Civilinė byla Nr. e2A-47-658/2019

Teisminio proceso Nr. 2-28-3-02771-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1.; 2.6.10.5.1.; 2.6.26.; 3.2.4.4.; 3.2.4.11.; 3.3.1.15.; 3.3.1.18.3.

 (S)

 

 

 

Kauno apygardos teismas

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. vasario 7 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Rudzinsko,

sekretoriaujant Gitanai Gervickaitei,

dalyvaujant ieškovo M. B. atstovui advokatui S. M.,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Altmeda“ atstovams direktoriui T. K. ir advokatui M. Z.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Altmeda“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-509-570/2018 pagal ieškovo M. B. patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Altmeda“, tretiesiems asmenims be savarankiškų reikalavimų J. J. ir E. Z. dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.       Ginčo esmė

 

1.       Ginčas byloje kilęs dėl asmens, atsakingo už prarastą krovinį, nustatymo ir žalos, atsiradusios dėl krovinio praradimo jo vežimo metu, atlyginimo.

2.       Ieškovas M. B. patikslintu ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovės 31 000 Eur žalos atlyginimo už prarastą automobilį, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas 2015 m. lapkričio – gruodžio mėn. naudojosi savo advokato (duomenys neskelbtini) F. M. nuosavu automobiliu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas per savo pažįstamą susisiekė su atsakovės UAB „Altmeda“ direktoriumi T. K., su kuriuo susitarė dėl minėto automobilio pervežimo iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Už pervežimą ieškovas atsakovei sumokėjo 400 Eur. 2016 m. sausio mėnesį ieškovas kreipėsi į UAB „Altmeda“ direktorių T. K. su prašymu nugabenti automobilį atgal į (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini). Žodiniu susitarimu, kuris buvo priimtinas abiem šalims, T. K. įsipareigojo pervežti automobilį, kurio teisėtu naudotoju ir valdytoju tuo metu buvo ieškovas, iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Sutartu laiku, t. y. 2016 m. sausio 21 d., M. B. atvyko į UAB „Altmeda“ naudojamą automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), kur paliko automobilį (duomenys neskelbtini) ir užvedimo raktelius, t. y. automobilis buvo perduotas T. K. ir jo atstovaujamos įmonės UAB „Altmeda“ žinion. T. K. pažadėjo, kad jei UAB „Altmeda“ vilkiko neturės, suorganizuos kitą transporto priemonę automobilio pervežimui. Tačiau atsakovės direktorius T. K. perdavė transporto priemonę UAB „Altmeda“ nedirbančiam ir su ja nesusijusiam asmeniui J. J., kuriam pavedė automobilį transportuoti iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). 2016 m. sausio 27 d. T. K. ieškovą informavo, kad automobilis yra pakrautas ant autovežio, atsiuntė tai patvirtinančią nuotrauką ir prašė pateikti papildomus duomenis (tikslų automobilio iškrovimo adresą, automobilio registracijos dokumento kopiją), t. y. prisiėmė automobilio vežėjo funkcijas. 2016 m. sausio 29 d. T. K. susisiekė su ieškovu ir informavo, kad jau kurį laiką negali susisiekti su vežėju ir prašė ieškovą pabandyti susisiekti su vežėju pačiam, tačiau jo duotas numeris buvo išjungtas. Vėliau paaiškėjo, kad automobilis sukčiavimo būdu buvo užvaldytas trečiojo asmens J. J. ir pavogtas. Automobilio savininkas F. M. pareikalavo atlyginti jam 31 000 Eur už prarastą automobilį (automobilio kainą ir kitas išlaidas), kuriuos ieškovas pervedė. Be to, Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nuosprendžiu J. J. už automobilio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), pagrobimą buvo nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu. Iš jo ieškovui buvo priteista 31 000 Eur žalai atlyginti. Ieškovas nurodė, kad tarp jo ir atsakovės susiklostė teisiniai automobilio pervežimo tarptautiniu maršrutu santykiai, buvo sudaryta žodinė krovinio vežimo sutartis. J. J. pagrobus automobilį, ieškovui buvo padaryta žala, kurią privalo solidariai atlyginti tiek J. J., tiek jam pavedimą davusi UAB „Altmeda“. Civilinės atsakomybės sąlygų buvimo klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nuosprendžiu, kuriuo konstatuoti J. J. neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys. Šiuo atveju atsakovė, kaip asmuo pasamdžiusi J. J., privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl J. J. kaltės.

3.       Atsakovė UAB „Altmeda“ atsiliepimu į ieškinį prašė ieškovo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigė, kad tarp ieškovo ir UAB „Altmeda“ nesusiklostė jokie teisiniai santykiai ir ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Nurodė, kad M. B. 2016 m. sausio mėn. kreipėsi asmeniškai į T. K., o ne į UAB „Altmeda“, prašydamas pagalbos pervežant automobilį (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) arba į (duomenys neskelbtini). Ieškovas su T. K. bendravo telefonu, per programą „WhatsApp“, SMS žinutėmis. Mobiliosios programos „WhatsApp“ išklotinė patvirtino, jog nei T. K., nei UAB „Altmeda“ neprisiėmė įsipareigojimo dėl ieškovo automobilio nuvežimo į (duomenys neskelbtini). UAB „Altmeda“ neturėjo laisvų autovežių arba ieškovui netiko pristatymo laikas. T. K. leido ieškovui palikti automobilį stovėjimui, tačiau jokio susitarimo dėl automobilio pervežimo į (duomenys neskelbtini) ar kitur, nebuvo. Automobilis nebuvo perduotas T. K. ar UAB „Altmeda“ pervežimui pagal jokią sutartį, o paliktas stovėjimui. Ieškovas, žinodamas, jog T. K. ir atsakovė negali pervežti automobilio, paprašė T. K. surasti, kas galėtų tai padaryti. T. K. sutiko padėti ieškovui kaip pažįstamam ir vežėjų skelbimo portale rado įmonę UAB „Autiga“, kuri galėjo pervežti ieškovo valdomą automobilį. Telefonu T. K. informavo apie tokią galimybę ieškovą. Taigi, ieškovui buvo žinoma, jog automobilį įsipareigoja pervežti vežėjas UAB „Autiga“ ir jis su tuo sutiko, todėl pats turėjo sudaryti susitarimą dėl vežimo su UAB „Autiga“. Be to, už pervežimą ieškovas ketino atsiskaityti su vežėju. T. K. neperdavė automobilio J. J.. Su ieškovo sutikimu, T. K. tik pakrovė automobilį vežėjo atsiųstam asmeniui. Ieškovas neįrodė, kad egzistavo civilinės atsakomybės sąlygos atsakovės atžvilgiu. Ieškovas atlygino 31 000 Eur žalą, tačiau pats ikiteisminiame tyrime nurodė, kad automobilio vertė 25 000 Eur, tačiau jokių dokumentų dėl žalos dydžio nepateikė. Pažymėjo, kad ieškovui jau priteista iš J. J. 31 000 Eur žalai atlyginti. Šiuo atveju pats ieškovas kaltas dėl žalos atsiradimo. Taip pat prašė taikyti vienerių metų ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

 

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

4.       Marijampolės apylinkės teismas 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovui M. B. iš atsakovės UAB „Altmeda“ 31 000 Eur žalos atlyginimui, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos 2017 m. birželio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 682 Eur žyminio mokesčio, 170 Eur už vertimo paslaugas ir 1 800 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti. Priteisė valstybei iš atsakovės UAB „Altmeda“ 23,55 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais:

1.1.                      Teismas iš prarasto automobilio draudimo poliso ir draudimo sutarties nustatė, kad nors ginčo automobilis jo praradimo metu buvo apdraustas (duomenys neskelbtini) draudimo kompanijoje KASKO draudimu, tačiau žalą atsisakyta atlyginti. Ieškovas su atsakovu ne kartą kreipėsi į draudimo kompaniją, buvo prašoma atnaujinti draudimo bylą, tačiau draudiminė išmoka nei savininkui, nei kitiems asmenims išmokėta nebuvo.

1.2.                      Teismas sprendė, jog nėra ginčo, kad ieškovas kreipėsi į UAB „Altmeda“ direktorių T. K. ne dėl to, kad jie buvo draugai ar verslo partneriai, bet dėl to, kad 2015 m. ginčo automobilį būtent UAB „Altmeda“, o ne T. K. parvežė į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) ir už paslaugas UAB „Altmeda“ gavo 400 Eur. T. K. rašydamas žinutes ieškovui naudojo terminologiją „mano vilkikai“, „mano transportas“, tačiau nepateikė teismui įrodymų, kad jis pats asmeniškai turi autovežius ir verčiasi automobilių gabenimu. Ieškovo automobilio priėmimo (pakrovimo) vieta T. K. pasirinko atsakovės UAB „Altmeda“ nuomojamą aikštelę ir nurodė jos adresą – (duomenys neskelbtini). Elektroniniam susirašinėjimui T. K. naudojo atsakovės elektroninio pašto adresą. Susirašinėjimo metu T. K. domėjosi ar ieškovui reikalinga sąskaita, kurią gali išrašyti juridiniai asmenys arba fiziniai asmenys, besiverčiantys individualia veikla. Be to, susirašinėjimas patvirtino, kad būtent atsakovės direktorius, veikdamas atsakovės vardu, derino su ieškovu maršruto ir kainos klausimą. Ieškovas M. B. suvokė atsakovę kaip krovinio vežėją pagal susitarimą, buvo įsitikinęs, jog su T. K. bendrauja kaip su transporto pervežimo įmonės vadovu. Todėl teismas sprendė, kad ieškovas dėl pervežimo tarėsi su T. K. ne kaip su fiziniu asmeniu, bet kaip su atsakovės UAB „Altmeda“ direktoriumi, kuris veikė įmonės vardu ir interesais.

1.3.                      Teismas nurodė, jog iš ieškovo ir T. K. susirašinėjimo akivaizdu, jog susidarė įspūdis, jog T. K. suras kitą vežėją, ar pasitelks kitas transporto priemones ir automobilis bus pristatytas į ieškovo nurodytą vietą. Teismas darė išvadą, jog T. K. automobilio nesaugojo, bet jį ketino išvežti iš (duomenys neskelbtini), nes būtent atsakovės direktorius surado kitą asmenį, kuris turėjo automobilį nugabenti į (duomenys neskelbtini), pats dalyvavo automobilį pakraunant, padarė vilkiko nuotrauką ir ją nusiuntė ieškovui.

1.4.                      Teismas iš susirašinėjimo per „WhatsApp“ programą nustatė, kad atsakovės vadovas ieškovui UAB „Autiga“ rekvizitus, vairuotojo telefono ir vilkiko numerius nusiuntė jau įvykus faktui, t. y. 2016 m. sausio 29 d., po to kai 2016 m. sausio 27 d. 15.20 val. automobilį buvo perdavęs tariamam vežėjui. Todėl ieškovas, jau būdamas (duomenys neskelbtini), jokių galimybių sudaryti sutartį su UAB „Autiga“, kuri iš tiesų apie jokį pervežimą nežinojo ir kurios vardu trečiasis asmuo J. J. tik buvo prisidengęs, negalėjo. Be to, už pervežimą T. K. ir ieškovas sutarė kainą 400 Eur, kuriuos ieškovas turėjo paduoti atvykusiam vairuotojui grynais.

1.5.                      Teismas sprendė, jog tarp ieškovo ir atsakovės buvo susitarimas pervežti krovinį ir šis susitarimas buvo vykdomas. Šalys konkliudentiniais veiksmais – ieškovas perduodamas atsakovui krovinį, o atsakovas priimdamas šį krovinį ir vykdydamas susitarimą, susitarė dėl esminių tarptautinio krovinio vežimo sutarties sąlygų, kurios joms buvo žinomos, kas patvirtina, kad šalys žodžiu susitarė dėl pervežimo tarptautiniais maršrutais sutarties. Dėl to šalių tarpusavio teisių ir pareigų bei atsakomybės klausimai sprendžiami pagal CMR konvencijos nuostatas.

1.6.                      Atsakovei, kaip profesionaliai vežėjai, turinčiai ne vieną vilkiką, nuolat vykdančiai tarptautinius transporto priemonių vežimus, negalėjo būti nežinomos tokio vežimo organizavimo, įforminimo, atlikimo aplinkybės, t. y. turėjo būti surašomas krovinio pervežimo važtaraštis, automobilis E. Z. turėjo būti perduotas pagal perdavimo priėmimo aktą, pateikus UAB „Autiga“ įgaliojimą ar kitus dokumentus. Šiuo atveju T. K. didelės vertės svetimą automobilį perdavė trečiajam asmeniui E. Z. nepatikrinęs jo tapatybės, ir net neįsitikinęs asmens, kuriam perduodamas automobilis pareigomis (ar jis yra UAB „Autiga“ darbuotojas, ar turi įgaliojimą priimti ir pervežti automobilį, nepareikalaudamas ir pats nesurašydamas priėmimo–perdavimo akto numatyto CMR konvencijos 35 straipsnyje, kuriame turi būti nurodyti vežėjų duomenys). Iš to teismas sprendė, kad atsakovė, vykdydama pervežimą buvo itin neatidi, neatsargi ir nerūpestinga, o tai prilyginama tyčiniams veiksmams, todėl atsakovė turi atlyginti ieškovui žalą.

1.7.                      Teismas sprendė, kad žalos atsiradimas yra priežastiniame ryšyje su atsakovės vadovo veiksmais, krovinys buvo prarastas dėl vežėjo kaltės – itin didelio neatsargumo, kas tarptautinėje praktikoje prilyginama tyčiniams veiksmams, todėl nėra teisinio pagrindo sumažinti priteistą iš atsakovės nuostolių sumą. Be to, teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp ieškovo veiksmų ir krovinio praradimo.

1.8.                      Teismas nustatė, kad automobilio savininkui F. M. išmokėta žalos suma už prarastą ginčo automobilį yra 31 000 Eur. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra patenkintas ieškovo M. B. civilinis ieškinys ir iš atsakovo J. J. ieškovui priteista 31 000 Eur žala. Teismas sprendė, kad nuosprendis turi prejudicinę galią. Nustačius, kad atsakovas neįvykdė vežimo sutartimi prisiimtos prievolės dėl savo kaltės pasireiškiančios dideliu neatsargumu, 31 000 Eur žala yra priteista iš kito kaltojo asmens baudžiamojoje byloje, teismas taip pat priteisė ieškovui ir iš atsakovės 31 000 Eur nuostolių atlyginimą.

1.9.                      Kadangi krovinys buvo prarastas dėl vežėjo kaltės – itin didelio neatsargumo, kas tarptautinėje praktikoje prilyginama tyčiniams veiksmams, teismas sprendė, jog taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsakovė iš ieškovo automobilį priėmė 2016 m. sausio 21 d. Įvertinus tyčinį J. J., tai yra asmens, kurio paslaugomis atsakovė naudojosi vežimo metu, veiksmų pobūdį, atsakovei pareikšto ieškinio padavimo senaties terminas sueina 2019 m. kovo 20 d. Taigi, ieškovas paduodamas teismui ieškinį 2017 m. birželio 6 d. šio termino nepraleido.

 

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

5.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Altmeda“ prašo Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo M. B. ieškinį atmesti ir iš ieškovo atsakovei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      T. K. teismo posėdžių metu nepatvirtino, kad automobilis buvo pristatytas į UAB „Altmeda“ aikštelę ir iš ten jis turėjo būti nugabentas į (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimas, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvęs susitarimas pervežti krovinį, kuris buvo vykdomas, yra neteisinga išvada ir neatitinka faktinių aplinkybių.

1.2.                      Tarp ieškovo ir T. K. vyko pokalbiai dėl galimybės pervežti automobilį (duomenys neskelbtini), tačiau T. K. nurodė, kad UAB „Altmeda“ galimybės pervežti ginčo automobilį ieškovo nurodytomis dienomis neturi ir automobilio neveš. Tai patvirtina ieškovo ir T. K. susirašinėjimas per mobiliąją programą „WhatsApp“, iš kurio matyti, kad tarp ieškovo ir T. K. vyko tik pokalbiai dėl galimybės pervežti automobilį. Be to, ieškovas 2016 m. sausio 16 d. paprašė T. K. palikti automobilį stovėjimui, t. y. ieškovas automobilį 2016 m. sausio 21 d. paliko parkavimui. T. K. ne savo iniciatyva vėliau dėjo skelbimą dėl automobilio pervežimo, susirašinėjo su ieškovu, o dėl to, kad ieškovas paprašė padėti rasti, kas galėtų pervežti automobilį. T. K. per „WhatsApp“ programą ieškovui 2016 m. sausio 25 d. nurodė, kad jo kolega gali pervežti automobilį, o ieškovas su tuo sutiko. Taip pat pažymi, kad automobilio dokumentai T. K. nebuvo perduoti.

1.3.                      Nurodo, kad „teismo įspūdis“ nėra pagrindas ieškiniui tenkinti, kadangi turi būti nustatytas aiškus susitarimas ir įsipareigojimas, jog T. K. prisiėmė įsipareigojimą pervežti ar surasti kitą vežėją ir bet kokiu atveju automobilį pristatyti. Ieškovo suvokimas nėra pagrindas teisiniams santykiams susiklostyti. Be to, pats ieškovas 2018 m. vasario 1 d. „WhatsApp“ pokalbių išklotinėje nesuvokia, ar T. K. veikė asmeniškai, ar kaip įmonė, pokalbiuose net neįvardijo, kokia tai įmonė.

1.4.                      Teismas neįvertino įrodymų visumos, t. y. ignoravo įrodymus, jog tarp ieškovo ir T. K. bendravimas vyko ne tik per „WhatsApp“ programą, bet ir telefoniniais, internetiniais skambučiais ir SMS žinutėmis. Ieškovas nepateikė visų pokalbių tarp jo ir T. K. turinio. Teismas privalėjo vadovautis contra spoliatorem prezumpcija.

1.5.                      Teigia, kad T. K. 2018 m. sausio 27 d. 9.48 val. telefoninio skambučio metu per „WhatsApp“ programą, kai dar automobilis nebuvo pakrautas, nurodė ieškovui, kad UAB „Autiga“ perveš automobilį, nurodydamas vežėjo duomenis. Taigi, ieškovui buvo žinomas vežėjas, o tai patvirtina ir T. K. per programą „WhatsApp“ siųstos žinutės, kuriomis ieškovui paprašius jis dar kartą pateikė vežėjo duomenis. Ieškovas, žinodamas duomenis apie vežėją, pats turėjo sudaryti susitarimą dėl vežimo su UAB „Autiga“ (CMR važtaraštį ir pan.) bei turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš vežėjo. Be to, Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nuosprendžiu J. J. už automobilio pagrobimą buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, o ieškovui buvo priteista 31 000 Eur žalai atlyginti. Taigi, ieškovas jau yra realizavęs teisę į žalos atlyginimą iš vežėjo ar turi teisę reikšti ieškinį vežėjui, kuris pervežė automobilį.

1.6.                      Teismas neteisingai nurodė, kad už pervežimą T. K. ir ieškovas sutarė kainą 400 Eur, kuriuos ieškovas turėjo paduoti atvykusiam vairuotojui grynais. Ieškovas ir T. K. nebuvo susitarę kainos. Su ieškovu buvo kalbėta apie atsiskaitymą su UAB „Autiga“ būdą. Ieškovas su vežėju ketino atsiskaityti tiesiogiai grynaisiais pinigais, kas pagrindžia, kad tarp ieškovo ir UAB „Altmeda“ nebuvo susiklostę teisiniai vežimo santykiai. Be to, ikiteisminiame tyrime apklausti E. Z. ir J. J. taip pat nenurodė jokių faktų, kad T. K. būtų prisistatęs kaip UAB „Altmeda“ atstovas, kad buvo susitarta su UAB „Altmeda“ dėl vežimo.

1.7.                      Net nusprendus, kad susiklostė teisiniai vežimo santykiai, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino, kad T. K. veikė kaip UAB „Altmeda“ atstovas ir ieškinį tenkino atsakovės atžvilgiu. Jokia rašytinė sutartis ar važtaraštis tarp šalių dėl automobilio (duomenys neskelbtini) pervežimo nebuvo sudaryta.

1.8.                      Teismas ignoravo atsakovės į bylą pateiktus įrodymus, jog tarp ieškovo ir atsakovės nebuvo susiklostę jokie santykiai dėl 2015 m. vykdyto pervežimo, kadangi užsakovas 2015 m. pervežimo metu buvo N. L. ir jis atsiskaitė už pervežimą. T. K. draugas ir pažįstamas N. L. pristatė ieškovą T. K. jau po pervežimo.

1.9.                      Byloje nėra jokių įrodymų, kad automobilis buvo pristatytas į UAB „Altmeda“ aikštelę. Automobilis buvo paliktas (duomenys neskelbtini), gatvėje stovėjimui. Perduodant automobilį nebuvo sudarytas joks priėmimo–perdavimo aktas. Susirašinėjime taip pat nebuvo jokios užuominos apie UAB „Altmeda“ aikštelę.

1.10.                      Byloje nėra jokių įrodymų, kad T. K. siuntė kokius nors el. laiškus iš atsakovės el. pašto ieškovui apie UAB „Altmeda“ rekvizitus, banko sąskaitą ir pan. Vien tai, kad ieškovas pats atsiuntė vieną el. laišką į T. K. el. paštą, kuriame nurodyta galūnė (duomenys neskelbtini), negali reikšti teisinių santykių susiklostymo tarp ieškovo ir atsakovės, bei, kad T. K. veikė kaip UAB „Altmeda“ atstovas. Visas susirašinėjimas vyko per asmenines ieškovo ir T. K. „WhatsApp“ programos paskyras.

1.11.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad civilinės atsakomybės sąlygų buvimo klausimas yra išspręstas Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-371-923/2017, kuriuo konstatuoti J. J. neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys. Tai, kad civilinės atsakomybės sąlygos konstatuotos J. J. atžvilgiu, nereiškia, jog civilinės atsakomybės sąlygos yra įrodytos atsakovės atžvilgiu. UAB „Altmeda“ baudžiamajame procese nedalyvavo. Be to, atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, bei neegzistuoja priežastinio ryšio ir kaltės sąlygos.

1.12.                      T. K., perduodamas automobilį, patikrino valstybinius numerius, vežėjas sutapo su tuo, kuris turėjo atvykti pasiimti automobilio. Tai, kad J. J. veikė apgaulės būdu T. K. nebuvo žinoma ir suprantama, todėl jis dėl to negali būti laikomas atsakingu.

1.13.                      Teismas neįvertino, kad žalos atlyginimas Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nuosprendžiu priteistas iš J. J., todėl neegzistuoja žalos sąlyga. Pažymi, jog automobilis buvo draustas KASKO draudimu, tačiau ieškovas nesiėmė visų priemonių dėl draudimo išmokos iš draudimo bendrovės išmokėjimo. Atsakovės nuomone, ieškovas piktavališkai siekia dvigubo žalos atlyginimo. Neįgyvendinęs teisės į draudimo išmoką iš draudimo bendrovės, ieškovas neturi teisės reikalauti žalos atlyginimo iš kitų asmenų.

1.14.                      Baudžiamojoje byloje iš J. J. priteista 31 000 Eur žalos suma neturi prejudicinės reikšmės vertinant žalos dydį civilinėje byloje. Ieškovas žalos dydį grindė vien tuo, kad jis 31 000 Eur atlygino automobilio savininkui. Šiuo atveju ieškovas vien tuo pagrindu, jog reiškiamas ieškinys regreso tvarka, nebuvo atleistas nuo pareigos įrodyti žalos dydį. Ieškovas žalos dydžio neįrodė ir nepateikė jokių žalos dydį pagrindžiančių dokumentų.

1.15.                      Pažymi, kad ieškovas dalį žalos grindė neturtinės žalos dydžiu, tačiau neįrodė, kokiu įstatymo nustatytu atveju reikalauja ir neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas nenurodė patyręs neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio į paties ieškovo nurodytą žalos sandarą.

