Civilinė byla Nr. 2A-1269-527/2014;
teisminio proceso Nr. 2-17-3-02446-2012-4
procesinio dokumento kategorijos:
(S)
44.1; 73.1; 121.14; 121.21.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. rugpjūčio 19 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aušros Baubienės, Jolitos Cirulienės (pranešėja) ir Algimanto Kukalio, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vedautos autotransportas“ apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2-813/2014 pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvoje vykdančio veiklą per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vedautos autotransportas“, tretiesiems asmenims „VSK Strachovoj Dom“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Dvadcat pervyj vek“ dėl draudimo išmokos grąžinimo,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu (t. 1, b. l. 1–3) prašė priteisti iš atsakovės 73 308 Lt skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2011-11-28 Lietuvos Respublikoje kelyje Jurbarkas–Šakiai ir 2012-02-14 Lenkijos Respublikoje įvyko eismo įvykiai, kurių metu buvo apgadintos transporto priemonės, apdraustos ieškovo draudimo įmonėje Sausumos transporto priemonių draudimu. Atsakovės nuosavybės teise turimų transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, todėl ieškovas įgijo subrogacinę teisę iš atsakovės reikalauti draudimo išmokas grąžinti. Atsakovės nurodomos Rusijos Federacijos draudimo bendrovės neturi teisės privalomuoju valdytojų civilinės atsakomybės draudimu drausti transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Tokios atsakovės draudimo sutartys neatitinka TPVCAPDĮ reikalavimų, nes nesudarytos įmonėje, kuri LR teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti tokį draudimą. Dėl šių priežasčių atsakovei kyla visos teisinės pasekmės, kaip padarius žalą neapdrausta transporto priemone. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad Rusijos draudimo bendrovės būtų informuotos apie eismo įvykius ir sutiktų prisiimti pareigą atlyginti žalą. Atsakovei buvo pareikštos pretenzijos dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, atsakovė neginčijo jose nurodyto žalos dydžio ir kaltės dėl eismo įvykių. Eismo įvykiai kilo dėl atsakovės darbuotojų (vairuotojų) kaltės. Dėl pirmojo eismo įvykio metu atsakovės transporto priemonės DAF FT 95XF (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarytos žalos vilkikui VOLVO FH12 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir puspriekabei KRONE SDP27 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ieškovas nukentėjusiems asmenims išmokėjo 69 452 Lt. Dėl antrojo eismo įvykio metu atsakovės transporto priemonės DAF FT (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarytos žalos transporto priemonei DAF FT (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovas nukentėjusiems išmokėjo 3 856 Lt.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad jai priklausančių ir eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta Rusijos Federacijoje registruotose draudimo įmonėse „VSK Strachovoj Dom“ ir UAB „Dvadcat pervyj vek“ pagal draudimo liudijimus „žaliąsias korteles“, kurios buvo patvirtintos Rusijos nacionalinio draudikų biuro vardu. Šios „žalosios kortelės“ suteikė draudiminę apsaugą jose nurodytose valstybėse, tarp jų ir tose, kuriose įvyko eismo įvykiai. Atsakovės nuomone, ieškovo reikalavimas turi būti nukreiptas į trečiuosius asmenis – Rusijos Federacijos draudimo bendroves (t. 1, b. l. 88–91).
Trečiasis asmuo UAB „Dvadcatj pervyj vek“ su pareikštu ieškiniu sutiko, nurodė, kad Lietuvos transporto priemonių, turinčių Rusijoje išduotas „Žaliąsias korteles“, jose nurodant VIN numerį, eismo įvykių metu padarytą žalą turi atlyginti patys Lietuvos vežėjai (t. 2, b. l. 24–26).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Jonavos rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovės 73 308 Lt skolą, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 73 308 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-10-23 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4 520,90 Lt bylinėjimosi išlaidas (t. 3, b. l. 25–33). Teismas nustatė, kad 2011-11-28 kelyje Jurbarkas–Šakiai įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintos transporto priemonės VOLVO FH12 (valst. Nr. DC(duomenys neskelbtini)) ir KRONE SDP27 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Minėtos transporto priemonės buvo draustos ieškovo draudimo bendrovėje Sausumos transporto priemonių draudimu, todėl dėl eismo įvykyje padarytos žalos ieškovas nukentėjusiems asmenims išmokėjo 69 452 Lt draudimo išmoką. Atsakingu už šio įvykio metu padarytą žalą pripažintas atsakovei priklausančios transporto priemonės DAF FT 95XF (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas A. V.. Antras eismo įvykis įvyko 2012-02-14 Lenkijoje, jo metu buvo apgadinta transporto priemonė DAF FT95XF (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuri buvo drausta ieškovo draudimo bendrovėje Sausumos transporto priemonių draudimu. Dėl šiame eismo įvykyje padarytos žalos ieškovas nukentėjusiems asmenims išmokėjo 3 856 Lt draudimo išmoką. Atsakingu už šio įvykio metu padarytą žalą pripažintas atsakovei priklausančios transporto priemonės DAF FT 95XF (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas. Autoįvykiuose dalyvavusios atsakovės transporto priemonės nebuvo draustos privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu Lietuvos Respublikos įstatymu nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad nukentėjusiojo interesas privalomojo draudimo atveju yra prioritetinis, todėl privalomojo draudimo veikla yra reguliuojama Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPD). Drausdama jai priklausančias ar naudojamas transporto priemones, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, Rusijos Federacijos draudimo bendrovėse, atsakovė elgiasi neteisėtai, pažeidžia nukentėjusių asmenų galimybes gauti greitą ir teisingą žalos atlyginimą. Ieškovė įstojo į prievolę, subrogacijos būdu perimdama nukentėjusiojo asmens teises atsakingo už žalą asmens atžvilgiu, jei nukentėję asmenys nebūtų apdraudę savo transporto priemonių savanorišku sausumos transporto draudimo ieškovės bendrovėje, nukentėję asmenys turėtų teisę reikalavimą reikšti tiesiogiai atsakovei (TPVCAPDĮ 13 str. 1 d.). Transporto priemonės DAF FT 95XF (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir DAF FT 95XF (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurių valdytojai eismo įvykio metu padarė žalą, yra registruotos Lietuvos Respublikoje, todėl teismas laikė, kad jų įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. TPVCAPD įstatymo 4 straipsnio 1 dalis numato, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu tol, kol ji yra registruota. Teismo vertinimu, minėtų transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė turėjo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Teismas nurodė, kad atsakovė pateikė TPVCAPD įstatymo reikalavimų neatitinkančios, t. y. Rusijos Federacijoje registruotos, draudimo bendrovės išduotus draudimo polisus – „žaliąsias korteles“ Nr. RUS/002/01956683 ir Nr. RUS/004/02640655 (1 t., b. l. 18, 56), kurios yra išduotos ir patvirtintos Rusijos nacionalinio draudikų biuro vardu, nenurodė jokių motyvų, kodėl jos sudarytos draudimo sutartys su neturinčiomis teisės vykdyti privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo veiklos draudimo bendrovėmis turi būti laikomos galiojančiomis ir atitinkančiomis TPVCAPDĮ reikalavimus. Pagal tarptautinius susitarimus ir Lietuvos norminių teisės aktų nuostatas kitų valstybių draudimo kompanijos ir jų tarpininkai (agentai, brokeriai, pan.) neturi teisės drausti Lietuvoje registruotų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės, taigi Rusijos Federacijos draudimo bendrovės neturi teisės drausti transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Pagal Rusijos transporto priemonių draudikų sąjungos profesinės veiklos taisykles „žaliosios kortelės“ Biuro Tarybos reglamentą draudimo bendrovės – Biuro nariai – neatsako už nuostolių atlyginimą trečiajai šaliai draudiminio įvykio metu, jeigu privalomojo transporto priemonių valdytojų (vairuotojų) civilinės atsakomybės draudimo sutartis tarptautinėje „žaliosios kortelės“ sistemoje buvo sudaryta Rusijos Federacijoje teisėtos registracijos neturinčioms transporto priemonėms. Nuo 2011-01-01 visos „žaliosios kortelės“, išduotos jose tik nurodant transporto priemonės VIN numerį, o ne valstybinį numerį, laikomos neteisėtai išduotos. Rusijos draudimo bendrovių išduoti draudimo polisai Lietuvos Respublikoje laikomi neatitinkančiais TPVCAPDĮ reikalavimų. Šios normos yra imperatyvios, o jų pažeidimas daro sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (niekiniu ab initio, CK 1.80 str. 1 d.). Teismas laikė, kad atsakovė neturėjo TPVCAPD įstatymo reikalavimų atitinkančio draudimo poliso, transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė buvo nedrausta, todėl atsakovei kyla visos teisinės pasekmės kaip padarius žalą neapdrausta transporto priemone, įskaitant ir pareigą atlyginti padarytą žalą, todėl ji laikytina tinkama atsakove ir turi atsakyti pagal ieškinį. Tokiu atveju tiek transporto priemonės savininkui (naudotojui), tiek jos vairuotojui kyla visos pasekmės kaip sukėlus eismo įvykį nedrausta transporto priemone (tai reiškia, jog visa žalos atlyginimui išmokėta pinigų suma gali būti išreikalauta iš nedraustos transporto priemonės savininko (naudotojo). Iš bylos duomenų teismas sprendė, kad ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių atsakovės darbuotojų (vairuotojų) kaltę dėl kilusių eismo įvykių. Tuo pačiu teismas vertino, kad atsakovės išsakyti šią kaltę paneigiantys argumentai nėra pagrįsti jokiais įrodymais, yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami. Teismas sprendė, kad atsakovė nepaneigė civilinei atsakomybei būdingos kaltės prezumpcijos, todėl turi atsakyti pagal jai pareikštą ieškinį. Nors atsakovė ginčijo žalos dydį, tačiau nenurodė jokių konkrečių argumentų ir tai patvirtinančių įrodymų, kokio dydžio žala, jos nuomone, atlyginta nepagrįstai. Teismo nuomone, abstraktūs atsakovės samprotavimai nesudaro pagrindo laikyti žalos dydžio neįrodytu. Nustatydamas žalą ieškovas (draudikas) rėmėsi draudimo taisyklėmis, taip pat Lietuvos Respublikos TPVCAPD įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu dėl eismo įvykių metu padarytos žalos nustatymo taisyklių patvirtinimo (2004-06-23 Nr. 795), Lietuvos Respublikos susisiekimo ir finansų ministrų įsakymu dėl Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo (2000-04-17 Nr. 120/2000 ir 2000-04-14 Nr. 101). Iš šių įrodymų teismas sprendė, kad ieškovo (draudiko) draudiminės išmokos draudėjui yra tinkamai pagrįstos, o prašomas priteisti dydis yra sąžiningas, protingas ir teisingas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė pažeidė TPVCAPD įstatymo reikalavimus bei neįvykdė jai numatytos pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, ji privalo atlyginti ieškovės patirtus nuostolius – visą draudimo išmokos sumą. Kadangi atsakovė yra juridinis asmuo, laiku neįvykdė prievolės atlyginti padarytą žalą, iš atsakovės priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 73 308 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-10-23 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.). Teismas atmetė atsakovės prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, kadangi atsakovė nepateikė įrodymų apie savo sunkią materialinę padėtį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė apeliaciniu skundu (t. 3, b. l. 46–49) prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2014-01-30 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Dėl 2011-11-28 kelyje Jurbarkas–Šakiai įvykusio eismo įvykio. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė CPK 178 straipsnį, dėl ko netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigos naštą tarp proceso šalių, pažeidė CPK 185 straipsnio normas, dėl ko netinkamai ištyrė byloje pateiktus rašytinius įrodymus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose (LAT 2010-02-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Teismas nurodo, jog po autoįvykio transportavimo darbai kainavo 3 470 Lt (be PVM) (1 t., b. l. 26 – PVM sąskaita faktūra) ir šios išlaidos yra pagrįstos, tačiau nėra įmanoma identifikuoti, jog ši sąskaita yra išrašyta būtent už ginčo autoįvykį. Kaip matyti iš pateiktos PVM sąskaitos faktūros (1 t., b. l. 26), jos data yra 2011-12-01, t. y. kelios dienos po transportavimo darbų atlikimo, be to, šioje PVM sąskaitoje faktūroje mokėtoju nurodytas UAB „Kesmina“, o pardavėjas – V. N. prekybinė įmonė. Byloje nėra pateikti PVM sąskaitos faktūros apmokėjimą patvirtinantys mokėjimo pavedimai, todėl neįrodyta, jog būtent tokio dydžio nuostolius patyrė UAB „Kesmina“. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad sąskaita išrašyta būtent už šio eismo įvykio padarinių šalinimą. Taip pat nėra aišku, kur 140 km buvo vežamos transporto priemonės, nepakeisti kelionių lapai, kurie atspindėtų vežimo trajektoriją ir kilometražą. Atsižvelgiant į tai, jog pagal CPK 178 straipsnį įrodyti žalos dydžio pagrįstumą tenka ieškovui, laikytina, jog ieškovas neįrodė, jog 3 470 Lt (be PVM) pagal PVM sąskaitą faktūrą (1 t., b. l. 26) yra pagrįstos išlaidos šioje byloje, todėl ieškinys šioje dalyje atmestinas. Teismas taip pat nepagrįstai nurodo, jog žalos dydį patvirtinantis dokumentas – likutinės vertės skaičiuotė, sudaryta 2011-12-15, buvo pateikta byloje, kadangi 2011-12-15 likutinės vertės skaičiuotės byloje nėra. Teismas nurodo, kad atsakovė prieštaravo, jog byloje pateikti įrodymai – PVM sąskaitos faktūros, patvirtinančios atliktus automobilio remonto darbus, išrašytos iki eismo įvykio (1 t., b. l. 27–44), tačiau ieškovės atstovo paaiškinimu šios sąskaitos buvo pateiktos draudimo bendrovei siekiant įrodyti vilkiko VOLVO remonto kaštus, todėl šis teismo sprendimo motyvas yra nepagrįstas ir atmestinas. Valstybėje teisėtai vykdančių veiklą juridinių asmenų buhalterinę apskaitą reglamentuoja viešosios teisės normos. (LAT 2008-06-19 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-342/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2011-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2434/2011). Juridinis asmuo kiekvieną ūkinę operaciją, taigi ir grynųjų pinigų gavimą, turi pagrįsti apskaitos dokumentais (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 1 d.). Atliktų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių pagrindu ūkio subjektas turi prievolę atsiskaityti kitam subjektui (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 8 d.). Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais bei Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, darytina išvada, jog ieškovo pateiktos sąskaitos faktūros (t. 1, b. l. 27–28), kurių išrašymo data yra net keletas mėnesių iki eismo įvykio, negali būti laikomos tinkamu įrodymu vilkiko VOLVO remonto kaštams pagrįsti. Sąskaitos turėtų būti išrašytos arba eismo įvykio dieną, arba vėliau. Teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 185 str.), t. y. netinkamai išanalizavo vienų rašytinių įrodymų sąsajas su kitais – netinkamai vertino įrodymų visetą. Byloje yra pateikta išvada apie transporto priemonės likutinę vertę (1 t., b. l. 15), tačiau nėra nurodyta išvados surašymo data. Šios išvados 2 punkte nurodyti tinkami realizuoti transporto priemonės agregatai ir jų vertė. Darytina išvada, jog šiame dokumente nurodyta kabina bei jos įranga ir kiti agregatai tinkami realizuoti, t. y. geros būklės ir naudotini. Tačiau apžiūros akte (1 t., b. l. 24), nurodomi skiltyje „remontuojamos detalės“ nurodyta kabinos galinė dalis ir kiti agregatai, nurodyti išvadoje (1 t., b. l. 15). Teismas nepagrįstai nepašalino šių prieštaravimų tarp dokumentų ir nepagrįstai juos vertino ieškovo naudai. Kaip matyti iš apžiūros akto (1 t., b. l. 24), atsakovas nebuvo kviestas apžiūrint automobilį ir nustatinėjant automobilio žalos mastą. Todėl laikytina, jog visos abejonės dėl žalos dydžio turi būti vertinamos atsakovo naudai. Teismas konstatavo, jog UAB „Kesmina“ pati susiremontavo puspriekabę, tačiau byloje nėra pateikta realios puspriekabės remonto išlaidos. Jei nukentėjusiajam (draudėjui) dėl kokių nors priežasčių buvo sumokėta daugiau, negu privalėtų atlyginti žalą padaręs asmuo, tai ir tokiu atveju draudikas iš žalą padariusio asmens regreso tvarka gali gauti tokio dydžio žalos atlyginimą, kuris yra realus ir pagrįstas. Taigi, byloje nėra pateikta realių puspriekabės remonto išlaidų, dėl ko ieškinys šioje dalyje turėjo būti atmestas.
Dėl 2012-02-14 eismo įvykio Lenkijoje. Ieškovas nepateikė transporto priemonės apžiūros akto, nepakvietė dalyvauti atsakovo atstovo tikslu objektyviai įvertinti žalos mastą. Kadangi byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, kas konkrečiai buvo eismo įvykio metu apgadinta transporto priemonėje DAF FT95XF (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nėra pateikta įrodymų, kad AUDATEX programoje nurodyti pažeidimai buvo padaryti būtent eismo įvykio metu, o įrodinėjimo pareiga šiuo atveju pagal CPK 178 straipsnį atitenka ieškovui, ieškinio dalis dėl 3 856 Lt priteisimo yra atmestina.
Dėl draudimo fakto nustatymo. Kaip nustatyta iš rašytinių įrodymų, 2011-11-28 kelyje Jurbarkas–Šakiai įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintos transporto priemonės Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir Krone SDP, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 25), be to, 2012-02-14 įvyko eismo įvykis Lenkijoje, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė DAF FT95XF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tačiau priešingai, nei nurodė teismas, laikytina, jog atsakovei priklausančių transporto priemonių vairuotojų privalomoji civilinė atsakomybė buvo apdrausta tinkamu draudimu. CK 6.987 straipsnis draudimo sutarties sampratą aiškina taip: „Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis“. Transporto priemonių draudimą reglamentuoja TPVCAPDĮ. Šio įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos, funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (įstatymo 1 str. 1 d.). Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje nurodo, kokia transporto priemonė laikytina transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausta transporto priemone, t. y. transporto priemonė, kuriai galioja transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis ar kita šio įstatymo reikalavimus atitinkanti draudimo sutartis. Remiantis šiuo apibrėžimu, bei atsakovės pateiktu draudimo polisu, traktuotina, kad autoįvykio dieną transporto priemonė buvo apdrausta. Pažymėtina, kad CK 6.1002 straipsnio 1 dalis numato, jog draudimo objektas gali būti draudžiamas nuo skirtingų rizikų sudarant vieną arba kelias draudimo sutartis su tuo pačiu arba su skirtingais draudikais. Šiuo konkrečiu atveju draudimo polisas buvo galiojantis, kadangi atsakovė už transporto priemonės draudimą buvo tinkamai ir laiku sumokėjusi.
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, Jonavos rajono apylinkės teismo 2014-01-30 sprendimą palikti nepakeistą (t. 3, b. l. 74–75).
