavimo aktą. 

12.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nemokumo administratorė 1–10 punktuose nurodytus įrodymus yra pateikusi pirmosios instancijos teismui kartu su prašymu dėl vadovo teisių apribojimo, o 11–12 punktuose nurodyti įrodymai (priėmimo–perdavimo aktai) į bylą pateikti apelianto kartu su 2021 m. rugpjūčio 16 d. prašymu, taigi visi kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti įrodymai yra byloje, todėl pakartotinai nepriimtini.

Dėl ginčo esmės

13.       Nagrinėjamu atveju pareiškėja, LMB „Kiškio alus“ nemokumo administratorė UAB „Reniva“, kreipėsi į teismą, prašydama buvusiam bendrijos vadovui L. B. penkeriems metams apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Pirmosios instancijos teismas prašymą tenkino iš dalies, teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas apribojo dvejiems metams. Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

14.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras šio įstatymo nurodytas išimtis.

15.       Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi MB „Kiškio alus“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2019 m. gruodžio 27 d., joje nustatytas 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos terminas, per kurį buvę bankrutuojančios mažosios bendrijos valdymo organai įpareigojami perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Taigi nors įpareigojimai perduoti turtą ir dokumentus buvusiam MB vadovui nustatyti pagal ĮBĮ normas, tačiau faktiškai juos įgyvendinti buvęs vadovas turėjo jau įsigaliojus JANĮ, todėl šiuo atveju nagrinėjamam klausimui pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė JANĮ nustatytą reglamentavimą.

16.       JANĮ 57 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą pagal nutarties iškelti bankroto bylą dienos duomenis ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratoriui turtą ir visus dokumentus, turto ir dokumentų neperduoda arba perduoda ne visą turtą ir (ar) ne visus dokumentus, teismas arba teisėjas gali skirti jam iki vieno MMA dydžio baudą už kiekvieną pareigos nevykdymo dieną. Taip pat pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalį teismas gali apriboti asmens teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, jei asmuo privalėdamas pagal įstatymą: po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.

17.       Įvertinęs skundžiamos nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus, ištyręs faktinius bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada esant pagrindui buvusiam mažosios bendrijos vadovui L. B. dvejiems metams apriboti teisę eiti vadovaujančias pareigas už viso bendrijos turto neperdavimą nemokumo administratorei. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad tokia sankcija siekiama apsaugoti visuomenę, išlaikyti aukštus įmonių standartus ir užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui, tačiau ją taikė formaliai, iš esmės plačiau neanalizavęs aplinkybių, kurios leistų taikyti griežčiausią vadovui taikytiną sankciją, jų neaptarė ir tinkamai nepagrindė taikyto teisių apribojimo pagrindų.

18.       Lietuvos teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tada, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialines teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015).

19.       Teismas, spręsdamas tiek suinteresuotų asmenų pateiktą prašymą taikyti įmonės vadovui teisių apribojimą, tiek tai darydamas savo iniciatyva, turi nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis, išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą. Aptariamos teisės normos pagrindu vadovui nustatoma sankcija yra baudinė, todėl teisės pažeidimą padariusio vadovo kaltė nepreziumuojama, ji nustatoma tik išsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016).

20.       Teisės doktrinoje laikomasi pozicijos, kad tokia sankcija siekiama apsaugoti visuomenę, išlaikyti aukštus įmonių standartus ir užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui. Apibendrintai galima teigti, kad visi šie tikslai skirti užtikrinti gerą įmonių valdymą. Įvairių valstybių teisėje ši sankcija siejama ir su kreditorių bei rinkos apsauga (J. J. du P., J. N. de K., Disqualification of Company Directors A Comparative Analysis of the Law in the UK, Australia, South Africa, the US and Germany, Routledge (2017), p. 7–17). Taip pat pripažįstama, kad nors daugelyje šalių diskvalifikavimas yra nustatytas neturint baudžiamojo (angl. punitive) tikslo, iš esmės tai laikoma bausme (angl. punishment). Taigi, tarptautinėje praktikoje ir teisės doktrinoje pripažįstama, kad draudimas įmonės vadovui užimti juridinio asmens vadovo pareigas yra griežta sankcija, taikoma nustačius aiškiai nepagrįstus, neteisėtus įmonės vadovo veiksmus.

