Civilinė byla Nr. 3K-3-329/2013

 Teisminio proceso Nr.: 2-02-3-07199-2011-7

 Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.10.7; 15.3.1; 15.4

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. birželio 12 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus (pranešėjas), Algio Norkūno ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo viešosios įstaigos „Karoliniškių poliklinika“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. L. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai „Karoliniškių poliklinika“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos priteisimo, darbo sutarties nutraukimo teismo sprendimu, išeitinės išmokos ir neturtinės žalos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių drausmines nuobaudas ir jų skyrimo tvarką, taikymo ir aiškinimo. 

Ieškovas S. L. nuo 2010 m. gruodžio 6 d. dirbo VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ vidaus ligų gydytoju. 2011 m. balandžio 8 d. VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ pacientas I. B. prie 601 kabineto neteko sąmonės, buvo gaivinamas, tačiau mirė. 2011 m. gegužės 19 d. VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ direktorė J. K. įsakymu Nr. 02-1073 skyrė gydytojui S. L. drausminę nuobaudą – papeikimą, nes jis: 1) pažeidė Būtinosios medicinos pagalbos teikimo, esant gyvybei grėsmingoms būklėms, tvarką (02:2011/leidimas 4) ir, nenurodydamas bendrosios praktikos slaugytojai N. L. pristatyti į įvykio vietą elektrokardiografo bei defibriliatoriaus, netinkamai organizavo paslaugų teikimą; 2) teikdamas pacientui pagalbą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-357 „Dėl gaivinimo standartų patvirtinimo“ (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 31 d.) (toliau – Gaivinimo standartai) patvirtinto Suaugusio žmogaus gaivinimo standarto 3 priedu „Universalus specialus gaivinimo algoritmas“ – registruoti elektrokardiogramą, įvertinti skilvelių virpėjimo, skilvelinės tachikardijos buvimą arba nebuvimą, spręsti dėl medikamentų leidimo į veną, todėl neatliko reikiamų veiksmų; 3) iki atvykstant greitosios medicinos pagalbai nutraukė gaivinimą ir konstatavo paciento mirties laiką 8 val. 35 min., t. y. gaivinimo laikas nebuvo ilgesnis nei 18 min., ir tokiais savo veiksmais pažeidė Gaivinimo standartų III dalies 15 punktą: „Specialusis gaivinimas nutraukiamas, jeigu nėra gyvybės požymių ir spontaninė kraujotaka neatkuriama per 30 minučių nuo klinikinės mirties arba gaivinimo pradžios, neveikia hipotermija bei farmakologiniai preparatai“; 4) netinkamai pildė medicininę dokumentaciją: paciento asmens sveikatos istorijoje nenurodė pagalbos teikimo laiko (pradžios ir pabaigos), būtinosios medicinos pagalbos kategorijos, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. V-208 „Dėl būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto patvirtinimo“ 16 punktas.

2011 m. liepos 7 d. pacientei F. Z. (teismų sprendimuose nurodyta F. Z.) S. L. išrašė vaistų, 2011 m. rugpjūčio 1 d. VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ gavo pacientės vyro N. Z. (teismų sprendimuose nurodyta N. Z.) skundą, kuriame reiškiamas pasipiktinimas ieškovo elgesiu, nes jis neatvyko pagal iškvietimą pas pacientę, jos neapžiūrėjo ir nesuteikė jokios pagalbos. 2011 m. rugpjūčio 12 d. gydytojui S. L. direktorės įsakymu Nr. P-7-1.2-133 buvo skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, nes pacientės F. Z. asmens sveikatos istorijoje padarė įrašus, išrašė vaistus nenuvykęs pagal iškvietimą pas pacientę į namus ir neapžiūrėjęs pacientės, o tik jos vyrui atvykus į polikliniką.

