Baudžiamoji byla Nr. 2K-12/2011

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.5.4. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. vasario 8 d.

Vilnius

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį vieneriems metams laisvės apribojimo, įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. J. V. informuotas, kad jis per laisvės apribojimo laikotarpį neturi teisės be bausmę vykdančios institucijos žinios pakeisti gyvenamosios vietos, privalo vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus bei draudimus, nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdomi draudimai bei įpareigojimai. Šiuo nuosprendžiu iš J. V. priteista 6000 Lt V. Ž. ir 5000 Lt O. D. bei 11,50 Lt proceso išlaidų valstybei.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis. Šia nutartimi nuteistojo J. V. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies: pakeista Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių, nukentėjusiajam V. Ž. iš nuteistojo J. V. priteistos neturtinės žalos dydis sumažintas iki 3000 Lt, nukentėjusiajai O. D. – iki 2000 Lt.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. V. nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio mėnesį savo namuose, esančiuose Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), parašė nukentėjusiajam V. Ž. adresuotą laišką, kuriame grasino nušauti V. Ž., įmesti degantį benzino butelį į V. Ž. dukters automobilį arba paimti įkaitais V. Ž. dukterį ir vaikų darželio, kuriame ši dirba, vaikus; šį laišką 2009 m. lapkričio 6 d., apie 14 val., Panevėžio r. savivaldybės patalpose Panevėžyje, Vasario 16-osios g. 27, perdavė V. Ž. žmonai A. Ž., taip panaudojo psichinę prievartą, dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimai bus įvykdyti.

            Nuteistasis J. V. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius nurodo, kad teismai iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimus, nes neatkreipė reikiamo dėmesio į tai, kad V. Ž. adresuotame laiške nuteistasis atpasakojo savo sapną ir nurodė, jog prabudęs džiaugęsis, kad tai tik sapnas. Tai rodo, kad J. V. neketino įvykdyti grasinimų V. Ž. ir jo dukteriai, todėl teismų išvada, jog nukentėjusieji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai bus įvykdyti, nepagrįsta. Dėl šio svarbaus nuteistojo teiginio teismai, vertindami įrodymus, nepasisakė. Be to, V. Ž. neprašė apsaugos nei sau, nei dukteriai – iš to galima spręsti, kad laiško turinio jis nevertino kaip realaus grasinimo. Kasatoriaus manymu, nukentėjusysis kreipėsi į teisėsaugos institucijas ne išsigandęs grasinimų, o tik norėdamas, kad dėl jo paties, kaip (duomenys neskelbtini) direktoriaus, neteisėtais veiksmais sužlugdant verslą padarytos žalos J. V., šis nesikreiptų į spaudą ir teisėsaugos institucijas.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismai J. V. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti asmenį ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, o teismų nustatytos aplinkybės, kad J. V. grasino įmesti degantį benzino butelį į jo dukters O. D. automobilį arba paimti įkaitais ją ir vaikų darželio, kuriame ji dirba, vaikus, atitinka ne BK 145 straipsnio 1 dalį, o BK 187 ir 146 straipsnių dispozicijose aprašytas veikas. Teismai, pripažindami kasatorių kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai išplėtė šio straipsnio taikymo galimybes.

            Atsiliepimu į nuteistojo J. V. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad teismai objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes, nepažeisdami BPK 20 straipsnio nuostatų įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai atskleidė nuteistojo kaltės ir nukentėjusiųjų subjektyvaus teksto suvokimo kriterijus bei teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką. Iš bylos aplinkybių matyti, kad kasatoriaus teiginys, jog nukentėjusiesiems nebuvo pagrindo manyti, kad grasinimai bus įvykdyti, yra nepagrįstas. Teismai pagrįstai vertino ne atskirus laiško sakinius, o visą grasinamą laiško turinį. J. V., parašydamas ir perduodamas grasinantį laišką, pasiekė savo tikslą įbauginti nukentėjusiuosius. Kasatorius neatliko konkrečių veiksmų turint tikslą sunaikinti ar sugadinti svetimą turtą, ar neteisėtai atimti laisvę nukentėjusiesiems, todėl atskira arba papildoma veikos kvalifikacija pagal BK 187 ir 146 straipsnius nereikalinga. J. V. veiksmai teisingai kvalifikuoti, nes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

            Atsiliepimu į nuteistojo J. V. kasacinį skundą nukentėjusysis V. Ž. prašo kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis nurodo, kad teismai išsamiai ir objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes, nepažeisdami BPK 20 straipsnio nuostatų įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai atskleidė nuteistojo kaltės ir nukentėjusiųjų subjektyvaus teksto suvokimo kriterijus bei teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką. J. V. parašytų laiškų turinyje nėra jokių dviprasmybių, tekstai aiškūs, akivaizdžiai grasinamojo pobūdžio. Priešingai, nei teigia kasatorius, grasinimas buvo efektyvus, paveikė V. Ž. psichinę būseną, tiek jis, tiek jo šeimos nariai patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą, stresą. Laiške išreikštą grasinimą nukentėjusysis suvokė kaip realų pavojų savo ir jo šeimos gyvybei, todėl pasilikęs po darbo valandų užsirakindavo kabinete, laišką parodė O. D., įspėdamas ją apie galbūt gresiantį pavojų, kreipėsi į prokuratūrą. Teismai pagrįstai kvalifikavo nuteistojo veiksmus pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

Kasacinis skundas atmestinas.

Kasacinio skundo esminis argumentas yra tai, kad teismai, taikydami jam BK 145 straipsnio 1 dalį, neteisingai įvertino nukentėjusiajam įteikto laiško turinį, jame esančių grasinimų pobūdį ir jų realumą. Nuteistasis teigia neketinęs įvykdyti grasinimų ir laiške pažymėjo, kad visi laiške nurodyti smurtiniai veiksmai yra tik jo sapno atpasakojimas. Be to, V. Ž. nesikreipė apsaugos, taigi negalima daryti išvados, kad jis buvo išsigandęs.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nurodydamas, kad pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, nuteistasis iš esmės ginčija įrodymų vertinimą, teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. tik teismo sprendimų teisėtumą (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų pagrindu teismas daro išvadas, taip pat ir apie įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, todėl įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas), kuris susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu (neatitikimu) bylos aplinkybėms, nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Taigi kasacinio skundo teiginiai apie būtinumą iš naujo kitaip vertinti laiško turinį, nustatyti, ar V. Ž. realiai buvo išgąsdintas, išsiaiškinti, kodėl jis nesamdė apsaugos, yra susiję su bylos aplinkybių nustatymu, o tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl šioje nutartyje iš naujo nesvarstomi.

Pažymėtina, kad nuteistojo grasinamojo pobūdžio laiško turinio interpretacija (tik perpasakotas J. V. sapnas) pirmosios instancijos teismo įvertinta kaip gudravimas, kai dangstantis sapnu ir apgailestavimu, kad toks sapnas sapnuojamas, siekiama paslėpti laiške išreikštą grasinimą nužudyti nukentėjusiuosius ir taip išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai, kad laišku buvo grasinama dviem asmenims, šis teismas įvertino atkreipdamas dėmesį į neigiamai susiklosčiusius nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, į visą laiško tekstą, jame esančius reikalavimus bei kito J. V. laiško, registruoto 2010 m. sausio 13 d., turinį. Dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kur paneigti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad laiškas tebuvo J. V. išgyvenimų išraiška, ir nurodytos bylos aplinkybės, atspindinčios grasinimų realumą. Abiejų teismų išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo, tarp jų ir nuteistojo parodymų, yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taigi nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai.

Byloje nustatyta, kad J. V. panaudojo psichinę prievartą, dėl kurios nukentėjusiesiems V. Ž. ir O. D. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimai nužudyti realūs, nes parašė nukentėjusiajam V. Ž. adresuotą laišką, kuriame grasina smurtiniu gyvybės atėmimu. Iš J. V. panaudotos psichinės prievartos pobūdžio, laiško konteksto ir jame panaudotų frazių turinio matyti, kad nuteistasis siekė nukentėjusiuosius įbauginti būtent dėl jų gyvybei gresiančio pavojaus. Pagal kasatoriaus pasirinktą bauginimo išraišką nukentėjusieji pateko į tokią padėtį, kurioje buvo pagrindas manyti, kad V. Ž. nepatenkinus J. V. pateiktų reikalavimų dėl jo pervežimo verslo reikalų gali kilti realus pavojus nukentėjusiųjų gyvybei ir sveikatai. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-341/2010). Taigi pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes J. V. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Visiškai pagrįstai kasaciniame skunde nurodyta, kad dalis kaltinime pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nurodytų aplinkybių yra perteklinės ir neatspindi grasinimo nužudyti veiksmų. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už grasinimą nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Ta aplinkybė, kad kaltinime nurodytas ir kitas nuteistojo alternatyvus grasinimas (paimti įkaitais V. Ž. dukterį, darželio, kuriame ji dirba, vaikus), neturi įtakos J. V. veikos kvalifikavimui pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, tačiau ir nedaro tokio kvalifikavimo neteisingu, nes kaltinime yra suformuluota, kuo pasireiškė laiške išdėstytas grasinimas nužudyti abu nukentėjusiuosius (t. y. nukentėjusįjį V. Ž. nušauti, įmesti degantį benzino butelį į O. D. automobilį).

Pažymėtina ir tai, kad, priešingai negu teigiama apeliacinės instancijos teismo motyvuose, nuteistojo grasinimas įmesti degaus skysčio butelį į nukentėjusiosios automobilį neatitinka BK 187 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. BK nėra numatyta atsakomybė vien už grasinimą ar rengimąsi sunaikinti arba sugadinti svetimą turtą. Tačiau klaidingas teismo motyvavimas nesudaro prielaidų, leidžiančių patvirtinti kasatoriaus teiginį, kad teismų nustatytas grasinimas O. D. gyvybei kvalifikuotinas pagal kitus BK straipsnius ir neatitinka nusikalstamos veikos, aprašytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, dispozicijos.

Darytina išvada, kad, patikrinus kasaciniame skunde skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), nėra pagrindo tenkinti kasatoriaus prašymo – nuosprendį ir nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

            Nuteistojo J. V. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                  Olegas Fedosiukas

                                                                                           Aldona Rakauskienė

                                                                                                              Tomas Šeškauskas