Civilinė byla Nr. e2-105-196/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01752-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kamida“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kamida“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „IFTech“ dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir nuostolių atlyginimo,

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Kamida“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti atsakovės UAB „IFTech“ ir ieškovės sutartis dėl 160 vienetų (167 879,59 EUR vertės) Įrangos įsigijimo ir montavimo sudarytas suklydimo įtakoje, nes įranga neatitinka kokybės reikalavimų bei netinkamai parinkta ir neveikia ieškovės vilkikuose; taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 154 vienetų Įrangos komplektų kainą 160 538,27 Eur; priteisti iš atsakovės 23 753,64 Eur nuostolių atlyginimo; pripažinti negaliojančiais sandorius dėl Įrangos remonto pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras: 2017 m. lapkričio 17 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 001812, 2018 m. vasario 19 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 001851, 2018 m. sausio 17 d. PVM sąskaita-faktūra 001837, 2018 m. sausio 30 d. PVM sąskaita-faktūra 001841, 2018 m. vasario 19 d. PVM sąskaita-faktūra 001851, 2018 m. kovo 8 d. PVM sąskaita-faktūra 001854 ir 2018 m. balandžio 9 d. PVM sąskaita-faktūra 001870; priteisti 6 procentų procesines palūkanas, skaičiuojant nuo ieškinio padavimo dienos iki visiško atsiskaitymo su ieškove; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą. Nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl didelės sumos. Be to, atsakovė vengia bendradarbiauti, nereaguoja į reiškiamas pretenzijas. Remiantis UAB „CREDITINFO LIETUVA“ duomenų bazės duomenimis, atsakovės metinė apyvartą per praėjusius finansinius metus sudarė 138 019 Eur, o tai ženkliai mažiau nei ieškovės reiškiamo reikalavimo suma.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 15 d. nutartimi ieškovės UAB „Kamida“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.

4.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nenurodė pagrįstų motyvų ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų būtinumą taikyti atsakovės atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones. Anot pirmosios instancijos teismo, ieškovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių galimą atsakovės nesąžiningumą, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Teismas taip pat nurodė, kad aplinkybė, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl įsipareigojimų pagal sutartį tinkamo vykdymo, taip pat nesudaro pagrindo spręsti apie vienos iš šalių (atsakovės) nesąžiningumą, keliantį realią grėsmę galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui.

5.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė sunkią atsakovės turtinę padėtį grindžia UAB „Creditinfo Lietuva“ išduota pažyma, tačiau pažymėjo, kad pateikti duomenys iš minėto šaltinio nėra pakankami atsakovės finansinės padėties nustatymui, kadangi jie nėra oficialūs ir neatspindi tikrosios įmonės būklės. Teismui nepateikta jokių duomenų apie atsakovės turtinę padėtį, mokumą, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei turtines teises, turimas prievoles kitiems kreditoriams, o taip pat kitų įrodymų, kurie leistų spręsti apie sunkią atsakovės turtinę padėtį. Nesant šių duomenų, teismas negali daryti išvados, kad atsakovė yra finansiškai nepajėgi, esant palankiam teismo sprendimui, atsiskaityti su ieškove.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.       Ieškovė UAB „Kamida“ (toliau – apeliantė) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 184 291,91 Eur sumai UAB „IFTech“ pinigines lėšas bendrovės kasoje, atsiskaitomosiose sąskaitose, esančiose bankuose, kitose kredito įstaigose ir pas trečiuosius asmenis, taip pat nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines atsakovės teises; prijungti prie civilinės bylos medžiagos papildomai pateikiamą rašytinį įrodymą – atsakovės UAB „IFTech“ 2017-ųjų finansinių metų balansą, patvirtinantį atsakovės nestabilią finansinę padėtį. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

6.1.                      Kadangi bendra atsakovei pareikšto ieškinio suma sudaro net 184 291,91 Eur sumą, remiantis byloje pateiktu UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazės išrašu atsakovės metinė apyvarta per praėjusius finansinius metus apskritai sudarė tik 138 019 Eur, ieškinio suma atsakovei, savo darbuotojams mokančiai 292,62 Eur vidutinį darbo užmokestį, yra didelė.

6.2.                      Atsakovė vengia bendradarbiauti su apeliante bei neatsako į reiškiamas pretenzijas. Yra tikimybė, kad gavusi ieškinį su tokio dydžio reikalavimu atsakovė vilkins teismo procesą, taip pat dės pastangas išvengti piniginės prievolės vykdymo siekdama bankroto bylos iškėlimo.

6.3.                      Apeliantė yra pateikusi įrodymus, kad atsakovės įranga, sumontuota apeliantės transporto priemonėse, iš esmės netiko apeliantės eksploatuojamoms transporto priemonėms, turėjo esminių trūkumų ir turėjo esminės įtakos transporto priemonių techninei būklei. Apeliantė minėtų trūkumų nežinojo, šiuo klausimu atsakovės nesąžiningumas yra neabejotinas.

