Civilinė byla Nr. 3K-3-549/2014

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-38559-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 72; 109; 129.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens (išieškotojo) OOO „ProEnergo“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio Rimanto Vižainiškio pareiškimą dėl taikos sutarties patvirtinimo, suinteresuoti asmenys: bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Serneta“, OOO „ProEnergo“.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Antstolis Rimantas Vižainiškis 2013 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į teismą ir prašė patvirtinti skolininko UAB „Serneta“ ir išieškotojo OOO „ProEnergo“ vykdymo procese sudarytą taikos sutartį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi netenkino antstolio prašymo patvirtinti taikos sutartį.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tvirtindamas taikos sutartį teismas turi įsitikinti, kad ją bus galima įvykdyti ir ja nebus pažeisti kitų asmenų ar viešasis interesas, ji neprieštaraus imperatyviosioms teisės normoms, nes teismo patikrinta ir patvirtinta taikos sutartis sukuria procesinius bei materialiuosius teisinius padarinius ir tampa vykdytinu dokumentu (CK 6.985 straipsnis; CPK 42 straipsnio 2 dalis, 293 straipsnio 5 punktas, 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teisme yra priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui UAB „Serneta“  (civilinės bylos Nr. B2-4592-464/2013). Įvertinęs Įmonių  bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, atsižvelgęs į tai, kad teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo bet kokie vykdymo veiksmai yra sustabdomi, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju taikos sutarties vykdymo procese patvirtinimas yra tik deklaratyvus veiksmas, nes tokia taikos sutartis iš esmės negali būti vykdoma.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 24 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teisme 2013 m. vasario 18 d. buvo gautas pareiškimas dėl bankroto bylos UAB „Serneta“ iškėlimo. Šis pareiškimas buvo priimtas 2013 m. vasario 25 d., o bankroto byla UAB „Serneta“ iškelta 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartimi, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi. Antstolis su pareiškimu dėl skolininko UAB „Serneta“ ir išieškotojo OOO „Pro Energo“ sudarytos taikos sutarties patvirtinimo į teismą kreipėsi 2013 m. lapkričio 21 d., šis pareiškimas netenkintas ginčijama nutartimi.

Teismas nesutiko su išieškotojo argumentu, kad patvirtinus taikos sutartį, kuria skolininkas ir išieškotojas susitarė dėl skolos mokėjimo atidėjimo ir išdėstymo, skolininkas nebeatitiktų nemokios įmonės kriterijų ĮBĮ prasme, nes pradelstos skolos nebeviršytų pusės į skolininko balansą įrašytos turto vertės ir būtų CPK 366 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas pagrindas atnaujinti procesą bankroto byloje. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartyje, kuria paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartį dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo, nurodė, kad skolininkas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jis yra pajėgus tinkamai ir laiku vykdyti taikos sutartį joje numatytomis sąlygomis (jei ji būtų patvirtinta teismo), be to, taikos sutartis sudaryta jau po bankroto bylos iškėlimo, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad skolininko 11 119 300 Lt įsiskolinimas nėra pradelstas. Taigi aplinkybė, kad taikos sutartis nebuvo patvirtinta, neturėjo teisinės reikšmės Lietuvos apeliaciniam teismui sprendžiant skolininko nemokumo klausimą. Minėtos skolos pripažinimo pradelsta ir bankroto bylos iškėlimo faktą lėmė ne skundžiamos nutarties, kuria nepatvirtinta taikos sutartis, priėmimas, o kitos aplinkybės.

