Civilinė byla Nr. 2-601-230/2010

Procesinio sprendimo kategorija:  35.5,  36.2, 63.2, 116.

 (S)

 

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m.  gegužės 13 d. 

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė,

sekretoriaujant Danutei Nekraševičienei,

dalyvaujant ieškovo atstovui adv. Alfonsui Masiliūnui,

atsakovui A. J., jo atstovei adv. Nijolei Pakalkienei,

atsakovo UAB „Genstatyba“ direktoriui Sauliui Kasparavičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės SEB bankas ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Genstatyba“, A. J., R. J. dėl skolos priteisimo ir

n u s t a t ė :

 

Ieškovas AB SEB bankas ieškiniu (b.l. 3-4) prašo priteisti iš atsakovų UAB „Genstatyba“, A. J. ir R. J. solidariai 105 610,14 Lt skolą ir 3 112 Lt žyminį mokestį, iš atsakovų A. J. ir R. J. - 5 procentų, o iš atsakovo UAB „Genstatyba“ – 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinyje nurodo, kad 2008 m. birželio 11 d. buvo sudaryta ieškovo ir atsakovo UAB „Genstatyba“ sąskaitos kreditavimo sutartis, pagal kurią UAB „Genstatyba“ buvo suteiktas 100 000 Lt sąskaitos limitas iki 2009 m. birželio 10 d.  Tą pačią dieną ieškovas ir atsakovas A. J. pasirašė laidavimo sutartį, pagal kurią laiduotojas įsipareigojo solidariai visu savo turtu atsakyti bankui ta pačia apimtimi, kaip ir kredito gavėjas UAB „Genstatyba“. Laidavimo sutartį pasirašė ir laiduotojo sutuoktinė R. J.. UAB „Genstatyba“ nevykdė savo įsipareigojimų, todėl ieškovas 2009 m. sausio 14 d. pranešė UAB „Genstatyba“ apie sutarties nutraukimą ir kreipėsi į A. J. dėl įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį vykdymo, tačiau įsipareigojimai nebuvo įvykdyti.

Ieškovo atstovas prašo ieškinį patenkinti, paaiškino, kad UAB „Genstatyba“  pagal sąskaitos kreditavimo sutartį buvo suteiktas 100 000 Lt kredito limitas ir tą pačią dieną sudaryta laidavimo sutartis su A. J.. Dėl įsipareigojimų nevykdymo bankas nutraukė sutartį ir apie tai pranešė atsakovams. Neigia, kad atsakovas A. J. buvo atleistas nuo prievolės vykdymo. Tai būtų nepagrįsta, nes nebuvo kitokių prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių. Mano, kad nėra svarbu, kokius lūkesčius turėjo A. J. perleisdamas akcijas ir nutraukdamas darbo sutartį. Kadangi laiduotojas sutartyje atsisakė teisės reikalauti išieškojimą nukreipti į konkretų kredito gavėjo turtą, todėl lėšų buvimas skolininko banko sąskaitose nepaneigia laiduotojo atsakomybės. Taip pat mano, kad R. J. turėtų būti atsakovė, nes jei priverstinai būtų išieškoma iš A. J. ir R. J. bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto, vykdymo procese turėtų dalyvauti abu sutuoktiniai.   

Atsakovai A. J. ir R. J. atsiliepimu į ieškinį (b.l. 42-48) prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad atsakovas A. J. iki 2008 m. rugpjūčio 12 d. buvo UAB „Genstatyba“ direktorius ir vienintelis akcininkas. Nuo 2008 m. rugpjūčio 21 d. vadovu ir vieninteliu akcininku tapo N. J., todėl atsakovas nebegalėjo daryti jokios įtakos priimant sprendimus dėl kredito limito panaudojimo, jo grąžinimo ir kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Sudarant laidavimo sutartį, bankui buvo svarbu, kad laiduotoju būtų vadovas ir bendrovės vienintelis akcininkas, kuris galėtų kontroliuoti prisiimtų įsipareigojimų vykdymą. Todėl A. J. išėjus iš darbo ir perleidus akcijas, jis apie tai pranešė bankui, prašydamas anuliuoti laidavimo sutartį arba ją perrašyti naujo akcininko vardu, su kuo banko atstovas J. D. sutiko. Tokiu būdu atsakovas A. J. buvo atleistas nuo laidavimo prievolės (CK 6.129 str.), tačiau bankas vėliau šį faktą ėmė neigti.  Įstatymas nenustato atleidimo nuo prievolės vykdymo formos, o banko valia buvo aiškiai išreikšta banko atstovo J. D. patvirtinimu. Be to, tai patvirtina faktas, kad bankas siekė sudaryti kitą laidavimo sutartį su nauju vadovu ir akcininku. Taip pat mano, kad bankas pats buvo neapdairus, kadangi nepasinaudojo kreditavimo sutartimi numatyta teise gauti prievolės įvykdymą pateikus debeto mokėjimo nurodymus iš visų rūšių kredito gavėjo sąskaitų kituose bankuose ir kredito įstaigose. Iki atsakovo atleidimo iš darbo kreditavimo sutartis buvo vykdoma tinkamai ir laiku, buvo panaudota tik 14 219,64 Lt kredito limito ir tik vėliau įsipareigojimai buvo nevykdomi, o bankas nesiėmė operatyvių veiksmų, kad būtų užtikrintas kreditavimo sutarties vykdymas. Šie veiksmai nepagrįstai padidino laidavimo prievolės mąstą ir turėjo įtakos nuostoliams padidėti (CPK 6.259 str. 2 d.). Mano, kad R. J. nepagrįstai patraukta atsakove, kadangi ji nebuvo laidavimo sutarties šalis, ji tik išreiškė sutuoktinio sutikimą (CK 3.92 str.), ir toks sutuoktinis netampa solidariuoju skolininku.

Atsakovas A. J. prašo ieškinį atmesti. Paaiškino, kad prieš pasirašant sutartį jam niekas nebuvo paaiškinta, manė, kad būdamas vadovu sugebės grąžinti kreditą. Paaiškėjus, kad partneriai nesąžiningi, paliko įmonę, o bankui pranešė apie atsisakymą nuo laidavimo. Banko darbuotojas Domarkas pasakė, kad reikia tik rašto, kurį jis paliko, todėl manė, kad viskas tvarkoje. Gavus įspėjimą, UAB „Genstatyba“ garantavo, kad grąžins kreditą, tačiau to nepadarė. Jam žinoma, kad bankas siūlė perimti laidavimą kitam direktoriui. Todėl jis pilnai tikėjo, kad nebėra laiduotojas. Žmona sutartį pasirašė tik dėl to, kad susipažino, bankas buvo sakęs, kad be žmonos parašo sutartis nebus pasirašyta.

Atsakovų atstovė adv. N.Pakalkienė prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad  laidavimo prievolė pasibaigė nuo atleidimo nuo jos vykdymo momento. Atsakovė R. J. sutartį pasirašė tik kaip atsakovo sutuoktinė, todėl ji jokiu būdu negali būti atsakovė, ir išieškojimas iš jos turto negali būti vykdomas, o tik iš bendrosios jungtinės nuosavybės. Atstovės nuomone, banko veiksmai buvo rizikingi ir nesąžiningi atsakovo atžvilgiu, kadangi bankas kredito grąžinimą galėjo užsitikrinti turto įkeitimu.  Be to, bankas nepasinaudojo kreditavimo sutartyje numatyta galimybe nusirašyti lėšas iš kitų skolininko banko sąskaitų, nors nuo 2008 m. rugsėjo 11 d. buvo žinoma, kad nedengiamas perviršis. Tokie banko veiksmai padidino atsakovo prievolės mąstą. Atsakovas buvo sąžiningas, nes pranešė bankui apie akcijų perleidimą ir pagrįstai manė, kad prievolė pasibaigė. Mano, kad baudos dalyje taikytina ieškininė senatis, nes perviršis turėjo būti padengtas 2008-09-12.   

 Atsakovo UAB „Genstatyba“ direktorius S.Kasparavičius paaiškino, kad jis direktoriumi tapo nuo 2008 m. rugsėjo 22 d., akcijas įsigijo iš Jankausko, jam nebuvo siūloma laiduoti. Kadangi bendrovė turėjo įsipareigojimų subrangovams, lizingo bendrovėms, sustojo statybų veikla, todėl nebegalėjo grąžinti kredito.

Ieškinys tenkintinas iš dalies. Byloje pateiktų dokumentų pagrindu nustatyta, kad 2008 m. birželio 11 d. buvo pasirašyta sąskaitos kreditavimo sutartis (b.l. 8-17), kuria ieškovas AB SEB bankas suteikė atsakovui UAB „Genstatyba“ 100 000 Lt kredito limitą sąskaitoje iki 2009 m.  birželio 10 d., o kredito gavėjas įsipareigojo padengti perviršį, sumokėti palūkanas, lėšų rezervavimo mokestį ir tinkamai vykdyti kitas sutartyje nustatytas prievoles (sutarties 2.1 punktas). Tą pačią dieną su atsakovu A. J. buvo pasirašyta laidavimo sutartis (b.l. 18-21), kurią patvirtino laiduotojo sutuoktinė R. J. savo parašu. Laidavimo sutartimi atsakovas A. J. įsipareigojo solidariai visu turtu atsakyti bankui ta pačia apimtimi, kaip ir kredito gavėjas kredito sumai ne didesnei kaip 100 000 Lt, jeigu kredito gavėjas, už kurį laiduojama, nevykdys bankui visų savo prievolių ar jų dalies pagal kredito sutartį (laidavimo sutarties 2.1 punktas). Laidavimo sutarties 2.2 p. buvo numatyta, kad laiduotojo atsakomybė pagal sutartį yra solidarioji, t.y. laiduotojas ir kredito gavėjas atsako bankui už kredito gavėjo kreditavimo sutartimi prisiimtus mokėjimo įsipareigojimus kaip solidarūs skolininkai. Ieškovas 2009 m. sausio 14 d. atsakovui UAB „Genstatyba“ pranešė apie kreditavimo sutarties pažeidimus ir nurodė, kad jei per 10 kalendorinių dienų nuo šio įspėjimo dienos nebus pašalinti sutarties pažeidimai, bankas be atskiro įspėjimo nutrauks sutartį (b.l. 22). Įsipareigojimai nustatytu terminu nebuvo įvykdyti, ko neginčija ir atsakovai, todėl sutartis buvo nutraukta nuo 2009 m. sausio 29 d. (b.l. 22-23). Ieškovas 2009 m. vasario 9 d. raštu atsakovams A. J. ir R. J. pateikė reikalavimą padengti skolą (b.l. 24), tačiau skola nėra grąžinta. Todėl įsiskolinimas priteistinas iš atsakovų UAB „Genstatyba“ ir A. J. solidariai, remiantis kreditavimo ir laidavimo sutartimis bei CK 6.6 straipsnio 4 dalimi, 6.63 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktais, 6.81, 6.881 straipsniais. Atsakovė R. J. nėra laidavimo sandorio šalis, todėl ji negali būti pripažinta laiduotoja ir negali atsakyti solidariai, kaip solidariąją prievolę su sutuoktiniu turintis asmuo. Tačiau atsakovės R. J. parašas ant laidavimo sutarties, nurodant, kad ji yra susipažinusi su laidavimo sutartimi ir jos sąlygomis, reiškia, kad A. J. prievolė galės būti vykdoma iš bendro sutuoktinių turto, ką numato CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas. Šioje normoje yra numatyta, kad iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Kadangi CPK 666 straipsnyje numatyta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje, todėl atsižvelgiant į nurodytas CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, sprendime turėtų būti nurodyta išieškojimo galimybė iš bendro sutuoktinių turto.

Atsakovo A. J. argumentai, jog jis banko darbuotojų buvo atleistas nuo laidavimo prievolės įvykdymo CK 6.129 straipsnio pagrindu, atmestini, kaip nustatyta tvarka neįrodyti. Atsakovas teigia, kad įstatymas (CK 6.129 straipsnis) nenumato, kokia forma turėtų būti įformintas atleidimas nuo prievolės įvykdymo. Tačiau CK 6.79 straipsnyje numatyta, kad laidavimo sutartis turi būti rašytinė, o rašytinės formos nesilaikymas laidavimo sutartį daro negaliojančia. Todėl visi sutarties pakeitimai, tame tarpe ir susitarimas dėl atleidimo nuo prievolės pagal laidavimo sutartį turėtų būti įforminami ta pačia įstatymo reikalaujama rašytine forma. Pažymėtina, kad ir pačioje laidavimo sutartyje, jos 6.5 punkte aiškiai numatyta, kad sutarties pakeitimai ir papildymai turi būti daromi raštu ir pasirašomi banko ir laiduotojo. Kadangi atsakovo A. J. atleidimas nuo laidavimo prievolės nėra įformintas raštu, todėl toks susitarimas negali būti įrodinėjamas kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 4 dalis) ir dėl šios priežasties liudytojo J. D., N. J. parodymai neturi įrodomosios reikšmės atsakovo nurodomoms aplinkybėms dėl atleidimo nuo laidavimo prievolės aplinkybėms patvirtinti. Atsakovo A. J. rašytinis pranešimas bankui apie akcijų perleidimą ir prašymas anuliuoti laidavimo sutartį (b.l. 53) negali būti pripažintas rašytiniu įrodymu dėl atleidimo nuo laidavimo prievolės, nes  bankas dėl atsakovo atleidimo nuo prievolės nėra priėmęs jokio sprendimo. Be to, atsakovo nurodytos ir liudytojų patvirtintos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad atleidimas nuo prievolės buvo pareikštas aiškiai ir neabejotinai, ką reikalauja CK 6.129 straipsnio 2 dalis, ir kad tai atliko tinkamai banko įgalioti asmenys. Atsakovo nurodytos ir įrodymais patvirtintos aplinkybės apie akcijų perleidimą (b.l. 49-53)  ir darbo sutarties nutraukimą bei direktorių pasikeitimą (b.l. 57-60) neturi jokios tiesioginės reikšmės laidavimo sutarties galiojimui, todėl šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai neanalizuotini.   