1.16.                      2018 m. birželio 13 d. VšĮ „Emprekis“ pažyma apie automobilių vidutinę rinkos kainą Nr. 18-06/13-1 ir išrašas iš katalogo pagrindžia, kad tokio paties automobilio, kaip ir ginčo automobilis, vidutinė transporto priemonės kaina 2016 m. sausio mėn. Lietuvoje buvo 17 970 Eur su PVM, o be PVM – 14 851 Eur. Būtent ši suma be PVM (14 851 Eur) laikytina ginčo automobilio verte Lietuvoje 2016 m. sausio mėn.

1.17.                      Atsakovė nurodo, kad pats ieškovas nesirūpino ir nesudarinėjo važtaraščių, vežimo sutarčių, iš automobilio savininko automobilį perėmė be jokio dokumento, nereikalavo priėmimo–perdavimo aktų, sąskaitų. Ieškovas paliko automobilį stovėjimui (duomenys neskelbtini), neperduodamas jokių automobilio dokumentų. Atsakovės nuomone, ieškovas, kuriam T. K. perdavė duomenis dėl vežėjo, turėjo imtis atitinkamų priemonių dėl dokumentų įforminimo. Ieškovas būdamas pats neatidus ir nerūpestingas yra kaltas dėl žalos ir prisidėjo prie jos atsiradimo. Todėl egzistuoja priežastinis ryšys tarp ieškovo veiksmų ir krovinio praradimo.

6.       Ieškovas M. B. atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.                      Atsakovė akcentuoja ne atskirus įrodymus, bet atskirų įrodymų tam tikras dalis, pvz., atskiras žinutes iš ieškovo ir atsakovės direktoriaus T. K. elektroninio susirašinėjimo per „WhatsApp“ programą. Apeliantė skunde pakartoja argumentus, nurodytus atsiliepime į ieškinį ir jos atstovo baigiamojoje kalboje, tačiau nepagrindžia kaip teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovo nuomone, teismas nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, jog tarp šalių buvo susitarimas pervežti krovinį ir šis susitarimas buvo vykdomas.

2.2.                      Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas privalėjo vadovautis contra spoliatorem prezumpcija. Kadangi atsakovė teigė, jog telefoninių pokalbių per „WhatsApp“ programą metu T. K. pranešė ieškovui apie surastą vežėją UAB „Autiga“ ir iki ginčo automobilio perdavimo E. Z. (J. J.), perdavė jam vežėjo, vairuotojo ir autovežio rekvizitus, todėl tai įrodyti turėjo atsakovė. Ieškovas neturėjo pareigos išsaugoti su T. K. vykusių telefoninių pokalbių įrašus.

2.3.                      Teismas teisingai sprendė, kad civilinės atsakomybės sąlygų buvimo klausimas yra išspręstas Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-371-923/2017, kuriuo konstatuoti J. J. neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys. Be to, teismas sprendime papildomai pasisakė dėl svarbiausių atsakovės civilinės atsakomybės klausimų – žalos, kaltės ir priežastinio ryšio.

2.4.                      Ieškovas sumokėjo automobilio savininkui F. M. 31 000 Eur, taip atlygindamas pastarojo patirtą žalą už prarastą automobilį. Būtent tokio dydžio civilinį ieškinį ieškovas buvo pareiškęs atsakovams J. J. ir UAB „Altmeda“ baudžiamojoje byloje. Ieškiniu buvo reikalaujama priteisti 25 000 Eur turtinės ir 6 000 Eur neturtinės žalos. Kauno apylinkės teismas M. B. ieškinį tenkino pilnai ir iš J. J. priteisė 31 000 Eur padarytai žalai atlyginti. Kadangi padaryta žala, jos dydis ir atlyginimas yra nusikalstamų veiksmų civilinės teisinės pasekmės, todėl teismas teisingai nusprendė vadovautis įsiteisėjusio Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu nustatyta aplinkybe dėl žalos dydžio. Atsakovė neginčijo aplinkybės, kad jai buvo žinoma apie paduotą civilinį ieškinį.

2.5.                      Bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu atsakovė neginčijo ginčo automobilio vertės. Be to, atsakovės pateiktą VšĮ „Emprekis“ pažymą sudaro duomenys tik apie vidutinę automobilio vertę, neatsižvelgiant į jo komplektaciją bei techninę būklę. Atsakovei neiškėlus šio klausimo pirmosios instancijos teisme, ieškovas neturi galimybės nuginčyti pateiktą įrodymą, surinkti ir pateikti kitus duomenis apie ginčo automobilio vertę.

2.6.                      Ieškovas sutinka su teismo motyvais dėl atsakovės kaltės. Pažymi, kad apeliaciniame skunde ieškovo kaltė, kaip pagrindas mažinti atsakovės civilinę atsakomybę, siejama jau su kita aplinkybe, t. y. kad ieškovas raštu neįformino savo teisinių santykių ir perdavė automobilį be priėmimo–perdavimo akto ne UAB „Autiga“, bet atsakovei UAB „Altmeda“. Tai nauja, pirmos instancijos teismui nenurodyta aplinkybė. Taip pat pažymi, kad raštiškos vežimo sutarties su UAB „Altmeda“ nesudarymas, važtaraščio ar ginčo automobilio perdavimo–priėmimo akto nesurašymas neturėjo įtakos žalos atsiradimui. Nuostoliai atsirado ne dėl ieškovo, bet dėl atsakovės veiksmų.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

7.       Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose.

 

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių ir įrodymų vertinimo

 

8.       Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir dėl to nepagrįstai sprendė, kad tarp ieškovo ir atsakovės susiklostė tarptautinio pervežimo santykiai.

9.       Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Tačiau šiuo požiūriu vertinant yra galimos abejonės, nes įstatymas ir teisė, o taip pat teismų praktika nereikalauja absoliutaus teismo įsitikinimo – kai abejonių visiškai nelieka. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; kt.).

10.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

11.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimo padarė pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Teismas nesuteikė prioriteto nė vienam iš įrodymų, o vadovavosi tais duomenimis, kurie teisiškai reikšmingi vertinant, ar ieškovas ir atsakovė buvo sudarę žodinę vežimo sutartį dėl automobilio (duomenys neskelbtini) transportavimo iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų visetą ir iš jų visumos padarė išvadas apie tai, kad ieškovas ir atsakovė žodžiu susitarė dėl krovinio pervežimo tarptautiniu maršrutu sutarties, kuri šalių buvo pradėta vykdyti.

12.       Apeliaciniu skundu atsakovė iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir siekia kitokio jų įvertinimo. Nors apeliantė teigia, kad tarp ieškovo ir T. K. vyko tik derybos dėl galimybės pervežti automobilį (duomenys neskelbtini), bei tarp ieškovo ir T. K., kaip UAB „Altmeda“ direktoriaus, nebuvo sudarytas joks susitarimas, tačiau iš bylos duomenų teisėjų kolegija negali daryti tokios išvados.

13.       Iš byloje esančių programos „WhatsApp“ pokalbių išklotinių visumos, o ne vien tik iš atskirų žinučių, nustatyta, kad ieškovas su T. K. bendravo kaip su UAB „Altmeda“ atstovu. Ieškovas prašė T. K. pervežti į (duomenys neskelbtini) jo automobilį, o T. K. žinutėse nurodė, kad jo sunkvežimiai yra pilni, tačiau nebuvo nurodyta, kad atsisako pervežti ieškovo automobilį. Iš pokalbių matyti, kad pats T. K. ėmėsi iniciatyvos surasti kitą vežėją ar sunkvežimį, kuris galėtų transportuoti ieškovo automobilį į (duomenys neskelbtini), bei užtikrino ieškovą, kad ginčo automobilis jam bus pristatytas (el. bylos 1 t., b. l. 62–76; 143–145; 2 t., b. l. 10–11). Ieškovas sutiko, kad automobilį (duomenys neskelbtini) perveš būtent atsakovė, pasitelkdama kitą vežėją. Kaip matyti iš programos „WhatsApp“ pokalbių išklotinių, po susitarimo pervežti ginčo automobilį, buvo tariamasi pinigus pervesti būtent atsakovei, o ne kitam vežėjui (el. bylos 1 t., b. l. 68; 75–76).

14.       Taip pat, kaip matyti iš tos pačios programos „WhatsApp“ pokalbių išklotinės, T. K. nurodė ieškovui tikslų adresą, kur palikti automobilį (duomenys neskelbtini), t. y. UAB „Altmeda“ stovėjimo aikštelę, adresu (duomenys neskelbtini). Šioje vietoje šalys susitarė susitikti ir ieškovas perdavė automobilį atsakovės vadovui (2016 m. sausio 21 d. žinutės, 2016 m. vasario 5 d. liudytojo T. K. apklausos protokolas; el. bylos 1 t., b. l. 29–30, 65, 72). Taip pat šalys neginčijo, kad būtent šioje vietoje ginčo automobilis buvo pakrautas (2016 m. vasario 5 d. liudytojo E. Z. apklausos protokolas; el. bylos 1 t., b. l. 31–32). Nors 2016 m. sausio 16 d. 15.32 val. žinutėje ieškovas prašė T. K. palikti automobilį stovėjimui, tačiau iš toliau sekusių pokalbių darytina išvada, kad ginčo automobilis buvo paliktas apeliantės vadovui tam, kad vėliau būtų pervežtas į (duomenys neskelbtini).

15.       Nors apeliantė teigia, kad visas susirašinėjimas vyko per asmenines ieškovo ir T. K. „WhatsApp“ programos paskyras, tačiau teisėjų kolegija iš programos „WhatsApp“ pokalbių išklotinės nustatė, kad atsakovės vadovas T. K. 2016 m. sausio 27 d. 14.18 val. žinutėje ieškovui nurodė būtent UAB „Altmeda“ el. paštą (duomenys neskelbtini) ir prašė, kad į šį el. paštą ieškovas atsiųstų iškrovimo adresą (duomenys neskelbtini) (el. bylos 1 t., b. l. 67–68, 75). Ieškovas tą pačią dieną į šį el. paštą išsiuntė prašytą informaciją (15.10 val. žinutė, 2016 m. sausio 27 d. el. laiškas; el. bylos 1 t., b. l. 68, 75; 3 t., b. l. 24–27). Taip pat nustatyta, kad T. K., pasirašęs kaip UAB „Altmeda“ atstovas, nurodytu el. paštu (duomenys neskelbtini) siuntė pasitelktam vežėjui Audriui (vėliau paaiškėjo, kad tai buvo J. J.) ieškovo persiųstus dokumentus bei teiravosi vairuotojo duomenų (Kauno apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-371-923/2017 3 t., b. l. 120–123). Taip pat 2016 m. sausio 27 d. vėlesnėse žinutėse T. K. klausė ieškovo kaip šis jam sumokės, ar reikalingos sąskaitos faktūros, bei nurodė, kad ieškovui išsiuntė savo banko sąskaitos duomenis (15.11, 15.12, 15.15 val. žinutės; el. bylos 1 t., b. l. 68, 75–76). Iš to darytina išvada, kad pats apeliantės UAB „Altmeda“ vadovas laikė savo įmonę vežėja.

16.       Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog UAB „Altmeda“ vadovas T. K. ieškovą informavo apie UAB „Autiga“ rekvizitus dar prieš pakraunant automobilį, todėl ieškovas pats turėjo sudaryti susitarimą dėl vežimo su UAB „Autiga“. Šių apeliantės teiginių nepatvirtinta faktinės bylos aplinkybės. Apeliantė nepateikė jokių duomenų, jog T. K. dar 2016 m. sausio 27 d. 9.48 val. telefoninio skambučio metu per „WhatsApp“ programą nurodė ieškovui UAB „Autiga“ duomenis. Priešingai, iš susirašinėjimo per „WhatsApp“ programą nustatyta, kad ginčo automobilis buvo išsiųstas 2016 m. sausio 27 d., o T. K., tik ieškovui paprašius, jam 2016 m. sausio 29 d. nusiuntė UAB „Autiga“ rekvizitus, vilkiko numerius, vairuotojo vardą ir telefono numerį (2016 m. sausio 27 d. žinutės, 2016 m. sausio 28 d. 15.33 (14.32) val. žinutė, 2016 m. sausio 29 d. 12.36 (11.35) val. žinutė; el. bylos 1 t., b. l. 68, 75–76, 143; 2 t., b. l. 10–11).

17.       Apeliantė teigia, kad ieškovui nepateikus visų pokalbių tarp jo ir T. K. turinio, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti contra spoliatorem prezumpciją, kuri reiškia, kad šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti bylai reikšmingus įrodymus ar aplinkybes, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šiai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015). Pagal teismų praktiką contra spoliatorem prezumpcija taikytina tuomet, kai nustatyta, jog dokumentus atsisakoma pateikti sąmoningai tyčia juos sunaikinus, o ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo subjekto, galinčio (turinčio) juos pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė, o ne ieškovas, teigė, jog iki automobilio pakrovimo telefoninių pokalbių per „WhatsApp“ programą metu T. K. pranešė ieškovui apie surastą vežėją UAB „Autiga“ ir perdavė jam vežėjo, vairuotojo ir vilkiko rekvizitus, todėl būtent atsakovė turėjo pagrįsti tokius teiginius pateikdama atitinkamus įrodymus. Atsakovė tokių įrodymų nepateikė. Be to, kaip nurodė pati apeliantė, telefoninių pokalbių turinys saugomas 6 mėnesius, o šalys neturi pareigos tokių įrašų saugoti, todėl šiuo atveju nei ieškovas, nei atsakovė dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių neturėjo galimybių pateikti telefoninių pokalbių įrašų. Atsižvelgiant į tai, byloje nebuvo pagrindo taikyti contra spoliatorem prezumpcijos.

18.       Atsižvelgiant į nutarties 13–16 punktuose nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog būtent tarp ieškovo ir atsakovės, veikiančios per jos atstovą T. K., buvo sudaryta žodinė sutartis dėl automobilio (duomenys neskelbtini) pervežimo iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), kuri buvo pradėta vykdyti, t. y. ieškovas perdavė automobilį atsakovei, o ši jį priėmė ir pasitelkusi kitą vežėją siuntė ieškovui jį į (duomenys neskelbtini). Kadangi krovinys buvo vežamas kelių transporto priemone sausumos keliais už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra skirtingose valstybėse, kurios yra CMR konvencijos narės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai kilusiam ginčui spręsti taikė CMR konvenciją.

19.       Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliantės teiginiu, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties ar važtaraščio dėl automobilio (duomenys neskelbtini) pervežimo, todėl UAB „Altmeda“ nelaikytina vežėja. Pagal CMR konvencijos 4 straipsnį važtaraštis yra krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas. Važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. Tokiu atveju taip pat taikomos CMR konvencijos nuostatos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kadangi CMR konvencija nereglamentuoja vežimo sutarties turinio ar formos, ši sutartis gali būti sudaryta ne tik surašant šalių pasirašomą dokumentą, bet apsikeičiant raštais, pranešimais, ar telekomunikacijų įrenginiais perduodama informacija, taip pat žodžiu. Kilus šalių ginčui dėl neužfiksuotų sutarties sąlygų, taip pat kai duomenys važtaraštyje skiriasi nuo šalių sutarties sąlygų, teismas, remdamasis įrodymais (rašytinėmis sutartimis, vežimo užsakymais, dalykiniu šalių susirašinėjimu, kt.), turi nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-159/2013). Atsižvelgiant ir į tokį kasacinio teismo išaiškinimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių nesant rašytinės sutarties formos ir važtaraščio, tai savaime nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, jog tarp šalių buvo sudaryta žodinė tarptautinio krovinio pervežimo sutartis.

20.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas tarp ieškovo ir atsakovės UAB „Altmeda“ susiklosčiusius santykius, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–178, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovo ir atsakovės pateiktus įrodymus bei paaiškinimus, tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, jog tarp šalių buvo susitarimas pervežti krovinį ir šis susitarimas buvo vykdomas.

 

Dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-371-923/2017 prejudicinės galios

 

21.       Apeliantė teigia, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-371-923/2017 nustatytos aplinkybės dėl J. J. civilinės atsakomybės sąlygų neturi prejudicinės reikšmės šioje civilinėje byloje atsakovės atžvilgiu. Teisėjų kolegija sutinka su šiais apeliantės argumentais.

22.       CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 182 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar nusikalstamus veiksmus padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali būti iš naujo įrodinėjamos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; 2012 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2012). Kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2009; 2010 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010).

23.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nustatė, kad Kauno apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2017 m. kovo 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-371-923/2017 J. J. pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį dėl automobilio Mercedes ML įgijimo apgaulės būdu bei iš jo M. B. priteista 31 000 Eur turtinei ir 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Tiek iš šio nuosprendžio, tiek iš visos baudžiamosios bylos Nr. 1-371-923/2017 medžiagos nustatyta, jog atsakovės UAB „Altmeda“ vadovas T. K. minėtoje baudžiamojoje byloje buvo apklaustas tik kaip liudytojas (el. bylos 1 t., b. l. 36–61; baudžiamosios bylos Nr. 1-371-923/2017 3 t., b. l. 116–117), tačiau nei jis, nei atsakovė UAB „Altmeda“ baudžiamojoje byloje nedalyvavo nei kaip baudžiamojon atsakomybėn traukiami asmenys, nei kaip civiliniai atsakovai. Taip pat baudžiamojoje byloje nebuvo nustatinėjama nei viena įmonės ar jos vadovo T. K. civilinės atsakomybės sąlyga. Nors ir sutiktina su ieškovu, jog Kauno apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-371-923/2017 M. B. buvo pareiškęs civilinį ieškinį T. K. ir UAB „Altmeda“ bei prašė juos pripažinti civiliniais atsakovais, tačiau pažymėtina, jog įsiteisėjusiu prokurorės 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimu toks M. B. prašymas buvo atmestas jam išaiškinant, kad ginčai dėl teisių ir teisėtų interesų pažeidimo su šiais asmenimis spręstini civilinio proceso tvarka kreipiantis į teismą (baudžiamosios bylos Nr. 1-371-923/2017 3 t., b. l. 102–103).

24.       Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes bei atsižvelgdama į CPK 182 straipsnio 3 punkto aiškinimo ir taikymo praktiką, konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-371-923/2017 nustatytos aplinkybės dėl J. J. civilinės atsakomybės sąlygų nelaikytinos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiant dėl atsakovės UAB „Altmeda“ civilinės atsakomybės sąlygų ir apimties. Todėl konstatuojama, jog šioje civilinėje byloje visos atsakovės UAB „Altmeda“ civilinės atsakomybės sąlygos ir apimtis turėjo būti nustatinėjamos atskirai.

 

Dėl vežėjo atsakomybės už krovinio praradimą

 

25.       Apeliantė teigia, kad ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų, bei neegzistuoja priežastinio ryšio ir kaltės sąlygos. Be to, pats ieškovas kaltas dėl žalos atsiradimo, o tai laikoma vežėjo atsakomybę šalinančia aplinkybe. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentai neturi pagrindo sutikti.

26.       CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji nuostata, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šioje CMR konvencijos normoje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Pagal CMR 17 straipsnio 2 dalį vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių padarinių vežėjas negalėjo išvengti. Atsakomybę šalinančių pagrindų įrodinėjimo našta pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 1 dalį tenka vežėjui: vežėjas turi įrodyti, kad krovinys prarastas, jo trūksta ar pristatyta ne laiku dėl 17 straipsnio 2 punkte nurodytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2006; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012; 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2013; kt.).

27.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė yra profesionali vežėja, nuolat vykdanti tarptautinius transporto priemonių vežimus, todėl ji turėjo gerai žinoti kaip atliekami tokie vežimai. Kaip minėta nutarties 18–19 punktuose, tarp šalių buvo sudaryta žodinė tarptautinio krovinio pervežimo sutartis, kurią atsakovė (vežėja) įsipareigojo ieškovui (siuntėjui) pervežti ginčo automobilį iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo dėl to, kad krovinys nebuvo pristatytas ir dingo. Teisėjų kolegijos nuomone, UAB „Altmeda“ yra atsakinga ieškovui už krovinio praradimą nuo to momento, kai priėmė krovinį vežti.

28.       Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, atsakovė šiai sutarčiai vykdyti siekė pasitelkti kitą vežėją – UAB „Autiga“, o būtent – atsakovės direktorius T. K. į (duomenys neskelbtini) portalą patalpino skelbimą dėl automobilio pervežimo, į kurį atsiliepė trečiasis asmuo J. J., kuris prisistatė UAB „Autiga“ atstovu Audriumi, ir nurodė galintis nuvežti automobilį į (duomenys neskelbtini) (el. bylos 1 t., b. l. 29–30). Nors apeliantė ir nurodo, kad T. K. perduodamas automobilį patikrino valstybinius numerius, kurie sutapo su vežėjo, turėjusio atvykti pasiimti automobilio, tačiau tai neatleido apeliantės nuo pareigos patikrinti atvykusio vežėjo tapatybės, jo įgaliojimų pervežti automobilį, bei surašyti krovinio važtaraščio ar bent jau priėmimo–perdavimo akto. Apeliantė nepateikė jokių duomenų, kad būtų patikrinusi ne tik automobilį perėmusio vairuotojo tapatybę, bet taip pat ir UAB „Autiga“ atstovu prisistačiusio asmens tapatybę.

29.       Pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį vežėjas negali vadovautis CMR konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams.

30.       Pažymėtina, jog kaltė, kaip pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti, yra nepakankamas skolininko atsargumas, rūpestingumas ar atidumas, kurį jis turi parodyti konkrečioje situacijoje, pagal savo padėtį elgdamasis taip, kad nepadarytų žalos kitam asmeniui ar kad neatsirastų nuostolių. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vežėjui patikimas gabenti turtas, kurį jis privalo įteikti gavėjui, todėl jo įsipareigojimai verčia būti jį ypač pareigingam, t. y. labai atsargiam ir atidžiam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2002; 2009 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2009). Taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį Lietuvos nacionalinėje teisėje, esant sutartinei civilinei atsakomybei (CK 6.252 straipsnio 1 dalis), pagal neigiamus teisinius padarinius vežėjo didelis neatsargumas gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009). Didelis neatsargumas yra paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas. Atsargumas reiškia tai, kad rūpestingas ir apdairus vežėjas turi numatyti galimas grėsmes ir pavojus žalai atsirasti, t. y. kroviniui prarasti, todėl privalo imtis adekvačių priemonių jam išsaugoti. Dėl to pripažintina, kad net paprasčiausių atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, praradimą, reiškia vežėjo didelį neatsargumą, prilyginamą tyčiniams veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2009).

31.       Kaip minėta, atsakovė yra profesionalus savo verslo srities subjektas, todėl jai taikomi aukštesni veiklos standartai. Dėl to atsakovė yra atsakinga už tai, jog pasirinktų patikimus veiklos partnerius, kurie neatlikinėtų neteisėtų veiksmų ir užtikrintų krovinio pristatymą gavėjui, ko šiuo atveju nepadarė. Atsakovės vadovui nepatikrinus nei automobilį perėmusio asmens, nei UAB „Autiga“ atstovu prisistačiusio asmens tapatybių, nei jų turimų įgaliojimų, bet perdavus krovinį visiškai nepažįstamiems asmenims be jokių priėmimo–perdavimo aktų, konstatuotina, jog atsakovė elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, bei prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčijamame sprendime atsakovės veiksmų atžvilgiu pagrįstai buvo konstatuota tyčia, o tai atėmė iš atsakovės galimybę remtis CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atleidžiančiomis ją nuo atsakomybės už krovinio praradimą.

32.       Kadangi nagrinėjamu atveju nustatyta, jog būtent tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta žodinė automobilio pervežimo sutartis, ginčo automobilis buvo prarastas dėl apeliantės kaltės, kuri perdavė automobilį trečiajam asmeniui, neturinčiam teisės jį gabenti, todėl nėra pagrindo teigti, kad prie žalos atsiradimo prisidėjo ir pats ieškovas, nesudarydamas rašytinės pervežimo sutarties su UAB „Autiga“. Kaip nurodyta šios nutarties 16 punkte, atsakovės vadovas T. K. ieškovui nusiuntė UAB „Autiga“ rekvizitus, kai ginčo automobilis jau buvo išsiųstas. Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovas net neturėjo jokių galimybių pats sudaryti pervežimo sutarties su UAB „Autiga“. Taigi, būtent atsakovė turi atlyginti ieškovo patirtą žalą dėl ginčo automobilio praradimo.

 

Dėl žalos dydžio

 

33.       Apeliantė taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo ieškovui priteistą žalos atlyginimo dydį. Nurodo, kad ieškovui žala jau priteista Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nuosprendžiu iš J. J., todėl negali būti priteisiama iš atsakovės, o jei ir būtų priteista, tai baudžiamojoje byloje iš J. J. priteista 31 000 Eur žalos suma neturi prejudicinės reikšmės vertinant žalos dydį civilinėje byloje. Ieškovas neįrodė patirtos žalos dydžio, t. y. automobilio vertės ir neturtinės žalos dydžio. Be to, automobilis buvo draustas KASKO draudimu, o ieškovas nesiėmė visų priemonių dėl draudimo išmokos iš draudimo bendrovės išmokėjimo.

34.       Ieškovas su apeliantės teiginiais nesutinka ir nurodo, kadangi padaryta žala, jos dydis ir atlyginimas yra nusikalstamų veiksmų civilinės teisinės pasekmės, todėl pirmos instancijos teismas teisingai nusprendė vadovautis įsiteisėjusio Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu nustatyta aplinkybe dėl žalos dydžio. Ieškovo patirtą žalą sudaro 25 000 Eur turtinė ir 6 000 Eur neturtinė žala, kurią jis sumokėjo automobilio savininkui F. M. atlygindamas jo patirtą žalą už prarastą automobilį. Be to atsakovė neginčijo ginčo automobilio vertės pirmosios instancijos teisme.

35.       Tiriant šias aplinkybes pirmiausiai pažymėtina, kad iš bylos medžiagos aiškiai matyti, jog dėl draudimo išmokos išmokėjo pagal draudimo polisą (2 t., b. l. 62–68, 70–71, 92–107) už prarastą ginčo automobilį buvo ne vieną kartą kreiptasi į draudimo bendrovę, tačiau ji atsisakė atlyginti patirtą žalą (2 t., b. l. 14–16, 74–76). Taip pat į draudimo bendrovę buvo kreiptasi dėl draudimo bylos atnaujinimo, pateikiant Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-371-923/2017, tačiau draudiminę išmoką atsisakyta išmokėti (2 t., b. l. 179–184). Kadangi draudimo išmoka už prarastą automobilį išmokėta nebuvo, draudimo byla yra užbaigta, bet žala yra realiai patirta praradus automobilį, ieškovas turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės, kaip vežimą organizavusio (o CMR konvencijos prasme vežėjo) asmens.

36.       Antra, nors minėtoje baudžiamojoje byloje ieškovui ir buvo priteista iš J. J. 31 000 Eur žalos atlyginimo suma, tačiau nagrinėjamu atveju nustačius, kad ir atsakovė yra atsakinga už ieškovui padarytą žalą dėl automobilio praradimo, todėl ji ir J. J. gali būti solidariai atsakingi ieškovui dėl žalos atlyginimo(CK 6.6 straipsnio 3 dalis).

37.       Kaip minėta šios nutarties 24 punkte, Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-371-923/2017 nustatytos aplinkybės dėl J. J. civilinės atsakomybės sąlygų nelaikytinos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje civilinėje byloje atsakovės atžvilgiu. Dėl to šioje civilinėje byloje ieškovas turėjo įrodyti ir dėl atsakovės neteisėtų veiksmų jo patirtos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydį.

38.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vežėjui praradus dalį arba visą krovinį, jis privalo atlyginti žalą siuntėjui, o kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti (CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalis). Vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą ribojama tiesioginiais nuostoliais. Krovinio vertė nustatoma pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos kainas, o jei nėra ir tokių, – pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę. Jei teismui nepateikta įrodymų apie prekių biržos ar rinkos vertę, teismas gali vadovautis ta krovinio verte, kuri yra nurodyta sąskaitoje faktūroje, lydinčioje krovinį ir pateikiamoje muitinei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2008; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2011).

39.       Ieškovas nurodė, kad buvusiam ginčo automobilio savininkui F. M. sumokėjo 25 000 Eur už automobilį ir 6 000 Eur kaip neturtinę žalą, ką pagrindžia jo pateikti į bylą mokėjimų pavedimų išrašai (1 t., b. l. 23–26). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie mokėjimo nurodymai nepatvirtina automobilio vertės toje vietoje ir tuo metu, kai jis buvo priimtas vežti, kaip to reikalauja CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalis, taikytina šiam ginčui spręsti. Jokių kitų įrodymų dėl ginčo automobilio vertės pirmosios instancijos teismui pateikta nebuvo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes ir šalių argumentus dėl prarasto automobilio vertės (žalos dydžio), 2018 m. spalio 9 d. nutartimi tenkino apeliantės UAB „Altmeda“ prašymą ir byloje paskyrė retrospektyvinę teismo kilnojamojo turto (automobilio) vertinimo ekspertizę. Teismo ekspertas A. L. Kilnojamo turto ekspertizės akte Nr. 18/12-123 (toliau – ekspertizės aktas; 4 t., b. l. 2–20) nurodė, kad negali atsakyti kokia buvo ginčo automobilio (duomenys neskelbtini) rinkos vertė 2016 m. sausio 27 d., kadangi nėra tikslios informacijos apie vertinamo automobilio fizinę būklę, padangų, kitų mazgų būklę, ridą ir kitus faktinius duomenis. Vis dėlto, ekspertas, vadovaudamasis tokios transporto priemonės bendrine būkle ir kitais parametrais, atsižvelgiant į pagaminimo metus, šalių jam pateiktus įrodymus apie automobilio būklę, nustatė, kad ginčo automobilio (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė 2016 sausio 27 d. buvo 16 400 Eur. Tokią išvadą ekspertas padarė vadovaudamasis lyginamuoju turto vertinimo metodu ir įvertinęs ne tik VšĮ „Emprekis“ duomenis, bet taip pat pagal dar šešis surastus lyginamuosius pavyzdžius. Ieškovas nesutiko su tokia ekspertizės išvada, į ką reaguodama teisėjų kolegija siūlė į teismo posėdį kviesti ir apklausti ekspertą arba atlikti papildomą ekspertizę, jei jau ieškovas mano, kad ekspertas rėmėsi ne visomis galimomis automobilių verčių duomenų bazėmis. Tačiau ieškovo atstovas atsisakė to. Taigi, esant tokiai situacijai bei byloje nesant kitų dar patikimesnių įrodymų apie pervežimo dienai buvusią automobilio vertę, teisėjų kolegija sprendžia, kad būtent ekspertizės akte nurodyta ginčo automobilio vidutinė rinkos vertė 2016 sausio 27 d., kai atsakovė perdavė automobilį trečiajam asmeniui, buvo 16 400 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši sumą atitinka CMR konvencijos 23 straipsnio nuostatas, todėl ir yra priteistina ieškovui iš atsakovės.

40.       Taip pat spręsdama dėl žalos dydžio ir sandaros teisėjų kolegija pažymi, kad CMR konvencijoje tiesiogiai nėra numatyta, kad vežėjas privalo siuntėjui atlyginti ir pastarojo patirtą neturtinę žalą. Be to, kaip jau minėta šios nutarties 38 punkte, vežėjo atsakomybė ribojama tik tiesioginiais nuostoliais, o tai, kad ieškovas vėliau sumokėjo kitam asmeniui ir jo teigimu patirtą neturtinę žalą už automobilio praradimą – nėra laikoma tiesioginiais nuostoliais CMR konvencijos prasme. Jei ieškovas pats dėl automobilio patyrė neturtinę žalą dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, jis privalėjo jos faktą ir dydį įrodinėti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis šioje byloje. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis patyrė neturtinę žalą. Vien aplinkybė, kad jis neturtinę žalą atlygino buvusiam ginčo automobilio savininkui, automatiškai neįrodo, jog jis taip pat patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgęs į paties ieškovo nurodytą žalos sandarą, bei netinkamai aiškindamas CMR konvencijos nuostatas nepagrįstai ieškovui priteisė 6 000 Eur žalos atlyginimo, kurią ieškovas vertino, kaip neturtinę automobilio savininko patirtą žalą dėl automobilio praradimo. Todėl šioje dalyje ieškinys turėjo būti atmestas.