Darbuotojas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti direktorės 2011 m. gegužės 19 d. įsakymą Nr. 02-1073 (papeikimas) ir 2011 m. rugpjūčio 12 d. įsakymą Nr. P-7-1.2-133 (atleidimas iš darbo), pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, į darbą negrąžinti, o darbo sutartį laikyti nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti išeitinę išmoką, vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas rėmėsi 2011 m. gegužės 16 d. Vidaus neplaninio medicininio audito ataskaita, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2012 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. T1-122 dėl L. B. skundo tyrimo, liudytojų parodymais ir nustatė, kad drausminė nuobauda – papeikimas – buvo paskirta laikantis įstatymų reikalavimų. Taip pat teismas nurodė, kad gydytojų klaidos, neprofesionalumas, abejingumas pacientui dažnai sukelia nebegrįžtamas nebeatstatomas pasekmes, todėl gydytojams yra taikomi itin aukšti profesionalumo, jautrumo žmogui ir atidumo standartai. Vertindamas antrąją drausminę nuobaudą teismas nurodė, kad labiau tikėtina, jog pacientė F. Z. pas gydytoją nebuvo atvykusi, nėra jokio pagrindo netikėti pacientės vyro N. Z. skundu, kitų poliklinikos darbuotojų paaiškinimais. Taigi teismas nustatė, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas pagrįstai.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 3 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimą panaikino iš dalies: panaikino VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ direktoriaus 2011 m. gegužės 19 d. įsakymą Nr. 02-1073 dėl paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo, pripažino atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžino į darbą, darbo sutartį laikė nutraukta nuo 2012 m. spalio 3 d., priteisė išeitinę išmoką ir kompensaciją už priverstinę pravaikštą, likusią sprendimo dalį paliko galioti. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmoji drausminė nuobauda paskirta nepagrįstai, nes įrodymų, kad gydytojas nedavė nurodymų pristatyti į gaivinimo vietą elektrokardiografo ir defibriliatoriaus, nėra, priešingai, liudytoja patvirtino, kad toks nurodymas buvo duotas. Ne dėl ieškovo kaltės gaivinimo vietoje nesant defibriliatoriaus-monitoriaus, laikyti, kad gydytojas privalėjo naudoti medikamentus, nėra pagrįsta. Gaivinimą atliko faktiškai vienas gydytojas pacientui, kurio kita gydytoja neįstengė net paguldyti. Ieškovas tiek konstatuodamas gaivinamojo mirtį, tiek atsitraukdamas nuo gaivinamojo ne daugiau kaip dviem minutėms, nepažeidė Gaivinimo standartų III dalies 15 punkto reikalavimo, nes reikalavimui gaivinti 30 minučių yra nustatytos išimtys tiek dėl nuovargio, tiek dėl gaivinamojo mirties konstatavimo. Pacientas mirė, todėl neįrašymas, kad pagal klasifikatorių buvo teikiama 1 kategorijos medicininė pagalba, negali būti laikomas pažeidimu, tai tik formalumo neišlaikymas, kuris negali būti pagrindu taikyti drausminę atsakomybę. Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktoriaus 2012 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. T1-122 dėl L. B. skundo tyrimo patvirtina tik faktus, kurie buvo nustatyti VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ atlikto audito metu, tačiau nesprendė klausimo dėl ieškovo kaltės, atliekant nustatytus veiksmus. Dėl to jis negali būti pagrindas ieškovo kaltei įrodyti. Taigi pirmoji drausminė nuobauda ieškovui paskirta nepagrįstai. Antrosios drausminės nuobaudos ieškovas neginčijo, todėl dėl jos liko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

 

Kasaciniu skundu kasatorius VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl netinkamo specialių, gydytojo darbą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. V-208 „Dėl būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų tvarkos bei masto patvirtinimo“, 2003 m. birželio 17 d. įsakymo Nr. V-357 „Dėl gaivinimo standartų patvirtinimo“ (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 31 d.), 1998 m. spalio 5 d. įsakymo Nr. 566 „Dėl nutrūkusios kraujotakos ir kvėpavimo negrįžtamumo bei smegenų mirties nustatymo kriterijų patvirtinimo“ nuostatas dėl paciento, ištikto klinikinės mirties gaivinimo reikalingumo, gaivinimo veiksmų atlikimo, gaivinimo trukmės, gaivinimo nutraukimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė, pagal kurį gaivinimo standartą – elementarųjį (pradinį) ar specialųjį – ieškovas turėjo pareigą teikti ir teikė būtinąją pagalbą. Teisėjų kolegija nepagrįstai elementariojo (pradinio) gaivinimo nutraukimo nuostatas taiko specialiojo gaivinimo nutraukimui pagrįsti. Jei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vis dėlto pripažintų, kad ieškovas turėjo taikyti elementarųjį (pradinį gaivinimą), įvertinant saugomos vertybės – žmogaus gyvybės reikšmingumą, teisinės nuostatos dėl gaivinimo nutraukimo negali būti aiškinamos plečiamai. Visi neaiškumai dėl gaivinimo ar klinikinės mirties trukmės turėtų būti aiškinami paciento, kaip silpnesniosios šalies, naudai. Teisėjų kolegija nesigilino į teisės aktuose vartojamos išsekimo sąvokos prasmę, kuri nėra tapati nuovargio sąvokai. Be to, nėra jokių įrodymų, kad gydytojas gaivindamas pacientą išseko (po įvykio jis nesikreipė medicininės pagalbos, toliau dirbo, įvykio dieną buvo teisės aktų nustatyta tvarka pasitikrinęs sveikatą, turėjo galiojančią vidaus ligų gydytojo licenciją).

2. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. CPK didesnę įrodomąją galią suteikia vienai iš įrodymų rūšių – oficialiesiems rašytiniams įrodymams. Toks yra Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktoriaus 2012 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. T1-122 dėl L. B. skundo tyrimo. Teismas šį įrodymą ignoravo, jo nevertino, atmetė niekuo nemotyvuodamas ir pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija savo sprendime nenurodė, kodėl atmetė neprieštaringus įrodymus: liudytojos J. A. paaiškinimus, ieškovo telefoninio pokalbio su greitosios medicinos pagalba įrašą, paties ieškovo paaiškinimus, kodėl jis nutraukė gaivinimą. Taip buvo pažeistos CPK 268 straipsnio 5 dalies, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatos, netinkamai įvertinti įrodymai. Teisėjų kolegija įrodymus vertino nenuosekliai, nelogiškai, prieštaringai.

