Baudžiamoji byla Nr. 2K-104/2007 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.15, 2.3.3.4, 2.4.6.4.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. balandžio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Gintaro Godos, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui D. Stankevičiui,
gynėjams advokatams I. Brazlauskui, E. P. Staniukaičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nuosprendžio.
Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 23 d. nuosprendžiu E. U. nuteistas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, Ž. D. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 189 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams ir vienam mėnesiui.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nuosprendžiu Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 23 d. nuosprendis panaikintas, E. U. pagal BK 189 straipsnio 1 dalį ir Ž. D. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 189 straipsnio 1 dalį išteisinti, nenustačius jų dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintųjų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 23 d. nuosprendžiu E. U. buvo nuteistas už tai, kad 2004 m. vasario 24 d., tarp 21.03 ir 23.14 val., žinodamas, kad automobilis „Mercedes Benz 200“ (duomenys neskelbtini) gautas nusikalstamu būdu, vykdydamas Ž. D. nurodymus, naudojosi šiuo automobiliu, t. y. jį ardė, iš nenustatytos slėptuvės nuvarė į vietą Kaune, esančią kelyje (duomenys neskelbtini), ir ten paliko M. R., kuris už šio automobilio sugrąžinimą nenustatytiems asmenims buvo sumokėjęs 700 eurų (2415 Lt) išpirką.
Ž. D. nuteistas už tai, kad 2004 m. vasario 24 d., tarp 21.03 ir 23.14 val., žinodamas, kad automobilis „Mercedes Benz 200“ (duomenys neskelbtini) gautas nusikalstamu būdu, organizavo naudojimąsi šiuo automobiliu, telefonu E. U. davė nurodymus dėl automobilio ardymo, nuvarymo iš nenustatytos slėptuvės į vietą Kaune, esančią kelyje (duomenys neskelbtini) ir palikimo M. R., kuris už šio automobilio sugrąžinimą nenustatytiems asmenims buvo sumokėjęs 700 eurų (2415 Lt) išpirką.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nuosprendžiu Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 23 d. nuosprendis panaikintas, E. U. ir Ž. D. išteisinti nenustačius jų dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.
Kasaciniu skundu Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas privalo laikytis ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija minėtų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, kasatoriaus nuomone, akivaizdžiai nesilaikė.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad iš M. R. buvo prievartaujamas turtas, kad jis sumokėjo 700 eurų išpirką už pavogto automobilio grąžinimą, yra motyvuota ir pagrįsta. Darydamas tokią išvadą teismas rėmėsi vaizdo įrašu ir šio įrašo metu užfiksuoto pokalbio suvestine. Apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad M. R. tyrimo metu ir teisme neigė bendravęs su nuteistaisiais, mokėjęs jiems pinigus už automobilio sugrąžinimą bei atgavęs automobilį iš jų. Teismo išteisinamajame nuosprendyje net neužsimenama apie minėto vaizdo įrašo ir suvestinės egzistavimą, motyvų, paaiškinančių, kodėl šie įrodymai atmetami, nėra.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta, kodėl įrodymų visuma, t. y. liudytojo A. P. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, UAB (duomenys neskelbtini) raštas, fonoskopinio objektų tyrimo išvados, Kauno m. VPK KP NTT APGTS raštas, vertinama kaip patvirtinanti tai, kad E. U. ir Ž. D. telefonu kalbėjo būtent apie pavogtąjį „Mercedes Benz“ automobilį, kuris buvo ardomas, apdaužytas, o po to sugrąžintas bendrovei (duomenys neskelbtini). Išsamiai išanalizavęs užfiksuotų telefoninių pokalbių tekstus bei sugretinęs juos su kitais byloje esančiais įrodymais, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tiek E. U., tiek ir Ž. D. buvo žinoma, kad automobilis buvo gautas nusikalstamu būdu, kad buvo automobilis ardomas, kad E. U. Ž. D. nurodymu vairavo automobilį, pakeliui jį apgadindamas, į sutartą vietą Kaune, esančią kelyje (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje įrodymų visumos neanalizavo ir neaptarė. Liudytojo A. P. parodymus teismas įvertino trumpai konstatuodamas, kad šis liudytojas nei tyrimo metu, nei teisme nepatvirtino, kad M. R. bendravo su nuteistaisiais, mokėjo jiems pinigus už automobilio sugrąžinimą. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas apskritai nevertino liudytojo A. P. parodymų, nes išteisinamąjį nuosprendį grindė ne aplinkybėmis, kurias šis liudytojas nurodė, o tuo, ko jis nenurodė.
Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą – pažeisdamas BPK 256 straipsnio ir 22 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. netinkamai pakeisdamas kaltinimą teisme, suvaržė kaltinamųjų teisę žinoti, kuo jie kaltinami, ir gintis nuo jiems pareikštų kaltinimų. Nuosprendyje nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pakeitė kaltinimą, kuris pagal faktines aplinkybes yra skirtingas, neįspėjęs apie tai kaltinamųjų ir nuteisė juos už veiksmus, kuriais jie nebuvo kaltinami. Kaltinimo pakeitimo teisme procedūrą reglamentuoja BPK 256 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos, įpareigojančios teismą, gavus atitinkamą kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymą, apie tai pranešti kaltinamajam bei pranešti jam apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo įstatyminio pagrindo atlikti BPK 256 straipsnio 1, 2 dalyse numatytų veiksmų, minėti proceso dalyviai prašymų pakeisti kaltinimą teismui nebuvo pateikę, todėl, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl padaryto Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimo yra nepagrįsta.
BPK 329 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu teismas padarė BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį šio Kodekso pažeidimą, kurį galima ištaisyti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Nustatęs pirmosios instancijos teismo padarytą esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą ir manydamas, jog šis pažeidimas gali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, teismas nesiėmė jokių priemonių šiam pažeidimui ištaisyti ir jo neištaisė. BPK 329 straipsnio 4 punkto pažeidimas, kasatoriaus nuomone, laikytinas esminiu, nes jis sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl jis turi būti panaikintas ir byla grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti jį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra pagrindo.
Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio taikymo
Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.
E. U. pagal BK 189 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad, žinodamas, jog automobilis „Mercedes Benz 200“ (duomenys neskelbtini) gautas nusikalstamu būdu, jį realizavo, t. y. iš nenustatytos slėptuvės nuvarė į vietą Kaune, esančią kelyje (duomenys neskelbtini), ir ten paliko M. R., kuris buvo sumokėjęs nenustatytiems asmenims už jo grąžinimą 700 eurų išpirką, o Ž. D. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 189 straipsnio 1 dalį – už šio nusikaltimo organizavimą.
E. U. ir Ž. D. dalyvavimu padarant minėto automobilio vagystę ir turto prievartavimu nebuvo kaltinami. Pagal BK 189 straipsnio 1 dalį jie nebuvo kaltinami ir nusikalstamu būdu gauto turto įgijimu.
Pagal BK 189 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas įgijo, naudojosi arba realizavo turtą, žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Įstatymo dispozicijoje objektyvieji požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad automobilio sugrąžinimas jo tikrajam savininkui negali būti kvalifikuojamas kaip nusikalstamu būdu gauto turto realizavimas, E. U. nuteisė už tai, kad jis, žinodamas, jog automobilis „Mercedes Benz 200“ (duomenys neskelbtini) gautas nusikalstamu būdu, naudojosi šiuo automobiliu jį ardydamas bei iš nenustatytos slėptuvės nuvarydamas į vietą Kaune, esančią kelyje (duomenys neskelbtini), ir ten paliko M. R., sumokėjusiam nenustatytiems asmenims už jį išpirką, o Ž. D. – už naudojimosi šiuo automobiliu organizavimą.
Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte, o taip pat ir BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka pakeistame kaltinime išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje faktines aplinkybes pakeitė iš esmės skirtingomis – E. U. ir Ž. D. nebuvo kaltinami tuo, kad ardė automobilį ir taip juo naudojosi – todėl nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. U. ir Ž. D. gynybos teisės buvo suvaržytos, nėra pagrindo (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis).
BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatos yra logiškai susietos, nes BPK 255 straipsnyje nustatyti baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribos ir kaltinimo pakeitimo galimybė bei sąlygos, o BPK 256 straipsnyje – kaltinimo pakeitimo procedūra. Kasatoriaus nuoroda, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo BPK 256 straipsnio reikalavimų pažeidimą, nes pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas kaltinimai keičiami tik gavus prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinius prašymus, o tokių prašymų nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo pažeisti ir nepažeidė minėto straipsnio reikalavimų, atmestina. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 256 straipsnis turi ne tik 1 ir 2, bet ir 3 dalį, pagal kurią kaltinamojo nusikalstama veika netgi pagal lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą numatantį įstatymą gali būti perkvalifikuojama tik tada, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės.
Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 331 straipsnio taikymo
Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį BPK 329 straipsnio 1 ir 4 punktuose nustatytais pagrindais.
Pagal BPK 329 straipsnio 4 punktą pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas jeigu teismas padarė BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį šio Kodekso pažeidimą, kurį galima ištaisyti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, o BPK 329 straipsnio 1 dalyje – jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismui nustačius, jog buvo padarytas esminis Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės arba kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis. Ištaisius esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą naujas nuosprendis, atitinkantis pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio rūšį, priimamas tik tada, jeigu nėra BPK 329 straipsnio 1 ar 2 punktuose numatytų pagrindų priimti kitos rūšies nuosprendį. Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo, t. y. BPK 329 straipsnio 4 punkto, pažeidimą, nes neištaisė pirmosios instancijos teismo padaryto esminio Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimo, atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrino pagal ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme surinktą medžiagą nesuvaržydamas Ž. D. ir E. U. gynybos teisių ir priėmė naują kitos rūšies nuosprendį BPK 329 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu.
Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas surašydamas naują nuosprendį esmingai pažeidė minėto straipsnio reikalavimus, dėl kurių jis turi būti naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nėra pagrindo.
Kasatorius teigia, kad teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl atmeta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus dėl turto iš M. R. prievartavimo, išmokos už automobilį sumokėjimo, kodėl kitaip vertina įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas laikė pakankamais pripažinti, jog E. U. ir Ž. D. telefonu kalbėjosi apie pavogtą automobilį.
Kaip jau minėta, E. U. ir Ž. D. nebuvo kaltinami ir byloje nėra nustatyta, kas pavogė automobilį „Mercedes Benz 200“ (duomenys neskelbtini), kas vertė M. R. sumokėti išpirką už jo grąžinimą. Jei iki nusikaltimo, pvz., vagystės, turto prievartavimo, padarymo arba jo darymo metu kaltininkas pažadėjo įgyti, realizuoti nusikalstamu būdu gautą turtą, jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip bendrininkavimas nusikaltime. E. U. ir Ž. D. buvo kaltinami pagal BK 189 straipsnį, t. y. nusikalstama veika, kurios objektyvusis požymis yra iš anksto nepažadėtas nusikalstamu būdu gauto turto realizavimas. Apeliacinės instancijos teismas analizavo M. R. parodymus ir nuosprendyje nurodė, kad jis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nėra davęs parodymų, kad bendravo su E. U. ar Ž. D., kad mokėjo jiems pinigus už automobilio grąžinimą, kad E. U. grąžino jam automobilį. Tokie M. R. parodymai nėra kitaip įvertinti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad M. R. buvo verčiamas mokėti išpirką už automobilį ir ją sumokėjo, nėra pagrindas, atsižvelgiant į kaltinimo ribas ir byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo kitaip ar dar išsamiau analizuoti jo parodymus, susijusius su turto prievartavimu. Liudytojas A. P. parodė, kad, gavus Kauno apygardos teismo leidimą, jis fiksavo Ž. D. telefoninius pokalbius. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs A. P. parodymus, specialisto, atlikusio fonoskopinį objektų tyrimą, išvadas, nuosprendyje konstatavo, kad garso įrašuose, specialisto pažymėtuose Nr. 1, 2, 4, 5, 6, yra užfiksuota Ž. D., o Nr. 1, 2 – E. U. balsai. Tų pačių garso įrašų turinį vertino ir apeliacinės instancijos teismas, motyvuotai pasisakydamas, kodėl pagal jų turinį nebuvo galima padaryti tokių išvadų, kokias padarė pirmosios instancijos teismas. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio motyvais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Užfiksuotų Ž. D. ir E. U. tarpusavio pokalbių turinys bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai rodo, kad apkaltinamajame nuosprendyje padaryta išvada, jog automobilį „Mercedes Benz 200“ (duomenys neskelbtini) į vietą Kaune, esančią kelyje (duomenys neskelbtini) nuvarė, Ž. D. suorganizavus E. U., pagrįsta tik prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė ir dėl to, kad apskritai įrodymų, kurių pakaktų padaryti vienareikšmišką išvadą, jog Ž. D. ir E. U. telefonu kalbėjosi būtent apie pavogtąjį automobilį, nėra. Pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų skundžiamo nuosprendžio panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Gintaras Goda
Aldona Rakauskienė