Civilinė byla Nr. e2A-387-372/2023 

                                                                                 Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01238-2018-1

                                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.2.;

                                                                                 2.4.2.13.; 3.2.4.11.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.;

                                                                                 3.3.1.20.

(S)

 

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. spalio 2 d.

Šiauliai

 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Jurgelienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. Č. ir trečiojo asmens S. Š. apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2023 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-210-1112/2023 pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, patikslintą ieškinį atsakovams G. Č., A. V., Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl neteisėtai pastatytų statinių nugriovimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, S. Š..

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Ieškovas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė patikslintą ieškinį atsakovams G. Č., A. V., Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, kuriuo prašo: 1) įpareigoti atsakovą G. Č. per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti jo valdomą statinį Nr. 12, kurio numeris užfiksuotas 2004-11-15 Nesudėtingų statinių išdėstymo brėžinyje (pasirašytame Mažeikių rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjo N. K.), esantį S. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sutvarkyti statybvietę ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo kaštus paskirstyti taip: Mažeikių rajono savivaldybės administracijai nustatyti 10 procentų išlaidų atlyginimo, Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos nustatyti 10 procentų išlaidų atlyginimo, G. Č. nustatyti 80 procentų išlaidų atlyginimo. Jeigu per nustatytą terminą teismo sprendimo atsakovas G. Č. neįvykdys, leisti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti savavališkai pastatytą, atsakovo G. Č. valdomą, statinį Nr. 12, sutvarkyti statybvietę ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo kaštus paskirstyti taip: Mažeikių rajono savivaldybės administracijai nustatyti 10 procentų išlaidų atlyginimo, Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos nustatyti 10 procentų išlaidų atlyginimo, G. Č. nustatyti 80 procentų išlaidų atlyginimo; 2) įpareigoti atsakovą A. V. per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti jo valdomą statinį Nr. 25, kurio numeris užfiksuotas 2004-11-15 Nesudėtingų statinių išdėstymo brėžinyje (pasirašytame Mažeikių rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjo N. K.), esantį S. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sutvarkyti statybvietę ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo kaštus paskirstyti taip: Mažeikių rajono savivaldybės administracijai nustatyti 10 procentų išlaidų atlyginimo, Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos nustatyti 10 procentų išlaidų atlyginimo, A. V. nustatyti 80 procentų išlaidų atlyginimo. Jeigu per nustatytą terminą teismo sprendimo atsakovas A. V. neįvykdys, leisti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti savavališkai pastatytą, atsakovo A. V. valdomą, statinį Nr. 25, sutvarkyti statybvietę ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo kaštus paskirstyti taip: Mažeikių rajono savivaldybės administracijai nustatyti 10 procentų išlaidų atlyginimo, Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos nustatyti 10 procentų išlaidų atlyginimo, A. V. nustatyti 80 procentų išlaidų atlyginimo.

2.       Ieškovas nurodė, kad Šiaulių apygardos prokuratūroje 2018-04-03 buvo gautas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos raštas Nr. (5)-V3-447(2.8), kuriuo prašoma kreiptis į teismą dėl 58 statinių likvidavimo, esančių (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinio, HA grupės ekosistemų apsaugos miškų ūkio paskirties žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo plotas 11,7500 ha, nuosavybės teise priklausantis S. Š..

3.       Žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), su jame stovinčiais 58 statiniais yra valstybės saugomoje teritorijoje – draustinyje. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2018-04-19 rašte nurodyta, kad dėl pastatytų statinių žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2015-08-18 atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje ir 2015-09-07 užregistravo Statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktą Nr. SPA-1755-(21.2). Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo duomenimis buvo nustatyta, kad žemės sklypas nuosavybės teise priklauso S. Š., jame įregistruotų statinių nėra. Patikrinimo vietoje metu nustatyta, kad žemės sklype yra 58 statiniai, kurie pagal techninius parametrus priklauso nesudėtingųjų statinių kategorijai.

4.       Iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vakarų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2020-05-29 faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad patikrinimas atliktas žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant pastatytų 58 namelių esamą padėtį ir ginčo objektų statytojus/valdytojus/naudotojus. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos teisės departamento vakarų Lietuvos teisės skyrius atliko papildomą patikrinimą ir 2020-11-30 surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-2525. Statinių savininkai jokių statybos dokumentų, nuosavybę patvirtinančių dokumentų ir kitokių įsigijimo dokumentų nepateikė, nuosavybės teisių į statinius VĮ Registrų centre neįregistravo.

5.       Ieškovas pažymėjo, kad draustinyje esantys statiniai pažeidžia imperatyvias įstatymų nuostatas – Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias statybos darbus saugomose teritorijose, taip pat ir viešąjį interesą saugoti ypač vertingas vietoves. Statiniai, kurie priskirti kilnojamiems daiktams, pažeidžia Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnį. Draustinyje esantys statiniai yra naudojami nesuprojektavus nuotekų šalinimo ir valymo įrenginių, pavojų kelia netinkamas elektros tinklų įvedimas apvyniojant aplink augančius medžius, neįvertintos ir kitos svarbios aplinkybės, kurios draustinyje kelia ypatingą pavojų saugomiems objektams. Viešojo intereso, susijusio su saugomomis teritorijomis, pažeidimo pašalinimas turėtų būti nukreiptas į šios teritorijos mokslinės, ekologinės, kultūrinės ir kitokios vertės, kuria ši teritorija pasižymi, išsaugojimą ar atkūrimą. Šiuo atveju viešojo intereso gynimas yra susijęs su Saugomų teritorijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu draustinių steigimo tikslu – išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus (vertybes), vietoves.

6.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino dalį Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo dėl namelių Nr. 12 ir Nr. 25 bei bylą grąžino nagrinėti į pirmąją instanciją, kadangi dėl šių dviejų atsakovų buvo pagrindas spręsti, ar neturėtų būti neteisėtos (savavališkos) statybos padarinių našta paskirstyta tarp šių atsakovų ir atsakingų institucijų. Dėl likusių pasisakė, jog sprendimas griauti statinius, pastatytus pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, atitinka nuosavybės teisės ribojimo proporcingumo sąlygą.

7.       Į bylą pateikti dokumentai, kurie įvardijami statybos leidimais, t. y. 1996-07-11 leidimas Nr. 140, išduotas G. Š. (statinys Nr. 12, kurio numeris užfiksuotas 2004-11-15 Nesudėtingų statinių išdėstymo brėžinyje) ir 1996-08-22 leidimas Nr. 165, išduotas V. V. (statinys Nr. 25, kurio numeris užfiksuotas 2004-11-15 Nesudėtingų statinių išdėstymo brėžinyje), pasirašyti (duomenys neskelbtini) seniūno V. D. ir suderinti su Aplinkos apsaugos agentūra. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1994-12-22 įsakymu Nr. 249 patvirtintose taisyklėse dėl leidimų statyti ir griauti išdavimo 4 dalyje nustatyta, kad leidimus išduoda apskrities valdytojo administracijos valstybinė statybos inspekcija. Įsakymo 11 dalyje nustatyta, kokie turi būti pateikti dokumentai leidimui gauti. Iš tuo laikotarpiu galiojusio teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad (duomenys neskelbtini) seniūnas nėra įgaliotas statybos priežiūrą vykdantis asmuo, o išduoti leidimai neatitinka nei formos, nei turinio reikalavimų. Žemės sklypas, kuriame buvo leista pasistatyti namelius, tuo metu priklausė valstybei, nebuvo išnuomotas kitiems asmenims, jis priskirtas draustinio teritorijai ir miško žemei, todėl leidimų išdavimas ir statyba tokiame žemės sklype negalimi. (duomenys neskelbtini) seniūnas V. D., išdavęs G. Š. leidimą Nr. 140, tą pačią dieną sudarė ir sutartį Nr. 25, kurios 1 punkte nurodyta, kad „savininkas įsipareigoja namuką statyti be pamatinį“. Prie leidimo Nr. 165, išduoto V. V., nėra išlikęs sutarties dokumentas, tačiau vertinant aplinkybių visumą: leidimas buvo išduotas praėjus tik mėnesiui po leidimo Nr. 140 išdavimo; (duomenys neskelbtini) seniūnui nėra suteikta teisė išduoti statybos leidimus; leidimas suderintas su Aplinkos apsaugos agentūra; žemės sklypas priklausė valstybei ir turėjo apribojimus; dalis namelių yra kilnojamieji objektai; dalis namelių buvo pastatyti kitoje vietoje ir į ginčo sklypą tik atvežti, galima daryti prielaidą, kad ir šiuo atveju buvo išduotas leidimas pasistatyti be pamatinį namuką. (duomenys neskelbtini) seniūno sudarytos sutarties su atsakovais pasistatyti be pamatinį namuką buvo nesilaikyta.

