Baudžiamoji byla Nr. 2K-75-689/2018

                                                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03400-2016-9

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                                                                                  2.1.15.1.2; 1.2.4.1.1; 1.2.28.5.2.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Prano Kuconio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 25 d. nutarties.

Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. nuosprendžiu L. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams,  pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 82, 92 straipsniais, L. V. bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – įpareigojimą būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., išskyrus atvejus, kai nebuvimas namuose susijęs su mokymusi ar darbu.

Taip pat šiuo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 294 straipsnio 2 dalį S. V..

Iš nuteistųjų S. V. ir L. V., o jam neturint pakankamai pajamų ar turto – iš jo motinos L. D., solidariai priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 2401,29 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistųjų S. V. ir L. V., o jam neturint pakankamai pajamų ar turto – iš jo motinos L. D., solidariai priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. B. 5,37 Eur turtinės ir 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 25 d. nutartimi nuteistojo L. V. apeliacinis skundas atmestas.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. L. V. ir S. V. nuteisti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 294 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2016 m. birželio 22 d., apie 22.30 val., „Kaitros“ stadione, esančiame Stadiono g., Lentvaryje, Trakų r., veikdami bendrininkų grupe, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą L. V. teisę į negrąžintą skolą, t. y., reikalaudami grąžinti 70 Eur skolą, panaudojo fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį A. B.. L. V. tyčia rankomis pastūmė A. B., S. V. kumščiu sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į kairę galvos pusę, nukentėjusiajam pargriuvus L. V. ir S. V. sudavė jam į kūną ne mažiau kaip po du smūgius kojomis, taip padarė nukentėjusiajam kairio smilkinkaulio įspaustinį lūžį, kairės smilkininės skilties galvos smegenų sumušimą, t. y. sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis L. V. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

2.1. Kasaciniame skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai pagal nustatytas faktines  šios bylos aplinkybes netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 135 straipsnio 1 dalį, 294 straipsnio 2 dalį, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) formuojamos teismų praktikos.

2.2. Kasatorius teigia, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, jog jo veika atitinka nusikaltimus, nustatytus BK 135 straipsnio 1 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje. Taip pat pažymima, kad jo veiksmuose nenustatyti ir du būtinieji minėtų nusikalstamų veikų sudėties požymiai – kaltė ir padaryta didelė žala nukentėjusiajam. Skunde nurodoma, kad nei nukentėjusysis A. B., nei kitas šioje byloje nuteistas asmuo – S. V., nei kiti įvykio liudytojai nepatvirtino, jog A. B. buvo sunkiai sužalotas L. V. smurtavimo veiksmais.

2.3. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas dėl neva jo suduotų smūgių ranka nukentėjusiajam pagrįstai sprendė, jog tokių įrodymų byloje nėra, ir pagrįstai šias aplinkybes pašalino iš kaltinimo. Tačiau, anot kasatoriaus, teismas klaidingai konstatavo, kad, nukentėjusiajam nukritus ant žemės nuo S. V. smūgio ranka, abiem (L. V. ir S. V.) sudavus smūgius nukentėjusiajam kojomis – sunkus sveikatos sužalojimas buvo padarytas bendrai naudojant smurtą. Kasatorius neigia teismo nurodytas aplinkybes ir pažymi, kad S. V. pripažintas smūgis ranka į kairę galvos pusę lėmė tai, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2016 m. rugpjūčio 17 d. specialisto išvadoje Nr. G2431/2016(01) nurodyta, kad nukentėjusiajam A. B. padaryta kairio smilkinkaulio įspaustinis lūžis, kairės smilkininės skilties galvos smegenų sumušimas, paveikus kairio smilkinio sritį kietu buku daiktu, kurie atitiko 2003 m. gegužės 23 d. įsakymo „Dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 6.6.1 punktą, ir toks sužalojimas buvo pripažintas sunkiu.

2.4. Tvirtinama, kad nei bylos aplinkybėmis, nei liudininkų, nei paties nukentėjusiojo nebuvo patvirtinta, jog sunkus sužalojimas jam buvo padarytas būtent L. V. suduotais smūgiais. Pasak kasatoriaus, iš bylos duomenų aiškiai matyti, kad S. V. suduotas smūgis ranka nukentėjusiajam į kairę galvos pusę lėmė sunkų jo sužalojimą, ir tai patvirtinta jo paties parodymais. Todėl, anot nuteistojo L. V., ikiteisminiame tyrime nebuvo pakankamai įrodymų pripažinti, kad būtent jo smurtavimu buvo sužalotas nekentėjusysis A. B., ir teismai, įvertindami bylos duomenis, negalėjo konstatuoti jo kaltės.

2.5. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, aprašydamas nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodė naujas aplinkybes, kurios nebuvo inkriminuotos nuteistiesiems (nebuvo išdėstytos kaltinamajame akte) padarant nusikaltimą, veikiant bendrininkų grupe. Kasatorius teigia, kad byloje nustatytos aplinkybės susiklostė visiškai kitaip ir jie (L. V. ir S. V.) nesuvokė ir negalėjo suprasti savo veiksmų bendrumo, nes iš anksto neplanavo ir neaptarė jiems inkriminuojamos nusikalstomos vei0kos padarymo aplinkybių, įvykio vietoje veikė staiga, spontaniškai, kiekvienas suvokdamas asmenines teises nebūti pažemintam ir nuskriaustam konfliktinėje situacijoje.

2.6. Kasatorius dar kartą pažymi, kad įvertinus tai, jog sužalojimas, sukėlęs nukentėjusiajam A. B. sunkų sveikatos sutrikdymą, buvo padarytas S. V. suduotu smūgiu į kairės galvos pusę, darytina išvada, kad tik jis yra atsakingas už kilusius padarinius, nes jie veikė neapibrėžta, nekonkretizuota tyčia, todėl kiekvienas turi atsakyti tik už savo veiksmus.

2.7. Skunde nurodoma, kad teismams, inkriminuojant savavaldžiavimą (BK 294 straipsnio 2 dalis), buvo būtina nustatyti, jog asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelė žala kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo, arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012). Kasatorius teigia, kad savo pažeistas teises gynė nesavavališkai, o tinkamomis priemonėmis: apie skolą primindamas A. B. SMS žinutėmis, bendravimu ir prašymu elgtis padoriai, pagal geros moralės ir bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus, tačiau, nors ir veikdamas įvykio dieną emocingai (garsiai reikšdamas nepasitenkinimą dėl buvusio draugo elgesio, susistumdė), nesiekė ir nepadarė nusikaltimo.

2.8. Pasak kasatoriaus, įvertinus kasacinio skundo argumentus, solidarioji atsakomybė negali būti taikytina, o priteista atlyginti neturtinės žalos 11 000 Eur suma negali būti pripažinta teisinga, nes neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų – yra per didelė ir neatitinka kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos.

3. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė D. Miliūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo L. V. kasacinį skundą atmesti.

3.1. Atsiliepime prokurorė pateikia išsamius teisinius argumentus, iš kurių išplaukia, kad nėra teisinio pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais. Atsiliepime nurodyta, kad teismų išvados dėl bendrais L. V. ir S. V. veiksmais nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo yra teisingos. Pažymima, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog abu nuteistieji veikė išvien, t. y. reikalaudami grąžinti pinigus, abu prieš nukentėjusįjį smurtavo ne tik susistumdymo metu, bet ir tuomet, kai jis buvo pargriautas ant žemės, vienas kito smurtinius veiksmus matė, suprato tokių veiksmų pavojingumą, suvokė galimus jų padarinius, tačiau jų nebandė nutraukti ir jiems pritarė. Anot prokurorės, esant tokioms aplinkybėms, buvo padarytos teisingos išvados, kad sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusysis patyrė dėl bendrų abiejų nuteistųjų veiksmų, todėl, juos abu pripažinus kaltais pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, baudžiamasis įstatymas buvo taikytas tinkamai.

3.2. Atsiliepime nesutinkama ir su skundo argumentais, kuriais ginčijamas L. V. nuteisimas dėl savavaldžiavimo. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, pagrįstai nustatė, jog L. V., veikdamas bendrininkų grupe su S. V., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo teisę į negrąžintą skolą, panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. B., dėl ko buvo sunkiai sutrikdyta jo sveikata, ir tinkamai kvalifikavo nuteistojo veiksmus pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Taip pat pažymima, kad atlygintinos neturtinės žalos dydis realiai pamatuotas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, vadovaujantis teisės normomis, reglamentuojančiomis žalos atlyginimo klausimus, ir nepažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatų.

4. Nuteistojo L. V. kasacinis skundas atmestinas.             

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundų argumentų

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Šių instancijų teismų baigiamuosiuose aktuose turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

5.1. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tai reiškia, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

5.2. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad didžioji dalis kasacinio skundo teiginių suformuluota kaip apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų, kuriomis pripažinta, jog šioje byloje nuteistasis L. V. padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje, kritika. Būtent kasaciniame skunde, neigiant tokias teismo išvadas, ginčijamos ir teismo nustatytos faktinės aplinkybės, nesutinkama ir su teismo atliktu įrodymų vertinimu, pateikiama sava šių įrodymų vertinimo versija. Šie ir kiti kasacinio skundo argumentai, kurie iš esmės reiškia prašymą kasacinės instancijos teismui nustatyti kitokias faktines aplinkybes, negu nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas, kartu ir naujai įvertinti byloje surinktus įrodymus, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko, todėl paliekami nenagrinėti.

5.3. Taigi, šioje byloje kasacinis skundas bus nagrinėjamas ta apimtimi, kokia jame teigiama, kad: 1) abiejų instancijų teismai pagal nustatytas faktines šios bylos aplinkybes netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 135 straipsnio 1 dalį, 294 straipsnio 2 dalį ir nesilaikė  BPK  20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių; 2) solidarioji atsakomybė negali būti taikytina, o priteista atlyginti neturtinės žalos 11 000 Eur suma negali būti pripažinta teisinga, nes yra per didelė ir neatitinka kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį

6. Vienas iš esminių kasacinio skundo argumentų yra tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino neįrodytomis aplinkybes, jog kasatorius (L. V.) du kartus smūgiavo kumščiu nukentėjusiajam į galvą, todėl jo negalėjo nuteisti dėl nukentėjusiojo A. B. sunkaus sveikatos sutrikdymo. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad fizinio smurto prieš nukentėjusįjį metu jis veikė kartu su S. V., ir dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 135 straipsnio 1 dalį.

7. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini.

8. BK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo kūnas. Aptariama nusikalstama veika yra tyčinis materialiosios sudėties nusikaltimas (BK 15 straipsnis). Tyčia gali būti apibrėžta (konkretizuota) ir neapibrėžta (nekonkretizuota). Neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia yra tada, kai kaltininkas, darydamas veiką, suvokia veikos pavojingumą, bet nesuvokia konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, t. y. kaltininką tenkina bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas atsako už atsiradusius padarinius.

9. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2016 m. rugpjūčio 17 d. specialisto išvadoje Nr. G2431/2016 (01) nurodyta, kad nukentėjusiajam A. B. padarytas kairio smilkinkaulio įspaustinis lūžis, kairės smilkininės skilties galvos smegenų sumušimas, paveikus kairio smilkinio sritį kietu buku daiktu. Nustatyta, kad sužalojimas vertintinas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

10. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, įvertinę bylos įrodymus, L. V. pripažino kaltu veikiant bendrininkų grupe padarius nukentėjusiajam A. B. sunkų sveikatos sutrikdymą ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

11. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 25 straipsnis). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Taigi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes.

11.1. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-485/2008, 2K-36/2013 ir kt.). Susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Sunkus kūno sužalojimas pripažįstamas padarytas bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis), kai bent du asmenys yra šio nusikaltimo vykdytojai. Veikiant bendrininkų grupe nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

12. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad konflikto iniciatorius buvo būtent L. V., kuris, pradėjęs žodinį konfliktą su nukentėjusiuoju ir reikalaudamas grąžinti skolą, tyčia rankomis pastūmė A. B., po to S. V. kumščiu sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į kairę galvos pusę, nukentėjusiajam pargriuvus, L. V. ir S. V. kartu sudavė nukentėjusiajam į kūną ne mažiau kaip po du smūgius kojomis, taip padarė jam galvos sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, o apeliacinės instancijos teismas, dar kartą patikrinęs apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad nuteistieji veikė tiesiogine nekonkretizuota tyčia ir abu, kaip bendravykdytojai, yra atsakingi už kilusius padarinius. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nesutikti su teismų išvada, kad kasatorius (L. V.) yra nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo bendravykdytojas, nes abiejų nuteistųjų naudoto smurto pobūdis ir intensyvumas, veiksmų bendrumo suvokimas ir pritarimas vienas kito veiksmams patvirtina ir susitarimą veikti bendrai, ir neapibrėžtą tyčią, apimančią ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pažymėtina, kad tyčinės kaltės konstatavimas nagrinėjamoje byloje ir teismų pateikti argumentai dėl šios veikos kvalifikavimo atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-253/2010, 2K-558/210, 2K-630/210, 2K-424/2012, 2K-271/2013, 2K-62/2014).

Dėl BK 294 straipsnio 2 dalies taikymo

13. BK 294 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje yra konstatuota, kad pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatytas smurtinis (psichinė ir (ar) fizinė prievarta) šio nusikaltimo padarymo būdas ir tokiu būdu padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui (kasacinė byla Nr. 2K-P-183/2012).

14. Kasatorius, prašydamas nutraukti baudžiamąją bylą dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, iš esmės teigia, kad teismai neteisingai nustatė jo tikslus, motyvą ir tyčią dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikaltimo, nustatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymius abiejų instancijų teismai nustatė remdamiesi BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis taisyklėmis ir kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Minėto baudžiamojo įstatymo dispozicijoje nustatyti požymiai nagrinėjamoje byloje nustatyti nepadarant esminių BPK pažeidimų. Priešingai nei teigia kasatorius, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų išvados pagrįstos BPK nustatyta tvarka surinktais ir įvertintais nuteistojo kaltę pagrindžiančiais įrodymais. Teismai, įvertinę nukentėjusiojo, liudytojų, paties kasatoriaus ir kito nuteistojo parodymus, kitus bylos įrodymus, turėjo pagrindą daryti išvadą, kad L. V., veikdamas bendrininkų grupe su S. V., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo teisę į negrąžintą skolą, panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. B., dėl to buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Kartu pažymėtina, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir kt. Didelę žalą nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan. Nors skundžiamuose teismų sprendimuose nėra konkrečiai nurodyta, kokios rūšies padaryta didelė žala, tačiau tiek iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, tiek iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad abu nuteistieji, savavaldžiaudami prieš nukentėjusįjį panaudodami fizinį smurtą, nukentėjusiajam padarė didelę fizinę žalą. Toks formalus netikslumas, t. y. skundžiamuose abiejų instancijų teismų sprendimuose nenurodant, kokios rūšies nukentėjusiesiems padaryta didelė žala, nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties. Įvertinus tai, kad kasatorius veikė kartu su bendrininku, jų panaudotos prievartos pobūdį ir sukeltų padarinių turinį, darytina išvada, jog nukentėjusysis dėl neteisėtų veiksmų patyrė didelę žalą.

Dėl neturtinės žalos

15. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad iš nuteistųjų solidariai nukentėjusiajam priteista suma neturtinei žalai atlyginti neatitinka įstatymo reikalavimų ir bylos medžiagos. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Kartu pažymėtina, kad vien tik žalą padariusio asmens (nuteistojo) turtinę padėtį apibūdinančios aplinkybės pagal CK 6.250 straipsnio nuostatas nelemia neturtinės žalos dydžio išsprendimo klausimo. Iš teismo nuosprendyje išdėstytų argumentų nustatant neturtinės žalos dydį matyti, kad buvo siekiama nepažeisti ne tik nukentėjusiojo teisių į adekvatų, proporcingą atsiradusiems padariniams neturtinės žalos atlyginimą, bet ir protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros. Šiuo konkrečiu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, taip pat liekamojo pobūdžio reiškinius, iš esmės pasikeitė jo gyvenimo kokybė. Visos šios aplinkybės rodo, kad patirta žala išties didelė, todėl 11 000 Eur nelaikytina pernelyg dideliu žalos už patirtus išgyvenimus atlyginimu. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadoms dėl neturtinės žalos dydžio bei nemato pagrindo jo mažinti. Įvertinusi visas išvardytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis, neprieštarauja susiformavusiai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose.

16. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

              Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1  punktu,

n u t a r i a :

              Nuteistojo L. V. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                  Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

                                                                                                                                Artūras Pažarskis

                                                                                                                              Pranas Kuconis