3. Dėl gydytojams ir sveikatos priežiūros įstaigoms keliamų aukštesnių standartų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakoma dėl padidintos gydytojo atsakomybės pacientui, formuluojama praktika dėl gydytojams numatytų maksimalių rūpestingumo, dėmesingumo, atidumo principų teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. S. v. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė, bylos Nr. 3K-3-1140/2001). Gydytojas yra saistomas ne tik teisės aktų, bet ir profesinės etikos normų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 21 d. nutartis, priimta byloje N. J. v. VšĮ „Varėnos pirminės sveikatos priežiūros centras“, bylos Nr. 3K-3-378/2004). Tarptautinis medicinos etikos kodeksas nurodo, kad gydytojas gali tik tada nutraukti gaivinimą, kai yra įsitikinęs, kad jis nebeefektyvus. Pagal Hipokrato priesaiką ieškovas yra įpareigotas sutelkti visus savo sugebėjimus laikytis priesaikos, saugoti žmogaus gyvybę ir jos neliečiamumą, vengti bet kokio nehumaniško poelgio. Ieškovas galėjo taikyti medicinos priemones bei leisti vaistus ir neprijungęs defibriliatoriaus. Elektrokardiografo nepristatymas į įvykio vietą nesudaro pagrindo nepunktuoti venos ir neleisti medikamentų (pavyzdžiui, adrenalino). Be to, Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad ieškovas netinkamai pildė medicininę dokumentaciją, tačiau nelaikė šio pažeidimo pagrindu drausminei nuobaudai. Joks teisės aktas nenumato išlygų, kada medicininė dokumentacija gali būti nepildoma ar pildoma su trūkumais. Priešingai – ir teisės aktai, ir profesinės etikos taisyklės imperatyviai reikalauja sąžiningai ir atidžiai tvarkyti medicininę dokumentaciją. Ieškovas šios savo pareigos tinkamai neatliko.

Taip pat ir sveikatos priežiūros įstaigoms Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje keliami aukšti reikalavimai, jos priskiriamos didelės atsakomybės reikalaujančioms veiklos sritims (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. v. VšĮ „Plungės rajono pirminės sveikatos priežiūros centras“, bylos Nr. 3K-3-208/2004). Taikydamas drausmines nuobaudas darbdavys siekia užtikrinti tinkamą pacientų interesų gynimą.

4. Dėl atleidimo iš darbo pagrįstumo. Vilniaus apygardos teismas pripažino, kad ieškovas padarė antrąjį darbo drausmės pažeidimą, tačiau jo nevertino DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto atžvilgiu. Ieškovo veikloje teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas F. Z. matyti nusikalstamos veikos – dokumentų klastojimo – požymių. Padarydamas įrašą asmens sveikatos istorijoje apie suteiktą paslaugą ieškovas gavo darbo užmokestį, todėl jo veikoje yra ir sukčiavimo požymių: apgaulės būdu ieškovas gavo darbo užmokestį už suteiktą paslaugą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą, jeigu darbo drausmės pažeidimas tikrai buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. B. v. Lietuvos veterinarijos akademijos gyvulininkystės institutas, bylos Nr. 3K-3-462/2005). Tai, kad ieškovui griežčiausia drausminė nuobauda buvo paskirta kitu teisiniu, bet ne faktiniu pagrindu, laikytina formalumu vertinant drausminės nuobaudos paskyrimo pagrįstumą.

 

Atsiliepimu į kasatoriaus VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamais šiais argumentais:

1. Dėl netinkamo specialių, gydytojo darbą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus argumentas dėl netinkamo gaivinimo standartų (bendrojo ir specialaus) taikymo nepagrįstas, nes ieškovo veiksmai nepažeidė nė vieno iš šių standartų. Be to, ieškovas su Būtinosios medicinos pagalbos teikimo, esant gyvybei grėsmingoms būklėms, tvarka (02:2011/leidimas 4) buvo supažindintas jau po paciento mirties, t.y. po 2011 m. balandžio 8 d., todėl negalėjo jos pažeisti. Kasatorius nesudarė ieškovui ir kitiems medicinos personalo darbuotojams tinkamų organizacinių sąlygų (nesukomplektuota gaivinti būtina medicininė technika, senyvo amžiaus bendrosios praktikos slaugytoja, didelis atstumas tarp pagalbos teikimo ir įrangos buvimo vietos, įrangos neprieinamumas, kitų darbuotojų vangumas padėti ir kt.) būtinosios pagalbos teikimui. Kol slaugytoja nebuvo pristačiusi reikalingos aparatūros, ieškovas neturėjo praktinės galimybės padaryti algoritme nurodytų veiksmų. Be to, ieškovas pacientą gaivino vienas, be kitų pareigą tai daryti turinčių įstaigos darbuotojų. Pažymėtina, kad medikamentų panaudojimui reikalinga kito medicinos personalo pagalba. Ieškovas iki atvykstant greitajai medicinos pagalbai gaivinimo ilgiau kaip 2 minutes nutraukęs nebuvo. Be to, atsirado pirmieji lavondėmių požymiai, pasireiškę apatinėse kūno dalyse esančia ryškia venine staze (ką pažymėjo ir greitosios pagalbos medikai).

2. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Teisėjų kolegija nepažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies, nes Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktoriaus 2012 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. T1-122 dėl L. B. skundo tyrimo nepateikia jokių su pažeidimų konstatavimu susijusių įrodymų ar argumentų. Ieškovas nebuvo įtrauktas į tyrimą, dėl jo veiksmų nepasisakoma rezoliucinėje dalyje. Aktas priimtas ne dėl ieškovo, neįpareigoja teismo. Tai, kad sveikatos priežiūros paslaugos pacientui buvo suteiktos netinkamai, dar nereiškia, kad darbuotojas padarė tokių pažeidimų ar yra dėl to kaltas. Taigi teisėjų kolegija savo sprendime nepažeidė jokių įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, įvertino ir ištyrė visus įrodymus (kaip antai, 2011 m. balandžio 26 d. I. B. mirties atvejo analizės papildymą, atsakovo pateiktą 101 kabineto durų fotokopiją ir kt.).

3. Dėl gydytojams ir sveikatos priežiūros įstaigoms keliamų aukštesnių standartų. Ieškovas pacientą gaivino faktiškai vienas, todėl gaivinimo metu negalėjo užpildyti medicininių dokumentų. Juos jis užpildė jau išvykus greitajai medicinos pagalbai. Nors ieškovas nenurodė, kad pacientui jis teikė I kategorijos medicininę pagalbą, tai buvo užfiksuota 2011 m. balandžio 26 d. I. B. mirties atvejo analizės papildyme. Taigi apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nusprendė, kad šie veiksmai nėra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę.

4. Dėl atleidimo iš darbo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas tą aplinkybę, kad įrodymų dėl antrosios nuobaudos pagrįstumo ar nepagrįstumo nėra pakankamai, pagrįstai neužsiiminėjo scholastika, o problemą išsprendė ekonomišku būdu, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokiose bylose. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota 2012 m. liepos 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje O. Ž. v. UAB „NEO GROUP“, bylos Nr. 3K-3-355/2012, ir kitose bylose, t. y. kai asmeniui nuobauda – atleidimas iš darbo – paskiriama pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, esant galiojančiai kitai anksčiau paskirtai nuobaudai, o ta pirmesnė nuobauda paskirta nepagrįstai, tai nuobauda – atleidimas iš darbo – pripažįstama neteisėta. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsakovo taikytą ieškovui nuobaudą – atleidimą iš darbo – pripažino neteisėta. Nepagrįstas ir kasatoriaus teiginys, kad antrasis teisės pažeidimas pats savaime yra toks šiurkštus. Materialinė nauda, kurią ieškovas galėtų gauti iš tokio įrašo padarymo, yra tokia nedidelė, kad net negali būti pakankamu motyvu nusikaltimui, numatytam BK 182 straipsnio 1 dalyje. Atsakovas net nesikreipė į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Tačiau jei ir būtų kreipęsis, rezultatyviam ikiteisminio tyrimo atlikimui įrodymų paprasčiausiai nepakanka. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad išrašydamas vaistus F. Z. ieškovas šiurkščiai pažeidė darbo drausmę.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl teismo pareigos perkvalifikuoti darbo drausmės pažeidimą į šiurkštų, kai darbdavys skirdamas drausminę nuobaudą pažeidimo šiurkščiu nelaikė ir teisminio nagrinėjimo metu tokio prašymo nereiškė

 

