LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų E. G. ir M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1442-480/2019 pagal ieškovo E. G. ieškinį atsakovams E. G. ir M. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas E. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti 2004 m. gruodžio 20 d., 2005 m. lapkričio 2 d., 2007 m. sausio 11 d. ir 2008 m. kovo 14 d. skolos lapus, pasirašytus atsakovo E. G., niekiniais, negaliojančiais nuo jų sudarymo momento; priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų E. G. ir M. S.. 

2.       Nurodė, kad su atsakovu E. G. 2008 m. lapkričio 17 d. sudarė preliminariąją sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo už 1 600 000 Lt parduoti ieškovui hidroelektrinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su visais jos priklausiniais ir hidroelektrinės įranga, esančius (duomenys neskelbtini), taip pat perleisti nuomos teisę į 0,6297 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), leidimą hidroelektrinėje gaminti elektros energiją (pagal leidimą Nr. (duomenys neskelbtini)) bei sutartį su RST parduoti pagamintą elektros energiją. Iki pagrindinės sutarties sudarymo (2010 m. gruodžio 31 d.) atsakovas E. G. su ieškovu preliminariąja sutartimi įsipareigojo: 1) panaikinti viso paminėto (parduotino) turto įkeitimą; 2) gauti žemės savininko sutikimą, kad jis tokiomis pat sąlygomis, kokias turi E. G., sudarys žemės nuomos sutarties pakeitimą ir nuomininko teisių perkėlimą ieškovui; 3) reorganizuoti E. G. įmonę į uždarąją akcinę bendrovę, pilnai atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais; 4) perdaryti visus E. G. įmonės turimus leidimus hidroelektrinei gaminti elektros energiją pertvarkytos uždarosios akcinės bendrovės vardu; 5) parduoti ieškovui šios įmonės 100 proc. akcijų; 6) gauti visus reikiamus valdžios institucijų ir kitus leidimus, sprendimus, sutikimus, patvirtinimus ir įgaliojimus, reikalingus sudaryti pagrindinę sutartį. Vykdydamas preliminarią sutartį, ieškovas sumokėjo 627 920 Lt avansą, iš kurio 600 000 Lt dalį (po 300 000 Lt) ieškovas 2008 m. lapkričio 17 d. ir 2009 m. sausio 15 d. pervedė į asmeninę atsakovo E. G. sąskaitą. Atsakovas E. G. 2010 m. sausio 25 d. reorganizavo individualią įmonę į UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ ir suformavo iš įmonės turto 10 000 Lt įstatinį kapitalą, kurį padalino į 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių vienos nominali vertė 100 Lt, tačiau įmonės akcijų ieškovui nepardavė, o pinigų negrąžino, todėl Kauno apygardos teismas 2011 m. sausio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-965-259/2011 ieškovui E. G. iš atsakovo E. G. priteisė 627 920 Lt skolą pagal preliminariąją sutartį, delspinigius, palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas (viso – 729 881,65 Lt arba 211 388, 34 Eur). Šis sprendimas įsiteisėjęs, tačiau iki šiol neįvykdytas, išieškota tik 4 185,43 Eur. Atsakovas E. G., siekdamas pabloginti ieškovo galimybes atgauti priteistą skolą, būdamas vieninteliu UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ akcininku, 2011 m. balandžio 4 d. priėmė vienintelio akcininko sprendimą padidinti įmonės įstatinį kapitalą nuo 10 000 Lt iki 474 600 Lt, dėl ko išleido 4 646 vnt. naujų akcijų, jas apmokant naujais piniginiais įnašais (464 600 Lt suma). Nurodė, kad 2011 m. lapkričio 7 d. E. G. 2 346 paprastųjų vardinių UAB ,,Pilviškių hidroelektrinė“ akcijų perleido D. G., o 2011 m. lapkričio 9 d. 2 300 akcijų perleido M. S.. Nurodė, kad kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams E. ir D. G., M. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-23-482/2014 ieškinį patenkino. Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-985-273/2014 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą pakeitė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-686/2015 Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartį paliko nepakeistą. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimu pripažinta negaliojančia 2011 m. lapkričio 9 d. 2 300 vnt. UAB ,,Pilviškių hidroelektrinė“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta 2011 m. lapkričio 8 d. susitarimo tarp atsakovų pagrindu (šis susitarimas panaikintas Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-985-273/2014), kuris numatė, jog pagal 2004 m. gruodžio 20 d., 2005 m. lapkričio 2 d., 2007 m. sausio 11 d., 2008 m. kovo 4 d. skolos lapus E. G. skolingas M. S. 580 000 Lt. Kaip matyti iš skolos lapų, juose nurodyta, kad E. G. pasiskolino (gavo) iš M. S. atitinkamai 150 000 Lt (2004 m. gruodžio 20 d.), 200 000 Lt (2005 m. lapkričio 2 d.), 100 000 Lt (2007 m. sausio 11 d.) ir 130 000 Lt (2008 m. gruodžio 4 d.) ir gražins M. S. pareikalavus. Skolos lapai pasirašyti tik atsakovo E. G.. Pagal 2011 m. lapkričio 8 d. susitarimą tarp atsakovų už šią skolą E. G. įsipareigojo perleisti kreditoriui M. S. 2 300 vnt. UAB ,,Pilviškių hidroelektrinė“ akcijų, šalių susitarimu įvertintų 575 000 Lt suma. M. S. patvirtino, kad sudarius akcijų pirkimo – pardavimo sutartį ir įregistravus M. S. UAB ,,Pilviškių hidroelektrinė“ akcininku, turinčiu 2 300 vnt. akcijų, jis neturės jokių pretenzijų E. G. pagal 2004 m. gruodžio 20 d., 2005 m. lapkričio 2 d., 2007 m. sausio 11 d., 2008 m. kovo 4 d. paskolos sutartis (Susitarimo 1, 2, 3 p.). Likusi 5 000 Lt skolos suma bus grąžinta kreditoriui M. S. pareikalavus per 10 dienų. Pripažinus negaliojančia 2011 m. lapkričio 9 d. akcijų perleidimo sutartį tarp atsakovų (sprendimas įsiteisėjo 2014 m. rugsėjo 25 d.), M. S. kreipėsi į Vilkaviškio rajono apylinkės teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti iš E. G. 580 000 Lt skolą pagal skolos lapus. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 13 d. išdavė teismo įsakymą, kuriuo priteisė iš E. G. M. S. 580 000 Lt. Nurodė, kad apie skolos lapus sužinojo civilinės bylos Nr. 2-23-482/2014 nagrinėjimo metu (2013–2014 m.). Iš veiksmų sekos matyti aiški tendencija, jog atsakovai tik siekė sudaryti vaizdą, kad susiklostė šalių sutartiniai teisiniai santykiai ir jų pagrindu jiems atsirado teisės ir (ar) pareigos: 1) 2008 m. lapkričio 17 d. sudarant preliminariąją sutartį E. G. ieškovui nenurodė, jog jis ar E. G. IĮ turi kreditorių M. S. su reikšmingo dydžio reikalavimu. Jis teigė, kad turi įsipareigojimų bankams ir kreditorei D. S. (3 500 Lt), atsiskaitymui su šiais kreditoriais pagal preliminariąją sutartį ieškovas sumokėjo E. G. 300 000 Lt avansą, vėliau E. G. paprašė papildomų lėšų, kam jas panaudojo ieškovui nėra žinoma; 2) 580 000 Lt paskolų suteikimo ir gavimo atsakovai nėra deklaravę; 3) skolos lapai atsirado tik po ieškovui palankaus 2011 m. sausio 10 d. sprendimo priėmimo kartu su 2011 m. lapkričio 8 d. susitarimu bei 2011 m. lapkričio 9 d. akcijų perleidimo tarp atsakovų sutartimi, taigi darytina išvada, kad 2004 m. gruodžio 20 d., 2005 m. lapkričio 2 d., 2007 m. sausio 11 d., 2008 m. kovo 14 d. skolos lapai buvo sudaryti po 2011 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-965-259/2011 (kuriuo iš E. G. ieškovui priteista skola) priėmimo, t. y. atgaline data. Skolos lapai neatitinka CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nurodyto paskolos apibrėžimo, nes juose nėra nurodyta, jog paskolos davėjas M. S. perduoda kitos šalies nuosavybėn pinigus, M. S. jų nepasirašė, skolos lapus pasirašė tik E. G.. Civilinėje byloje Nr. 2-23-482/2014 nustatyta aplinkybė, kad M. S. viešai deklaravęs savo gaunamas metines pajamas – 70 000 Lt, todėl akivaizdu, kad jis neturėjo galimybės suteikti tokio dydžio paskolos E. G.. M. S. šios aplinkybės neginčijo, tačiau nurodė, kad jis dalį pinigų, kuriuos skolino E. G. gavo iš tėvų bei uošvio, tačiau su jais nepasirašė jokių raštelių. Mano, kad 100 000 Lt lėšų iš tėvų ir 270 000 Lt iš uošvio dovanojimą M. S. turėjo pagrįsti notarinės formos sutartimis. Laikytina, kad M. S. neturėjo 580 000 Lt nurodytais laikotarpiais ir jų neperdavė E. G. pagal paskolos raštelius.

3.       Atsakovas M. S. pateikė atsiliepimą, prašydamas ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad 2004–2008 m. laikotarpiu jis paskolino atsakovui E. G. 580 000 Lt (167 979,61 Eur). Pinigai buvo skolinami dalimis, E. G. pasirašant paskolos raštelius. Gavęs pinigus, E. G. pasirašė ir išdavė M. S. paskolos raštelius, kurie patvirtina, kad pinigus skolininkas gavo. Visuose paskolos rašteliuose buvo aiškiai fiksuojama paskolos suteikimo data, paskolos suma ir aplinkybė, kad tuos pinigus skolininkas gavo. Paskolos rašteliuose atsispindi suderinta paskolos sutarties šalių valia dėl paskolos grąžinimo termino, kuris apibrėžtas pareikalavimo momentu. Ieškovas nekvestionavo paskolos sutarčių realumo kitose civilinėse bylose. Ieškinio motyvai, kad paskolos sutartys atsirado tik po ieškovui palankaus Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 10 d. sprendimo, kuriuo ieškovui iš E. G. buvo priteistas pagal preliminariąją sutartį sumokėtas avansas, neatitinka tikrovės. Nuo minėto sprendimo priėmimo dienos jau yra praėję 8 metai, todėl atsakovas M. S. prašo taikyti ieškovo reikalavimui ieškinio senatį. Ieškovas apie atsakovo E. G. įsipareigojimus atsakovui M. S. pagal paskolų sutartis žinojo sudarydamas 2008 m. lapkričio 17 d. preliminariąją sutartį. Atsakovas E. G. informavo ieškovą, kad jis nori parduoti turtą, siekdamas atsiskaityti su savo kreditoriais. M. S. taip pat buvo informuotas, kad su juo bus atsiskaityta, kai E. G. pilnai visus pinigus pagal preliminariąją sutartį sumokės ieškovas. Atsakovo žiniomis, pats ieškovas atsisakė pirkti UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ akcijas, nepanoro mokėti pilnos kainos ir kreipėsi į teismą. Ieškovo teiginiai, kad paskolos sutartys yra tariami sandoriai ir kad šalys nesiekė teisinių pasekmių, yra paneigti oficialiais rašytiniais įrodymais. Ginčijamų paskolų realumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad teismui pripažinus negaliojančia 2011 m. lapkričio 9 d. akcijų perleidimo sutartį buvo taikyta restitucija, o sutarties šalis grąžinus į pirmykštę padėtį, M. S. kreipėsi į Vilkaviškio rajono apylinkės teismą dėl teismo įsakymo priėmimo. Ieškovo pateiktose M. S. metinėse pajamų mokesčio deklaracijose nedeklaruotos E. G. suteiktos paskolos, nes nei M. S., nei V. S. neprivalėjo deklaruoti gautų ir suteikiamų paskolų. M. S. bei jo sutuoktinė 2012 m. buvo tikrinti Valstybinės mokesčių inspekcijos dėl E. G. suteiktų paskolų pagal ieškovo skundus, todėl tai paneigia ieškovo teiginius, kad jis apie ginčijamas paskolas sužinojo tik 2013–2014 m. Tai, kad artimi giminaičiai nesudarė rašytinių sutarčių, neleidžia daryti išvados, kad jie neturėjo pinigų, o M. S. nesuteikė paskolų E. G..

4.       Atsakovas E. G. pateikė atsiliepimą, prašydamas ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad atsakovų sudarytos paskolos sutartys nėra niekiniai sandoriai, nes joms pripažinti negaliojančiomis yra būtinas teismo sprendimas. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas šių sutarčių pagrindu yra išdavęs teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-2048-305/2014, todėl ieškovo pozicija, kad paskolos sutartys yra niekinės, neįrodyta ir neatitinka įstatyminio reguliavimo. Paskolos gavėjo E. G. pasirašyti paskolos rašteliai aiškiai patvirtina pinigų perdavimą skolininkui E. G. bei jo įsipareigojimą gautą pinigų sumą grąžinti pagal paskolos davėjo M. S. pareikalavimą. Tarp šalių nėra ginčo dėl paskolos dalyko perdavimo. Šalys pripažįsta, kad paskolos davėjas M. S. pagal ginčijamas paskolos sutartis perdavė, o E. G. gavo paskolos sutartyse nurodytas sumas. Paskolos sutartyse nenumatytas palūkanų mokėjimas bei konkretus paskolos grąžinimo terminas nedaro jų negaliojančiomis. Palūkanos yra nustatytos įstatymu, o įstatymų leidėjas numatė, kad prievolių įvykdymo terminas gali būti apibrėžtas pareikalavimo momentu. Nurodė, kad pripažinus negaliojančiu 2011 m. lapkričio 9 d. sandorį dėl akcijų perleidimo M. S., teismas taikė restituciją, grąžinant sandorio šalis į pirminę padėtį, abišalės restitucijos vykdymas nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Ieškovas sprendimo neskundė ir restitucijos klausimo neginčijo, todėl tarp šalių yra nustatytas prejudicinis faktas. Ieškovo argumentus dėl paskolos realumo ir paskolos davėjo M. S. galimybių suteikti paskolas tyrė ir Valstybinė mokesčių inspekcija ir, atsakovo žiniomis, jokių pažeidimų nenustatė. Įrodymų, kad atsakovai buvo susitarę sudaryti tariamus sandorius, siekdami neatsiskaityti su ieškovu, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei teismai nenustatė. Prašo taikyti ieškinio senatį, nes apie E. G. įsipareigojimus M. S. ieškovas žinojo nuo preliminariosios sutarties sudarymo, t. y. nuo 2008 m. lapkričio 17 d. Taigi yra praėję daugiau nei 10 metų nuo to momento, kai ieškovas sužinojo apie E. G. įsipareigojimus M. S.. Pats ieškovas nėra sąžiningas, nes, pirma, jis pats atsisakė pirkti turtą ir sumokėti preliminariojoje sutartyje šalių sutartą pilną turto kainą, antra, ieškovas nesutiko, kad E. G. turtas būtų įkeistas bankams, siekiant gauti paskolą atsiskaitymui su ieškovu pagal 2011 m. sausio 10 d. Kauno apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-965-259/2011, nors kredito įstaigos du kartus buvo priėmusios sprendimus dėl paskolų išdavimo, trečia, ieškovas nesąžiningai siekia visą E. G. turtą perimti vykdymo procese tik už pagal preliminariąją sutartį sumokėta avansą vis inicijuodamas naujas bylas tiek civilinio, tiek ir baudžiamojo proceso tvarka.

II.                      Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

5.       Kauno apygardos teismas 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino ir pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento 2004 m. gruodžio 20 d. 150 000 Lt sumai, 2005 m. lapkričio 2 d. 200 000 Lt sumai, 2007 m. sausio 11 d. 100 000 Lt sumai ir 2008 m. kovo 4 d. 130 000 Lt sumai skolos lapus, pasirašytus E. G..

6.       Teismas nustatė, kad ieškovas E. G. nėra ginčijamų skolos raštelių šalis, tačiau savo suinteresuotumą ginčyti šiuos sandorius ir savo teisių pažeidimą grindžia tuo, kad po ieškovui palankaus 2011 m. sausio 10 d. teismo sprendimo priėmimo atsirado skolos lapai, nes atsakovams tiesiog reikėjo fiktyvaus pagrindo akcijų perleidimo sutarčiai sudaryti, siekiant išvengti išieškojimo nukreipimo į E. G. turtą. Taip pat nustatė, kad ieškovas skolos lapus ginčija CK 1.86 straipsnio pagrindu, tvirtindamas, kad skolos lapai buvo parašyti tik dėl akių. Be to, skolos lapai neatitinka CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nurodyto paskolos apibrėžimo, nes juose nėra aptartos konkrečios paskolos suteikimo ir grąžinimo sąlygos.

7.       Teismo vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių faktą, kad skolos lapų sudarymo tikslas buvo ne sukurti paskolos teisinius santykius tarp atsakovų E. G. ir M. S., bet jų pagrindu sudaryti teisines sąlygas nukreipti išieškojimą į E. G. turtą, taip mažinant E. G. turto masę, kad būtų išvengta skolos grąžinimo ieškovui E. G..

8.       Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ex officio panaikino atsakovų 2011 m. lapkričio 8 d. susitarimą, tačiau tai, kad teismas ex officio nesprendė dėl skolos lapų pripažinimo niekiniais sandoriais, nereiškia, kad ieškovas E. G. neturi teisės pareikšti byloje nagrinėjamo reikalavimo. Tam, kad teismas galėtų ex officio sandorį pripažinti niekiniu, niekinio sandorio faktas bei aplinkybės turi būti akivaizdžios. Tuo atveju, kai byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą daryti išvadą, kad tam tikras sandoris yra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-1075/2019).

9.       Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-150-498/2016, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-138-307/2017 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-5-895/2018 patvirtina, kad E. G. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 246 straipsnio 2 dalį ir nuteistas už tai, kad būdamas UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ vieninteliu akcininku ir žinodamas, kad Kauno apygardos teismas, siekdamas užtikrinti ieškovo E. G. civilinį ieškinį, 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo E. G. turtą, turtines teises ir pinigines lėšas 859 235,00 Lt (248 851,66 Eur) sumai ir atsakovui E. G. priklausančias visas UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ akcijas, t. y. 100 procentų akcijų, uždraudžiant areštuotomis akcijomis disponuoti, išleido 4 646 vnt. naujų paprastų vardinių akcijų, (kurių vienos akcijos nominali vertė 100 Lt (28,95 Eur)) ir 2011 m. lapkričio 7 d. santuokinio turto dalybų sutartimi sutuoktinei D. G. neteisėtai perleido 2 346 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 234 600 Lt (67 944,86 Eur), 2011 m. lapkričio 9 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi M. S. neteisėtai perdavė 2 300 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 230 000 Lt (66 612,60 Eur), sau pasilikdamas 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 10 000 Lt (2 896,20 Eur), t. y. 2,1 proc. iš teismo areštuotų 100 procentų akcijų, tokiu būdu, pažeisdamas teismo sprendimo reikalavimus – draudimą disponuoti areštuotomis UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ akcijomis. Nustatė, kad pagal BK 182 straipsnio 2 dalį E. G. buvo išteisintas, tačiau, teismo vertinimu, tai neeliminuoja galimybės konstatuoti teisiškai reikšmingus faktus civiliniam ginčui išspręsti.

10.       Teismas nustatė, kad skolos lapų kopijas į Vilkaviškio rajono apylinkės teismui išnagrinėtą civilinę bylą Nr. 2-23-482/2014 pateikė UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ direktorius E. G. 2012 m. kovo 18 d. pagal Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartimi pareikalautus dokumentus. Tik po to, kai Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimu paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas pripažino negaliojančiu 2011 m. lapkričio 9 d. E. G. UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ 2 300 paprastų vardinių akcijų perleidimo M. S. sandorį, sudarytą 2011 m. lapkričio 8 d. susitarimo tarp atsakovų pagrindu, ir kuris numatė, kad pagal keturis skolos lapus E. G. skolingas M. S. 580 000 Lt bei panaikino 2011 m. lapkričio 8 d. susitarimą, M. S. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti iš E. G. 580  000 Lt skolą, o 2014 m. lapkričio 13 d. išduotą teismo įsakymą vykdyti pateikė antstoliui. Teismo sprendimu, tokia veiksmų seka situaciją, kaip labiausiai tikėtiną, leidžia vertinti taip, kad savo veiksmais atsakovai siekė pabloginti atsakovo E. G. (ieškovo E. G. skolininko) turtinę padėtį, siekiant apsunkinti prievolės vykdymą bei suvaržyti galimą ieškovo reikalavimų patenkinimą iš vienintelio atsakovo E. G. turimo turto – UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ akcijų.

11.       Teismas nurodė, kad nagrinėjant bylą teisme atsakovas E. G. paaiškino, jog sudarant su ieškovu preliminariąją sutartį jis nurodė tik įmonės skolas, o nurodyti savo asmeninių skolų, t. y. skolų pagal skolos lapus atsakovui M. S., jis neprivalėjo, todėl jų ir neįvardijo. Nustatė, kad atsakovas E. G. versiją apie atsakovų paskolinius santykius iškėlė ir skolos lapus į bylą kaip UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ direktorius, bet ne kaip fizinis asmuo, pateikė tik 2012 m. kovo mėnesį, t. y. tuomet, kai ieškovas pradėjo ginčyti akcijų perleidimo sandorius actio Pauliana pagrindu.

12.       Teismas, vertindamas Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, atlikusios E. G. veiklos analizę, 2012 m. gruodžio 10 d. pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą, nustatė, kad nėra užfiksuota duomenų, kad E. G. 2004–2008 metais teikė paskolas savo individualiai įmonei, tačiau pranešime nurodyta, kad 2007 m. buvo grąžinta 45 000 Lt E. G. įmonės paskola, 2008 m. – 28 000 Lt. Mokėtojas ir jo sutuoktinė 2007 m. padovanojo dukrai J. G. 220 000 Lt piniginę dovaną, sūnui J. G. – 25 000 Lt piniginę dovaną, tarp 2008 m. jų išlaidų nurodoma ir 150 000 Lt piniginė dovana motinai A. G..

13.       Teismas konstatavo, kad tiek J. G., tiek ir E. G. teiginius, kad šis ieškojo galimybių grąžinti skolą ieškovui ir AB bankas „FINASTA“ svarstė kredito suteikimo galimybes, tačiau tam sutrukdė pats ieškovas E. G., nesutikęs panaikinti UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ akcijų arešto, paneigia Marijampolės apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje konstatuotos nagrinėjam ginčui reikšmingos aplinkybės, kad paskola būtų suteikta ne fiziniam asmeniui, o juridiniam asmeniui (UAB „Pilviškių hidroelektrinė“), kuris būtų šių gautų lėšų savininkas, ir įgytų pareigą grąžinti paskolintas lėšas ir tokiu atveju E. G., kaip fizinio asmens, skolos grąžinimas būtų neįmanomas. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokių duomenų, kad E. G., kaip fizinis asmuo, būtų siekęs gauti paskolas.

14.       Teismas nustatė, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi M. S. veiklos analizę, 2012 m. gruodžio 18 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą pateikė išvadą, kad mokestinio tyrimo metu išanalizavus surinktą informaciją, mokėtojo pateiktus dokumentus ir surašytus paaiškinimus, įvertinus mokėtojo pateiktą informaciją apie iš jo ir jo sutuoktinės tėvų gautus 460 000 Lt, nėra galimybės nustatyti, ar mokėtojas 2007–2011 metais turėjo pakankamai lėšų patirtoms išlaidoms padengti, taip pat paskolinti E. G. 580 00 Lt sumą bei įsigyti 2 300 vnt. UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ akcijų, nes iš mokėtojo ir jo sutuoktinės tėvų gautai 460 000 Lt sumai pagrįsti mokėtojas mokestinio tyrimo metu nepateikė jokių tai patvirtinančių dokumentų. Teismo sprendimu, nenuginčijus šių rašytinių įrodymų, nėra pagrindo daryti priešingos išvados, nei VMI, o tai reiškia, kad byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, kad atsakovas M. S. turėjo 580 000 Lt lėšų paskolinti E. G. (CPK 197 straipsnio 2 dalis, 185 straipsnis).

15.       Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 22 d. nutartyje yra konstatavęs prejudicinę reikšmę turinčias aplinkybes (CPK 182 straipsnio 2 punktas), kad atsakovas M. S., viešai deklaravęs savo gaunamas metines pajamas apie 70 000 Lt (20 273,40 Eur), sudarė sutartis dėl 580 000 Lt (167 979,61 Eur) paskolos suteikimo E. G., skolinamų lėšų kilmės iš esmės nepagrindė, nurodė, kad skolino pinigus, siekdamas išvengti jų nuvertėjimo, tačiau paskolos sutartyse nenustatytos palūkanos, jų grąžinimas neužtikrintas netesybomis ir neapibrėžtas aiškiu terminu, nurodant, kad atsakovas E. G. grąžina skolą kreditoriui pareikalavus. M. S. teiginiai apie didelių paskolų suteikimą jo įrodinėjamomis aplinkybėmis patvirtina neracionalią, prieštaringą veiksmų vidinės logikos ir nuoseklumo stokojančią poziciją, prieštaraujančią jo nurodytiems tikslams, siekiamiems skolinant pinigus, taip pat patvirtina ieškovo argumentus, kad atsakovo M. S. veiksmais buvo siekiama ne viešai nurodytų teisėtų tikslų, bet padėti skolininkui išvengti kreditoriaus reikalavimų nukreipimo į jo turtą. Iš šių aplinkybių teisėjų kolegija darė išvadą, kad M. S. žinojo apie tai, jog svainystės ryšiais jam artimas skolininkas turi kreditorių, su kuriuo vengia atsiskaityti.

16.       Šios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytos aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad skolos lapais buvo siekiama išsaugoti E. G. turimas UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ akcijas, kad į jas nebūtų nukreiptas išieškojimas pagal E. G. reikalavimą. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas ginčijamų skolos lapų sudarymo aplinkybes, teismas konstatavo, kad skolos lapų pasirašymas (sandorių sudarymas) prieštarauja gerai moralei pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį.

17.       Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad skolos lapai yra tariami sandoriai, todėl pripažino juos negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1.86 straipsnio 1 dalis, 1.81 straipsnio 1 dalis, CPK 185 straipsnis). Kadangi atsakovui E. G. skolos lapuose nurodytos pinigų sumos nebuvo perduotos, teismas sprendė, kad pripažinus šiuos lapus negaliojančiais, taikyti restitucijos nėra teisinio pagrindo (CK 1.86 straipsnio 2 dalis, 1.80 straipsnio 2 dalis).

18.       Teismas nesutiko su atsakovų pozicija, kad ieškovas yra praleidęs 1 metų ieškinio senaties terminą. Konstatavo, kad šiuo atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas ieškinio senaties terminas, kuris, 2019 m. balandžio 4 d. pareiškiant ieškinį teisme ir senaties termino pradžią skaičiuojant nuo 2012 m. kovo 18 d., kai atsakovas E. G. į civilinę bylą pateikė skolos lapus, nėra praleistas.

I.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

19.       Apeliaciniame skunde atsakovai E. G. ir M. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 

19.1.                      Atsakovas E. G. ir ieškovas 2008 m. lapkričio 17 d. sudarė preliminariąją turto akcijų pirkimo – pardavimo sutartį. Šios sutarties sudarymo metu atsakovas M. S. jau buvo E. G. kreditorius. E. G. niekada neturėjo ketinimų apsunkinti ieškovo reikalavimų patenkinimo.

19.2.                      Ieškovas, nebūdamas ginčijamų sandorių šalimi, siekia peržiūrėti kitų asmenų (atsakovų) sudarytus sandorius bei panaikinti iš tų sandorių kilusias teises ir pareigas. Ieškinys pareikštas praėjus 15 metų nuo pirmos paskolos sudarymo, nors tarp E. G. ir ieškovo dar 2009 m. kilo ginčas dėl 2008 m. lapkričio 17 d. preliminariosios sutarties. Dėl to atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį. Paskoliniai santykiai su M. S. susiklostė anksčiau, nei ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakovą E. G., todėl svarstytinas klausimas, ar M. S. teisių nepažeidžia vėliau sudarytas atsakovo E. G. ir ieškovo sandoris.

19.3.                      Marijampolės apskrities VPK Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus prokuroras 2019 m. gruodžio 6 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame buvo vertinami tarp atsakovų susiklostę 580 000 Eur paskolos teisiniai santykiai. Nutarime konstatuota, kad nepadaryta veika, turinti sukčiavimo ir dokumentų suklastojimo požymių. Šis nutarimas E. G. atstovei atsiųstas 2019 m. gruodžio 31 d., todėl iki skundžiamo sprendimo priėmimo negalėjo pateikti šio dokumento teismui. Prašo prijungti prie bylos paminėtą nutarimą. Ikiteisminiame tyrime nebuvo nustatyta, kad atsakovai klastojo paskolos raštelius.

19.4.                      Skundžiamą sprendimą priėmė šališkas teismas, todėl sprendimas yra absoliučiai negaliojantis pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu buvo pareiškę nušalinimą bylą nagrinėjančiai teisėjai. Teisėja A. R. ne kartą nagrinėjo ginčus tarp šios bylos šalių. Nušalinimo pareiškimuose taip pat buvo nurodę, kad teisėja aplaidžiai atlieka savo darbą, ignoruoja LR įstatymus, juos interpretuoja bei aiškina ieškovo naudai, pažeisdama atsakovo M. S. interesus. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas atmetė pareiškimus dėl nušalinimo, tačiau tai nesumažino atsakovų abejonių teisėjos šališkumu.

19.5.                      Bylą nagrinėjusi teisėja, priimdama skundžiamą sprendimą, pažeidė civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad M. S. turėjo ir galėjo paskolinti E. G. 580 000 Lt sumą. VMI, atlikusi mokestinius patikrinimus, nepaneigė aplinkybės, kad M. S. pinigų skolinimo laikotarpiu (2004 – 2008 m.) negalėjo turėti 580 000 Lt. VMI konstatavo, kad negali nustatyti, ar M. S. turėjo tokią pinigų sumą, nes tarp M. S. ir V. S. artimų giminaičių nebuvo sudarytos rašytinės (notarinės) paskolos sutartys. Sutarčių nesudarymas rašytine forma tarp artimų giminaičiu nepaneigia dovanojimo teisinių santykių.

19.6.                      Byloje pateiktas liudytojos A. S. notaro patvirtintas liudijimas, kad M. S. tėvai davė aktualiu laikotarpiu savo sūnui M. S. dideles pinigų sumas. Teismas nevertino šių liudytojos notaro akivaizdoje duotų parodymų, sprendime apie tai nepasisakė. Pinigų skolinimo faktą patvirtino ir liudytojų T. G. ir J. G. parodymai. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalį, nes aplinkybių, kad M. S. skolino E. G. pinigines lėšas, nepaneigė jokie rašytiniai įrodymai.

19.7.                      Teismas, tenkindamas ieškinį, vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu. Tokį teismo įsitikinimą neva lėmė įvykiu seka: paskolos raštelius E. G. į bylą pateikė tik 2012 m. kovo 18 d., po Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimo panaikinti akcijų perleidimo sandorius M. S. kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo. Ši įvykių seka nepatvirtina paskolos raštelių tariamumo. Priešingai, ši įvykiu seka patvirtina, kad M. S. siekė ginti savo, kaip kreditoriaus, teises įstatymų nustatytu būdu. Paskolinių santykių realumą tarp skolininko E. G. ir jo kreditorių M. S. ir E. G. patvirtina skolininko siekis atsiskaityti su abiem kreditoriais. 2011 m. lapkričio 9 d. sutarties pagrindu atsiskaitęs akcijomis su M. S., atsakovas E. G. ieškojo galimybių atsiskaityti ir su ieškovu. Tai patvirtina aplinkybės, kad E. G. dėjo pastangas gauti kreditą iš AB „Finasta“ ir AB Šiaulių banko, tačiau kreditas nebuvo suteiktas dėl paties ieškovo kaltės, nes E. G. nesutiko, kad kredito įstaigoms būtų įkeistas E. G. priklausantis turtas, kuris buvo areštuotas Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutartimi.

19.8.                      Teismas konstatavo, kad atsakovų sudaryti paskolos rašteliai yra negaliojantys, tačiau pats teismas sprendime konstatavo, kad pagal ginčijamus skolos lapus, kurių pagrindu yra išduotas 2014 m. lapkričio 13 d. teismo įsakymas byloje Nr. L2-2048-305/2014 iš E. G. yra išieškota 354,52 Eur suma M. S.. Sandoriai yra realiai vykdomi.

19.9.                      Teismo argumentai, kad paskolos rašteliai neatitinka įstatymo reikalavimo, keliamo formai, nes pasirašyti tik paskolos gavėjo, prieštarauja CK 6.871 straipsnio 3 daliai, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.

19.10.                      Nepagrįsta teismo išvada, kad apie skolos lapus ieškovas sužinojo 2012 m. kovo 18 d., todėl ieškinį pateikė nepraleidęs senaties termino. Apie E. G. įsiskolinimus M. S. ieškovas žinojo nuo preliminariosios sutarties sudarymo dienos, t. y. nuo 2008 m. lapkričio 17 d. Ieškovui buvo žinoma, kad turtas parduodamas, siekiant atsiskaityti su kreditoriais M. S. ir D. S.. Šias aplinkybes teismo posėdyje patvirtino ir liudytojai. Taigi yra praėję daugiau nei 10 metų, todėl ieškovo reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį. Be to, net jei ir laikyti, kad apie paskolos raštelius ieškovas sužinojo 2012 m. kovo 18 d., ieškinio senatis taip pat praleista. Actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) ieškiniui taikomas 1 metų senaties terminas.

19.11.                      Kasacinis teismas 2015 m. gegužės 22 d. nutartyje nenustatė jokių prejudicinių faktų, susijusių su paskolos sutartimis tarp atsakovų. Šios sutartys nebuvo nei žemesnių instancijų nagrinėjimo dalykas, nei kasacijos objektas.

20.       Ieškovas E. G. pateikė atsiliepimą, prašydamas Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, prijungti prie bylos Marijampolės apylinkės prokuratūros 2020 m. vasario 10 d. nutarimą ikiteisminiame tyrime Nr. 03-2-00302-17. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1.                      Atsakovų prašomas prijungti į bylą 2019 m. gruodžio 31 d. nutarimas 2020 m. vasario 10 d. buvo panaikintas, todėl prašymas nutarimą prijungti turėtų būti atmestas. Kadangi Marijampolės apylinkės prokuratūros 2020 m. vasario 10 d. nutarimas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme neegzistavo, yra pagrindas šį nutarimą prijungti prie bylos.

20.2.                      Atsakovų nurodomi teiginiai dėl bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo yra deklaratyvūs, nepagrįsti. Vien tai, jog teisėja A. R. išnagrinėjo kitą civilinę bylą dalyvaujant iš esmės tiems patiems asmenims ir priėmė M. S. nepalankų procesinį sprendimą, savaime negali sąžiningai šaliai kelti abejonių teisėjos nešališkumu. Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas.

20.3.                      Apeliantų teiginiai, kad Kauno apygardos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovams ir nurodė, kad jie nepateikė įrodymų, jog M. S. turėjo piniginių lėšų, kurias galėjo paskolinti E. G. atmestini kaip nepagrįsti. Bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui. Atsakovai, norėdami pagrįsti, kad ginčijami sandoriai realūs, turėjo pateikti į bylą įrodymus, kad M. S. turėjo 580 000 Lt sumą skolos raštelių sudarymo laikotarpiais ir juos realiai paskolino E. G.. Vykdydamas įrodinėjimo pareigą, M. S. į bylą turėjo pateikti notarinės formos pinigų dovanojimo sutartį tarp jo ir tėvų (100 000 Lt) bei rašytinės ar notarinės formos pinigų dovanojimo sutartis tarp jo ir uošvio (270 000 Lt), tačiau tokių sutarčių M. S. į bylą nepateikė. Taigi atsakovas M. S. nepagrįstai teigia, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad jis turėjo 580 000 Lt sumą. Tik paskutinio teismo posėdžio metu (2019-12-09), kuomet turėjo būti sakomos šalių baigiamosios kalbos, M. S. paprašė apklausti jo uošvį T. G. liudytoju bei pateikė savo motinos parodymus, duotus pas notarą dėl neva jam duotų piniginių lėšų. Be M. S. iniciatyva apklausto liudytojo, jo uošvio T. G., kuris yra M. S. žmonos tėvas, ir dėl to gali būti suinteresuotas bylos baigtimi, parodymų, atsakovas nepateikė patikimų duomenų, kurie patvirtintų, kad jis atitinkamais laikotarpiais turėjo skolos rašteliuose nurodytas sumas.

20.4.                      E. G. klaidina teismą nurodydamas, kad jis neva siekė atsiskaityti su abiem savo kreditoriais E. G. ir M. S., kad su M. S. atsiskaitė 2011 m. lapkričio 9 d. sutarties pagrindu akcijomis, o atsiskaitymui su E. G. siekęs gauti kreditą iš kredito įstaigų. Kaip matyti iš įsiteisėjusio 2014 m. sausio 6 d. sprendimo, 2011 m. lapkričio 9 d. atsakovo E. G. UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ 2 300 paprastų vardinių akcijų perleidimo atsakovui M. S. sandoris pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, abiejų atsakovų veiksmai sudarant minimą sandorį pripažinti nesąžiningais. Tai yra prejudicinę reikšmę turintis faktas, kurio atsakovas E. G. nebegali ginčyti šioje byloje.

20.5.                      Nepagrįsti teiginiai, kad E. G. pateikė į bylą rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog jis dėjo pastangas gauti kreditavimą iš AB ,,Finasta“ ir AB Šiaulių banko, neva siekdamas atsiskaityti su ieškovu. Atsakovo E. G. pateikti raštai adresuoti bei juose kalbama apie UAB ,,Pilviškių hidroelektrinė“, bet ne E. G., kaip fizinio asmens, kreditavimą. Byloje nėra jokių duomenų, kad paskolas būtų siekęs gauti E. G., kaip fizinis asmuo.

