Administracinė byla Nr. eA-1671-624/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03184-2018-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 17.5; 17.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. G. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos ir S. J. dėl termino pratęsimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja L. G. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2016 m. spalio 12 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-161012-00123 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) nustatytą jo įvykdymo terminą iki 2019 m. gruodžio 31 d.
2. Pareiškėja nurodė, kad Inspekcija 2016 m. spalio 12 d. surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo pareiškėją iki 2017 m. balandžio 12 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius. Inspekcija 2017 m. balandžio 6 d. priėmė sprendimą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2017 m. liepos 12 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 30 d. sprendimu patenkino pareiškėjos prašymą ir pratęsė jai Privalomojo nurodymo terminą iki 2018 m. rugsėjo 1 d. Per teismo nustatytą 1 metų terminą pareiškėja atliko aktyvius veiksmus, susijusius su neteisėtos statybos įteisinimu. 2018 m. balandžio 27 d. buvo parengtas ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) patvirtintas 0,0342 ha valstybinės žemės ploto, esančio (duomenys neskelbtini) g., Vilnius, Vilniaus m. sav., Vilniaus aps., žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas. Pareiškėjai buvo išduotas sutikimas išpirkti valstybinės žemės sklypą. 2018 m. rugsėjo 12 d. pareiškėja NŽT pateikė prašymą parduoti naudojamą kitos paskirties valstybinės žemės sklypą. Šiuo metu pareiškėja laukia atsakymo į minėtą prašymą. Pasirašius su NŽT pirkimo–pardavimo sutartį, pirkimo–pardavimo faktas bus registruojamas VĮ Registrų centras. Paskui bus sujungiami abu žemės sklypai ir rengiamas projektas dėl statybos dokumento gavimo. Neteisėtos statybos įteisinimo procedūrai pabaigti reikalingas dar papildomas 1 metų terminas, nes nuo pareiškėjos valios nepriklauso įstatymu nustatyti terminai, per kuriuos gali būti atliekamos išvardytos procedūros. Taip pat nurodė, kad laiku, t. y. iki 2018 m. rugsėjo 1 d., nesikreipė į teismą su prašymu pratęsti teismo nustatytą 1 metų terminą, kadangi (duomenys neskelbtini) mirė jos tėvas, ji patyrė didelius vidinius išgyvenimus, todėl visus reikalus, susijusius su neteisėtos statybos įteisinimu, tvarkyti jai padėjo jos sutuoktinis. Pareiškėjos sutuoktinio V. G. darbas yra Estijos Respublikoje, jis neturėjo galimybės kiekvieną dieną važinėti į Lietuvą. Dėl užgriuvusių sunkumų bei pareiškėjai neturint reikiamų žinių, pastaroji praleido terminą kreiptis į teismą.
3. Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja papildomai nurodė, kad 2019 m. sausio 21 d. notarine tvarka buvo pasirašyta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis. Taigi pareiškėja nuo jos prašymo pateikimo teismui dienos atliko aktyvius veiksmus.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime prašė pareiškėjos prašymą atmesti.
5. Nurodė, kad 2016 m. spalio 12 d. Inspekcija pareiškėjai surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-1 00-161012-00131, kuriame konstatuota, kad be statybą leidžiančio dokumento atlikta gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rekonstrukcija. 2016 m. spalio 12 d. Privalomuoju nurodymu Inspekcija įpareigojo pareiškėją pašalinti minėtos savavališkos statybos padarinius iki 2017 m. balandžio 12 d. Inspekcija pareiškėjos prašymą tenkino ir pratęsė Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2017 m. liepos 12 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 30 d. sprendimu tenkino pareiškėjos prašymą ir Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsė iki 2018 m. rugsėjo 1 d.
6. Inspekcijos nuomone, pareiškėjos prašymas dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo yra atmestinas dėl to, kad Inspekcijos Privalomuoju nurodymu nustatytas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimu pratęstas terminas baigėsi 2018 m. rugsėjo 1 d., o pareiškėjos prašymas dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktas tik 2018 m. rugsėjo 21 d., t. y. jau po nustatyto Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pasibaigimo.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjos L. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso ¾ buto, esančio adresu: Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Inspekcija, atlikusi patikrinimą dėl statybos darbų šiame žemės sklype, pareiškėjai 2016 m. spalio 12 d. surašė Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-100-161012-000131, kuriame konstatuota, kad neturint statybą leidžiančio dokumento atlikta gyvenamojo namo rekonstrukcija. Inspekcija 2016 m. spalio 12 d. taip pat pareiškėjai surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo pareiškėją iki 2017 m. balandžio 12 d. išardyti savavališkai pastatytas ar perstatytas statinio dalis, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. Atsižvelgus į pareiškėjos 2017 m. kovo 28 d. prašymą, Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas Inspekcijos 2017 m. balandžio 6 d. sprendimu buvo pratęstas iki 2017 m. liepos 12 d. Siekdama pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2017 m. spalio 30 d. nusprendė pratęsti terminą iki 2018 m. rugsėjo 1 d.
9. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 14 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Teismas atkreipė dėmesį, kad šioje normoje nustatyti terminai yra skirti užtikrinti operatyvų ir savalaikį valstybės institucijų reagavimą, nustatant savavališką statybą ir šalinant jos padarinius, bet ne statytojo (užsakovo) interesų gynybai, todėl nustatytų terminų nesilaikymas nešalina statytojo (užsakovo) pareigos atlikti atitinkamus veiksmus.
10. Teismas pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje aiškinant Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatą, kuri nustato iš esmės tapačius Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus terminus, yra pažymėta bei laikomasi vieningos praktikos, kad įstatymas nenumato terminų, per kuriuos asmuo, prašantis pratęsti terminą reikalavimui (dabar – Privalomajam nurodymui) įvykdyti, turi kreiptis į inspekciją ar teismą, tačiau teismų praktikoje ne kartą yra atkreiptas dėmesys į tai, jog pirmiau paminėtos teisės normos yra skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą, todėl šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti tik nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės.
11. Inspekcijos teigimu, nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjai yra pasibaigęs terminas Privalomajam nurodymui įvykdyti, kadangi Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo nustatytas iki 2018 m. rugsėjo 1 d., o pareiškėja teismui prašymą dėl termino pratęsimo pateikė 2018 m. rugsėjo 20 d., todėl Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas negali būti pratęstas.
12. Teismas nustatė, kad pareiškėja dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo į teismą kreipėsi jau po to, kai jis buvo pasibaigęs (prašymas teismui pateiktas 2018 m. rugsėjo 20 d., o terminas pašalinti savavališkos statybos padarinius buvo nustatytas iki 2018 m. rugsėjo 1 d.). Teisinis reguliavimas nenustato Privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo, kad ir kokios svarbios būtų pareiškėjos nurodytos priežastys. Dėl šios aplinkybės pareiškėjos prašymas pratęsti reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą negali būti tenkinamas.
13. Teismas pažymėjo, kad nors nagrinėjamu atveju yra prasidėjęs procesas dėl savavališkos statybos įteisinimo, t. y. prasidėjo savavališkų statybos darbų įteisinimo procesas, kurį pareiškėja aktyviai atlieka ir kurio trukmė nebepriklauso nuo besikreipusio teisminės gynybos asmens valios, tačiau šioje situacijoje yra pasibaigęs laikas, per kurį šis procesas turėjo būti užbaigtas, taigi terminas nebegali būti atnaujinamas. Teismas darė išvadą, kad Inspekcijos Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas negali būti pratęstas.
III.
14. Pareiškėja L. G. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
15. Pareiškėja nesutinka, kad teisės aktai nenumato privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės. Privalomasis nurodymas buvo surašytas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, o savavališka statyba yra tiesiogiai susijusi su pareiškėjos turtinėmis teisėmis, apibrėžtomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK). Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CPK 78 straipsnio ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnio normas.
16. Pareiškėja pažymi, kad per teismo nustatytą 1 metų terminą ji dėjo visas pastangas, priklausančias nuo jos valios, kad laiku įteisintų neteisėtą statybą, tačiau dėl Lietuvos Respublikos žemės įstatyme nustatytų ir kitų, t. y. NŽT viršininko įsakymų apskundimo terminų, teismo 2017 m. spalio 30 d. nustatytas terminas buvo per trumpas. Pareiškėja dėl svarbių aplinkybių laiku nesikreipė į teismą dėl termino pratęsimo, tačiau teismas šių aplinkybių net nevertino.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
18. Inspekcija akcentuoja, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimą reglamentuoja materialiosios teisės normos, įtvirtintos Įstatyme, kurios nenumato privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pareiškėjos nurodytos ABTĮ 30 straipsnio ir CPK 78 straipsnio normos, reglamentuojančios procesinių terminų atnaujinimą, nagrinėjamoje byloje netaikytinos ir vien šiuo pagrindu apeliacinis skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas.
19. Inspekcija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagal teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką neturėjo teisinio pagrindo vertinti pareiškėjos nurodytas Privalomojo nurodymo įvykdymo termino praleidimo priežastis, tačiau visgi teismas pasisakė, kad pareiškėja atlieka aktyvius veiksmus dėl savavališkos statybos įteisinimo. Taip pat teismas pagrįstai pažymėjo, kad Įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nurodyti terminai nėra skirto statytojo (užsakovo) interesų gynybai, todėl nustatytų terminų nesilaikymas nešalina statytojo (užsakovo) pareigos atlikti atitinkamus veiksmus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Byloje nagrinėjamas pareiškėjos prašymas pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2016 m. spalio 12 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-161012-00123 įvykdymo terminą.
21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą atmetė nustatęs, kad pareiškėja į teismą kreipėsi jau pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, o pasibaigusio termino teismas negali pratęsti.
22. Pareiškėja paduotame apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino taikytinas materialiosios teisės normas.
23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
24. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.
25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, susijusioje su aptartų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nuostatų taikymu, aiškinama, kad pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti (žr., pvz., 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-525/2015; 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013 ir kt.). Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016 ir kt.).
26. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
27. Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių nagrinėjamoje byloje neturėtų vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškose bylose (šios nutarties 25 p.), kuriomis priimdamas skundžiamą sprendimą vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentai dėl, kaip teigiama, formalaus taikytinos materialiosios teisės normų aiškinimo, neturi pagrindimo, o aptariamos administracinio ir civilinio proceso normos nėra taikytinos, kadangi reglamentuoja procesinius terminus.
28. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos L. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan