Civilinė byla Nr. e2-13497-1204/2024
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03963-2024-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4; 1.4.2.3.
(S)
3.2.6.5.
ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gruodžio 11 d.
Joniškis
Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų teisėja Diana Jakubėnė
sekretoriaujant Jovitai Mikalajūnienei,
dalyvaujant ieškovo UAB ,,Inventorizacija LT“ atstovui advokato padėjėjui Ruslan Mirnyj (prisijungus nuotoliniu būdu),
nedalyvaujant atsakovui R. K.,
žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB ,,Inventorizacija LT“ ieškinį atsakovui R. K. dėl darbo ginčo išnagrinėjimo.
Teismas
n u s t a t ė:
Ieškovė ieškiniu prašė tenkinti ieškinį ir pripažinti, kad ieškovė 2024 m. gegužės 27 d. su atsakovu buvo visiškai atsiskaičiusi ir neliko skolinga jam išmokėti 1352,98 Eur sumą. Priteisti iš atsakovo visas ieškoves patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios bus patikslintos proceso metu. Priteisti iš atsakovo ieškovei naudai sumokėtą žyminio mokesčio dydį.
Ieškinyje ieškovė nurodė, kad Darbo ginčų komisija 2024 m. liepos 30 d sprendimu Nr. DGKS-5697 tenkino atsakovo R. K. prašymą ieškovei UAB ,,Inventorizacija LT“, dėl prašomų priteisti su darbo santykiais susijusių išmokų ir nusprendė išieškoti darbuotojo naudai 1352,98 Eur nesumokėto darbo užmokesčio už 2024 m. gegužės mėnesį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Suma nurodyta atskaičius mokesčius. Darbo ginčų komisijos sprendimas, jog įmonė atleidimo dieną su darbuotoju pilnai neatsiskaitė, priimtas be jokių teisėtų pagrindų, įrodymų, netinkamai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas, neatsižvelgiant į teismų praktiką spendžiant individualius darbo ginčus. 2023 m. lapkričio 3 d. sudarytos darbo sutarties pagrindu, atsakovas R. K. ieškovo įmonėje dirbo (duomenys neskelbtini) pareigose. Pagal sudarytą darbo sutartį su darbuotoju buvo sutarta 1000 Eur darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių). Atsakovas įmonėje dirbo nekokybiškai, nepasiekė jokių jam užbrėžtų tikslų ir rezultatų, savo darbu tik kenkė darbdaviui ir jo reputacijai, faktiškai dirbo atmestinai, dažnai menamai sirgo, nebūdavo darbo vietoje, darbo valandas skirdamas savo asmeniniams reikalams, pažeidinėjo darbo režimą, tačiau ir už tai gavo viską kas jam priklausė pagal darbo sutartį ir faktiškai išdirbtą darbo laiką. Per visą atsakovo darbo sutarties galiojimo laikotarpį nuo 2023 m. lapkričio 6 d. iki 2024 m. gegužės 27 d. atsakovui buvo daromi avansiniai darbo užmokesčio mokėjimai į priekį, ko pasėkoje susidarė 120,80 Eur. permoka. Avansiniai darbo užmokesčio mokėjimai buvo daromi tik todėl, kadangi atsakovas prašydavo pinigų teigdamas, kad tiesiog neturi iš ko gyventi (2023 m. gruodžio 15 d. – 500 Eur, 2023 m. gruodžio 22 d. – 600 Eur, 2024- m. sausio 16 d. – 1000 Eur, 2024 m. vasario 29 d. – 500 Eur, 2024 m. kovo 15 d. – 200 Eur, 2024 m. kovo 29 d. – 500 Eur, 2024 m. balandžio 17 d. – 500 Eur, 2024 m. gegužės 3 d. – 150 Eur, 2024 m. gegužės 6 d. – 50 Eur, 2024 m. gegužės 17 d. – 300 Eur, 2024 m. gegužės 24 d. – 400 Eur). Laikotarpiu atsakovas nuo 2024 m. vasario 19 d. iki 2024 m. vasario 29 d. buvo nemokamose atostogose, o nuo 2024 m. kovo 7 d. iki 2024 m. kovo 20 d. turėjo laikinąjį nedarbingumą. Su darbuotojų sudarytoje darbo sutartyje buvo nustatyta papildoma darbo sutarties sąlyga (3 mėn. bandomasis laikotarpis patikrinti ar darbuotojas tinka sulygtam darbui) DK 36 straipsnio 1 dalyje, būtinoji sąlyga buvo numatyta 1000 Eur darbo užmokestis atskaičius mokesčius (per žmogiškąja klaidą buvo praleista sąvoka – atskaičius mokesčius) bei numatyti galimi piniginiai priedai prie darbo užmokesčio. Darbo ginčų komisijos (toliau – ir DGK) sprendime padaryta išvada, kad su darbuotoju buvo susitarta dėl 1000 Eur darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius), o ne dėl 1000 Eur (neatskaičius mokesčius) yra visiškai nepagrįsta ir priimta be jokių argumentų, remiantis tik spėjimais, bet nesivadovaujant byloje pateiktais įrodymais (darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, darbo užmokesčio priskaičiavimo žiniaraščiais, bankiniais pavedimais į darbuotojo sąskaitą banke). Darbdavio avansiniai mokėjimai buvo daromi darbuotojui vien tik todėl, kad to prašė pats darbuotojas, pažymėtina, kad darbuotojas buvo šio prašymo iniciatorius, bet DGK paneigdama šį faktą (sprendime nebuvo pasisakyta, kokiais argumentais buvo toks sprendimas priimtas), tiesiog bando nuneigti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 24 straipsnio normas, kurių ieškovas laikydamasis kaip darbdavys (ieškovas) turi šiuo atveju patirti papildomas nepagrįstas išlaidas, o atsakovas piktnaudžiaudamas savo teise (kadangi darbuotojas laikomas silpnesne šalimi darbo teisėje) nepagrįstai pasipelnyti, tokie atsakovo veiksmai prieštarauja sąžiningumo ir teisingumo principams. DGK nepagrįstai konstatavo, kad byloje nepateikti jokie objektyvūs duomenys, kad darbdavio (ieškovo) daryti pavedimai yra avansiniai darbo užmokesčio mokėjimai, nors darbo užmokesčio sumos sutampa su darbo laiko žiniaraščiuose apskaitytomis valandomis, net atsakovui viską suskaičiavus gaunasi 120,80 Eur permoka. Pripažįstama, kad ieškovė galimai nevisiškai tinkamai ir aiškiai vykdė atsiskaitymus su atsakovu, atsižvelgiant į jų dydį ir laiką, bet negalima paneigti fakto, kad pagal galiojančią darbo sutartį ir atidirbtą bei apskaitoje fiksuotą darbo laiką ieškovė yra visiškai atsiskaičiusi su atsakovu, ir net gi jam permokėjo. Tai nustatyta ir pagrįsta leistinais ir pakankamais įrodymais byloje. Ieškovė tai įrodo į bylą teikiamais įrodymais, griežtos atskaitomybės duomenimis iš privalomos bendrovės finansinės apskaitos – darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, atlyginimo priskaitymo žiniaraščiais ir bankiniais pavedimais. Vien tai, kad atsakovui nėra aišku už ką jam buvo atlikti bankiniai pavedimai, niekaip nepaneigia aplinkybės, kad darbdavys su darbuotoju yra atsiskaitęs ir nėra jam skolingas.
Ieškovės atstovas advokato padėjėjas Ruslan Mirnyj teismo posėdžio metu nurodė analogiškas aplinkybes, kaip ir ieškinyje. Pažymėjo, kad darbo sutartis galėtų būti konkretesnė, tačiau ieškinio teiginius patvirtina apskaitos duomenys, kad buvo sutartas atlyginimas 1000 Eur iki mokesčių. Nepaisant to, kad mokėjimai atsakovui buvo padriki, jie buvo mokami žodiniu atsakovo prašymu, kaip avansas. Buhalterė patikino, kad viskas buvo skaičiuojama teisingai, yra susidariusi permoka atsakovui, tačiau pretenzijų ieškovas dėl tos permokos ieškovas atsakovui neturi. Paaiškinimų dėl 2024 m. pasikeitusio neapmokestinamo pajamų dydžio skaičiuojant atlyginimą, atskiro paaiškinimo neturi. Mokėjimai, kuriuos galima vadinti avansais, buvo mokami į priekį. Darbdaviui buvo patogiau mokėti suapvalintas sumas. Pripažino, kad greičiausiai darbdavys nesilaikė atlyginimo mokėjimo nustatytos tvarkos. Ieškovas turi dar vieną ginčą nagrinėjamą teisme dėl panašaus reikalavimo, t. y. susijusiu su nurodomu atlyginimu iki mokesčių. Prašo ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas R. K. į teismo posėdžius neatvyko, tačiau apie juos jis buvo informuotas tinkamai. Negauta prašymų bylos nagrinėjimą atidėti.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Ieškinys netenkintinas.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau ir – DK) 231 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo ginčo nagrinėjimą teisme, nustatyta, kad, darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatomis (1 dalis); pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus; ginčo šalis, pareiškusi ieškinį teisme, vadinama ieškovu, o kita šalis – atsakovu (3 dalis); darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (4 dalis). DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, reglamentuojančios, kad teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi (LAT 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-701/2019; 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-684/2019). Teismas, jei mano esant tikslinga, gali remtis darbo ginčų komisijos surinktais ar jai ankščiau pateiktais įrodymais (DK 231 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisija (toliau ir – Darbo ginčų komisija) 2024 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. APS-131-14250/2024 nusprendė išieškoti iš atsakovės UAB „Inventorizacija LT“ ieškovo R. K. naudai 1352,98 Eur nesumokėtą darbo užmokestį už 2024 m. gegužės mėnesį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Šią sprendimo dalį, neviršijančią ieškovo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, t. y. 1000 Eur vykdyti skubiai. Sumos nurodytos atskaičius mokesčius.
Šioje byloje kilo pagrindinis ginčas, kaip šalys buvo susitarę darbo sutartyje dėl darbo užmokesčio R. K., nes nutraukiant darbo sutartį 2024 m. gegužės 27 d., pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių), atsakovui ieškovė neišmokėjo darbo užmokesčio už 2024 m. gegužės mėnesį ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas.
Tarp šalių pasirašytos 2023 m. lapkričio 3 d. darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 1.3 punkte nurodytas atsakovui mokamas darbo užmokestis „1000,00 Eur (vienas tūkstantis eur. 00 ct.)“. Ieškovė teigė, kad darbo sutarties 1.3 punkte nurodytas darbo užmokestis – neatskaičius mokesčių. Atsakovas šiame procese buvo pasyvus, atsiliepimo į ieškinį neteikė, į teismo posėdį neatvyko, tačiau iš Darbo ginčų komisijos byloje Nr. APS-131-14250/2024 esančių duomenų matyti, kad R. K. nurodė, jog su darbdaviu buvo sutaręs, kad jam bus mokamas 1000 Eur „į rankas“ darbo užmokestis.
Ieškovė su Darbo ginčų komisijos sprendimu nesutinka ir nurodo, kad su R. K. sudarytoje darbo sutartyje sutartas darbo užmokestis yra 1000 Eur neatskaičius mokesčių. Kad atsakovui, jo žodiniu prašymu, buvo mokamas avansas, ir jo atleidimo dieną yra permoka.
DK 32 straipsnio 1 dalyje darbo sutartis apibrėžiama, kaip darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. Darbo užmokestis – atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį (DK 139 straipsnio 1 dalis). Kiekvienoje darbo sutartyje turi būti nustatytas darbo užmokestis per mėnesį (mėnesio alga) arba už darbo valandą (valandinis atlygis), išskyrus atvejus, kai šį darbo užmokestį nustato darbo teisės normos. Tokiu atveju sutartyje turi būti pateikta nuoroda į tai nustatančias darbo teisės normas (DK 140 straipsnio 1 dalis).
DK 33 straipsnyje numatytas darbo sutarties turinys, o jo 2 dalyje numatytos būtinosios darbo sutarties sąlygos – sąlygos (darbo funkcija, darbo apmokėjimo sąlygos ir darbovietė), dėl kurių susitarus laikoma, kad darbo sutartis yra sudaryta (DK 42 straipsnio 1 dalis).
Pagal aukščiau nurodyta teisinį reglamentavimą, akivaizdu, kad įstatymas imperatyviai nenumato, kaip šalys turi nurodyti darbo sutartyje darbo užmokestį, t. y. prieš mokesčius („ant popieriaus“) ar po mokesčių („į rankas“).
Sutarčių aiškinimo instituto paskirtis – nustatyti sutarties turinį, iš sutarties kylančių šalių tarpusavio teisių ir pareigų apimtį tais atvejais, kai kyla šalių ginčas dėl sudarytos sutarties galiojimo ir (ar) vykdymo. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad DK 101 straipsnyje neįtvirtinta išsamių darbo sutarčių aiškinimo taisyklių ir kad DK 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė taikyti kitų teisės šakų normas pagal analogiją. Dėl to tais atvejais, kai DK 101 straipsnyje nurodytų taisyklių ir principų nepakanka tam, kad būtų nustatytas tikrasis darbo sutarties turinys bei šalių prisiimtų teisių ir pareigų apimtis, aiškinant darbo sutartį atsižvelgtina ir į sutarčių aiškinimo taisykles, išdėstytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.193-6.195 straipsniuose ir suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, įvertinant darbo sutarties specifiką ir tikslus. Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat reikia vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (LAT 2018 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018 14 punktas).
Kasacinio teismo išaiškinta, kad darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos rašytinėje darbo sutartyje, norminiuose teisės aktuose, taip pat gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų (LAT 2018 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/248/2018, 17 punktas).
Ieškovė kategoriškai teigia, kad darbo užmokestis 1000 Eur darbo sutartyje buvo nurodytas neatskaičius mokesčių, kad taip mokama ir kitiems darbovietėje dirbantiems darbuotojams.
Šiuo nagrinėjamu atveju teismas reikšmingais laiko pačios ieškovės veiksmus, t. y. nors ir nurodydama, kad darbo sutarties 1.3 nurodytas užmokestis – 1000 Eur yra numatytas neatskaičius mokesčių, tačiau atsakovui 2024 m. sausio 16 d. į banko sąskaitą pervedė 1000 Eur. Kiti darbo užmokesčio mokėjimai buvo vykdomi dalimis: po 600 Eur, 500 Eur ir pan., tačiau iš ieškinio ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad atsakovas 2024 m. vasario ir kovo mėnesiais buvo iš dalies nedarbingas ir neišdirbdavo viso mėnesio, todėl tikėtina, kad būtent dėl to kiti jam padaryti mokėjimai nebesiekė 1000 Eur sumos.
Kaip jau minėta aukščiau, DK imperatyviai nenustato, kaip šalys turi nustatyti darbo užmokestį darbo sutartyje, tačiau pagal šalių sutartą užmokesčio dydį, akivaizdu, jog šiuo atveju, atsakovui palankesnis nustatytas darbo užmokestis „į rankas“, nes išlieka stabilus, nepriklausomas nuo mokesčių pokyčių ir pan. Pastebėtina, kad nuo 2024 m. sausio 1 d. keitėsi neapmokestinamų pajamų dydis, tačiau nei iš darbo užmokesčio atsakovui pervedimų, nei iš jo darbo užmokesčio apskaičiavimo dokumentų, nenustatyta, kad šis dydžio pokytis, kaip nors būtų įtakojęs atsakovo gaunamą darbo užmokestį.
Teismas įvertinęs visus į bylą pateiktus įrodymus, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei ieškovės buhalterinius dokumentus pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką, darbdaviui tenka pareiga užtikrinti tokią veiklos organizavimo tvarką, kad ją įgyvendinant būtų galima aiškiai identifikuoti veiksmų atlikimo seką ir aplinkybes. Nors už šios pareigos nevykdymą tiesioginės sankcijos negali būti taikomos, veiklą organizuodamas taip, kad išliktų galimybė manipuliuoti dokumentais, darbdavys rizikuoja, kad tokie dokumentai esant ginčui bus pripažinti nepatikimais. Tokia išvada yra paremta darbo santykių specifikos, kai darbdavys disponuoja visais dokumentais, o kartu ir plačiomis galimybėmis jais remtis įgyvendinant procesinę įrodinėjimo pareigą, tuo tarpu darbuotojo galimybės remtis rašytiniais įrodymais, kurių jis neturi ir negali užtikrinti jų autentiškumo, yra ribotos, (pvz. LAT 2004 m. vasario 18 d. nutartis Nr. 3K-3-122/2004, 2006 m. sausio 4 d. nutartis Nr. 3K-3-13/2006, 2017 m. birželio 1 d. nutartis Nr. e3K-3-259-686/2017 ir kt.).
Šiuo atveju teismą glumina ieškovės vedama darbo užmokesčio atsakovui skaičiavimo ir mokėjimo tvarka, nes atlyginimų (ir/ar avansinių mokėjimų) pervedimai už 2023 m. lapkričio – 2024 m. gegužės mėnesių laikotarpį (2023 m. gruodžio 15 d. – 500 Eur, 2023 m. gruodžio 22 d. – 600 Eur, 2024 m. sausio 16 d. – 1000 Eur, 2024 m. vasario 29 d. – 500 Eur, 2024 m. kovo 15 d. – 200 Eur, 2024 m. kovo 29 d. – 500 Eur, 2024 m. balandžio 17 d. – 500 Eur, 2024 m. gegužės 3 d. – 150 Eur, 2024 m. gegužės 6 d. – 50 Eur, 2024 m. gegužės 17 d. – 300 Eur, 2024 m. gegužės 24 d. – 400 Eur) visiškai nesutampa su buhalteriniais paskaičiavimais, yra neaiškaus dydžio, neaiškūs jų mokėjimo terminai ir iš esmės visa tai prieštarauja DK 146 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pravesti atsakovui suapvalintas pinigų sumas galimai ieškovei yra patogiau.
Abejotina, ar ieškovė būdama Lietuvoje įsteigtu juridiniu asmeniu, veikdama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, gali jų nepaisyti ir rinktis jai patogų darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo būdą bei tvarką, kai visa ši bazė yra aiškiai įstatymiškai reglamentuota ir visiems vienodai privaloma, todėl jos privalo būti paisoma.
Pažymėtina, jog atsakovė, būdama juridiniu asmeniu, turi veikti itin atidžiai ir rūpestingai, veiklą vykdyti įstatymų nustatyta tvarka, to nedarydama turi prisiimti iš to kylančius padarinius. Nepakankamas juridinio asmens atidumas ar rūpestingumas negali būti pateisinamas. Taigi, darbdavys pagal įstatymą turi pareigą mokėti darbuotojui darbo užmokestį ir atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju, esant ginčui dėl šių išmokų (kai nėra ginčo dėl jų dydžio) sumokėjimo, įrodinėjimo našta tenka darbdaviui. Tuo tarpu darbuotojas yra laikomas silpnąja darbo santykių šalimi, kuriai reikalinga papildoma apsauga, apimanti teisines prezumpcijas ir procesines teises.
Ieškovė ieškinyje ir teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovui, jo žodinių prašymų pagrindu, mokėjo avansinius mokėjimus, todėl nėra jam skolinga, o net yra susidariusi permoka. Tačiau kaip teisingai pastebėjo Darbo ginčų komisija, darbo užmokesčio avansas, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, yra mokamas už einamąjį mėnesį, o ne už būsimą mėnesį, jam dar neprasidėjus, todėl ieškovės tokie teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti.
Darbo teisės teorijoje darbuotojas laikomas kaip silpnesnė sutarties šalis, ši doktrina pripažįstama ir teismų. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nelygiavertį darbuotojo ir darbdavio ekonominį ir socialinį statusą, nustatė tam tikrus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Šie ypatumai nustatyti siekiant labiau apsaugoti darbuotojo, kaip ekonomine ir socialine prasme silpnesnės darbo santykių šalies, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2011).
Teismas atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismų praktiką, į DK 6 straipsnio 2 dalį, kad, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojo naudai, sprendžia, jog šioje byloje nėra pagrindo tenkinti ieškinio, nes ieškovė neįrodė, jog bylos šalys sudarydamos darbo sutartį sutarė, jog nurodytas atsakovo 1000 Eur užmokestis yra neatskaičius mokesčių, todėl ieškinys atmestinas, kaip nepagrįstas.
Atmetant ieškinį, kaip nepagrįsta, teismas turi išspręsti klausimą dėl atsakovui priklausančių išmokų dydžio.
Vadovaudamasis Darbo ginčų komisijos surinktais duomenimis, teismas nustatė, kad R. K. 2024 m. gegužės mėnesį faktiškai dirbo 18 darbo dienų, todėl darbdavys jam turėjo priskaičiuoti ir sumokėti 818,18 Eur darbo užmokesčio (18 dirbtų dienų ×1000 Eur / 22 – tą mėnesį buvusios darbo dienos). Nurodyta 818,18 Eur suma yra atskaičius mokesčius.
Iš Darbo ginčo komisijos bylos duomenų nenustatyta, kad R. K., nuo darbo įmonėje pradžios būtų buvę suteikta kasmetinių atostogų, todėl atleidimo iš darbo dieną (2024 m. gegužės 27 d.) atsakovui priklausė 10,95 darbo dienų kasmetinių atostogų, už kurias turėjo būti išmokėta kompensacija – 534,80 Eur (atskaičius mokesčius) ((550 Eur (darbo užmokestis už vasario mėnesį) + 550 Eur (darbo užmokestis už kovo mėnesį) + 1000 Eur (darbo užmokestis už balandžio mėnesį) / (11 darbo dienų + 11 darbo dienų +21 darbo dienos) = 48,84 Eur (darbo užmokestis per dieną ×10,95 atostogų dienų).
Atsakovo atleidimo dieną ieškovė jam turėjo išmokėti 1352,98 Eur (atskaičius mokesčius) (818,18 Eur darbo užmokesčio ir 534,80 Eur kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas).
Esant nustatytoms aplinkybėms teismas nusprendžia priteisti iš atsakovės UAB „Inventorizacija LT“ ieškovo R. K. naudai 1352,98 Eur nesumokėtą darbo užmokestį už 2024 m. gegužės mėnesį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Šią sprendimo dalį, neviršijančią ieškovo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, t. y. 1000 Eur vykdyti skubiai. Sumos nurodytos atskaičius mokesčius.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268– 270, 417, 418 straipsniais, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 231 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Ieškinio netenkinti.
Priteisti iš ieškovės UAB „Inventorizacija LT“, juridinio asmens kodas 303308725, 1352,98 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt du eurus ir 98 ct) (atskaičius mokesčius) nesumokėtą darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas atsakovo R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.
Šią sprendimo dalį, neviršijančią atsakovo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, t. y. 1000 Eur vykdyti skubiai.
Nustatyti, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijos 2024 m. liepos 30 d sprendimas Nr. DGKS-5697, neįsiteisėjo, nes nustatyta tvarka ir terminais buvo pateiktas ieškinys teismui. Šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, minėtas darbo ginčų komisijos sprendimas neteks galios.
Teismo sprendimą įteikti bylos šalims ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijai.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui, pateikiant apeliacinį skundą per Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmus.
Teisėja Diana Jakubėnė