Civilinė byla Nr. 3K-3-454-969/2017

Teisminio proceso Nr. 2-45-3-01136-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.4.8; 2.5.4.10

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovėms A. Ž., Z. J., A. Ž., S. B. dėl testamento pripažinimo galiojančiu, tretieji asmenys: O. S., A. B..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių testamento panaikinimą, papildymą ir pakeitimą, vėlesnio testamento sudarymo įtaką (arba teisinius padarinius) ankstesniam testamentui, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė pripažinti galiojančiu 1991 m. gegužės 23 d. I. B., mirusios 2010 m. rugsėjo 20 d., sudarytą testamentą, patvirtintą Švenčionių rajono valstybinės notarinės kontoros notarės I. B. (registro Nr. 1-708).
3. Ieškovas nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 20 d. mirė jo teta I. B.. I. B. buvo palikusi 2005 m. lapkričio 23 d. sudarytą testamentą. Šiuo testamentu ji paliko ieškovui jai priklausančių gyvenamojo namo, ūkinių pastatų, kiemo statinių ir namų valdos žemės, esančių (duomenys neskelbtini), dalį. Tačiau šis testamentas Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu pripažintas negaliojančiu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.89 straipsnio 1 dalį, t. y. kaip sandoris, sudarytas savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens.
4. I. B. 1991 m. gegužės 23 d. buvo sudariusi kitą, ankstesnį, testamentą, kuriuo taip pat paliko ieškovui minėtų jai priklausančių gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų dalį. Pripažinus negaliojančiu 2005 m. lapkričio 23 d. sudarytą testamentą, notarė V. P. CK 5.17 straipsnio 2 dalies pagrindu atsisakė išduoti ieškovui paveldėjimo teisės liudijimą pagal ankstesnį 1991 m. gegužės 23 d. testamentą. Dėl šios priežasties ieškovas prašė pripažinti ankstesnį testamentą galiojančiu. Ieškovas teigia, kad I. B. sveikata 1991 metais buvo gera, ji dirbo ir savarankiškai gyveno, todėl, 1991 m. gegužės 23 d. sudarydama testamentą, ji galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino galiojančiu I. B., mirusios 2010 m. rugsėjo 20 d., 1991 m. gegužės 23 d. sudarytą testamentą, patvirtintą Švenčionių rajono valstybinės notarinės kontoros valstybinės notarės I. B. (registro Nr. 1-708), paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Teismas nustatė, kad Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu I. B. 2005 m. lapkričio 23 d. sudarytas testamentas buvo pripažintas negaliojančiu konstatavus, kad jo sudarymo metu testatorė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Šio testamento sudarymo metu I. B. nebuvo pripažinta neveiksnia, todėl teismas sprendė, kad, pripažinus jį negaliojančiu, ankstesnis 1991 m. gegužės 23 d. testamentas netapo savaime galiojantis pagal CK 5.17 straipsnio 2 dalį. Teismas taip pat nustatė, kad ankstesnis testamentas patvirtintas notarės, jame išreikštas patvarkymas dėl turto, kuris priklausytų testatorei mirties dieną; byloje atliktos rašysenos ekspertizės išvada patvirtina, jog šis ankstesnis testamentas pasirašytas pačios I. B..
7. Teismas nurodė, kad, atlikus pomirtinę I. B. teismo psichiatrijos ekspertizę, nustatyta, jog ankstesnio testamento sudarymo metu I. B. galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Pakartotinės teismo psichiatrijos ekspertizės I. B. gebėjimui išreikšti savo valią testamento sudarymo metu išvadoje nurodyta, kad I. B., 1991 m. gegužės 23 d. sudarydama testamentą, tikėtina, sirgo lengvu protiniu atsilikimu, dėl to ji, tikėtina, galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti.
8. Įvertinęs pakartotinės ekspertizės akto turinį, teismas padarė išvadą, kad ekspertizės akto išvados paremtos medicininiuose dokumentuose užfiksuotais įrašais, civilinėje byloje esančiais duomenimis ir specialiomis medicininėmis žiniomis, išvados tinkamai motyvuotos, argumentuotos. Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius I. B. medicininius ir kitus dokumentus, šalių, ekspertų paaiškinimus, pakartotinės ekspertizės akte nurodytos testatorės sveikatos būklės ir jos psichikos būklės įvertinimą, sprendė, kad ekspertizės akto turinys nėra prieštaringas, jo išvados nuoseklios ir atitinka tyrimo metu nustatytas aplinkybes.
9. Teismas pažymėjo, kad eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu.