Atsiliepime nurodyta, kad apeliantė pateikia naujus motyvus, kurie nebuvo tirti ir kurių atsakovė nekėlė pirmosios instancijos teisme, nors visus savo reikalavimus ir atsikirtimus šalys privalo suformuluoti parengiamojoje bylos stadijoje (CPK 226 str.). Apeliacijoje siekiama patikrinti teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą materialinių ir procesinių teisės normų taikymo aspektu, o ne išnagrinėti bylą iš naujo. Proceso pirmosios instancijos teisme metu atsakovės atstovė negalėjo tiksliai įvardinti ginčijamos sumos ir nenurodė motyvų, tačiau vėliau paaiškino, kad iš esmės nesutinka, jog atsakovės darbuotojas yra kaltas dėl eismo įvykio, o kadangi nėra kaltės, tai nėra ir žalos bei priežastinio ryšio. Tačiau apeliaciniame skunde darbuotojų kaltės klausimo atsakovė nebekvestionuoja. Atsakovė ginčija transportavimo išlaidų pagrįstumą, tačiau šių motyvų pirmosios instancijos teisme atsakovė taip pat nekėlė. Po pirmojo eismo įvykio transporto priemonės VOLVO ir KRONE buvo nevažiuojančios, todėl jas iš įvykio vietos į saugojimo vietą pervežė V. Norkaus prekybinė įmonė. Transportavimo darbai kainavo 3 470 Lt (be PVM), draudimo bendrovėje buvo priimtas sprendimas šiuos nuostolius atlyginti, paskirstant juos po lygiai, vadovaujantis draudimo taisyklių nuostatomis. VOLVO vilkikas nebuvo remontuotas – jam buvo suskaičiuota likutinė vertė, kadangi jo remontas buvo ekonomiškai netikslingas. Nustatant vardinę transporto priemonės vertę iki įvykio, reikšminga bet kokia informacija, apibūdinanti transporto priemonės būklę iki įvykio, todėl šias PVM sąskaitas faktūras ieškovas vertino nustatydamas žalos dydį. Draudėja UAB „Kesmina“ taip pat patyrė ir apgadinto vilkiko bei priekabos (valst. Nr. BT053) transportavimo išlaidas 3 470 Lt (be PVM). Ieškovas, vadovaudamasis draudimo taisyklių nuostatomis, atlygino 500 Lt apgadintos transporto priemonės transportavimo išlaidas, 2012-02-10 pervedant į UAB „DNB Lizingas“ banko sąskaitą 45 944 Lt draudimo išmoką. Priešingai, nei nurodo atsakovė, žalos dydį patvirtinantis dokumentas, t. y. likutinės vertės skaičiuotė, buvo pateikta į bylą ir ji turėjo galimybę su ja susipažinti. Šio eismo įvykio metu buvo apgadinta ir puspriekabė Krone (valst. Nr. BT053). Žala įvertinta pagal draudėjos UAB „Kesmina“ pateiktas ir su draudiku suderintas sąmatas (26 269 Lt), atskaičius PVM ir įvertinus 10 % nuolaidą – 19 538 Lt. Iš šios sumos buvo atimta sutartyje TPD 049091 numatyta 1 000 Lt išskaita (franšizė). Papildomai, vadovaujantis Draudimo taisyklių specialiųjų sąlygų 11.7 punkto nuostatomis, buvo išmokėta 500 Lt draudimo išmoka transportavimo išlaidoms padengti. Vėliau, kai buvo nustatytas įvykio kaltininkas, buvo priimtas sprendimas pagal draudimo taisyklių specialiosios dalies 9.3 punktą išmokėti draudėjai neišmokėtos išskaitos (franšizės) dalis, t. y. po 1 000 Lt už vilkiką ir už puspriekabę, taip pat po 1 235 Lt už transportavimo išlaidas (viso po 2 235 Lt už vilkiką ir už priekabą), bendra išmokos suma 4 470 Lt, pervedant šią sumą UAB „Kesmina“. Ieškovo nuomone, tai, kad apeliantė nepagrindė savo atsikirtimų į ieškinį, dalį motyvų pateikė tik apeliaciniame skunde, rodo piktnaudžiavimą savo teisėmis. Jokių konkrečių motyvų dėl netinkamai suskaičiuoto žalos dydžio atsakovė taip pat nenurodė. Apeliantės argumentai dėl neįrodyto žalos dydžio 2012-02-14 eismo įvykio Lenkijoje metu yra nepagrįsti. Į bylą buvo pateikti įrodymai, iš kurių akivaizdu, kaip buvo suskaičiuotas žalos dydis. Kaip ir nurodyta sprendime, atsakovė nepagrindė savo nesutikimo su apskaičiuotu žalos dydžiu jokiais konkrečiais motyvais, o tik savo samprotavimais, negalėdama nurodyti, kokių konkrečiai apgadinimų dėl įvykio nebuvo. Likę atsakovės išdėstyti motyvai buvo analizuoti teismo posėdžio metu bei kituose procesiniuose dokumentuose.
Papildomai pažymėtina, kad pagal CK 1.37 straipsnio 6 dalį draudimo sutartims taikoma draudiko gyvenamosios ar buveinės vietos teisė. Specialusis teisės aktas, Lietuvos Respublikoje reglamentuojantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus, yra TPVCAPDĮ. Taigi visos privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartys turi būti sudaromos pagal TPVCAPDĮ reikalavimus. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju ginčas vyksta ne dėl savanoriškojo draudimo sutarčių, kurias draudėjas gali pasirinkti sudaryti arba nesudaryti, taip pat gali derėtis dėl jų sąlygų, draudimo apimties, objekto ir t. t., tačiau dėl privalomojo draudimo sutarčių teisėtumo. Privalomojo draudimo atveju šalys negali laisvai nustatyti teisių ir pareigų, kadangi privalomuoju draudimu siekiama užtikrinti nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų (šiuo atveju – nukentėjusių dėl eismo įvykių asmenų) interesų apsaugą. Nukentėjusiojo, o ne draudėjo interesas privalomojo draudimo atveju yra prioritetinis, todėl privalomojo draudimo veikla yra reguliuojama įstatymu. Šiuo atveju TPVCAPDĮ, kaip ne kartą minėta, nustato sąrašą subjektų, t. y. draudikų, su kuriais sudarytos draudimo sutartys, yra laikomos atitinkančiomis TPVCAPDĮ reikalavimus. Rusijos draudimo bendrovių taip pat draudimo bendrovių, nesančių Biuro narėmis, išduoti draudimo polisai, Lietuvos Respublikoje laikomi neatitinkančiais TPVCAPDĮ reikalavimų. Šios normos yra imperatyvios, o jų pažeidimas daro sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (niekiniu ab initio, CK 1.80 str. 1 d.).
Kartu atkreiptinas dėmesys ir į Kauno apygardos teismo 2013-12-10 nutartį civ. byloje Nr. 2A-1940-273/2013, taip pat 2013-12-18 nutartį civ. byloje Nr. 2A-1913-480/2013, kuriose konstatuota, kad: „Sutinkamai su TPVCAPDĮ 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatomis, atsakingas už sutarties sudarymą asmuo privalo apdrausti transporto priemonę ne bet kokiu, o TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu privalomuoju draudimu. Minėto straipsnio 8 dalis aiškiai nustato, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje valdytojai, išvykdami iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos sąjungos valstybes nares, privalo turėti galiojantį draudimo liudijimą, patvirtinantį draudimo sutarties, atitinkančios TPVCAPDĮ reikalavimus, sudarymą. Ukrainos draudimo bendrovė dėl Lietuvos Respublikoje įregistruotos transporto priemonės išduota žalioji kortelė nesuteikia tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos ir toks draudimas neatitinka TPVCAPDĮ reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nelaikytina, kad atsakovė apdraudė transporto priemonę TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu draudimu, todėl pagrįstai sprendė, kad draudimas transporto priemonės DAF FT 95XF 430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu eismo įvykio metu negaliojo. Atsakovė šiuo atveju, pasirinkdama Ukrainos draudimo bendrovės pasiūlytą draudimo apsaugą, veikė savo rizika ir jos atsakomybės ieškovo atžvilgiu negali eliminuoti TPVCAPDĮ nuostatų nesilaikymas“.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (LAT 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Be to, pažymėtina ir tai, jog, sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).
Bylos duomenys, kurių apeliantė neginčija, patvirtina, jog transporto priemonės VOLVO FH 12, apgadintos 2011-11-28 autoįvykyje, vardinė vertė yra 60 906 Lt, likutinė vertė –14 462 Lt, o, įvertinus padarytus apgadinimus ir nustačius, kad šios transporto priemonės remontas ekonomiškai netikslingas, apskaičiuotas skirtumas tarp vardinės ir likutinės vertės sudaro 46 444 Lt (1 t., b. l. 15).
Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, jog žalos dydį patvirtinantis dokumentas – likutinės vertės skaičiuotė, sudaryta 2011-12-15, buvo pateikta byloje, kurios byloje nėra. Ieškovei atsiliepime į apeliacinį skundą nurodžius, jog likutinės vertės skaičiuotė buvo pateikta į bylą ir su ja buvo galima susipažinti, Kauno apygardos teismas 2014-07-10 nutartimi ieškovę įpareigojo nurodyti likutinės vertės skaičiuotės, esančios byloje, sudarymo datą ir bylos lapą. Be to, apeliantės teigimu, byloje pateiktos išvados apie transporto priemonės likutinę vertę (1 t., b. l. 15) 2 punkte nurodyti tinkami realizuoti transporto priemonės agregatai ir jų vertė, iš ko darytina išvada, jog kabina bei jos įranga ir kiti agregatai tinkami realizuoti, t. y. geros būklės ir naudotini. Kadangi apžiūros akte (1 t., b. l. 24) skiltyje „remontuojamos detalės“ nurodyta kabinos galinė dalis ir kiti agregatai, nurodyti išvadoje (1 t., b. l. 15), apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai nepašalino šių prieštaravimų tarp dokumentų. Kolegija, atsižvelgdama į tai, 2014-07-10 nutartimi įpareigojo ieškovę atsikertant į šį apeliacinio skundo argumentą pateikti dėl šių aplinkybių įrodymais pagrįstus rašytinius paaiškinimus. Ieškovė 2014-07-23 pateikė teismui rašytinius paaiškinimus (3 t., b. l. 104–105) apie tai, kad atskiro dokumento, pavadinto „likutinės vertės skaičiuotė“, byloje nebuvo ir nėra. Ieškovės procesiniuose dokumentuose „likutinės vertės skaičiuote“ vadinama 2011-12-15 išvada apie transporto priemonės likutinę vertę, kuri buvo pateikta procesiniuose dokumentuose ir dėl kurios buvimo abejonių nėra (1 t., b. l. 15). Išvadoje apie transporto priemonės likutinę vertę nurodyta suma apskaičiuojama remiantis LR susisiekimo ministro ir LR finansų ministro 2000-04-17 Nr. 120 ir 2000-04-14 Nr. 101 įsakymais patvirtina Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija, kurios 69 p. numato: „apgadintos transporto priemonės likutinė vertė skaičiuojama vadovaujantis nesugadintų pagrindinių jos dalių, kurias galima panaudoti (realizuoti), suminės vertės nustatymo principu“. Skaičiuojant transporto priemonės likutinę vertę yra atsižvelgiama į transporto priemonės dalis, kurias, kad ir mažesne kaina, galima realizuoti. Ieškovė sutinka, kad apžiūros akte vilkiko kabinos galinė dalis pažymėta kaip remontuotina detalė. Tačiau tai, kad detalei reikalingas remontas, nereiškia, kad ji neturi vertės. Remontuotinos detalės likutinė vertė paprasčiausiai yra mažesnė nei neremontuotinos. Be to, šis atsakovės tariamas neatitikimas, jeigu jis būtų pripažintas neatitikimu, yra palankus pačiai atsakovei. Išvadoje, pagal kurią ir buvo skaičiuotas nuostolis, ši remontuotina detalė buvo įskaičiuota į likutinę vertę ir atitinkamai sumažėjo vardinės ir likutinės verčių skirtumas, draudimo išmoka ieškovės draudėjui ir ieškinio suma.
Taigi, kaip patvirtina bylos medžiaga, žalos dėl transporto priemonės VOLVO FH 12 sugadinimo dydį patvirtinantis dokumentas, t. y. likutinės vertės skaičiuotė (1 t., b. l. 15), buvo pateikta byloje, ir atsakovė galėjo su ja susipažinti, be to, apgadinimai yra fiksuoti ir 2012-01-26 transporto priemonės apžiūros protokole Nr. tpd/02798 (1 t., b. l. 24), ir foto nuotraukose (1 t., b. l. 48–50) bei iš dalies aprašyti 2012-02-07 Šakių rajono policijos komisariato pažymoje. Nors kolegija ir negali konstatuoti, kad ši likutinės vertės skaičiuotė, pavadinta Išvada apie transporto priemonės likutinę vertę (1 t., b. l. 15), sudaryta būtent 2011-12-15 (kas nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime), tačiau, kolegijos nuomone, tai nepaneigia šio rašytinio dokumento įrodomosios reikšmės, tuo labiau, kad kolegija neįžvelgia jokių prieštaravimų tarp šios Išvados ir 2012-01-26 transporto priemonės apžiūros protokolo Nr. tpd/02798 (1 t., b. l. 24). Kolegijos nuomone, ieškovės papildomai pateikti rašytiniai paaiškinimai (3 t., b. l. 104–105) patvirtina minėtų apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumą.
Kaip neturinčiais jokios įrodomosios reikšmės vertintini apeliantės su rašytiniais paaiškinimais apeliacinės instancijos teismui pateikti argumentai, jog dėl nurodyto eismo įvykio galimai negalėjo atsirasti šie transporto priemonės VOLVO FH12, v/n (duomenys neskelbtini) ir dėl jų apskaičiuotos 3 499,71 Lt darbų ir detalių kainos: vairo traukė (kaina 611,57 Lt) (t. 1, b. 1. 34), purkštukai (kaina 495,87 Lt) (t. 1I, b. 1. 34), aut. šildytuvas (kaina 1 983,47 Lt) (t. 1, b. 1. 35), lęšio laikiklis (kaina 349,30 Lt) (t. 1, b. 1. 32), tarpinė kolektoriaus (kaina 59,50 Lt) (t. 1, b. 1. 29). Ieškovė sutinka, kad šie apgadinimai nebuvo patirti per įvykį, ir kad remonto sąskaitos už tuos apgadinimus buvo išrašytos dar iki įvykio dienos, o nukentėjęs asmuo jas pateikė ieškovei įrodinėdamas, kad vilkikas buvo labai prižiūrimas ir kad jo rinkos vertė didesnė nei ieškovės nurodyta suma likutinės vertės skaičiuotėje. Kolegijos nuomone, jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad šie apgadinimai turėjo įtakos skaičiuojant likutinę vertę ir išmokant draudimo išmoką.
Taip pat nustatyta, jog ieškovė, iš šios sumos (skirtumo tarp vardinės ir likutinės vertės, sudarančio 46 444 Lt) atėmusi draudimo sutartyje TPD 049092 numatytą 1 000 Lt išskaitą (franšizę), vadovaudamasi draudimo taisyklių nuostatomis (specialiųjų sąlygų 11.7 punktas) atlygino 500 Lt apgadintos transporto priemonės transportavimo išlaidų, 2012-02-10 pervedant į UAB „DNB Lizingas“ banko sąskaitą 45 944 Lt draudimo išmoką (46 444 – 1 000 +500) (transporto priemonė VOLVO, v. n. (duomenys neskelbtini), buvo įsigyta lizingo sutarties pagrindu, todėl naudos (draudimo išmokos) gavėju laikomas lizingo davėjas, nebent jis nurodo kitaip).
Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog šio 2011-11-28 eismo įvykio metu taip pat buvo apgadinta ir UAB „Kesmina“ priklausanti puspriekabė Krone, v. n. (duomenys neskelbtini) . Žalą ieškovas įvertino pagal draudėjos UAB „Kesmina“ pateiktas ir su draudiku suderintas sąmatas 26 269 Lt sumai (14 129 + 12 140) (2 t., b. l. 135–136), atskaičius PVM ir įvertinus 10 % nuolaidą – 19 538 Lt. Nors, UAB „Kesmina“ pačiai susiremontavus puspriekabę, byloje nėra pateikta duomenų apie realias puspriekabės remonto išlaidas, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog ieškovo (draudiko) draudiminės išmokos draudėjui yra tinkamai pagrįstos, o prašomas priteisti dydis yra sąžiningas, protingas ir teisingas. Ieškovo atstovės paaiškinimu pirmosios instancijos teisme nustatyta, jog Audatex neturi sudariusi sutarties su gamintojais dėl puspriekabių, todėl remonto dydžius gali nustatyti draudikas; rinkoje egzistuoja praktika, kad įmonės, užsiimančios pervežimų paslaugomis, turi darbuotojus, kurie atlieka einamąjį remontą ūkio būdu, taip taupant lėšas. Kolegija visiškai pritaria ieškovės argumentui, jog žala galėjo būti dar didesnė, jei remontas būtų atliekamas draudiko pasirinktame servise.
Ieškovo paaiškinimu nustatyta, jog iš šios 19 538 Lt sumos atėmus sutartyje TPD 049091 numatytą 1 000 Lt išskaitą (franšizę) bei pildomai, vadovaujantis draudimo taisyklių specialiųjų sąlygų 11.7 punkto nuostatomis, išmokėjus 500 Lt draudimo išmoką transportavimo išlaidoms padengti, 2012-02-02 ieškovė pervedė į UAB „DNB Lizingas“ banko sąskaitą 19 038 Lt draudimo išmoką (19 538 – 1 000 +500) (1 t., b. l. 10).
Vėliau, nustačius įvykio kaltininką, ieškovė priėmė sprendimą pagal draudimo taisyklių specialiosios dalies 9.3 punktą išmokėti draudėjai neišmokėtos išskaitos (franšizės) dalis, t. y. po 1 000 Lt už vilkiką ir už puspriekabę, taip pat po 1 235 Lt už transportavimo išlaidas (viso po 2 235 Lt už vilkiką ir už priekabą), bendra išmokos suma 4 470 Lt, pervedant šią sumą UAB „Kesmina“ (2 t., b. l. 131–132).
Taigi bendra draudimo išmokų suma, susijusi su 2011-11-28 autoįvykiu, sudaro 69 452 Lt (45 944 + 19 038 + 4 470), o šioje sumoje 3 470 Lt (500 + 500 + 1 235 + 1 235) sudaro transportavimo išlaidos.
Visiškai pritartina ieškovės atsiliepimo argumentams, kad apeliantė apeliaciniame skunde pateikė naujus motyvus, kurių nekėlė pirmosios instancijos teisme, nors, vadovaujantis CPK 226 straipsniu, visus savo reikalavimus ir atsikirtimus šalys privalo suformuluoti parengiamojoje bylos stadijoje. Apeliacijoje siekiama patikrinti teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą materialinių ir procesinių teisės normų taikymo aspektu, o ne išnagrinėti bylą iš naujo. Kaip matyti iš civilinės bylos medžiagos, pirmosios instancijos teisme atsakovė nekėlė klausimo dėl transportavimo išlaidų pagrįstumo ir šias išlaidas ėmė ginčyti tik apeliaciniame skunde, vien dėl ko šie argumentai apeliacinės instancijos teismo net neturėtų būti laikomi pagrįstais.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog po autoįvykio transportavimo darbai kainavo 3 470 Lt (be PVM) (1 t., b. l. 26 – PVM sąskaita faktūra) ir jog šios išlaidos yra pagrįstos, tačiau, apeliantės teigimu, nėra įmanoma identifikuoti, jog ši sąskaita (kurios data yra 2011-12-01, t. y. kelios dienos po transportavimo darbų atlikimo, ir kurioje mokėtoju nurodytas UAB „Kesmina“, o pardavėjas – V. N. prekybinė įmonė) yra išrašyta būtent už ginčo autoįvykį ar už jo padarinių šalinimą, nėra aišku, kur 140 km buvo vežamos transporto priemonės (nepakeisti kelionių lapai, kurie atspindėtų vežimo trajektoriją ir kilometražą), be to, nepateikti jos apmokėjimą patvirtinantys mokėjimo pavedimai, todėl neįrodyta, jog būtent tokio dydžio nuostolius patyrė UAB „Kesmina“. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šios aplinkybės liko iki galo neišsiaiškintos, 2014-07-10 nutartimi sutikslindama ieškovės pareigą įrodyti žalos dydį, nustatė ieškovei 20 d. terminą nuo šios nutarties gavimo dienos pateikti: įrodymus, patvirtinančius, jog 2011-12-01 PVM sąskaita faktūra KLA Nr. 20110273 išrašyta būtent už ginčo autoįvykį ar už jo padarinių šalinimą; 3 470 Lt sumos (be PVM) pagal 2011-12-01 PVM sąskaitą faktūrą KLA Nr. 20110273 apmokėjimą patvirtinančių dokumentų patvirtintas kopijas. Ieškovė, susipažinusi su Kauno apygardos teismo 2014-07-10 nutartimi, 2014-07-23 pateikė teismui: 2011-11-29 UAB „Kesmina“ įmonės pateiktą užsakymą Nr.01, vizuotą V. N. prekybinės įmonės savininko, kuriame UAB „Kesmina“ prašo atlikti darbus, kurie buvo būtini po avarijos nukentėjusiai transporto priemonei, atkelti, išvilkti ir pargabenti (3 t., b. l. 107), ir V. N. prekybinės įmonės sąskaitos išrašą (3 t., b. l. 109), liudijantį, kad UAB „Kesmina“ patyrė išlaidas – apmokėjo paslaugų teikėjo sąskaitą Nr. KLA 20110273. Kolegijos nuomone, ieškovės papildomai pateikti įrodymai patvirtina minėtų apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumą bei pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ,,atsakovė prieštaravo, jog byloje pateikti įrodymai – PVM sąskaitos faktūros patvirtinančios atliktus automobilio remonto darbus iki eismo įvykio (1 t., b. l. 27–44), tačiau ieškovo atstovo paaiškinimu šios sąskaitos buvo pateiktos draudimo bendrovei, siekiant tinkamai