Civilinė byla Nr. 3K-3-219-313/2015

                                                        Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00481-2012-6

                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 30.11; 51

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. A. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. A. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių vandenys“ ir Šiaulių rajono savivaldybei, tretieji asmenys I. J. , V. Z. , V. S. , I. O. , R. R. , S. M. , N. B. , G. P. ir Šiaulių miesto savivaldybė, dėl nuostolių priteisimo, naudojimosi vandentiekio bei nuotekų tinklais tvarkos bei sąlygų nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami klausimai dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų naudojimo tvarkos nustatymo bei su jų naudojimu susijusių savivaldybės, vandens tiekėjo bei trečiųjų asmenų vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų savininkų santykių tvarkymo.

Ieškovas G. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams UAB „Šiaulių vandenys“ bei Šiaulių rajono savivaldybei, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovų 58 170 Lt nuostolių atlyginimą; 2) nustatyti, kad atsakovai atlygintinai naudoja ieškovui nuosavybės teise priklausančius inžinerinius tinklus (nuotekų, lietaus, buitinių nuotekų šalinimo tinklus, nuotekų valymo įrenginius, vandentiekio trasą), esančius Šiaulių rajono savivaldybės Aukštelkės kaime, o 9224,71 Lt per mėnesį dydžio nuomos mokestis mokamas nuo kreipimosi į teismą dienos iki ginčo infrastruktūros išpirkimo dienos; 3) įpareigoti atsakovus savo lėšomis padengti visas su ginčo infrastruktūros naudojimu (eksploatavimu) susijusias išlaidas; 4) nustatyti, kad atsakovai atsako tretiesiems asmenims už žalą, padarytą naudojantis (eksploatuojant) minėta infrastruktūra.

Ieškovas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklausė žemės ūkio paskirties 8,4622 ha žemės sklypas Šiaulių rajono savivaldybės Aukštelkės kaime. Šiaulių rajono savivaldybės taryba 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T-313 pritarė šio sklypo paskirties keitimui, jo suformavimui į atskirus, mažesnio ploto sklypus, taip pat nustatė, kad detalųjį planą, inžinerinės infrastruktūros specialiuosius planus (elektros tiekimo, vandentiekio ir nuotekų tinklų sistemos, gatvių ir privažiavimų planai), techninius projektus bei šių objektų statybą turi finansuoti sklypo savininkas. Vykdydamas šį sprendimą, ieškovas sau priklausančiame žemės sklype savo lėšomis įrengė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą. Ieškovo teigimu, dalis šių inžinerinių tinklų (vandentiekio trasa) nuo 2007 m. yra prijungta prie Šiaulių miesto vandentiekio tinklų, atsakovas UAB „Šiaulių vandenys“ šiuos ieškovui nuosavybės teise priklausančius tinklus naudoja savo komercinei veiklai ir atlygintinai tiekia vartotojams geriamąjį vandenį (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 14 punktas, 22 straipsnis), tačiau ieškovui priklausančios dalies pajamų nemoka (CK 4.53 straipsnio 2 dalis). Taip pat ieškovas nurodė, kad nuotekų šalinimo tinklai nėra prijungti prie bendros Šiaulių miesto nuotekų tvarkymo infrastruktūros, tačiau jie tarnauja visuomenės poreikiams, viešajam interesui. Ieškovo teigimu, nuo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų naudojimo pradžios šiuos tinklus jis prižiūri savo lėšomis, kas mėnesį moka už patiektą elektros energiją, kuri reikalinga nenutrūkstamai nuotekų siurblinės bei nuotekų valymo įrenginių veiklai užtikrinti, padengia susikaupusio dumblo surinkimo ir išvežimo išlaidas, moka nekilnojamojo turto mokestį. Išlaidos tenka tik jam, nors ieškovui priklausančius nuotekos tinklus naudoja apie 1200 gyventojų. Ieškovui privalo būti atlyginama už šių paslaugų teikimą, nes, atsižvelgiant į tai, jog pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatas į viešojo vandens tiekimo teritorijas įtraukiamos gyvenamosios vietovės, kuriose geriamuoju vandeniu aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų (Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, 2 straipsnio 20 punktas, 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tokių paslaugų teikimo pareiga yra įstatymais priskirta savivaldybei ar jos kontroliuojamai įmonei (šiuo atveju UAB „Šiaulių vandenys“) (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punktas, 8 straipsnio 1, 4, 5 punktai; Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis). Ieškovas nurodė, kad atsakovas, neatlygintinai naudodamas ginčo inžinerinius tinklus savo komercinei veiklai, nepagrįstai, nesąžiningai praturtėjo jo sąskaita, todėl privalo atlyginti 58 170 Lt nuostolių (CK 6.242 straipsnio 1 dalis, 6.249 straipsnio 2 dalis); be to, egzistuoja visos įstatyme įtvirtintos sąlygos teismui nustatyti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimosi sąlygas bei tvarką, t. y. nustatyti, kad atsakovai šia infrastruktūra naudojasi atlygintinai (nuomos teisiniai santykiai).

Atsakovas UAB ,,Šiaulių vandenys“ su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad ginčo tinklus tiekdamas geriamąjį vandenį naudoja teisėtai, nes ieškovas, suderinęs projektavimo sąlygas bei davęs sutikimą gyventojams sudaryti sutartis dėl geriamojo vandens tiekimo su atsakovu, sutiko, kad gyventojų individualių namų vandentiekio tinklai būtų prijungti prie jam nuosavybės teise priklausančių vandentiekio tinklų. Atsakovo teikiama paslauga naudojasi tik 24 gyventojai, todėl, atsižvelgiant į atsakovo iš šių paslaugų teikimo gaunamas pajamas, ieškovo reikalavimas nuomoti vandentiekio tinklus atsakovui būtų ekonomiškai nenaudingas, atsakovas patirtų didžiulius nuostolius. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovui priklausantys nuotekų tinklai yra vietinio naudojimo, atsakovas iš jų negauna jokių pajamų.

Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybė prašė ieškinį atmesti, nurodydamas, kad galiojantys teisės aktai nenustato jo pareigos išpirkti iš kitų asmenų ar nuomoti jų sukurtus inžinerinius tinklus. Šalys nebuvo pasirašiusios jokių sutarčių, pagal kurias atsakovas įsipareigotų atlyginti inžinerinių tinklų statybos išlaidas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas 2005 m. kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybę dėl sau priklausančio 8,4622 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo paskirties keitimo ir sklypų gyvenamųjų namų kvartalo statybai suformavimo. Šiaulių rajono savivaldybės taryba 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T-313 „Dėl gyvenamųjų namų kvartalo detaliojo plano rengimo“ pritarė sklypo paskirties keitimui ir nustatė, kad detalųjį planą, inžinerinės infrastruktūros specialiuosius planus, techninius projektus bei šių objektų statybą finansuoja sklypo savininkas. Ieškovas, būdamas verslininkas ir plėtodamas savo verslą, sau priklausančiame žemės sklype suformavo 64 sklypus gyvenamiesiems namams statyti, įrengė elektros tiekimo, dujų, vandentiekio, vietinius nuotekų šalinimo tinklus, paviršinio vandens nuvedimo sistemas, gatves ir privažiavimus ir, vykdydamas savo komercinę veiklą, 28 sklypus pardavė. Teismas, įvertinęs ieškovo sudarytų sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas, nustatė, kad individualaus gyvenamojo namo projektavimo sąlygas pirkėjai buvo suderinę su ieškovu, kuris sutiko, kad sklypus įsigiję asmenys neatlygintinai naudotųsi jo įrengtais tinklais ir komunikacijomis, gautų viešąsias paslaugas. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovui nuosavybės teise priklausantys inžineriniai tinklai prie atsakovo UAB ,,Šiaulių vandenys“ eksploatuojamų tinklų buvo įrengti ir prijungti paties ieškovo iniciatyva, prašymu ir lėšomis, siekiant įgyvendinti verslo projektą ir gauti kuo didesnį pelną iš parduodamų žemės sklypų. Ieškovas, gaudamas projektavimo technines sąlygas tinklams įrengti ir prisijungti prie viešo vandentiekio ir nuotekų tinklo, suderinęs projektavimo sąlygas su įsigijusiais iš jo sklypus savininkais bei duodamas jiems sutikimą, išreiškė savo valią sau priklausančią vandentiekio infrastruktūrą prijungti prie atsakovo infrastruktūros ir sutikimą, kad gyventojų individualių namų vandentiekio tinklai bus prijungti prie jam nuosavybės teise priklausančių vandentiekio tinklų. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas ir tretieji asmenys ginčo tinklais naudojasi teisėtai, todėl, nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, nėra pagrindo taikyti CK 6.249 straipsnyje įtvirtintą atsakomybę.

Spręsdamas dėl atsakovo savivaldybės pareigos teikti gyventojams viešąsias paslaugas (geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas) ir atlygintinai nuomotis ieškovui priklausančius ginčo inžinerinius tinklus, teismas išaiškino, kad jeigu privatus ar kitas verslo subjektas nusprendė savo lėšomis ir iniciatyva sukurti gyvenamąjį kvartalą ir šio kvartalo gyventojų reikmėms reikalingą inžinerinę infrastruktūrą, plėtodamas tokį projektą jis turėjo numatyti ir įrengtos savo lėšomis bendros kvartalo naudojimo reikmėms infrastruktūros teisinį statusą, iš anksto tai aptaręs su vietos savivalda. Nesant tokio išankstinio savanoriško susitarimo tarp vietos savivaldos ir projekto plėtotojo, vėlesni detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus vienašališki reikalavimai nelemia tokios savivaldybės pareigos. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas tokio susitarimo su Šiaulių rajono savivaldybe nebuvo sudaręs, todėl sprendė, kad ieškovas negali reikalauti tokios savivaldybės pareigos.

Teismas taip pat pripažino nepagrįstais ieškovo teiginius, kad jo įrengtais inžineriniais tinklais naudojasi apie 1200 Aukštelkės gyventojų, todėl atsakovai, vykdydami Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatas, privalo tokioms teritorijoms tiekti vandenį ir įrengti inžinerinius tinklus, išpirkti ar naudoti tik atlygintinai jau esamus ir priklausančius privatiems asmenims tinklus. Teismo teigimu, ieškovas inžinerinius tinklus įrengė sau priklausančiame žemės sklype, su atsakovu UAB ,,Šiaulių vandenys“ sutartis dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo ieškovo inžineriniais tinklais yra sudarę tik aštuoni asmenys, nei Šiaulių rajono, nei Šiaulių miesto savivaldybių vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros specialiuosiuose planuose artimiausiu metu nėra nustatyta tokių tinklų plėtra į ginčo teritorijas. Todėl, teismo nuomone, teisės aktai nesukuria atsakovams pareigos atlygintinai naudoti ar perimti savivaldybės nuosavybėn ginčo tinklus.

Teismas taip pat atmetė ieškovo teiginius dėl atsakovo UAB „Šiaulių vandenys“ nepagrįsto praturtėjimo ir gaunamos ekonominės naudos, atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamame objekte yra sudarytos tik 8 sutartys ir tik dėl geriamojo vandens tiekimo, atsakovo teikiama paslauga naudojasi 24 gyventojai, todėl iš viso atsakovas gauna 161,5 Lt per mėnesį pajamų; ieškovo nurodyta vieno mėnesio ieškovui priklausančio vandentiekio tinklų nuomos kaina sudaro 1615 Lt, o buitinių nuotekų šalinimo tinklų vieno mėnesio nuomos kaina yra 1853 Lt. Dėl to ieškovo reikalaujama sudaryti tinklų nuomos sutartis atsakovui būtų ekonomiškai nenaudinga, lemtų didžiulius nuostolius, dėl ko galimai turėtų būti branginamas vanduo kitiems vartotojams ir būtų pažeistas viešasis interesas. Be to, tokiais veiksmais būtų pažeidžiamas ir sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. liepos 17 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija, remdamasi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, 13 straipsniu, išaiškino, kad išperkant geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo objektus ar sudarant sutartis dėl tokių objektų naudojimo yra būtina savivaldybės iniciatyva ir šie objektai turi būti reikalingi viešajam vandens tiekimui. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, kad atsakovas UAB ,,Šiaulių vandenys“ yra sudaręs aštuonias sutartis dėl geriamojo vandens tiekimo ieškovui priklausančiais inžineriniais tinklais, šios paslaugos teikiamos tik 24 gyventojams, parduoti tik 28 iš 65 žemės sklypų, o gyventojai neprivalo jungtis prie šių inžinerinių tinklų ir turi teisę apsirūpinti šiomis paslaugomis individualiai (pvz., įsirengti gręžinį), teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovo nuosavybės teise valdomi geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektai nėra reikalingi viešojo vandens tiekimui Geriamojo vandens įstatymo prasme, todėl, esant tik ieškovo reikalavimui, nėra sąlygų nustatyti naudojimosi ginčo infrastruktūra sąlygas ir tvarką, kaip nustatyta šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (CPK 185 straipsnis, CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Kolegijos nuomone, sprendžiant dėl viešųjų paslaugų teikimo yra aktualus faktinis asmenų, kurie naudojasi ginčo inžineriniais tinklais, skaičius, o ne ateityje tikėtinas, todėl nurodytos išvados dėl būtinybės nustatyti atsakovo naudojimosi ginčo tinklais tvarką nepaneigia aplinkybė, jog inžineriniai tinklai yra suprojektuoti ir įrengti 65 gyvenamiesiems namams ir jais galėtų naudotis 228 gyventojai. Kitus ieškovo argumentus teisėjų kolegija pripažino neturinčiais teisinės reikšmės ir jų nenagrinėjo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas G. A. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti ieškovui iš atsakovo UAB ,,Šiaulių vandenys“ 58 170 Lt nuostoliams atlyginti; nustatyti, kad atsakovai ieškovui priklausančius inžinerinius tinklus naudoja atlygintinai, mokėdami ieškovui 9224,71 Lt mėnesinį mokestį, įskaitant gyventojų pajamų mokestį, nuo kreipimosi į teismą dienos iki 2012 m. rugpjūčio 17 d. iki vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros išpirkimo dienos – 2014 m. birželio 30 d., įpareigojant atsakovus savo lėšomis padengti visas su šios infrastruktūros naudojimu (eksploatavimu) susijusias išlaidas bei nustatant, kad už žalą, padarytą naudojantis anksčiau nurodyta infrastruktūra tretiesiems asmenims, atsako atsakovai; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl netinkamo Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13, 14 straipsniuose įtvirtintos sąvokos ,,viešojo vandens tiekimo teritorija“ aiškinimo ir taikymo. Teismai neatsižvelgė į tai, kad prie viešojo vandens tiekimo teritorijų priskiriami žemės paviršiaus ir (ar) vandens plotai, dėl kurių plėtojimo vystymo yra parengti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planai. Vadovaujantis Šiaulių rajono savivaldybės patvirtintu infrastruktūros plėtros planu, viešojo vandens tiekimo teritorija yra laikoma visa Aukštelkės gyvenvietė, o ne kasatoriaus lėšomis įrengtas gyvenamasis kvartalas. Teismai netinkamai išaiškino sąvoką ,,viešojo vandens tiekimo teritorija“, todėl nepagrįstai gyvenamąjį kvartalą, kuriame infrastruktūra buvo įrengta kasatoriaus lėšomis, išskyrė iš bendros Aukštelkės gyvenvietės teritorijos, kaip vientisos viešojo vandens tiekimo teritorijos, kuri jau yra įtraukta į viešojo vandens tiekimo teritoriją.

2. Dėl nepagrįsto Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punkto netaikymo. Teismas nepagrįstai netaikė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punkto, pagal kurį į viešojo vandens tiekimo teritorijas įtraukiamos vietovės, kuriose jau yra savivaldybei ar jos kontroliuojamai įmonei priklausanti geriamojo vandens tiekimo infrastruktūra. Byloje pakako duomenų, pagrindžiančių atsakovui UAB ,,Šiaulių vandenys“ priklausančios infrastruktūros buvimą Aukštelkės gyvenvietėje, todėl teismas privalėjo konstatuoti, kad ši gyvenvietė jau yra įtraukta į viešojo tiekimo teritoriją, taikyti Geriamojo vandens tiekimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir pripažinti kasatoriaus infrastruktūros reikalingumą viešajam vandens tiekimui (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

3. Dėl netinkamo Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi 2007–2012 metais buvusiu faktiniu, o ne planuojamu gyventojų skaičiumi, todėl neteisingai konstatavo, kad vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo paslaugos naudojantis kasatoriaus turima infrastruktūra teikiamos tik 24 asmenims. Kasatorius, vadovaudamasis detaliojo planavimo dokumentais, įrengė infrastruktūrą, skirtą 65 žemės sklypams, arba 228 gyventojams, aptarnauti. Kasatorius, įrengęs ginčo infrastruktūrą, atitinkančią visus detaliojo planavimo dokumentų reikalavimus, gali pagrįstai tikėtis, kad ši infrastruktūra bus vertinama pagal minėtuose dokumentuose nurodytas sąlygas bei reikalavimus, priešingu atveju būtų paneigta kasatoriaus įgyvendintų detaliojo planavimo dokumentų teisinė galia bei kasatoriaus teisėti lūkesčiai, jog jo lėšomis įrengta 228 gyventojams aptarnauti skirta infrastruktūra ir toliau bus vertinama pagal šią detaliojo planavimo dokumentuose nustatytą sąlygą.  

4. Dėl CPK 320 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į akivaizdų viešojo intereso egzistavimą šioje byloje, nebuvo aktyvus ir tuo pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teismas turėjo išreikalauti iš šalių įrodymus, patvirtinančius faktinį vartotojų, kuriems geriamasis vanduo tiekiamas kasatoriaus infrastruktūra, skaičių, duomenis, patvirtinančius, kiek gyventojų geriamąjį vandenį išgauna individualiai, ar Šiaulių rajono savivaldybė yra išdavusi leidimą šio kvartalo gyventojams patiems apsirūpinti geriamuoju vandeniu.

5. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl netinkamo sutarties sudarymo laisvės principo taikymo, kasatoriaus nuosavybės teisių pažeidimo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Šiaulių rajono savivaldybė prašo skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi tokie teisiniai argumentai:

1. Teismai teisingai įvertino svarbias byloje faktines aplinkybes, o kasatoriaus aiškinimai dėl Geriamojo vandens įstatymo nuostatų taikymo prieštarauja protingumo, teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo kriterijams bei teismų praktikai. Gyvenamųjų namų kvartalo statybą, lėmusią inžinerinės infrastruktūros poreikį, inicijavo pats kasatorius, siekdamas komercinių tikslų. Kasatorius, sutikdamas su detaliojo plano rengimo sąlyga, kad infrastruktūros objektai turi būti įrengti jo lėšomis, neturėjo pagrindo įgyti teisėto lūkesčio, kad šis turtas bus paimtas visuomenės poreikiams ir kad savivaldybė ar valstybė prisiims pareigą kompensuoti šias lėšas.

2. Kasatoriaus teritorija buvo teisėtai išskirta iš visos Aukštelkės inžinerinių tinklų teritorijos, nes: 1) sprendžiamas tik kasatoriui priklausančio inžinerinio tinklo išpirkimo (nuomos) klausimas; 2) savivaldybė sudarė galimybes kasatoriui plėtoti savo verslą; 3) kastoriaus tinklais naudojasi mažiau nei 50 gyventojų ir kasatoriui nepriklauso visos Aukštelkės gyvenvietės vandens tiekimo ir nuotekų tinklai; 4) nėra jokių garantijų, kad kasatoriaus sukurtais tinklais ateityje naudosis daugiau nei 50 žmonių; 5) kasatoriaus sukurtos infrastruktūros paėmimas visuomenės poreikiams nebuvo nustatytas jokiuose Šiaulių rajono savivaldybės dokumentuose. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad turi būti vertinami tinklų pajėgumas ir galimybės, o ne faktiškai gyvenančių asmenų skaičius, nes tokia logika vadovaujantis būtų pažeistas viešasis interesas pirmiau aprūpinti realiai gyvenančius asmenis.

3. Kasatorius skunde neaiškiai formuluoja reikalavimą atlyginti nuostolius, nes iš formuluotės nėra aišku, iki kokios datos, termino jis pageidauja, kad jam būtų atlyginti nuostoliai: ar iki 2012 m. rugpjūčio 17 d., ar iki 2014 m. birželio 30 d., ar iki infrastruktūros išpirkimo dienos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Dėl to teisėjų kolegija, nenustatinėdama bylos faktų, šioje nutartyje pasisako kasaciniame skunde keliamais klausimais dėl savivaldybės pareigos užtikrinti viešąjį geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą prigimties, pobūdžio ir vykdymo sąlygų.

Dėl savivaldybės pareigos užtikrinti geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą prigimties ir pobūdžio

Byloje keliamas klausimas dėl to, kokiais atvejais ir sąlygomis savivaldybė privalo spręsti klausimą dėl ne savivaldybei ar jos kontroliuojamai įmonei priklausančių inžinerinių tinklų naudojimo ar perėmimo sąlygų.

Nagrinėjant šiuos klausimus, pirmiausia būtina atsižvelgti į specifinės savivaldybės pareigos užtikrinti viešąjį geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą prigimtį ir pobūdį. Kasacinis teismas išaiškinęs, kad geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viena iš valstybės reguliuojamų ūkinės veiklos sričių, kurios tinkamas įgyvendinimas yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avelana“ v. UAB ,,Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-3-135/2012; 2014 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. BUAB „Kamintras“, bylos Nr. 3K-3-424/2014). Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas (2006 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. X-764; remiamasi ginčo santykių metu galiojusia redakcija) yra pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valstybinio valdymo ir reguliavimo pagrindus ir vandens tiekėjų bei abonentų (vartotojų) teisinius santykius. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo ūkio nenutrūkstamą funkcionavimą, taip pat visuomenės poreikius atitinkančią plėtrą sudarant sąlygas fiziniams ir juridiniams asmenims priimtinomis sąlygomis apsirūpinti tinkamos kokybės geriamuoju vandeniu ir gauti geros kokybės nuotekų tvarkymo paslaugas (1 straipsnio 2 dalis), o jo nuostatos taikomos visiems asmenims, tiekiantiems šaltą geriamąjį vandenį ir teikiantiems nuotekų tvarkymo paslaugas (1 straipsnio 3 dalis).

Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas – savarankiška savivaldybės funkcija viešųjų paslaugų tiekimo gyventojams srityje (Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalies 30 punktas). Įstatymuose (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme, Geriamojo vandens įstatyme) nustatyta pareiga savivaldos institucijoms užtikrinti jų teritorijų gyventojams galimybę viešai arba individualiai apsirūpinti reikiamu geriamojo vandens kiekiu, užtikrinti tiekiamo vandens kokybę ir saugą, rūpintis geriamojo vandens šaltinių apsauga ir kita. Savivaldos institucijos, aprūpindamos asmenis geriamuoju vandeniu, tvarkydamos nuotekas, vykdo viešąją funkciją, o įstatymai įpareigoja savivaldybes užtikrinti, kad šiomis viešosiomis paslaugomis, tarp jų – nepertraukiamu vandens tiekimu, galėtų naudotis visi asmenys. Taigi valstybės reguliuojama viešąjį interesą tenkinanti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo veikla yra patikėta vykdyti savivaldybėms, kartu pabrėžiant savivaldybės pareigą užtikrinti, kad tinkamos kokybės minėtomis viešosiomis paslaugomis galėtų naudotis visi.

Įtvirtinus savivaldybės pareigą rūpintis ir užtikrinti šių viešųjų paslaugų tiekimą, tampa reikšminga ir tai, kad šiai svarbiai viešajai funkcijai ir viešajam interesui – geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui – užtikrinti būtina valstybei, savivaldybei arba savivaldybės kontroliuojamai įmonei priklausanti naudojimui tinkama geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra ir parinktas viešasis tiekėjas. Pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 15 punktą vandens tiekimo infrastruktūra – tai vandeniui išgauti, geriamajam vandeniui ruošti, laikyti, transportuoti, tiekti ir apskaitai skirtų statinių, įrenginių ir komunikacijų kompleksas (siurblinės, vamzdynai, šuliniai, apskaitos prietaisai ir kiti objektai). Nuotekų tvarkymo infrastruktūra – nuotekoms tvarkyti skirtų statinių, įrenginių ir komunikacijų kompleksas (vamzdynai, šuliniai, siurblinės, nuotekų valymo įrenginiai ir kiti objektai) (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 8 punktas). Tam, kad savivaldybė ir vandens tiekėjas galėtų užtikrinti viešosios paslaugos teikimą, be kitų priemonių, turi būti nustatyta tvarka, užtikrinanti vandens tiekimo infrastruktūros priežiūrą ir tinkamą eksploatavimą.

Ši infrastruktūra (ar jos dalys) gali būti formuojama įvairiais būdais, o jų savininkai gali būti savivaldybė, viešasis tiekėjas ar kiti asmenys. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teise priklauso savivaldybei, kurios teritorijoje vykdomas viešasis vandens tiekimas, arba šios savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamai įmonei. Kai viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, reikalinga viešajam vandens tiekimui ar nuotekų tvarkymui, nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims, tokia infrastruktūra savivaldybės iniciatyva gali būti išperkama savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamos įmonės ar savivaldybės nuosavybėn Vyriausybės nustatyta vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarka arba gali būti sudaromos sutartys dėl geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ir pan.). Pažymėtina, kad iš pirmiau aptartos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo santykių specifikos ir viešojo pobūdžio, būtinybės ir tiesiogiai įtvirtintos savivaldybės pareigos užtikrinti tinkamą vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą gyventojams kyla ir infrastruktūros naudojimo santykių tarp savivaldybės, vandens tiekėjo ir kitų subjektų reguliavimo ypatumai, kuriais nukrypstama nuo civilinės teisės santykių, grindžiamų subjektų autonomijos ir sutarties laisvės principais, reglamentavimo. Nagrinėjamu atveju svarbūs du tokios reguliavimo specifikos aspektai.

Pirma, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje nustatyta naujų viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų statybos tvarka – tokia statyba galima esant trišalei savivaldybės, viešojo vandens tiekėjo ir užsakovo (objekto statytojo) sutarčiai, kurioje turėjo būti numatyta, be kita ko, ir nuosavybės teisių perleidimo savivaldybei ar jos kontroliuojamai įmonei, jei ši yra viešasis tiekėjas, terminai ir tvarka, jei tai nenumatyta Vyriausybės patvirtintame Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos apraše. Taigi, kaip pagrįstai nurodo atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas, naujų viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų statybos atveju su objekto statytoju sudaroma (turėjo būti sudaroma) sutartis, kurioje aptariamas vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų naudojimo ir nuosavybės klausimas. Nagrinėjamos bylos atveju tokio pobūdžio sutarties į bylą nepateikta.

Antra, įvertinus geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų svarbą, pabrėžtina, kad vien aplinkybė, jog nėra įstatyme nurodytos trišalės sutarties, nepaneigia pirmiau aptartos įstatymuose įtvirtintos savivaldybės pareigos užtikrinti viešojo pobūdžio paslaugų – geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo – teikimą, esant tam įstatyme nustatytoms sąlygoms. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei dėl viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros išpirkimo arba dėl sutarties dėl šios infrastruktūros naudojimo sudarymo savivaldybei susitarti nepavyksta, naudojimosi viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra sąlygas ir tvarką gali nustatyti teismas arba infrastruktūra gali būti paimama visuomenės poreikiams įstatymų nustatyta tvarka ir tik tais atvejais, kai infrastruktūra reikalinga viešajam vandens tiekimui.

Taigi, jei nustatomos įstatyme įtvirtintos sąlygos, kurioms esant kyla savivaldybės pareiga užtikrinti aptariamų viešųjų paslaugų tiekimą, savivaldybė ar šias paslaugas teikiantis jos kontroliuojamas viešasis tiekėjas turi siekti perimti nuosavybėn ar teisėtai naudotis jų funkcijoms vykdyti būtina infrastruktūra, nepriklausomai nuo to, kieno lėšomis ar valia ji buvo sukurta. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šioje nutartyje nurodytų Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio nuostatų taikymo, yra nurodęs, kad šios teisės normų nuostatos turi imperatyvųjį pobūdį, nes tais atvejais, kai sukurta infrastruktūra, geriamojo vandens tiekimas turi būti užtikrintas visiems galintiems prisijungti prie vandens teikimo infrastruktūros teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir kt. v. UAB ,,Nekilnojamojo turto fondas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-210/2013).

Pabrėžtina, kad klausimas dėl kitiems asmenims priklausančių tinklų naudojimo ar perėmimo savivaldybės nuosavybėn turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į privačios nuosavybės teisės apsaugos reikalavimus. Privatus asmuo, įrengdamas geriamojo vandens tiekimo ar nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, kuri įgauna viešąjį pobūdį, prisideda prie pirmiau aptartos savivaldybės funkcijos užtikrinti viešojo vandens tiekimą vykdymo, todėl pripažintina, kad savivaldybės kontroliuojamas viešųjų paslaugų tiekėjas, neatlygintinai naudodamas tokią infrastruktūrą savo ūkinėje veikloje, nepagrįstai praturtėtų inžinerinių tinklų statytojo sąskaita. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien abonento tinklų prijungimo faktas ar techninių sąlygų gavimas pagal galiojusius teisės aktus nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad tiekėjas turi teisę neatlygintinai naudotis abonento infrastuktūra, o vandentiekio ir nuotekų tinklų savininkai negali būti įpareigojami neatlygintinai perduoti šiuos tinklus savivaldybių nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avelana“ v. UAB ,,Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-3-135/2012; 2014 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. BUAB „Kamintras“, bylos Nr. 3K-3-424/2014). Antra vertus, sprendžiant teisingo atlyginimo už naudojimąsi privačiam asmeniui priklausančiais inžineriniais tinklais viešajai paslaugai teikti ar tinklų išpirkimo klausimus, būtina atsižvelgti ir į teismų nustatytas aplinkybes, kad kasatorius, pastatydamas ginčo infrastuktūrą, siekė turtinės naudos – brangiau parduoti nekilnojamąjį turtą. Komercinis inžinerinių tinklų įrengimo pobūdis turi būti įvertintas proporcingumo principo pagrindu kartu su visomis reikšmingomis bylos aplinkybėmis.

Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant klausimą dėl privačiam asmeniui priklausančių, bet viešojo geriamojo vandens tiekimo ar nuotekų tvarkymo funkcijai reikšmingą funkciją įgavusių inžinerinių tinklų naudojimo šiai savivaldybės funkcijai vykdyti ar jų perėmimo, kai nėra sudarytos pirmiau nurodytos trišalės sutarties, būtina atrasti pirmiau aptartų reikšmingų aplinkybių pusiausvyrą: viena vertus, įvertinti savivaldybės funkcijos specifiką, infrastruktūrą sukūrusio asmens indėlį įgyvendinant šią viešųjų paslaugų tiekimo pareigą, kita vertus, taip pat atsižvelgti į tai, ar komercinę veiklą vykdančio asmens išlaidos, patirtos sukuriant ginčo infrastruktūrą, nebuvo kompensuotos (visos ar iš dalies) parduodant turtą, kuriam ta infrastruktūra ir buvo sukurta. Siekis užtikrinti privačios nuosavybės apsaugą ir teisingai atlyginti už sukurtą viešosioms reikmėms naudojamą turtą neturi reikšti ir lemti pelno gavimo antrą kartą už tą patį objektą. Nuosavybės teisės gynimo klausimas spręstinas tik dėl tos dalies, kiek tokių tinklų perėmimas negali reikšti neteisėto turto nusavinimo ar naudojimo neatlyginant. Kiekvienu atveju turi būti siekiama nustatyti teisingą šių aplinkybių ir interesų balansą – savivaldybės intereso ir poreikio tinkamai vykdant funkcijas perimti tinklus ar nustatyti naudojimosi jais sąlygas bei asmens teisės gauti kompensaciją už naudojamą nuosavybę, nesitikint papildomo pelno. Įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje teismai nepakankamai įvertino viešąjį savivaldybės funkcijos užtikrinti geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą pobūdį, todėl nepagrįstai sprendė, jog komerciniai ginčo inžinerinių tinklų sukūrimo tikslai leidžia konstatuoti nesant kasatoriaus teisės reikalauti teisingo atlyginimo už šių tinklų naudojimą viešiesiems poreikiams tenkinti. Atsižvelgiant į tai, būtina spręsti klausimą dėl savivaldybės pareigos užtikrinti geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą atsiradimo sąlygų. 

Dėl savivaldybės pareigos užtikrinti geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą atsiradimo sąlygų

Pagal galiojusio Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio nuostatas, Viešojo vandens tiekimo teritorijas sudaro gyvenamosios vietovės, jų dalys ir pavieniai gyvenamieji namai bei kiti pastatai siekiant, kad ne mažiau kaip 95 procentai kiekvienos savivaldybės gyventojų būtų aprūpinami viešojo vandens tiekėjo tiekiamu vandeniu ir teikiamomis nuotekų tvarkymo paslaugomis. Į viešojo vandens tiekimo teritorijas įtraukiamos gyvenamosios vietovės, jų dalys ir pavieniai gyvenamieji namai bei kiti pastatai: 1) kuriuose geriamuoju vandeniu aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų; 2) kuriuose yra valstybei, savivaldybei ar savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamai įmonei priklausanti naudojimui tinkama geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra; 3) kuriuose gyvenantys gyventojai dėl vandens išteklių trūkumo, aplinkosaugos reikalavimų, ekonominių ar kitų priežasčių neturi galimybės būti aprūpinami arba negali apsirūpinti tinkamos kokybės geriamuoju vandeniu kitais būdais, išskyrus viešąjį vandens tiekimą.

Taigi savivaldybės pareiga tiekti geriamąjį vandenį bei tvarkyti nuotekas siejama su tam tikros teritorijos pripažinimu viešojo tiekimo teritorija. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo būtent dėl to, ar teritorija, kuriai aptarnauti skirta infrastruktūra yra įrengta kasatoriaus lėšomis, turi būti pripažinta viešojo tiekimo teritorija. Kasatoriaus nuomone, jo įrengti tinklai turėtų būti priskirti viešojo tiekimo teritorijai pagal galiojusio Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 punkto nuostatas:

Pirma, kasatorius nurodo, kad jo inžineriniais tinklais geriamuoju vandeniu aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų, nes, vadovaujantis Šiaulių rajono savivaldybės patvirtintu infrastruktūros plėtros planu, viešojo vandens tiekimo teritorija yra laikoma visa Aukštelkės gyvenvietė, kurioje gyvena 1261 gyventojas, o ne kasatoriaus lėšomis įrengtas gyvenamasis kvartalas. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai išaiškino sąvoką ,,viešojo vandens tiekimo teritorija“, todėl nepagrįstai gyvenamąjį kvartalą, kuriame infrastruktūra buvo įrengta kasatoriaus lėšomis, išskyrė iš bendros Aukštelkės gyvenvietės teritorijos, kaip vientisos viešojo vandens tiekimo teritorijos, kuri jau yra įtraukta į viešojo vandens tiekimo teritoriją.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatoriaus teiginius kaip nepagrįstus ir neduodančius pagrindo abejoti teismų procesinių sprendimų pagrįstumu. Kaip matyti iš Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio formuluotės, į viešojo vandens tiekimo teritoriją gali būti įtraukiamos ne tik gyvenamosios vietovės, bet ir jų dalys ar pavieniai pastatai, atitinkantys įstatyme nustatytus reikalavimus. Taigi, vietovės viešojo vandens tiekimo teritorijai priskiriamos ne pagal geografinį patekimą į tam tikros gyvenamosios vietovės ribas, o pagal atitiktį Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme nustatytiems kriterijams. Atsižvelgiant į tai, kad klausimas dėl teritorijų įtraukimo į viešojo vandens tiekimo teritorijas gali būti sprendžiamas ir dėl atskirų, visos gyvenvietės teritorijos neapimančių vietovių, kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad prie viešojo vandens tiekimo teritorijos yra priskirta Aukštelkės gyvenvietė, kurios dalimi laikytinas ir jo įrengtas kvartalas, pati savaime nėra pakankama pripažinti viešojo vandens tiekimo teritorija ir jo nurodomą kvartalą. Ginčo objektas yra būtent kasatoriaus įrengti tinklai, dėl kurių naudojimo viešojo poreikio ir turi būti sprendžiama. Dėl to teismai pagrįstai atskirai vertino kasatoriaus įrengtų inžinerinių tinklų aptarnaujamų teritorijų atitikties įstatyme nustatytoms viešojo vandens tiekimo teritorijoms klausimą.

Taip pat atmestini kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atsižvelgti į planuojamus gyventojų skaičius jo įrengtame kvartale, o ne remtis faktiniais duomenimis apie jau esančius vartotojus, bei išreikalauti aktualius duomenis apie šiuo momentu esančius gyventojus. Galiojusio Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio 1 punkto sąlygos, kad į viešojo vandens tiekimo teritorijas įtraukiamos tokios gyvenamosios vietovės, kuriose geriamuoju vandeniu aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų, aiškinimas kreipia į faktinę tam tikru momentu esančią situaciją. Dėl to sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sprendžiant dėl viešųjų paslaugų teikimo yra aktualus faktinis asmenų, kurie naudojasi ginčo inžineriniais tinklais, skaičius, o ne ateityje tikėtinas. Kasatorius, kreipęsis į teismą anksčiau, nei jo įrengtame kvartale apsigyvena įstatyme nustatytas skaičius viešųjų paslaugų vartotojų, veikia savo rizika, kad šis teisiškai reikšmingas faktas dėl vartotojų skaičiaus nebus nustatytas (CPK 178 straipsnis). Realus šiuo momentu esančių vartotojų skaičius yra fakto klausimas, kurio, kaip buvo nurodyta pirmiau šioje nutartyje, kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Pareiga įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, tenka ieškovui, todėl atmestinas kasatoriaus teiginys dėl CPK 320 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Pastebėtina, kad viešojo pobūdžio savivaldybės pareigos tiekiant geriamąjį vandenį ar tvarkant nuotekas nesukuria pareigos teismui perimti kasatoriaus, siekiančio nuginčyti savivaldybės poziciją nagrinėjamais viešojo vandens tiekimo teritoriją apibūdinančių požymių klausimais, įrodinėjimo pareigą.

Antra, kasatorius nurodo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ir Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio 2 punkte nustatyta viešojo vandens tiekimo teritorijos statuso pripažinimo sąlyga – kad Aukštelkės gyvenvietėje jau yra atsakovui UAB ,,Šiaulių vandenys“ priklausanti geriamojo vandens bei nuotekų tvarkymo infrastruktūra.

Įvertinusi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši faktinė aplinkybė teismų nebuvo tirta. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepakankamai įvertino galiojusio Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio 2 punkte nustatytą įtraukimo į viešojo vandens tiekimo teritorijas sąlygą, todėl netyrė faktinės situacijos šiuo aspektu, t. y. nenustatinėjo, ar ginčo teritorijoje yra valstybei, savivaldybei ar savivaldybės kontroliuojamai įmonei priklausanti naudoti tinkama geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra. Dėl to nebuvo ištirtos visos reikšmingos faktinės aplinkybės. Atsižvelgdama į tai, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumą patikrina tik teisės aspektu ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacinės instancijos teismas turėtų nustatyti reikšmingas aplinkybes ir spręsti dėl ginčo teisinių santykių metu galiojusio Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnyje įtvirtintų įtraukimo į viešojo vandens tiekimo teritorijas sąlygų, o tuo atveju, jei tokios sąlygos būtų nustatytos, spręsti dėl teisingo atlyginimo kasatoriui, atsižvelgiant į pirmiau aptartas reikšmingas aplinkybes.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniam teismui grąžinant bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, šalių patirtos ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusios bylinėjimosi išlaidos nėra paskirstomos. Šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Alė Bukavinienė                  

                                                                      Virgilijus Grabinskas

                                                                      Antanas Simniškis