Baudžiamoji byla Nr. 2K-620-677/2015

    Proceso Nr. 1-06-1-00081-2011-1

    Procesinio sprendimo kategorijos:

    1.1.3.7;

    2.1.7.4.1;

    2.1.7.4.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo juridinio asmens UAB „E.“ atstovo M. B. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo juridinis asmuo UAB „E.“ pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 150 MGL (18 750 Lt, t. y. 5430 Eur) dydžio bauda, 300 straipsnio 3 dalį – 100 MGL (12 500 Lt, t. y. 3620 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 200 MGL (25 000 Lt, t. y. 7240 Eur) dydžio bauda.

Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo juridinio asmens UAB „E.“ atstovo M. B. apeliacinis skundas atmestas.

              Šiais nuosprendžiais nuteistas ir P. K., tačiau dėl jo nuosprendžiai kasacine tvarka neskundžiami.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Juridinis asmuo UAB „E.“ (įregistruotas (duomenys neskelbtini)) nuteista už tai, kad, atstovaujama akcininko ir gamybos direktoriaus P. K., turėjusio teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą, veikęs UAB „E.“ naudai ir interesais, apgaule UAB „E.“ naudai panaikino dalį turtinės prievolės – 38 297,51 Lt 2005 m. balandžio, gegužės, gruodžio ir 2006 m. vasario, balandžio, gegužės, birželio, liepos, spalio mėnesių pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą (toliau – valstybės biudžetą), t. y.:

P. K., būdamas UAB „E.“ akcininku ir nuo 2005 m. vasario 21 d. iki 2009 m. kovo 17 d. gamybos direktoriumi, dėl einamų pareigų savo žinioje turėdamas UAB „E.“ turtą, veikdamas UAB „E.“ naudai ir interesais, 2005 m. balandžio–2006 m. spalio mėn., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, susitarė su asmeniu, kuriam tyrimas išskirtas, kad šis už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateiks jo vadovaujamai UAB „E.“ PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „E.“ parduotas ir suteiktas paslaugas, taip bus sumažintas UAB „E.“ valstybės biudžetui mokėtinas PVM.

Įgyvendindamas šį nusikalstamą sumanymą, P. K. 2005 m. balandžio–2006 m. spalio mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, pateikė asmeniui, kuriam tyrimas išskirtas, UAB „E.“ rekvizitus, nurodė, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos juridinio asmens PVM sąskaitose faktūrose, kaip tariamai parduodamos UAB „E.“. Po to asmuo, kuriam tyrimas išskirtas, žinodamas, kad UAB „P.“ ir „V.“ realiai nesuteikė jokių paslaugų UAB „E.“, pagal P. K. gautus duomenis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje organizavo netikrų UAB „P.“ ir „V.“ dokumentų pagaminimą, kad minėtos bendrovės neva pardavė, o UAB „E.“ nupirko paslaugų iš viso už 251 061, 44 Lt:

1) UAB „V.“ dokumentus – tris statybos rangos sutartis ir tris PVM sąskaitas faktūras (jų datos ir numeriai nurodyti skundžiamuose teismų sprendimuose) – pagal kuriuos UAB „V.“ neva atliko UAB „E.“ statybos remonto darbus;

2) UAB „P.“ dokumentus – vienuolika statybos rangos sutarčių ir keturiolika PVM sąskaitų faktūrų (jų datos ir numeriai nurodyti skundžiamuose teismų sprendimuose) – pagal kuriuos UAB „P. neva atliko UAB „E.“ statybos ir remonto darbus. Šiuos dokumentus pasirašius UAB „P.“ direktoriui J. K. (J. K.) ir UAB „V.“ direktorei T. T., jie (dokumentai) per asmenį, kuriam tyrimas išskirtas, buvo perduoti P. K..

P. K., žinodamas, kad UAB „P.“ ir „V.“ realiai jokių paslaugų nesuteikė ir darbų neatliko, pats pasirašė septyniolika PVM sąskaitų faktūrų (jų datos ir numeriai nurodyti skundžiamuose teismų sprendimuose) ir nurodė UAB „E.“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei kasininkei S. S., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą. S. S. įtraukė į UAB „E.“ buhalterinę apskaitą komercijos direktoriaus P. K. pateiktus netikrus UAB „P.“ ir „V.“ minėtus dokumentus ir pagal juos UAB „E.“ 2005 m. balandžio, gegužės, gruodžio mėn. ir 2006 m. vasario, balandžio, gegužės, birželio, liepos, spalio mėn. PVM deklaracijose padidinus paslaugų pirkimo PVM 38 297,51 Lt suma ir šias suklastotas devynias PVM deklaracijas (jų datos nurodytos skundžiamuose teismų sprendimuos) pateikus Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) apgaule buvo panaikinta dalis UAB „E.“ turtinės prievolės – sumokėti į valstybės biudžetą PVM – iš viso 38 297,51 Lt. Taip juridinis asmuo UAB „E.“ apgaule panaikino dalį turtinės prievolės – sumokėti 38 297,51 Lt PVM į valstybės biudžetą – ir padarė valstybei 38 297, 51 Lt turtinę žalą.

Taip pat juridinis asmuo UAB „E.“ nuteistas už tai, kad, atstovaujama akcininko ir gamybos direktoriaus  P. K., turėjusio teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu, kontroliuoti jos veiklą ir veikusio UAB „E.“ naudai bei interesais, suklastojo tikrus dokumentus, dėl to buvo padaryta didelė materialinė žala, t. y.:

P. K., būdamas UAB „E.“ akcininku, nuo 2005 m. vasario 21 d. iki 2009 m. kovo 17 d. – gamybos direktoriumi, 2005 m. balandžio–2006 m. spalio mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad pagal UAB „V.“ tris PVM sąskaitas faktūras (jų datos ir numeriai nurodyti skundžiamuose teismų sprendimuose) ir UAB „P.“ keturiolika PVM sąskaitų faktūrų (jų datos ir numeriai nurodyti skundžiamuose teismų sprendimuose) sandoriai nėra įvykę, nurodė UAB „E.“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei kasininkei S. S., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, šiuos dokumentus įtraukti į UAB „E.“ apskaitą. S. S., nežinojusi, kad UAB „P.“ ir „V.“ PVM sąskaitose faktūrose nurodyti darbai ir paslaugos realiai atlikti nebuvo, 2005 m. gegužės 24 d. ir birželio 17 d., 2006 m. sausio 31 d., birželio 8 d., birželio 20 d., rugpjūčio 2 d. (du kartus) ir lapkričio 27 d. užpildė UAB „E.“ 2005 m. balandžio, gegužės, gruodžio mėn. ir 2006 m. vasario, balandžio, gegužės, birželio, liepos, spalio mėn. PVM deklaracijas. Šie suklastoti dokumentai buvo panaudoti sukčiaujant apgaule UAB „E.“ naudai panaikinti dalį šios bendrovės turtinės prievolės – sumokėti 38 297,51 Lt PVM į valstybės biudžetą; taip juridinis asmuo UAB „E.“ suklastojo tikrus dokumentus ir padarė valstybei didelę 38 297,51 Lt turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistojo juridinio asmens UAB „E.“ atstovas M. B. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes teismai neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 20 straipsnio 2 dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė dar ir nekaltumo prezumpcijos principo bei BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Kasatorius nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 20 straipsnio 2 dalį kyla tuo atveju, jei nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, einantis vadovaujančias pareigas ir turintis teisę atstovauti juridiniam asmeniui ar priimti sprendimus jo vardu, ar galintis kontroliuoti jo veiklą, ir fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje         Nr. 2K-P-95/2012). Teismų praktikoje laikomasi ir tokios nuostatos, kad, sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas, turi būti nustatyta ne tik tai, kad šios nusikalstamos veikos buvo padarytos juridinio asmens naudai ar interesais, bet ir fizinio asmens bei jo padarytos nusikalstamos veikos ryšys su juridiniu asmeniu. Nustačius, kad fizinio asmens nusikalstama veika buvo padaryta siekiant gauti turtinę naudą ar kitais juridinio asmens interesais, kartu reikia nustatyti, ar juridinio asmens savininkas (akcininkai) žinojo apie tokią fizinio asmens daromą ar rengiamą nusikalstamą veiką, ją skatino ar sudarė sąlygas tokios nusikalstamos veikos padarymui, ar, priešingai, toks fizinio asmens nusikalstamas elgesys buvo savarankiškas ir savavališkas, t. y. juridiniam asmeniui nežinomas. Vien tik nusikalstamos veikos padarymas juridinio asmens naudai ar interesais, nesant minėto juridinio asmens ryšio su tokia nusikalstama veika bei ją padariusiu fiziniu asmeniu, negali būti laikomas pakankamu pagrindu patraukti juridinį asmenį baudžiamojon atsakomybėn.

Nagrinėjamoje byloje, anot kasatoriaus, žemesnės instancijos teismai nepagrįstai rėmėsi nuteistojo P. K. ikiteisminio tyrimo metu pasakyta fraze, kad nusikalstamu būdu gautus pinigus panaudojo UAB „E.“ reikmėms ir tai, anot šių teismų, savaime reiškia, jog nuteistasis ne tik ėjo vadovaujančias pareigas, bet ir atstovavo juridiniam asmeniui, galėjo kontroliuoti šio asmens veiklą ir pan. Tačiau nė vienas teismas nepatikrino, ar toks teiginys atitinka tikrovę, o byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad P. K. turėjo visas galimybės panaudoti neva nusikalstamai gautus pinigus bendroves reikmėms. Be to, skundžiamuose sprendimuose padaryta prieštaringa išvada, kad P. K. pinigus panaudojo bendrovės reikmėms, nors nuosprendžiuose nurodoma, jog jis vis tik šiuos pinigus pasisavino. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad P. K. nebuvo juridinio asmens UAB „E.“ vadovas; jo pareigos buvo struktūrinės (buvo atsakingas už gamybą); šis nuteistasis, turėdamas tik 50 procentų UAB „E.“ akcijų, šio juridinio asmens vardu jokių sprendimų, susijusių su bendrovės turtu ir lėšomis, nepriėmė ir priimti negalėjo; byloje nėra duomenų, kad P. K. kokia nors forma galėjo kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad UAB „E.“ nebuvo kaltinama turto pasisavinimu, nes šią nusikalstamą veiką padarė nuteistasis P. K., dėl to juridiniam asmeniui buvo panaikinta turtinė prievolė sumokėti PVM į valstybės biudžetą. Skundo autoriaus nuomone, susidaro tokia situacija, kad bet kuriuo atveju juridinis asmuo UAB „E.“ bus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už fizinio asmens veiksmus, kuriais buvo pasisavintas bendrovės turtas, nes, bendrovės kasoje ar buhalterijoje sumažėjus piniginėms lėšoms, bendrovės turtinė prievolė mokėti PVM yra savaime mažintina. Be to, nuteistojo P. K. veiksmais, nukreiptais pasisavinti turtą, įforminus sandorius ir juos apmokėjus pagal sąskaitas faktūras, bendrovės buhalterijoje atsirado duomenys, lemiantys būtinybę sumažinti mokėtiną PVM. Priešingu atveju, jeigu tokie duomenys UAB „E.“ buhalterijoje nebūtų buvę nurodyti, tada atsakingiems asmenims būtų kilusi atsakomybė pagal BK 222 ar 223 straipsnius. Dėl to kasatorius teigia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatas, neteisingai nurodė, kad P. K. veikė UAB „E.“ naudai, ir nepatikrino aplinkybių, ar P. K. kokius nors neteisėtus veiksmai galėjo atlikti ne UAB „E.“ naudai, o tik pasinaudodamas šia bendrove ir jos dokumentais.

Skunde pažymima ir tai, kad norint juridinį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn būtina nustatyti, ar buvo padaryta atitinkama fizinio asmens nusikalstama veika. Dėl to nuteistojo atstovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino P. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus kaip patikimus. Be to, žemesnės instancijos teismai, grįsdami kaltinimą P. K. jo ikiteisminio tyrimo metu duotaisiais parodymais, nepagrįstai neišsiaiškino priežasčių, lėmusių P. K. parodymų pasikeitimus, t. y. ar tai buvo tik nuteistojo gynybos taktikos dalis, ar ikiteisminio tyrimo metu pirmosiomis sulaikymo akimirkomis jam ikiteisminio tyrimo pareigūnai darė neleistiną spaudimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir neatsakė į nuteistojo P. K. apeliacinio skundo argumentus dėl pažeistų BPK reikalavimų atliekant procesinius veiksmus (parodymo atpažinti) ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų elgesio, kuris lėmė P. K. tolesnius veiksmus – grįžęs iš Vilniaus į Telšius atliko banko pavedimą, siekdamas sumokėti valstybei pinigus nuo sumos, kurią jis, neva, pagrobė UAB „E.“ vardu. Anot kasatoriaus, žemesnės instancijos teismų argumentai dėl P. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, vertinimo kaip patikimų, nes šiuos parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, nepagrįsti, nes tokie parodymai neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, nustatytų BPK 20 straipsnio 4 dalyje. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu P. K. buvo apklausiamas tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų, reiškia, jog tokie nuteistojo parodymai negali būti pripažinti įrodymais, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas, šie parodymai galėjo būti perskaityti tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtiems įrodymams patikrinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepatikrino, ar šie duomenys buvo renkami įstatymo nustatyta tvarka, ar šie įrodymai, jei jie vis dėl to buvo renkami tinkamai, apskritai kategoriškai patvirtina vieną ar kitą išvadą. Maža to, apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai teigia, kad minėtais parodymais galima vadovautis, nes jie atitinka kitus byloje esančius įrodymus. Anot kasatoriaus, tokia teismo išvada neatitinka BPK 276 straipsnio reikalavimų, nes ne konkrečiu atveju P. K. parodymais patikrinami kiti byloje esantys duomenys, tačiau būtent šie kiti duomenys leidžia patikrinti ikiteisminio tyrimo metu pareigūnams (bet ne ikiteisminio tyrimo teisėjui) P. K. duotų parodymų tikrumą ir patikimumą. Juolab kad aptariamų nuteistojo parodymų nepatvirtino liudytojai N. P., R. T., T. T., J. K. ir N. G., o teismai nevertino liudytojos S. S. paaiškinimų, jog UAB „E.“ darbuotojai negalėjo atlikti darbų už subrangovus.

Kasatorius, aptardamas liudytojų N. P., J. K., T. T., P. L. ir S. S. parodymus, nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu šių parodymų vertinimu. Skundo autoriaus nuomone, šie parodymai įvertinti tik fragmentiškai, ne kaip visų byloje surinktų duomenų visumą, o liudytojų P. L. ir S. S. parodymai dar neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Nuteistojo juridinio asmens atstovo nuomone, tokia nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo situacija neatitinka įrodinėjimo procesui keliamų reikalavimų ir įrodymų vertinimui nustatytų požymių. Kartu kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, iš esmės suformulavo baudžiamosios bylos nutraukimo pagrindą kasaciniame procese, nes šiame procese nebėra galimybių vadovautis įrodymais – P. K. duoti ikiteisminiame tyrime parodymai nėra savarankiški įrodymai teisminiame nagrinėjime, o jais patikrinti kitų liudytojų parodymų, duotų teisme, patikimumo, taip pat negalima, nes šie įrodymai tiesiogiai nei paneigia, nei patvirtina P. K. kaltę. Kartu nuteistojo atstovas teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsakė į nuteistojo P. K. apeliacinio skundo argumentus dėl specialisto išvados Nr. 5-1/88 vertinimo, tiesiogiai susijusius su juridinio asmens UAB „E.“ baudžiamosios atsakomybės pagrindais. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyti tik deklaratyvūs teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka keliamus reikalavimus ir esminiai pažeidimai nepadaryti.

Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Nerijus Marcinkevičius prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas išsamiai bei motyvuotai atsakė į esminius nuteistųjų UAB „E.“, P. K. apeliacinių skundų argumentus ir nepadarė esminių BPK reikalavimų pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Pažymėdamas BPK 376 straipsnio 1 dalies, 368 straipsnio 2 dalies nuostatas, prokuroras teigia, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir dėl netinkamo BK 20 straipsnio 2 dalies taikymo, pažeistų BPK 20 straipsnio ir 276 straipsnio 4 dalies reikalavimų, yra tik deklaratyvūs, nepagrįsti teisiniais argumentais ir prieštarauja teismų sprendimuose išdėstytoms motyvuotoms išvadoms. Priešingai nei teigia kasatorius, abiejų instancijų teismų nuosprendžių išvados dėl P. K. padarytų nusikalstamų veikų yra pagrįstos išnagrinėtais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje neabejotinai nustatyta, kad UAB „P.“ ir „V.“ jokių darbų pagal su UAB „E.“ sudarytas sutartis neatliko, dėl tokių darbų atlikimo P. K. pasirašytos sutartys buvo fiktyvios ir pagal jo pateiktus dokumentus UAB „E.“ banko pavedimais mokėjo pinigus kitoms bendrovėms už neatliktus darbus. Išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad apkaltinamajame nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis P. K. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „E.“ priklausantį turtą ir apgaule UAB „E.“ naudai panaikino dalį turtinės prievolės sumokėti PVM į valstybės biudžetą.

