Administracinė byla Nr. A-403-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01270-2015-1

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), priteisti 1 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindė tuo, kad LAVL buvo apgyvendintas kameroje, tokiu būdu laikomas griežtesnėmis sąlygomis. Kameros buvo avarinės būklės (pagalbos mygtukas neveikė, sanitarinis mazgas įrengtas 1 m aukštyje priešais duris, patalynė susidėvėjusi). Be to, pareiškėjui negrąžinti elektros prietaisai (barzdaskutė, elektroninių knygų skaitytuvas, televizorius, arbatinukas ir kt.), nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti poilsio kambariu, žiūrėti televizorių ir kt., atsisakyta suteikti gydymo paslaugas. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas jautė depresiją, išgyvenimus.  

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–11) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 62 punktą, atvykusius į LAVL nuteistuosius apžiūri gydytojas ir, nustatęs ligos diagnozę, siunčia į atitinkamus ligoninės skyrius. Taigi pareiškėjas gydytojo nurodymu buvo paskirtas gydytis rėžiminio korpuso Vidaus ligų skyriaus 18 kamerų tipo palatoje. Ligoninėje nėra kamerų, pacientai gydomi palatose, kamerų tipo palatose ir intensyvaus stebėjimo palatose. Visose kamerų tipo palatose įrengtas radijo taškas, yra įrengta ir veikia pareigūnų iškvietimo sistema. Ligoninė yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone. Pareiškėjas buvo priskirtas drausmės grupei, todėl pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalies nuostatas, televizoriumi ar kitais daiktais naudotis negalėjo, daiktai grąžinti pareiškėjui išvykstant iš ligoninės. Atsakovo nuomone, pareiškėjo prašymas dėl žalos atlyginimo nepagrįstas jokiais įrodymais, nėra priežastinio ryšio tarp ligoninės veiksmų ir tariamai atsiradusių pasekmių, todėl skundas atmestinas.  

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti 1 000 000 Eur neturtinę žalą už tai, kad LAVL esą neužtikrino teisės aktų reikalavimus atitinkančių laikymo sąlygų.

Teismas rėmėsi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d.) 62 punktu, Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LAVL direktoriaus 2014 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. V-191 (toliau – ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklės), 8, 22 ir 28 punktais ir pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas į LAVL atvyko 2014 m. spalio 23 d. ir gydytojo nurodymu paskirtas gydytis rėžiminio korpuso Vidaus ligų skyriaus 18 kamerų tipo palatoje. Pareiškėjas buvo priskirtas drausmės grupei, todėl pareiškėjo argumentai, jog jis ligoninėje buvo laikomas griežtesnėmis sąlygomis, objektyviai nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad ligoninėje negalėjo naudotis elektroniniais prietaisais, poilsio kambariu, nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko, patalynė susidėvėjusi, sanitarinis mazgas įrengtas 1 m aukštyje, priešais duris.

Teismas rėmėsi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės), 16.5 punktu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 2 ir 21 punktais, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.5 punktu ir pažymėjo, kad LAVL įrengtas sanitarinis mazgas nurodytus reikalavimus atitiko, aukščio ar konkrečios jo įrengimo vietos, kuriame jis turi būti, teisės aktai nereglamentuoja, taigi atsakovo atstovės neteisėtų veiksmų šioje dalyje nenustatyta; jokių kitų argumentų dėl sanitarinio mazgo pareiškėjas nenurodė.

Remdamasis HN 76:2010 67 punktu ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, teismas akcentavo, kad ligoninė LAVL yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais dėl skalbimo paslaugų, nenustatyta. Byloje pateiktas 2013 m birželio 11 d. darbų priėmimo aktas patvirtina, kad rėžiminiame ligoninės korpuse yra įrengta iškvietimo sistema.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo teiginiai aptartoje dalyje yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs, duomenų apie nustatytus pažeidimus ar skundus dėl netinkamų laikymo sąlygų ir dėl to atsiradusių neigiamų pasekmių nenustatyta. Faktą, kad ligoninės palatų įrengimas ir sanitarinės sąlygos jose atitinka higienos reikalavimus, patvirtina LAVL 2013 m. liepos 29 d. išduotas leidimas – higienos pasas (b. l. 12). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl neįrengtos iškvietimo sistemos, neskalbiamos patalynės ir kt. sąlygų objektyviai nepagrįsti.

Teismas rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalimi, Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-124, 12 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjas buvo priskirtas drausmės grupei, atvykęs į ligoninę, negalėjo naudotis atitinkamais daiktais; jie 2014 m. spalio 23 d. buvo užregistruoti elektroninių prietaisų apskaitos žurnale, o 2014 m. spalio 30 d., išvykstant iš LAVL, pasirašytinai grąžinti pareiškėjui.

Civilinei atsakomybei atsirasti, be kita ko, ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė.

Nenustačius institucijos neteisėtų veiksmų, kaip būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad pateikė visus dokumentus, kuriais įrodė savo teisumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė naujų argumentų ar motyvų. Nors pareiškėjas teigia, jog teismas neištyrė ir neįvertino visų aplinkybių, teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovų argumentus, pateiktus įrodymus ir priimtą sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje atlyginimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 1 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių ir įrodymų, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl laikymo griežtesnėmis ir netinkamomis sąlygomis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje skunde nedetalizavo ir nepagrindė. Tuo tarpu, įvertinus aktualų teisinį reglamentavimą ir remiantis atsakovo pateiktais objektyviais įrodymais, nustatyta, jog pareiškėjas nebuvo laikomas griežtesnėmis sąlygomis nei priklauso; LAVL kameros tipo palatoje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, įrengta pareigūnų iškvietimo sistema; pareiškėjas buvo priskirtas drausmės grupei, todėl negalėjo naudotis atitinkamais daiktais (elektroniniais prietaisais); skalbimo paslaugas LAVL teikia įmonė, su kuria sudaryta sutartis, pareiškėjas skundų dėl skalbimo paslaugų nėra pateikęs. Teisėjų kolegijai abejonių dėl šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių nekyla. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptartais aspektais byloje nenustatyta teisės aktų pažeidimų, kurie galėjo pareiškėjui sukelti neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jam diskomfortą kėlė ir tai, jog kameroje sanitarinis mazgas buvo įrengtas vieno metro aukštyje priešais duris, pagrįstai nurodė, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pagal HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pagal HN 76:2010 2 punktą ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma kalinčių nuteistųjų, pareigūnų (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 2008 m. birželio 2 d. sprendimą Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02).

Vertindama nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija pabrėžia, jog tualeto įregimu turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Šiuo atveju pareiškėjas buvo nurodęs, jog sanitarinis mazgas buvo įrengtas vieno metro aukštyje priešais duris. Atsakovas minėtų aplinkybių nepaneigė, tačiau pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo argumentų dėl sanitarinio mazgo įrengimo tinkamai neįvertino.

Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, kad jis, naudodamasis sanitariniu mazgu, nepatyrė diskomforto. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog sanitarinis mazgas kameros tipo palatoje, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, t. y. teisėjų kolegija neneigia aplinkybės, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus naudodamasis sanitariniu mazgu.

Įvertinus aplinkybes, susijusias su sanitarinio mazgo įrengimu, spręstina, kad sanitarinis mazgas įrengtas kameros tipo palatoje neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl CK 6.271 straipsnio prasme konstatuotinas pažeidimas dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas nurodytu laikotarpiu tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas (buvo gydomas ligoninėje), pažeidimų trukmę (8 paros) , intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 50 Eur.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą ir priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės, 50 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                          Dainius Raižys

                                          Veslava Ruskan

                                          Vaida Urmonaitė-Maculevičienė