8.       Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos Vakarų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentas atliko patikrinimą ir 2020-05-29 surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą (duomenys neskelbtini), kurio metu nustatė, kad tik objektai Nr. 18 ir Nr. 21 pastatyti ant betoninių blokų, akmenų, prie jų nepritvirtinti, t. y. neturi sąlyčio su žeme ir gali būtį perkelti į kitą vietą jų neišardžius, nesumažinus jų vertės, t. y. objektai atitinka kilnojamojo daikto sąvoką. Visi kiti objektai pripažinti nekilnojamaisiais daiktais, taip pat ir objektai Nr. 12 ir Nr. 25.

9.       Ieškovas nurodė, kad G. Š. namelį Nr. 12 2008 m. pardavė G. Č., o V. V. namelį Nr. 25 pardavė J. Č., kuris 2002 m. perleido žentui A. V.. Nei vienas iš sandorių nebuvo patvirtintas nei notariškai, nei raštiškai, sandoriai vyko žodiniu susitarimu. Atsakovai vengė išviešinti ir įteisinti savo įsigytus namelius, įsigydami nereikalavo jokių nuosavybės dokumentų, nesiėmė jokių priemonių statinius legalizuoti, įregistruoti juos nekilnojamojo turto registre, nors tam buvo pakankamai laiko, vadinasi, jie prisiėmė visą ateityje galinčią kilti riziką ir jiems negalėjo kilti jokių lūkesčių.

10.       Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl (duomenys neskelbtini) seniūno neteisėtai išduoto leidimo pastatyti be pamatinį namuką draudžiamoje vietoje kyla pareiga atsakyti už sukeltas pasekmes. Taip pat Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl 1996 m. Aplinkos apsaugos agentūros viršininko A. D. leidimų suderinimo ir 2006 m. Mažeikių rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjo N. K. suderinto geodezinio matavimo kyla pareiga atsakyti už struktūrinių padalinių sukeltas pasekmes. Leidimų išdavimas, jų suderinimas ir geodezinio plano suderinimas sudarė prielaidas atsakovų G. Č. ir A. V. lūkesčiams kilti ir, kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, valstybės institucijos leidimo, nors ir neteisėto, gavimas gali sukurti asmenims lūkestį ir pagrįstą tikėjimą, jog statinio statyba, remiantis tokiu leidimu, yra teisėta.

11.       Ieškovas nurodė, kad sprendžiant atsakomybės dydžio klausimą, yra reikšminga, kad namelių Nr. 12 ir Nr. 25 savininkams buvo išduoti leidimai pasistatyti be pamatinius namelius, tačiau atsakovai patys juos padarė nekilnojamaisiais objektais, įrengdami pamatus, arba tokius įsigijo, nesilaikydami nustatytos tokio turto įsigijimo tvarkos. Dėl nurodytų aplinkybių didžioji pasekmių ir išlaidų dalis turi tekti būtent savininkams, nes dėl jų veiksmų tapo sunkiau pašalinti statinius ir padidėjo pašalinimo išlaidos.

12.       A. G. Č. atsiliepime prašė ieškovo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13.       Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas net nenurodė, kodėl atsakovui turėtų kilti net 80 proc. savavališkos statybos padarinių šalinimo kaštų, o Mažeikių rajono savivaldybės administracijai ir Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos tik po 10 procentų, t. y., kuo remdamasis ieškovas nustatė būtent tokias proporcijas. Atsakovo vertinimu, visiškai reikšmės neturi tai, kokie nameliai buvo pastatyti, kadangi namelių statyba buvo pripažinta savavališka statyba ir įpareigota juos nugriauti. Daugiau jokių argumentų, dėl kurių atsakovui turėtų kilti didesni savavališkos statybos padarinių šalinimo kaštai, ieškovas nenurodė. Atsakovas nurodė, jog šiuo atveju jam iš viso neturėtų atsirasti savavališkos statybos padarinių šalinimo kaštai, t. y., iš viso neturėtų kilti jo civilinė atsakomybė, o statybos padarinių šalinimo našta turėtų būti paskirstoma tik tarp valstybės institucijų, kurių veiksmai ir nulėmė leidimo statyti ginčo statinius išdavimą. Iš neteisės teisė atsirasti negali (lot. ex in juria non oritur jur), t. y., tik valstybės institucijų, kuriomis pasitikėjo ir turėjo pagrindo pasitikėti statinio (namelio Nr. 12) statytojas, veiksmai nulėmė tolesnius statytojo veiksmus – savavališką statybą.

14.       Atsakovas nurodė, kad prielaidas savavališkai statybai sudarė būtent valstybės institucijos – Savivaldybė ir Departamentas, jų atlikti neteisėti veiksmai (išduoti leidimai statyboms – 1996-07-11 leidimas Nr. 140, išduotas G. Š. (statinys Nr. 12, kurio numeris užfiksuotas 2004-11-15 Nesudėtingų statinių išdėstymo brėžinyje), pasirašytas (duomenys neskelbtini) seniūno V. D. ir suderintas su Aplinkos apsaugos agentūra), kurių pagrindu buvo pradėtos savavališkos statybos. Namelių statytojai statybas pradėjo tik gavę atitinkamų valstybės institucijų leidimus. Jeigu valstybės institucijos, kuriomis asmenys neturėjo pagrindo nepasitikėti, nebūtų suklaidinusios namelių statytojų (sukūrusios pagrįstą lūkestį ir tikėjimą, jog statinio statyba, remiantis išduotu leidimu, yra teisėta), nameliai iš viso net nebūtų buvę pastatyti. Viešojo administravimo subjektai tinkamai neatliko savo pareigų, susijusių su administracinių sprendimų priėmimu ir administracinių paslaugų teikimu, dėl to ir buvo įvykdytos savavališkos statybos. Be to, toks valstybės institucijų elgesys (netinkamas veikimas), kai valstybės institucijos tam tikrą laiką toleravo ginčo statinių statybą, laiku nesiėmė veiksmų dėl viešojo intereso gynimo ar laikėsi skirtingo požiūrio dėl viešojo intereso gynimo galimybės, sudarė pagrindą atsakovams manyti, kad ginčo statinių statyba yra teisėta ar, kad bus pagrindas ją įteisinti. Valstybės institucijų neteisėti veiksmai buvo konstatuoti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo.

15.       Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju netgi yra nustatyti dėl neteisėto statybos leidimo išdavimo kalti asmenys, kurių neteisėti veiksmai ir lėmė statybos neteisėtumą, t. y., Savivaldybė ir Departamentas (netgi konkretūs valstybės tarnautojai). Šios abi institucijos yra atsakingos už savavališkos statybos atsiradimą (sudarė tam prielaidas), dėl to jos ir turėtų pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y., proporcingai pasidalinti savavališkos statybos padarinių šalinimo išlaidas. Namelio Nr. 12 statytojas (jo teisių perėmėjas atsakovas) jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl jam negali kilti civilinė atsakomybė. Ieškovo patikslintas ieškinys atsakovo atžvilgiu yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Savavališkos statybos padarinių šalinimo našta turėtų būti proporcingai paskirstoma tik tarp Savivaldybės ir Departamento, kurių neteisėti veiksmai sudarė prielaidas savavališkai namelio Nr. 12 statybai.

16.       Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime prašė atsakovų atžvilgiu patikslintą ieškinį nagrinėti teismo nuožiūra, patikslintą ieškinį Departamento atžvilgiu atmesti, Departamentą į bylą įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu, atstovaujančiu valstybę, netenkinus antrojo prašymo, Aplinkos apsaugos departamentą prie Aplinkos ministerijos pakeisti valstybe, kurią atstovauja Departamentas, į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją.

17.       Atsakovas nurodė, kad su patikslintu ieškiniu sutinka iš dalies, nesutinka su patikslinto ieškinio reikalavimais dalyje dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo kaštų paskirstymo.

18.       Atsakovas nurodė, jog byloje nustatyta, kad Mažeikių rajono (duomenys neskelbtini) seniūnas 1996 m. neteisėtai išdavė leidimus G. Š. ir V. V. (dėl namelių, kuriuos valdo atsakovai A. V. ir G. Č.) pasistatyti namelius prie (duomenys neskelbtini), o 2004-11-15 atsakovo S. Š. užsakymu buvo suderintas Nesudėtingų statinių išdėstymo brėžinys, kuriame buvo užfiksuoti 58 poilsio nameliai, šis brėžinys buvo pateiktas Mažeikių rajono aplinkos apsaugos agentūrai suderinti, N. K. 2006-09-25 šį Nesudėtingų statinių išdėstymo brėžinį suderino. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Nesudėtingų statinių išdėstymo brėžinio Mažeikių rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas N. K. nepasirašė, brėžinį pasirašė jį sudaręs asmuo – topo nuotraukos vykdytojas R. S.. Departamento, kaip derinančios institucijos, atstovas taip pat netvirtino Nesudėtingų statinių išdėstymo brėžinio, o tik ant paruošto ir pasirašyto dokumento uždėjo rekvizitą – suderinimo vizą, kad brėžinys atitinka tikrovėje esančias faktines aplinkybes. Atsakovas akcentavo, kad brėžinys buvo sudarytas ne naujai pastatytiems statiniams, o statiniams, kurie stovėjo iki 1998 metų, t. y., seniai pastatytam turtui (iki kol Telšių apskrities viršininko 1998-06-10 sprendimu buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į A. Š. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,68 ha žemės, 9,07 ha miško adresu (duomenys neskelbtini). Ne Departamento kompetencija buvo tikrinti, ar ginčo pastatai pastatyti teisėtai, tuo labiau, kad šio brėžinio suderinimo metu ginčo dėl pastatų nebuvo, buvo tik ruošiami dokumentai esamų pastatų galimam įteisinimui.