10. Teismo vertinimu, atsakovės ir trečiasis asmuo O. S., nesutikdamos su ieškiniu, nepateikė objektyvių duomenų apie tai, kad testamento sudarymo metu I. B. sirgo psichikos liga, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų padarinių. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad asmens valios nustatymui ne mažiau reikšmingi ir kiti medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys apie I. B. somatinę sveikatos ir psichologinę būklę, taip pat byloje esantys duomenys apie jos asmeninį gyvenimą. Įvertinęs byloje esančius objektyvius duomenis ir Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendime nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad I. B. psichikos sveikata žymiai pablogėjo tik 2005–2006 m., t. y. praėjus beveik penkiolikai metų nuo 1991 m. gegužės 23 d. testamento sudarymo, iki 2005 m. ji nebuvo gydoma stacionare dėl psichikos ligos, jos sveikatos istorijoje nėra įrašų apie tai, kad būtų buvę psichozės reiškinių.
11. Teismas nurodė, kad, sprendžiant dėl testamento pripažinimo galiojančiu, atsižvelgiama ir į tai, ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Teismas nustatė, kad nuo 1987 m. palikėja priėmė kartu gyventi ieškovą su šeima, iki testamento sudarymo ir vėliau jie visi kartu gyveno palikėjai priklausiusioje namo dalyje, jie rūpinosi I. B., o kai buvo skiriamas jos globėjas, ji pati pageidavo, kad ją globotų ieškovo sutuoktinė. Teismas nenustatė, kad testamento sudarymo metu I. B. būtų buvusi nepatenkinta ieškovu, tuo tarpu atsakovės ir tretieji asmenys su ja bendravo retai, jų santykiai nebuvo glaudūs ir artimi. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas sprendė, jog įtikima, kad I. B., kartu gyvendama ir artimai bendraudama su ieškovu ir jo šeima, norėdama, jog pastarieji ir toliau gyventų su ja ir jai padėtų, nusprendė savo turtą palikti ieškovui.
12. Byloje nenustatęs objektyvių duomenų, kad testamento sudarymo metu I. B. būtų sirgusi psichikos sutrikimu ar kita liga, kuri darė esminę įtaką jos gebėjimui suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas sprendė, kad I. B. 1991 m. gegužės 23 d. sudarytas testamentas pripažintinas galiojančiu. Teismas pažymėjo, kad nepripažinus testamento galiojančiu vien dėl to, jog I. B. testamento sudarymo metu buvo diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas, būtų pažeista jos valia bei Neįgaliųjų teisių konvencija, kurios tikslas – apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką bei lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui, savarankiškumui, kartu laisvę rinktis.
13. Teismas atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį, nustatytą CK 5.8 straipsnyje, laikė ne šios bylos dalyku, nes ieškovas prašė pripažinti galiojančiu 1991 m. gegužės 23 d. sudarytą testamentą, o CK 5.8 straipsnis taikomas ginčijant palikimo priėmimo teisėtumą ir išduotą paveldėjimo teisės liudijimą.
14. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės A. Ž. apeliacinį skundą, 2017 m. kovo 7 d. nutartimi paliko Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą nepakeistą.
15. Kolegija, įvertinusi CK 1.89 ir 5.17 straipsnių nuostatas ir kasacinio teismo formuojamą šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pripažino teisiškai nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja šioms teisės normoms ir kad teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes bei netinkamai įvertino įrodymus.
16. Kolegija padarė išvadą, kad aplinkybė, jog 1991 m. gegužės 23 d. testamento sudarymo metu I. B. turėjo psichikos sveikatos sutrikimų, pati savaime neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog ji negalėjo turėti savo pagrįstos nuomonės dėl turto palikimo.
17. Įvertinusi pomirtinių teismo psichiatrijos ekspertizių išvadas, kolegija sprendė, kad I. B., sudarydama 1991 m. gegužės 23 d. testamentą, galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Šią išvadą, kolegijos vertinimu, taip pat patvirtina bylos aplinkybės ir kiti byloje esantys įrodymai: I. B., nors ir turėjo diagnozuotą psichikos sutrikimą, tačiau turėjo darbą, tvarkė įvairius dokumentus, sudarinėjo sandorius, dalyvavo visuomeninėje veikloje.
18. Kolegija pažymėjo, kad 1991 m. gegužės 23 d. testamentu I. B. savo turtą paliko  sūnėnui, kuris gyveno kartu su ja ir ja rūpinosi, todėl toks sandoris yra logiškas, atitinkantis bet kurio protingo žmogaus elgesį. Be to, byloje nenustatyta aplinkybių, kurios patvirtintų, kad pats ieškovas ar kiti asmenys savo negatyviais veiksmas būtų darę įtaką I. B. valiai, nesąžiningai siekdami, kad toks testamentas būtų sudarytas.
19. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. balandžio 25 d. papildoma nutartimi priteisė ieškovui iš atsakovės A. Ž. 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

III. Kasacinio skundo argumentai

20. Kasaciniu skundu atsakovė A. Ž. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai, pažeisdami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad sudarant 1991 m. gegužės 23 d. testamentą I. B. sirgo psichikos liga. Medicininiuose dokumentuose jai nuo 1977 m. diagnozuotas psichikos sutrikimas, ji nesugebėjo mokytis bendrojo lavinimo mokykloje, įgyti specialybę, buvo mažaraštė, gebėjo tik pasirašyti. 2014 m. gegužės 23 d. specialisto išvadoje Nr. S6/2014 konstatuota, kad testamento sudarymo metu I. B. sirgo vidutiniu protiniu atsilikimu F71, dėl kurio negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir juos valdyti. Tačiau vėlesniame 2015 m. lapkričio 10 d.–30 d. ekspertizės akte Nr. 82TPK-10/2015 paminėta, kad I. B., sudarydama testamentą, tikėtina, sirgo lengvu protiniu atsilikimu, dėl to ji, tikėtina, galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir galėjo juos valdyti. Vis dėlto byloje esantys objektyvūs medicininiai duomenys patvirtina, kad I. B. iki testamento sudarymo neabejotinai turėjo įgimtą silpnaprotystę. Dėl šios priežasties, vertinant I. B. įgimtus ir progresuojančius psichinės sveikatos sutrikimus, jos gebėjimo pasirašyti (uždėti parašą) negalima vertinti kaip jos tikrosios valios išraiškos.
2. Apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas ir nepasisakydamas dėl visų apeliacinio skundo argumentų, pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalį ir 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą.
3. Teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 5.17 straipsnio 2 dalį. Teismui pripažinus negaliojančiu vėliau sudarytą testamentą tuo pagrindu, jog jį sudarė asmuo, negalintis suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, ankstesnis testamentas netampa galiojantis. Kadangi I. B., sudarydama 1991 m. gegužės 23 d. testamentą, buvo iš esmės neveiksni, tai šis anksčiau sudarytas testamentas negalėjo būti pripažintas galiojančiu. Dėl to nagrinėjamo ginčo atveju susiklostė paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai.
4. Teismai, nenustatydami ieškinio senaties termino pradžios momento, atsisakydami taikyti ieškinio senatį ir nevertindami atsakovės argumentų dėl ieškinio senaties termino praleidimo, nepagrįstai netaikė ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų (CK 1.124 straipsnis, 1.125 straipsnio 2 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis, 5.8 straipsnis).
5. Apeliacinės instancijos teismas, atnaujindamas ieškovui terminą pareiškimui dėl papildomo sprendimo (nutarties) priėmimo pateikti, tokį pareiškimą tenkindamas ir priteisdamas ieškovui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tik iš atsakovės A. Ž., taip pat nenurodydamas kriterijų, kuriais vadovavosi nustatydamas priteistiną šių išlaidų dydį, pažeidė CPK 93 straipsnio 1, 2 dalies, 95 straipsnio 1 dalies nuostatas.
21. Atsakovės A. Ž., S. B. ir tretieji asmenys O. S. bei A. B. pareiškimu prisidėjo prie atsakovės A. Ž. kasacinio skundo.
22. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o kasacinį skundą atmesti, nenagrinėti kasacinio skundo dalies dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 25 d. papildomos nutarties arba atmesti šią skundo dalį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Teismai, tenkindami ieškinį, tinkamai taikė ir aiškino CK 5.17 straipsnio 2 dalies nuostatas. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutartimi pripažinus, kad I. B. 2005 m. lapkričio 23 d. sudarytas testamentas yra negaliojantis dėl valios išraiškos trūkumų, ieškovas, ketindamas priimti palikimą pagal testamentą ir vadovaudamasis CK 5.17 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtimi, turėjo teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl 1991 m. gegužės 23 d. testamento pripažinimo galiojančiu. Minėtuose įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad rimtos sveikatos problemos I. B. prasidėjo 2003 metais, kai buvo diagnozuota lėtinė galvos smegenų išemija, 2005 m. diagnozuota demencija dėl mišrios kilmės Alzheimerio ligos, rasta ryškių pakitimų galvos smegenyse, nustatyta žymių pažintinių funkcijų sutrikimų. Iki 2003 metų testatorės sveikatos būklė leido jai suvokti atliekamų veiksmų esmę ir prasmę bei tinkamai išreikšti savo valią sudarant 1991 m. gegužės 23 d. testamentą, kuris po jo sudarymo buvo patvirtintas notaro (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Taigi 1991 m. gegužės 23 d. palikėjos testamentas buvo sudarytas pagal tuo metu galiojusius įstatymus, atitiko jų reikalavimus ir tikrąją I. B. valios išraišką.
2. Ieškovas apie 2005 m. lapkričio 23 d. testamento pripažinimą negaliojančiu sužinojo tik po Vilniaus apygardos teismo nutarties priėmimo, t. y. 2012 m. lapkričio 13 d., o ieškinį teismui dėl 1991 m. gegužės 23 d. testamento pripažinimo galiojančiu pateikė 2012 m. gruodžio mėnesį. Taigi nėra teisinio pagrindo teigti, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui pripažinti galiojančiu 1992 m. gegužės 23 d. testamentą pareikšti. Be to, CK 5.8 straipsnyje įtvirtintas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas tik tada, kai palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ginčija asmenys, kurie teisėtai pretenduoja į palikimą, tačiau dar nėra įgyvendinę paveldėjimo teisės ir negali to padaryti, nenuginčiję palikimo priėmusio asmens teisių į palikimą. Šiuo atveju ginčui dėl testamento pripažinimo galiojančiu taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo tos dienos, kai ieškovas sužinojo apie savo teisių pažeidimą, t. y. nuo 2012 m. lapkričio 13 d. (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Net ir tuo atveju, jei būtų taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, šis terminas nėra praleistas.
3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados yra tinkamai motyvuotos, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padarytos nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Nagrinėjamoje byloje buvo konstatuoti visi teisiškai reikšmingi faktai taikant materialiosios teisės normas ginčui spręsti. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje pasisakydamas dėl pateikto apeliacinio skundo, vertino faktines bylos aplinkybes, analizavo byloje esančių įrodymų visetą ir pagal įrodymų visumą priėmė atitinkamą sprendimą. Tai, kad apeliacinės instancijos sprendimas nebuvo atsakovei palankus, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
4. Atsakovė, kasaciniame skunde nurodydama argumentus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. papildoma nutartimi priteistų bylinėjimosi išlaidų, nekelia reikalavimo dėl šios nutarties panaikinimo. Dėl šios priežasties kasacinio skundo argumentai dėl minėtos nutarties pagrįstumo paliktini nenagrinėti. Be to, apeliacinės instancijos teisme ieškovas bylinėjimosi išlaidas patyrė rengiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, todėl šių išlaidų atlyginimas pagrįstai priteistas tik iš atsakovės. Kiti proceso dalyviai apeliacinių skundų nepadavė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių testatoriaus teisę pakeisti, papildyti ir (ar) panaikinti testamentą, aiškinimo ir taikymo

