2013 m. lapkričio 18 d.
Šiauliai
(S)
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Žanas Kubeckas,
sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,
nedalyvaujant pareiškėjui P. G. (P. G.),
nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
nedalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl 22 000 Lt neturtinės žalos priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo P. G. skundas, kuriame prašoma iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau ir – Šiaulių TI), priteisti P. G. naudai 22 000 Lt neturtinės žalos, bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas P. G. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 79). Rašytiniu prašymu (b. l. 62) prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Skunde pareiškėjas (b. l. 2-3) nurodė, kad nuo 2011-09-02 iki 2012-04-05 buvo suimtas ir laikomas Šiaulių TI, po to buvo etapuotas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją antrąją valdybą. Šiaulių TI laisvės atėmimo vietoje buvo sistemingai pažeidžiamos pareiškėjo žmogaus teisės, kurios privalo būti užtikrintos LR Konstitucijos 22 str. 2 d. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., prie kurios atsakovė yra prisijungusi nuo 1995 m. (Žin., 1995-05-16 Nr. 40-987). Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punktu vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m, nurodo, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011-09-02 iki 2011-09-05 kameroje, kurios plotas 12,55 m2, su septyniais asmenimis. Nuo 2011-10-12 iki 2011-10-20 – 21 kameroje, nuo 2011-10-26 iki 2011-11-15 – 21 kameroje. Nuo 2011-11-18 iki 2011-11-29 – 21 kameroje, nuo 2011-12-01 iki 2011-12-12 – 21 kameroje. Nuo 2011-12-16 iki 2012-01-11 – 21 kameroje, kurios plotas 18,72 m2, su septyniais, aštuoniais asmenimis. Nuo 2012-04-03 iki 2012-04-05 – 56 kameroje, kurios plotas 19,05 m2, su šešiais asmenimis, t. y. pažeidžiant įsakymo 1.3.1. punkto reikalavimus. Tai įrodo Šiaulių TI 2013-07-10 pažyma Nr. 17/01-904. Dėl įsakymo 1.3.1. punkto normos pažeidimo Šiaulių TI buvo žeminama pareiškėjo garbė ir orumas, gadinama pareiškėjo sveikata, nurodo, kad nuolat patirdavo dvasinį, psichologinį ir fizinį diskomfortą. Šiais atsakovės veiksmais padaryta neturtinė žala.
Pagal LR suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. 1 d. 5 p., asmenys suimtieji ar nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais – laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Nurodo, kad Šiaulių TI nuo 2011-09-02 iki 2012-04-05 buvo laikomas pažeidžiant LR suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. 1 d. 1 p., nors žodžiu ne kartą kreipėsi į Šiaulių TI administraciją ir VTS, kad pareiškėjas buvęs LR VRM vidaus tarnybos 1-ojo pulko šauktinis nuo 1998-10-19 iki 1999-01-29, tai įrodo viešojo saugumo tarnybos prie VRM 2013-07-02 pažyma Nr. 47SD-875. Šiais atsakovės veiksmais pareiškėjui padaryta neturtinė žala, kadangi patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, dėl to buvo kilusi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei, kadangi buvo laikomas su asmenimis, niekada nebuvusiais jokiais VRM pareigūnais, su kriminaliniais nusikaltėliais, nurodo, kad labai bijojo susidorojimo iš jų pusės, jeigu jie būtų sužinoję, kad pareiškėjas yra tarnavęs VRM 1-ajame pulke, kadangi pareiškėjas pats yra juos konvojavęs etapais, yra malšinęs riaušes Pravieniškių pataisos namuose. Nurodo, kad žodžiu yra informavęs Šiaulių TI, bet jie į tai nereagavo. Rašyti negalėjo, nes kameroje būdavo su kitais asmenimis ir jie sekdavo, kas, ką ir kur rašo. O pareigūnai sakydavo sėdėti tyliai, nes bus dar blogiau, dėl to pareiškėjas gyvendavo pastoviai bijodamas dėl savo sveikatos ir gyvybės. Nurodo, kad yra rašęs skundą į Šiaulių TI dėl šių abiejų pareiškėjo skunde paminėtų įstatymo pažeidimų, gavo neigiamą atsakymą. Rašė prašymą į Šiaulių TI, kad atsiųstų pareiškėjui pažymą, su keliais asmenimis pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, bet minėtos pažymos iki šiol negavo. Prašo skundą tenkinti.