21.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantas, kaip buvęs LMB „Kiškio alus“ vadovas, nustatytu terminu nevisiškai įvykdė teismo įpareigojimą perduoti nemokumo administratorei bankrutuojančios bendrijos turtą ir dokumentus. Bylos duomenimis, 2020 m. vasario 11 d. L. B. nemokumo administratorei perdavė dalį įmonės dokumentų, dalis dokumentų perduota 2020 m. lapkričio 11 d. perdavimo aktu, juos perdavė UAB „Finansininkų grupė“. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi L. B. už pareigos perduoti turtą nevykdymą skirta 200 Eur bauda. Tačiau tiek bylos duomenys, tiek skundžiamos nutarties turinys neatskleidžia faktinių aplinkybių, kodėl buvęs vadovas laiku neįvykdė jam nustatytos pareigos, nors kaip minėta, teismas turi nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis. Pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių neaptarė ir nepagrindė, kodėl apelianto neįvykdytas įpareigojimas – neperdavus įmonės turto, būtų pagrindas skirti vieną griežčiausių ir išimtinių nemokumo teisėje įtvirtintų sankcijų vadovui – apribojimą tam tikrą laiką eiti vadovaujamas pareigas. Vien formalus pagrindas numatytas įstatyme, konkrečiai nenurodant ir nepagrindžiant neigiamos šios aplinkybės reikšmės įmonės bankroto proceso eigai bei trukmei, nėra ir negali būti pagrindas taikyti JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribojimą.

22.       Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad sprendžiant dėl vadovo pareigos perduoti įmonės turtą ir (ar) dokumentus administratoriui, įstatyme nustatytos sankcijos taikymas priklauso ir nuo šiame straipsnyje numatytų pareigų pažeidimo sukeliamų pasekmių. Atsižvelgiant į minėtoje normoje nustatytos sankcijos griežtumą, teismas spręsdamas dėl pareigos perduoti turtą ir (ar) dokumentus, turi atsižvelgti į neperduoto turto ir (ar) dokumentų reikšmę bankroto procesui (įmonės turto nustatymui, kreditorinių reikalavimų patenkinimui ir pan.) ir dėl šios pareigos nevykdymo kylančias pasekmes. Nors nemokumo administratorė nurodė, kad taip apsunkinama bankroto proceso eiga, tačiau konkrečiau šių aplinkybių nedetalizavo, nenurodė su kokiais sunkumais susidūrė. Teismų informacinės sistemos duomenimis LMB „Kiškio alus“ bankroto byloje Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 10 d. nutartimi patvirtino kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, kurį vėliau tikslino 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi; 2020 m. balandžio 28 d. priėmė nutartį likviduoti atsakovę dėl bankroto. Taigi nurodyti veiksmai iš dalies patvirtina, kad nenustatyta, jog buvusio vadovo laiku neįvykdytas įpareigojimas būtų neleidęs atlikti tam tikrų veiksmų bankroto procese, sukėlęs sunkias pasekmes nemokumo procesui, kurios leistų taikyti pačią griežčiausią sankciją buvusiam vadovui.

23.       Pateikti į bylą įrodymai ir pačios nemokumo administratorės argumentai sudaro pagrindo vertinti, kad buvęs LMB vadovas byloje bendradarbiavo su nemokumo administratore, bendrijos dokumentai nors ir nesavalaikiai, tačiau keliais etapais vis tik buvo perduoti administratorei, be to apeliantas ir dar iki skundžiamos nutarties priėmimo 2021 m. gegužės 25 d. perdavė ir turtą, tačiau nemokumo administratorė šios informacijos teismui nepateikė. Nurodytų aplinkybių kontekste, esant nenustatytam akivaizdžiam apelianto aplaidumui ar nesąžiningumui, nenustačius, jog turto savalaikis neperdavimas būtų sukėlęs sunkias pasekmes bankroto procesui bei mažosios bendrijos turtui esant perduotam nemokumo administratorei, nėra teisinio pagrindo tokiai griežtai sankcijai. 

Dėl procesinės bylos baigties

24.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes bei be pagrindo taikė pačią griežčiausią nuobaudą buvusiam LMB „Kiškio alus“ vadovui, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – LMB „Kiškio alus“ nemokumo administratorės prašymas apriboti buvusiam vadovui teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

25.       Pagal apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos procesinę baigtį apelianto atskirasis skundas vertinamas kaip iš esmės patenkintas, todėl jam grąžinamas už atskirąjį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 5 dalis). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 11 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos „Kiškio alus“ nemokumo administratorės prašymą apriboti L. B. teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, atmesti.

Grąžinti apeliantui L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 38 Eur (trisdešimt aštuonis eurus) žyminį mokestį už atskirąjį skundą, sumokėtą Luminor bank, AS 2021 m. rugpjūčio 16 d.

Teisėja                                                        Asta Radzevičienė