apskaičiuoti žalą, t. y. įvertinti transporto priemonės Volvo FH 12, v. n. (duomenys neskelbtini), priklausančios draudėjai UAB ,,Kesminta“, vilkiko būklę iki įvykio ir po to, jais tik siekiama įrodyti vilkiko Volvo remonto kaštus“. Apeliantės teigimu, šis teismo sprendimo motyvas yra nepagrįstas ir atmestinas. Valstybėje teisėtai vykdančių veiklą juridinių asmenų buhalterinę apskaitą reglamentuoja viešosios teisės normos. (LAT 2008-06-19 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-342/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2011-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2434/2011). Juridinis asmuo kiekvieną ūkinę operaciją, taigi ir grynųjų pinigų gavimą, turi pagrįsti apskaitos dokumentais (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 1 d.). Atliktų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių pagrindu ūkio subjektas turi prievolę atsiskaityti kitam subjektui (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 8 d.). Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais bei Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, darytina išvada, jog ieškovės pateiktos sąskaitos faktūros (t. 1, b. l. 27–28), kurių išrašymo data yra net keletas mėnesių iki eismo įvykio, negali būti laikomos tinkamu įrodymu vilkiko VOLVO remonto kaštams pagrįsti. Sąskaitos turėtų būti išrašytos arba eismo įvykio dieną, arba vėliau. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad žala, susijusi su vilkiko Volvo FH 12, v. n. (duomenys neskelbtini), sugadinimu, teismo buvo priteista ne pagal faktinius jo remonto kaštus, o pagal ieškovės apskaičiuotą ir atsakovės nenuginčytą 46 444 Lt skirtumą tarp vardinės ir likutinės vertės, šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip visiškai nepagrįstus ir niekaip negalinčius įtakoti iš atsakovės priteistinos sumos dydžio.
Apeliantės argumentai dėl neįrodyto žalos dydžio 2012-02-14 eismo įvykio Lenkijoje metu taip pat laikytini nepagrįstais. Į bylą buvo pateikti įrodymai, iš kurių akivaizdu, kaip buvo suskaičiuotas žalos dydis, 2012-03-01 ieškovės kaip draudimo išmoka pervestas į D. G. IĮ banko sąskaitą (1 t., b. l. 8). Kaip ir nurodyta sprendime, atsakovė nepagrindė savo nesutikimo su apskaičiuotu žalos dydžiu jokiais konkrečiais motyvais, o tik savo samprotavimais, negalėdama nurodyti, kokių konkrečiai apgadinimų dėl įvykio nebuvo. Bylos duomenys patvirtina, jog šiame eismo įvykyje dalyvavo transporto priemonės DAF FT, v. n. (duomenys neskelbtini) priklausanti D. G. IĮ, ir transporto priemonė DAF FT, v. n. (duomenys neskelbtini) priklausanti atsakovei (1 t., b. l. 2). Šio eismo įvykio kaltininkas nustatytas vadovaujantis Lenkijos policijos pažyma (2 t., b. l. 134) ir eismo įvykio dalyvių užpildyta deklaracija (1 t., b. l. 64). Apgadinimai fiksuoti foto nuotraukose (1 t., b. l. 62–63). Žala transporto priemonei DAF, v. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apskaičiuota pagal padarytus apgadinimus, žalos dydį nustatant vadovaujantis AUDATEX programa, apskaičiuotas žalos dydis sudarė 3 856 Lt (1 t., b. l. 57–61).
Apeliantės teigimu, byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, kas konkrečiai 2012-02-14 eismo įvykio Lenkijoje metu buvo apgadinta transporto priemonėje DAF FT95XF (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nėra pateikta įrodymų, kad AUDATEX programoje nurodyti pažeidimai buvo padaryti būtent eismo įvykio metu. Kolegija, atsižvelgdama į tai, jog eismo įvykio dalyvių užpildytoje deklaracijoje (1 t., b. l. 64) kaip matomi sugadinimai nurodyta deš. kampas, laiptas, durelės, viršutinis ,,vetravikas“, 2014-07-10 nutartimi nustatė apeliantei terminą nurodyti, kokie konkretūs AUDATEX programoje nurodyti pažeidimai nepatenka tarp šių deklaracijoje nurodytų pažeidimų. Atsakovė 2014-07-30 pateikė UAB „Gerlukas“ 2014-07-30 paaiškinimą dėl transporto priemonėms padarytų apgadinimų sąsajumo su nustatytais žalos dydžiais (3 t, b. l. 114–115), kuriame nurodyta, jog transporto priemonės DAF FT95XF, v. Nr. (duomenys neskelbtini) sąmatoje nėra aišku, kokiu pagrindu buvo apskaičiuotos transporto priemonės detalių kainos, puspriekabės remonto sąmatoje nėra aiškūs įkainiai, taip pat nepagrįstos detalių kainos, kadangi nusidėvėjimas sudaro 45%, o deklaracijoje abu transporto priemonių vairuotojai pripažįsta kaltę; dėl nurodyto eismo įvykio galimai negalėjo atsirasti šie pažeidimai ir dėl jų apskaičiuotos darbų ir detalių 1 740 Lt kainos: P. D žibinto tvirtinimo rėmelis (kaina 420 Lt), D žibinto rėmas (kaina 420 Lt), P D kampinis skydelis (kaina 350 Lt), D durų pailginimas (kaina 400 Lt), saulės skydelis (kaina 500 Lt). Ieškovė į atsakovės 2014-07-30 pateiktus UAB „Gerlukas“ paaiškinimus 2014-08-12 pateikė atsikirtimus (3 t., b. l. 125–126), nurodydama, kad redakcinio pobūdžio apsirikimas ir pasirašymas deklaracijoje nereiškia mišrios atsakomybės pripažinimo, juolab, kad savo atsakomybės atsakovė ir neginčijo. Kainos sąmatoje apskaičiuotos atsižvelgiant į sąmatos sudarymo metu rinkoje buvusias naudotų detalių kainas. Iš kur UAB „Gerlukas“ atstovas ištraukė 45 procentų nusidėvėjimą ieškovė neįsivaizduoja. Remiantis LR susisiekimo ministro ir LR finansų ministro 2000-04-17 Nr. 120 ir 2000-04-14 Nr. 101 įsakymais patvirtina Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 3 lentelė 8 metų senumo vilkiko detalių nusidėvėjimo norma siekia 30 procentų, bet jokiu būdu ne 45 procentus. Bet, kaip jau minėta, skaičiuojant remonto kaštus buvo imtos naudotų detalių kainos, todėl minimi nusidėvėjimo procentai šiuo atveju net nėra aktualūs. Žala, buvo įvertinta ir apskaičiuota remiantis visa surinkta informacija (deklaracija, paaiškinimai, faktinė apžiūra, nuotraukos), kaip ir numato Taisyklės. Teisės vertinti žalą neturinčio subjekto pasvarstymai „galimai negalėjo atsirasti“ praėjus daugiau nei 2 metams po įvykio nėra pagrindas abejoti nuostolio dydžiu, kurį pirmosios instancijos teismas pripažino ir priteisė.
Remiantis Vyriausybės nutarimu patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 13 punktu, „nukentėjusio asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas vadovaudamasis atsakingo draudiko asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus“. Draudėjas, nesutikdamas su draudiko priimtu sprendimu dėl žalos dydžio, ginčyti draudiko apskaičiuotą nuostolį galėtų kreipdamasis į nepriklausomus turto vertintojus. Remiantis turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 13 str. nurodyta, kad turto vertintojai turi būti įrašyti į išorės vertintojų sąrašą http://www.atvi.lt/index.php?item_id=1567. Kadangi šiame sąraše UAB „Gerlukas“ įmonės, kurios rašytiniais paaiškinimais savo argumentus mėgino pagrįsti apeliantė, nėra, tuo tarpu ieškovės įmonė yra įrašyta, pritartina ieškovei, jog kvestionuoti ieškovės fiksuoto žalos dydžio ši įmonė neturi teisės, juo labiau, kad pačiame UAB „Gerlukas“ rašte pažymėta, jog tai nėra nei specialisto, nei eksperto išvados, o tik rekomendacinio pobūdžio paaiškinimas. Kolegija, atsižvelgdama į tai, jog eismo įvykio dalyvių užpildytoje deklaracijoje (1 t., b. l. 64) kaip matomi sugadinimai nurodyta deš. kampas, laiptas, durelės, viršutinis ,,vetravikas“, o apeliantė neįrodė, kad tam tikri konkretūs AUDATEX programoje nurodyti pažeidimai nepatenka tarp šių deklaracijoje nurodytų pažeidimų, kolegija apeliantės argumentus dėl neįrodyto žalos dydžio, susijusio su šiuo autoįvykiu, atmeta kaip visiškai nepagrįstus.
Papildomai pažymėtina, kad pagal CK 1.37 straipsnio 6 dalį draudimo sutartims taikoma draudiko gyvenamosios ar buveinės vietos teisė. Specialusis teisės aktas, Lietuvos Respublikoje reglamentuojantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus, yra TPVCAPDĮ. Taigi visos privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartys turi būti sudaromos pagal TPVCAPDĮ reikalavimus. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju ginčas vyksta ne dėl savanoriškojo draudimo sutarčių, kurias draudėjas gali pasirinkti sudaryti arba nesudaryti, taip pat gali derėtis dėl jų sąlygų, draudimo apimties, objekto ir t. t., tačiau dėl privalomojo draudimo sutarčių teisėtumo. Privalomojo draudimo atveju šalys negali laisvai nustatyti teisių ir pareigų, kadangi privalomuoju draudimu siekiama užtikrinti nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų (šiuo atveju – nukentėjusių dėl eismo įvykių asmenų) interesų apsaugą. Nukentėjusiojo, o ne draudėjo interesas privalomojo draudimo atveju yra prioritetinis, todėl privalomojo draudimo veikla yra reguliuojama įstatymu. Šiuo atveju TPVCAPDĮ, kaip ne kartą minėta, nustato sąrašą subjektų, t. y. draudikų, su kuriais sudarytos draudimo sutartys, yra laikomos atitinkančiomis TPVCAPDĮ reikalavimus. Rusijos draudimo bendrovių taip pat draudimo bendrovių, nesančių Biuro narėmis, išduoti draudimo polisai, Lietuvos Respublikoje laikomi neatitinkančiais TPVCAPDĮ reikalavimų. Šios normos yra imperatyvios, o jų pažeidimas daro sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (niekiniu ab initio, CK 1.80 str. 1 d.).
Kartu atkreiptinas dėmesys ir į Kauno apygardos teismo 2013-12-10 nutartį civ. byloje Nr. 2A-1940-273/2013, taip pat 2013-12-18 nutartį civ. byloje Nr. 2A-1913-480/2013, kuriose konstatuota, kad: „Sutinkamai su TPVCAPDĮ 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatomis, atsakingas už sutarties sudarymą asmuo privalo apdrausti transporto priemonę ne bet kokiu, o TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu privalomuoju draudimu. Minėto straipsnio 8 dalis aiškiai nustato, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje valdytojai, išvykdami iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos sąjungos valstybes nares, privalo turėti galiojantį draudimo liudijimą, patvirtinantį draudimo sutarties, atitinkančios TPVCAPDĮ reikalavimus, sudarymą. Ukrainos draudimo bendrovė dėl Lietuvos Respublikoje įregistruotos transporto priemonės išduota žalioji kortelė nesuteikia tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos ir toks draudimas neatitinka TPVCAPDĮ reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nelaikytina, kad atsakovė apdraudė transporto priemonę TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu draudimu, todėl pagrįstai sprendė, kad draudimas transporto priemonės DAF FT 95XF 430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu eismo įvykio metu negaliojo. Atsakovė šiuo atveju, pasirinkdama Ukrainos draudimo bendrovės pasiūlytą draudimo apsaugą, veikė savo rizika ir jos atsakomybės ieškovo atžvilgiu negali eliminuoti TPVCAPDĮ nuostatų nesilaikymas“.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, visiškai nepagrįstas apeliacinis skundas atmestinas, o teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
apeliacinį skundą atmesti.
Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai:
Aušra Baubienė
Jolita Cirulienė
Algimantas Kukalis