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 78). Atsiliepimu (b. l. 64-68) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2013-08-22 pažymos Nr. 69/06-3289 „Dėl P. G.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą buvo etapuotas 2011-09-02 ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012-04-05. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 6 nuo 2011-09-02 iki 2011-09-05 su dar 3-7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,57 kv. m iki 3,14 kv. m; kameroje Nr. 21 – periodiškai laikotarpiu nuo 2011-09-05 iki 2011-01-11 su dar 4-9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,87 kv. m iki 3,74 kv. m; kameroje Nr. 45 – laikotarpiu nuo 2012-01-19 iki 2012-01-25 su dar iki 7 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 2,31 kv. m; kameroje Nr. 87 – laikotarpiu nuo 2012-01-25 iki 2012-01-30 su dar 4-7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,45 kv. m iki 3,92 kv. m; kameroje Nr. 88 – laikotarpiu nuo 2012-03-26 iki 2012-03-28 su dar 1-4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,67 kv. m iki 9,19 kv. m; kameroje Nr. 56 – laikotarpiu nuo 2012-04-03 iki 2012-04-05 su dar 4-8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,12 kv. m iki 3,81 kv. m. Atsakovas atkreipia teismo dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012, ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje iš viso buvo laikomas 132 dienas, 94 dienas pareiškėjas buvo išvykęs į kitas įstaigas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Kaip matyti iš teismui pateiktos Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2013-08-22 pažymos Nr. 69/06-3289 „Dėl P. G.“, pareiškėjas kalėti į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą buvo etapuotas 2011-09-02 ir periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 6, 21,45, 87, 88, 56. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi kamerose atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Šiaulių tardymo izoliatoriuje suimtieji bei nuteistieji į teritorijoje esančias kameras skirstomi vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 1/01-297 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu. Pagal aprašo 9 punktą, atvykę suimtieji ir nuteistieji paskirstomi į kameras vadovaujantis suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras planu, atsižvelgiant į Suimtųjų ir nuteistųjų laikymo atskirai reikalavimus (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnį). Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2011-06-30, 2011-09-30, 2011-12-30 ir 2012-03-30 Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planų, pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2011-09-02 iki 2012-04-05 kameros Nr. 6, 21, 45, 87, 88 ir 56, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo numatytos asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių, kalinimui. 2011-06-30, 2011-09-30, 2011-12-30 ir 2012-03-30 Šiaulių tardymo izoliatoriaus Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planai nustatė, kad asmenys, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi kamerose Nr. 103 ir PK-8.
Pagal pareiškėjo laikymo laikotarpiu galiojusį Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 10 punktą, suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymą į kameras pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu vykdė Vidaus tyrimų, Apsaugos ir priežiūros, Socialinės reabilitacijos bei Psichologinės tarnybos pareigūnai. Asmenų priskyrimas suimtųjų ir nuteistųjų kategorijoms įstaigoje vykdomas vadovaujantis turima asmens bylos medžiaga, kitų įstaigų pateiktais duomenimis arba asmens nurodytomis aplinkybėmis, jų tikrumą patikslinus. Poreikis tikslinti duomenis kyla asmens byloje esant duomenų asmens byloje apie jo priskirtinumą suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, kategorijai. Įstatymas nereikalauja, kad priskiriant asmenį konkrečiai suimtųjų (nuteistųjų) kategorijai ši aplinkybė būtų nustatinėjama kokiu nors specialiu būdu, todėl atsakovo veiksmai negalėtų būti pripažįstami neteisėtais. Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2002 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 57, 2.7 ir 61 punktų ir Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182, 64 punkto nuostatomis, pareiga suformuoti asmens bylą, kurioje būtų aktuali asmens suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo laikotarpiu medžiaga, kuria vadovautųsi laisvės atėmimo vietos, asmeniui į jas atvykus, tenka įstaigai, iš kurios į Šiaulių tardymo izoliatorių atvyksta asmuo. Suėmus asmenį ikiteisminio tyrimo metu, reikšmingi faktai gali būti, be kita ko, nustatyti ir įtraukti į asmens bylą ir pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą, pvz. asmens charakteristiką. Atsakovas neturėjo objektyvių galimybių nustatyti reikšmingą faktą dėl asmens atskiro laikymo. Nesant duomenų apie tai, kad asmuo yra buvęs ar esantis valstybės politikas, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojas, asmuo paskiriamas į kamerą pagal kitus kriterijus.
Iš P. G. areštuoto asmens anketos, užpildytos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, matyti, kad sulaikytas pareiškėjas nebuvo pateikęs duomenų apie savo priskirtinumą konkrečiai suimtųjų (nuteistųjų kategorijai). Situacija, kuomet suimtasis (nuteistasis) laikui bėgant priskiriamas kitai suimtųjų (nuteistųjų) kategorijai, susidaro paaiškėjus asmens atskiro laikymo kriterijų sąlygojančiam faktui. Šiuo atveju iš Pravieniškių pataisos namų 2012-05-22 tarnybinio tyrimo išvados Nr. 3S-42 matyti, kad pareiškėjas laisvės atėmimo vietų administracijai (Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Vidaus tyrimų skyriui) duomenis, reikšmingus sprendžiant asmens priskirtinumo konkrečiai suimtųjų (nuteistųjų) kategorijai, pateikė asmeniškai 2012-05-09, t. y. praėjus daugiau nei mėnesiui po paskutinio laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodo, praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo jo paties 2012-01-23 prašymo pateikimo Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui dėl nukreipimo atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, iki byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka ir nuo Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012-01-30 rašytinės rekomendacijos „Dėl nuteistojo nukreipimo į konkrečius pataisos namus“ parengimo. Pažymėtina, kad pretenzijų dėl individualaus administracinio akto – Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012-01-30 rašytinės rekomendacijos „Dėl nuteistojo nukreipimo į konkrečius pataisos namus“ – pareiškėjas nebuvo pareiškęs.
Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, jog kamerose atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų laikomi suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. 1 d. 5 p.). Iš Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013-07-02 pažymos Nr. 47SD-875 „Dėl P. G. tarnybos“ matyti, kad P. G. Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ajame pulke atliko privalomąją pradinę karo tarnybą ir buvo išleistas į atsargą dėl sveikatos būklės. Pagal Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje įtvirtintą apibrėžimą privalomoji karo tarnyba – tai karo prievolininkų parengimas ginklu ginti valstybę. Pagal įstatymo 1 straipsnio 9 dalį, karo prievolininkas – karo prievolę turintis Lietuvos Respublikos pilnametis pilietis. Pagal įstatymo 1 straipsnio 8 dalį, karo prievolė – konstitucinė Lietuvos Respublikos piliečio pareiga atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, valstybės tarnyba – tai teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma. Atlikdamas privalomąją pradinę karo tarnybą pareiškėjas neįgijo nei politiko, nei valstybės tarnautojo statuso. Akivaizdu, jog privalomoji karo tarnyba yra kiekvieno pilnamečio Lietuvos Respublikos piliečio pareiga, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, o jos atlikimas nelaikytinas nei buvimu politiku, nei valstybės tarnyba teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijoje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus veikimas (neveikimas) negali būti kvalifikuojamas kaip neteisėtas, nes pagrindo pareiškėją priskirti konkrečiai suimtųjų (nuteistųjų) kategorijai nebuvo. Prašo peraiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 80), atsiliepimo į skundą nepateikė.
Pareiškėjo P. G. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, jog Šiaulių TI nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2012 m. balandžio 5 d. buvo laikomas pažeidžiant nustatytus vienam asmeniui kameroje tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimus ir kad nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2012 m. balandžio 5 d. buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant asmenų atskiro laikymo kamerose reikalavimus.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų atlyginta neturtinė žala, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitinka Higienos normų reikalavimų dėl kiekvienam asmeniui tenkančio ploto, dėl to, kad patalpoje trūko ploto – vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv.m, tokios kalinimo sąlygos neva neigiamai paveikė jo sveikatos būklę.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punkte numatyta, kad „iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus)“.
Šis teisinis reguliavimas lemia, kad viešojo administravimo subjektas – Šiaulių tardymo izoliatorius, užtikrindamas tinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas, turėjo vykdyti minėtų teisės aktų reikalavimus, kiek tai susiję su pareiškėjo teise būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas.
Pareiškėjas Šiaulių TI kalėjo nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2012 m. balandžio 5 d. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2013-08-22 pažymos Nr. 69/06-3289 „Dėl P. G.“ matyti, kad nuo 2011-09-02 iki 2011-09-05 buvo laikomas kameroje Nr. 6 su dar 4-8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,57 kv.m iki 3,14 kv.m; nuo 2011-09-05 iki 2011-10-03 buvo laikomas kameroje Nr. 21 su dar 5-7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,7 kv.m iki 2,67 kv.m; nuo 2011-10-12 iki 2011-10-20 buvo laikomas kameroje Nr. 21 su dar 6-9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,12 kv.m iki 2,08 kv.m; nuo 2011-10-26 iki 2011-11-15 buvo laikomas kameroje Nr. 21 su dar 5-10 asmenų ir vienam asmeniui teko 3,7 kv.m iki 1,87 kv.m; nuo 2011-11-18 iki 2011-11-29 buvo laikomas kameroje Nr. 21 su dar 5-10 asmenų ir vienam asmeniui teko 3,7 kv.m–1,87 kv.m; nuo 2011-12-01 iki 2011-12-12 buvo laikomas kameroje Nr. 21 su dar 6-9 asmenimis ir vienam asmeniui teko 3,12 kv.m– 2,08 kv.m; nuo 2011-12-16 iki 2012-01-11 buvo laikomas kameroje Nr. 21 su 6-10 asmenų ir vienam asmeniui teko 3,12 kv.m–1,187 kv.m; nuo 2012-01-19 iki 2012-01-25 buvo laikomas kameroje Nr. 45 su dar 0-8 asmenimis teko 18,47 kv.m–2,31 kv.m; nuo 2012-01-25 iki 2012-01-30 buvo laikomas kameroje Nr. 87 su dar 5-8 asmenimis ir vienam asmeniui teko 3,92 kv.m–2,45 kv.m; nuo 2012-03-26 iki 2012-03-28 buvo laikomas kameroje Nr. 88 su dar 2-5 asmenimis ir vienam asmeniui teko 9,18 kv.m–3,67 kv.m; nuo 2012-04-03 iki 2012-04-05 buvo laikomas kameroje Nr. 56 su dar 5-9 asmenimis ir vienam asmeniui teko 3,8 kv.m– 2,11 kv.m.
Šie duomenys patvirtina, kad aukščiau nurodytais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje vienam asmeniui trūkdavo nustatyto ploto. Tokiu būdu Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv.m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.
Nors pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindžia sveikatos sutrikimais, tačiau teisėjų kolegija nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Dėl pareiškėjo paskyrimo į laikymo kameras Šiaulių tardymo izoliatoriuje
Suėmimo vykdymo tvarka ir sąlygos, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinė padėtis yra reglamentuota Suėmimo vykdymo įstatyme. Šio įstatymo III skyriuje yra apibrėžta suėmimo vykdymo tvarka ir asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygos. Suėmimo vykdymo režimą Suėmimo vykdymo įstatymas apibrėžia kaip asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visumą (9 str. 1 d.). Pagrindiniai suėmimo vykdymo režimo reikalavimai yra šie: 1) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas; 2) nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra; 3) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, laikymas atskirai šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka. Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis nustato suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų atskirai, grupes. Viena tokių grupių – suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais (Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. 1 d. 5 p.). Pažymėtina, kad ši asmenų grupė, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso, reglamentuojančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 70 straipsnio 3 dalimi, esant galimybei, turi teisę būti laikoma atskirai nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose. BVK 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai yra šie: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų.
Nustatyta, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pristatytas 2011 m. rugsėjo 9 d. (b. l. 13). Pareiškėjas savo skunde teigia, kad žodžiu pareigūnus buvo informavęs, jog yra buvęs LR vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ojo pulko šauktinis nuo 1998 m. spalio 19 d. iki 1999 m. sausio 29 d., tačiau suėmimo laikotarpiu jis buvo laikomas kartu su kitais asmenimis. Taip pat nustatyta, kad 2012 m. sausio 23 d. pareiškėjas Šiaulių TI direktoriui pateikė prašymą (b. l. 73) dėl nukreipimo atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, iki byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka. 2012 m. sausio 30 d. rašytinėje rekomendacijoje (b. l. 74) „Dėl nuteistojo nukreipimo į konkrečius pataisos namus“ nurodyta, kad vadovaujantis LR bausmių vykdymo kodekso 65 str. numatytus kriterijus nuteistąjį P. G., atsižvelgiant į laisvų vietų skaičių, nukreipti į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją 2-ąją valdybą.