19.       Atsakovas nurodė, kas ieškovas nepateikė bei neįrodė Departamento atsakomybės laipsnio, kokie konkretūs aplinkosaugos reikalavimai buvo pažeisti, todėl ieškinys Departamento atžvilgiu laikytinas nepagrįstu ir turėtų būti atmestas, o Departamentas turėtų būti pakeistas valstybe, kurią atstovauja Departamentas, į bylą įtraukiant trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Netenkinus prašymo įtraukti į bylą valstybę, kurią atstovauja Departamentas, trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtrauktina Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, kuri valdo lėšas, kuriomis apmokama žala dėl valstybės įstaigų neteisėtų sprendimų, nes teismo sprendimas gali turėti įtakos jos teisėms ir pareigoms.

20.       Trečiasis asmuo S. Š. atsiliepime prašė ieškovo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

21.       Trečiasis asmuo nurodė, kad nėra tinkamas atsakovas. Pažymėjo, kad atsakovams G. Č. ir A. V. iš viso neturėtų kilti pareiga prisiimti savavališkos statybos padarinių šalinimo kaštus, t. y., iš viso neturėtų kilti jų civilinė atsakomybė, o statybos padarinių šalinimo našta turėtų būti paskirstoma tik tarp valstybės institucijų, kurių veiksmai ir nulėmė leidimų statyti ginčo statinius išdavimą ir kitas neigiamas pasekmes. Trečiojo asmens nuomone, prielaidas savavališkai statybai sudarė būtent valstybės institucijos – Savivaldybė ir Departamentas, jų atlikti neteisėti veiksmai (išduoti leidimai statyboms), kurių pagrindu buvo pradėtos savavališkos statybos. Namelių statytojai statybas pradėjo tik gavę atitinkamų valstybės institucijų leidimus. Jeigu valstybės institucijos, kuriomis asmenys neturėjo pagrindo nepasitikėti, nebūtų suklaidinusios namelių statytojų (sukūrusios pagrįstą lūkestį ir tikėjimą, jog statinio statyba, remiantis išduotu leidimu, yra teisėta), nameliai iš viso net nebūtų buvę pastatyti. Tokiu būdu viešojo administravimo subjektai tinkamai neatliko savo pareigų, susijusių su administracinių sprendimų priėmimu ir administracinių paslaugų teikimu.

22.       Trečiasis asmuo nurodė, kad valstybės institucijų neteisėti veiksmai konstatuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022-11-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-1075/2022, kurioje nustatyti dėl neteisėto statybos leidimo išdavimo kalti asmenys, kurių neteisėti veiksmai ir lėmė statybos neteisėtumą, t. y., Savivaldybė ir Departamentas, netgi konkretūs valstybės tarnautojai. Todėl pripažintina, jog šios abi institucijos yra atsakingos už savavališkos statybos atsiradimą (sudarė tam prielaidas), dėl ko jos ir turėtų pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y., pasidalinti savavališkos statybos padarinių šalinimo išlaidas. A. G. Č. ir A. V. jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl jiems negali kilti civilinė atsakomybė – pareiga pašalinti savavališkos statybos padarinius.

23.       Atsakovė Mažeikių rajono savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad sutinka su pareikštu ieškinių ir neprieštarauja, kad jis būtų patenkintas.

24.       Trečiasis asmuo Žemaitijos nacionalinio parko direkcija atsiliepime nurodė, jog palaiko ieškovo reikalavimus visa apimtimi bei prašo juos tenkinti.

25.       Trečiasis asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime nurodė, kad palaiko visus ieškovo patikslintame ieškinyje nurodytus reikalavimus visa apimtimi bei prašo juos tenkinti.

26.       Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime nurodė, jog neprieštarauja, kad ieškinys būtų tenkinamas, teismui nustačius atsakovų kaltę. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad atsakovai byloje nepateikė jokių įrodymų, kad jų naudojami ginčo statiniai yra pastatyti teisėtai, o savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir nuosavybės teisė į tokį statinį negali būti įgyjama.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

27.       Telšių

apylinkės teismo Akmenės rūmų 2023 m. kovo 29 d. sprendimu nuspręsta ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, patikslintą ieškinį tenkinti visiškai; įpareigoti atsakovą G. Č. per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti jo valdomą statinį Nr. 12, kurio numeris užfiksuotas 2004-11-15 Nesudėtingų statinių išdėstymo brėžinyje (pasirašytame Mažeikių rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjo N. K.), esantį S. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sutvarkyti statybvietę ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo kaštus paskirstyti taip: Mažeikių rajono savivaldybės administracijai nustatyti 20 procentų išlaidų atlyginimo, Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos nustatyti 10 procentų išlaidų atlyginimo, G. Č. nustatyti 70 procentų išlaidų atlyginimo; jeigu per nustatytą terminą teismo sprendimo atsakovas G. Č. neįvykdys, leisti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti savavališkai pastatytą, atsakovo G. Č. valdomą, statinį Nr. 12, sutvarkyti statybvietę ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo kaštus paskirstyti taip: Mažeikių rajono savivaldybės administracijai nustatyti 20 procentų išlaidų atlyginimo, Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos nustatyti 10 procentų išlaidų atlyginimo, G. Č. nustatyti 70 procentų išlaidų atlyginimo; įpareigoti atsakovą A. V. per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti jo valdomą statinį Nr. 25, kurio numeris užfiksuotas 2004-11-15 Nesudėtingų statinių išdėstymo brėžinyje (pasirašytame Mažeikių rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjo N. K.), esantį S. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sutvarkyti statybvietę ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo kaštus paskirstyti taip: Mažeikių rajono savivaldybės administracijai nustatyti 20 procentų išlaidų atlyginimo, Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos nustatyti 10 procentų išlaidų atlyginimo, A. V. nustatyti 70 procentų išlaidų atlyginimo; jeigu per nustatytą terminą teismo sprendimo atsakovas A. V. neįvykdys, leisti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti savavališkai pastatytą, atsakovo A. V. valdomą, statinį Nr. 25, sutvarkyti statybvietę ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo kaštus paskirstyti taip: Mažeikių rajono savivaldybės administracijai nustatyti 20 procentų išlaidų atlyginimo, Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos nustatyti 10 procentų išlaidų atlyginimo, A. V. nustatyti 70 procentų išlaidų atlyginimo.

28.       Teismas nurodė, kad seniūnas neturėjo jokios kompetencijos išduoti leidimus statyti namelius, taip pat rinkti rinkliavas už tokių leidimų išdavimą; aplinkos apsaugos viršininkas neturėjo teisinio pagrindo derinti be jokio teisinio pagrindo ir nekompetentingos institucijos išduotą leidimą statyti poilsio namelius, todėl darytina išvada, kad ginčo objektai yra pastatyti pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, kurį priėmė seniūnas ir suderino Aplinkos apsaugos agentūros viršininkas.

29.       Teismas vertino, kad seniūno veiksmai, išduodant be jokio teisinio pagrindo leidimus statyti statinius draustinio teritorijoje, užtraukia Savivaldybės administracijos atsakomybę, įskaitant pareigą dengti neteisėtos statybos padarinių šalinimo (griovimo) išlaidas; Aplinkos apsaugos agentūros viršininko veiksmai suderinti leidimus statyti statinius draustinio teritorijoje, Mažeikių rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjo 2006-09-25 suderintas Nesudėtingų statinių išdėstymo brėžinys neatitiko Saugomų teritorijų įstatymo ir kitų norminių teisės aktų reikalavimų, todėl taip pat užtraukia teises ir pareigas perėmusios institucijos, t. y. Departamento, atsakomybę.