Teismas nurodė, kad bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tvirtinimą, jų tenkinimo eilę ir tvarką reglamentuoja ĮBĮ normos; iškėlus bankroto bylą šalys neturi teisės susitarti dėl kitokios kreditoriaus reikalavimo tenkinimo tvarkos, nei numatyta ĮBĮ, atitinkamai teismas neturi teisės tokių susitarimų tvirtinti. Iškėlus bankroto bylą skolininkui, kreditorius gali skolininko bankroto administratoriui pateikti reikalavimą, kurio pagrįstumo klausimas bus išspręstas ir kuris bus tenkinamas ĮBĮ, o ne išieškotojo ir skolininko ar kitų asmenų susitarimų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Nutartis dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 28 d. ir nuo šio momento antstolis turi pareigą užbaigti vykdomąją bylą (ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalis; CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad, skolininkui iškėlus bankroto bylą, panaikinti ginčijamą nutartį ir patvirtinti taikos sutartį nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo (išieškotojas) OOO „ProEnergo“ prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti išieškotojo ir skolininko 2013 m. rugsėjo 18 d. sudarytą taikos sutartį vykdomojoje byloje Nr. 0128/12/01349. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Teismai netinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, reglamentuojančias įmonės nemokumą. Teismai, bankroto byloje spręsdami skolininko nemokumo klausimą, padarė išvadą, kad skolininko į balansą įrašyto turto vertė yra 20 299 913,48 Lt, o pradelsti įsipareigojimai – 13 651 514,81 Lt, prie šios sumos priskirdami ir 11 119 300 Lt, dėl kurių išdėstymo susitarta taikos sutartyje. Patvirtinus taikos sutartį 11 119 300 Lt nebūtų laikomi pradelstais, nes šios sumos mokėjimo terminai būtų atidėti. Dėl šios priežasties neegzistuotų pagrindas skolininkui kelti bankroto bylą. Taigi taikos sutarties tvirtinimas turėjo esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl skolininko nemokumo. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartis, kuria skolininkui iškelta bankroto byla, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo dieną buvo neįsiteisėjusi, todėl taikos sutarties sudarymo faktą buvo būtina vertinti pagal kriterijų, ar sudarius taikos sutartį būtų konstatuojamas įmonės nemokumas.

Teismai netinkamai taikė ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį, nes ši teisės norma nedraudžia antstoliui, gavus skolininko ir išieškotojo sudarytą taikos sutartį, vykdomąją bylą stabdyti ir kreiptis į teismą dėl taikos sutarties patvirtinimo. Tiek išieškojimo, tiek turto realizavimo procedūros CPK yra aiškiai išskiriamos kaip atskiri antstolio veiksmai vykdymo procese ir, vadovaujantis CPK 624 straipsniu, tokie veiksmai priskirtini prie „priverstinių vykdymo priemonių“, suponuojančių tokių veiksmų svarbą. Vykdomosios bylos stabdymas išieškotojui ir skolininkui sudarius taikos sutarti, taikos sutarties pateikimas teismui tvirtinti ir dėl to kylantys teisiniai padariniai savarankiškai reglamentuojami CPK 595 ,626, 629 straipsniuose. Dėl to antstolio veiksmai, susiję su taikos sutarties pateikimu tvirtinti, nepriskirtini išieškojimo arba turto realizavimo veiksmams, kuriuos draudžia ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatos. Nei CPK, nei ĮBĮ nedraudžia tokių antstolio veiksmų, o ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatos nedraudžia skolininkui ir išieškotojui sudaryti taikos sutartį vykdymo procese.

2. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teismų praktikoje išaiškinta, kad bankroto bylos procedūrų pradžia laikytinas bankroto bylos iškėlimas, t. y. momentas, kai įsiteisėja teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Multiimpex“ ieškinį atsakovams UAB „Eneka“, bylos Nr. 3K-3-587/2008; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta UAB „Labrusta production“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-274/2012; kt.). Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tik po to, kai įsiteisėja teismo nutartis iškelti bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1476/2011).

Nagrinėjamu atveju vykdymo procese sudarius taikos sutartį, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartis, kuria skolininkui iškelta bankroto byla, dar nebuvo įsiteisėjusi. Dėl šios priežasties teismai, netvirtindami taikos sutarties vien dėl to, kad teisme buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo, netinkamai taikė ĮBĮ normas, reglamentuojančias bankroto bylos įmonei iškėlimo momentą, ir nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

3. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Remiantis CPK 140 straipsnio 3 dalies, 595 straipsnio nuostatomis, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, taikos sutarties sudarymas bet kurioje procese stadijoje (įskaitant ir vykdymo procesą) yra dispozityvumo principo įgyvendinimas, todėl teismas šį principą riboti gali tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. M. ir kt. v. M. O., bylos Nr. 3K-3-468/2011; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „BSV“ v. L. J., bylos Nr. 3K-3-451/2013). Dėl to pareiškimo dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pateikimo teismui faktas negali būti teisinis pagrindas paneigti šalių teisę sudaryti vykdymo procese taikos sutartį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo (skolininkas) BUAB „Serneta“ prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti; nutarus, kad yra teisinis pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį ir patvirtinti taikos sutartį, atsisako sudaryti taikos sutartį ir prašo jos netvirtinti. Nurodomi šie argumentai:

1. Aplinkybė, kad taikos sutartis nebuvo patvirtinta, neturėjo jokios reikšmės bankroto byloje sprendžiant skolininko nemokumo klausimą ir tai, ar jo skola išieškotojui yra pradelsta. Lietuvos apeliacinis teismas aiškiai pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog taikos sutartis sudaryta po pirmosios instancijos teismo nutarties iškelti bankroto bylą skolininkui priėmimo, ir tai, jog skolininkas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad jis būtų pajėgus įvykdyti taikos sutarties sąlygas, neeliminuoja fakto, kad skola išieškotojui nėra pradelsta. Net ir tuo atveju, jeigu teismas būtų patvirtinęs taikos sutartį, skolininko skola išieškotojui būtų tik formaliai laikoma nepradelsta. Teismų praktikoje išaiškinta, kad skolos mokėjimo termino atidėjimas negali atkurti įmonės mokumo, jei įprastinė įmonės veikla nėra pelninga; atidėjus skolų mokėjimo terminą trumpam laikui, įmonės realus mokumas negalėtų būti atkurtas, o galimybė atsiskaityti su įmonės kreditoriais be priverstinio turto realizavimo procedūrų nebūtų reali (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-685/2012). Nagrinėjamu atveju skolininkas nėra pajėgus vykdyti taikos sutarties sąlygų ir atsiskaityti su išieškotoju sutartyje nustatyta tvarka. Be to, bankroto byloje nustatyta, kad skolininkas yra jokio turto neturinti įmonė, kuri ĮBĮ prasme neabejotinai yra nemoki, nepaisant to, ar taikos sutartis būtų teismo patvirtinta, ar ne. Pažymėtina, kad taikos sutarties patvirtinimo aplinkybė nesudarytų CPK 366 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo (CPK 365 straipsnio 1 dalis, 366 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. BIĮ V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-7-362/2007).

Vykdymo procese vykdymo veiksmus atlieka antstolis (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, CPK 585, 650–654 straipsniai). Teismas nėra subjektas, atliekantis vykdymo veiksmus, o priešingai – subjektas, priimantis privalomojo pobūdžio vykdytinus dokumentus, kurių įvykdymo atlikdamas procesinius veiksmus siekia antstolis. Taigi teismas nėra vykdymo proceso dalyvis. Atsižvelgiant į tai, kad teismas vykdymo procese neatlieka vykdymo veiksmų, konstatuotina, kad nutarties patvirtinti taikos sutartį ar jos nepatvirtinti priėmimas nėra vykdymo veiksmas vykdymo procese, atitinkamai tokios nutarties tariamas neteisėtumas negali būti grindžiamas ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies norma, kuri reglamentuoja tik tam tikrų vykdymo veiksmų, kuriuos atlieka antstolis, o ne teismo teisių ir (ar) pareigų ribojimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi neteigė, kad antstolis negali pateikti prašymo patvirtinti taikos sutartį vykdymo procese, teismas tiesiog konstatavo, kad tokios sutarties tvirtinimas, jo nuomone, būtų deklaratyvus veiksmas, nes ji dėl sprendžiamo bankroto bylos iškėlimo klausimo negalės būti vykdoma. Pažymėtina, kad taikos sutarties sudarymo metu visas skolininko turtas buvo areštuotas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3-3188-232/2013, todėl net ir patvirtinus taikos sutartį jos sąlygų vykdymas būtų neįmanomas.

2. Apeliacinės instancijos teismui sprendžiant pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, nutartis dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo jau buvo įsiteisėjusi ir buvo vykdomos skolininko bankroto procedūros, t. y. faktinė skolininko situacija buvo iš esmės pasikeitusi. Dėl to teismas ne tik galėjo, bet ir privalėjo vertinti taikos sutarties patvirtinimo klausimą naujų faktinių aplinkybių kontekste, t. y. apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad skolininkui yra iškelta bankroto byla ir kad skolininko (kartu ir išieškotojo) atžvilgiu ĮBĮ nuostatos turi viršenybę kitų teisės aktų atžvilgiu (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis, 16 straipsnis, 18 straipsnio 1 dalis, 26, 35 straipsniai; CPK 629 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 632 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