Iš Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013-07-02 pažymos Nr. 47SD-875 „Dėl P. G. tarnybos“ matyti, kad P. G. Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ajame pulke atliko privalomąją pradinę karo tarnybą ir buvo išleistas į atsargą dėl sveikatos būklės. Iš tarnybinio patikrinimo išvados (b. l. 75) matyti, kad 2012 m. gegužės 9 d. į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Vidaus tyrimo skyrių kreipėsi nuteistasis P. G.. Minėtoje išvadoje nurodyta, kad į Pravieniškių pataisos namus- atvirąją koloniją 2-ąją valdybą atvyko 2012 m. sausio 30 d. iš Šiaulių TI ir pareiškė, kad 1999–2000 m. laikotarpiu atliko privalomąją karo tarnybą LR vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ajame pulke 9-oje kuopoje eiliniu (konvojavo nuteistuosius) ir apie tai tapo žinoma kitiems nuteistiesiems. Nuteistasis P. G., siekiant užtikrinti jo saugumą buvo perkeltas į karantino patalpas. 2012 m. gegužės 16 d. Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje iš Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos buvo gauta 2012 m. gegužės 15 d. pažyma Nr. 475D-562 „Dėl P. G. tarnybos“, kurioje pranešama, kad P. G. Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ojo pulko 9-oje kuopoje atiko privalomąją pradinę karo tarnybą nuo 1998-10-19 iki 1999-01-29 (buvo komisuotas), kuria pasiūlyta nuteistąjį P. G. tolimesniam bausmės atlikimui perkelti į Vilniaus pataisos namus, skirtus valstybės politikams, teisėsaugos, teismo, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams, kuriems teismo nustatyta atlikti bausmę pataisos namuose.
Kaip jau minėta, nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2012 m. balandžio 5 d. pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kartu su kitais suimtaisiais (kamerose 6, 21, 45, 87, 88, 56), t. y. pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus. 2013 m. balandžio 5 d. buvo etapuotas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją 2-ąją valdybą (b. l. 13). Iš 2013 m. birželio 27 d. pažymos Nr. 42-110/2 matyti, kad pareiškėjas P. G. į Vilniaus pataisos namus atvyko 2012 m. liepos 20 d.
Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė atsiliepime (b. l. 67) teismui nurodė, jog pareiškėjas atlikdamas privalomąją pradinę karo tarnybą neįgijo nei politiko, nei valstybės tarnautojo statuso. Nurodo, jog privalomoji karo tarnyba yra kiekvieno pilnamečio Lietuvos Respublikos piliečio pareiga, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, o jos atlikimas nelaikytinas nei buvimu politiku, nei valstybės tarnyba teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijoje. Šiaulių TI veikimas (neveikimas) negali būti kvalifikuojamas kaip neteisėtas, nes pagrindo pareiškėją priskirti konkrečiai suimtųjų (nuteistųjų) kategorijai nebuvo. Tokie atsakovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti, remiantis LR laikinojo vidaus tarnybos įstatymo 5 str. (aktuali akto redakcija nuo 1996-01-01 iki 2003-05-01), kuriame nurodyta, kad vidaus tarnybos darbuotojai yra pareigūnai ir tarnautojai. Vidaus tarnybos pareigūnas yra Lietuvos Respublikos pilietis, tarnaujantis vidaus tarnybos padaliniuose, turintis laipsnį ir vykdantis vidaus tarnybos funkcijas. Iš Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 2 d. pažymos Nr. 47SD-875, matyti, kad P. G. Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ajame pulke atliko privalomąją pradinę karo tarnybą, taigi remiantis LR laikinojo vidaus tarnybos įstatymo 5 str. pareiškėjas yra priskiriamas vidaus tarnybos pareigūnui.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012 analogiškoje situacijoje konstatuota, jog pareiškėjas Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ajame pulke atliko privalomąją karo tarnybą ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjui priteisė neturtinę žalą.