30.       Teismas pažymėjo, kad atsakovai, įgydami ir toliau valdydami statinius, iš esmės nesidomėjo jų statusu, teisine registracija, statybos teisėtumu, statybos saugomoje teritorijoje sąlygomis. Teismas sprendė, kad toks elgesys neatitinka atidaus ir rūpestingo žmogaus standarto, todėl šie asmenys taip pat laikytini atsakingais už neteisėtos (savavališkos) statybos padarinių pašalinimą. Teismas vertino, kad statinių statytojų ir valdytojų veiksmai, pastatant, įrengiant, remontuojant ir valdant ginčo statinius, vietoje kilnojamų ir nesudėtingai iš teritorijos išgabenamų daiktų, didžiąją dalimi lemia neteisėtos (savavališkos) statybos padarinių atsiradimą.

31.       Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teismas pažymėjo, kad statybos padarinių šalinimo išlaidų dydžio nedideli pakeitimai nesudaro pagrindo priteisti iš ieškovo atsakovų turėtų bylinėjimosi išlaidų.

32.       Įvertinęs visas aplinkybes bei priežastis, dėl kurių susidarė išlaidos, atsižvelgdamas į tai, kad prokuroro reikalavimai dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo ir išlaidų paskirstymo iš esmės buvo patenkinti, teismas vertino, kad trečiojo asmens S. Š. patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo nepriteistinos.

 

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

 

33.       Apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atsakovas G. Č. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2023 m. kovo 29 d. sprendimą dalyje dėl ieškovo patikslinto ieškinio atsakovui G. Č. ir priimti naują sprendimą – ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, patikslintą ieškinį atsakovo G. Č. atžvilgiu atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

33.1.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės normų dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo išlaidų paskirstymo aiškinimo ir taikymo praktikos, padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovui tenka pareiga nugriauti statinį Nr. 12 ir sutvarkyti statybvietę, neteisingai paskirstė neteisėtos statybos padarinių pašalinimo kaštus.

33.2.                      Priežastis neteisėtiems veiksmams atsirasti buvo valstybės institucijų pareigūnų veiksmai, tačiau teismas savavališkos statybos padarinių šalinimo naštą paskirstė taip, jog iš esmės visa atsakomybė tenka atsakovui, kaip statinio Nr. 12 naudotojui. Atsakovas dėl leidimo statyboms į valstybės institucijas nesikreipė, nes pats namelio Nr. 12 nestatė, o jį įgijo iš kito savininko, kuriam sumokėjo 30000,00 Lt, mokėjo žemės mokesčius. Atsakovas namelį įgijo tik po 12 metų nuo namelio pastatymo, kai per šį laiką valstybės institucijoms buvo žinoma, kad namelis stovi, kad jis stovi draustinio teritorijoje, o žemės sklypas, ant kurio stovi namelis, kasmet buvo tikrinamas ir jokių pažiedimų nustatyta nebuvo. Atsakovas net negalėjo įtarti ar numanyti, kad namelio Nr. 12 statybos yra neteisėtos. Nors atsakovas klydo dėl statinio paskirties, nes jį laikė kilnojamuoju daiktu, kuriam nėra reikalinga registracija, tačiau ne atsakovo suklydimas, o valstybės institucijų veiksmai leido neteisėtoms statyboms atsirasti.

33.3.                      Prielaidas savavališkai statybai sudarė būtent valstybės institucijos. Namelių statytojai statybas pradėjo tik gavę atitinkamų valstybės institucijų leidimus. Viešojo administravimo subjektai tinkamai neatliko savo pareigas, susijusias su administracinių sprendimų priėmimu ir administracinių paslaugų teikimu, dėl ko ir buvo įvykdytos savavališkos statybos.

33.4.                      Teismas nenurodė jokių motyvų, kuo remiantis nustatyti teismo nurodyti išlaidų paskirstymo procentai. Atsakovas niekaip neprisidėjo prie savavališkos statybos padarinių atsiradimo ar šių padarinių pašalinimo kaštų padidėjimo. Be to, namelis Nr. 12 nėra su įtvirtintais pamatais, o yra pastatytas ant polių, todėl tai ir suklaidino atsakovą dėl šio statinio laikymo nekilnojamuoju objektu, kuriam reikalinga teisinė registracija. Namelis buvo naudojamas tik asmeninėms reikmėms, o ne komerciniais tikslais. Atsakovas ir taip patyrė išlaidų dėl namelio įsigijimo ir žemės sklypo, ant kurio stovi namelis, mokesčių, todėl namelį nugriovus, atsakovas patirtų žalą, nes netektų savo įsigyto statinio. Atlikta savavališka statyba buvo tik pasekmė jau atliktų neteisėtų veiksmų – neteisėto statybos leidimo išdavimo ir su tuo susijusių dokumentų suderinimo.

33.5.                      Nepagrįsta teismo išvada, jog atsakovo turtinė padėtis negali būti pagrindu sumažinti ar padidinti neteisėtos statybos padarinių pašalinimo kaštų dalį. Teismas net nevertino pateiktų įrodymų apie tai, jog namelio Nr. 12 nugriovimo darbai ir statybvietės sutvarkymas pagal pateiktą sąmatą gali kainuoti 35088,49 Eur. Atsakovo (senatvės pensijos sulaukęs asmuo) gaunamos pajamos per mėnesį yra vos 600,00 Eur. Atsakovas negalės įgyvendinti teismo priimto sprendimo. Atsakovui nenugriovus statinio per 12 mėnesių terminą, tai padaryti yra įpareigojama kita valstybės institucija – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos apsaugos ministerijos, kuri turės ne tik savo lėšomis padengti savavališkos statybos padarinių pašalinimo darbus, tačiau vėliau turės bylinėtis su atsakovu ir kitais asmenimis dėl šių išlaidų prisiteisimo. Taigi nepagrįstai našta yra užkraunama ne tik ant atsakovo pečių, bet ir ant kitos valstybinės institucijos, niekuo nesusijusios su šiuo ginču, pečių.

33.6.                      Nesutiktina su teismo padaryta išvada, jog atsakovui nėra proporcingai atlygintinos šio patirtos išlaidos. Atsakovas gynėsi nuo ieškovo pareikštų reikalavimų, patyrė bylinėjimosi išlaidų, laikytina, jog jo naudai teismas sumažino savavališkos statybos padarinių išlaidas nuo 80 proc. iki 70 proc. Taigi iš ieškovo proporcingai turėjo būti priteistos ir atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Byla buvo nagrinėjama iš naujo, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui tenkinus atsakovo kasacinį skundą iš dalies. Taigi turėjo būti proporcingai paskirstomos ir šios atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, kadangi ne dėl atsakovo kaltės byla nebuvo išnagrinėta ją nagrinėjant pirmą kartą, o dėl to, jog ieškovas iš karto tinkamai nesuformulavo savo ieškinio reikalavimų.

34.       Apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo trečiasis asmuo S. Š. prašo Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2023 m. kovo 29 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš ieškovo trečiojo asmens naudai jo patirtas bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

34.1.                      Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, klaidingai jas taikė, nesilaikė rungimosi principo, vadovavosi netinkamais teisiniais argumentais bei nepagrįstomis teorinėmis prielaidomis.

34.2.                      Trečiasis asmuo atsiliepime buvo nurodęs ir laikėsi pozicijos, kad ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui S. Š., kuris atsakovu buvo patrauktas nepagrįstai, nepareiškiant jam jokio materialinio reikalavimo. Toks ieškovo sprendimas nulėmė neišvengiamą pareigą pateikti atsiliepimą, patirti išlaidas advokato paslaugoms įgyti. Priežastis, dėl kurios susidarė bylinėjimosi išlaidos, yra ieškovo netinkamas procesinių prievolių vykdymas, o ne S. Š. buvimas žemės savininku. Ieškovo prašymas nelaikyti S. Š. atsakovu buvo pareikštas jau po to, kai S. Š. patyrė išlaidas. Patikslinto ieškinio pagrindu byloje dalyvaujančiu asmeniu nepagrįstai tapęs S. Š. bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl ieškovo netinkamų teisinių sprendimų ir veiksmų, todėl jos jam turi būti kompensuotos iš atsakingo asmens –ieškovo. Pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises, įskaitant ir teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

34.3.                      Teismas teisingai nurodė, kad dėl bylinėjimosi išlaidų turi būti sprendžiama, atsižvelgiant į šalių procesinio elgesio tinkamumą bei priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, todėl šiuo atveju taikytinos CPK 93 straipsnio 4 dalies, 94 straipsnio 1 dalies nuostatos. Tačiau teismas šias teisės normas taikė klaidingai.

35.       Atsiliepime į atsakovo G. Č. ir trečiojo asmens S. Š. apeliacinius skundus, ieškovas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo apeliacinius skundus atmesti, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai sumenkina savo atsakomybės dalį dėl neteisėtai pastatyto statinio įsigijimo, suabsoliutina institucijų atsakomybę visiškai ignoruodamas, kad statybos leidimai, atitinkantys tokiam dokumentui keliamus reikalavimus, neišduoti, institucijos sutiko išduoti leidimą pasistatyti kilnojamąjį daiktą ir, nors jis taip pat yra neteisėtas, tai nėra statybą leidžiantis dokumentas. Be to, atsakovas ignoruoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 10 d. nutartyje nustatytas aplinkybes, kurių pagrindu galima išvada, kad institucijos nesielgė pakankamai atsakingai ir rūpestingai, tačiau dėl to asmenys galėjo nepagrįstai ilgai eksploatuoti savavališkai pastatytus statinius draustinio teritorijoje. Ir tik pačių asmenų nerūpestingas elgesys, prisiimta rizika lėmė, kad dabar jie turi savo lėšomis pašalinti statinius. Tai, kad teismo sprendimu buvo nustatytos kitokios dalys, nekeičia ieškinio esminio reikalavimo, kad atsakovai savo lėšomis privalo atlyginti 100 procentų išlaidų, todėl laikytina, kad teismas sprendimu visiškai patenkino ieškovo reikalavimus ir visos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovų. Proceso metu paaiškėjo, kad namelių valdytojai neturi jokių nuosavybę patvirtinančių dokumentų, buvo sudarytos tik žemės nuomos sutartys su žemės savininku, kuris, žinodamas, kad draustinio teritorijoje negalima namelių statyba, vis tiek leido juos eksploatuoti. Tokiu būdu buvo sukurti asmenims nepagrįsti lūkesčiai, klaidingai sukurta iliuzija, kad viskas yra teisėta. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas sprendė, kad galimas ginčas ir dėl pareigos žemės savininkui prisidėti prie statybos padarinių šalinimo, todėl į bylą atsakovu buvo įtrauktas ir S. Š.. Jis buvo pagrįstai įtrauktas į bylą proceso šalimi, nes statiniai yra žemės sklype, kuris jam priklauso nuosavybės teise. Teismas pagrįstai nusprendė, kad prokuroro reikalavimai dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo ir išlaidų paskirstymo iš esmės buvo patenkinti, o trečiojo asmens S. Š. patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo nepriteistinos.

36.       Atsiliepime į trečiojo asmens apeliacinį skundą atsakovas G. Č. prašo trečiojo asmens apeliacinį skundą tenkinti. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

37.       Atsiliepime į atsakovo G. Č. ir trečiojo asmens S. Š. apeliacinius skundus atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti, dėl trečiojo asmens apeliacinio skundo spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad sprendimas atsakovo G. Č. atžvilgiu yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis aktualiu teisiniu reguliavimu, teismui nešališkai ir tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, padarius pagrįstas išvadas.

38.       Atsiliepime į atsakovo G. Č. ir trečiojo asmens S. Š. apeliacinius skundus atsakovė Mažeikių rajono savivaldybės administracija prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti, dėl trečiojo asmens apeliacinio skundo spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad sprendimas atsakovo G. Č. atžvilgiu yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis aktualiu teisiniu reguliavimu, teismui nešališkai ir tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, padarius pagrįstas išvadas.

39.       Atsiliepimuose į atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

40.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

 

Dėl faktinių bylos aplinkybių

41.       Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2021 m. gegužės 19 d. sprendimu tenkintas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, patikslintas ieškinys visiškai, teismas įpareigojo atsakovus S. Š., S. B., Z. K., G. B., M. S., D. P., A. M., V. D., A. K., A. Ž., G. Č., E. P., E. Z., R. A., K. B., D. N., E. A., T. M., D. V., N. T., G. B., A. V., V. V., L. R., V. K., K. S., D. B., V. K., I. Ž., D. M., A. S., S. J., I. N., A. A., E. K., H. L., R. F., I. D., V. K., B. V., V. D., M. J., V. K., D. Z., A. B., D. R., E. K., L. Ž., A. B., V. B., R. K., V. Š., J. S., J. K. per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti jų valdomus statinius ir kilnojamus daiktus, esančius atsakovui S. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietes. Jeigu per nustatytą terminą teismo sprendimo atsakovai neįvykdys, leisti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nugriauti savavališkai pastatytus, atsakovų valdomus statinius ir sutvarkyti statybvietes jų lėšomis.

42.       Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, 2021 m. lapkričio 8 d. nutartimi nutarė Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

43.       Lietuvos Aukščiausias Teismas 2022 m. lapkričio 10 d. išnagrinėjo civilinę bylą pagal A. V., A. S., A. B., A. B., A. A., A. V., A. K., B. V., D. R., D. B., D. N., D. P., E. K., E. K., E. P., E. A., G. B., G. Č., G. B., H. L., I. D., I. K., J. S., L. Ž., L. R., M. S., R. K., R. A., S. B., S. Š., T. M., V. Š., V. D., V. K., V. B., V. K., V. D., V. K., Z. K. kasacinį skundą bei atsakovų A. M. ir E. Z. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutarties ir panaikino Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo dalis, kuriomis atsakovai A. V. ir G. Č. įpareigoti per 12 (dvylika) mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti jų valdomus statinius, atitinkamai Nr. 25 ir Nr. 12, kurių numeriai užfiksuoti 2004-11-15 Nesudėtingų statinių išdėstymo brėžinyje (pasirašytame Mažeikių rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjo N. K.), esančius atsakovui S. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, o šiems atsakovams šių veiksmų neatlikus, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos leista nugriauti statinius atsakovų lėšomis, taip pat panaikino Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutarties dalis, kuriomis paliktos nepakeistos minėtos Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo dalys, ir šias bylos dalis perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. K. T. apylinkės teismo Akmenės rūmų 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutarties dalis paliko nepakeistas.

44.       Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2022 m. lapkričio 10 d. nutartyje nurodė, kad remdamasis nutartyje nurodyta teismų praktika bei byloje nustatytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad sprendimas griauti statinius, pastatytus pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, atitinka nuosavybės teisės ribojimo proporcingumo sąlygą. Vertinant statybos padarinių naštos paskirstymą proporcingumo aspektu svarbu nustatyti, ar valstybės institucijų elgesys sudarė pagrindą atsakovams manyti, kad ginčo statinių statyba yra teisėta ir (ar) bus pagrindas ją įteisinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų teisinė padėtis nėra vienoda šiuo atžvilgiu: kaip pirmiau minėta, šioje nutartyje tik du atsakovai galėjo įrodyti, jog ankstesni statinių savininkai gavo, nors ir įstatymo reikalavimų neatitinkantį, tam tikros valstybės institucijos – seniūno leidimą ginčo statiniams statyti; kiti atsakovai neįrodė, jog ginčo statinių valdytojai atitinkamais statybos laikotarpiais būtų gavę statybą leidžiančius dokumentus. Valstybės institucijos leidimo, nors ir neteisėto, gavimas gali sukurti asmenims lūkestį ir pagrįstą tikėjimą, jog statinio statyba remiantis tokiu leidimu yra teisėta. Todėl dėl šių dviejų atsakovų yra pagrindas spręsti, ar neturėtų būti neteisėtos (savavališkos) statybos padarinių našta paskirstyta tarp šių atsakovų ir atsakingų institucijų. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog atsakovams A. V. ir G. Č. priklausantys ginčo statiniai buvo sukurti gavus seniūno leidimą, yra pagrindas remiantis nutartyje nurodyta E. Ž. Teisių Teismo ir kasacinio teismo formuojama praktika spręsti klausimą dėl šios neteisėtos statybos padarinių pašalinimo naštos paskirstymo, įvertinant ne tik šių ginčo statinių valdytojų, bet ir kitų atsakingų asmenų (institucijų) neteisėtų veiksmų įtaką neteisėtos statybos prielaidoms. Pagal neteisėtų veiksmų įtaką šiems neigiamiems padariniams, šių padarinių pašalinimo našta paskirstytina ir tokius veiksmus atlikusiems asmenims (institucijoms).

45.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Telšių apskrities viršininko 1998-06-10 sprendimu Nr. 61-6060 nuspręsta atkurti nuosavybės teises į A. Š. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,68 ha žemės, 9,07 ha miško adresu (duomenys neskelbtini). Nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: XXIX – vandens telkinių apsaugos zonos ir juostos; XXXV – kraštovaizdžio draustinis; XXVI – privatūs miškai; XXX – pelkės. 1998-08-03 sutartimi A. Š. jai priklausantį 11,75 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), padovanojo sūnui S. Š.. 1998-05-25 Grąžinamos natūra žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo akto 4 punkte nurodyta, kad statinių minėtame sklype nėra. Nekilnojamojo turto registro išrašo su istorija duomenimis, žemės sklypas ir jo specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos įregistruotos nuo 1998-07-31.

46.       2018-04-03 Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo gautas Saugomų teritorijų tarnybos raštas, kuriuo buvo prašoma apginti viešąjį interesą kreipiantis į teismą dėl 58 nesudėtingų statinių likvidavimo valstybės saugomojoje teritorijoje. Rašte nurodyta, jog žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), su jame stovinčiais 58 statiniais, yra valstybės saugomoje teritorijoje – draustinyje. 2015-08-18 Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius atliko patikrinimą dėl galimai savavališkai pastatytų statinių (duomenys neskelbtini), priklausančiame S. Š.. Nuvykus į vietą nustatyta, kad žemės sklype yra 58 statiniai, priklausantys I ir II grupės nesudėtingų statinių kategorijai. Iš 2018-04-20 Mažeikių rajono savivaldybės administracijos rašto nustatyta, kad, patikrinus turimus archyvinius dokumentus, Mažeikių rajono savivaldybės administracija nuo 2002 metų nėra išdavusi statybą leidžiančių dokumentų žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Iš Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos pateiktų draustinio būklės vertinimo aktų matyti, kad 2000 m. atliekant draustinio būklės vertinimą nustatyta, kad rytinėje ežero pakrantėje ties (duomenys neskelbtini), atsakovui priklausančiame žemės sklype vykdomos statybos, statomi pastatai, tveriamos tvoros, statybos plečiamos vakarų kryptimi – suleisti namelių pastoliai, nutiesta elektros linija, retinamas miškas bei kertami krūmai apsauginėje vandens juostoje.

47.       Iš Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2020-05-29 faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. (duomenys neskelbtini)-(16.31), 2020-11-30 faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. FAK-2525-(16.31) nustatyta, kad S. Š. priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys statiniai, kurių numeriai nurodyti pagal S. Š. patikrinimo metu pateiktą nesudėtingų statinių išdėstymo brėžinį, suderintą 2006-09-25 Mažeikių rajono Aplinkos apsaugos agentūros vedėjo N. K., stovintys statiniai priskiriami I ir II grupės nesudėtingiems statiniams ir jie priklauso atsakovams: Nr. 12 (I gr.) – G. Č., Nr. 25 (I gr.) – A. V.. Byloje nustatyta, kad S. Š. su A. V. 2001-08-22 sudarė privačios žemės (miško) sklypo nuomos sutartį. 2008-07-11 S. Š. ir G. Č. sudarė paslaugų teikimo sutartį dėl poilsio parko ir paplūdimio ir kitų paslaugų teikimo S. Š. privačios valdos ribose.

48.       Iš G. Č. paaiškinimų nustatyta, kad jis statinį Nr. 12 įsigijo 2008-07-11 iš G. Š., sutartis dėl statinio įsigijimo nebuvo sudaryta. Iš A. V. paaiškinimų nustatyta, kad statinį Nr. 25 jis įgijo iš uošvio (J. Č., kuris namelį buvo pirkęs iš V. V.), jokios sutartys dėl jo įgijimo nebuvo sudarytos.

49.       Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) seniūnas V. D. 1996-07-11 išdavė G. Š. leidimą Nr. 140, kuris buvo 1996-07-19 suderintas su Aplinkos apsaugos agentūros viršininku A. D., statyti poilsio namelį prie (duomenys neskelbtini). Jame nurodyta namelio statybą suderinti su Mažeikių rajono gamtos apsaugos tarnyba. Taip pat (duomenys neskelbtini) seniūnas ir G. Š. 1996-07-11 sudarė sutartį Nr. 25, kuria susitarė dėl poilsio namelio statymo sąlygų bei G. Š. įsipareigojo kasmet mokėti metinį mokestį. Šios sutarties 1 punktas numatė, kad savininkas įsipareigoja namuką statyti be pamatinį. Taip pat seniūnas išdavė G. Š. leidimą Nr. 26, kuriame pažymėta, kad G. Š. yra sumokėjęs 96 metų mokestį už individualų namelį poilsinėje (duomenys neskelbtini) draustinio teritorijoje. (duomenys neskelbtini) seniūnas V. D. 1996-08-22 išdavė V. V. leidimą Nr. 165, kuris 1996-10-01 buvo suderintas su Aplinkos apsaugos agentūros viršininku A. D., statyti poilsio namelį prie (duomenys neskelbtini). Jame nurodyta namelio statybą suderinti su Mažeikių rajono gamtos apsaugos tarnyba.

50.       2004-11-15 atsakovo S. Š. užsakymu buvo sudarytas Nesudėtingų statinių išdėstymo brėžinys, kuriame buvo užfiksuoti 58 poilsio nameliai, brėžinys 2006-09-25 suderintas ir pasirašytas Mažeikių rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjo N. K.. Pagal 2020-05-29 faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą yra 56 statiniai: iš jų 53 nekilnojamieji statiniai ir 3 kilnojamieji daiktai. Ginčo statiniai Nr. 12 ir 25, atsižvelgiant į Statybos įstatymo reglamentavimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, priskirti prie I grupės nesudėtingų statinių.

 

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų

51.       A. G. Č., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės normų dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo išlaidų paskirstymo aiškinimo ir taikymo praktikos, padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovui tenka pareiga nugriauti statinį Nr. 12 ir sutvarkyti statybvietę, neteisingai paskirstė neteisėtos statybos padarinių pašalinimo kaštus.

52.       Kaip jau minėta, Lietuvos Aukščiausias Teismas 2022 m. lapkričio 10 d. nutartimi panaikino Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo dalis, kuriomis atsakovai A. V. ir G. Č. įpareigoti per 12 (dvylika) mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti jų valdomus statinius, atitinkamai Nr. 25 ir Nr. 12, kurių numeriai užfiksuoti 2004-11-15 Nesudėtingų statinių išdėstymo brėžinyje (pasirašytame Mažeikių rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjo N. K.), esančius atsakovui S. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, o šiems atsakovams šių veiksmų neatlikus, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos leista nugriauti statinius atsakovų lėšomis, taip pat panaikino Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutarties dalis, kuriomis paliktos nepakeistos minėtos Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo dalys, ir šias bylos dalis perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. K. T. apylinkės teismo Akmenės rūmų 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutarties dalis paliko nepakeistas.

53.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad šiuo atveju sprendimas griauti statinius, pastatytus pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, atitinka nuosavybės teisės ribojimo proporcingumo sąlygą. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo išvadas, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog dėl pačios namelių statybos teisėtumo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau pasisakė, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovui tenka pareiga nugriauti statinį Nr. 12 ir sutvarkyti statybvietę, yra visiškai nepagrįstas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo išaiškinimus, priėmė sprendimą griauti statinius, pastatytus pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, taip pat išsprendė namelių neteisėtos statybos naštos paskirstymo klausimus.

54.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje nurodė, jog vertinant statybos padarinių naštos paskirstymą proporcingumo aspektu svarbu nustatyti, ar valstybės institucijų elgesys sudarė pagrindą atsakovams manyti, kad ginčo statinių statyba yra teisėta ir (ar) bus pagrindas ją įteisinti. Kasacinis teismas sprendė, kad tik du atsakovai (A. V. ir G. Č.) galėjo įrodyti, jog ankstesni statinių savininkai gavo, nors ir įstatymo reikalavimų neatitinkantį, tam tikros valstybės institucijos – seniūno leidimą ginčo statiniams statyti. Kasacinis teismas pažymėjo, jog valstybės institucijos leidimo, nors ir neteisėto, gavimas gali sukurti asmenims lūkestį ir pagrįstą tikėjimą, jog statinio statyba, remiantis tokiu leidimu, yra teisėta, todėl dėl šių dviejų atsakovų yra pagrindas spręsti, ar neturėtų būti neteisėtos (savavališkos) statybos padarinių našta paskirstyta tarp šių atsakovų ir atsakingų institucijų. 

55.       Byloje nustatyta, kad G. Č. statinį Nr. 12 įsigijo 2008-07-11 iš G. Š., A. V. statinį Nr. 25 įgijo iš uošvio (J. Č., kuris namelį buvo pirkęs iš V. V.), sutartys dėl namelių įgijimo nebuvo sudarytos. (duomenys neskelbtini) seniūnas V. D. 1996-07-11 išdavė G. Š. leidimą Nr. 140, kuris buvo 1996-07-19 suderintas su Aplinkos apsaugos agentūros viršininku A. D., statyti poilsio namelį prie (duomenys neskelbtini). Jame nurodyta namelio statybą suderinti su Mažeikių rajono gamtos apsaugos tarnyba. Taip pat (duomenys neskelbtini) seniūnas ir G. Š. 1996-07-11 sudarė sutartį Nr. 25, kuria susitarė dėl poilsio namelio statymo sąlygų bei G. Š. įsipareigojo kasmet mokėti metinį mokestį. Šios sutarties 1 punktas numatė, kad savininkas įsipareigoja namuką statyti be pamatinį. Taip pat seniūnas išdavė G. Š. leidimą Nr. 26, kuriame pažymėta, kad G. Š. yra sumokėjęs 96 metų mokestį už individualų namelį poilsinėje (duomenys neskelbtini) draustinio teritorijoje. (duomenys neskelbtini) seniūnas V. D. 1996-08-22 išdavė V. V. leidimą Nr. 165, kuris 1996-10-01 buvo suderintas su Aplinkos apsaugos agentūros viršininku A. D., statyti poilsio namelį prie (duomenys neskelbtini). Jame nurodyta namelio statybą suderinti su Mažeikių rajono gamtos apsaugos tarnyba. Taigi pagal byloje esančius duomenis statiniai Nr. 12 ir Nr. 25, kurių numeriai užfiksuoti 2004 m. lapkričio 15 d. Nesudėtingų statinių išdėstymo brėžinyje, draustinio teritorijoje buvo pastatyti gavus (duomenys neskelbtini) seniūno leidimus ir suderinus tokių statinių statybą su Aplinkos apsaugos agentūros viršininku.