20.6.                      M. S. byloje neįrodė, kad ginčo sandoriai buvo vykdomi. Paskolos rašteliais atsakovai siekė sukurti fiktyvų pagrindą UAB ,,Pilviškių hidroelektrinė“ akcijų perleidimo sutarčiai sudaryti, kad į jas (akcijas) nebūtų nukreiptas išieškojimas, išieškant skolą tikrajam kreditoriui E. G. pagal 2011 m. sausio 10 d. teismo sprendimą. Šiai schemai nepavykus, ir teismui pripažinus 2011 m. lapkričio 9 d. atsakovo E. G. UAB ,,Pilviškių Hidroelektrinė“ 2 300 paprastų vardinių akcijų perleidimo atsakovui M. S. sandorį negaliojančiu, panaikinus 2011 m. lapkričio 8 d. susitarimą tarp M. S. ir E. G., tariamas kreditorius kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti skolą pagal fiktyvius raštelius. Tokiu būdu buvo siekiama sukurti fiktyvų (formalų) pagrindą nukreipti išieškojimą į E. G. turtą, taip mažinant E. G. bendrą turto masę, kad išvengti skolos grąžinimo E. G.. Iš veiksmų sekos matyti aiški tendencija užkirsti ieškovui kelią atgauti visas lėšas, priteistas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Šiai dienai E. G. iš E. G. išieškota tik 4 185,43 Eur, kai tuo tarpu visa skola siekia virš 200 000 Eur. M. S. kreipimasis į Vilkaviškio rajono apylinkės teismą išduoti teismo įsakymą (civilinė byla Nr. L2-2048-305/2014) bei teismo įsakymo pateikimas vykdyti, kai pagrindas jam išduoti buvo skolos rašteliai, pagal kuriuos pinigų nei perduoti, nei gauti nebuvo ketinama, negali būti pripažįstami sandorio įvykdymu. Ieškovas Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmams yra padavęs prašymą dėl proceso atnaujinimo nurodytoje civilinėje byloje Nr. L2-2048-305/2014.

20.7.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovų prašymą taikyti ieškinio senaties terminą. Viena vertus, E. G. teigė, kad nuo preliminarios sutarties sudarymo, t. y. 2008 m. lapkričio 17 d. E. G. sužinojo apie E. G. įsipareigojimus M. S. ir atsižvelgdamas į tai prašė taikyti 10 metų ieškinio senatį (E. G. atsiliepimo 7 punktas). Kita vertus, teikdamas paaiškinimus jis jau teigė, kad prieš sudarant su E. G. preliminarią sutartį kalbėjo E. G. apie įmonės skolas, o ne apie asmenines, taigi ir apie M. S. nieko nesakė (2019-11-12 teismo posėdžio garso įrašas 1:23:20 iki 1:24, 1:47:20). Tai tik patvirtina atsakovo E. G. pozicijos nenuoseklumą ir paaiškinimų nepatikimumą. Bylos nagrinėjimo metu keitėsi E. G. pozicija ir dėl ieškinio senaties termino, nes bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad ieškovo ieškinį reikia traktuoti kaip actio Pauliana ieškinį ir taikyti nebe 10 metų ieškinio senaties terminą, o 1 metų ieškinį senaties terminą, skaičiuojant termino pradžią nuo 2012 m.

20.8.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartimi ir civilinėje byloje Nr. 2-23-482/2014 nustatytas aplinkybes, susijusias su M. S. sąžiningumu, sudarant akcijų pirkimo – pardavimo sandorį, laikė prejudicinėmis šioje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

I.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl rašytinių įrodymų priėmimo

22.       Apeliantai, pateikę skundą, prašo pridėti prie bylos Marijampolės apylinkės prokuratūros 2019 m. gruodžio 6 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame, jų teigimu, buvo vertinami tarp atsakovų susiklostę 580 000 Eur paskolos teisiniai santykiai. Nurodė, kad paminėtą nutarimą gavo tik 2019 m. gruodžio 31 d., t. y. po skundžiamo sprendimo priėmimo.

23.       Ieškovas, pateikęs atsiliepimą į skundą, nurodė, kad apeliantų prašomas pridėti prie bylos nutarimas buvo panaikintas Marijampolės apylinkės prokuratūros 2020 m. vasario 10 d. nutarimu, todėl prašo prie bylos pridėti ne apeliantų pateiktą, o 2020 m. vasario 10 d. nutarimą.

24.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią normą, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

25.       Nustatyta, kad apeliantų prašomas pridėti prie bylos Marijampolės apylinkės prokuratūros 2019 m. gruodžio 6 d. nutarimas buvo panaikintas, todėl prašymas šį dokumentą priimti į bylą netenkinamas.

26.       Ieškovo prašomas pridėti prie bylos Marijampolės apylinkės prokuratūros 2020 m. vasario 10 d. nutarimas tęsti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas remiantis šioje byloje skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Įvertinusi tai bei atsižvelgusi, kad ieškovas nepagrindė, kokias aplinkybes 2020 m. vasario 10 d. nutarimu jis siekia byloje įrodyti ir (ar) paneigti, teisėjų kolegija prašymo pridėti šį dokumentą prie bylos taip pat netenkina.

Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės

27.       Byloje nustatyta, kad ieškovas E. G. ir atsakovas E. G. 2008 m. lapkričio 17 d. sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią atsakovas E. G. už 1 600 000 Lt sumą įsipareigojo parduoti ieškovui E. G. hidroelektrinę su visais jos priklausiniais ir hidroelektrinės įranga, esančius (duomenys neskelbtini), taip pat perleisti nuomos teisę į 0,6297 ha žemės sklypą, leidimą hidroelektrinėje gaminti elektros energiją ir sutartį su RST parduoti pagamintą elektros energiją. Iki pagrindinės sutarties sudarymo (2010 m. gruodžio 31 d.) atsakovas E. G. ir ieškovas E. G. preliminariąja sutartimi įsipareigojo: 1) panaikinti viso paminėto (parduotino) turto įkeitimą; 2) gauti žemės savininko sutikimą, kad jis tokiomis pat sąlygomis, kokias turi E. G., sudarys žemės nuomos sutarties pakeitimą ir nuomininko teisių perkėlimą ieškovui; 3) reorganizuoti E. G. įmonę į uždarąją akcinę bendrovę, pilnai atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais; 4) perdaryti visus E. G. įmonės turimus leidimus hidroelektrinei gaminti elektros energiją pertvarkytos uždarosios akcinės bendrovės vardu; 5) parduoti ieškovui šios įmonės 100 proc. akcijų; 6) gauti visus reikiamus valdžios institucijų ir kitus leidimus, sprendimus, sutikimus, patvirtinimus ir įgaliojimus, reikalingus sudaryti pagrindinę sutartį.

28.       Nustatyta, kad ieškovas, vykdydamas preliminariąją sutartį, sumokėjo atsakovui E. G. 627 920 Lt avansą. Atsakovas E. G. 2010 m. sausio 25 d. reorganizavo individualią įmonę į UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ ir suformavo iš įmonės turto 10 000 Lt įstatinį kapitalą, kurį padalino į 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių vienos nominali vertė 100 Lt, tačiau įmonės akcijų ieškovui nepardavė ir pinigų negrąžino. Dėl to Kauno apygardos teismas 2011 m. sausio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-965-259/2011 priteisė ieškovui E. G. iš atsakovo E. G. 697 920 Lt skolą pagal preliminariąją sutartį, delspinigius, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, iš viso – 729 881,65 Lt arba 211 388,34 Eur.

29.       Nustatyta, kad atsakovas E. G., būdamas vieninteliu UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ akcininku, 2011 m. balandžio 4 d. priėmė vienintelio akcininko sprendimą padidinti įmonės įstatinį kapitalą nuo 10 000 Lt iki 474 600 Lt, išleido 4 646 vnt. naujų akcijų, jas apmokant naujais piniginiais įnašais (464 600 Lt suma). Atsakovas E. G. 2011 m. lapkričio 7 d. perleido 2 346 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ akcijų D. G., o 2011 m. lapkričio 9 d. 2 300 vnt. akcijų perleido atsakovui M. S..

30.       Nustatyta, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-23-482/2014), kuris buvo pakeistas Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2A-985-273/2014), paminėti akcijų perleidimo sandoriai (žr. 29 punktą) buvo pripažinti negaliojančiais, taikant restituciją ir sandorių šalis grąžinant į pirminę padėtį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-686/2015 paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą.

31.       Nustatyta, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismui nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-23-482/2014 dėl vienintelio akcininko sprendimų ir akcijų perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, 2012 m. kovo 18 d. buvo pateikti 2004 m. gruodžio 20 d., 2005 m. lapkričio 2 d., 2007 m. sausio 11 d. ir 2008 m. kovo 14 d. paskolos rašteliai, pasirašyti tik atsakovo E. G., kuriuose nurodyta, kad minėtas atsakovas pasiskolino (gavo) iš M. S. iš viso 580 000 Lt (167 979,60 Eur). Paskolos rašteliuose nurodyta, kad skola bus grąžinama M. S. pareikalavus.

32.       Po teismų sprendimų pripažinti UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ akcijų perleidimo sandorius negaliojančiais ir restitucijos taikymo priėmimo, atsakovas M. S. kreipėsi į Vilkaviškio rajono apylinkės teismą, kuris 2014 m. lapkričio 13 d. teismo įsakymu priteisė iš E. G. 580 000 Lt skolą, 5 proc. procesines palūkanas ir 2 450 Lt bylinėjimosi išlaidas M. S. pagal paminėtus 2004 m. gruodžio 20 d., 2005 m. lapkričio 2 d., 2007 m. sausio 11 d. ir 2008 m. gruodžio 4 d. paskolos raštelius.

33.       Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl atsakovo E. G. pasirašytų 2004 m. gruodžio 20 d., 2005 m. lapkričio 2 d., 2007 m. sausio 11 d. ir 2008 m. kovo 14 d. paskolos raštelių teisėtumo.

34.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino šiuos paskolos raštelius negaliojančiais nuo jų sudarymo momento pagal CK 1.81 straipsnio ir 1.86 straipsnio nuostatas, konstatavęs, kad jų sudarymo tikslas buvo ne sukurti paskolos teisinius santykius tarp atsakovų, o sudaryti sąlygas mažinti E. G. turto masę, siekiant išvengti teismo sprendimu priteistos skolos grąžinimo ieškovui E. G..

35.       Apeliantai, nesutikdami su tokiu teismo sprendimu, teigia, kad ginčo paskolos sandoriai yra realūs ir vykdomi, be to, jų manymu, buvo praleistas ieškinio senaties terminas.

Dėl reikalavimui taikytino senaties termino

36.       Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pažymėtina, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), tačiau atskirų rūšių reikalavimams įstatymai gali nustatyti sutrumpintus ieškinio senaties terminus.

37.       Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo tiek dėl to, kuri ieškinio senatį reglamentuojanti teisės norma turėtų būti taikoma šioje byloje, tiek ir dėl ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo. Nustatyta, kad skunde apeliantai iš esmės kėlė dvi versijas: pirma, kad ieškinio senatis skaičiuotina ne nuo 2012 m. kovo 18 d., kaip kad nustatė pirmosios instancijos teismas, o nuo 2008 m. lapkričio 17 d., kuomet buvo sudaryta preliminari sutartis ir ieškovas neva buvo informuotas apie atsakovo E. G. skolas M. S., todėl laikytina, kad CK 1.125 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs, antra, tuo atveju, jei visgi būtų laikoma, kad apie paskolos raštelius ieškovas sužinojo 2012 m. kovo 18 d., ieškinio senatis taip pat praleista, nes actio Pauliana ieškiniui taikomas sutrumpintas 1 metų senaties terminas.

38.       Visų pirma pažymėtina tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas E. G. paskolos raštelius ginčijo ne actio Pauliana pagrindu, o CK 1.86 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs skundžiamą sprendimą ir pripažinęs atsakovo E. G. pasirašytus paskolos raštelius negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, ginčo sandorių (paskolos raštų) teisėtumą vertino CK 1 knygos IV skyriuje įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą, o ne CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą sutrumpintą 1 metų ieškinio senaties terminą.

39.       Nustačius, kad nagrinėjamoje byloje taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, toliau spręstinas klausimas nuo kada šis terminas skaičiuotinas. CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi nagrinėjamoje byloje, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, svarbus yra momentas, kada ieškovas sužinojo apie ginčo paskolos raštelių sudarymą.

40.       Minėta, kad apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nustatyta ieškinio senaties termino pradžia (2012 m. kovo 18 d.) teigė, kad ieškovas E. G. apie ginčo paskolos sandorius sužinojo 2008 m. lapkričio 17 d., sudarant preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, atsakovui E. G. informavus ieškovą, kad turtą jis parduoda, norėdamas atsiskaityti su kreditoriais M. S. ir D. S.. Tuo tarpu ieškovas tokius apeliantų paaiškinimus neigia, teigdamas, kad E. G. apie jokius paskolos raštelius ar skolas M. S. preliminariosios sutarties sudarymo metu jo neinformavo.

41.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, šalių paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta ieškinio senaties termino pradžia – 2012 m. kovo 18 d.

42.       Visų pirma pažymėtina tai, kad apeliantai, teigdami, jog apie ginčo paskolos sandorius ieškovas buvo informuotas 2008 m. lapkričio 17 d., sudarant preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, nepateikė jokių įrodymų tokiems teiginiams pagrįsti. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į apelianto E. G. paaiškinimų prieštaringumą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu E. G. nurodė, kad sudarydamas preliminariąją sutartį su ieškovu jis nurodė tik įmonės skolas, o ne savo asmenines ir apie M. S. nieko nesakė (2019 m. lapkričio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 1:23:20 iki 1:23:30), tuo tarpu apeliaciniame skunde, prašydamas taikyti ieškinio senatį, teigia, kad apie skolas M. S. ieškovas buvo informuotas 2008 m. lapkričio 17 d., pasirašant preliminariąją sutartį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tokius prieštaringus apelianto E. G. paaiškinimus, taip pat įvertinusi tai, kad jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas apie sudarytus paskolos raštelius žinojo preliminariosios sutarties pasirašymo dieną, byloje nėra, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio senatį skaičiavo nuo 2012 m. kovo 18 d., t. y. nuo tos dienos, kai šioje byloje ginčijamus paskolos raštus atsakovas E. G. pateikė Vilkaviškio rajono apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-23-482/2014, kurioje ieškovas actio Pauliana pagrindu ginčijo akcijų perleidimo sandorius.

43.       Nustačius, kad apie ginčo paskolos raštelius, pasirašytus atsakovo E. G., ieškovas sužinojo 2012 m. kovo 18 d., konstatuotina, kad 2019 m. balandžio 4 d. ieškinys pateiktas nepraleidus CK 1.125 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto bendrojo 10 metų ieškinio senaties termino.

Dėl paskolos sandorių teisėtumo

44.       Minėta, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas atsakovo E. G. 2004 m. gruodžio 20 d., 2005 m. lapkričio 2 d., 2007 m. sausio 11 d. ir 2008 m. kovo 14 d. pasirašytus paskolos raštelius pripažino negaliojančiais pagal CK 1.81 straipsnį, kaip prieštaraujančius viešajai tvarkai ir gerai moralei bei CK 1.86 straipsnį, kaip sudarytus dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių.

45.       Apeliantai, nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, įrodinėja, kad atsakovo E. G. pasirašyti paskolos rašteliai yra realūs ir vykdomi, kad preliminariosios sutarties sudarymo dieną – 2008 m. lapkričio 17 d. – atsakovas M. S. jau buvo atsakovo E. G. kreditorius pagal ginčo paskolos sandorius ir ieškovas tą žinojo, be to, byloje esantys rašytiniai įrodymai bei liudytojų paaiškinimai, apeliantų teigimu, patvirtino, kad M. S. turėjo ir galėjo paskolinti atsakovui E. G. 580 000 Lt sumą. Tuo tarpu ieškovo E. G. teigimu, ginčo paskolos sandoriai sudaryti fiktyviai, siekiant sukurti formalų pagrindą nukreipti išieškojimą į E. G. turtą, taip mažinant jo bendrą turto masę, kad išvengti skolos grąžinimo ieškovui. Be to, ieškovo teigimu, apeliantai neįrodė, kad M. S. turėjo 580 000 Lt, kuriuos neva paskolino E. G., todėl ginčijami sandoriai yra negaliojantys.

46.       Sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu; todėl tam, kad sandoris nebūtų nuginčytas abejotinais pagrindais, kiekvienu sandorio ginčijimo atveju teismas turi analizuoti tiek ginčijamo sandorio turinį, tiek ir jo sudarymo aplinkybes, turėjusias reikšmės sandorio šalių apsisprendimui dėl sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2018, 22 punktas; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020 ir kt.). CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Kasacinis teismas, aiškindamas sandorio sampratą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, yra nurodęs, jog esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Sandorio sudarymo priežastis paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), formuojantys vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemiantys sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015; 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-442-313/2018 44 punktą; 2020 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020 48 punktą).

47.       Taigi nagrinėjamoje byloje, siekiant nustatyti ar tarp atsakovų E. G. ir M. S. iš tiesų susiklostė paskolos teisiniai santykiai, nepakanka vien fakto, kad yra paskolos raštai, pasirašyti vienos iš sandorio šalių – paskolos gavėjo E. G.. Būtina nustatyti ir tai, ar sandorių šalys iš tiesų siekė sukurti civilines teises ir pareigas. Todėl nagrinėjamoje byloje kilus ginčui dėl sandorių realumo, apeliantai (atsakovai) turėjo įrodyti, kad pagal ginčo paskolos sandorius atsakovui E. G. iš tiesų buvo perduotas paskolos dalykas – 580 000 Lt – ir kad paskolos raštai realiai yra vykdomi (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Kitaip tariant, kad tarp atsakovų iš tiesų susiklostė paskolos teisiniai santykiai.

48.       Minėta, kad byloje esančiuose ginčo paskolos rašteliuose, kurie pasirašyti tik atsakovo E. G., nurodyta, kad jis pasiskolino iš atsakovo M. S. iš viso 580 000 Lt sumą, t. y. 2004 m. gruodžio 20 d. – 150 000 Lt, 2005 m. lapkričio 2 d. – 200 000 Lt, 2007 m. sausio 11 d. – 100 000 Lt ir 2008 m. kovo 14 d. – 130 000 Lt. Pirmosios instancijos teismui atsakovas M. S. paaiškino, kad šias, atsakovui E. G. paskolintas pinigines lėšas, jam dovanojo jo ir jo sutuoktinės tėvai. Iš byloje esančių duomenų, t. y. 2019 m. kovo 15 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 03-2-00302-17 turinio nustatyta, kad liudytoju apklaustas E. G. buvo paaiškinęs, kad jis 2002 m. įsteigė individualią įmonę, užsiimančia elektros gamyba, tam kartu su sutuoktine įsigijo Pilviškių hidroelektrinės pastatą su užtvanka. Kadangi veiklai vystyti reikėjo investicijų, 580 000 Lt jam paskolino M. S.. Pinigus skolinosi kaip privatus asmuo, todėl jie nebuvo įtraukti į UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ balansą.

49.       Visų pirma pažymėtina tai, kad jokių bankinių pavedimų nei tarp atsakovų, nei tarp M. S. ir jam dideles pinigų sumas dovanojusių giminaičių, taip pat raštiškų ar, juo labiau, notaro patvirtintų sutarčių, kurios galėtų įrodyti, kad atsakovas M. S. iš tiesų iš savo bei savo sutuoktinės tėvų gavo lėšas, kurias vėliau paskolino atsakovui E. G., byloje nėra.

50.       Kauno apskrities VMI, atlikusi atsakovo E. G. veiklos analizę, 2012 m. gruodžio 10 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą nurodė, kad nėra duomenų, jog E. G. 2004-2008 metais teikė paskolas savo individualiai įmonei. Kauno apskrities VMI, atlikusi atsakovo M. S. veiklos analizę, 2012 m. gruodžio 18 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą pateikė išvadą, kad mokestinio tyrimo metu išanalizavus surinktą informaciją, mokėtojo pateiktus dokumentus ir surašytus paaiškinimus, įvertinus mokėtojo pateiktą informaciją apie iš jo ir jo sutuoktinės tėvų gautas 460 000 Lt lėšas, nėra galimybės nustatyti, ar mokėtojas 2007-2011 metais turėjo pakankamai lėšų patirtoms išlaidoms padengti, taip pat ir paskolinti E. G. 580 000 Lt bei įsigyti 2 300 vnt. UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ akcijų, nes iš mokėtojo ir jo sutuoktinės tėvų gautai 460 000 Lt lėšų sumai pagrįsti mokėtojas mokestinio tyrimo metu nepateikė jokių tai patvirtinančių dokumentų. Nustatyta, kad iš esmės analogišką išvadą VMI pateikė atlikusi ir V. S. veiklos analizę.

51.       Taigi, remiantis paminėtomis VMI išvadomis apie atliktus atsakovų mokestinius patikrinimus, matyti, kad įrodymais nebuvo pagrįstas pinigų perdavimo (dovanojimo) atsakovui M. S. faktas, taip pat 580 000 Lt lėšų paskolinimo E. G. faktas, taip pat faktas, kad E. G., gavęs paminėtas lėšas, jas būtų investavęs į UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ veiklą.

52.       Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos VMI pranešimus bei atsižvelgdama į tai, kad byloje, kaip minėta, nėra visiškai jokių rašytinių įrodymų (bankinių pavedimų, dovanojimo sutarčių), kurie galėtų patvirtinti piniginių lėšų dovanojimo ir/ar paskolinimo faktą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyta, jog atsakovas M. S. iš tiesų turėjo 580 000 Lt, kuriuos galėjo paskolinti atsakovui E. G.. Priešingai nei teigia apeliantai, nei liudytojos A. S. notaro patvirtintas liudijimas, kad atsakovo M. S. tėvai davė sūnui dideles pinigų sumas, nei liudytojų T. G. ir J. G. parodymai, nesant byloje absoliučiai jokių rašytinių įrodymu, kaip minėta, raštiškai sudarytų ar notaro patvirtintų dovanojimo sutarčių, bankinių pavedimų, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad byloje neįrodyta, jog 580 000 Lt suma pagal ginčo paskolos raštus E. G. realiai buvo perduoda.

53.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į nustatytus atsakovo E. G. paaiškinimų prieštaringumus bei nesutapimus su byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Minėta, kad atsakovas E. G. buvo nurodęs, jog apie skolas M. S. jis ieškovą informavo 2008 m. lapkričio 17 d., pasirašant preliminariąją sutartį, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu aiškino, kad sudarydamas preliminariąją sutartį su ieškovu jis nurodė tik įmonės skolas, o ne savo asmenines ir apie M. S. nieko nesakė (2019 m. lapkričio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 1:23:20 iki 1:23:30). Be to, iš byloje esančios ikiteisminio tyrimo medžiagos, t. y. atsakovo E. G. duotų paaiškinimų ikiteisminio tyrimo Nr. 03-2-00302-17 metu nustatyta, kad pinigus iš M. S. jis skolinosi įmonės (hidroelektrinės) veiklai, tačiau kaip privatus asmuo. Tuo tarpu VMI, atlikusi veiklos analizę, kaip minėta, nenustatė, kad tikrinimo laikotarpiu 2004-2008 metais E. G. būtų skolinęs lėšas įmonei, kitaip tariant, neįrodyta, kad pasiskolintos 580 000 Lt lėšos buvo investuotos į įmonės veiklą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo E. G. parodymai, kaip minėta, ne tik yra prieštaringi ir nesutampantys su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, tačiau ir stokojantys logikos bei aiškumo, kam konkrečiai – įmonei ar asmeniškai pačiam atsakovui E. G. – lėšos buvo paskolintos ir kokiam tikslui. Viena vertus, pagal bylos duomenis ir atsakovo paaiškinimus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad lėšas E. G. skolinosi įmonės veiklai, nors vėliau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovas jau aiškina, kad preliminarios sutarties sudarymo metu ieškovą informavo tik apie įmonės skolas, o apie asmenines skolas M. S. nieko nesakė (nors, tuo metu būdamas individualios įmonės savininkas, turėjo informuoti apie visas – tiek įmonės, tiek ir asmenines – skolas, kadangi individualios įmonės ir jos savininko turtas nėra atskiras). Kita vertus, nors ir teigia, kad pinigus iš atsakovo M. S. neva skolinosi įmonės veiklai, tačiau pagal VMI patikrinimo duomenis jokių paskolų bendrovei atsakovas, kaip fizinis asmuo, suteikęs nebuvo ir 580 000 Lt lėšų į įmonės veiklą investavimo faktas nebuvo nustatytas. Toks apelianto E. G. parodymų nenuoseklumas ir prieštaravimas byloje esantiems rašytiniams įrodymams, atsižvelgiant dar ir į tai, kad byloje nėra jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog paskolos davėjas M. S. turėjo (galėjo turėti) tokią didelę piniginių lėšų sumą, pagrįstai leidžia abejoti sandorių realumu, t. y. kad paskolos dalykas (580 000 Lt) iš tiesų buvo perduotas paskolos gavėjui.

54.       Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2012; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017 ir kt.).

55.       Šiuo atveju įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių bei liudytojų paaiškinimus, ieškovo ir atsakovo E. G. tarpusavio santykių eigą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje labiau tikėtina, jog ginčo paskolos rašteliuose nurodytos pinigų sumos atsakovui E. G. iš tiesų nebuvo perduotos ir kad paskolos rašteliai yra tariami sandoriai. Kitaip tariant, ginčo paskolos sandorių sudarymo tikslas buvo ne sukurti paskolos teisinius santykius tarp atsakovų E. G. ir M. S., o sudaryti tokių santykių regimybę ir teisines sąlygas nukreipti išieškojimą į E. G. turtą, taip mažinant jo turto masę tam, kad būtų apsunkinta arba išvengta teismo sprendimu priteistos skolos grąžinimo ieškovui E. G.. Tokią išvadą leidžia daryti ne tik byloje nustatytos ir prieš tai aptartos aplinkybės, jog neįrodytas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo (paskolinimo) faktas, bet ir tolesnė įvykių seka.

56.       Minėta, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-965-259/2011 ieškovui E. G. buvo priteista iš atsakovo E. G. iš viso 729 881,65 Lt arba 211 388,34 Eur pagal 2008 m. lapkričio 17 d. preliminariąją hidroelektrinės akcijų pirkimo – pardavimo sutartį. Nustatyta, kad nagrinėdamas paminėtą bylą Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi, ieškovo E. G. reikalavimų užtikrinimui, buvo taikęs laikinąsias apsaugos priemones ir areštavęs atsakovo E. G. turtą 859 235 Lt sumai bei jam priklausančias visas UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ akcijas, uždraudžiant jomis disponuoti. Nepaisant to, atsakovas E. G., būdamas vieninteliu UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ akcijų savininku, išleido 4 646 vnt. naujų paprastųjų vardinių akcijų ir dalį šių akcijų perleido: 2011 m. lapkričio 7 d. sutuoktinių turto dalybos sutartimi sutuoktinei D. G. 2 346 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 234 600 Lt (67 944,86 Eur), o 2011 m. lapkričio 8 d. sudarė susitarimą su atsakovu M. S., kuriame nurodė, kad E. G. skolingas M. S. pagal keturis paskolos lapus 580 000 Lt ir kad už šią skolą įsipareigoja perleisti M. S. 2 300 vnt. UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ akcijų, kurių vertė 575 000 Lt ir 2011 m. lapkričio 9 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi šias akcijas pardavė, sau pasilikdamas 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 10 000 Lt (2 896,20 Eur). Kaip minėta, byloje esantys duomenys patvirtina, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-23-482/2014 buvo panaikintas 2011 m. lapkričio 8 d. susitarimas tarp M. S. ir E. G. dėl akcijų perleidimo ir 2 300 vnt. UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ akcijų grąžintos E. G.. Nustatyta, kad minėtos bylos nagrinėjimo metu UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ direktorius atsakovas E. G. 2012 m. kovo 18 d. pateikė į bylą ginčo paskolos raštelius, apie kurių egzistavimą ieškovas tuo metu ir sužinojo. Po to, kai Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimu paliko nepakeistą Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiu 2011 m. lapkričio 9 d. UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ 2 300 vnt. paprastųjų vardinių akcijų perleidimo atsakovui M. S. sandorį, sudarytą 2011 m. lapkričio 8 d. susitarimo pagrindu, atsakovas M. S. kreipėsi į Vilkaviškio rajono apylinkės teismą su pareiškimu ir jam 2014 m. lapkričio 13 d. buvo išduotas teismo įsakymas, kuriuo priteista iš E. G. 580 000 Lt skola pagal ginčo 2004 m. gruodžio 20 d., 2005 m. lapkričio 2 d., 2007 m. sausio 11 d. ir 2008 m. gruodžio 4 d. paskolos raštus. Minėtą teismo įsakymą atsakovas M. S. pateikė vykdyti antstoliui, kuris, kaip patvirtina bylos duomenys, nuo pateikimo dienos (2015 m. balandžio 16 d.) iki 2019 m. kovo 25 d. M. S. naudai išieškojo 354,52 Eur.

57.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visą procesinių veiksmų seką, taip pat į tai, kad byloje neįrodytas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo (paskolinimo) faktas, sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog labiausiai tikėtina, kad savo veiksmais apeliantai (atsakovai) sąmoningai siekė pabloginti ieškovo skolininko E. G. turtinę padėtį, siekiant apsunkinti prievolės įvykdymą, t. y. teismo sprendimu E. G. priteistos skolos pagal 2008 m. lapkričio 17 d. preliminariąją hidroelektrinės akcijų pirkimo – pardavimo sutartį išieškojimą iš vienintelio atsakovo E. G. turimo turto – UAB „Pilviškių hidroelektrinė“ akcijų.

58.       Aplinkybės, kad ginčo paskolos sandoriai realiai vykdomi, priešingai nei teigia apeliantai, neįrodo ir tai, kad jų pagrindu Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 13 d. išdavė teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-2048-305/2014 dėl 580 000 Lt skolos išieškojimo iš E. G. ir kad šiuo metu antstolis yra išieškojęs 354,52 Eur. Prieš tai nustatytos ir aptartos bylos aplinkybės, kaip minėta, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti atsakovams neturint tikslo sukurti paskolos teisinių santykių. Be to, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 4 d. nutartimi buvo atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. L2-2048-305/2014, o 2020 m. spalio 2 d. nutartimi Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. įsakymas, priimtas civilinėje byloje Nr. L2-2048-305/2014, buvo panaikintas, civilinė byla nutraukta.

59.       Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad paskolos rašteliai neatitinka įstatymo reikalavimo, keliamo formai, nes pasirašyti tik paskolos gavėjo, prieštarauja CK 6.871 straipsnio 3 daliai, nustatančiai, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.

60.       Visų pirma pažymėtina tai, kad, priešingai nei teigia apeliantai, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad vienos iš sandorio šalių – atsakovo E. G. – pasirašyti paskolos rašteliai neatitinka įstatymo reikalavimų, keliamų formai ir, juo labiau, ginčo sandorius pripažino negaliojančiais ne dėl to, kad jie neatitiko formos reikalavimų. Skundžiamame sprendime teismas buvo konstatavęs, kad skolos rašteliai savo turiniu neatitinka CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nurodyto paskolos apibrėžimo, tačiau pažymėjo, kad ši aplinkybė nagrinėjamo ginčo atveju nėra teisiškai reikšminga ir plačiau dėl to nepasisakė. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliantų skundo argumentu dėl CK 6.871 straipsnio 3 dalies pažeidimo.

61.       Vis tik vertindama apeliantų skundo argumentą dėl paskolos raštelių atitikimo formos reikalavimams, nustatytiems įstatyme, teisėjų kolegija sutinka, kad, remiantis CK 6.871 straipsnio 3 dalimi, rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje apeliantai (atsakovai) tarp jų susiklosčiusius paskolos teisinius santykius būtent ir įrodinėjo 2004 m. gruodžio 20 d., 2005 m. lapkričio 2 d., 2007 m. sausio 11 d. ir 2008 m. kovo 14 d. paskolos rašteliais, pasirašytais tik paskolos gavėjo E. G.. Kita vertus, minėta ir tai, kad kilus ginčui dėl paskolos raštelių realumo, vien jų pateikimo į bylą fakto nepakanka įrodyti, jog tarp sandorio šalių – atsakovų E. G. ir M. S. – iš tiesų susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Tam apeliantai (atsakovai) turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad paskolos sandorių dalykas iš tiesų buvo perduotas paskolos gavėjui, t. y. kad ginčo sandoriais jie sukūrė ne fiktyvius, o realius paskolos teisinius santykius. Tokių įrodymų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui apeliantai (atsakovai) nepateikė. Taigi būtent ši esminė aplinkybė, o ne sandorių forma, ir nulėmė tai, kad ginčo paskolos rašteliai buvo pripažinti negaliojančiais.

62.       Teisėjų kolegija, įvertinusi visas nagrinėjamoje byloje nustatytas ginčijamų paskolos raštelių sudarymo aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškovo ieškinį, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė tiek paskolos teisinius santykius, tiek ir sandorių negaliojimą reglamentuojančias teisės normas bei kasacinio teismo suformuotą praktiką, todėl konstatavęs, kad ginčo paskolos sandoriai buvo sudaryti tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių bei kad tokie sandoriai prieštarauja gerai moralei, pagrįstai juos pripažino negaliojančiais CK 1.81 straipsnio 1 dalies ir 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Dėl teismo šališkumo

63.       Apeliantų teigimu, skundžiamą sprendimą priėmė šališkas teismas, todėl jis yra absoliučiai negaliojantis pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą. 

64.       CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CPK I dalies VI skyriaus („Teismo sudėtis. Nušalinimai“) teisės normas poreikis konstatuoti teismo sudėties neteisėtumą kyla tuomet, kai yra pažeidžiami CPK 62 straipsnyje nustatyti reikalavimai teismo sudėčiai, kai teismo procesinį sprendimą priima ir pasirašo teisėjas (teisėjai), nesantis pagal CPK 62 straipsnį sudarytos teisėjų kolegijos narys, taip pat jei yra pažeidžiamas CPK 71 straipsnyje įtvirtintas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą ar teisėjas išnagrinėja bylą esant CPK 65, 66 straipsniuose nustatytiems teisėjo nu(si)šalinimo nuo bylos nagrinėjimo pagrindams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2009; 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-248/2019).

65.       Apeliantai bylą nagrinėjusio teismo šališkumą siejo su tuo, kad teisėja A. R. ne kartą nagrinėjo ginčus tarp šios bylos šalių, jai ne kartą atsakovai buvo reiškę nušalinimus, tačiau jie buvo atmesti, be to, apeliantų manymu, teisėja aplaidžiai atlieka savo darbą, ignoruoja įstatymus, juos interpretuoja ir aiškina ieškovo naudai.

66.       Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apeliantų skundo argumentus, taip pat bylos duomenis negali sutikti su apeliantais, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Visų pirma pažymėtina tai, kad pagal CPK 71 straipsnį situacijų, kada tam pačiam teisėjui yra draudžiama pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą, sąrašas yra ribotas. Situacija, kai tas pats teisėjas dalyvavo nagrinėjant ir kitą su dalyvaujančiu byloje asmeniu ar asmenimis susijusią bylą, iškeltą kitu teisiniu pagrindu, nepatenka į CPK 71 straipsnio reglamentavimo sritį ir pati savaime nepatvirtina teisėjo šališkumo. Taip pat draudimas netaikomas, kai teisėjas, neišdėstydamas nuomonės dėl šalių ginčo esmės, išsprendžia atskiros bylos dalies atskirą procesinį klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015). Taigi vien tai, kad teisėja A. R. yra nagrinėjusi kitus ginčus tarp šios bylos šalių, priešingai nei teigia apeliantai, nepatvirtina jos šališkumo.

67.       Pažymėtina, kad apeliantai apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais, jog bylą išnagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja aplaidžiai atlieka savo darbą, ignoruoja įstatymus ir juos neva interpretuoja ir aiškina ieškovo naudai, tačiau detaliau nepagrindė, kokie įstatymai bylos nagrinėjimo metu buvo pažeisti ir (ar) netinkamai aiškinti ir pan. Priešingai, nustatyta, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė teisės aktų nuostatas, nenukrypo nuo formuojamas teismų praktikos, tinkamai įvertino bylos šalių pateiktus įrodymus. Ieškovui palankaus ir, priešingai, atsakovams nepalankaus procesinio sprendimo priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjo nušalinimo pagrindas.

68.       Atsižvelgiant į tai, apeliantų skundo argumentai, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nes bylą išnagrinėjo šališkas teismas, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

69.       Apeliantų E. G. ir M. S. skundą atmetus, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

70.       Ieškovas E. G., pateikęs atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iš teismui pateiktos sąskaitos už teisines paslaugas ir AB Swedbank banko sąskaitos išrašo matyti, kad už atsiliepimo į skundą parengimą ieškovas patyrė 1 050 Eur advokato pagalbos išlaidų.

71.       Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas turi atsižvelgti į 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į 2 punkte nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

72.       Atsižvelgiant į tai, kad išlaidos už advokato pagalbą buvo patirtos 2020 m. kovo 9 d. (išrašyta sąskaita), remiantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2019 m. III ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 1 317,60 Eur. Rekomendacijų 8.11 punktas nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma sudarytų 1 712,88 Eur (1,3 x 1 317,60 Eur). Taigi ieškovo E. G. prašomos priteisti 1 050 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio.

73.       Apeliacinį skundą atmetus, šios ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovų E. G. ir M. S..

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų E. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir M. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 050 Eur (tūkstantį penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno po 525 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis eurus) ieškovui E. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)).

Teisėjai                                        Rasa Gudžiūnienė

                                                Gintaras Pečiulis