Administracinė byla Nr. A-781-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00154-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. F. (V. F.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. F. (buvusio F.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. F. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d. buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kameros buvo perpildytos, jose buvo antisanitarinės sąlygomis. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, apšvietimo, tualetas nebuvo atskirtas nuo kameros gyvenamo ploto, o rūkantys asmenys buvo laikomi su nerūkančiais. Pasivaikščioti kiemeliuose jis galėjo ribotą laiką, nusiprausti po dušu – tik kartą per savaitę, tačiau dažnai nebūdavo karšto vandens. Dėl šių neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, pablogėjo jo sveikata.
3. Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad anksčiau į teismą nesikreipė nes buvo laikomas laisvės atėmimo įstaigose ir nežinojo, kad gali kreiptis dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apie tokią galimybę pareiškėjas esą sužinojo tik išėjęs iš pataisos namų. Be to, bijojo dėl savo saugumo.
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.
5. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d., todėl praleido 3 metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras, taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K sudariusi sutartį su licencijuota įmone, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims sudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę.
6. Atsakovo atstovas akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d., skundą teismui pareiškėjas padavė 2016 m. sausio 13 d., t. y. praėjus daugiau nei 4 metams nuo galimo savo teisių pažeidimo, tokiu būdu praleidęs ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas per 4 metus būtų veikęs protingai ir sąžiningai, ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki šios bylos iškėlimo, siekdamas ginti savo pažeistas teises.
9. Teismas pareiškėjo argumentus, kad terminą skundui dėl žalos atlyginimo pateikti praleido dėl to, jog nežinojo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų gali kreiptis į teismą, be to, iki 2015 m. lapkričio 24 d. buvo laikomas laisvės atėmimo vietų įstaigose (Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje), taip pat esą bijojo skųstis, vertino kritiškai.
10. Teismo vertinimu, CK 1.124 straipsnyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas yra pakankamas, siekiant pasinaudoti savo pažeistų teisių gynybos priemonėmis. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Skunde pareiškėjas teigia, kad jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus. Taigi jei pareiškėjas jautė tokius išgyvenimus, jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Teismas pažymėjo, kad neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Teismas kritiškai vertino ir tariamą pareiškėjo nežinojimą apie įstatymų turinį, galimybę kreiptis į teismą ginti pažeistas teises, nes neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Taigi įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.
11. Teismas nurodė, kad tai, jog pareiškėjas į teismą dėl žalos priteisimo anksčiau nesikreipė, nes iki 2015 m. lapkričio 24 d. buvo laikomas laisvės atėmimo vietų įstaigose (Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje), savaime negali būti laikoma objektyvia aplinkybe, sutrukdžiusia jam teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kita vertus, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad apie minėtą savo teisę teikti skundus ir prašymus pareiškėjas, būdamas laisvės atėmimo bausmę vykdančioje institucijoje, žinojo ir ja aktyviai naudojosi 2015 m. rugpjūčio 24 d., t. y. dar būdamas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K, šis jo kreipimasis buvo išnagrinėtas 2015 m. rugsėjo 1 d. Taigi pareiškėjo argumentai, kad jis nežinojo apie galimybę skųstis dėl netinkamų kalinimo sąlygų atmestini. Kaip nepagrįstus vertino ir pareiškėjo teiginius, kad į teismą jis nesikreipė, nes bijojo dėl savo saugumo, kadangi jis skunde nedetalizavo ir jokiais įrodymais nepagrindė, kokie konkretūs veiksniai sąlygojo tokios jo baimės atsiradimą. Jokios objektyvios aplinkybės, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, šiuo atveju byloje nenustatytos, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio (pagal pareigas).

III.

12. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti, atnaujinti senaties terminą, kuris buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, ir bylą išnagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į faktines aplinkybes bei pateiktus argumentus ir įrodymus. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (b. l. 134-136).
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nenagrinėjo faktinių aplinkybių dėl žalos pareiškėjui padarymo, tačiau taikė ieškinio senaties terminą. Nurodo, kad jis buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, kameros nuolat buvo perpildytos, antisanitarinės būklės, neužtikrintos higienos sąlygos, netinkamas kamerų apšvietimas. Laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d., kuomet jis buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, jo sveikata buvo žalojama. Tačiau teismas skundo esmės nenagrinėjo, nesigilino į skunde nurodytas aplinkybes ir išdėstytus faktus.
14. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad tik po lygtinio paleidimo iš Pravieniškių pataisos namų, patirtų išgyvenimų ir skausmų galėjo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo. Į teismą jis kreipėsi praėjus tik dviem mėnesiams nuo termino pabaigos. Anksčiau neturėjo galimybės kreiptis su skundu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kadangi atliko laisvės atėmimo bausmę, kelis kartus gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, be to, bijojo dėl savo saugumo ir ateities, kadangi galėjo būti nubaustas pareigūnų. Taip pat pareiškėjas nežinojo, kad gali kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, į Lietuvą jis atvyko iš Rusijos kalėjimo, kur galioja kiti įstatymai, kitos elgesio taisyklės.
15. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 138-141).
16. Atsakovo atstovas atsiliepimą grindžia aplinkybėmis, nurodytomis teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, nepagrindžia prašomos priteisti žalos sumos. Teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes, įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir jas objektyviai įvertinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d., atlyginimo.
18. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis nelaikė svarbiomis, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas. Taip pat teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti terminą, senaties termino neatnaujino, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo ginčijamu laikotarpiu atsakovo atstovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir pareiškėjo skundą atmetė.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir teigia, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, bylos iš esmės nenagrinėjo, nevertino pateiktų byloje įrodymų. Pareiškėjo nuomone, senaties terminas jam turi būti atnaujintas dėl skunde nurodytų svarbių priežasčių.
20. Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (b. l. 134–136). Vertindama šį prašymą nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, pateiktą prašymą, tai, kad pareiškėjas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, pateikto prašymo nepagrindė, pateiktuose procesiniuose dokumentuose nenurodė, kokias aplinkybes jis nori papildomai paaiškinti, pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamu klausimu, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.).
21. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties termino taikymo, akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais)), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2194‑520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
22. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
23. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).
24. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos priteisimo padavė 2016 m. sausio 13 d., prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d.
25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).
26. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, nagrinėjamu atveju spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Pareiškėjo tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais remdamasis jis teigia, kad anksčiau negalėjo kreiptis su skundu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (iš įkalinimo įstaigos paleistas tik 2015 m. lapkričio 24 d., gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, bijojo dėl savo saugumo, nežinojo, kad gali teismine tvarka ginti savo galimai pažeistas teises), nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.
27. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.
28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (lot. ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
29. Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl įrodymų nevertinimo, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.). Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo yra nepagrįsti ir atmestini.
31. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. F. (V. F.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė