Administracinė byla Nr. A-1299-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04109-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. J., D. P., E. K. ir A. S. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Š. V.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjai A. J., D. P., E. K. ir A. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK, Komisija, atsakovas) 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. S-1040-(2.5) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Komisiją pagal kompetenciją ištirti pareiškėjų 2014 m. liepos 28 d. pranešimą „Dėl (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) Š. V. veiksmų, kuriuose įžvelgiami galimai padaryti viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo pažeidimai“ (toliau – ir Pranešimas).

Pareiškėjai nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) (duomenys neskelbtini) Š. V. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, (duomenys neskelbtini)), jo sesuo N. S. ir jos sutuoktinis R. S. yra artimi asmenys. Pareiškėjų nuomone, (duomenys neskelbtini) yra Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas) 2 straipsnyje reglamentuojamų teisinių santykių subjektas, nes N. S. ir R. S. dirba Savivaldybės kontroliuojamose įmonėse. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo deklaruoti privačius interesus pateikdamas privačių interesų deklaraciją. Pareiškėjai pažymėjo, kad Sprendimas priimtas neatsižvelgiant į Pranešime nurodytus argumentus, jog Š. V. 2012 m. spalio 1 d. privačių interesų deklaracijoje duomenys apie seserį N. S. ir jos sutuoktinį R. S. bei jų darbovietes, o taip pat galimus tarpusavio privačius interesus, susijusius su Š. V., kaip (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės tarybos nario funkcijų vykdymu, nenurodyti. Pareiškėjų teigimu, Komisijos išvada, kad pareiškėjai nepateikė duomenų, be kurių neįmanoma pradėti Pranešimo tyrimo, yra neteisėta ir nepagrįsta.

Pareiškėjai paaiškino, kad jie nežinojo ir nepateikė Komisijai duomenų apie N. ir R. S. darbo pobūdį, o taip pat, kad N. S. yra vaiko priežiūros atostogose. Aplinkybė, kad Komisija Sprendime nurodė šiuos duomenis, leidžia teigti, jog Komisija, gavusi Pranešimą, atliko aktyvius veiksmus ir faktiškai pradėjo tyrimą, o tai prieštarauja Komisijos teiginiui, jog tyrimas nepradedamas.

Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir VTEKĮ) 18 straipsnio nuostatos Komisijai atliekant tyrimus suteikia plačias teises ir galimybes, kurių pareiškėjai neturi. Pranešime nurodyti duomenys apie dvylikos Savivaldybės tarybos sprendimų, kurių priėmime dalyvavo Š. V., priėmimą, apima ir kontroliuojamų įmonių teikiamų atlygintinų paslaugų, (duomenys neskelbtini) miesto teritorijos tvarkymo ir priežiūros įkainių tarifų tvirtinimo aspektus. Todėl Pranešime nurodytos aplinkybės gali būti tiesiogiai susijusios tiek su raštvedės, tiek su vadybininko funkcijų vykdymu, darbo sąlygomis bei finansine padėtimi. Pareiškėjų teigimu, kiti sprendimai, kurių priėmime dalyvavo Š. V., taip pat susiję su kontroliuojamų įmonių darbuotojų profesine veikla ir jų tiesioginių vadovų veiklos vertinimu. Atsižvelgę į tai, pareiškėjai laikėsi pozicijos, kad tik išsamaus ir objektyvaus tyrimo, kurį kompetentinga atlikti Komisija, metu gali būti įvertinta (duomenys neskelbtini) Š. V. veiksmų, apie kuriuos nurodyta Pranešime, atitiktis Įstatymo reikalavimams. Pareiškėjai nurodė, kad VTEKĮ 17 straipsnio 2 dalis įpareigoja būtent Komisiją tirti fizinių ir juridinių asmenų pranešimus.

Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Pranešimo tekstas nėra neįskaitomas, kartu su juo pateikti visi reikalingi duomenys, todėl šiuo atveju nebuvo VTEKĮ 25 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, sudarančių pagrindą atsisakyti pradėti tyrimą. Pareiškėjų nuomone, nepradėjus ir neatlikus būtinų tyrimo veiksmų bei nesurinkus medžiagos, atsakovo argumentai apie prielaidas, nerealias ir mažai tikėtinas hipotetines išvadas ir spėliojimus yra nepagrįsti, nes šiuo atveju net nebuvo vertinimo dalyko tokiai išvadai padaryti.

Atsakovas Komisija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) elgesį prašę įvertinti pareiškėjai yra Savivaldybės tarybos nariai, tačiau vien ši aplinkybė nereiškia, jog pareiškėjai turi materialųjį suinteresuotumą. Atsakovo nuomone, administracinė byla turi būti nutraukta, kaip nepriskirtina administracinio teismo kompetencijai. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai nėra suinteresuoti asmenys šioje byloje, nes Sprendimas nedaro įtakos pareiškėjų teisėms ir nesukuria jiems jokių pareigų. Pareiškėjams Įstatymo nuostatų vykdymo kontrolė nėra pavesta, todėl jie neturi reikalavimo teisės.