Pažymėtina, jog pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 straipsnyje nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti Konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 straipsniu, lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. gegužės 1 d. sprendimą Ebcin v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001 m. gegužės 10 d. sprendimą Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95) ir 1998 m. rugsėjo 23 d. sprendimą A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94)).
Taigi vienas iš atskiro suimtųjų bei nuteistųjų laikymo tikslų – apsaugoti atitinkamą asmenų grupę nuo kitų (privačių) asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes – gyvybę bei sveikatą dėl šių asmenų priklausymo atitinkamai asmenų grupei (nagrinėjamu atveju – buvę teisėsaugos pareigūnai). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ajame pulke atliko privalomąją pradinę karo tarnybą nuo 1998 m. spalio 19 d. iki 1999 m. sausio 29 d., į atsargą išleistas dėl sveikatos būklės. Tarnybą atliko Kaune Vidaus tarnybos 1-ojo pulko 9-oje kuopoje.
Pažymėta, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr.A492 –2917/2012 akcentuojama, kad įkalinimo įstaigose nuteistųjų tarpe galioja jų sukurtos „nerašytos taisyklės“ bei konstatuojama, kad siekiant išvengti aptartos situacijos, įstatymų leidėjas ir nustatė tokių asmenų laikymo /kalinimo atskirai režimą.
Taip pat minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendime nurodoma, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, kad suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, yra imperatyvi. Todėl už nurodyto suėmimo/kalinimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas/kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis laikyti/kalinti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.
Nagrinėjamu atveju, vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančią pareigą, nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Akcentuotina, kad nei Suėmimo vykdymo įstatyme, nei BVK nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis.
Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad valstybės institucijų neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, todėl gali būti sprendžiamas klausimas dėl šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo.
Pareiškėjas teigia, kad dėl valstybei nustatytos pozityvios pareigos nevykdymo jis patyrė neturtinę žalą, kurią apibūdino kaip neigiamus dvasinius išgyvenimus, dėl to buvo kilusi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei, kadangi buvo laikomas su asmenimis, niekada nebuvusiais jokiais Vidaus reikalų ministerijos pareigūnais. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, jog labai bijojo susidorojimo iš jų pusės, jeigu jie būtų sužinoję, kad pareiškėjas yra tarnavęs Vidaus reikalų ministerijos 1-ajame pulke, kadangi pareiškėjas pats yra juos konvojavęs etapais, yra malšinęs riaušes Pravieniškių pataisos namuose.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).
Todėl byloje nustačius, kad pareiškėjas įkalinimo įstaigoje buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo saugumo užtikrinimui skirto suėmimo vykdymo režimo, reikalavimus, darytina išvada, kad dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. sausio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr.A492 -2917/2012 akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Šiuo atveju tai, kad pareiškėjui būnant kartu su kitais asmenimis, pareiškėjas galėjo jausti įtampą, nesaugumo jausmą dėl to, jog išaiškėjus aplinkybei dėl jo tarnybos, su juo gali būti siekiama susidoroti, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Apskaičiuojant neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, jo pasekmes, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais. Įvertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertindamas turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais (aukščiau minėtas LVAT 2013 m. sausio 2 d. sprendimas), atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę – 8 mėnesiai (nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2012 m. balandžio 5 d.), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę (gyvybė, sveikata, saugumas ir kt.), ir tai, kad gavus informaciją apie ankstesnę pareiškėjo tarnybą, pareiškėjas buvo perkeltas Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2 Vilniuje, skirtą vyrams, buvusiems ir esantiems valstybės politikams, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams, teismas sprendžia, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 22 000 Lt neturtinės žalos priteisimo tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. ABTĮ 45 str. 1 d. numato, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Pareiškėjas skunde nenurodė kokias išlaidas prašo priteisti, todėl atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo reikalavimo dėl teismo išlaidų priteisimo nenagrinės, palikdamas jam teisę prašymą su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 5 p. teismas,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo P. G. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui P. G. 3 000 (trys tūkstančiai) Lt neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Pareiškėjo skundo dalį dėl teismo išlaidų atlyginimo palikti nenagrinėtą.
Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.
Teisėjas Žanas Kubeckas