 Atmestini ir atsakovo  argumentai, jog pats bankas, elgdamasis rizikingai ir nesąžiningai, padidino laiduotojo atsakomybės mąstą, dėl ko atsakovas turėtų būti atleistas nuo atsakomybės CK 6.259 straipsnio pagrindu. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta ar jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės tais atvejais, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jo vykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Tai atsakovas grindžia, jo nuomone, rizikingais ir nesąžiningais banko veiksmais, kuomet bankas nepasinaudojo kredito sutarties 6.5 punkte numatyta galimybe pagal parengtus debeto mokėjimo nurodymus nurašyti pagal sutartį mokėtinas sumas iš visų rūšių kredito gavėjo sąskaitų kituose bankuose ir kredito įstaigose. Iš pateiktų UAB „Genstatyba“ banko sąskaitų išrašų matyti, kad šios bendrovės sąskaitose įvairiuose bankuose būta lėšų, tačiau tai neatleidžia laiduotojo nuo atsakomybės pagal laidavimo sutartį. CK 6.80 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laiduotojas turi teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, išskyrus atvejus, kai laiduotojas šios teisės yra atsisakęs, o be to, ši taisyklė netaikoma, jeigu pagrindinio skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarioji. Tokia šios normos formuluotė leidžia daryti išvadą, jog esant solidariajai atsakomybei laiduotojo teisės reikalauti nukreipti išieškojimą į konkretų skolininko turtą yra apribotos, remiantis pačia solidariosios atsakomybės prigimtimi. Be to, atsakovas - laiduotojas laidavimo sutartimi šios teisės yra atsisakęs (laidavimo sutarties 4.2 punktas). Todėl atsakovas, atsisakydamas šios teisės, atsisakė ir galimybės reikalauti prievolės įvykdymo iš konkretaus skolininko turto. Be to, piniginės lėšos buvo atsiradusios skolininko kitų bankų sąskaitose, dėl ko ieškovui buvo apsunkintos galimybės žinoti apie įplaukusias į sąskaitas sumas, kurios, beje, tuoj pat skolininko buvo panaudotos darbo užmokesčiui, mokesčiams sumokėti, kitiems įsipareigojimams įvykdyti. Įrodymų, kad bankas, turėdamas informaciją apie skolininko pinigines lėšas sąskaitose, būtų nepasinaudojęs galimybę jas nurašyti, atsakovas nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Atsakovas prašo taikyti ieškininę senatį baudos išieškojimo dalyje. SEB banko sąskaitos išrašas patvirtinta, kad perviršis (panaudota ir negrąžinta limito dalis) bendrai 14 513 Lt sumai atsirado 2009 m. rugpjūčio 13 d. Pagal kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.6 punktą jis turėjo būti padengtas per 30 kalendorinių dienų, todėl nuo 2009 m. rugsėjo 12 d. prasidėjo ieškininės senaties terminas baudai už perviršį išieškoti (kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.14 punktas), tačiau ieškinys pareikštas tik 2009 m. balandžio 28 d. Kitas perviršio laikotarpis gali prasidėti ne anksčiau kaip kitą dieną po to, kai kredito gavėjas visiškai padengia perviršį ir sumoka iki perviršio padengimo dienos apskaičiuotas palūkanas (kreditavimo sutarties 1.1.16 punktas). Atsižvelgiant į tokias sutarties nuostatas, darytina išvada, jog ieškovas yra praleidęs CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytą 6 mėnesių ieškininės senaties terminą baudai išieškoti, o atsakovas prašo jį taikyti (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Dėl šių priežasčių ieškinio dalis dėl 1  994,28 Lt baudos išieškojimo netenkintina.

Tenkintinas ir ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų įstatymo nustatytas palūkanas. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalis numato 5 procentų dydžio metines palūkanas, o šio straipsnio 2 dalis numato, kad kai šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio palūkanos. Nurodyto dydžio palūkanos ir priteistinos iš atsakovų.

Teisėja vadovaudamasi LR CPK 268, 270 straipsniais,

 

n u s p r e n d ž i a : 

 

            Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Genstatyba“  (įmonės kodas 301122647) ir  A. J. (a.k. (duomenys neskelbtini)) ieškovui  akcinei bendrovei SEB bankas (įmonės kodas 112021238) 103 615,86 Lt skolos, iš atsakovo UAB „Genstatyba“ 6 procentų, o iš atsakovo A. J. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2009 m. balandžio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 3 072,32 Lt žyminio mokesčio, o valstybei -   33,25 Lt pašto išlaidų. Vykdant išieškojimą iš atsakovo A. J., išieškojimą nukreipti į A. J. priklausantį turtą ir į A. J. ir atsakovei R. J. (a.k. (duomenys neskelbtini)) bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą.   

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį sprendimą priėmusį teismą.

 

 

Teisėja                                                                                                          Nijolia Indreikienė        

 

 

    

        

 

           

.  

.