Atsakovas nurodė, kad Komisija apsvarstė Pranešimą ir laikydamasi teisės aktų reikalavimų atsakė pareiškėjams. Sprendimas grindžiamas VTEKĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostata, kad tyrimui pradėti yra reikalingi pagrįstus įtarimus, bet ne hipotetines prielaidas įrodantys faktai, nes priešingu atveju Komisijai suteikta teisė atitinkamo tyrimo nepradėti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai yra savivaldybės, kuriai vadovauja jų skundžiamas asmuo, tarybos nariai, todėl jie, realizuodami Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnyje suteiktas teises, turėjo galimybę patys surinkti reikiamą oficialią informaciją apie galbūt netinkamą (duomenys neskelbtini) elgesį. Be to, pareiškėjai Savivaldybėje galėjo kelti klausimą dėl Š. V. galimo šališkumo pirmininkaujant tam tikriems tarybos posėdžiams ir priimant Pranešime nurodomus sprendimus, tačiau duomenų, kad tokie veiksmai buvo atlikti, atsakovas neturi.

Atsakovo teigimu, visiškai nepagrįsta ir nelogiška būtų tenkinti pareiškėjų reikalavimą įpareigoti atlikti tyrimą dėl (duomenys neskelbtini) elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms, nes toks tyrimas dėl tų pačių aplinkybių jau yra atliekamas pagal Savivaldybės tarybos nario E. Ž. 2014 m. gruodžio 18 d. pranešimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjų A. J., D. P., E. K. ir A. S. skundą atmetė.

Teismo vertinimu, šioje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo nuspręsta nepradėti tyrimo dėl Pranešime nurodytų aplinkybių, teisėtumo ir pagrįstumo, nes, pareiškėjų teigimu, šiuo atveju nebuvo VTEKĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatytų sąlygų dėl tyrimo nepradėjimo, t. y. Komisija nepagrįstai atsisakė nagrinėti Pranešimą, o atsakovas atsisakymą atlikti tyrimą pagal Pranešimą grindžia tuo, jog pareiškėjai nepateikė duomenų, be kurių neįmanoma pradėti Pranešimo tyrimo. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai nenurodė, kuo ginčijamas Sprendimas pats savaime tiesiogiai pažeidė jų teises ar teisėtus interesus ir kaip jų teisės bei įstatymo saugomi interesai būtų apginti ginčijamą aktą panaikinus, sprendė, jog šioje byloje būtina nustatyti, ar ginčijamas Sprendimas pareiškėjams sukelia konkrečias teisines pasekmes, taip pat, ar pareiškėjai laikytini suinteresuotais asmenimis, turinčiais teisę kreiptis į teismą dėl Sprendimo panaikinimo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 ir 22 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2004 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-7-121/2004; 2005 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-906/2008; 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Teismas, įvertinęs Įstatymo 1 ir 22 straipsnių bei VTEKĮ 2, 17, 20, 21, 22, 23, 24, 28 straipsnių nuostatas, padarė išvadą, kad piliečiai, nurodydami valstybės tarnautojų galbūt padarytus Įstatymo reikalavimų pažeidimus, turi teisę apie tai pranešimu informuoti Komisiją (VTEKĮ 20 str.), o Komisija, atlikdama Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte jai pavestą funkciją, tiria VTEKĮ 20–23 straipsnių reikalavimus atitinkančius pranešimus dėl asmenų veikos atitikties teisės aktų reikalavimams ir priima vieną iš VTEKĮ 24 ir 29 straipsniuose nurodytų sprendimų.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai kreipėsi su Pranešimu į Komisiją, prašydami ištirti Pranešime nurodytą informaciją ir informuoti apie priimtus sprendimus, tačiau nepateikė jokių Pranešime nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Komisija, gavusi informaciją apie N. S. ir R. S. einamas pareigas, konstatavo, kad Pranešime nepateikti duomenys, be kurių neįmanoma pradėti Pranešimo tyrimo, todėl pagal VTEKĮ 24 straipsnio 5 dalį priėmė Sprendimą nenagrinėti pareiškėjų Pranešimo, t. y. nusprendė nepradėti tyrimo dėl Pranešime nurodyto Š. V. elgesio atitikties Įstatymo reikalavimams. Teismo vertinimu, atsakovas, nepradėdamas tirti Pranešime nurodytų aplinkybių ir nepriimdamas jokių VTEKĮ 24 ir 29 straipsniuose nurodytų sprendimų, tinkamai naudojosi jam suteiktais įgaliojimais bei suteikta diskrecijos teise spręsti dėl tyrimo pradėjimo.

Teismas sprendė, kad Sprendimas yra informacinio pobūdžio raštas, kuriame nėra jokių imperatyvaus pobūdžio nurodymų ir jis nesukelia pareiškėjams teisinių pasekmių. Teismas konstatavo, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia teigti, jog Sprendimas neturi įtakos pareiškėjų materialiosioms teisėms ar pareigoms, o tai reiškia, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjai neturi reikalavimo teisės dėl Sprendimo panaikinimo ir išvestinio reikalavimo įpareigoti Komisiją atlikti tyrimą pagal Pranešimą. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjų nurodyto teisės pažeidimo ir apginti pareiškėjų teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose nustatytų būdų, ir atmetė pareiškėjų skundą, nes pareiškėjai šiuo atveju neturi materialiojo teisinio suinteresuotumo ginčo baigtimi.

III.

Pareiškėjas A. J. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

Pareiškėjas paaiškina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių baudžiamojo, civilinio, administracinio procesų, taip pat ir administracinės teisenos principų, kuris yra įtvirtintas tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose. Atsižvelgęs į pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad piliečiai, nurodydami valstybės tarnautojų galbūt padarytus Įstatymo reikalavimų pažeidimus, turi teisę apie tai pranešimu informuoti Komisiją, pareiškėjas laikosi pozicijos, jog pareiškėjai turi teisę į tokio pranešimo objektyvų ir visapusišką ištyrimą bei išvestinę teisę apskųsti priimtus sprendimus. Pareiškėjas pažymi, kad Komisijai tinkamai neišnagrinėjus ar dėl formalių priežasčių atsisakius pradėti tirti pranešimą apie Š. V. ar kito valstybės tarnautojo padarytus Įstatymo pažeidimus, atsiranda žala pačios valstybės interesams ir tuo sukeliamos teisinės pasekmės. Pareiškėjo teigimu, pagal dabar suformuotą šios kategorijos administracinių bylų teisenos praktiką, pareiškėjus automatiškai pripažįstant asmenimis, kuriems nesukeliamos teisinės pasekmės, niekas nebeatstovauja pareiškėjams, o tuo pačiu ir valstybės interesams bei neberealizuojama teisė į objektyvų ir visapusišką nagrinėjimą teisme. Tačiau šios aplinkybės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnyje įtvirtintai nuostatai, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo administracinės bylos visapusiškai ir objektyviai bei neatsakė į pareiškėjų skundo argumentus.

Pareiškėjas vadovaujasi VTEKĮ 17 straipsnio 2 dalimi, Įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad Pranešime Komisijai yra nurodytos pareiškėjams žinomos aplinkybės, o pradėti tyrimą ir surinkti įrodymus yra Komisijos pareiga, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjams delegavo pareigą pateikti Komisijai įrodymus, pagrindžiančius Pranešime nurodytas aplinkybes. Pareiškėjo nuomone, visi duomenys dėl Pranešimo tyrimo pradėjimo Komisijai pateikti ir tai patvirtina aplinkybė, kad kitu atveju dėl Š. V. tyrimas buvo pradėtas ir 2015 m. kovo 25 d. priimtas Komisijos sprendimas Nr. KS-26.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Sprendimą pripažino informaciniu raštu, kuris nesukelia pareiškėjams jokių teisinių pasekmių. Pareiškėjas akcentuoja, kad pareiškėjams buvo išsiųstas tik 2014 m. rugpjūčio 14 d. dokumentas Nr. S-1040-(2.5), o su 2014 m. rugpjūčio 5 d. Komisijos posėdžio (pasitarimo) protokolo Nr. IN-157-(1.3) išrašu pareiškėjai nesupažindinti, nes jis su atsiliepimu į skundą įteiktas tik teismui. Kadangi pirmosios instancijos teismas šios svarbios faktinės aplinkybės netyrė, todėl nekonstatavo, kad su pareiškėjų interesais tiesiogiai susiję faktiniai duomenys nuo jų buvo slepiami.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino to, jog Komisijos sekretoriato vadovo 2014 m. rugpjūčio 6 d. raštas „Dėl informacijos pateikimo“, 2014 m. rugpjūčio 7 d. ir 2014 m. rugpjūčio 8 d. atsakymai dėl S. yra vėlesnių datų negu 2014 m. rugpjūčio 5 d. posėdžio metu Komisijos priimtas nutarimas nepradėti tyrimo dėl Š. V. elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad reikėjo vertinti ne R. ir N. S. darbo pobūdį ir veiksmus, bet Š. V. įgaliojimų turinį ir veiksmus. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju reikšminga tai, kad bendrovė, kurioje vadybininku dirba Š. V. svainis R. S., verčiasi ūkine veikla, o 100 procentų bendrovės įstatinio kapitalo priklauso Savivaldybei, kuriai vadovauja Š. V.. Atsižvelgęs į tai, Š. V. galėjo ir turėjo suvokti, kad Savivaldybėje yra galimi su jo svainio darbu sietini interesų konfliktai. Įvertinęs Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pareiškėjas akcentuoja, kad dalyvavimas rengiant nurodytus sprendimus yra pakankamas pagrindas vykdyti pareigą nusišalinti nuo tokio dalyvavimo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog Š. V., 2011 metais tapęs (duomenys neskelbtini), iki pat 2014 m. rugpjūčio 13 d. nebuvo deklaravęs galimo interesų konflikto, susijusio su artimais giminaičiais – R. ir N. S..

Atsakovas Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad VTEK pareiškėjams adresuotame ir jų apskųstame rašte argumentuotai nurodė motyvus, kuriais remdamasi Komisija priėmė būtent tokį sprendimą, VTEK pozicija buvo išsamiai išdėstyta ir jos atsiliepime į skundą bei pirmosios instancijos teismo posėdyje, o apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia jokių papildomų (naujų) argumentų, kurie VTEK ar jos Sprendimą apeliacine tvarka tikrinančiam teismui leistų priimti kitokį nei skundžiamas sprendimą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Atsakovas pažymi, kad Įstatymo tikslas – užtikrinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai (1 str.). Pareiškėjai, reikalaudami iš VTEK Š. V. nepalankaus sprendimo, nepateikia jokių pagrįstų duomenų apie šio asmens šališkumą ar galbūt korupcinį elgesį priimant nurodytus savivaldybės sprendimus. Pareiškėjų teiginys, kad Š. V. veiksmuose yra Įstatymo nuostatų pažeidimo požymių, yra tik subjektyvus ir jokiais faktais nepagrįstas pareiškėjų samprotavimas, neleidžiantis teigti, jog sprendimus dėl Savivaldybės valdomų įstaigų priėmęs šio miesto vadovas galėjo patekti į viešųjų ir privačių interesų konflikto situaciją. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad VTEK neturi duomenų, jog pareiškėjų šališkais vadinami Š. V. veiksmai būtų galėję kaip nors netinkamai paveikti (iškreipti) bent vieną Savivaldybėje priimtą sprendimą.

Atsakovo nuomone, (duomenys neskelbtini) elgesį VTEK prašę įvertinti pareiškėjai nėra suinteresuoti asmenys, todėl administracinė byla turėtų būti nutraukta kaip nepriskirtina administracinio teismo kompetencijai. VTEK Sprendimas neturi įtakos pareiškėjų teisėms ir nesukuria jiems jokių pareigų, o Įstatymo nuostatų vykdymo kontrolė pareiškėjams nėra pavesta (Įstatymo 22 str.), todėl pareiškėjai neturi reikalavimo teisės. Atsakovas paaiškina, kad VTEK išnagrinėjo pareiškėjų kreipimąsi ir į jį atsakė vadovaudamasi jos veiklą reglamentuojančio VTEKĮ nuostatomis. VTEK, nuspręsdama nepradėti tyrimo dėl Š. V. veiksmų, pasinaudojo jai teisės aktuose suteikta diskrecija. Atsakovas laikosi pozicijos, kad būtų visiškai nepagrįsta ir nelogiška tenkinti pareiškėjų reikalavimą įpareigoti VTEK atlikti tyrimą dėl Š. V. elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms, nes toks tyrimas yra ne tik atliktas, bet ir priimtas 2015 m. kovo 25 d. sprendimas, kuriame konstatuota, jog Š. V. Įstatymo nuostatų nepažeidė. Atsakovas paaiškina, kad Komisijos išnagrinėtas Savivaldybės tarybos nario E. Ž. 2014 m. gruodžio 18 d. pranešimas pagal dalyką ir turinį buvo iš esmės identiškas pranešėjų Pranešime nurodytoms aplinkybėms.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Š. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad atsisakymo pradėti tyrimą teisinis pagrindas (VTEKĮ 24 straipsnio 5 dalis) buvo nurodytas tiek VTEK 2014 m. rugpjūčio 14 d. rašte Nr. S-1040-(2.5), tiek 2015 m. rugpjūčio 5 d. VTEK posėdžio protokolo Nr. IN-157-(1.3) išraše, t. y. pareiškėjams visada buvo teikiama išsami informacija, tačiau pareiškėjai nepaneigė nurodyto atsisakymo vykdyti tyrimą pagrindo, nes nepateikė realių duomenų (įrodymų), galinčių patvirtinti kokių nors pažeidimų buvimo faktą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-72/2013 pateiktus Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo pobūdžio įpareigojimo asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, išaiškinimus. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad interesų konfliktą apibrėžia Įstatymas, privatus interesas turi būti aiškus ir tiesioginis, bet ne abstraktus ir hipotetinis, asmeninis suinteresuotumas svarstomo tarnybinio klausimo atžvilgiu privalo būti akivaizdus, o Įstatymas negali būti aiškinamas pernelyg plačiai, nes jo vykdymas taptų neįmanomas.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, iš aktualių Savivaldybės tarybos sprendimų matyti, jog turtinio suinteresuotumo sprendžiant Pranešime nurodytus klausimus Savivaldybės taryboje viešųjų ir privačių interesų konflikto nebuvo ir nėra, nes nei N. S., nei R. S. neužima vadovaujančių pareigų, jokių įgaliojimų atstovauti bendrovei bei priimti valinius sprendimus ar kitaip daryti įtaką bendrovės veiklai taip pat neturi. Trečiasis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad visi pareiškėjų Pranešime nurodyti Savivaldybės taryboje svarstyti klausimai nėra tiesiogiai susiję su (duomenys neskelbtini) seserimi N. S. ar jos darbu, sesers vyru R. S. ar jo darbu, ir tai nesudaro prielaidų viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje konfliktui kilti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjų teisiškai pagrįsto suinteresuotumo nebuvimo, nes Sprendimas neturi įtakos pareiškėjų materialiosioms teisėms ar pareigoms.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. S-1040-(2.5), kuriuo nebuvo pradėtas tyrimas pagal pareiškėjų A. J., D. P., E. K. ir A. S. 2014 m. liepos 28 d. pranešimą dėl (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) Š. V. veiksmų, kuriuose pareiškėjai įžvelgė galbūt padarytus Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimus, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjai šioje byloje taip pat reiškė reikalavimą įpareigoti Komisiją ištirti Pranešimą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai ((duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės tarybos nariai) 2014 m. liepos 28 d. kreipėsi į Komisiją, prašydami ištirti galimą Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 4 straipsnio, 11 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų pažeidimą (b. l. 51–53). Pranešime pareiškėjai nurodė, kad Savivaldybės (duomenys neskelbtini) Š. V. artimi asmenys – sesuo N. S. dirba Savivaldybės biudžetinėje įstaigoje (duomenys neskelbtini) miesto botanikos parke ir jos vyras R. S. dirba Savivaldybės kontroliuojamoje uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini) komunalinis ūkis“, todėl pagal Įstatymo 4 straipsnį (duomenys neskelbtini) privalėjo tokius privačius interesus deklaruoti Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka bei pateikti privačių interesų deklaraciją, tačiau jo 2012 m. spalio 1 d. privačių interesų deklaracijoje jokie duomenys apie seserį ir jos sutuoktinį, galimus tarpusavio privačius interesus, susijusius su Š. V., kaip Savivaldybės (duomenys neskelbtini) bei tarybos nario funkcijų vykdymu, nenurodyti.

Taip pat pareiškėjai nurodė, kad Š. V. galbūt pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 bei 2 dalių reikalavimus, nes teikiant svarstyti ir svarstant Savivaldybės taryboje klausimus, susijusius su Savivaldybės biudžetinės įstaigos (duomenys neskelbtini) botanikos parko ir UAB „(duomenys neskelbtini) komunalinis ūkis“ veikla, jis atliko šiuos veiksmus: 1) teikdamas svarstyti bei 2012 m. kovo 29 d. pirmininkaudamas Savivaldybės tarybos posėdžiui nenusišalino nuo 12-o klausimo „Dėl pritarimo (duomenys neskelbtini) miesto botanikos parko vadovo 2011 metų ataskaitai“ svarstymo ir pasirašė šį Savivaldybės tarybos priimtą sprendimą; 2) teikdamas svarstyti bei 2012 m. birželio 28 d. pirmininkaudamas Savivaldybės tarybos posėdžiui nenusišalino nuo 16-o klausimo „Dėl (duomenys neskelbtini) miesto botanikos parko teikiamų atlygintinų paslaugų tarifų ir realizuojamos produkcijos kainų nustatymo“ svarstymo, balsavo „už“ bei pasirašė šį Savivaldybės tarybos priimtą sprendimą; 3) teikdamas svarstyti bei 2013 m. balandžio 4 d. pirmininkaudamas Savivaldybės tarybos posėdžiui nenusišalino nuo 20-o klausimo „Dėl ilgalaikės banko paskolos paėmimo“ svarstymo, balsavo „už“ ir pasirašė šį Savivaldybės tarybos priimtą sprendimą; 4) teikdamas svarstyti bei 2012 m. gegužės 3 d. pirmininkaudamas Savivaldybės tarybos posėdžiui nenusišalino nuo 26-o klausimo „Dėl pritarimo UAB „(duomenys neskelbtini) komunalinis ūkis“ vadovo 2011 metų ataskaitai“ svarstymo ir pasirašė šį Savivaldybės tarybos priimtą sprendimą; 5) teikdamas svarstyti bei 2012 m. spalio 25 d. pirmininkaudamas Savivaldybės tarybos posėdžiui nenusišalino nuo 24-o klausimo „Dėl Savivaldybės turto investavimo ir UAB „(duomenys neskelbtini) komunalinis ūkis“ įstatinio kapitalo didinimo“ svarstymo, balsavo „už“ ir pasirašė šį Savivaldybės tarybos priimtą sprendimą; 6) teikdamas svarstyti bei 2012 m. lapkričio 29 d. pirmininkaudamas Savivaldybės tarybos posėdžiui nenusišalino nuo 22-o klausimo „Dėl ritualinių paslaugų, teikiamų UAB „(duomenys neskelbtini) komunalinis ūkis“ įkainių patvirtinimo“ svarstymo, balsavo „už“ ir pasirašė šį Savivaldybės tarybos priimtą sprendimą; 7) teikdamas svarstyti bei 2012 m. lapkričio 29 d. pirmininkaudamas Savivaldybės tarybos posėdžiui nenusišalino nuo 24-o klausimo „Dėl pritarimo jungtinės veiklos sutarties tarp UAB „(duomenys neskelbtini) komunalinis ūkis“ ir UAB „(duomenys neskelbtini) properties“ projektui“ svarstymo, agitavo ir pats balsavo „už“ bei pasirašė šį Savivaldybės tarybos priimtą sprendimą Nr. T2-303; 8) teikdamas svarstyti bei 2012 m. lapkričio 29 d. pirmininkaudamas Savivaldybės tarybos posėdžiui nenusišalino nuo 43-io klausimo „Dėl leidimo UAB „(duomenys neskelbtini) komunalinis ūkis“ imti 800 000 Lt paskolą ir įkeisti ilgalaikį turtą“ svarstymo, balsavo „už“ bei pasirašė šį Savivaldybės tarybos priimtą sprendimą; 9) teikdamas svarstyti bei 2012 m. gruodžio 20 d. pirmininkaudamas Savivaldybės tarybos posėdžiui nenusišalino nuo 11-o klausimo „Dėl žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčių lengvatų suteikimo“ svarstymo, balsavo „už“ ir pasirašė šį Savivaldybės tarybos priimtą sprendimą; 10) teikdamas svarstyti bei 2013 m. balandžio 4 d. pirmininkaudamas Savivaldybės tarybos posėdžiui nenusišalino nuo 35-o klausimo „Dėl pritarimo UAB „(duomenys neskelbtini) komunalinis ūkis“ vadovo 2012 metų ataskaitai“ svarstymo ir pasirašė šį Savivaldybės tarybos priimtą sprendimą; 11) teikdamas svarstyti bei 2013 m. birželio 6 d. pirmininkaudamas Savivaldybės tarybos posėdžiui nenusišalino nuo 14-o klausimo „Dėl Tarybos 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. T2-152 pakeitimo ir papildymo“ svarstymo ir pasirašė šį Savivaldybės tarybos priimtą sprendimą; 12) teikdamas svarstyti bei 2014 m. sausio 30 d. pirmininkaudamas Savivaldybės tarybos posėdžiui nenusišalino nuo 22-o klausimo „Dėl Tarybos 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. T2-152 pakeitimo“ svarstymo ir pasirašė šį Savivaldybės tarybos priimtą sprendimą.