23. Pagal CK 5.19 straipsnio 1 dalį, kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį (neišskiriant ir įprastinio namų apstatymo bei apyvokos reikmenų) vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pat valstybei, savivaldybėms, juridiniams asmenims.
24. CK 5.35 straipsnyje nustatyta, kad testatorius turi teisę savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti, papildyti ar panaikinti, sudarydamas naują testamentą, arba jo nesudaryti (1 dalis);  vėliau sudarytas testamentas panaikina visą pirmesnį testamentą ar tą jo dalį, kuri prieštarauja vėliau sudarytam testamentui (2 dalis); testatorius taip pat gali panaikinti oficialųjį testamentą, paduodamas pareiškimą sudaryto testamento saugotojui arba testamentą patvirtinusiai įstaigai. Pareiškime testatoriaus parašas turi būti paliudytas įstatymų nustatyta tvarka (3 dalis).
25. Remiantis CK 5.17 straipsnio 1 dalimi, ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis gali pareikšti tik kiti įpėdiniai pagal įstatymą arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, vėlesnį testamentą pripažinus negaliojančiu, anksčiau sudarytas testamentas netampa galiojantis, išskyrus atvejus, kai vėlesnis testamentas pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad jis buvo sudarytas dėl smurto ar realaus grasinimo, taip pat asmens, teismo pripažinto neveiksniu šioje srityje ar ribotai veiksniu šioje srityje.
26. Taigi testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims. Teisę sudaryti testamentą turi kiekvienas veiksnus šioje srityje fizinis asmuo (testatorius). Testatorius taip pat bet kada gali testamentą pakeisti ar panaikinti, o testamentų sudarymo kiekis įstatymo nėra ribojamas. Sudarydamas naują testamentą testatorius gali tiesiogiai jame nurodyti, kad keičia ar panaikina ankstesnį testamentą (visą ar jo dalį), tačiau jis gali šito ir nenurodyti. Bet kuriuo atveju, jeigu vėlesnio testamento turinys visiškai prieštarauja ankstesnio testamento turiniui, tai vėlesnis testamentas visiškai pakeičia ankstesnį ir jį panaikina. Kai vėlesnis testamentas keičia tik kai kurias ankstesnio testamento sąlygas arba nustato naujas (papildomas) sąlygas, tai galioja abu testamentai, tačiau galioja tik tos ankstesnio testamento sąlygos, kurių nepakeičia vėlesnio testamento sąlygos. Taigi ankstesnio testamento sąlygos laikomos galiojančiomis tiek, kiek jos neprieštarauja vėlesnio testamento sąlygoms. Kai vėlesnis testamentas papildo ankstesnį, tai ankstesnis testamentas taikomas, atsižvelgiant į vėlesnio testamento papildymus.
27. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: pagal CK 5.35 straipsnio 2 dalį vėlesnis testamentas panaikina ankstesnį tik ta apimtimi, kuria juo panaikinamas ar pakeičiamas ankstesniajame testamente esantis patvarkymas. Todėl, vėlesnį testamentą pripažinus negaliojančiu, CK 5.17 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti teisiniai padariniai taikytini tik tiems anksčiau sudarytiems testamentams ar toms jų dalims (tiems patvarkymams), kurios buvo panaikintos ar pakeistos vėlesniu testamentu.
28. Nagrinėjamu atveju teismų nustatyta, kad testatorė I. B. 1991 m. gegužės 23 d. sudarė testamentą, kuriuo jai priklausančią gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų dalį paliko ieškovui, o piniginius indėlius, esančius banko sąskaitose, – tretiesiems asmenims. Šis testamentas buvo patvirtintas Švenčionių rajono valstybinės notarinės kontoros valstybinės notarės I. B..
29. Vėliau, 2005 m. lapkričio 23 d., testatorė sudarė kitą testamentą, šį patvirtino Švenčionių rajono 2-ojo notarų biuro notarės V. P.. Šiuo testamentu testatorė visą jai priklausančią dalį gyvenamojo namo, ūkinių pastatų, kiemo statinių ir namų valdos žemės sklypo paliko ieškovui. Šiame testamente nebuvo nurodyta, kokie teisiniai padariniai ištinka ankstesnį 1991 m. gegužės 23 d. sudarytą testamentą, t. y. nebuvo testatorės valios panaikinti ankstesniajame testamente esantį patvarkymą dėl dalies gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų palikimo ieškovui.
30. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu               2005 m. lapkričio 23 d. testamentas pripažintas negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį, t. y. kaip sandoris, sudarytas savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens. Šis sprendimas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutartimi paliktas nepakeistas.
