Administracinė byla Nr. eA-3381-415/2022
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01040-2021-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.12; 22.4.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugsėjo 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Tauragės rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į iki atleidimo iš tarnybos eitas pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, kasmetinių atostogų paskaičiavimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė panaikinti Tauragės rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktoriaus 2021 m. birželio 7 d. įsakymą Nr. P-163 „Dėl V. J. atleidimo iš Tauragės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); įpareigoti pareiškėją grąžinti į Tauragės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos (toliau – ir Seniūnija) seniūno pareigas; priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2021 m. birželio 8 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; įpareigoti atsakovą paskaičiuoti kasmetines atostogas už priverstinės pravaikštos laiką; iš atsakovo priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas pagal teismui pateiktus dokumentus.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad iki 2021 m. birželio 7 d. jis buvo Tauragės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnas. Administracijos direktoriaus 2021 m birželio 7 d. Įsakymu jis buvo atleistas iš užimamų pareigų dėl paskirtų tarnybinių nuobaudų.
3. Nesutikdamas su skundžiamu Įsakymu, pareiškėjas nurodė, kad darbdaviui 2020 m. lapkričio 25 d. pasiūlius darbo santykius nutraukti šalių susitarimu, o pareiškėjui nesutikus, nes buvo likę tik dveji metai iki pensijos ir tai aktualu dėl stažo skaičiuojant pensiją, siekiant jį atleisti iš užimamų pareigų, tuo pačiu laikotarpiu buvo pradėti keli tarnybiniai patikrinimai. Administracijos direktorius 2021 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. P-160 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Tauragės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnui V. J.“, 2021 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. P-161 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Tauragės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnui V. J.“, 2021 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. P-162 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Tauragės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnui V. J.“ pareiškėjui paskyrė tarnybines nuobaudas. Tarnybinio nusižengimo tyrimai buvo pradėti siekiant atleisti jį iš seniūno pareigų. Tarnybinės nuobaudos paskirtos nepagrįstai, nesant neteisėtų veiksmų, taigi nesant tarnybinio nusižengimo sudėties. Todėl atsakovo veiksmai yra neteisėti, pažeidžiantys pareiškėjo teises ir garantijas. Kadangi nuobaudos buvo paskirtos neteisėtai ir nepagrįstai, tai ir Įsakymas dėl atleidimo iš užimamų pareigų taip pat yra nepagrįstas ir neteisingas, pažeidžiantis pareiškėjo teises.
4. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, prašė priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. priteisti iš atsakovo pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2021 m. birželio 8 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
5. Dėl neturtinės žalos pareiškėjas nurodė, kad, paskyrus nepagrįstas tarnybinės nuobaudas ir atleidus iš užimamų pareigų, jis patyrė didžiulį stresą ir iki šiol besitęsiančią nervinę įtampą, jam pablogėjo sveikata, teko kreiptis į gydymo įstaigą, vartoti vaistus. Atsakovas darė labai didelį psichologinį spaudimą, kadangi, nesutikus išeiti iš užimamų pareigų abiejų šalių susitarimu, buvo siekiama bet kokiomis priemonėmis ir būdais pareiškėją atleisti dėl neva jo kaip seniūno pareigų atlikimo. Pareiškėjas tikėjosi, kad bus sudaryta galimybė jam dirbti (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pareigose iki sueis senatvės pensijos amžius. Pareiškėjas Seniūnijoje dirbo daugiau kaip 26 metus. Pareiškėjas dėl amžiaus turi ribotas persikvalifikavimo galimybes, jam gali būti sudėtinga susirasti kitą darbą.
6. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Taip pat prašė, jeigu pareiškėjo atleidimas iš darbo būtų pripažintas neteisėtu, negrąžinti pareiškėjo į darbą. Atsakovas prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
7. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad nuo 1995 m. gegužės 24 d. iki 2021 m. birželio 7 d. pareiškėjas buvo Seniūnijos seniūnas. Nors pareiškėjo atžvilgiu darbo pareigų pažeidimų procedūros nebuvo vykdomos, Administracija buvo nepatenkinta pareiškėjo darbu, nes Seniūnijai buvo vadovaujama vangiai, nerodoma jokia iniciatyva, nevykdomi projektai. Priekaištai seniūnui buvo išsakomi žodžiu, tačiau situacija nesikeitė. Pareiškėjo elgesys tarnybinių pareigų atlikimo metu nebuvo suderinamas su savivaldybės vertybėmis, pareiškėjas diskreditavo ir menkino Seniūnijos ir savo paties, kaip vadovaujamas pareigas užimančio darbuotojo, poziciją. Kilus abejonėms, ar pareiškėjas sugebės pasikeisti, 2020 m. lapkričio 25 d. jam buvo įteiktas pasiūlymas nutraukti darbo santykius šalių susitarimu, tačiau pareiškėjas šio pasiūlymo nepriėmė.
8. Atsakovo teigimu, joks spaudimas nutraukti darbo santykius pareiškėjui nebuvo daromas. Pareiškėjui kelios tarnybinės nuobaudos buvo paskirtos už skirtingus (tame tarpe ir tęstinius) pažeidimus. Ta aplinkybė, jog pareiškėjas tapo nedarbingu dėl ligos, gavus informaciją apie jo atžvilgiu pradėtą tyrimą dėl galimo pažeidimo, buvo labiau susijęs ne su liga, o su siekimu išvengti atsakomybės.
9. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimai buvo pradėti, remiantis vidaus audito ataskaitomis ir tarnybiniu pranešimu, tarnybinės nuobaudos paskirtos, laikantis teisės aktais nustatytų procedūrų, gavus tyrimo išvadas, kad pareiškėjas padarė tarnybinius nusižengimus.
10. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 218 straipsnio 4 dalimi, prašė pareiškėjo negrąžinti į Seniūnijos seniūno pareigas tuo atveju, jeigu pareiškėjo atleidimas iš darbo būtų pripažintas neteisėtu.
11. Atsakovo teigimu, pareiškėjo prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas, be to, reikalaujama priteisti suma yra akivaizdžiai per didelė. Pareiškėjui paskirtos nuobaudos buvo paskirtos teisėtai ir pagrįstai, t. y. būtent dėl pareiškėjo padarytų daugybinių pažeidimų. Pareiškėjui nutraukti darbo santykius abiejų šalių susitarimu buvo pasiūlyta po to, kai atsakovas gavo informaciją apie tarp pareiškėjo ir kito darbuotojo įvykusį konfliktą – muštynes darbo metu, dėl to buvo iškviesti policijos pareigūnai ir minėtas įvykis buvo paviešintas ,,Tauragės kurjeris“ dienraštyje bei buvo pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas. Po pareiškėjo atsisakymo nutraukti darbo santykius šalių susitarimu, atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, kad atleistų pareiškėją iš darbo kitais pagrindais. Nagrinėjama situacija galėjo sukelti pareiškėjui stresą, tačiau šį stresą sukėlė ne netinkami atsakovo veiksmai, o paties pareiškėjo supratimas, kad jis padarė ne vieną pareigų pažeidimą ir už tai jam gali būti taikoma atsakomybė.
II.
12. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą patenkino iš dalies – panaikino Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2021 m. birželio 7 d. įsakymą Nr. P-163 „Dėl V. J. atleidimo iš Tauragės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pareigų“; pareiškėjo negrąžino į eitas pareigas; jam iš atsakovo priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (šio teismo sprendimo įsiteisėjimo diena) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, iš šios sumos išskaičiavus pareiškėjui išmokėtą išeitinę išmoką (jeigu tokia buvo išmokėta) ir piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, atsakovą įpareigojo apskaičiuoti mokesčius valstybei; kitą skundo dalį atmetė; pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkino.
13. Teismas nustatė, kad Įsakymas priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 33 straipsnio 4 dalimi, 51 straipsnio 1 dalies 15 punktu, atsižvelgus į Administracijos direktoriaus 2021 m. birželio 7 d. įsakymą Nr. P-161 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Tauragės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnui V. J.“ ir Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2021 m. birželio 7 d. įsakymą Nr. P-162 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Tauragės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnui V. J.“.
14. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusiu Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-972-789/2022 Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2021 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. P-161 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Tauragės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnui V. J.“ pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas pakeista į tarnybinę nuobaudą – papeikimą, o Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2021 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. P-162 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Tauragės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnui V. J.“ paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas pakeista į tarnybinę nuobaudą – papeikimą.
15. Įvertinęs VTĮ 33 straipsnio 4 dalies nuostatas, teismas sprendė, kad, nežiūrint į tai, jog yra konstatuota, kad pareiškėjas padarė tarnybinius nusižengimus, padaryti nusižengimai nebuvo pripažinti šiurkščiais, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog prieš tai nors kartą per paskutinius 12 mėnesių pareiškėjui buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, Įsakymas negali būti laikytinas teisėtu, todėl naikintinas.
16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pažeistų teisių neteisėtai atleidus iš buvusių pareigų gynimo būdo (neteisėtų padarinių šalinimo būdo) parinkimas, atsižvelgiant į DK 218 straipsnio nuostatas, yra teismo diskrecija, kuri įgyvendinama, vertinant byloje susiklosčiusių aplinkybių visumą ir atsižvelgiant į siekį veiksmingai apginti valstybės tarnautojo teises. Teismas nurodė, kad pareiškėjo negrąžinti į Seniūnijos seniūno pareigas prašo atsakovas, pateikęs Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2021 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. P-275 „Dėl L. B. priėmimo į Tauragės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pareigas“, kuris patvirtina, kad nuo 2021 m. spalio 11 d. į Seniūnijos seniūno pareigas yra priimtas kitas asmuo. Atsižvelgęs į tai bei vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 dalimi, teismas pareiškėjo į Seniūnijos seniūno pareigas negrąžino ir laikė iš tarnybos atleistu šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
17. Teismas nurodė, kad darbdaviui, neteisėtai atleidusiam darbuotoją iš darbo, yra taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai, inter alia (be kita ko), Darbo kodekse įtvirtintas reikalavimas darbdaviui išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. Teismas sprendė, kad esant nurodytam pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindui, pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, iš šios sumos išskaičiuojant pareiškėjui išmokėtą išeitinę išmoką (jeigu tokia buvo išmokėta) ir piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, atskaičius mokesčius valstybei.
18. Spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.246–6.248, 6.249 straipsniais, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas pažymėjo, jog yra neatmestina galimybė, kad atleidimas iš pareigų pareiškėjui sukėlė stresą, neigiamų išgyvenimų, tačiau nebuvo paneigta, jog pareiškėjas padarė kelis tarnybinius nusižengimus. Teismas akcentavo, kad Įsakymas pripažintas neteisėtu, Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-972-789/2022 sušvelninus pareiškėjui paskirtas nuobaudas, todėl, teismas vertino, kad pareiškėjo atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu pats savaime lemia reikalavimo atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą patenkinimą. Teismas pažymėjo, kad nėra įrodyta, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimas buvo tiesioginė atsakovo neteisėtų veiksmų pasekmė, todėl teismas darė išvadą, kad Įsakymo pripažinimas neteisėtu ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimas yra pakankama satisfakcija.
19. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas per Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 41 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą išlaidų apskaičiavimą bei pagrindimą patvirtinančių dokumentų nepateikė, todėl jo prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas netenkino. Teismas konstatavo, kad bylos pobūdis nesuteikė pagrindo atsakovui atstovauti pasitelkti advokatą, todėl atsakovo prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas netenkino.
III.
20. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 25 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas atmestas, ir priimti naują sprendimą – visa apimtimi patenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias patvirtinantys dokumentai bus pateikti ABTĮ nustatyta tvarka.
21. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
21.1. Dėl negrąžinimo į iki atleidimo eitas pareigas teismas nevertino, jog atsakovas pareiškėją atleido neteisėtai, darydamas psichologinį spaudimą. Tai, jog buvo daromas spaudimas, patvirtina pateikti dokumentai, kad buvo siekiama pareiškėją atleisti bendru sutarimu, tačiau jam nesutikus ir atsisakius pasirašyti susitarimą prasidėjo tarnybinio nusižengimo tyrimai, atsakovas pareiškėjui paskyrė tarnybines nuobaudas, kurios buvo pakeistos. Apie tai, kad pareiškėjas nesutinka su individualiais teisės aktais dėl nuobaudų paskyrimo ir juos ginčija, atsakovas sužinojo 2021 m. liepos mėn., t. y. iki priimant naują (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnę ir netgi prieš paskelbiant konkursą į šias pareigas. Tačiau atsakovas ir toliau tendencingai siekė bet kokiomis priemonėmis užkirsti kelią pareiškėjui grįžti į tarnybą ir paskelbė konkursą šioms pareigoms užimti, nors žinojo, kad pareiškėjas būtų pasirengęs grįžti į šias pareigas toliau dirbti. Teismas taip pat neįvertino pareiškėjo išsakytų argumentų, kad iki senatvės pensijos tuo metu buvo likę keleri metai ir tai apsunkina darbo paieškas. Be to, pareiškėjo valstybės tarnybos stažas yra ne vieneri metai, todėl toks atsakovo elgesys ne tik užkerta kelią susirasti darbą iki senatvės pensijos, tačiau taip pat gauti užtarnautas socialines garantijas, kurias užsidirbo sąžiningai ir atsakingai dirbdamas valstybės tarnyboje.
21.2. Dėl kasmetinių atostogų ir piniginės kompensacijos išskaičiavimo teismas nepateikė argumentų, kuriais remiantis priėmė tokį sprendimą. Teismo sprendimas išskaičiuoti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas iš priverstinės pravaikštos laiko yra neteisingas, kadangi pablogina pareiškėjo padėtį, nes pagal susidariusią situaciją pareiškėjas nesinaudojo kasmetinėmis atostogomis, o buvo neteisėtai atleistas. Pareiškėjui nesumokėjus už visą pravaikštos laiką, būtų pažeidžiamos DK 127 straipsnio nuostatos, t. y. teisė į kasmetines atostogas ir už jas priklausiančios kompensacijos.
21.3. Teismas neteisingai įvertino aplinkybes dėl neturtinės žalos ir neteisingai priėmė sprendimą nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas pažymi, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų.
21.4. Teismas nepagrįstai nepriteisė bylinėjimosi išlaidų, nors pareiškėjo pagrindinės išlaidos buvo susijusios su žyminio mokesčio sumokėjimu, o rašytiniai įrodymai buvo pateikti kartu su skundu.
2. Atsakovas Tauragės rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias patvirtinantys įrodymai bus pateikti vėliau.
3. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:
23.1. DK 218 straipsnio 4 dalis imperatyviai numato, jog neteisėtai atleistas darbuotojas negali būti grąžintas į darbą, jeigu to prašo darbdavys. Tai patvirtina ir naujausia teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-96-552/2022). Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą suformulavo prašymą pareiškėjo negrąžinti į darbą bei 2022 m. kovo 25 d. pateikdamas teismui rašytinius paaiškinimus pakartojo šį prašymą, nurodydamas ir svarias priežastis, dėl kurių pareiškėjas negali būti grąžinamas į darbą. Be to, pareiškėjo buvusi darbo vieta (seniūno) nėra laisva, t. y. į šią darbo vietą yra priimtas kitas darbuotojas, kuris jau nuo 2021 m. spalio 11 d. (daugiau nei 9 mėn.) atsakingai eina seniūno pareigas. Pareiškėjo grąžinimas į šią poziciją pažeistų ne tik savivaldybės, bet ir šio darbuotojo interesus. Tai, kad prieš tai atsakovas siekė nutraukti darbo sutartį palankesniu pareiškėjui pagrindu (šalių susitarimu), rodo ne tariamą psichologinį spaudimą, o atsakovo geranoriškumą. Pareiškėjo galimi ketinimai ginčyti jo atleidimą iš darbo nesukėlė atsakovui pareigos nepriimti naujo darbuotojo ir neužtikrinti viešo intereso. Pareiškėjo amžius neturi jokios reikšmės sprendžiant grąžinimo į darbą klausimą.
23.2. Teismas pareiškėjo pažeistą teisę į darbą apgynė DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytu būdu – priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Ši teisės norma papildomų sąlygų ginant pažeistas asmens teises nenumato, todėl remiantis ja teigti, kad per priverstinės pravaikštos laikotarpį, kurį nulėmė neteisėtas ar nepagrįstas atleidimas, asmuo įgyja teisę į kasmetines atostogas, nėra teisinio pagrindo. Tai pabrėžė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-2377-756/2016. Nors neteisėto atleidimo sankcija yra vadinama priverstine pravaikšta, tačiau faktiškai šiuo laikotarpiu darbo santykiai jau yra pasibaigę, darbuotojas jokių darbinių funkcijų nevykdo ir turi teisę ir galimybę dirbti kitur. Atitinkami negali būti laikoma, kad šiuo laikotarpiu darbuotojas kaupia kasmetines atostogas ir vėliau įgyja teisę į piniginę kompensaciją, nes toks aiškinimas būtų nelogiškas ir neprotingas.
23.3. Nagrinėjama situacija galėjo sukelti pareiškėjui stresą, tačiau šį stresą sukėlė ne kokie nors netinkami atsakovo veiksmai, o paties pareiškėjo supratimas, kad jis padarė ne vieną pareigų pažeidimą ir už tai jam gali būti taikoma atsakomybė. Pareiškėjo reikalaujamas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra nepagrįstas ir neatitinka protingumo kriterijaus.
23.4. Remiantis ABTĮ 36 straipsnio 4 punktu, žyminis mokestis nėra mokamas dėl valstybės tarnautojų ir pareigūnų kreipimųsi, kai tai susiję su tarnybos teisiniais santykiais. Taigi, pareiškėjas neprivalėjo mokėti žyminio mokesčio, o jeigu tokį sumokėjo, žyminis mokestis turi būti grąžintas, o ne priteistas iš atsakovo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
4. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
5. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl negrąžinimo į iki atleidimo eitas pareigas, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, kai teismas nustato, jog valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos yra neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš Darbo kodekso 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse (numeracija ankstesnėje Darbo kodekso redakcijoje – 300 straipsnio 3 ir 4 dalys) numatytų valstybės tarnautojo teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3147/2012, išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017). Teismai, parinkdami vieną iš šių alternatyvių valstybės tarnautojo teisių gynimo būdų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti ir siekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas, šie teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų (tarnautojų) interesams ginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-329/2013, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016). Pažymėtina, jog, nustačius bent vieną iš DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų alternatyvių sąlygų, t. y. kad 1) darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių; kad 2) grąžinus į darbą, darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti; arba kad 3) darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, - teismas negali taikyti pagrindinio darbuotojo pažeistų teisių atkūrimo būdo – grąžinimo į ankstesnes pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3946-968/2019). Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje taip pat aiškinama, kad pasitikėjimo pareiškėju trūkumas grąžinus į buvusias pareigas gali nulemti nepalankių sąlygų dirbti susidarymą, kas atitinka DK 218 straipsnio 4 dalies numatytas sąlygas (žr., pvz., 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-96-552/2022).
6. Šio LVAT praktikoje formuojamo teisės aiškinimo kontekste vertinant pareiškėjo argumentus, nurodytus Nutarties 21.1 punkte, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovo prašymas negrąžinti pareiškėjo į pareigas, iš kurių jis buvo neteisėtai atleistas, yra teisinis pagrindas netaikyti pagrindinio darbuotojo pažeistų teisių atkūrimo būdo – grąžinimo į ankstesnes pareigas.
7. Dėl šios Nutarties 21.2 punkte nurodytų pareiškėjo argumentų.
27.1. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, iš šios sumos išskaičiuojant piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, atskaičius mokesčius valstybei.
27.2. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė jokių motyvų, kokiu teisiniu pagrindu negrąžinus pareiškėjo į ankstesnes pareigas paneigiama pareiškėjo teisė į piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.
27.3. Vadovaujantis DK 127 straipsnio 6 dalimi (Valstybės tarnybos įstatymo 6 str. 1 d.), kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija draudžiama, išskyrus darbo santykių pasibaigimą, kai darbuotojui sumokama kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas ar jų dalį, su šio straipsnio 5 dalyje nustatytais apribojimais.
27.4. Šiuo atveju pareiškėjas negrąžintas į seniūno pareigas, taigi jam privalo būti išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas, vadovaujantis DK 127 straipsnio 6 dalimi.
27.5. Pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo sprendė, kad priteistina vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, suma mažintina piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas dydžiu. Todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinama.
8. Dėl neturinės žalos.
28.1. Vadovaujantis DK 217 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nagrinėdamas darbo ginčus dėl teisės, darbo ginčą nagrinėjantis organas turi teisę priteisti padarytą turtinę ar neturtinę žalą. DK 151 straipsnyje įtvirtinta bendroji darbo sutarties šalių pareiga atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą žalą, taip pat ir neturtinę žalą.
28.2. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos, įtvirtintos CK 6.246–6.248 ir 6.249 straipsniuose (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir neturtinė žala).
28.3. Pareiškėjas prašo priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos, kurią jis patyrė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų. Pareiškėjas skunde nurodo, kad pradėjus tarnybinį patikrinimą be jokio teisėto pagrindo jis sulaukė įvairių grasinimų ir spaudimo palikti pareigas. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš neteisėto tarnybinio patikrinimo atlikimo ir su tuo susijusių institucijos veiksmų, todėl, jo įsitikinimu, faktinės bylos aplinkybės patvirtina jam padarytos neturtinės žalos faktą. Pareiškėjas teigia, kad dėl atsakovo veiksmų jis patyrė stresą, nervinę įtampą, pablogėjo jo sveikata, dėl ko jis turėjo kreiptis į gydymo įstaigą ir vartoti vaistus.
28.4. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo spendimo nurodytus argumentus, kad nėra įrodyta, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimas buvo tiesioginė atsakovo neteisėtų veiksmų pasekmė, o Įsakymo pripažinimas neteisėtu ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimas yra pakankama satisfakcija, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo dalį dėl neturinės žalos atlyginimo iš esmės atmetė pagrįstai. Kitokiam įrodymų vertinimui teisėjų kolegija nemato teisinio pagrindo (ABTĮ 56 str. 7 d.).
9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nepriteisė bylinėjimosi išlaidų, nors pareiškėjo pagrindinės išlaidos buvo susijusios su žyminio mokesčio sumokėjimu, o rašytiniai įrodymai buvo pateikti kartu su skundu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 4 dalyje nustatyta, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai, pareiškimai) dėl valstybės tarnautojų ir pareigūnų kreipimųsi, kai tai susiję su tarnybos teisiniais santykiais. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai žyminis mokestis sumokėtas už skundą (prašymą, pareiškimą), kuris žyminiu mokesčiu neapmokestinamas. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas už skundą sumokėjo 30 Eur, už apeliacinį skundą – 15 Eur žyminio mokesčio, nors pareiškėjo skundas ir apeliacinis skundas žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sumokėtas žyminis mokestis už skundą ir apeliacinį skundą (viso 45 Eur) pareiškėjui grąžintinas.
10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimą pagrindžiančių dokumentų, todėl prašymas netenkinamas (ABTĮ 41 str. 1 d.).
11. Atsakovas prašo priteisti 1 203,47 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą.
12. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, t. y. bylinėjimosi išlaidas.
13. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Kiekviena administracinio proceso šalis turi galimybę pasirinkti, ar ji ves bylą pati, ar pasitelks atstovą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/2008).
14. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 konstatavo, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas. Viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką.
15. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo visas galimybes valstybės tarnybos pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą jo interesams. Iš atsakovo internetiniame puslapyje pateikiamos informacijos matyti, kad Tauragės rajono savivaldybės administracijoje yra Teisės skyrius, kurio viena iš funkcijų – pagal įgaliojimą atstovauti Tauragės rajono savivaldybės institucijoms teismuose. Atsakovas neįrodė, kad jo interesams negalėjo atstovauti savivaldybės administracijos teisininkas. Taigi atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nagrinėjamu atveju nebuvo jokios objektyvios būtinybės (byla nėra ypatingai sudėtinga, nebuvo keliama nauja teisinė problematika, galinti turėti itin reikšmingos įtakos atsakovo administravimo funkcijų vykdymui arba viešajam interesui) naudotis advokatų paslaugomis, todėl prašymas priteisti iš pareiškėjo atstovavimo išlaidas netenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 25 d. sprendimo dalį, kuria iš pareiškėjui V. J. priteistos vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, sumos išskaičiuojama piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas.
Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Grąžinti pareiškėjui V. J. už skundą ir apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį – 45 Eur (keturiasdešimt penkis eurus).
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Beata Martišienė
Dainius Raižys