Civilinė byla Nr. e2-135-186/2017

              Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02031-2016-0

              Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.18.2.2,

(S)

              Civilinė byla Nr. e2-416-186/2017

              Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02031-2016-0

              Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.2.6.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės akcinės bendrovės „Swedbank“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nutarties ir dėl 2016 m. lapkričio 30 d. nutarties, kuriomis taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-863-467/2017 pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovėms antstolei N. J. ir akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl antstolės N. J. 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojai akto Nr. 0092/12/00784 pripažinimo negaliojančiu. Tretieji asmenys D. P., AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje, K. V., M. V.,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovas J. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiu antstolės N. J. 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0092/12/00784.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti J. P., D. P., K. V. ir M. V. priklausančio nekilnojamojo turto objektų, esančių (duomenys neskelbtini) . turto perdavimo išieškotojai procedūrą. Nurodė, kad iki bus išspręstas klausimas dėl antstolės veiksmų, susijusių su varžytynių paskelbimu, teisėtumo ir pagrįstumo, tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir varžytynių procedūrų vykdymą sustabdyti. Ši priemonė tikslinga pareiškėjo ir kreditorės bei antstolės teisių gynybos aspektu, nes iki bus panaikintos abejonės dėl varžytynių procedūrų taikymo pagrįstumo ir teisėtumo nebus pradėti turto perdavimo veiksmai.
3. Taip pat ieškovas prašė taikyti ir papildomas laikinąsias apsaugos priemones – draudimą išjungti elektrą. Nurodė, kad ieškovas ir trečiasis asmuo D. P. buvo įspėti, kad ginčo objekte bus nutrauktas elektros energijos tiekimas turto savininkės AB  „Swedbank“ reikalavimu. D. ir J. P. gyvena ir dirba šiame objekte, elektros energija į ginčo objektą tiekiama pagal sutartis, o energijos tiekėjai pretenzijų jiems neturi.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 4 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir ieškinio reikalavimo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – padarė įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). perleidimo draudimo iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.
5. Teismas nurodė, kad ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu antstolės turto perdavimo išieškotojai aktą, kuriuo antstolė perdavė išieškotojai AB „Swedbank“ ieškovui J. P. ir D. P., K. V. ir M. V. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, ieškovo teigimu, nustačiusi mažesnę kainą nei turėjo būti nustatyta pagal įstatymą. Nustatęs, kad ieškovas pakankamai aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindė reikalavimą, ir pateikė jo reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė, bus nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, teismas sprendė, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus. Taip pat teismas nurodė, kad ieškovo pareikšto ieškinio tikslas – susigrąžinti nuosavybės teisę į turto perdavimo išieškotojui akte nurodytą turtą, todėl siekiant užtikrinti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, yra būtina taikyti įstatyme nustatytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
6. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 30 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir uždraudė išjungti elektrą patalpoms, adresu (duomenys neskelbtini) bei įpareigojo AB „Energijos skirstymo operatorius“ neišjungti elektros energijos nurodytoms patalpoms iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.
7. Teismas nustatė, kad šiuo metu ginčo turtu naudojasi ieškovas ir trečiasis asmuo, todėl įvertinęs aplinkybę, kad atsakovei AB „Swedbank“ nuosavybės teisė į ginčijamame turto perdavimo išieškotojui akte nurodytą turtą buvo perduota surašant ginčijamą sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą, tačiau realiai šiuo turtu ir toliau naudojasi ieškovas ir trečiasis asmuo, teismas sprendė, kad būtina užtikrinti tinkamo tokio turto naudojimosi sąlygas, nes priešingu atveju, būtų padaryta žalos ginčo objektui (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

3. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

8. Atskirajame skunde atsakovė AB „Swedbank“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Priimant ieškinį ir taikant laikinąsias apsaugos priemones buvo pažeistas CPK 115 straipsnio 2 dalis, CPK 135 straipsnio 2 dalis ir 138 straipsnis. Ieškovas, pateikdamas ieškinį, nesumokėjo žyminio mokesčio, apskaičiuoto CPK 80 straipsnio tvarka bei nepateikė prašymo, susijusio su žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimu ar atleidimu nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Kadangi ieškinys buvo pateiktas su trūkumais, todėl jis negalėjo būti priimtas ir atitinkamai negalėjo būti sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas.
2. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės turėjo būti proporcingos siekiamiems tikslams, turėjo užtikrinti kreditoriaus ir skolininkų teisėtų interesų pusiausvyrą. Be to, vienas ieškovo reikalavimų yra ginčo turto ekspertizės skyrimas. Tačiau vykdymo procese, teismai jau yra pasisakę dėl pakartotinės ekspertizės ginčo turtui skyrimo netikslingumo. Todėl taikant laikinąsias apsaugos priemones buvo nesilaikyta CPK 18 straipsnio reikalavimų.
3. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešant atsakovui tik išimtinais atvejais. Teismui suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešant atsakovui tik tada, kad įrodoma, kad atsakovas gali imtis veiksmų ar nuo jų susilaikyti tam, kad galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas. Byloje nėra įrodymų, kad pranešimas atsakovei apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą galėjo sutrukdyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teismas, neįvertinęs aplinkybių, susijusių su aplinkybių, leidžiančių taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešus atsakovei, pažeidė CPK 144 straipsnio nuostatas.
9. Atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą ieškovas J. P. prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pripažinus turto perdavimo aktą išieškotojui negaliojančiu, t. y. galimai tenkinus nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį, atsakovė turėtų grąžinti ieškovui turtą, kurį gavo neteisėto akto pagrindu. Todėl siekiant užtikrinti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, yra būtina taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tokiu būdu bus apribota galimybė atsakovei perleisti ginčo objektą tretiesiems asmenims ir apsunkinti realią galimybę įvykdyti galimai palankų ieškovui sprendimą.
2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atitinka CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytą ekonomiškumo principą, o taip pat užtikrina šalių lygybės ir interesų pusiausvyrą.
10. Atsiliepime į atsakovės atskirąjį atsakovė antstolė N. J. prašo atskirąjį skundą patenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovas ieškinyje nurodė ne visas faktines aplinkybes ir ne visus antstolės priimtus patvarkymus bei teismų procesinius sprendimus ir tokiu būdu suklaidino teismą dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Aplinkybė, kad ginčo turtas nebuvo parduotas pirmosiose varžytinėse, patvirtina, kad turtas buvo įvertintas teisingai ir jis nebuvo parduotas mažesne kaina. Be to, ieškinys nebuvo apmokėtas žyminiu mokesčiu, todėl teismas, tinkamai neišsprendęs ieškinio priėmimo klausimo, priėmė neteisėtą nutartį dėl laikinųjų ieškinio apsaugos priemonių taikymo.
2. Turtą po neįvykusių varžytinių perėmė tas atsakovas, kuris turėtų galimybes užtikrinti finansiškai teismo sprendimo vykdymą net ir tuo atveju, jeigu teismo sprendimu būtų patenkinti ieškovo reikalavimai. Atsakovė, kaip kredito įstaiga, būtų visiškai pajėgi įvykdyti ir restituciją t. y. kompensuoti ieškovui padarytą žalą, jeigu turtas būtų perleistas tretiesiems asmenims.
11. Atskirajame skunde atsakovė AB „Swedbank“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nesusijusios su ieškovo reikalavimu – pripažinti negaliojančiu konkretų turto perdavimo priėmimo aktą ir negali įtakoti būsimo ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Esant ginčui dėl konkretaus turto perdavimo priėmimo akto pasirašymo, spęsti dėl reikalavimų, kurie net nebuvo pareikšti įvykdymo užtikrinimo teismas neturėjo teisinio pagrindo. Tokios laikinosios apsaugos priemonės galėjo būti taikomos tik civilinėse byloje esant pareikštam prevenciniam reikalavimui.
2. Pareiškus reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu, šalių sutartiniai teisiniai santykiai modifikuosis teismo sprendimo pagrindu, toks sprendimas neturės būti vykdomas priverstine tvarka. Todėl reikalavimas negali būti užtikrintas tokiomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kokios buvo papildomai taikytos 2016 m. lapkričio 30 d. nutartimi.
3. Laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ir suteikia pagrindą atsirasti žalai. Teismas įpareigojo byloje nedalyvaujantį asmenį AB „Energijos skirstymo operatorius“ tiekti elektros energiją AB „Swedbank” turtui. Taigi teismas neteisėtai įpareigojo atsakovę ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ tęsti sutartinius santykius, nors elektros energiją betarpiškai neteisėtai naudoja ieškovas. Teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, išėjo už ginčo ribų ir pažeidė sutarties laisvės principą.
12. Atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą ieškovas J. P. prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ginčo objekte D. ir J. P. gyvena ir dirba, moka už elektrą pagal sutartis. Sutartys su elektros energijas tiekiančiomis bendrovėmis yra galiojančios, nenutrauktos, elektros energijos tiekėjai jokių pretenzijų P. nereiškė ir neturėjo. Išjungus elektrą, ūkininkas J. P. patirtų nemažus nuostolius, todėl prasidėtų nauji teisminiai procesai. Būtina užtikrinti tinkamas ginčo turto naudojimosi sąlygas. Priešingu atveju, būtų padaryta žalos ginčo objektui ir tokiu būdu galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
2. Teismas pagrįstai konstatavo, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo pareikšto ieškinio reikalavimus.
13. Atsiliepime į atsakovės atskirąjį dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutarties atsakovė antstolė N. J. prašo jį dėl spręsti teismo nuožiūra.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nutarties atmestinas.
15. Atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutarties tenkintinas.
16. Atsižvelgiant į atskirųjų skundų argumentus, nustatančius bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo nutartimis, kuriomis ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nustatytų ginčo šalims apribojimų masto teisėtumo bei pagrįstumo (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).
17. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi atitikti pareikštų reikalavimų pobūdį (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Tik tokiu atveju laikinosios apsaugos priemonės atitiks jų tikslą ir paskirtį.
18. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė ieškinį atsakovėms antstolei N. J. ir AB „Swedbank“ dėl 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojai akto (Nr. 0092/12/00784) pripažinimo negaliojančiu (CK 1.80 straipsnis). Šio ieškinio dėl turto perdavimo išieškotojai akto pripažinimo negaliojančiu tikslas priverstinio išieškojimo procedūrų sustabdymas, užtikrinant turto, iš kurio vykdomas išieškojimas, tinkamą įkainojimą. Ieškinio patenkinimo atveju teismas įpareigotų atsakovę AB „Swedbank“, kuriai buvo perduotas ginčo nekilnojamasis turtas, grąžinti jį skolininkui, todėl, esant šio ginčo šalies prašymui, būtina imtis teisėtų priemonių, kad būsimas teismo sprendimo įvykdymo nepasunkėtų. Tačiau laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos (parenkamos) taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ir nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams.

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nutarties

19. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ieškinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio iš tikrųjų tam tikrais atvejais gali nuspręsti, jog ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas. Kita vertus, pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Taigi preliminaraus ieškinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar ieškinys yra tikėtinai pagrindžiamas.
20. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, svarstė klausimą dėl galimo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ieškinio pagrindimą kaip tikėtiną. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovas įvardino savo reikalavimo pagrindą, nurodydamas turto perkainojimo vykdymo procese pažeidimus ir abejones dėl turto vertintojų nustatytos kainos pagrįstumo ginčo situacijoje, todėl jo reikalavimų pagrįstumas, kaip ir kiti byloje pareikšti procesiniai prašymai, susijęs su įrodymų rinkimu (ekspertizės skyrimu), bus vertinami bylos nagrinėjimo iš esmės metu.
21. Taigi apeliantės nurodytos aplinkybės dėl ieškinio nepagrįstumo ir ekspertizės skyrimo negalimumo CPK 18 straipsnio kontekste nėra klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo dalykas, tai gali būti nustatyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Todėl, nesant akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą, apeliantės argumentai dėl ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių atmetami, nes jie nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
22. Su apeliantės pozicija, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti ekonomiškumo, proporcingumo ar šalių lygiateisiškumo principai, taip pat nesutiktina. Remiantis CPK 145 straipsnio 2 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Tai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, kad nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo ir nevaržyti vienos proceso šalies teisių daugiau, negu yra būtina jų taikymo tikslams pasiekti. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, lemia teismo pareigą vienodai įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti prioriteto, o ekonomiškumo bei teisingumo principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą.
23. Šiuo konkrečiu atveju apeliantei nepritaikius jokių ribojimų, ji galėtų nevaržomai perleisti ginčo objektu tapusį turtą, kas, esant pareikštam reikalavimui dėl turto perdavimo išieškotojai (apeliantei) akto pripažinimo negaliojančiu, ieškovo interesus pažeistų žymiai labiau, nei šiuo metu apeliantės interesai varžomi jos atžvilgiu taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, draudimui perleisti ginčo turtą, padarant apie tai įrašą viešame registre (CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas), t. y. šalių interesų pusiausvyra ieškovo nenaudai būtų neproporcingai pažeista.
24. Apeliantė taip pat nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos, neištaisius ieškinio trūkumų, t. y. nesumokėjus už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio. Taigi, apeliantės nuomone, pareikštas ieškinys turėjo būti apmokėtas žyminiu mokesčiu. Tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad tokio pobūdžio klausimas (žyminio mokesčio (ne)mokėjimo) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Antra, pirmosios instancijos teismas trūkumų aptariamu aspektu ieškinio priėmimo stadijoje nenustatė, tuo tarpu ieškinio trūkumų šalinimo institutą, esant pagrindams, teismas gali taikyti ne tik ieškinio priėmimo metu, tačiau ir bylos nagrinėjimo metu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 7 punktas ir 2 dalis).
25. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal CPK 337 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą nustatęs, kad dėl įstatymuose numatytų procesinių kliūčių civilinė byla negalėjo būti iškelta, panaikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir bylos proceso teisėtumo klausimą perduoda spręsti pirmosios instancijos teismui. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši norma taikytina tais atvejais, kai civilinė byla apskritai negalėjo būti iškelta (pavyzdžiui, pareiškimą padavė neveiksnus asmuo ir pan.), o ne tais, kai teismas priėmė ir nagrinėja ieškinį, kuris (šiuo atveju – apeliantės manymu) turi tam tikrų trūkumų, nes, kaip minėta, šis institutas, reikalui esant, gali būti taikomas ir vėliau. Todėl apeliantės argumentai aptariamu aspektu nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.
26. Kaip dar vieną iš skundžiamos 2016 m. spalio 4 d. nutarties trūkumą apeliantė įvardija ir tai, kad ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo išnagrinėtas nepranešus jai, tokiu būdu išklausius (įvertinus) tik ieškovo argumentus dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, tuo pažeidžiant apeliantės procesines teises.
27. Teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui (CPK 147 straipsnio 3 dalis). Paminėta įstatymo nuostata yra teisės būti išklausytam principo tam tikra išimtis, kadangi atitinkamais atvejais būtent dėl pranešimo apie ketinimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymui gali iškilti grėsmė. Susiklosčius aplinkybėms, kai laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos operatyviai, netikėtai, pirmenybė teikiama ieškovo interesams, siekiant apsisaugoti nuo galimų nesąžiningų priešingos šalies veiksmų. Tokiu atveju priešingai ginčo šaliai suteikiama teisė būti išklausytai vėliau, t. y. kreipiantis į teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo.
28. Taigi įstatymui neįpareigojant, o pirmosios instancijos teismui nenustačius poreikio apie ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą informuoti apeliantę, teismas, pasinaudodamas diskrecijos teise ir taikydamas šias priemones be pranešimo, procesinių teisės normų nepažeidė. Savo teisę būti išklausytai apeliantė visa apimtimi realizavo apeliacinės instancijos teisme, paduodamas atskiruosius skundus (CPK 334 straipsnis).
29. Įvertinus išdėstytų motyvų visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai neteikia pakankamo pagrindo naikinti 2016 m. spalio 4 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, perleidimo draudimo iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutarties

30. Įstatyme tiesiogiai apibrėžta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis – užtikrinti teismo būsimo sprendimo įvykdymą. Taigi, laikinąsias apsaugos priemones teismas turi ir gali taikyti tik tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog teismo sprendimą įvykdyti bus sunku arba visiškai neįmanoma tuo atveju, jeigu pareikštas ieškinys būtų patenkintas. Teismas turi teisę taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios tiesiogiai susijusios su ieškinyje pareikštais reikalavimais, padeda užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės, kurios neužtikrina ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymą, negali būti taikomos.
31. Bylos pagal ieškovo pareiktą ieškinį nagrinėjimo dalykas – nekilnojamojo turto perdavimo išieškotojai akto teisėtumas ir pagrįstumas. Siekdamas užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą, teismas, visų pirma, taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė atsakovei perleisti ginčo nekilnojamąjį turtą, padarant apie tai įrašą viešame registre. Ieškinio reikalavimas pripažinti perdavimo akto neteisėtumą ir nereikalauja priverstinio įvykdymo. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši laikinoji apsaugos priemonė yra pakankama, siekiant užtikrinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
32. Ieškovo prašytos taikyti papildomos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas išjungti elektrą nėra susijusios su ieškinyje pareikštais reikalavimais nagrinėjamoje byloje, todėl negali užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymo. Be to, viešajame registre apeliantė įregistruota kaip ginčo nekilnojamojo turto savininkė (CPK 179 straipsnio 3 dalis), todėl draudimas, susijęs su elektros energijos teikimu / naudojimu turėtų būti teisėtas (numatytas teisės normose) ir pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis. Šiuo atveju nei tokių aplinkybių, nei teisinio pagrindo byloje nenustatyta. Prašydamas taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas šiuo metu jau nebūdamas ginčo turto savininku ir dar neišnagrinėjus ginčo dėl perdavimo išieškotojai (apeliantei) akto (ne)teisėtumo, siekia įgyti išimtines teises naudotis šiuo daiktu. Tačiau vykstant ginčui tarp šalių, apskritai nėra aišku, ar ieškovas teisėtai naudojasi šiuo turtu. Todėl ieškovo pareikštos papildomos laikinosios apsaugos priemonės ne tik nesusijusios su ieškinio reikalavimais, bet ir nepagrįstos.
33. Pirmiau nurodyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui pakanka įrašo viešame registre apie draudimą perleisti ginčo nekilnojamąjį turtą, todėl pripažintina, jog Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 30 d. nutartimi pritaikė perteklines laikinąsias apsaugos priemones, todėl ši pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepaleistą.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Ieškovo J. P. prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – draudimą išjungti elektrą patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini) bei įpareigoti AB „Energijos skirstymo operatorius“ neišjungti elektros energijos nurodytoms patalpoms, atmesti.

Teisėjas                                                                                                                Egidijus Žironas