31. Pripažinus 2005 m. lapkričio 23 d. testamentą negaliojančiu, ieškovas kreipėsi į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal 1991 m. gegužės 23 d. testamentą išdavimo. Tačiau notaras, remdamasis CK 5.17 straipsnio 2 dalimi, atsisakė išduoti ieškovui paveldėjimo teisės liudijimą. Dėl šios priežasties ieškovas su nagrinėjamu ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti galiojančiu I. B. 1991 m. gegužės 23 d. sudarytą testamentą. 
32. Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi CK 5.17 straipsnio 2 dalimi, sprendė, kad, pripažinus vėlesnį 2005 m. lapkričio 23 d. testamentą negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį, ankstesnis 1991 m. gegužės 23 d. testamentas savaime netampa galiojantis. Įvertinę bylos įrodymus, duomenis apie testatorės psichinės sveikatos būklę sudarant ankstesnį testamentą, teismai šį testamentą pripažino galiojančiu.
33. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 24 punkte nurodytu teisiniu reglamentavimu, atsižvelgdama į šios nutarties 26 punkte nurodytus išaiškinimus, įvertinusi abiejų testatorės testamentų turinį, sprendžia, kad vėlesnis testamentas nepakeitė ir nepanaikino ankstesnio testamento. Šią išvadą patvirtina tai, kad visas testatorės nekilnojamasis turtas (gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų dalis), nurodytas ankstesniame testamente, vėlesniu testamentu paliekamas tam pačiam asmeniui – ieškovui, t. y. vėlesniame testamente iš esmės pakartotas patvarkymas dėl namo ir jo priklausinių, buvęs ankstesniame testamente. Papildomai vėlesniu testamentu ieškovui taip pat buvo palikta testatorei priklausanti namų valdos žemės sklypo ir kiemo statinių dalis. Vėlesniame testamente nėra nurodymų dėl to, kam paliekami testatorės piniginiai indėliai. Taigi vėlesniame testamente tik išreikšta testatorės valia dėl kito, ankstesniame testamente nenurodyto, turto – namų valdos žemės sklypo ir kiemo statinių dalies. Vėlesnis testamentas tik papildė ankstesnį, ankstesnio testamento sąlygos neprieštarauja vėlesnio testamento sąlygoms ir yra suderinamos su jomis. Dėl šios priežasties testatorei sudarius vėlesnį testamentą ankstesnis testamentas nebuvo panaikintas ar pakeistas ir jis liko galioti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ankstesnis testamentas įstatymo nustatyta tvarka nebuvo ginčijimas.
34. Remdamasi šios nutarties 27 punkte nurodyta taisykle, atsižvelgdama į tai, kad vėlesnis testamentas nepanaikino ir nepakeitė ankstesniojo ir jame nurodyto patvarkymo dėl turto, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju vėlesnio testamento pripažinimas teismo sprendimu negaliojančiu neturi įtakos ankstesnio testamento galiojimui, todėl CK 5.17 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra aktualus.
35. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ankstesniame testamente nurodytam turto paveldėtojui, siekiant įgyvendinti savo, kaip testamentinio įpėdinio, teises pagal ankstesnį testamentą, nebuvo jokio poreikio kreiptis į teismą su prašymu pripažinti galiojančiu ir taip galiojantį (nes nepakeistą, nepanaikintą ir nepripažintą negaliojančiu) ankstesnį testamentą. Tokio testamento pagrindu notaras turėjo išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, o atsisakius tai padaryti ieškovas turėjo savo teises ginti skųsdamas notaro atsisakymą atlikti notarinį veiksmą teismui įstatymo nustatyta tvarka.
36. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu iš esmės buvo keliamas reikalavimas dėl teisinių santykių pripažinimo, kuris neturi jokios teisinės reikšmės, nes teismas neturi pripažinti galiojančiu ir taip pagal įstatymą galiojančio testamento arba nuspręsti kitaip, negu nustato įstatymas (nepripažinti galiojančiu pagal įstatymą galiojančio testamento). Teismas nagrinėja tik tokius reikalavimus dėl pripažinimo, kurie turi teisinę reikšmę, t. y. jeigu patenkinus pareikštą reikalavimą atsirastų, pasikeistų ar pasibaigtų atitinkami teisiniai santykiai (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis, 444 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje teismai priėmė ir išnagrinėjo ieškovo reikalavimą, kuris neturi teisinės reikšmės, t. y. ieškinio dalykas visiškai sutapo su įstatymo reguliavimu. Dėl šios priežasties teismai neturėjo teisės spręsti dėl 1991 m. gegužės 23 d. testamento pripažinimo galiojančiu, o tokį ieškinį gavę, privalėjo atsisakyti jį priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokį ieškinį priėmus ir jį nagrinėjant paaiškėjus aplinkybei, kad byla nenagrinėtina teisme, ji turi būti nutraukta (CPK 293 straipsnio 1 dalis). Todėl teismų procesiniai sprendimai naikintini, o byla nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 340 straipsnio 5 dalis, 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 3 dalis).

