Civilinė byla Nr. 2A-585/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.2.,44.5.2.14.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T
A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. lapkričio 10 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų Danutės Gasiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio
Kailiūno ir Viginto Višinskio,
sekretoriaujant
Jūratei Česnulevičienei,
dalyvaujant
ieškovo atstovui advokatui Dainiui Žiedui,
atsakovui E. Š. , jo atstovui advokatui Henrikui Oseckiui,
viešame
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. P. apeliacinį skundą
dėl Šiaulių apygardos
teismo 2009 m. balandžio 2 d.
sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-29-44/2009, iškeltoje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovams D. D. , G.
Ž. , E. Š. , J. M. , V. S. dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovas
V. P. ieškiniu prašė
teismo iš atsakovų D. D. , G. Ž. , E. Š. , J. M. , V. S. priteisti
solidariai 250 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, procesines palūkanas ir
bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2003 m. sausio 25 d. apie 20 val.
atsakovai, būdami iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, turėdami tikslą
įvykdyti plėšimą, panaudodami šaunamąjį ginklą įsibrovė į V. L. butą, esantį (duomenys
neskelbtini). Atsakovas D.
D. tyčia du kartus iš pistoleto iššovė į ieškovą, tuo padarydamas
ieškovui sunkų sveikatos sutrikimą - sužalojo plaučius, šonkaulį bei abiejų
kojų šlaunis. Ieškovas dėstė, jog dėl šio sužalojimo jis tapo iš dalies
nedarbingas, patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, žlugo jo planai dirbti Lietuvoje,
įsisteigti čia verslo įmonę. Pažymėjo, kad dėl sužalojimų kelis kartus buvo
operuotas, ilgą laiką po sužalojimų gydėsi ligoninėje. Vėliau mėgino dirbti
vairuotoju, tačiau dėl patirtų sužalojimų negalėjo dirbti šio fiziškai sunkaus
darbo, todėl dvejiems metams išvyko dirbti į Airiją, kad išlaikytų šeimą ir
tris nepilnamečius vaikus. Šiuo metu negali dirbti ir dėl to vyrauja įtampa
šeimoje. Ieškinį grindė tuo, kad ieškinyje išdėstytas aplinkybes patvirtina
baudžiamojoje byloje priimtas ir įsiteisėjęs Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006
m. rugsėjo 8 d. nuosprendis, kuriuo D.
D. , G. Ž. , E. Š. , J. M. nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis už
plėšimą (pagal skirtingas šį nusikaltimą kvalifikuojančias baudžiamojo kodekso
dalis). Baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas perkvalifikavo atsakovo V. S. veiką ir baudžiamąją
bylą jo atžvilgiu nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. E. Š. suorganizavo nusikaltimą,
D. D. ir G. Ž. įvykdė plėšimą (D. D. dukart iššovė į ieškovą, o G. Ž. , panaudodamas ginklą, pagrobė svetimą
turtą), o J. M. slėpė plėšimo
metu pagrobtus daiktus.
Atsakovas D.
D. prašė ieškinį atmesti, nes jis neturi turto bei lėšų atlyginti
neturtinę žalą ieškovui, kurią padarė.
Atsakovai
G. Ž. , E. Š. , J.
M. , V. S. atsiliepimuose
į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jie jokių nusikalstamų veiksmų
ieškovo atžvilgiu vagystės metu, neatliko. Susitarimo įvydyti vagystę nesilaikė
atsakovas D. D. , kuris
savo iniciatyva sužalojo ieškovą. Tai patvirtina ne tik faktinės aplinkybės,
bet ir tai, jog baudžiamojoje byloje ieškovo gydymo išlaidos priteistos
Valstybinei ligonių kasai iš atsakovo D.
D. , o ne iš kitų atsakovų. Atsakovai G. Ž. ir V. S. atsiliepime papildomai nurodė, kad ieškinys
turėtų būti atmestas ir dėl to, jog yra suėjęs trejų metų ieškinio senaties
terminas. Atsakovo E. Š. nuomone,
atsakovų solidari atsakomybė pagal pareikštą reikalavimą negalima, o dėl
kiekvieno atsakovo civilinės atsakomybės turi būti sprendžiama individualiai.
Siekiant
išsiaiškinti ieškovo patirtų sužalojimų įtaką jo nedarbingumui, ieškovo prašymu
byloje buvo atlikta teismo medicininė ekspertizė. Ekspertai nustatė, kad
ieškovui padaryti kiti, ankstesni, 2002 m. spalio 18 d. patirti sužalojimai
nėra susiję su dabartiniu gydymu, tačiau įtakos nustatant ieškovo nedarbingumo
lygį, be atsakovų 2003 m. sausio 25 d. įvykdyto nusikaltimo, turėjo ir ieškovo
lėtinė arachnoidinė cista, susiformavusi vaikystėje persirgus neuroinfekcija.
Šiaulių
apygardos teismas 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - priteisė
ieškovui iš atsakovo D. D. 50
000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo
iš kitų atsakovų atmetė ir atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas -
priteisė iš atsakovo D. D. ieškovui
245,00 Lt ekspertizės išlaidų, o iš ieškovo atsakovui E. Š. 600 Lt atstovavimo išlaidų ir 36,77 Lt
pašto išlaidų valstybei. Teismas sprendime nurodė, kad baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad tik
atsakovas D. D. yra
nuteistas už sunkaus kūno sužalojimo padarymą ieškovui (baudžiamosios bylos medžiagos (t. 10, b. l. 142-163). Ieškovo V. P. sunkaus kūno
sužalojimo plėšimo metu nei vienas iš kitų atsakovų neįvykdė. Todėl ieškovo pareikštas
reikalavimas atsakovams G. Ž. ,
E. Š. , J. M. , V. S. dėl neturtinės žalos priteisimo yra visiškai neįrodytas ir
nepagrįstas (LR CPK 263 str. 2 d.). Teismas neturtinės žalos dydį iš atsakovo D. D. priteisė atsižvelgęs į
ieškovo patirtus sužalojimus, jų išliekamumumą, šio atsakovo kaltę bei jo
prisipažinimą.
Ieškovas
V. P. apeliaciniu skundu
prašo Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą panaikinti ir
priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Skundas grindžiamas šiais
argumentais:
1)
Pirmosios instancijos teismo
sprendimas negalioja dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo, nes yra be motyvų
(CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Neaišku, dėl kokių priežasčių atmesta ieškinio dalis
dėl 200 000 Lt priteisimo iš kitų keturių atsakovų. Teismui nepakanka nurodyti,
jog ieškovas neįrodė šio reikalavimo, bet būtina išdėstyti suprantamus ir
logiškus motyvus. Be to, nesuprantama, kodėl iš ieškovo atsakovui E. Š. priteista 600 Lt
atstovavimo išlaidų, nors jis padarė nusikaltimą ir žalą ieškovui.
2)
Teismo išdėstyti argumentai
motyvuojamojoje dalyje nesudaro pagrindo spręsti apie padarytų išvadų
teisingumą. Nors į ieškovą šovė tik atsakovas D. D. , kiti atsakovai savo nusikalstamais
veiksmais taip pat prisidėjo prie žalos atsiradimo. G. Ž. , E.
Š. , J. M. ,
kaip ir D. D. , nuteisti
už plėšimą, veikiant bendrininkų grupėje. Dar daugiau, baudžiamąją bylą
nagrinėjęs teismas pripažino ieškovo teisę į civilinio ieškinio patenkinimą iš
šių asmenų. Teismas atskirai neišskyrė ir neanalizavo atsakovo V. S. įtakos ieškovo neturtinės žalos padarymui.
Šio atsakovo atžvilgiu buvo pareikštas civilinis ieškinys, bet jis paliktas
nenagrinėtas ir šis asmuo nebuvo išteisintas dėl nusikaltimo padarymo. Kadangi
atsakovų veiksmai bendri, teismas turėjo neturinę žalą priteisti iš visų penkių
atsakovų.
3)
Teismas sprendimo aprašomojoje
dalyje nenurodė atsakovų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų ir
motyvuojamojoje dalyje dėl jų pagrįstumo nepasisakė. Antai, nenurodyta, ar
pagrįsti atsakovų G. Ž. ir
V. S. argumentai dėl
ieškinio senaties termino suėjimo. Apeliantas pažymi, jog šiuo atveju pareikštam
reikalavimui ieškinio senaties terminas netaikomas, kadangi ginama asmeninė
neturtinė vertybė. Be to, CK 6.288 straipsnio nuostatos suteikia teisę
asmeniui, kurio sveikata sužalota, kreiptis dėl žalos atlyginimo ir praėjus
trejiems metams po žalos padarymo. Bet kuriuo atveju trejų metų ieškinio senaties
terminas nėra pasibaigęs, nes apie visų atsakovų veiksmų teisinę kvalifikacią
baudžiamojoje byloje ieškovas sužinojo tik 2004 m. gruodžio 10 d., kai buvo
gauta informacija apie šaunamojo ginklo savininką atsakovą V. S. . Teismas sprendime taip pat detaliau
nenagrinėjo ir atsakovo E. Š. atsiliepime
į ieškinį išdėstyto argumento dėl atsakovų civilinės atsakomybės rūšies.
Atsakovas E.
Š. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o
pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia
šiais argumentais:
1)
Teismo sprendimas yra motyvuotas,
jame padarytos išvados aiškios ir pagrįstos. Priteisti neturtinės žalos
atlyginimo iš E. Š. nebuvo
pagrindo, kadangi šis atsakovas nėra susijęs su ieškovo sveikatos sutrikdymu bei
ginklo neteisėtu laikymu. Jis nuteistas baudžiamojoje byloje už plėšimą be
kvalifikuojančių požymių.
2)
Teismas pagrįstai iš ieškovo
atsakovui E. Š. priteisė 600
Lt advokato pagalbos išlaidų, kadangi ieškinį šiam atsakovui teismas atmetė.
3)
Jeigu teismas būtų taikęs
solidarią atsakomybę visų atsakovų atžvilgiu, atsakovas E. Š. būtų nepagrįstai patekęs į itin sunkią
finansinę padėtį, nes yra studentas, uždirba nedaug.
4)
Byloje atliktos ekspertizės
išvadose nurodyta, kad ieškovo nedarbingumas susijęs ne tik su atsakovų įvykdytu
plėšimu, bet ir su vaikystėje patirta galvos trauma.
Atsakovas J.
M. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o
pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad teismo
sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, nes tarp nusikaltimo bendrininkų nebuvo
susitarimo panaudoti šaunamąjį ginklą plėšimo metu. Baudžiamojoje byloje
priimtas nuosprendis įrodo, kad šis atsakovas nėra atsakingas už ieškovo patirtą
sunkų sveikatos sužalojimą. Be to, žala ieškovui atsirado ne tik dėl atsakovų
įvykdyto plėšimo, bet ir dėl vaikystėje patirtos galvos traumos.
Apeliacinis skundas tenkintinas
iš dalies.
Pagal CPK 320
straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio
skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo
pagrindų patikrinimas. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329
straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir
pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus
argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).
Prie
nagrinėjamos civilinės bylos prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-616/2006
priimtu Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu
(baudž. bylos t. 10, b. l. 142-163) nustatyta, kad 2003 m. sausio 25 d. apie
20.15 val. atsakovams D. D. ir
G. Ž. vykdant plėšimą
įsibrovus į gyvenamąją patalpą, D. D.
panaudojo neteisėtai iš G.
Ž. įgytą šaunamąjį ginklą – tyčia iššovė du šūvius į V. L. bute buvusį ieškovą V. P. , tuo padarydamas jam
gyvybei realiai gręsiančius sužalojimus: kiaurinę dešinės krūtinės pusės
šautinę žaizdą su dešinio plaučio sužalojimu, penkto šonkaulio lūžiu ir kraujo
susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje, kiaurinę šautinę dubens ir dešinės šlaunies
žaizdą su kulkos įėjimo vieta dubenyje ir išėjimo vieta šlaunyje, pripažintus
sunkiu sveikatos sutrikdymu. Padaryti nusikalstamą veiką – plėšimą įsibraunant
į gyvenamąją patalpą ir panaudojant dujinį pistoletą organizavo E. Š. (savo sumanymui pagrobti svetimą turtą iš
konkrečiame bute būsiančių asmenų įvykdyti susitarė su J. M. , kad šis paslėps nusikalstamu būdu įgytus
daiktus, pasiūlė D. D. pasitelkus
kitą asmenį nurodytame bute įvykdyti plėšimą, sumokėjo jam už tai 400 Lt ir
įdavė nusikaltimo įrankį – dujinį pistoletą), J. M. padėjo padaryti nusikaltimą (įvykdė iš
anksto duotą pažadą paslėpti nusikalstamu būdu įgytus daiktus ir savo bute
laikė plėšimo metu iš V. L. buto
pagrobtą kompiuterio sisteminį bloką iki jį atidavė E. Š. ). Už šios nusikalstamos veikos padarymą E. Š. nuteistas pagal BK 24
straipsnio 4 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį už plėšimo įsibraunant į
negyvenamąją patalpą ir panaudojant nešaunamąjį ginklą organizavimą, J. M. – pagal BK 24
straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį už padėjimą įvykdyti šią
nusikalstamą veiką, D. D. ir
G. Ž. nuteisti pagal BK
180 straipsnio 3 dalį už plėšimo panaudojant šaunamąjį ginklą įvykdymą ir pagal
1961 m. BK 253 straipsnio 1 dalį už neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu, D. D. - pagal BK 135
straipsnio 1 dalį už V. P. sveikatos
sunkų sutrikdymą. Baudžiamojoje byloje V. S. buvo kaltinamas pagal BK 253 straipsnio 1
dalį dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu. Minėtu nuosprendžiu V. S. veika dėl teisėtai
turimo šaunamojo ginklo laikymo taisyklių pažeidimo, sudariusio sąlygas kitam
asmeniui neteisėtai šiuo ginklu pasinaudoti buvo perkvalifikuota į BK 255
straipsnio 1 dalį, baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta suėjus baudžiamosios
atsakomybės senaties terminui. Baudžiamojoje byloje nukentėjusysis V. P. buvo pareiškęs 250 000
Lt neturtinės ir 587 Lt turtinės žalos atlyginimo ieškinį (baudž. bylos t. 3,
b. l. 54-55), kuris V. S. minėtu
nuosprendžiu paliktas nenagrinėtas, o nuteistųjų atžvilgiu pripažinta ieškovui
teisė į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti
civilinio proceso tvarka. Civiline tvarka pareikštu ieškiniu V. P. prašė priteisti iš visų penkių atsakovų
solidariai 250 000 Lt neturtinei žalai už plėšimo metu padarytą sunkų sveikatos
sutrikdymą atlyginti. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies
– priteisė iš atsakovo D. D. 50
000 Lt neturtinės žalos, kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Ieškovo
apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl byloje priimto sprendimo
absoliutaus negaliojimo pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Pagal šią
proceso teisės normą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas
atvejis, kai sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Nustačius tokį
sprendimo negaliojimo pagrindą konstatuojamos procesinės teisinės pasekmės –
tinkamo teismo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvimas. Tokiu atveju apeliacinės
instancijos teismas negali šio pažeidimo ištaisyti, todėl apskųstą sprendimą
panaikina ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
(CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliantas teigia, kad skundžiamas
sprendimas neatitinka CPK 263 straipsnio 1 dalies ir 270 straipsnio 4 dalies
reikalavimų, nes jame nėra pagrįstų motyvų, o nurodyti argumentai savaime
nesuponuoja konkrečių teismo pateiktų teisinių išvadų, ir nurodytus proceso
teisės normų pažeidimus laiko pagrindu pripažinti sprendimą negaliojančiu pagal
CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Visiškai sutikti su tokia apelianto
pozicija nėra pagrindo. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t.
y. priimtas remiantis byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines
aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus
(CPK 263 straipsnio 1 dalis). Teismo sprendimas laikomas teisėtu, jeigu
teismas, išspręsdamas bylą, ne tik teisingai taikė ir išaiškino materialiosios
teisės normas, bet ir nepažeidė proceso įstatymo reikalavimų. Ne kiekvienas
proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų taikymas yra pagrindas
panaikinti sprendimą. Dėl proceso teisės normų pažeidimo sprendimas gali būti
panaikinamas tik kai dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla
arba konstatavus esminius proceso teisės normų pažeidimus (CPK 329 straipsnis).
Teismo sprendimas laikomas pagrįstu, jei teismo išvados atitinka įstatymo
nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas bylai reikšmingas
aplinkybes ir logiškai išplaukia iš visų nagrinėjant bylą teisme nustatytų
faktinių aplinkybių. Pagal CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio sprendimo
turinį, 4 dalį motyvuojamoje šio teismo procesinio dokumento dalyje glaustai
turi būti nurodoma – teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais
grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė
kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas
vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Taigi teismo sprendimo motyvuojamoje
dalyje išdėstomas faktinis ir teisinis teismo padarytų išvadų dėl kiekvieno iš
byloje pareikštų reikalavimų pagrindimas. Nagrinėjamoje byloje konstatuoti
esminį proceso teisės normų pažeidimą, numatytą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4
punkte, nėra pagrindo, nes skundžiamame sprendime, nors ir nepakankami, yra
motyvai ir iš teismo nustatytų faktinių aplinkybių bei sprendimo argumentų
galima atsekti logišką išvadą, kodėl teismas priėmė tokį sprendimą. Kolegija
sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad skundžiamame sprendime teismas
neišdėstė argumentų, kuriais atmetė ieškovo reikalavimus kitiems atsakovams,
nepasisakė dėl atsakovų reikalavimo taikyti ieškinio senatį. Šios aplinkybės
leidžia spręsti, kad sprendimas priimtas pažeidžiant CPK 270 straipsnio 4
dalies reikalavimus, todėl negali būti laikomas visiškai pagrįstu, tačiau dėl
šio proceso teisės normos pažeidimo byla iš esmės visa apimtimi nebuvo
išspręsta neteisingai. Nustatytas pažeidimas gali būti ištaisytas apeliacinės
instancijos teisme, ką pripažįsta ir pats apeliantas.
Dėl atsakovų civilinės atsakomybės ribų. Neturtinės žalos atlyginimo
reikalavimui ieškovas prašė taikyti solidariąją visų nusikalstamos veikos
(plėšimo) bendrininkų ir didesnio pavojaus šaltinio (šaunamojo ginklo)
valdytojo V. S. atsakomybę.
Neturtinės žalos atlyginimo priteisimą tik iš atsakovo D. D. pirmosios instancijos teismas grindė tuo,
kad tik šis asmuo yra nuteistas už ieškovo kūno sužalojimą, kad kitų asmenų padaryta
nusikalstama veika nebuvo įvykdyta ieškovo atžvilgiu, todėl ieškinį kitiems
atsakovams - E. Š. , G. Ž. , J. M. ir V. S. laikė visiškai neįrodytu ir nepagrįstu ir
rėmėsi CPK 263 straipsnio 2 dalimi.
Ieškovas su tokia teismo išvada
nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino
atsakovams taikytinos CK 6.279 straipsnio 1 dalyje numatytos solidariosios
atsakomybės, nors visi nuteistieji savo bendrais nusikalstamais veiksmais
prisidėjo prie žalos nukentėjusiajam atsiradimo. Apelianto argumentai, susiję
su nurodytos materialinės teisės normos, kurią reikėjo taikyti, netaikymu pirmosios
instancijos teisme, laikytini teisingais.
Pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį pareiga
atlyginti neturtinę žalą atsiranda tik įstatymo numatytais atvejais. Neturtinės
žalos atlyginimą reglamentuoja CK 6.250 straipsnis, kurio 2 dalyje numatyta
pareiga tokią žalą atlyginti tuo atveju, kai ji padaryta dėl nusikaltimo.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas reikalauja nusikaltimu padarytos neturtinės žalos
atlyginimo, kai D. D. ir G. Ž. vykdant E. Š. suorganizuotą plėšimą D. D. panaudojo šaunamąjį ginklą prieš ieškovą ir
jį sužalojo. Atsakomybę už bendrai padarytą žalą reglamentuoja CK 6.279
straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad asmenys, bendrais
veiksmais padarę žalos, atsako solidariai. Bendrai žalą padarę nusikalstamos
veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai)
nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai. Minėto straipsnio
4 dalyje numatyta, kad jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų
veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys
įrodo, kad žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi,
rezultatas. Ši norma yra išimtis iš bendrosios taisyklės ir reglamentuoja
atvejus, kai keli asmenys atliko atskirus, o ne bendrus veiksmus. Įrodžius, kad
žala atsirado būtent dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, atsako tik tas asmuo, o
kitiems asmenims atsakomybė neatsiranda. Tokiu atveju priežastinio ryšio tarp
neteisėtų veiksmų ir žalos nebuvimą turi įrodyti tie asmenys, kurių veiksmai
nesukėlė žalos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. Š. organizavo svetimo turto pagrobimą
gyvenamojoje patalpoje su dujinio pistoleto panaudojimu, kurį įdavė nusikaltimo
vykdytojui D. D. . Tuo
tarpu iš nusikaltimo bendravykdytojo G. Ž. D. D. įgijo
šio neteisėtai valdomą V. S. priklausantį
šaunamąjį ginklą, kurį panaudojęs, sužalojo ieškovą. Baudžiamojoje byloje
nebuvo nustatyta, kad plėšimo organizatorius E. Š. ir J. M. , ištesėjęs pažadą paslėpti nusikalstamu
būdu įgytus daiktus, žinojo apie nusikaltimo įvykdymui paimtą šaunamąjį ginklą.
Šią aplinkybę patvirtina ir tas faktas, kad E. Š. ir J. M. buvo nuteisti už plėšimo, įsibraunant į
patalpą ir panaudojant nešaunamąjį ginklą, atitinkamai organizavimą ir
padėjimą, o D. D. ir G. Ž. už plėšimo, panaudojant
šaunamąjį ginklą, įvykdymą. Šie asmenys taip pat nuteisti už neteisėtą
disponavimą šaunamuoju ginklu, o D.
D. dar ir už sunkų V. P. sveikatos
sutrikdymą. Atsižvelgiant į išdėstytą bendrais veiksmais padarytos žalos
atlyginimo teisinį reglamentavimą ir įvertinus nustatytas faktines aplinkybes,
spręstina, kad ieškovui žala buvo padaryta atsakovų D. D. ir G. Ž. bendrais nusikalstamais veiksmais, o atsakovų E. Š. ir J. M. nusikalstamų veiksmų priežastinio ryšio su
šia žala nėra. Tai, kad nuosprendžiu teismas pripažino ieškovui teisę į
ieškinio nuteistiesiems patenkinimą, kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo
civilinėje žalos atlyginimo byloje nespręsti kitaip, nes baudžiamąją bylą
nagrinėjęs teismas nuteistųjų civilinės atsakomybės sąlygų nevertino. Remiantis
išdėstytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl
atsakingų už žalą asmenų keistinas dėl netinkamo materialinės teisės normos
taikymo (CPK 330 straipsnis) ir civilinė atsakomybė taikytina bendrais
veiksmais padariusiems žalą asmenims D.
D. ir G. Ž. .
Šaunamąjį ginklą, kuriuo buvo
sužalotas ieškovas, nusikaltimo vykdytojas G. Ž. neteisėtai įgijo iš V. S. , kuris šį ginklą turėjo teisėtai.
Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V.
S. teisėtai turimą ginklą laikė pažeisdamas taisykles, pasibaigus
leidimo laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą galiojimo laikui ir neužtikrino šio
daikto tinkamo laikymo, nes tam tikrą laiko tarpą jį laikė gyvenamojo namo
kambaryje esančios sekcijos stalčiuje, iš kur prieš vykdamas vykdyti plėšimą šį
ginklą paėmė G. Ž. . V. S. nebuvo nuteistas pagal
jam pareikštą nusikalstamos veikos, numatytos BK 255 straipsnio 1 dalyje,
įtarimą ir baudžiamoji byla jam buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės
senaties terminui. Šio atsakovo civilinės atsakomybės pirmosios instancijos
teismas neanalizavo ir nevertino, todėl pagrįstas apeliacinio skundo
argumentas, kad tokiu būdu buvo padaryti procesinės teisės normų, susijusių su
teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, pažeidimai (CPK 185, 263, 265
straipsniai). Reikalavimą priteisti iš V. S. žalos atlyginimą ieškovas grindžia CK 6.270
straipsnyje numatyta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybe. Atsakovas
V. S. yra didesnio
pavojaus šaltinio – šaunamojo ginklo valdytojas, todėl atsakomybė jam už
didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsiranda be kaltės (CK 6.270
straipsnio 1 dalis). Kai didesnio pavojaus šaltinio valdytojas praranda šio
daikto kontrolę dėl neteisėtų kito asmens veiksmų, tai už žalą atsako ne
valdytojas, o asmuo, neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį. Tačiau jeigu
dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus
šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai. Tokią situaciją
reglamentuoja CK 6.270 straipsnio 3 dalis. Nagrinėjamu atveju šaunamąjį ginklą
neilgą laiko tarpą Meškuičiuose Dapkūnų g. 18 name V. S. laikė ne specialiame seife, o sekcijos
stalčiuje, iš kurio gyvenimo draugės sūnėnas G. Ž. ginklą pasisavino ir panaudojo darant
nusikaltimą. Iš nuosprendyje analizuotų V. S. parodymų seka, kad ginklą jis buvo paslėpęs
ne kasdien naudojamoje vietoje, todėl pasirūpino, kad jis netaptų lengvai
prieinamas kitiems asmenims ir negalėjo numatyti kartu gyvenančio teigiamai
charakterizuojamo iki tol nenusižengusio įstatymui G. Ž. neteisėtų veiksmų. Šaunamojo ginklo
laikymui Kaune esančiame bute V. S. turi
įrengtą specialų seifą, kuriame iki įvykių ir po jų laikomas šis ginklas. V. S. priklausančiu ginklu
ieškovą sužalojo kitas nusikaltimo vykdytojas D. D. . Iš išdėstytų aplinkybių kolegija
sprendžia, kad baudžiamojoje byloje nustatyti su šaunamojo ginklo laikymu
susiję V. S. veiksmai nelaikytini
sąlygojusiais neturtinės žalos ieškovui atsiradimą, todėl jam civilinė atsakomybė
netaikytina.
Dėl neturtinės žalos dydžio
nustatymo. Pirmosios
instancijos teismas priteisė ieškovui 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Apeliacinio skundo argumentų dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų ir
jų taikymo kolegija nelaiko pagrįstais. Nukentėjusiojo prašomas priteisti kaip
neturtinė žala nuostolių dydis negali būti vertinamas kaip nustatytas, nes šio
nustatymas yra teisingos kompensacijos principo įgyvendinimas ir yra
priskiriamas teisingumą vykdančiam subjektui – teismui. Nuspręsti, ar teismas
teisingai nustatė neturtinės žalos dydį, būtina padaryti išvadą dėl to, ar
teismas tinkamai taikė CK 6.250 straipsnį, tiesiogiai reglamentuojantį
neturtinės žalos dydžio nustatymą. Apelianto argumentas, kad teismas sumažino
neturtinės žalos dydį yra nepagrįstas, nes nustatant žalos dydį nebuvo ir
negalėjo būti taikomas žalos atlyginimo sumažinimą reglamentuojantis CK 6.282
straipsnis, kadangi byloje nekvestionuojamas nukentėjusiojo veiksmų teisėtumas,
o žala padaryta kaltininkų tyčiniais veiksmais.
Neturtinės žalos priteisimas yra
vienas iš asmens pažeistų teisių gynimo būdų. Jeigu žala padaryta nusikaltimu
ar asmens sveikatai, tai ji priteisiama visais atvejais. Savaime vien
nusikaltimo padarymo faktas ar pakenkimas asmens sveikatai nepreziumuoja
neturtinės žalos fakto. Esant nusikaltimui ar sveikatos sužalojimui neturtinė
žala pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį gali būti priteista, įrodžius, kad ji
padaryta ir pasireiškė kaip asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, dvasinis
sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas,
bendravimo galimybių sumažėjimas ir kitais teismo pripažintais ar įstatymų
nustatytais būdais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinės žalos dydžio
nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo
kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja
principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama.
Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada
atkuriamų ar įmanomų atkurti žmogaus vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Į
pažeistą vertybę turi būti atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį. Vienu
iš neturtinės žalos parinkimo kriterijų, numatytų CK 6.250 straipsnio 2 dalyje,
yra pasekmės. Jei pasekmės yra susijusios su dideliais asmens sveikatos
pakenkimais, rimtų sužalojimų sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo sužalojimo
metu, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jei jos susijusios su
poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo, tai laikytina esminiu neturtinės
žalos dydžio nustatymo kriterijumi. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad
nusikaltimo metu dviem šūviais ieškovui buvo padaryti realiai gyvybei
gresiantys kūno sužalojimai, pripažinti sunkiu sveikatos sutrikdymu (baudž.
bylos t. 3, b. l. 73-75, 78). Dėl šautinių žaizdų ieškovas kentė didelį fizinį
skausmą, iki nusikaltimo pabaigos kaltininkų buvo paliktas bejėgiškoje būklėje,
be medicininės pagalbos, šalinant sužalojimo padarinius jam buvo atliktos dvi
operacijos, taikyta fizinė medicininė reabilitacija, neigiamas kūno sužalojimo
pasekmes ieškovas jaučia iki šiol – apsunkinta dešinės kojos ir dešinės rankos funkcija
ir kt., patiria nepatogumus šeimoje. Po įvykio ieškovui buvo nustatytas 50,
šiuo metu 45 procentų nedarbingumo lygis, kurį sąlygojo 2003 m. sausio 25 d.
nusikaltimo metu padaryti sužalojimai bei tam tikra dalimi ir vaikystėje
persirgtos neuroinfekcijos pasekmės – lėtinė arachnoidinė cista (t. 1, b. l.
116-130, 155-156). Ieškovo atstovo paaiškinimu, šiuo metu ieškovas užsienyje
dirba vairuotoju. Vienu iš neturtinės žalos parinkimo kriterijų yra neturtinę
žalą padariusio asmens kaltė. Jei atsakingo už žalą asmens kaltė pasireiškia
didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš
asmenį, sukeliant jam sužalojimus, priverčiant žmogų išgyventi dideles fizines
ir dvasines kančias, tai tokiu būdu pasireiškusi žalą padariusio asmens kaltė
sudaro prielaidas didesniam žalos atlyginimo dydžiui nustatyti.
Jei neturtinė žala padaryta
asmens sveikatai, kaip vienai iš labiausiai teisės ginamų vertybių, ją
sužalojus gyvybei pavojingu būdu nusikalstamais tyčiniais smurtiniais veiksmais,
tai šie neturtinės žalos atlyginimo kriterijai yra esminiai ir nelaikytini
lygiaverčiais su įstatyme numatytais žalą padariusio asmens turtinės padėties,
turtinės žalos atlyginimo kriterijais. Atsižvelgus į šiuos neturtinės žalos
dydžio parinkimo kriterijus, kiekvieno jų lyginamąją vertę ir nustatytas
faktines bylos aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, nors
ir tinkamai nemotyvuodamas, teisingai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies
nuostatas ir nustatytas 50 000 Lt neturtinės žalos dydis atitinka įstatymo
reikalavimus, žalą padariusių jaunų ir darbingų asmenų galimybes ją atlyginti,
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo požiūriu pakankamai pasvertas, todėl
užtikrina teisingumą.
Dėl ieškinio senaties. Nagrinėjamoje byloje atsakovai G. Ž. ir V. S. prašė taikyti senatį ir dėl to ieškinį
atmesti. Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas šio
atsakovų reikalavimo neanalizavo, jo neįvertino ir sprendime dėl to nepasisakė,
yra pagrįstas. Šią pirmosios instancijos teismo padarytą proceso klaidą ištaiso
apeliacinės instancijos teismas. Ieškovas buvo sužalotas 2003 m. sausio 25 d.
padaryto nusikaltimo metu, ieškinį baudžiamojoje byloje pareiškė 2005 m.
balandžio 11 d. (baudž. bylos t. 3, b. l. 54-55). Nuosprendis, kuriuo žalą
padarę asmenys pripažinti kaltais nusikaltimo padarymu ir ieškovui pripažinta
teisė į ieškinio patenkinimą, įsiteisėjo 2006 m. gruodžio 5 d. Neturtinės žalos
reikalavimo ieškinį civiline tvarka V.
P. padavė teismui 2007 m. liepos 11 d. Laikotarpių nuo sužalojimo
padarymo iki ieškinio pareiškimo baudžiamojoje byloje ir nuo nuosprendžio
įsiteisėjimo iki ieškinio civiline tvarka pateikimo suma neviršija CK 1.125
straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino (CK 1.130
straipsnis), todėl konstatuoti jo praleidimą ir ieškinį atmesti pagal CK 1.131
straipsnio 1 dalį nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal
formuojamą teismų praktiką, nuosprendį priėmusiam teismui pritaikius BPK 115
straipsnio 2 dalį, po jo įsiteisėjimo nukentėjusiojo V. P. ieškinys turėjo būti toliau nagrinėjamas
baudžiamojoje byloje teismo iniciatyva.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
paskirstymo.
Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir
išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Atsakovai nėra atleisti nuo visų
rūšių bylinėjimosi išlaidų (CPK 83 straipsnis). Tuo tarpu pagal CPK 83
straipsnio 1 dalies 4 punktą nuo ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio
mokėjimo. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, kai ieškovas atleistas
nuo jų mokėjimo, turi būti taikoma CPK 96 straipsnio 1 dalis. Jos išieškomos iš
atsakovo proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Teismas savo
iniciatyva (ex officio) turi priteisti į valstybės biudžetą bylinėjimosi
išlaidas, nuo kurių mokėjimo ieškovas atleistas. Pirmosios instancijos teismas
netinkamai taikė CPK 96 straipsnį ir neteisingai priteisė bylinėjimosi išlaidas
valstybei.
Bylose dėl neturtinės žalos
atlyginimo ieškinio suma nustatoma pagal reikalaujamą priteisti sumą (CPK 85
straipsnio 8 punktas), o žyminio mokesčio dydis – trys procentai nuo ieškinio
sumos pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Ieškinio suma buvo 250 000 Lt,
priteista 50 000 Lt, taigi ieškinys patenkintas 20 procentų, todėl žyminio
mokesčio nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme suma yra 1 500 Lt, kuri
priteistina valstybei iš atsakovų D.
D. ir G. Ž. . Proporcingai
patenkintų reikalavimų daliai iš šių asmenų valstybei priteistini ir 36,77 Lt pirmosios
instancijos teismo turėtoms su procesinių dokumentų įteikimu susijusioms išlaidoms
padengti (t. 1, b. l. 21). Apeliaciniame procese pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismai patyrė 45,25 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių
išlaidų, kurių proporcinga dalis taip pat priteistina valstybei iš minėtų
atsakovų (t. 1, b. l.198; t. 2, b. l. 14). Bylą nagrinėjant apeliacinės
instancijos teisme žyminis mokestis valstybei nepriteistinas, nes patenkinta
ieškinio reikalavimo dalis liko nepakitusi.
Pirmosios instancijos teismas
teisingai nustatė ieškovui priteistinų ekspertizės išlaidų sumą (t. 1, b. l.
113), kuri priteistina iš apeliacinės instancijos teismo nustatytų kaltų asmenų
solidariai, šioje dalyje keičiant skundžiamą sprendimą. Nagrinėjamoje byloje
nėra duomenų apie ieškovo patirtas advokato pagalbos apmokėjimo išlaidas.
Ieškinį atsakovui E. Š. atmetus,
jo turėtos advokato pagalbos išlaidos iš ieškovo priteistos pagrįstai ir nėra
per didelės (CPK 98 straipsnis).
Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos
priemonių.
Šiaulių apygardos teismas 2007 m. liepos 13 d. nutartimi (t. 1, b. l. 9, 12-17)
V. P. ieškiniui apsaugoti
taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovams priklausantį
kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant, pinigines lėšas, esančias
bankų sąskaitose už 250 000 Lt sumą. Patenkinus ieškinį iš dalies ir priteisus
iš atsakovų D. D. ir G. Ž. 50 000 Lt žalai
atlyginti, pagal CPK 150 straipsnio nuostatas, koreguotinas laikinųjų apsaugos
priemonių mastas ir apimtis.
Vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n
u t a r i a:
Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio
2 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„Priteisti ieškovo V. P. naudai iš atsakovų D. D. ir G. Ž. solidariai 50 000 Lt (penkiasdešimt
tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti, penkių procentų metines palūkanas
už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2007 m. liepos 11 d. iki
teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 245 Lt (du šimtus keturiasdešimt penkis
litus) ekspertizės išlaidų.
Priteisti iš atsakovų D. D. ir G. Ž. solidariai 1 536,77 Lt (vieną tūkstantį
penkis šimtus trisdešimt šešis litus 77 ct) bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro
žyminis mokestis ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos,
valstybei.
Priteisti iš ieškovo V. P. atsakovui E. Š. 600 Lt (šešis šimtus
litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti“.
Kitą sprendimo dalį palikti
nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų D. D. ir G. Ž. solidariai 9 Lt (devynis litus)
bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame
procese, valstybei.
Šiaulių apygardos teismo 2007 m.
liepos 13 d. nutartimi taikytą atsakovų E. Š. , J. M. ir V. S. turto
ir piniginių lėšų areštą panaikinti, o atsakovų D. D. ir G. Ž. nekilnojamojo, kilnojamojo turto ir piniginių lėšų
arešto sumą sumažinti iki 50 000 Lt.
Nutarties nuorašą išsiųsti turto
arešto aktų registro tvarkytojui.
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė
Kazys Kailiūnas
Vigintas Višinskis