41.       Tuo pačiu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje civilinėje byloje nėra kvestionuojamas įsiteisėjęs Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-371-923/2017, ir kad šio sprendimo priėmimas paveikia iš trečiojo asmens J. J. nuosprendžiu priteistos žalos dydį ir jos sandarą. Taip pat atmetamas apeliantės argumentas, kad tokiu būdu ieškovui sudaroma galimybė gauti dvigubą žalos atlyginimą. Kaip jau minėta ir nutarties 36 punkte, įstatymas numato, jog žalą padariusių asmenų atsakomybė yra solidari, todėl ir šiuo sprendimu priteistos žalos dydis laikomas ne savarankiška ieškovo teise į dvigubą žalos atlyginimą, bet solidaria atsakovės prievole su trečiuoju asmeniu J. J. į šiuo sprendimu priteistos žalos (16 400 Eur dydžio) atlyginimą. Tuo tarpu likusioje nuosprendžiu priteistos žalos dalyje ieškovas turi teisę į žalos atlyginimą tiesiogiai iš trečiojo asmens J. J..

 

Dėl bylos baigties ir procesinių klausimų

 

42.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, ieškovo reikalavimą priteisti žalos atlyginimą tenkinant iš dalies, t. y. sumažinant ieškovui M. B. iš atsakovo UAB „Altmeda“ priteistą sumą iki 16 400 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

43.       Pakeitus teismo sprendimą apeliacinės instancijos teisme, atitinkamai keistinas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog ieškinį tenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

44.       Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė 2 732,94 Eur išlaidų: žyminis mokestis – 682 Eur (sumokėta per EPP), vertimo paslaugos – 240 Eur (Sąskaitos faktūros Serija AND Nr. 0000317, Nr. 0000354, Nr. 0000393, Nr. 0000411, Nr. 0000478, Kvitai Serija ANDP Nr. 168, Nr. 191, Nr. 194A, Nr. 224, mokėjimo nurodymai; 2 t., b. l. 25–28, 72–73, 108–109, 185–186), teisinės pagalbos išlaidos – 1 800 Eur (2017 m. rugpjūčio 10 d. pinigų priėmimo kvitas, 2017 m. rugpjūčio 10 d. sąskaita už teisines paslaugas SM Nr. 14-2017; 2 t., b. l. 18–19), Registrų centro išrašai – 10,94 Eur (2017 m. gegužės 31 d. PVM sąskaita faktūra Serija RC Nr. 5189991, mokėjimo nurodymai; 2 t., b. l. 20–24). Tuo tarpu atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 2 809,26 Eur išlaidų: žyminis mokestis už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – 21 Eur (mokėjimo nurodymas; 1 t., b. l. 105), vertimo paslaugos – 233,26 Eur (PVM sąskaitos faktūros Nr. LUK17-198, Nr. LUK17-296, Nr. LUK17-309, Nr. LUK18-071, mokėjimo nurodymai; 3 t., b. l. 46–53), teisinės pagalbos išlaidos – 2 555 Eur (2018 m. balandžio 26 d. prašymas, sąskaitos už teisines paslaugas Serija MZT Nr. 1710-01, Nr. 1801-01, Nr. 1801-02, Nr. 1803-02, Nr. 1804-01, Nr. 1804-04, mokėjimo nurodymai; 3 t., b. l. 32–45).

45.       Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinus iš dalies, ieškovo ieškinys buvo tenkintas 52,90 proc. (16 400 Eur x 100 proc. / 31 000 Eur). Ieškovo prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.; toliau – Rekomendacijos) ribų (8.2, 8.16, 8.19, 8.20 punktai), todėl ieškovo naudai iš atsakovės priteistina 1 445,73 Eur (2 732,94 Eur x 52,90 proc. / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidų turėtų pirmosios instancijos teisme. Atmestų reikalavimų dalis šiuo atveju sudaro 47,10 proc. Atsakovės prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių ribų (8.2, 8.15, 8.16, 8.19, 8.20 punktai), todėl atsakovės naudai iš ieškovo priteistina 1 323,16 Eur (2 809,26 Eur x 47,10 proc. / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidų turėtų pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Kadangi šalių priešpriešiniai reikalavimai yra vienarūšiai, tai taikant jų įskaitymą galutinė bylinėjimosi išlaidų suma pirmosios instancijos teisme ieškovo naudai sudaro 122,57 Eur (1 445,73 Eur – 1 323,16 Eur).

46.       Atitinkamai pirmosios instancijos teismo patirtos 23,55 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei priteistinos iš ieškovo M. B. ir atsakovės UAB „Altmeda“ pagal nutarties 45 punkte nurodytą proporciją, t. y. iš ieškovo – 11,09 Eur (47,10 proc.), o iš atsakovės – 12,46 Eur (52,90 proc.) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

47.       Byloje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teisme apeliantė UAB „Altmeda“ patyrė 3 224 Eur išlaidų: žyminis mokestis – 690 Eur (mokėjimo nurodymas; 3 t., b. l. 105), avansas už ekspertizę – 484 Eur (mokėjimo nurodymas; 3 t., b. l. 181–183), teisinės pagalbos išlaidos – 2 050 Eur (2019 m. sausio 29 d. prašymas, sąskaita už teisines paslaugas Serija MZT Nr. 1901-01, pinigų priėmimo kvitas Serija LAT Nr. 861363; 4 t., b. l. 51–54). Ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 800 Eur atstovavimo išlaidų (sąskaita už teisines paslaugas SM Nr. 15-2018, pinigų priėmimo kvitas Serija LAT Nr. 910518; 3 t., b. l. 111–112). Šalių apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos taip pat neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių.

48.       Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą iš dalies, t. y. patenkinus 47,10 proc. apeliacinio skundo, atitinkami paskirstomos ir bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, t. y. atsakovei iš ieškovo priteistini 1 518,50 Eur (3 224 Eur x 47,10 proc. / 100 proc.), o ieškovui iš atsakovės priteistini 423,20 Eur (800 Eur x 52,90 proc. / 100 proc.) (CPK 79–80 straipsniai, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Kadangi visos bylinėjimosi išlaidos vienarūšės, todėl įskaičius priteistinas sumas tarp ieškovo ir atsakovės nustatytina, kad ieškovas atsakovei turi sumokėti 1 095,30 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 518,50 Eur – 423,20 Eur) patirtų apeliacinės instancijos teisme.

49.       Pagal Kauno apygardos teismo pažymą apeliaciniame procese turėta 79,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios valstybei priteistinos iš ieškovo M. B. ir atsakovės UAB „Altmeda“ pagal nutarties 48 punkte nurodytą proporciją, t. y. iš ieškovo – 37,44 Eur (47,10 proc.), o iš atsakovės – 42,04 Eur (52,90 proc.) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui M. B. (gimęs (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Altmeda“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 16 400 Eur (šešioliką tūkstančių keturis šimtus eurų) žalos atlyginimui, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos 2017 m. birželio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 122,57 Eur (šimtą dvidešimt du eurus 57 ct) bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Altmeda“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 12,46 Eur (dvyliką eurų 46 ct), o iš ieškovo M. B. (gimęs (duomenys neskelbtini)) 11,09 Eur (vienuoliką eurų 9 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5660.“

Priteisti iš ieškovo M. B. (gimęs (duomenys neskelbtini)) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Altmeda“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 095,30 Eur (tūkstantį devyniasdešimt penkis eurus 30 ct) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš uždarosios akcinės bendrovės „Altmeda“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 42,04 Eur (keturiasdešimt du eurus 4 ct), o iš ieškovo M. B. (gimęs (duomenys neskelbtini)) 37,44 Eur (trisdešimt septynis eurus 44 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsiskaitomąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                Algimantas Kukalis

 

 

Nerijus Meilutis

 

 

Arūnas Rudzinskas