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK nuostatas, reglamentuojančias drausminių nuobaudų skyrimą, nes ieškovo padaryto antrojo darbo drausmės pažeidimo nevertino DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto atžvilgiu ir nepripažino jo pakankamu pagrindu nutraukti darbo sutartį, be to, savo iniciatyva nesiaiškindamas, ar ieškovo padarytas pažeidimas yra šiurkštus, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias CPK normas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje laikomasi nuostatos, kad darbdavys skiria drausminę nuobaudą, o teismas vertina jos skyrimo teisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. UAB ,,Lautra motors”, bylos Nr. 3K-3-437/2008; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB ,,Tele 3”, bylos Nr. 3K-3-139/2010; kt.). Teismas, nagrinėjantis ginčą dėl drausminės nuobaudos skyrimo pagrindą sudarančio darbo drausmės pažeidimo, neturi savo iniciatyva konstatuoti šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, jei tokio pažeidimo, skirdamas drausminę nuobaudą, nepripažino šiurkščiu darbdavys. Teismas vertina drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumą, t. y. ar nuobauda adekvati atliktam darbo drausmės pažeidimui ir ar darbdavys laikėsi drausminės nuobaudos skyrimo procedūrų, tačiau nėra drausminės nuobaudos skyrimo subjektas. Kai darbdavys procesiniame dokumente, pateiktame teismui, pareiškia, kad buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį, kitu, nei atleistas darbuotojas, DK nustatytu pagrindu, jis gali prašyti teismo patikrinti ir įvertinti, ar iš tikrųjų egzistavo kitas darbo sutarties nutraukimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. UAB „Prisma LT“, bylos Nr. 3K-3-276/2011). Minėtas procesinis dokumentas turi būti pateiktas teismui iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 232 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. UAB sanatorija „Pušyno kelias“, bylos Nr. 3K-3-245/2008). To nagrinėjamoje byloje atsakovas nepadarė, o argumentus, kad antrasis darbo drausmės pažeidimas yra šiurkštus ir savaime sudarė pakankamą pagrindą nutraukti darbo sutartį, išdėstė tik kasaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo savo iniciatyva kvalifikuoti pažeidimo kaip šiurkštaus ir už jį paskirti tą drausminę nuobaudą (atleidimą iš darbo), kurios už nurodytą pažeidimą neskyrė ir neprašė skirti darbdavys. CPK 414 straipsnio 1 dalyje reglamentuota teismo teisė darbo bylose rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jei tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą, negali būti aiškinama tokiu būdu, jog atleidžia proceso šalis nuo įrodymų pateikimo ir argumentų nurodymo. Ši norma taip pat nesuteikia teisės teismui atsakovo atsikirtimus į ieškinį papildyti faktinio pobūdžio argumentais, kurių atsakovas nenurodė. Teismo teisė viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą reglamentuota CPK 417 straipsnyje ir taikoma tik siekiant apginti ieškinį pareiškusio darbuotojo teises, bei negali būti aiškinama kaip suteikianti teismui teisę išplėsti atsakovo (darbdavio) atsikirtimų nuo pareikšto ieškinio pagrindą.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, savo iniciatyva neanalizuodamas, ar antrasis ieškovo padarytas darbo drausmės pažeidimas savaime gali būti pripažintas šiurkščiu ir nepripažindamas tokiu šio pažeidimo, nepažeidė nei CPK, nei DK reikalavimų, laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

 

Dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo vertinimo kaip oficialiojo rašytinio įrodymo

 

Kasaciniame skunde akcentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2012 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. T1-122 dėl L. B. skundo tyrimo ir taip pažeidė oficialiųjų rašytinių įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka.

Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktinės bylos aplinkybės nustatomos remiantis faktiniais duomenimis, vadinamais įrodymais, kurie gaunami iš CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytų įrodinėjimo priemonių. Viena iš įrodinėjimo priemonių yra rašytiniai įrodymai, o CPK 197 straipsnio 2 dalyje pateikiama oficialiųjų rašytinių įrodymų sąvoka. Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Remiantis kasacinio teismo praktika, rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju (prima facie) tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama nustatyti įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Č. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-522/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras, D. V. ir kt. v. UAB „Naigeda“, 91-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija, AB „Lithun“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010; kt.).“ Pažymėtina, kad oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės nėra laikomos prejudiciniais faktais (CPK 279 straipsnio 4 dalis, 182 straipsnio 2,3 punktai), kurie negali būti ginčijami, o toliau išlieka aplinkybėmis, kurios gali būti paneigtos ir kurios gali sudaryti įrodinėjimo dalyką byloje. Įrodinėjimo našta tenka tai bylos šaliai, kuri siekia paneigti oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytas aplinkybes. Įrodinėjant priešingas aplinkybes, nei nurodyta oficialiajame rašytiniame įrodyme, taikomi įrodinėjimo priemonių leistinumo apribojimai – oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės negali būti paneigtos liudytojų parodymais, išskyrus, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Tačiau vien oficialiųjų rašytinių įrodymų didesnė įrodomoji galia neužkerta galimybės teismui iš leistinų įrodymų visumos padaryti išvadą, jog oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės yra paneigtos.

Oficialiųjų rašytinių įrodymų didesnė įrodomoji galia siejama su valstybės ir savivaldybės institucijos kompetencija nustatyti tam tikras aplinkybes ir įforminti jų nustatymą reikalaujamos formos dokumente. Kadangi oficialusis rašytinis įrodymas yra viena iš įrodinėjimo priemonių, šios įrodinėjimo priemonės statusas negali būti aiškinamas atsietai nuo bendrosios įrodymų sąvokos (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Tam, kad valstybės ir savivaldybių institucijos išduotame dokumente esanti informacija būtų vertinama kaip oficialusis rašytinis įrodymas, ji pirmiausia turi atitikti įrodymo sampratą, t. y. dokumente turi būti užfiksuoti su byla susiję faktiniai duomenys. Dėl šios priežasties ne bet kuri valstybės ar savivaldybės institucijos išduotame dokumente užfiksuota informacija gali būti laikoma oficialiuoju rašytiniu įrodymu. Oficialiojo rašytinio įrodymo savybė priskirtina tik tai informacijai, kurioje konstatuojamos institucijos nustatytos faktinės aplinkybės. Valstybės ar savivaldybės institucijos atliekamas teisinių santykių kvalifikavimas ir nurodomos teisinio pobūdžio išvados išreiškia tik institucijos nuomonę, kuri nėra faktinių duomenų nurodymas ir todėl neatitinka įrodymo statuso. Juolab kad ši nuomonė nėra privaloma teismui, kuris nustatytoms faktinėms aplinkybėms savarankiškai pritaiko teisės normą ir kvalifikuoja teisinius santykius.