3. Taikos sutartis sudaryta tik 2013 m. rugsėjo 18 d., t. y. praėjus vos vienai savaitei nuo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarties, kuria skolininkui iškelta bankroto byla, priėmimo. Taikos sutartimi šalys susitarė, kad išieškotojas sutinka 11 119 300 Lt skolos mokėjimą atidėti iki 2014 m. sausio mėn., vėliau skolininkui mokant po 555 965 Lt kas du mėnesius. Nurodytos taikos sutarties sudarymo aplinkybės ir jos sąlygos sudaro pagrindą išvadai, kad ši sutartis yra tariamas sandoris, sudarytas neturint tikslo jo realiai vykdyti, o tik siekiant išvengti bankroto bylos skolininkui iškėlimo (CK 1.63 straipsnis). Aplinkybė, kad skolininkui esant nemokiam įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdami formaliai sumažinti skolininko pradelstus įsipareigojimus, tokiu būdu siekdami išvengti bankroto bylos iškėlimo, leidžia konstatuoti taikos sutarties prieštaringumą viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes sutarties patvirtinimas galėjo lemti įmonės nemokumo ir įsipareigojimų kreditoriams didėjimą, galimybių atsiskaityti su kreditoriais mažėjimą, taip padarant žalos tiek skolininkui, tiek jo kreditoriams ir pažeidžiant viešąjį interesą (CK 1.81 straipsnis). Dėl šių priežasčių teismai pagrįstai netvirtino taikos sutarties (CPK 42 straipsnio 2 dalis), o skolininkas to neprašo.

Pareiškėjas antstolis Rimantas Vižainiškis atsiliepimo į kasacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; nagrinėdamas bylą, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl skolininko ir kreditoriaus galimybės sudaryti taikos sutartį (atidėti skolos mokėjimo terminus) po to, kai skolininkui iškelta bankroto byla, t. y. priimta nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau ji dar neįsiteisėjo. Teisėjų kolegija pasisako dėl šio klausimo.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Išimtis iš šios taisyklės nustato Įmonių bankroto įstatymas, pagal kurio 1 straipsnio 3 dalį, vykdant įmonės bankroto procedūras, kitų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad įmonių bankroto proceso paskirtis ir pagrindinis tikslas – apsaugoti bankrutuojančios įmonės turtinius interesus ir užtikrinti jos kreditorių reikalavimų patenkinimą, taip pat racionali kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyra (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB Turto bankas v. BAB „Oruva“, bylos Nr. 3K-3-653/2005; išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB Turto bankas v. BIĮ V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-7-362/2007; teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. BUAB „Okseta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2014 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. v. BUAB „INGERO“, bylos Nr. 3K-3-16/2014; kt.).

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėjamu atveju spręsdami skolininko ir kasatoriaus taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo galimybę, padarė išvadą, kad po to, kai priimamas pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo ir priimama nutartis iškelti jam bankroto bylą, skolininkas ir kreditorius (kasatorius) neturi teisės susitarti dėl kitokios kreditoriaus reikalavimo tenkinimo tvarkos, nei numatyta ĮBĮ, tai pat teismas neturi teisės tokių susitarimų tvirtinti.

Kasatoriaus teigimu, ši teismų išvada yra nepagrįsta, nes tol, kol teismo nutartis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nėra įsiteisėjusi, bankroto procedūros dar nėra pradedamos ir netaikomi ĮBĮ nustatyti draudimai, pavyzdžiui, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas vykdyti visas finansines operacijas, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Dėl šios priežasties skolininkui, kuriam keliama bankroto byla, ir kreditoriui nedraudžiama taikos sutartimi susitarti dėl skolos mokėjimo terminų atidėjimo iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo. Taigi nagrinėjamu atveju būtina nustatyti momentą, nuo kurio iškeliama įmonės bankroto byla. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, bankroto procedūrų pradžia paprastai laikytinas momentas, kai įsiteisėja nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Multiimpex“ ieškinį atsakovams UAB „Eneka“, bylos Nr. 3K-3-587/2008; 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą UAB „Labrusta production“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-274/2012; kt.). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo momentas svarbus tik konkrečių ĮBĮ 10 straipsnyje įtvirtintų teisinių padarinių požiūriu. Kai sprendžiama dėl kitų ĮBĮ reguliuojamų klausimų, teisinius padarinius taip pat sukelia nutarties dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo priėmimas ar pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimas teisme. Pavyzdžiui, kai sprendžiama dėl bankroto ir restruktūrizavimo pareiškimų santykio (ĮBĮ 9 straipsnio 6 dalis; 10 straipsnio 3 dalies 2 punktas, ĮRĮ 7 straipsnio 9 dalis), taip pat nustatant momentą, iki kada kreditorius gali atsisakyti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 6 straipsnio 5 dalis) ar  iki kada teismas gali atsisakyti kelti įmonei bankroto bylą ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo atsiskaito su kreditoriais) bei iki kada kreditorius turi galimybę įstoti į bankroto bylą trečiuoju asmeniu, teisiškai reikšmingas yra nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, o ne jos įsiteisėjimo momentas. Be to, tam tikri teisiniai padariniai ir draudimai, siekiant apsaugoti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, atsiranda ir nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo momento (pvz., ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis). Sudarant taikos sutartį, kuria nukeliami skolos mokėjimo terminai ir taip daroma įtaka įmonės mokumo vertinimui, paveikiami ir kitų kreditorių interesai. Ši aplinkybė ypač reikšminga tais atvejais, kai taikos sutartį sudaro su skolininku susijęs kreditorius, kaip nagrinėjamoje byloje – reikalavimo teisę turintis skolininko akcininkas. Toks su skolininku susijęs kreditorius yra suinteresuotas įmonės ir jos turto valdymu, daroma įtaka įmonės priimamiems sprendimams ir įmonėje vykdomiems procesams, o tai būtina įvertinti siekiant tinkamai apginti su skolininku nesusijusių kreditorių interesus. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad svarstant klausimą dėl skolininko, kuriam keliama bankroto byla (teisme sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo esant teisėjo rezoliucija priimtam pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo), galimybės sudaryti taikos sutartį tik su vienu iš jo kreditorių, laikytina, kad įmonei bankroto byla yra iškelta, kai priimama teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi teisiniai padariniai skolininko ir jo kreditorių tarpusavio santykiams atsiranda ir imperatyviosios ĮBĮ nuostatos šiems santykiams taikomos nuo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo, neatsižvelgiant į tai, kad tokia teismo nutartis dar nėra įsiteisėjusi.

Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo Vilniaus apygardos teisme gautas 2013 m. vasario 18 d., jis priimtas 2013 m. vasario 25 d., o bankroto byla skolininkui iškelta 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartimi. Skolininkas ir kasatorius taikos sutartį sudarė 2013 m. rugsėjo 18 d., o teismui ši sutartis antstolio pateikta tvirtinti 2013 m. lapkričio 21 d., taikos sutartį atsisakyta tvirtinti pirmosios instancijos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi. Nutartis dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 28 d., Lietuvos apeliaciniam teismui palikus nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartį. Šios aplinkybės patvirtina, kad tuo metu, kai buvo sprendžiamas skolininko nemokumo klausimas, Vilniaus apygardos teismas neturėjo patvirtintos taikos sutarties, kuria buvo atidėti skolos mokėjimo terminai, todėl jis privalėjo vadovautis pirminiais reikalavimų vykdymo terminais, nustatytais sutartyse, iš kurių skolininkui atsirado prievolė atsiskaityti su kreditoriumi. Nors taikos sutarties tvirtinimo vykdymo procese procedūra vyko, tačiau sutartis dar nebuvo patvirtinta nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui priimant nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat nebuvo pateiktas prašymas stabdyti bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimą, iki bus išspręstas taikos sutarties patvirtinimo klausimas. Sprendžiant įmonės nemokumo klausimą reikšmingi yra tokios įmonės turimų skolų mokėjimo, prievolių vykdymo terminai, o ne derybos ar procesai dėl šių terminų atidėjimo. Taigi nagrinėjamu atveju sprendžiant skolininko nemokumo ir bankroto bylos jam iškėlimo klausimus nebuvo priimtas teismo procesinis sprendimas patvirtinti taikos sutartį, kuria mokėjimo terminai būtų atidėti.

Bylos duomenys patvirtina, kad taikos sutartį skolininkas ir vienas jo kreditorių (kasatorius) sudarė jau po nutarties iškelti skolininkui bankroto bylą priėmimo, t. y. kai jų tarpusavio santykius, galimybes atsiskaityti ar susitarti dėl skolos mokėjimo terminų ir tvarkos jau reglamentavo specialiojo įstatymo – ĮBĮ – nuostatos. Po bankroto bylos iškėlimo skolininkui klausimas dėl skolininko ir kreditoriaus galimybės sudaryti taikos sutartį turi būti sprendžiamas taikant specialiąsias ĮBĮ 27 straipsnio nuostatas, t. y. bankrutuojanti įmonė turi teisę sudaryti taikos sutartį tik su visais kreditoriais, o ne su vienu iš jų. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo momentas neturi reikšmės, nes bankroto bylos iškėlimas reiškia įmonės nemokumo konstatavimą visų įmonės kreditorių atžvilgiu. Įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, sudarydama taikos sutartį tik su vienu iš savo kreditorių ir taip suteikdama jam prioritetą, gali pažeisti kitų kreditorių interesus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog bankroto procesas yra kolektyvinis procesas, kuris, nors ir prasideda kaip procesas dėl skolininko nemokumo fakto nustatymo, vėliau tampa kolektyviniu kreditorių reikalavimų tenkinimo iš skolininko turto mechanizmu. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Skirnuva“ v. L. K. IĮ „Talka“, bylos Nr. 3K-3-477/2011; 2014 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. v. BUAB „INGERO“, bylos Nr. 3K-3-16/2014; kt.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, netvirtindamas skolininko ir kasatoriaus taikos sutarties, sudarytos po nutarties iškelti skolininkui bankroto bylą priėmimo, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias įmonių bankroto procesą ir procedūras.

Dėl kasatoriaus argumento, kad taikos sutarties patvirtinimas nagrinėjamu atveju sudarytų sąlygas atnaujinti procesą dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo, nes neegzistuotų pagrindas kelti jam bankroto bylą (skolininkas būtų mokus), teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog pagal ĮBĮ nuostatas įmonės bankroto procedūros nuosekliai vykdomos tam tikromis stadijomis, o jas pabaigus ir teismui patvirtinus, grįžti prie jau atliktų bankroto proceso stadijų neleidžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Finansų ministerija v. likviduojama AB „Oruva“; bylos Nr. 3K-3-653/2005). Toks aiškinimas atitinka bankroto proceso tikslus – apsaugoti kreditorių ir pačios bankrutuojančios įmonės interesus, užkertant kelią didinti nuostolius dėl įmonės nemokumo, nes atnaujinus jau baigtą stadiją būtų neapibrėžtam laikui pratęsiamos bankroto procedūros, dėl to kreditoriai, negalėdami naudotis iš skolininko gautinomis lėšomis, toliau patirtų nuostolių. Bankroto proceso tikslas ir būtinybė užtikrinti interesų pusiausvyros principo laikymąsi paneigia galimybę iš naujo spręsti bankroto bylos iškėlimo klausimą, svarstant, ar buvo įstatyme nustatyti pagrindai bankroto bylai iškelti. Siekis apsaugoti kreditorių interesus įmonei skolininkei nevykdant įsipareigojimų suponuoja išvadą, kad, konstatavus nemokumo pagrindus ir jau įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, esminę reikšmę turi nebe įmonės mokumo būsena, buvusi bankroto bylos iškėlimo stadijos metu, bet būsena esamuoju metu, t. y. ar kreditoriams išlieka grėsmė patirti nuostolių dėl įmonės skolininkės nepajėgumo įvykdyti prievoles. Bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad įmonė yra pajėgi įvykdyti prievoles, bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, pvz., kaip pirmiau nurodyta, kreditoriams įsitikinus įmonės mokumu ir pasirašius taikos sutartį, o ne kvestionuojant bankroto bylos iškėlimo pagrįstumą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad toks teisių gynybos būdas bankroto byloje nevilkina bylos nagrinėjimo ir atitinka byloje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyros principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. BIĮ V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-7-362/2007; teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas ir kt. v. S. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-249/2009; kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skolininkas, kuriam keliama bankroto byla, ir vienas jo kreditorių taikos sutartį dėl skolos mokėjimo terminų atidėjimo turi teisę sudaryti tik iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, o po tokios nutarties priėmimo šis klausimas turi būti sprendžiamas ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. taikos sutartį sudarant su visais bankrutuojančios įmonės kreditoriais.

Kiti kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies, 9 straipsnio 3 dalies normų aiškinimo ir taikymo, proceso teisės normų, reglamentuojančių vykdymo procesą, pažeidimo nedaro įtakos apskųstų nutarčių teisėtumui, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad remiantis kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo naikinti ar keisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). 

              Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Byloje kasacinis teismas patyrė 19,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. pažyma). Teisėjų kolegijai netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos priteistinos iš kasacinį skundą padavusio suinteresuoto asmens OOO „ProEnergo“ (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuoto asmens OOO „ProEnergo“ (juridinio asmens kodas 1137746720451, Rusijos Federacija) valstybei 19,75 Lt (devyniolika litų 75 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Janina Januškienė                                         

Algis Norkūnas

                                                                                                                                                                        Dalia Vasarienė