Prokuroras pažymi ir tai, kad kasaciniame skunde pakartota nemažai apeliacinio skundo argumentų, dėl kurių motyvuotai jau pasisakė apeliacinės instancijos teismas. Šis teismas pagrįstai pažymėjo, kad perskaityti kaltinamojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, taip pat turi svarbią reikšmę teismui sprendžiant klausimą ir dėl paties kaltinamojo parodymų patikimumo, ir dėl kitų teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų patikimumo. Tokie perskaityti parodymai turi svarbią reikšmę teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi, vertinant įrodymus ir laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo P. K. apeliaciniame skunde ir papildomos apklausos metu nurodomas ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų pakeitimo priežastis, kaip ir pirmosios instancijos teismas, pagrįstai vertino jas kaip visiškai neįtikinamas ir atmestinas. Atsiliepime prokuroras tik dar kartą nurodo, kada ir kiek kartų P. K. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, kad šių apklausų metu dalyvavo jo gynėjai, kokia kardomoji priemonė buvo paskirta ir tai, kad nuteistojo P. K. aiškinimus visiškai paneigė kaip liudytojas apklaustas tyrėjas R. Š.. Be to, būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti P. K. parodymai patvirtina kitų jo kaltę patvirtinančių įrodymų patikimumą. Priešingai nei teigia kasatorius, šie įrodymai, kuriais teismas pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį, išsamiai išdėstyti šiame baigiamajame akte, o apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 276 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes nuteistojo parodymus paskelbė byloje esantiems įrodymams patikrinti. Dėl to prokuroras teigia, kad teismai pagrįstai atmetė pakeistus P. K. parodymus.

Anot prokuroro, kasatoriaus teiginius apie P. K. turėtą kiekį UAB „E.“ akcijų, jo eitas pareigas, negalėjimą atstovauti juridiniam asmeniui, priimti spendimų šio vardu, kontroliuoti veiklos, dėl to UAB „E.“ negalinti atsakyti už P. K. padarytas nusikalstamas veikas, ir tai, kad P. K., darydamas nusikalstamas veikas, neveikė bendrovės naudai ir interesais, teismai taip pat jau išnagrinėjo ir juos pagrįstai atmetė. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad P. K. nusikalstamas veikas padarė būdamas UAB „E.“ akcininku ir gamybos direktoriumi, savo žinioje turėjo šios bendrovės turtą. Teismas teisingai nurodė, kad P. K., eidamas vadovaujančias pareigas, turėjo teisę atstovauti UAB „E.“ ir šią savo teisę jis realizavo pasirašydamas statybos saugos sutartis, sąskaitas faktūras, pažymas apie atliktus statybos remonto darbus ir darbų priėmimo aktus. Be to, pats P. K. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad nusikalstamu būdu gautus pinigus panaudojo bendrovės reikmėms. Atsiliepime pažymima, kad P. K. nuteistas už UAB „E.“ grynųjų pinigų pasisavinimą, o dėl tokios veikos šis juridinis asmuo net nebuvo kaltinamas. Apkaltinamuoju nuosprendžiu P. K. pagrįstai nuteistas už tai, kad apgaule veikdamas UAB „E.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – 38 297, 51 Lt PVM sumokėti į valstybės biudžetą, taip pat klastojo su tuo susijusius dokumentus. Anot prokuroro, šias nusikalstamas veikas P. K. padarė juridinio asmens naudai bei interesais ir tai reiškia, kad UAB „E.“, kaip juridinis asmuo, taip pat pripažintinas kaltu, o jo nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, specialisto išvada gana plačiai išanalizuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, o nuteistojo  P. K. teiginiai dėl jos neturi jokios reikšmės tiesai nustatyti, todėl apeliacinės instancijos teismui nebuvo būtina aptarinėti šį skundo argumentą, šis teismas nepažeidė BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų ir laikėsi teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014).

Atsiliepime teigiama ir tai, kad visi kasacinio skundo argumentai apie byloje padarytus esminius BPK pažeidimus, yra deklaratyvūs, iš esmės susiję tik su kasatoriaus nesutikimu su nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimu ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu. Dėl to prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, vertindamas įrodymus BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teismai nepadarė jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Nuteistojo juridinio asmens UAB „E.“ atstovo M. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės taikymo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje pažymėta, kad juridinio asmens, kaip nusikalstamos veikos subjekto, specifika yra ta, kad jis yra teisinių santykių dalyvis per jo vardu veikiančius fizinius asmenis. Juridinio asmens veikla neatsiejama nuo atitinkamų fizinių asmenų – vadovo, įgalioto atstovo ir pan., per kuriuos jis veikia, veiklos ir be jų veiklos apskritai būtų neįmanoma. Tai lemia ir juridinio asmens kaltės specifiką – ji siejama su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ar jo interesais, kalte, tačiau juridinio asmens kaltumas turi būti įrodytas BPK nustatyta tvarka, t. y. turi būti pagrįstas išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Sprendžiant, ar juridinis asmuo kaltas BK 20 straipsnio 2 dalies prasme, reikia atsižvelgti į kaltininko – fizinio asmens bei jo padarytos nusikalstamos veikos ryšį su juridiniu asmeniu (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas).

Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris eina vadovaujančias pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu, arba gali kontroliuoti jo veiklą, ir fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu. Šioje baudžiamojo įstatymo normoje nustatyta juridinio asmens nauda ar interesas yra alternatyvios jo atsakomybės sąlygos, iš kurių bent viena turi būti nustatoma. Teismų praktikoje juridinio asmens nauda paprastai yra aiškinama kaip kaltininko – fizinio asmens – nusikalstama veika siekiamas turtinės naudos gavimas, o interesų užtikrinimas – kaip reiškiantis kitų (nebūtinai turtinių) juridinio asmens siekių įgyvendinimą. Taigi „intereso“ sąvoka platesnė nei „naudos“ sąvoka ir gali apimti pastarąją. Konstatuojant šią juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygą turi būti nustatyta, kad iš nusikalstamos fizinio asmens veikos juridinis asmuo turi (turės) naudos ir tą naudą pripažįsta (pvz., neteisėtu būdu išgryninti pinigai, naudojami įmonės interesams užtikrinti) arba kai juridinis asmuo suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais (pvz., juridinio asmens panaudojimas darant nusikalstamą veiką buvo realiai naudingas įmonės ūkinės veiklos perspektyvai ir jos konkurencingumui; įmonės įvaizdžiui; ar suteikė įmonei kokių nors pranašumų prieš kitas įmones konkuruojant viešųjų pirkimų konkursuose ir pan.). Tačiau, sprendžiant juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygų klausimą, neturi reikšmės, ar dėl fizinio asmens nusikalstamos veikos juridinis asmuo gavo realios naudos, ar ne. Aptariamo baudžiamojo įstatymo (BK 20 straipsnio 2 dalis) formuluotė nereiškia, kad kaltininko – fizinio asmens – nusikalstamos veikos tikslas – gauti naudos juridiniam asmeniui – yra vienintelis ar pagrindinis. Toks tikslas, būtinas pagrindžiant juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę, gali būti įgyvendinamas ta pačia fizinio asmens nusikalstama veika siekiant ir kaltininko asmeninės naudos, jo paties ar kitų asmenų neteisėto praturtėjimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-582/2010, 2K-P-95/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nusikalstamas veikas – sukčiavimą ir tikrų dokumentų suklastojimą – P. K. padarė kaip UAB „E.“ gamybos direktorius, t. y. eidamas vadovaujamas pareigas ir turėdamas teisę šiam juridiniam asmeniui atstovauti, priimti sprendimus jo vardu, kontroliuoti veiklą, veikdamas juridinio asmens vardu ir interesais. Be to, P. K. šias nusikalstamas veikas darė būdamas ne tik UAB „E.“ gamybos direktoriumi, bet ir šios bendrovės akcininku, tai, beje, tvirtina ir pats kasatorius savo kasaciniame skunde. Todėl, priešingai nei teigia nuteistojo juridinio asmens atstovas, skundžiamuose teismų sprendimuose teisingai ir pagrįstai pažymėta, kad P. K. turėjo galimybę daryti įtaką UAB „E.“ veiklai ir tai darė (pasirašydavo sutartis, PVM sąskaitas faktūras, atliktų darbų priėmimo aktus ir pan.). Tai, kad į šios bendrovės buhalterinę apskaitą buvo įtraukti P. K. suklastoti buhalteriniai dokumentai (PVM sąskaitos faktūros ir kt.), kurių pagrindu už atitinkamus laikotarpius užpildžius UAB „E.“ PVM deklaracijas ir šias pateikus VMI, buvo apgaule sumažinta nuteistojo juridinio asmens dalis turtinės prievolės sumokėti PVM į valstybės biudžetą, patvirtina ir UAB „E.“ gautą naudą – 38 297,51 Lt. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindus, įtvirtintus BK 20 straipsnyje, ir pagrįstai pripažino, kad P. K., būdamas UAB „E.“ gamybos direktorius ir akcininkas, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu, veikdamas UAB „E.“ naudai ir interesais, padarė veiką, kuri pripažinta įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Taigi kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas UAB „E.“ pritaikytas tinkamai, šis juridinis asmuo pagrįstai pripažintas kaltu bei nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį.