Nagrinėjamu atveju Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2012 m. vasario 3 d. įsakyme Nr. T1-122 nurodyti ieškovo padaryti pažeidimai gaivinant pacientą. Šių pažeidimų nurodymas yra valstybės institucijos atliktas teisinių santykių kvalifikavimas, sudarantis ginčo dalyką nagrinėjamoje byloje. Be to, šis įsakymas priimtas ištyrus L. B.skundą prieš atsakovą VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ ir atliekant Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos kompetenciją vykdyti pacientų teisių ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę (2011 m. rugsėjo 7 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-839 patvirtintų Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos nuostatų 10.40 punktas). Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2012 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. T1-122 priimtas atlikus skundo tyrimo administracinę procedūrą, įformintą administraciniu aktu (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis, 2012 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. T1-31 patvirtinto Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo 29 punktas), tačiau joje ieškovas nedalyvavo. Šis administracinis aktas yra skirtas atsakovui VšĮ „Karoliniškių poliklinika“, todėl jame atliktas ieškovo veiksmų teisinis įvertinimas nesaisto bylą nagrinėjančio teismo, nagrinėjančio darbo ginčą tarp darbuotojo ir darbdavio. Taigi įsakyme nurodytas ieškovo elgesio, kaip pažeidžiančio teisės normas, vertinimas negali būti laikomas oficialiuoju rašytiniu įrodymu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nelaikydamas visiškai įrodytais ieškovo padarytų pažeidimų (CPK 197 straipsnio 2 dalis), nurodytų Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2012 m. vasario 3 d. įsakyme Nr. T1-122, o savarankiškai nustatinėdamas galimų pažeidimų buvimą ir vertindamas juos darbo teisės normų požiūriu, nepažeidė oficialiųjų rašytinių įrodymų statusą reglamentuojančių teisės normų.

 

Dėl drausminės nuobaudos gydytojui už būtinosios medicinos pagalbos teikimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą taikymo

 

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Ši įstatymo nuostata reiškia, kad kasacinis teismas iš naujo nenustatinėja ir nenagrinėja faktinių bylos aplinkybių, o vadovaujasi byloje jau nustatytomis ir konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis savo išvadas grindė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo – teisėtumo ir pagrįstumo. Darbuotojo drausminės atsakomybės taikymo pagrindas – darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Nesant padaryto darbo drausmės pažeidimo, darbuotojo drausminė atsakomybė negalima.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad 2011 m. balandžio 8 d. VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ gaivinant pacientą I. B. prie 601 kabineto nebuvo pristatyta gaivinti reikalinga įranga – defibriliatorius ir elektrokardiografas. Žemesnių instancijų teismų vertinimai išsiskyrė analizuojant, ar dėl to kaltas gydytojas S. L. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino šalių paaiškinimus, liudytojų (N. L., L. M.) parodymus, kitus byloje esančius įrodymus (I. B. mirties atvejo analizę, kabineto Nr. 101 durų nuotrauką, Vidaus neplaninio medicininio audito išvadą) ir konstatavo, kad gydytojas S. L. nurodymą į gaivinimo vietą pristatyti įrangą davė. Su tokia išvada teisėjų kolegija sutinka. Teisėjų kolegija, vertindama kasatoriaus argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti kasatoriaus nurodytų civilinio proceso teisės normų pažeidimų, nes teismas vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, o tai, kad nebuvo priimtas kasatoriui palankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-459/2011). Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktoriaus 2012 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. T1-122 dėl L. B. skundo tyrimo kaip įrodymo vertinimo. Teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, turi remtis įrodymų pakankamumo taisykle ir savo išvadą pagrįsti visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylai aplinkybių išnagrinėjimu. Nurodytuose įrodymuose (J. A. paaiškinimai, ieškovo telefoninis pokalbis su greitosios medicinos pagalbos darbuotoja, ieškovo paaiškinimai) esanti informacija pagrįstai buvo vertinama ne atskirai, o kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, nes, sprendžiant dėl fakto buvimo ar nebuvimo, būtina įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. ir Z. R. v. VšĮ „Vilniaus universiteto Santariškių klinikos“, bylos Nr. 3K-3-206/2005). Tą apeliacinės instancijos teismas ir padarė.

Kasaciniame skunde teigiama, kad elektrokardiografo nepristatymas nesudaro pagrindo nepunktuoti venos ir neleisti medikamentų, o padarydamas priešingą išvadą apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė Gaivinimo standartus, neatsižvelgė į jų rekomenduojamą, o ne imperatyvų ir sisteminį pobūdį.

Teisėjų kolegija sutinka, kad Gaivinimo standartai yra vientisas ir nuoseklus teisės aktas. Be to, iš Gaivinimo standartų 10 punkto („Rekomenduojama veiksmų seka ištikus mirčiai“) ir 14 punkto („Sustojus širdies veiklai, siūloma imtis veiksmų, nurodytų 3 priede“) matyti, jog šis teisės aktas rekomendacinis. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su kasaciniame skunde akcentuojama sveikatos priežiūros specialisto pareiga imtis visų įmanomų priemonių, padidinančių tikimybę atgaivinti pacientą. Tačiau šių priemonių pritaikymas priklauso nuo kiekvienos situacijos specifikos ir realių galimybių tokiomis priemonėmis pasinaudoti. Būtent rekomendacinis ir sisteminis Gaivinimo standartų poveikis lemia, kad negalima išplėsti gaivinimą atlikusio gydytojo atsakomybės už tam tikros gaivinimo priemonės netaikymą, jei konkrečioje situacijoje nebuvo aiškios pareigos ir (ar) realios galimybės tokią priemonę taikyti. Gaivinimą atliekančiam gydytojui tenka pareiga priimti pacientui naudingiausius sprendimus, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją. Nagrinėjamu atveju gaivinimas negalėjo vykti pagal Gaivinimo standartuose nuosekliai išdėstytą algoritmą, nes gaivinti būtina medicininė įranga nebuvo pristatyta. Jeigu reikalinga medicininė įranga būtų buvusi pristatyta, gydytojo veiksmai privalėtų būti kitokie (registruoti elektrokardiogramą, įvertinti skilvelių virpėjimo, skilvelinės tachikardijos buvimą arba nebuvimą, spręsti dėl medikamentų leidimo į veną ir kt.). Nepristačius įrangos, ieškovas neturėjo galimybės pasinaudoti gaivinti būtina medicinine įranga ir nuosekliai atlikti Gaivinimo standartuose nurodytų veiksmų. Teisėjų kolegija šioje byloje neturi kompetencijos ir galimybių įvertinti, ar net ir nesant pristatytos įrangos konkrečioje situacijoje medikamentų leidimas į veną būtų buvęs tikslingas ir galėjo išgelbėti pacientą. Nuspręsti dėl tokių priemonių taikymo kiekvienu atveju privalo gaivinimą atliekantis sveikatos priežiūros specialistas, kuris saistomas gydytojo pareigos gelbėti gyvybę. Pareiga leisti vaistus į veną kiekvienam pacientui, kai nėra galimybės prijungti defibriliatoriaus – monitoriaus ir įvertinti vaistų poreikio, neišplaukia nei iš gramatinio, nei iš sisteminio Gaivinimo standartų, kaip teisės akto, aiškinimo. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad tokioje kaip nagrinėjamoje situacijoje nesant galimybės pasinaudoti medicinine įranga, kuri leistų įvertinti paciento būklę, medikamentų nesuleidimas į veną reiškia gydytojo pareigų pažeidimą ir turi lemti gaivinimą atlikusio asmens drausminę atsakomybę. Byloje nustatytomis aplinkybėmis gydytojas veikė pagal Gaivinimo standartuose numatytus veiksmus ir galimybes, atsižvelgdamas į esamą situaciją (gaivino vienas, įranga nebuvo pristatyta, Greitoji medicinos pagalba nebuvo iškviesta, jis buvo klaidinamas dėl šios iškvietimo), savo patirtį, žinias, ir priėmė sprendimus, kurie atitiko Gaivinimo standartuose nustatytas taisykles. Pažymėtina, kad gydytojams yra taikomas aukštas veiksmų ir elgesio standartas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P., R. I. v. VšĮ „Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-59/2010; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. VšĮ „Kauno medicinos universiteto klinikos“, bylos Nr. 3K-3-170/2011; kt.), tačiau jis neatima teisės gydytojui priimti pagal situaciją galimus ir leistinus sprendimus. Bendrieji protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principai neleidžia suabsoliutinti gydytojo profesinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. VšĮ  „Kauno medicinos universiteto klinikos“, bylos Nr. 3K-3-408/2009). Gydytojo diskrecijai priskiriami veiksmai turi būti vertinami ne jų rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teiktos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos“, bylos Nr. 3K-3-478/2008; 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. ir R. I. v. VšĮ „Vilniaus greitosios pagalbos universitetinei ligoninė“, VšĮ „Karoliniškių poliklinika“, VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“, bylos Nr. 3K-3-59/2011).

Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl apeliacinės instancijos teismo netinkamai išaiškintų gaivinimo nutraukimo pagrindų, nes teismas pritaikė elementariojo (pradinio) gaivinimo nutraukimą reglamentuojančius pagrindus, kai, pasak kasatoriaus, turėjo būti taikomi specialųjį gaivinimą reglamentuojantys pagrindai.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad byloje nėra vienareikšmiškų įrodymų dėl to, kad gydytojas S. L. nutraukė paciento I. B. gaivinimą. Byloje užfiksuoti prieštaringi ieškovo paaiškinimai, ar prieš atvykstant greitajai pagalbai jis nutraukė paciento gaivinimą, ar trumpam pasitraukė nuo paciento tam, kad pakartotinai kviestų pagalbą. Atsižvelgiant į teisės aktuose leidžiamas daryti pertraukas, kai gaivintojas yra vienas, negalima daryti vienareikšmiškos išvados dėl šio fakto. Gydytojas S. L. iškvietė greitąją medicinos pagalbą, atliko Gaivinimo standartuose nurodytus pagal situaciją įmanomus gaivinimo veiksmus. Nors ir sutiktina su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo išsekimo sąvokos aiškinimo apeliacinės instancijos teismo sprendime, šis argumentas neturėjo reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad paciento gaivinimas užtruko trumpiau nei 30 minučių. Tačiau net ir tuo atveju, jei ieškovas iš tiesų nutraukė gaivinimą nepraėjus 30 minučių nuo klinikinės mirties pradžios arba gaivinimo veiksmų pradžios, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas Gaivinimo standartų 17 punktas. Iš sisteminio Gaivinimo standartų aiškinimo galima spręsti, kad aiškaus atribojimo tarp pradinio gaivinimo ir specialiojo gaivinimo nėra, gydytojas privalo atlikti visus būtinus veiksmus, kad išgelbėtų pacientą, o gaivinimas visais atvejais privalo būti tęsiamas tol, kol egzistuoja išgelbėjimo tikimybė. Universalus specialusis gaivinimo algoritmas „Širdies veiklos sustojimas“ patvirtina, kad šio gaivinimo sudedamoji dalis yra elementarus gaivinimas, kuris nagrinėjamu atveju pasireiškė išorinio širdies masažo ir dirbtinio kvėpavimo darymu. Be to, kaip matyti iš pradinio gaivinimo algoritmo (10.13 punktas), defibriliacija yra tiek pradinio gaivinimo, tiek specialiojo gaivinimo sustojus širdžiai dalis. Pritarus kasatoriaus argumentams, kad smogdamas į krūtinę ieškovas pradėjo specialųjį gaivinimą, kuris bet kuriuo atveju turi būti tęsiamas ne trumpiau kaip 30 minučių nuo klinikinės mirties arba gaivinimo pradžios, ir negali būti nutrauktas remiantis pradinio gaivinimo nutraukimo pagrindais, būtų paneigtas sisteminis Gaivinimo standartų pobūdis. Antai, pradėjęs specialųjį gaivinimą gaivintojas negalėtų jo nutraukti net jei atsirastų akivaizdžių biologinės mirties požymių, gaivintojas išsektų arba iškiltų tiesioginė grėsmė jo gyvybei, o tai neatitiktų protingo teisės aktų aiškinimo principo. Be to, esminiai specialiojo gaivinimo veiksmai sustojus širdžiai yra susiję su defibriliatoriaus-monitoriaus prijungimu ir vaistų į veną leidimu, t. y. veiksmais, kurių ieškovas negalėjo atlikti nesant pristatytos medicininės įrangos. Tęsdamas gaivinimą, pasireiškusį dirbtinio kvėpavimo ir išorinio širdies masažo darymu, ieškovas atliko veiksmus, kuriuos pagal buvusias aplinkybes objektyviai galėjo atlikti, o šių veiksmų, patenkančių tiek į pradinio, tiek į specialiojo gaivinimo algoritmus, nutraukimas galimas ir esant pradinio gaivinimo nutraukimo pagrindams. Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas gaivinimo nutraukimą remdamasis pradinio gaivinimo nutraukimo pagrindais ir iš byloje esančių įrodymų visumos padarydamas išvadą apie paciento biologinę mirtį, teisės taikymo klaidos nepadarė. Pažymėtina, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog greitosios medicinos pagalbos medikai, atvykę į įvykio vietą, taip pat ne gaivino pacientą trisdešimt minučių, o konstatavo jo biologinę mirtį.

Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad paciento dokumentų pildymas turi būti teisingas ir išsamus. Šis reikalavimas teisės aktuose yra imperatyvus. Nagrinėjamoje byloje gydytojas S. L. plačiai aprašė situaciją (iškviestas pas pacientą prie 601 kabineto), paciento būklę (netekęs sąmonės, refleksų nėra ir kt.), nurodė atliktus veiksmus (taikytos reanimacinės priemonės, pacientas paguldytas, suduotas smūgis į krūtinę, darytas išorinis širdies masažas, dirbtinis kvėpavimas ir t.t.), todėl nėra pagrindo teigti, kad jis neteisingai ar melagingai pildė paciento medicininius dokumentus. Tai, kad gydytojas aprašytų veiksmų nekvalifikavo pagal teisės aktų kategorijas, neįvardijo vienu konkrečiu pavadinimu, tačiau iš esmės jį plačiai aprašė ir atskleidė kitais žodžiais, nereiškia, kad dokumentų pildymo pareiga buvo pažeista tokiu būdu, jog būtų pagrindas skirti drausminę nuobaudą. Tai visiškai teisingai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

Kasacinis teismas patyrė 20,51 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ 20,51 Lt (dvidešimt litų 51 ct) pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą. Priteistina suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                    Rimvydas Norkus

 

 

 

                                                                                           Algis Norkūnas

 

 

 

                                                                     Janina Stripeikienė