Atsakovas Komisija pareiškėjų šioje byloje ginčijamu Sprendimu nusprendė nepradėti tyrimo dėl (duomenys neskelbtini) elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms (b. l. 54, 55). Sprendime konstatuota, kad Komisijos turimais duomenimis, N. S. yra (duomenys neskelbtini) miesto botanikos parko raštvedybos vyr. specialistė, šiuo metu esanti vaiko priežiūros atostogose, o R. S. dirba UAB „(duomenys neskelbtini) komunalinis ūkis“ Rankinio, mechanizuoto valymo, pliažų priežiūros bare vadybininku, t. y. jie nėra įgalioti priimti jokių sprendimų, susijusių su savo darboviečių valdymu ar lėšų skirstymu, o Pranešime nurodyti Savivaldybės tarybos sprendimai nėra tiesiogiai susiję su (duomenys neskelbtini) sesers ar jos sutuoktinio darbo sąlygomis arba finansine padėtimi. Atsakovas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei vadovaudamasis VTEKĮ 24 straipsnio 5 dalimi, nurodė, kad tyrimo nepradės, pareiškėjams nepateikus duomenų, be kurių neįmanoma pradėti Pranešimo tyrimo.

Pareiškėjai, reikšdami reikalavimą panaikinti atsakovo Sprendimą bei laikydamiesi pozicijos, kad atsakovas privalėjo pradėti tyrimą pagal jų pateiktą Pranešimą, šioje byloje paduotą skundą grindė tuo, jog atsakovas nesiaiškino ir net nenagrinėjo pareiškėjų argumentų apie tai, kad viešai paskelbtoje (duomenys neskelbtini) privačių interesų deklaracijoje jokie duomenys apie jo seserį ir jos vyrą, jų darbovietes, o taip pat galimus tarpusavio privačius interesus nenurodyti; atsakovas atliko aktyvius veiksmus, nes pareiškėjai nežinojo ir nepateikė duomenų apie N. ir R. S. darbo pobūdį; VTEKĮ 17 straipsnio 2 dalis įpareigoja Komisiją tirti fizinių ir juridinių asmenų pranešimus; Komisija turi plačias teises bei galimybes ir dėl to gali atlikti išsamų ir objektyvų tyrimą, o pareiškėjai pateikė duomenis apie dvyliką Savivaldybės tarybos sprendimų, kurių priėmime vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo Š. V.. Pareiškėjų įsitikinimu, nebuvo sąlygų, nurodytų VTEKĮ 25 straipsnio 4 dalyje, tam, kad nebūtų pradėtas tyrimas. Apeliacinės instancijos teismui paduotame apeliaciniame skunde pareiškėjas A. J. laikosi tokios pačios pozicijos, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytomis šios bylos faktinėmis bei teisinėmis aplinkybės, dėl kurių atsakovo Sprendimas nebuvo panaikintas pagal pareiškėjų skundą. Pareiškėjas A. J. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo pareiškėjų skundo argumentų, bei akcentuoja, jog pareiškėjai turi teisę į Pranešimo objektyvų ir visapusišką ištyrimą bei išvestinę teisę – apskųsti Komisijos sprendimus, o Komisijai tinkamai neišnagrinėjus ir ar formaliomis dingstimis atsisakius pradėti tirti Pranešimą, atsiranda žala pačios valstybės interesams ir tuo sukeliamos teisinės pasekmės.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama skundo, apeliacinio skundo argumentus, kuriais remiantis šioje byloje reikalaujama panaikinti atsakovo Sprendimą, bei pirmosios instancijos teismo sprendimą, pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pareiškėjų skundo netenkinimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas A. J. apeliaciniame skunde teisingai nurodo, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių baudžiamojo proceso, civilinio proceso, administracinio proceso, taip pat ir administracinės teisenos principų, įtvirtintų Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 str.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas).

Taip pat pažymėtina, kad Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtinta ir tai, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas visais atvejais turi būti įgyvendinama, laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

Vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra suinteresuoto asmens kreipimasis dėl teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau jos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008).

Apibendrinant ABTĮ nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotą ABTĮ normų aiškinimą, konstatuotina, kad kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, jog šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu.

Be to, ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatas teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar teisėtas interesas yra pažeistas ar ginčijamas. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2003; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; kt.). Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006; kt.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką skundžiamo sprendimo teisėtumo klausimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į pareiškėjo ginamų teisių ar teisėtų interesų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta, ar tenkinant pareiškėjo reikalavimus bus apgintos kokios nors jo pažeistos teisės ar įstatymų saugomi interesai, ar tai turės įtakos kokioms nors jo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-60/2012; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2102/2012).

Pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reguliavimą viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialiojo suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą. Be minėtų dviejų sąlygų teismų praktikoje nurodoma ir prielaida kreiptis dėl viešojo intereso gynimo – tai viešojo intereso buvimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013).

Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Konstatavaus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009).

             Įvertinus pareiškėjų atsakovui pateiktą Pranešimą, darytina išvada, kad pareiškėjai, kaip fiziniai asmenys, pranešė atsakovui apie valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens veikų neatitikimą Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms. VTEKĮ (įstatymo redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) 17 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad Komisija tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms ir priima vieną iš šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų. VTEKĮ 20 straipsnyje nustatyta, kad Komisija tiria pranešimus ir skundus dėl asmenų veikos atitikties teisės aktų reikalavimams, nurodytus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose, išskyrus pranešimus dėl valstybės ir savivaldybių institucijų (kaip kolegialių institucijų) veiklos, prokurorų ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Iš VTEKĮ 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų Komisijos priimamų sprendimų matyti, kad atlikus tyrimą pagal minėtą fizinių asmenų pranešimą, gali būti priimami tokie sprendimai: pripažinti, kad asmuo pažeidė arba nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas; sustabdyti tyrimą; nutraukti tyrimą (VTEKĮ 29 str. 1 d. 1, 3, 5, 6 p.).

               Įstatymų leidėjas yra nurodęs, kad būtent Komisija yra Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta ir jam atskaitinga kolegiali asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, ir asmenų, vykdančių lobistinę veiklą, priežiūros institucija (VTEKĮ 2 str. 1 d.). Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 22 straipsnio (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) 1 dalyje nurodyta, kad kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo šio įstatymo nuostatas, kontroliuoja: 1) Komisija; 2) atitinkamų valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai; 3) kitos valstybės institucijos teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu yra gauta pagrįsta informacija apie tai, kad asmuo nevykdo šio įstatymo reikalavimų, valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai savo iniciatyva arba Komisijos pavedimu atlieka pavaldaus asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, tarnybinės veiklos patikrinimą. Apie patikrinimo rezultatus informuojama Komisija, kuri turi teisę vertinti atliktų patikrinimų išvadas. Jeigu Komisija nesutinka su valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje atlikto tyrimo išvada, ji turi teisę tyrimą pavesti atlikti pakartotinai arba pati atlikti tyrimą ir priimti sprendimą. Komisija prižiūri, kaip asmenys vykdo šio įstatymo nuostatas VTEKĮ, šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 23 str.).