Dėl UAB „E.“ atstovo kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus ir pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Tokie kasacinio skundo teiginiai atmestini. Priešingai nei teigia juridinio asmens atstovas, žemesnių instancijų teismų sprendimų išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą. Juolab kad nuteistojo atstovo kasaciniame skunde analizuojamas kiekvienas įrodymas atskirai vienas nuo kito (didelį dėmesį skiriant nuteistojo P. K. parodymams) ir daromos deklaratyvios išvados dėl nusikalstamų veikų aplinkybių nebuvimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad tik teismas, nagrinėjantis bylą, sprendžia kiekvienu atveju, kokie duomenys laikytini įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje reikalaujama, kad teismas įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijų teismai išdėstė motyvus, išanalizavo bylos duomenis, taip pat motyvuotai pasisakė dėl nuteistojo juridinio asmens veikų kvalifikavimo, todėl BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų nepažeidė.

Kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes tinkamai neišnagrinėjo nuteistojo juridinio asmens apeliacinio skundo, išsamiai neatsakė į apelianto argumentus, taip pat nepagrįstas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnis). Kasacine tvarka skundžiamo teismo nuosprendžio turinys rodo, kad į esminius apeliacinių skundų argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymu ir veikų kvalifikavimu, atsakyta ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio reikalavimai dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų ir būtinumo motyvuoti šio teismo išvadas nepažeisti. Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo vadovaudamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, dar kartą patikrinęs byloje surinktus duomenis, pats atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, apklausdamas P. K., skundžiamame nuosprendyje pasisakė, kodėl nuteistojo juridinio asmens UAB „E.“ apeliacinis skundas atmetamas, o nuteistojo P. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, kuri Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio dalis keičiama. Juridinio asmens atstovo kasaciniame skunde nurodyti proceso pažeidimai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tik deklaratyvūs. Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjant bylą teismuose nebuvo padaryta esminių procesinių įrodymų tyrimą reglamentuojančių BPK normų pažeidimų.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nuoseklioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-7-130-699/2015 ir kt.). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose             Nr. 2K-7-107/2013, 2K-7-27-746/2015 ir kt.). Dėl to kasacinio skundo teiginiai, kuriais iš esmės tik deklaratyviai reiškiamas kasatoriaus nesutikimas su abiejų instancijų teismų išvadomis dėl atskirų įrodymų (liudytojų N. P., J. K., T. T., P. L., S. S. ir nuteistojo P. K. parodymų, specialisto išvadų) vertinimo ir prašoma juos vertinti kitaip bei daryti kitokias (palankias abiem nuteistiesiems) išvadas, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko ir paliekami nenagrinėti.

Kartu pažymėtina ir tai, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį teismo nuosprendį ar nutartį remiantis BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais turi teisę nuteistasis ir kiti proceso dalyviai, nurodyti BPK 367 straipsnio 1 dalyje. Ši baudžiamoji byla kasacine tvarka nagrinėjama tik pagal nuteistojo UAB „E.“ atstovo M. B. kasacinį skundą, nes nuteistojo P. K. kasacinį skundą, kaip neatitinkanti BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, atsisakyta priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Tai reiškia, kad UAB „E.“ atstovo kasacinio skundo teiginiai dėl, anot kasatoriaus, netinkamai išnagrinėto nuteistojo P. K. apeliacinio skundo apeliacinės instancijos teisme yra už bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir dėl to paliekami nenagrinėti.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo juridinio asmens UAB „E.“ atstovo M. B. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                Artūras Pažarskis

                                                                                                                              Vytautas Piesliakas

                                                                                                                              Viktoras Aidukas