Dėl papildomų įrodymų

37. Atsakovė po kasacinio skundo priėmimo teikė teismui papildomus įrodymus, jos manymu, patvirtinančius blogą testatorės sveikatos būklę sudarant ankstesnį testamentą. Teisėjų kolegija nurodo, kad, išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, kasacinio skundo papildyti ar pakeisti negalima (CPK 350 straipsnio 8 dalis); kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir jų iš naujo nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl nauji įrodymai kasaciniame teisme nepriimami. Dėl šios priežasties pateikti papildomi įrodymai grąžintini atsakovei. 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinami, kai byla nutraukiama, jei ji nenagrinėtina teisme. Remiantis šio straipsnio 5 dalimi, nustatęs šiame straipsnyje nurodytus žyminio mokesčio grąžinimo pagrindus, teismas nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali priimti ir savo iniciatyva.
39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šios nutarties 36 punkte konstatuota, jog teismai priėmė ir išnagrinėjo ieškovo reikalavimą, kuris neturi teisinės reikšmės, o panaikinus teismų procesinius sprendimus civilinė byla nutrauktina, sprendžia, kad yra pagrindas grąžinti ieškovui už ieškinį sumokėtą 144 Lt (41,71 Eur) dydžio žyminį mokestį, o atsakovei grąžinti už apeliacinį ir kasacinį skundus sumokėtą žyminį mokestį – iš viso 82 Eur.
40. Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
41. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija, lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. Pagal CK 1.1, 6.263 straipsnius kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, tačiau taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014).
42. Nagrinėjamu atveju ieškinys, nepaisant CK 5.17 straipsnio 2 dalies ir 5.35 straipsnio netinkamo taikymo, buvo priimtas ir išnagrinėtas iš esmės pirmosios, o vėliau, pagal atsakovės skundą, – ir apeliacinės instancijos teisme. Tik kasaciniame teisme buvo nustatyta, kad ieškinys dėl testamento, kuris pagal įstatymo nuostatas galioja, pripažinimo galiojančiu nenagrinėtinas teisme.
43. Šios nutarties 35 punkte nurodyta, kad, notarui atsisakius išduoti ieškovui paveldėjimo teisės liudijimą pagal 1991 m. gegužės 23 d. testamentą, ieškovas turėjo savo teises ginti skųsdamas notaro atsisakymą atlikti notarinį veiksmą teismui įstatymo nustatyta tvarka, o ne reikšdamas nagrinėjamą ieškinį. Atsakovė, nesutikdama su teismų procesiniais sprendimai, apeliacinio ir kasacinio skundų negrindė argumentais, kad ieškovo šioje byloje reiškiamas reikalavimas nenagrinėtinas teisme kaip nesukeliantis jokių teisinių padarinių.
44. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 41–43 punktuose nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad tiek šalių patirtos bylinėjimosi, tiek teismų patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos neatlygintinos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 7 d. nutartį ir Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą.

Nutraukti civilinę bylą pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovėms A. Ž., Z. J., A. Ž., S. B. dėl testamento pripažinimo galiojančiu.

Atsisakyti priimti atsakovės A. Ž. pateiktus papildomus įrodymus.

Grąžinti ieškovui A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) už ieškinį 2013 m. sausio 28 d. AB „Swedbank“ sumokėtą 41,71 Eur (keturiasdešimt vieno Eur 71 ct) žyminį mokestį.

Grąžinti atsakovei A. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) už apeliacinį skundą 2016 m. gegužės 17 d. AB „Swedbak“ sumokėtą ir už kasacinį skundą 2017 m. balandžio 21 d. UAB „Maxima LT“ sumokėtą 82 (aštuoniasdešimt dviejų) Eur žyminį mokestį.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Egidijus Laužikas

              Algis Norkūnas

              Gediminas Sagatys