6.4.                      Apeliantė neturi galimybės pateikti atsakovės raštiško nurodymo apie ketinimą vengti vykdyti galimai apeliantei palankų teismo sprendimą. Be to, apeliantė neturi galimybės pateikti ir kitų duomenų apie atsakovės planus išvengti piniginės prievolės vykdymo.

6.5.                      Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog apeliantė neturi galimybių gauti tikslios informacijos apie atsakovės finansinę padėtį.

7.       Atsakovė UAB „IFTech“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

7.1.                      Apeliantė nei su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų konstatuoti tikėtiną atsakovės nesąžiningumą.

7.2.                      Apeliantė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą grindžia iš esmės vien didele ieškinio suma, tačiau ši aplinkybė negali būti pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

7.3.                      Jokių duomenų apie atsakovės nesąžiningumą byloje nėra, nes atsakovė nesiėmė ir neketina imtis jokių veiksmų paslėpti savo turtą, jį įkeisti, perleisti ar kitaip apsunkinti, siekiant išvengti apeliantei galimai palankaus teismo sprendimo vykdymo.

7.4.                      Atsakovė dar prieš apeliantei kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir nuostolių atlyginimo, tų pačių teisinių santykių pagrindu kreipėsi į Kauno apylinkės teismą 2018 m. rugpjūčio 20 d. su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš apeliantės ir šio ieškinio pagrindu pradėta civilinė byla Nr. e2-23294-528/2018. Taigi šalių ginčą dėl tarpusavio įsipareigojimų atsakovė siekia išspręsti sąžiningai ir naudodamasi teisėtais teisų gynybos būdais.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo dalyko

8.       Apeliacine tvarka byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino apeliantės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu.

Dėl ginčo esmės

9.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo (pareiškėjo) reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas ir, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.

10.       Procesinę pareigą įrodyti abi minėtas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Priešinga šalis, kuri suinteresuota, kad tokios priemonės nebūtų taikomos, turi pateikti įrodymus, paneigiančius minėtų sąlygų buvimą.

11.       Ginčo dėl ieškinio prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl pirmosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos plačiau nepasisako.

12.       Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigia, kad atsakovei ieškinio suma yra didelė, atsakovė elgiasi nesąžiningai, todėl yra grėsmė apeliantei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

13.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės ieškinyje, atskirajame skunde ir atsakovės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytus motyvus, sprendžia, jog nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo įrodyta antra sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Pažymėtina, kad šios sąlygos apeliantė neįrodė ir apeliacinės instancijos teisme.

14.       Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios turto arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas spręsti dėl tokios grėsmės buvimo. Tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1741-186/2018). Taip pat išaiškinta, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018). Apeliantė tiek ieškinyje, tiek atskirajame skunde pažymėjo, kad atsakovė neturi pakankamai turto ir dėl šios priežasties ieškinio reikalavimo suma atsakovei laikytina didele. Apeliacinis teismas, vadovaudamasis nurodyta formuojama praktika, vertina, jog tokie teiginiai nepagrindžia būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. spręsti, jog egzistuoja ir antroji būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Apeliantė nei ieškinyje, nei atskirajame skunde nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė nei vieno objektyvaus įrodymo, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kad atsakovė neketina vykdyti jai teksiančių įpareigojimų, jeigu būtų priimtas apeliantės naudai teismo sprendimas. Be to, apeliantė pati atskirajame skunde nurodo, kad neturi galimybių pateikti jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog atsakovė ketina imtis ar jau ėmėsi kažkokių nesąžiningų veiksmų, kuriais būtų apsunkinamas apeliantei galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas. Taip pat pažymėtina, kad šalies nebendradarbiavimas (neatsakymas į tam tikrus klausimus, pretenzijas) ir nesutikimas vykdyti kitos šalies reikalavimų nėra pagrindas laikyti šalį nesąžininga, kadangi kiekvienas asmuo turi teisę nesutikti ir ginčyti kito asmens jam keliamus reikalavimus, įrodinėti tokių reikalavimų nepagrįstumą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra nustatytas tikėtinas atsakovės nesąžiningumas, siekiant ateityje išvengti galimai jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, jeigu jos atžvilgiu reikalavimai bus patenkinti. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog nepateiktas nei vienas įrodymais grįstas argumentas, kurio pagrindu būtų galima suformuoti teismo nuomonę apie atsakovės nesąžiningumą.

Dėl procesinės bylos baigties

15.       Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

16.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Apeliacinis teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Vertinant, ar atskirojo skundo motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

17.       Kadangi kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodyta praktika, dėl jų plačiau nepasisako. 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

18.       Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, į bylą pateikė įrodymus, jog patyrė 108,90 Eur išlaidų už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į atskirąjį skundą. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, teismas bylinėjimosi išlaidas šaliai priteisia iš antrosios šalies tuo atveju, jeigu jos naudai yra priimtas sprendimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018; 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nespręstinas, nes jų paskirstymo klausimas turės būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                          Konstantinas Gurinas