Nagrinėjamu atveju Komisija pareiškėjų, kurie turi teisę pranešti Komisijai apie valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikas, neatitinkančias Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų, įvertino Pareiškime nurodytus duomenis, tačiau nepradėjo tyrimo, Sprendime nurodydama konkrečius ir aiškius motyvus, dėl kurių ji tyrimo neatliks, t. y. kad pareiškėjai nepateikė tokių duomenų, be kurių neįmanoma pradėti pranešimo tyrimo, o būtent duomenų, patvirtinančių (duomenys neskelbtini) turėtą turtinį ar neturtinį suinteresuotumą. VTEKĮ 24 straipsnyje yra įtvirtinti pagrindai, kai Komisija atsisako nagrinėti pateiktą pareiškimą iš esmės (nepradeda tyrimo), ir vienas iš šių pagrindų yra tas, kad pareiškėjas nepateikia duomenų, be kurių neįmanoma pradėti pranešimo tyrimo (VTEKĮ 24 str. 5 d.).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog VTEKĮ 24 straipsnis nustato Komisijos diskreciją spręsti klausimą dėl jai adresuoto pranešimo apie tariamai padarytus teisės pažeidimus priėmimą nagrinėti iš esmės (žr. 2011 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-137/2011). Komisijai, gavusiai suinteresuoto asmens pranešimą (skundą), jame pateikti duomenys turi būti pakankami konstatuoti, kad yra valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų asmeninis suinteresuotumas (moralinis įsipareigojimas) dalyvauti priimant atitinkamą sprendimą ar dalyvauti jį priimant, o kilus pagrįstoms abejonėms dėl galimo interesų konflikto buvimo, Komisija turi diskrecijos teisę spręsti klausimą dėl jai adresuoto pranešimo (skundo) apie tariamai padarytus teisės pažeidimus priėmimo nagrinėti iš esmės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1601/2013). Taigi Komisijai turi būti pateikti pakankami ir akivaizdūs duomenys, jog valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys galbūt pateko į interesų konflikto situaciją.

Šioje byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad atsakovas, įgyvendinantis įstatymų leidėjo suteiktą diskrecijos teisę ir priimdamas Sprendimą, kuriuo nepradėjo tyrimo, nustatęs, kad Pranešime nebuvo nurodyta tokių duomenų, kurie keltų abejonių dėl galimo (duomenys neskelbtini) ir jo sesers bei jos sutuoktinio interesų konflikto, pažeidžia pareiškėjo (apelianto) teises ar teisėtus interesus. Pažymėtina, kad pareiškėjas (apeliantas) ir apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kaip atsakovo Sprendimas pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus, t. y. skundžiamas atsakymas daro įtaką pareiškėjui (apeliantui), kaip suinteresuoto asmens, teisinei padėčiai, ir kad yra būtina ginti pareiškėjo (apelianto) pažeistas teises ar teisėtus interesus pareiškėjo nurodomu būdu. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų pareiškėjų suinteresuotumo, nes kiti pareiškėjai nėra padavę apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pagal bylos duomenis pareiškėjas (apeliantas) nėra asmuo, kuriam įstatymų leidėjas yra pavedęs ginti viešąjį interesą, kontroliuoti asmenis, dirbančius valstybinėje tarnyboje, kaip jie vykdo Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjo argumentacija apie jo suinteresuotumą dėl Sprendimo panaikinimo ir Komisijos įpareigojimo atlikti tyrimą dėl to, kad atsakovui atsisakius pradėti tyrimą yra daroma žala valstybės interesams, nepagrindžia pareiškėjo (apelianto) suinteresuotumo ir jo teisių bei teisėtų interesų pažeidimo, kurie turi būti apginti pareiškėjo nurodomu būdu. Be to, teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatė, kad 2016 m. sausio 23 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3127-331/2016, kurioje buvo nagrinėjamas Komisijos 2015 m. kovo 25 d. sprendimo, kuriuo pripažinta, jog (duomenys neskelbtini) 2012–2014 metais sprendęs klausimus, susijusius su UAB „(duomenys neskelbtini) komunalinis ūkis“, kurioje vadybininko pareigas eina jo sesers sutuoktinis, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų nepažeidė, teisėtumo ir pagrįstumo. Minėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu Komisijos 2015 m. kovo 25 d. sprendimas paliktas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi proceso šalių išsakytus argumentus dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, šioje byloje surinktus įrodymus, neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Komisija tinkamai naudojosi jai suteiktais įgaliojimais bei suteikta diskrecijos teise sprendžiant klausimą dėl tyrimo pradėjimo, Sprendimas, kuriuo nepradėtas tyrimas ir kuriame nėra jokių imperatyvaus pobūdžio nurodymų bei kuris nesukelia jokių materialiųjų teisinių pasekmių pareiškėjui (apeliantui), nepažeidžia pareiškėjo (apelianto) jokių teisių ar teisėtų interesų, kurie turėtų būti apginti jo prašomu būdu, t. y. vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų.

Apibendrindama nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.