56.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad statiniai Nr. 12 ir Nr. 25 yra pastatyti pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, kurį priėmė (duomenys neskelbtini) seniūnas ir suderino Aplinkos apsaugos agentūros viršininkas. Teismas vertino, kad (duomenys neskelbtini) seniūno veiksmai, išduodant be jokio teisinio pagrindo leidimus statyti statinius draustinio teritorijoje, užtraukia Savivaldybės administracijos atsakomybę, įskaitant pareigą dengti neteisėtos statybos padarinių šalinimo (griovimo) išlaidas, kadangi seniūno leidimas, nors ir neteisėtas, galėjo sukurti asmenims lūkestį ir pagrįstą tikėjimą, jog poilsio namelio statyba, remiantis tokiu leidimu, yra teisėta. Teismas taip pat pripažino, kad Aplinkos apsaugos agentūros viršininko veiksmai suderinant leidimus statyti statinius draustinio teritorijoje bei Mažeikių rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjo 2006-09-25 suderintas Nesudėtingų statinių išdėstymo brėžinys neatitiko Saugomų teritorijų įstatymo ir kitų norminių teisės aktų reikalavimų, todėl taip pat užtraukia teises ir pareigas perėmusios institucijos atsakomybę, kadangi galėjo sukelti namelių statytojams ir valdytojams lūkestį, kad ginčo statiniai pastatyti nepažeidžiant aplinkosaugos reikalavimų, taikomų draustiniams.

57.       Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje situacijoje valstybės institucijos savo pareigas vykdė iš esmės netinkamai, priėmė sprendimus, prieštaraujančius teisės aktams, o toks jų elgesys sudarė pagrindą atsakovams manyti, kad ginčo statinių statyba yra teisėta. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad valstybės institucijoms turi būti paskirstyta neteisėtos (savavališkos) statybos padarinių pašalinimo našta.

58.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog byloje panaikinus statybos leidimą ir taikant teisinius padarinius turi būti nustatomi dėl neteisėto statybos leidimo išdavimo kalti asmenys, kurių neteisėti veiksmai lėmė ir statybos neteisėtumą bei sudarė pagrindą nugriauti tokius statinius. Tuo atveju, jei būtų nustatyti kelių asmenų (statytojų, valstybės institucijų) neteisėti veiksmai, teismas turėtų analizuoti asmenų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018).

59.       Spręsdamas dėl asmenų, kurių lėšomis turi būti nugriauti neteisėtai (savavališkai) pastatyti statiniai, atsakomybės laipsnio, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne tik į leidimą statyti poilsio namelius išdavusios ir derinusios institucijų konstatuotus neteisėtus veiksmus, bet ir į statinių savininkų ir valdytojų veiksmus. Teismas nurodė, jog tai, kad atsirado neteisėti statybos padariniai, kurių šalinimo klausimas sprendžiamas nagrinėjamoje byloje, nulėmė ne tik neteisėtas leidimų išdavimas, jų ir kitų su statyba susijusių dokumentų suderinimas, bet ir ginčo statinių savininkų bei valdytojų nerūpestingas elgesys. Teismas sprendė, kad atsakovai G. Č. ir A. V., įsigydami ir valdydami ginčo statinius, nesielgė rūpestingai ir atidžiai, todėl šie asmenys taip pat laikytini atsakingais už neteisėtos (savavališkos) statybos padarinių pašalinimą.

60.       Civilinės bylos duomenys patvirtina, kad statinių Nr. 12 ir Nr. 25 valdytojai ginčo statinius įgijo žodinių sutarčių su jų buvusiais valdytojais pagrindu; sandoriai buvo sudaryti nesilaikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatų; nuosavybės teisės teisės aktų nustatyta tvarka viešuose registruose įregistruotos nebuvo; statinių Nr. 12 ir Nr. 25 valdytojai statinių statusu ar išduoto leidimo sąlygomis, išdavimo aplinkybėmis nesidomėjo ir per visą statinių valdymo laikotarpį nebandė kreiptis dėl šių statinių įteisinimo.

61.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. lapkričio 10 d. nutartyje taip pat konstatavo, jog patys atsakovai nebuvo rūpestingi savo nuosavybės atžvilgiu, nes laiku nepasirūpino savo nuosavybės įteisinimu, jos įregistravimu Nekilnojamojo turto registre; nė vienas iš atsakovų nesiėmė veiksmų savo nuosavybei įteisinti; dauguma atsakovų statinius įgijo iš ankstesnių statinių savininkų, jiems priklausančius statinius iš trečiųjų asmenų jie įgijo žodinių ir paprastos rašytinės formos sutarčių pagrindu; dabartiniai statinių valdytojai, įgiję šiuos statinius iš ankstesnių savininkų, savo nuosavybės teisės net negali pagrįsti sutartimis, atitinkančiomis įstatymų reikalavimus; atsakovai – ginčo statinių valdytojai ne tik patys nepasirūpino savo teisių tinkamu įgijimu, bet ir nereikalavo iš ankstesnių savininkų pateikti jiems statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, kasacinis teismas sprendė, kad situaciją, kurioje atsidūrė atsakovai, didžiąja dalimi sukūrė jų pačių rūpestingumo stoka. Kasacinis teismas konstatavo, jog veikdami nerūpestingai, atsakovai patys prisiėmė ir tokio savo elgesio riziką.

62.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo naštos paskirstymo, įvertino ginčo statinių valdytojų, kitų atsakingų asmenų (institucijų) neteisėtų veiksmų įtaką neteisėtos statybos prielaidoms, ir konstatavo, jog (duomenys neskelbtini) seniūnas, išduodamas statybos leidimus, pažeidė (nesilaikė) tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, tai tiesiogiai lėmė neteisėto leidimo išdavimą ir neteisėtos statybos padarinių atsiradimą; aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų veiksmai netiesiogiai lėmė neteisėtai išduoto statybos leidimo priėmimo procesą, todėl Departamento atsakomybė vertintina kaip mažesnė; statinių statytojų ir valdytojų veiksmai, pastatant, įrengiant, remontuojant ir valdant ginčo statinius (vietoje kilnojamų ir nesudėtingai iš teritorijos išgabenamų daiktų) didžiąją dalimi lėmė neteisėtos (savavališkos) statybos padarinių atsiradimą.

63.       Šiuo atveju nustatytiems kaltiems asmenims proporcingai jų kaltei kyla pareiga prisidėti prie neteisėtos statybos padarinių šalinimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad neteisėtos (savavališkos) statybos padarinių pašalinimo kaštai paskirstytini taip: Mažeikių rajono savivaldybės administracijai nustatyti 20 procentų išlaidų atlyginimo, Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos nustatyti 10 procentų išlaidų atlyginimo, ginčo statinių valdytojams nustatyti 70 procentų išlaidų atlyginimo. 

64.       Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė kelių asmenų (statinių valdytojų, valstybės institucijų) neteisėtus veiksmus, analizavo jų atsakomybės laipsnį ir sprendė dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas savavališkos statybos padarinių šalinimo naštą paskirstė taip, jog iš esmės visa atsakomybė tenka atsakovui, kaip statinio Nr. 12 naudotojui; nenurodė motyvų, kuo remiantis nustatyti teismo nurodyti išlaidų paskirstymo procentai. 

65.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo turtinė padėtis negali būti pagrindu sumažinti ar padidinti neteisėtos (savavališkos) statybos padarinių pašalinimo kaštų dalį, kadangi šioje byloje konstatuota, jog nuosavybės teisė šiuo atveju gali būti apribota  (priimtas sprendimas griauti statinius, pastatytus pažeidžiant teisės aktų reikalavimus) ir šios subjektinės teisės į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą ribojimams pagrįsti yra nustatyta visų trijų sąlygų visuma: 1) pats ribojimo pagrindas yra nustatytas įstatymu; 2) ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant užtikrinti visuotinai svarbius (viešuosius) tikslus; 3) užtikrinta teisinga pusiausvyra (proporcingumas) tarp ginamo (viešojo) ir ribojamo (asmeninio) interesų.

66.       Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo įvertinti atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriuos išanalizavus, nėra pagrindo padaryti kitokių išvadų, nei padarė ginčą išsprendęs pirmosios instancijos teismas.

67.       Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovui nėra proporcingai atlygintinos šio patirtos išlaidos. Atsakovas pažymėjo, jog gynėsi nuo ieškovo pareikštų reikalavimų, patyrė bylinėjimosi išlaidų, todėl laikytina, jog jo naudai teismas sumažino savavališkos statybos padarinių išlaidas nuo 80 proc. iki 70 proc. Taigi iš ieškovo proporcingai turėjo būti priteistos ir atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Be to, byla buvo nagrinėjama iš naujo, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui tenkinus atsakovo kasacinį skundą iš dalies. Taigi turėjo būti proporcingai paskirstomos ir šios atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, kadangi ne dėl atsakovo kaltės byla nebuvo išnagrinėta ją nagrinėjant pirmą kartą, o dėl to, jog ieškovas iš karto tinkamai nesuformulavo savo ieškinio reikalavimų.

68.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

69.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovo patikslintu ieškiniu reikštus reikalavimus, sprendžia, kad ieškovo patikslinti reikalavimai atsakovo G. Č. atžvilgiu iš esmės buvo patenkinti visiškai. Nežiūrint į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiek tiek kitokį, nei ieškovo siūlytą, statybos padarinių šalinimo išlaidų paskirstymą, civilinės bylos išnagrinėjimo rezultatas – ieškovo patikslintas ieškinys tenkintas visiškai. Atsižvelgdamas į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, kurios šiuo atveju atsakovui nepriteistos pagrįstai.

 

Dėl trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentų

70.       Trečiasis asmuo S. Š. apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nepagrįstai nukrypo nuo CPK normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, klaidingai jas taikė, nesilaikė rungimosi principo, vadovavosi netinkamais teisiniais argumentais bei nepagrįstomis teorinėmis prielaidomis.

71.       Trečiasis asmuo pažymėjo, kad atsakovu buvo patrauktas nepagrįstai, nepareiškiant jam jokio materialinio reikalavimo. Toks ieškovo sprendimas nulėmė neišvengiamą pareigą pateikti atsiliepimą, patirti išlaidas advokato paslaugoms įgyti. Trečiojo asmens vertinimu, priežastis, dėl kurios susidarė bylinėjimosi išlaidos, yra ieškovo netinkamas procesinių prievolių vykdymas. Patikslinto ieškinio pagrindu byloje dalyvaujančiu asmeniu nepagrįstai tapęs trečiasis asmuo bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl ieškovo netinkamų teisinių sprendimų ir veiksmų, todėl jos jam turi būti kompensuotos iš atsakingo asmens – ieškovo.

72.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse yra įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, reiškianti, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas. Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (dydžiui). Taigi bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės užtikrina bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims pagal išnagrinėtos bylos materialųjį teisinį rezultatą.

73.       Kadangi bylinėjimosi išlaidų, susijusių su civiliniu procesu, atsiradimą tiesiogiai lemia šalių procesinis elgesys, galimi atvejai, kai bylinėjimosi išlaidos gali atsirasti ar padidėti dėl nesąžiningo šalių procesinio elgesio. Todėl proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, asmenų lygybės prieš įstatymą ir bendrieji teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai reikalautų, kad, net ir visiškai patenkinus arba atmetus materialiuosius teisinius vienos šalies reikalavimus, būtų atsižvelgta į konkrečias bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).

74.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Pažymėtina, jog šioje teisės normoje yra įtvirtinta bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės išimtis, kuri gali būti taikoma, atsižvelgiant į tai, ar šalys sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas, taip pat į priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, inter alia, į tai, ar jos buvo būtinos ir pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).

75.       CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės išimtis yra grindžiama priežasties teorija, kuria remiantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas toks nesąžiningas šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Šios teisės normos tikslas – neleisti turinčiai teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą šaliai gauti tų išlaidų, kurios atsirado dėl pačios šalies nesąžiningų procesinių veiksmų, atlyginimą. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų našta turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus. Įstatymų leidėjas tokiu būdu įtvirtina piktnaudžiavimo procesu teisinių padarinių taikymą, kaip drausminimo priemonę, per bylinėjimosi išlaidų paskirstymo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).

76.       Tam, kad būtų teisinis pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi paskirstymo taisyklių, taikant nagrinėjamu atveju aktualią CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, turi būti konstatuotas šalies netinkamo procesinio elgesio faktas. Be to, atsižvelgiant į CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės normos išimtinį pobūdį, jos taikymo pagrindas gali būti ne bet koks netinkamas procesinis elgesys, bet toks, kuris nekelia abejonių dėl jį atlikusios šalies nesąžiningumo. Šalies tinkamo procesinio elgesio apibrėžtis pateikta CPK 93 straipsnio 4 dalyje: šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis. Jei šalis šių reikalavimų nesilaiko, jos elgesys gali būti pripažintas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnio 1 dalis).

77.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog, sprendžiant, kam ir (ar) kokia apimtimi turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta, svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, tai yra vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, įskaitytinai ir inicijuojant patį bylos procesą, t. y. paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010).

78.       Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą jų paskirstymo procedūroje, turi atsižvelgti į piktnaudžiavimo pobūdį, trukmę, pasikartojamumą, poveikį bylos nagrinėjimo operatyvumui ir ekonomiškumui, teisingumo ir protingumo principus bei kitas reikšmingas aplinkybes. Tokiu būdu įstatymų leidėjas įtvirtino siekį užkirsti kelią šalims gauti atlyginimą tų bylinėjimosi išlaidų, kurios atsirado arba padidėjo dėl šalių nesąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).

79.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovui pareiškus ieškinį, S. Š. procesinė padėtis buvo atsakovas, ieškovui ieškinį patikslinus, S. Š. procesinė padėtis nesikeitė, tačiau nagrinėjant bylą parengiamojo posėdžio metu, ieškovo prašymu S. Š. statusas buvo pakeistas į trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų.

80.       Ieškovas atsiliepime į atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus paaiškino, jog reikšdamas ieškinį, jį tikslindamas, sprendė, kad galimas ginčas ir dėl pareigos žemės savininkui prisidėti prie statybos padarinių šalinimo, todėl į bylą atsakovu buvo įtrauktas ir S. Š.. Jis buvo įtrauktas į bylą proceso šalimi, nes statiniai yra žemės sklype, kuris jam priklauso nuosavybės teise.

81.       Pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalį Inspekcijos pareigūnas, nustatęs, kad statyba yra savavališka, surašo savavališkos statybos aktą, kurį įteikia statytojui, o jeigu jo nėra, – vienam iš šių asmenų: 1) statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui; 2) žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka statyba, savininkui, valdytojui ar naudotojui. Pagal to paties straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas asmenys turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka įteisinti savavališką statybą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) yra savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima.

82.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-104-701/2020 50 punkte išaiškinta, kad reikalavimai dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, nesant nustatyto statytojo, teikiami Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytu eiliškumu: statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui; nesant nustatytų šių asmenų, minėti reikalavimai teikiami žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka statyba, savininkui, valdytojui ar naudotojui.

83.       Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatos suponuoja, kad savavališkai pastatyto statinio savininkas (valdytojas), jo nesant – žemės sklypo savininkas (valdytojas), kaip asmenys, suinteresuoti esamo statinio buvimu ar nebuvimu ginčo vietoje, turi ir pareigas užtikrinti atitinkamai statinio valdymo ir žemės sklypo naudojimo teisėtumą, teisės aktų laikymąsi, o to neatlikus, nenustačius statytojo, jiems gali tekti pareiga šalinti savavališkos statybos padarinius, o esant galimybei – teisė teisės aktų nustatyta tvarka įteisinti savavališką statybą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-378/2022).

84.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtas teisės normas, kasacinio teismo praktiką, įvertinęs aplinkybes bei priežastis, dėl kurių susidarė išlaidos, atsižvelgdamas į trečiojo asmens poziciją dėl ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimų bei civilinės bylos išnagrinėjimo rezultatą, sprendžia, kad trečiojo asmens S. Š. patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teismas nepriteisė pagrįstai.

 

Dėl bylos procesinės baigties

85.       Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, minėtomis įstatymų normomis, ir tuo pagrindu ginčo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, kad nėra pagrindo jo keisti ar naikinti, remiantis apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

86.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

87.       Apeliacinės instancijos teismui sprendžiant, jog atsakovo ir trečiojo asmens apeliaciniai skundai netenkintini, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Telšių

apylinkės teismo Akmenės rūmų 2023 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                        Alma Jurgelienė

 

                                                                Egidijus Mockevičius

 

                                                                Birutė Simonaitienė