Civilinė byla Nr. 2A-174/2010
Procesinio sprendimo kategorija: 30.6.,
30.9.1., 31.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 18 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro
Pečiulio ir Donato Šerno,
sekretoriaujant Ilonai Kovger,
dalyvaujant ieškovo atstovams A. G. , advokatui Vygantui Barkauskui,
atsakovo atstovei R.
K. ,
trečiojo asmens atstovei B. B. ,
viešame teismo posėdyje
apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo
Daugiabučio namo Šaltinių g. 7 pirmojo korpuso savininkų bendrijos apeliacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimo, kuriuo
ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-930-232/2009 pagal ieškovo Daugiabučio
namo Šaltinių g. 7 pirmojo korpuso savininkų bendrijos ieškinį atsakovams
valstybės įmonei Valstybės turto fondui, Vilniaus miesto savivaldybei ir
valstybės įmonei Registrų centro Vilniaus filialui, tretieji asmenys
daugiabučio namo savininkų bendrija Šaltinių 7, Vilniuje ir labdaros fondas
„Ekklesia“, dėl teisės aktų nuginčijimo ir įpareigojimo perduoti turtą.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovas Daugiabučio namo Šaltinių g. 7 pirmojo korpuso savininkų
bendrija 2008 m. rugpjūčio 8 d. Vilniaus apygardos teismui paduotu ieškiniu
prašė: 1) pripažinti negaliojančiu
1999 m. vasario 11 d. perdavimo ir priėmimo akto, sudaryto tarp atsakovų Vilniaus m. savivaldybės ir
VĮ Valstybės turto fondas, dalį dėl negyvenamųjų
patalpų (rūsio), esančių (duomenys neskelbtini),
unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perdavimo; 2) pripažinti negyvenamųjų
patalpų (rūsio), esančių (duomenys
neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Lietuvos Respublikos vardu negaliojančia; 3) pripažinti negyvenamųjų patalpų
(rūsio), esančių (duomenys
neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją VĮ Valstybės turto fondas vardu negaliojančia; 4) pripažinti negyvenamųjų patalpų - neįrengtos pastogės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Lietuvos
Respublikos vardu negaliojančia; 5) pripažinti negyvenamųjų patalpų - neįrengtos pastogės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją VĮ Valstybės turto fondas vardu negaliojančia; 6)
įpareigoti Vilniaus m. savivaldybę
teisės aktų nustatyta tvarka perduoti ieškovui negyvenamąsias patalpas (rūsį ir neįrengtą pastogę), esančias (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini); 7) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi
išlaidas (t. 1, b. l. 1-11).
Ieškovas nurodė, kad Daugiabučio namo Šaltinių g. 7 pirmojo korpuso
savininkų bendrija buvo įsteigta 2004 m.
gegužės 17 d. Pagal Vilniaus m. savivaldybės administracijos
direktoriaus 2004 m. lapkričio 8 d. įsakymą
Nr. 30-1758 ieškovui perduotos daugiabučio namo bendrosios
konstrukcijos, bendroji inžinerinė įranga ir bendrojo naudojimo patalpos,
išskyrus rūsį ir neįrengtą pastogę. Vilniaus m. savivaldybė 1999 m. vasario 11
d. perdavimo-priėmimo aktu perdavė rūsį Lietuvos Respublikos nuosavybėn, dabar
rūsį patikėjimo teise valdo VĮ Valstybės turto fondas (toliau – VĮ VTF). Tačiau
visi namo butai (išskyrus butus Nr. 6 ir 12) buvo privatizuoti kartu su rūsiais
(1964 m. CK 153 str.). Nors Butų kodekse ir Butų privatizavimo įstatyme nebuvo
atskirų normų dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų teisinės priklausomybės,
gyvenamųjų namų daugiabučiuose namuose privatizavimo teisiniai padariniai yra
tie, kad namo bendrojo naudojimo konstrukcijos, bendrojo naudojimo inžinerinė
įranga ir bendrojo naudojimo patalpos tapo butų (ir kitų patalpų) savininkų
bendroji dalinė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007). Bendrojo naudojimo patalpos (pvz., daugiabučio namo laiptinės, holai,
koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos,
jeigu jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar
tretiesiems asmenims) – bendroji dalinė daugiabučio namo savininkų nuosavybė
(Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 5 d. 3 p.), o bendrija įgyvendina
daugiabučio namo butų savininkų bendras teises, pareigas ir interesus, kurie susiję
su namo bendrojo naudojimo patalpų valdymu, naudojimu, priežiūra, tvarkymu (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3
str. 1 d., Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimas Nr. 125 „Dėl daugiabučio
namo bendrojo naudojimo objektų, su jais susijusių dokumentų ir lėšų perdavimo
daugiabučio namo savininkų bendrijai tvarkos“). Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2005 m. kovo 21 d. nutartyje (civilinė
byla Nr. 3K-3-197/2005) išaiškino, kad bendro naudojimo patalpos yra visų namo
butų priklausinys. Vilniaus m. savivaldybės 1999 m. vasario 11 d.
perdavimo-priėmimo aktas yra neteisėtas, nes namo
(duomenys neskelbtini), pirmojo korpuso patalpa, pažymėta indeksais nuo
1-1 iki 1-7, nuo 1-9 iki 1-19 (unikalus Nr. 1094-0456-2012:0025), t. y.
rūsys, yra daugiabučio namo savininkų bendroji dalinė nuosavybė, kuri turi būti
perduota namo gyventojams (CK 4.82 str. 1 d.), o namo gyventojų - bendrijai.
Priešinga situacija pažeidžia namo gyventojų teises ir teisėtus interesus.
Rūsyje yra namo vamzdynai, namo šilumos trasa, elektros skydas, vandentiekio
įvadai. VĮ VTF pareiškė ieškinį Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismui (civilinė
byla Nr. 2-1164-545/2008) dėl daikto (rūsio) patalpos (indeksas 1-15) išreikalavimo
iš svetimo neteisėto valdymo, kuriuo siekia, kad iš rūsio patalpos būtų išmontuota
namo (duomenys
neskelbtini) pirmojo korpuso
šildymo įranga (boileris) (t. 1, b. l. 122-124).
Kadangi 226/1000 pastogės dalys valstybei atiteko kaip daugiabučio namo patalpų (rūsio)
vienai iš savininkių, tai pripažinus 1999 m. vasario 11 d. perdavimo-priėmimo
aktą negaliojančiu valstybė taip pat turėtų netekti nuosavybės teisių į
pastogę.
Atsakovas VĮ Valstybės turto fondas (toliau – VĮ VTF) atsiliepimu į
ieškinį (t. 1, b. l. 188-192) ieškinio nepripažino ir prašė jį atmesti.
Atsakovo teigimu, ginčo objektas nuosavybės teise priklauso valstybei. Atlikus
namo kapitalinį remontą (be kita ko, panaudojant ir valstybės lėšas), LR Vyriausybės
1993 m. kovo 3 d. potvarkiu Nr. 162 p rūsio patalpos panaudos pagrindais
perduotos naudotis Vilniaus gėlininkų susivienijimui, dabartiniu metu jomis
naudojasi labdaros fondas „Ekklesia“. Valstybė perdavė rūsio patalpas patikėjimo
teise savivaldybei, o savivaldybė – atsakovui (t. 1, b. l. 77). Rūsio patalpos
(tiksliau – cokolinis aukštas) susideda iš 11 kabinetų, 3 sanitarinio mazgo
patalpų ir koridoriaus, turi atskirą įėjimą. Tai, kad per patalpas eina šilumos
vamzdžiai, nesuponuoja išvados, kad rūsys yra bendro naudojimo patalpa.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2008 m. sausio 7 d. nutartyje (civilinė byla
Nr. 3K-3-84/2008) konstatavo, kad „pusrūsyje, kaip namo dalyje, gali būti
izoliuotos patalpos, turinčios savarankišką paskirtį. Jeigu konkrečios
patalpos, esančios pusrūsyje, yra pastatytos kaip savarankiškos, pvz.,
prekybos, amatų, verslo, įstaigos veiklai, tarnybinių patalpų įrengimui, tai,
nors pagal ankstesnius reikalavimus ir tiko buto įrengimui, jos yra sukurtos
veikti savarankiškai ir gali būti vertinamos kaip individualaus naudojimo pagal
tą paskirtį patalpos, bet ne bendro naudojimo“.
Ieškovo reikalavimas dėl neįrengtos namo pastogės perdavimo jo
nuosavybėn yra išvestinis iš kitų reikalavimų, todėl atsakovas dėl jo
nepasisakė, tik pažymėjo, kad 226/1000 pastogės dalių nuosavybės teise visą
laiką priklausė valstybei kaip namo bendraturčiui, todėl mano, kad VĮ VTF yra
netinkamas atsakovas. Vyriausybė dėl pusrūsio patalpų, išskyrus pažymėtų
indeksu 1-15, dėl kurių vyksta teisminis ginčas, ir neįrengtos pastogės priėmė
sprendimą įtraukti juos į privatizavimo objektų sąrašą.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b. l.
211-215) su ieškiniu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Pasak Vilniaus m.
savivaldybės, bendrosios kompetencijos teismai jau išsprendė klausimą dėl ginčo
patalpų teisinio statuso. Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2000 m.
lapkričio 30 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2/5-241-2000 VĮ VTF v.
Vilniaus gėlininkų susivienijimas dėl iškeldinimo iš ginčo patalpų ir
ieškinį šioje dalyje patenkino; Vilniaus apygardos teismas 2001 m. sausio 31 d.
nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Nurodytoje
byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad rūsio patalpos priklauso
VĮ VTF, jos perduotos VĮ VTF remiantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo,
naudojimo ir disponavimo juo įstatymu, todėl VĮ VTF vardu atlikta teisinė
registracija yra teisėta.
Kalbėdamas apie pusrūsio priskyrimą prie bendro naudojimo patalpų,
atsakovas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2008 m. sausio 7 d.
nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-84/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino,
kad tokio pobūdžio bylose reikia atsakyti į klausimus, kam nuosavybės teise
priklauso ginčo patalpos: ar jos priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise
bendrijos nariams, kurių bendrus interesus įgyvendina bendrija, ar asmeniui,
kurio vardu registruota nuosavybės teisė į patalpas pusrūsyje, ir ar pagrįstai
atlikta patalpų teisinė registracija atsakovo vardu. Neprivatizuotos atskiros
patalpos daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose lieka valstybės nuosavybė,
kuriomis ji gali laisvai disponuoti: privatizuoti, perduoti valdyti patikėjimo
teise ir t. t. Iš namų valdos techninės apskaitos knygos matyti, kad ginčo
patalpose įsikūrusi įstaiga. Taigi vien fizinis pusrūsio ir gyvenamojo namo
ryšys nėra pakankamas pagrindas pripažinti patalpas esant bendro naudojimo
patalpomis. Aplinkybės, kad bendro naudojimo objektas turi tarnavimo kitam
daiktui elementų arba kad jame įrengta bendra inžinerinė įranga, irgi nesudaro
pagrindo vertinti tą patalpą kaip bendro naudojimo patalpą. Pagrindinis bendro
naudojimo ir priklausinių skirtumas yra tas, kad priklausinys – tai
individualaus naudojimo patalpa, o bendro naudojimo patalpa negali būti
naudojama individualiai.
Dėl antrojo reikalavimo Vilniaus m. savivaldybė pabrėžė, kad
nepriklausomai nuo pirmojo reikalavimo baigties nėra pagrindo perduoti
bendrijai visos pastogės, nes 747/1000 pastogės dalys priklauso kitiems
daugiabučio namo butų savininkams.
Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į ieškinį (t.
1, b. l. 183-184) akcentavo, kad Lietuvos
Respublikos nuosavybės teisių ir VĮ VTF patikėjimo teisių registracija į ginčo
patalpas atlikta laikantis registravimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų.
Registracija gali būti panaikinta pateikus įsiteisėjusį sprendimą dėl
atitinkamų aktų pripažinimo negaliojančiais.
Tretysis
asmuo Daugiabučio namo savininkų bendrija Šaltinių 7, Vilniuje atsiliepime
į ieškinį (t. 1, b. l. 232-233) su ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti. Trečiojo
asmens įsitikinimu, neteisinga, kad
daugiabučio namo rūsio patalpos namo gyventojams nepriklauso ir jose vykdoma
veikla, kuri nėra suderinama su gyvenamojo namo paskirtimi. Namo (duomenys neskelbtini) 1A/3p
korpuso savininkų sandėliukų buvimas korpuse 2A/3p neužtikrina nei pirmojo, nei antrojo korpuso gyventojų teisių bei
interesų. Sandėliukai negali atitikti ir neatitinka rūsio patalpų pagal
savo funkcijas, negali jų atstoti ir būti lygiaverte alternatyva. Kiekvienas
daugiabutis namas turi turėti rūsio patalpas tame pačiame name.
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės
26 d. sprendimu (t. 2, b. l. 157-162) ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos
teismas sprendė, kad daugiabučio gyvenamojo namo pusrūsyje esančios ginčo
patalpos nėra bendro naudojimo ir nėra butų priklausinys. nustatė, kad ginčo patalpos
yra po namo pirmuoju aukštu, inventorinės bylos planuose įvardijamos
kaip pusrūsis, cokolinis aukštas (grindų lygis žemesnis už gatvės
lygį 1,42-1,69 m.). Iki namo
rekonstrukcijos 1985 metais dalyje ginčo
patalpų cokoliniame aukšte buvo gyventojų butai, o kitose patalpose gyventojai
laikė anglis. Atlikus rekonstrukciją, buvo įvestas centrinis šildymas, šilumos mazgas perkeltas į gretinamą
korpusą ir abu korpusai šildyti iš vieno
bendro šiluminio mazgo. Taip pat po rekonstrukcijos pirmojo korpuso
gyventojams rūsio patalpos buvo paskirtos antrajame korpuse, o visos pirmojo
korpuso pusrūsio patalpos, pakeitus jų
paskirtį, buvo perduotos gėlininkų draugijai panaudos sutarties pagrindu
vietoj jų iki rekonstrukcijos turėto buto Nr. 20. Savivaldybė 1999 m. vasario
11 d. perdavimo-priėmimo aktu ginčo patalpas perdavė VĮ VTF (t. 1, b. l. 28).
VĮ VTF 1999 m. liepos 7 d. pareiškė ieškinį teismui dėl gėlininkų draugijos
iškeldinimo ir bylą šioje dalyje laimėjo (CPK 182 str. 2 p.). Gyvenamųjų ir
negyvenamųjų patalpų savininkų nesutarimai dėl pastatui reikalingų komunikacijų
įrengimo ir/ar eksploatacijos spręstini pagal CK 4.81-4.83 straipsnių nuostatas
atskiroje byloje.
Ieškovas Daugiabučio namo Šaltinių g. 7
pirmojo korpuso savininkų bendrija apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 167-174)
prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimą ir
priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi
išlaidas. Ieškovas apeliacinį skundą motyvuoja šiais argumentais:
1. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo
išvada, kad daugiabučio namo rūsio patalpos nėra bendro naudojimo patalpa ir/ar
priklausinys. Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniais laikomi
savarankiškam pagrindiniam daiktui skirti tarnauti antraeiliai daiktai, kurie
pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2005 m. kovo 21 d. nutartyje (civilinė byla Nr.
3K-3-197/2005), pasisakydamas dėl CK 4.12, 4.13, 4.19 straipsnių, išaiškino, kad
bendro naudojimo patalpos yra visų namo butų priklausinys. Klausimas, ar rūsio
patalpos pripažintinos viso namo priklausiniu, turėjo būti sprendžiamas ne
analizuojant, kaip šios patalpos buvo naudojamos iki šiol, bet analizuojant
patalpų technines savybes, jų paskirtį ir funkcinį ryšį su daugiabučio namo
butų (ir kitų patalpų) eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m.
gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007). Įėjimo į rūsį
įrengimas tiesiogiai iš laiptinės (nors vėliau padarytas įėjimas iš kiemo
(lauko) pusės; mažesnis rūsio patalpų aukštingumas, langai žemiau gatvės
grindinio lygio, šilumos ir karšto vandens tiekimo trasų kanalų su sklendėmis
įrengimas rodo ginčo patalpų kaip priklausinio technines savybes. Iš
specialistės I. D. parodymų
nustatyta, kad rūsio patalpos buvo suprojektuotos viso namo gyventojų poreikių
tenkinimui ir anglių, kuriomis šildytas namas, laikymui. Liudytojas A. J. , namą
administruojančios įmonės vadovas, nurodė, kad neįmanoma tinkamai administruoti
ir eksploatuoti namą, neturint priėjimo prie rūsio patalpose esančių
komunikacijų įvadų. Pagal Vyriausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 852
patvirtintos Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo
įgyvendinimo tvarkos 2.1.1 punktą bendrijai perduodamos bendrojo naudojimo
patalpos, kuriose įrengti namo eksploatavimui ir techninei priežiūrai būtini
mechanizmai, įrengimai bei prietaisai ir kurių paskirtis (naudojimas) pažymėta
namo techninės apskaitos byloje arba kituose gyvenamojo namo statybos,
konstrukcijos, kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose. Šiuo metu
galiojančios, Vyriausybės 2001 m. vasario 2
d. nutarimu Nr. 125 patvirtintos namo bendrojo naudojimo objektų, su jais
susijusių dokumentų ir lėšų perdavimo daugiabučio namo savininkų bendrijai
tvarkos 1.1.3 punktas numato, kad bendrijai valdyti ir prižiūrėti perduodamos
daugiabučio namo bendro naudojimo patalpos: daugiabučio namo laiptinės, holai,
koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir
kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų
savininkams ar tretiesiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas taikydamas
dvigubus standartus padarė klaidingą išvadą, kad rūsio patalpos nėra visų namo butų
savininkų priklausinys ir bendro naudojimo patalpos, bet palėpė, atvirkščiai,
yra bendro naudojimo patalpa (namo butų priklausinys).
2. Neteisinga pirmosios instancijos teismo
išvada dėl sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2/5-241-2000 VĮ VTF v.
Vilniaus gėlininkų susivienijimas, prejudicialumo. Minėtoje civilinėje
byloje VĮ VTF reiškė ieškinį Vilniaus gėlininkų draugijai dėl iškeldinimo iš
patalpų, pasibaigus sutarties galiojimo laikui, o Vilniaus gėlininkų draugija
reiškė priešieškinį dėl 1999 m. vasario 11 d. perdavimo-priėmimo akto
nuginčijimo ir nuosavybės teisių į rūsio patalpas pripažinimo. Bet jei
nagrinėjamoje byloje dalyvauja nors vienas asmuo, nedalyvavęs anksčiau
nagrinėtoje civilinėje ar administracinėje byloje (kaip kad yra šiuo atveju),
tai ankstesniu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės
prejudicinės galios netenka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m.
gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 51).
3. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo
išvada, kad namo gyventojai butų privatizavimo metu nemokėjo ir neišpirko iš
valstybės ginčo patalpų. Butų privatizavimo įstatymo paskirtis – privatizuoti
ne atskirus butus, o valstybinį ir visuomeninį butų fondą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-200/2007). Priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas (1964 m. CK 153
str.). Byloje yra visų namo gyventojų butų pirkimo-pardavimo ir privatizavimo
sutartys, kuriuose aiškiai užfiksuota, kad gyventojai įsigijo butus su rūsiais,
esančiais namo pirmame korpuse.
4. Dėl ydingo pirmosios instancijos teismo
sprendimo daugiabučio namo gyventojai patiria daugybę sunkumų, negalėdami
laisvai naudotis rūsyje esančiomis komunikacijomis.
5. Pirmosios instancijos teismas ne
vertino byloje esančius įrodymus ir jais grindė priimtą sprendimą, o aklai
perrašė abstrakčius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teiginius; sprendime rėmėsi
prielaidomis, nurodydamas, kas yra tikėtina ir/ar labai tikėtina.
Atsakovas VĮ VTF atsiliepimu į
apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 179-183) skundą laiko nepagrįstu ir prašo
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Tvirtina, kad šiuo atveju taikytina prejudicinių faktų išplėtimo ankstesnėje
byloje nedalyvavusiems asmenims taisyklė, nes Vilniaus m. 3-asis apylinkės
teismas sprendė dėl pusrūsio patalpų priklausymo vieniems ar kitiems asmenims
nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į civilinėje
byloje Nr. 2/5-241-2000 konstatuotas faktines aplinkybes dėl rūsio patalpų
savininko (valstybė), patalpų įgijimo būdo (statybos) ir pagrindų, dėl ko
valstybė būtų netekusi nuosavybės teisių į patalpas, nebuvimo. Pažymėjo, kad be
pusrūsio patalpų savininko ir patikėtinio žinios, be atsakingų institucijų
leidimų, projektinės dokumentacijos suderinimo pusrūsio patalpoje Nr. 1-15 2004
m. rugsėjį buvo įrengtas boileris, o iki tol abiems gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)
korpusams šiluma buvo tiekiama centralizuotai iš korpuso 2A/3p. Todėl atsakovas
buvo priverstas kreiptis į teismą dėl
daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Pusrūsio patalpos buvo
įrengtos pagal atskiras statybos, rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto
sąmatas ir jose nenumatyta, kad negyvenamosios patalpos skirtos namo butų
naudotojams kaip bendro naudojimo patalpos.
Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus
filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 186-187) skundą
palieka spręsti teismo nuožiūra, nes registro duomenų tvarkytojas nėra ginčo
materialinių teisinių santykių subjektas ir neturi nei tiesioginio, nei
netiesioginio suinteresuotumo bylos baigtimi.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal
CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro
apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo
negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje
nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo
negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo
teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame
skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teismo
sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas iš byloje surinktų
įrodymų tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios ir
proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).
Byloje
nustatyta, kad pagal Butų privatizavimo įstatymą daugiabučio gyvenamojo namo,
esančio (duomenys neskelbtini),
dalis gyventojų 1992-1993 metais privatizavo savo butus su rūsiais. 2004 m.
gegužės 17 d. buvo įregistruota daugiabučio namo Šaltinių g. 7 pirmo korpuso
savininkų bendrija (toliau - bendrija), kuriai 2004 m. lapkričio 8 d. Vilniaus
miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1756 ir 2004 m.
lapkričio 11 d. ilgalaikio turto perdavimo priėmimo aktu Nr. 90 buvo perduotos
daugiabučio gyvenamojo namo bendrosios konstrukcijos, bendroji inžinerinė
įranga ir bendrojo naudojimo patalpos. Šio daugiabučio gyvenamojo namo
pusrūsyje yra valstybei nuosavybės teise priklausančios VĮ Turto fondo
patikėjimo teise valdomos 244,91 kv. m. ploto negyvenamosios patalpos,
pažymėtos indeksais nuo 1-1 iki 1-7 ir nuo 1-9 iki 1-19, unikalus numeris
1094-0456-2010:0025, kuriomis, išskyrus 1-15 patalpą, panaudos pagrindais
naudojasi trečiasis asmuo labdaros fondas „Ekklesia“ (toliau – ginčo patalpos).
Šios patalpos bendrijai nebuvo perduotos. Proporcingai nuosavybės teise turimai
turto daliai, valstybei priklauso ir 226/1000 dalys namo neįrengtos pastogės,
kurias patikėjimo teise taip pat valdo VĮ Turto fondas.
Bendrija
ginčija 1999 m. vasario 11 d. perdavimo ir priėmimo aktą, kuriuo, vadovaujantis
LR Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu Nr. 1005, Vilniaus miesto
savivaldybė perdavė VĮ Turto fondui valstybei nuosavybės teise priklausančias
ginčo patalpas, taip pat ginčija šių patalpų ir palėpės dalies nuosavybės
teisės ir patikėjimo teisės registraciją valstybės ir VĮ Turto fondo vardu bei
prašo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę perduoti bendrijai šį
nekilnojamąjį turtą. Reikalavimai grindžiami tuo, kad ginčo negyvenamosios patalpos
yra daugiabučio gyvenamojo namo priklausinys, bendrojo naudojimo patalpos,
todėl yra šio namo butų savininkų bendroji dalinė nuosavybė ir privalo būti
perduotos namo gyventojams.
Pirmosios
instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ginčo
patalpos yra individualaus naudojimo, todėl nėra visų daugiabučio gyvenamojo
namo butų priklausinys. Ieškovas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios
instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, prašydamas panaikinti
sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant ieškinio reikalavimus.
Apeliacinio skundo pagrindą sudaro argumentai dėl nevisapusiško ir neišsamaus
bylos aplinkybių ir byloje esančių įrodymų tyrimo, netinkamo įrodymų vertinimo,
netinkamo materialinių teisės normų aiškinimo ir taikymo, nukrypimo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos.
Nagrinėjamu
atveju spręstina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad valstybei
nuosavybės teise priklausančios ginčo patalpos yra individualaus naudojimo ir nėra
visų daugiabučio gyvenamojo namo butų priklausinys, todėl nepriklauso bendrijos
nariams bendrosios dalinės nuosavybės teise ir negali būti perduotos bendrijai,
įgyvendinančiai bendruosius narių interesus.
Apeliacinis
skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas
yra ydingas dėl netinkamo motyvuojamosios sprendimo dalies surašymo. CPK 270
straipsnis reglamentuoja sprendimo turinį, kurio motyvuojamojoje dalyje glausta
forma turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais
grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė
kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas
vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Pirmosios instancijos teismas
sprendime nurodė ir įvertino įrodymus, kuriais remdamasis nustatė ginčo patalpų
nuosavybės teise priklausymo valstybei ir patikėjimo teise VĮ Turto fondui
teisėtumą; analizavo ir taikė materialinės teisės normas – CK normas,
reglamentuojančias pagrindinių ir antraeilių daiktų santykį; butų ir kitų
patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisę reglamentuojančias
civilinio kodekso, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo nuostatas; analizavo
teismų praktiką dėl nuosavybės teisių į negyvenamąsias patalpas daugiabučiame
name įsigijimą ir jų įgyvendinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir
taikymo. Tai, kad teismas sprendime daug vietos skyrė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje 119-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v.
VĮ Turto fondas ir kt., bylos Nr. 3K-3-84/2008, pateiktam bendro naudojimo patalpų
ir priklausinių aiškinimo aprašymui, nereiškia, jog ginčijamas sprendimas
neatitinka jam keliamų proceso įstatymo reikalavimų ir kad dėl to buvo
neteisingai išspręsta byla.
Apeliantas
kvestionuoja teismo byloje esančiais inventorinės bylos planais nustatytą
aplinkybę, kad ginčo patalpos yra po pirmuoju namo aukštu pusrūsyje,
cokoliniame aukšte, ir, remdamasis ginčo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) 7, 8,
10, 22 butų aukštingumą 1980 metais nustačiusiais dokumentais (t. 1, b. l.
101-107; 112-118), teigia, kad ginčo patalpos yra namo rūsyje. Tuo pačiu
apeliantas pripažįsta nesant reikšmingu, kaip namo dalis, kurioje yra ginčo
patalpos, bus vadinama – rūsiu ar pusrūsiu. Kad ginčo patalpos yra gyvenamojo
namo pusrūsyje, teismas sprendė iš namo inventorinėje byloje esančių 1948 m.
kovo 15 d. ir 1990 m. gegužės 10 d. sudarytų šios namo dalies planų (t. 1, b.
l. 45, 54). Tokie duomenys užfiksuoti ir kituose pastato kadastro ir registro
bylos dokumentuose (t. 1, b. l. 63-64, 86-87). Siekdamas paneigti ieškovo
poziciją pirmosios instancijos teismas taip pat vadovavosi tikimybių
pusiausvyros principu ir laikė labiau tikėtina, jog butų aukštingumą ir namo
dalį, kurioje jie yra, nustatę dokumentai buvo surašyti norint pagrįsti faktą,
kad šios patalpos netinkamos gyventi, neatitinka gyvenamosioms patalpoms taikomų
standartų, idant gyventojams būtų suteikti tinkamesni butai. Įrodymų vertinimo
taisyklės yra suformuluotos proceso įstatymo normose - CPK 185 straipsnyje.
Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais,
vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir
objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu,
išnagrinėjimu teismo posėdyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse
yra ne kartą nurodęs, kad įstatymas iš anksto neapibrėžia įrodymų galios, nenustato
vienų įrodymų viršenybės prieš kitus. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje
grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo
principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems
įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo
tikimybę. Taigi pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl namo
dalies, kurioje yra ginčo patalpos, įvardijimo, turėjo teisę remtis tikėtinumo
taisykle. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad toks įrodymų vertinimas yra
negalimas, laikytini nepagrįstais.
Apeliantas
nesutinka su teismo išvada, kad daugiabučio gyvenamojo namo pusrūsyje esančios
ginčo patalpos nėra bendro naudojimo namo priklausinys.
Daiktinėje
teisėje, atsižvelgiant į daikto galėjimą būti savarankišku teisinių santykiu
objektu, skiriamos dvi daiktų rūšys: pagrindiniai ir antraeiliai daiktai.
Pagrindiniai daiktai turi savarankišką paskirtį ir gali būti savarankiški
teisinių santykių objektai (CK 4.12 str.). Antraeiliai daiktai yra tokie, kurie
susiję su pagrindiniais daiktais: tik su pagrindiniais egzistuojantys, pagrindiniams
daiktams priklausantys arba kitaip su jais susiję daiktai (CK 4.13 str. 1 d.);
civilinėje apyvartoje antraeiliai daiktai „seka“ paskui pagrindinius daiktus:
antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar
įstatymo nenustatyta kitaip. Antraeiliai daiktai savo ruožtu pagal ryšio su
pagrindiniu daiktu pobūdį skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į
gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio
daikto priklausinius (CK 4.13 str. 2 d.). Priklausiniais laikomi savarankiški
pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo
savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 str. 1 d.).
Apeliantas
teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė pagrindinio
daikto priklausinį reglamentuojančios CK normos ir nesivadovavo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21
d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 379-oji daugiabučių namų savininkų
bendrija v. A. J., J. J., J. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-197/2005, kurioje
pateiktas CK normų, reglamentuojančių pagrindinių ir antraeilių daiktų santykį,
aiškinimas, ir kurioje konstatuota, kad CK 4.19 straipsnio 1 dalies prasme
daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpos pripažintinos visų namo
butų priklausiniais. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas
nesivadovavo minėta kasacinio teismo nutartimi, nes ginčo patalpas pripažino
individualaus naudojimo. Tuo tarpu apelianto nurodytoje byloje buvo nustatyta
ginčijamų šiukšlių surinkimo, koridoriaus ir balkono patalpų bendro naudojimo
paskirtis.
Pagal teisinį
reglamentavimą butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės
teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos,
bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga (CK
4.82 str. 1 d.). Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius
objektus detaliau reglamentuoja DNSBĮ 2 straipsnio 5 dalis, pagal kurios 3
punktą bendro naudojimo objektu yra bendrojo naudojimo patalpos – daugiabučio
namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai,
pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems
patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims.
Iš esmės
analogiškoje nagrinėjamai civilinei bylai kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino bendro naudojimo patalpų prasmę ir
nurodė, kad priklausiniai nėra bendro naudojimo patalpos, kad pagrindinis
bendro naudojimo patalpų ir priklausinių skirtumas yra tai, jog priklausinys
yra individualaus naudojimo patalpa, o bendro naudojimo patalpa pagal savo
paskirtį negali būti naudojama individualiai. Kasacinis teismas išaiškino, kad
ta aplinkybė, jog bendro naudojimo objektas turi tarnavimo kitam daiktui
elementų, nesudaro pagrindo vertinti tos patalpos kaip bendro naudojimo. Taip
pat nurodė, kad namo, kaip pastato, pusrūsis yra viso pastato dalis ir ta
prasme tarnauja pastatui kaip jo dalis, bet vien tai nesudaro pagrindo vertinti
visų pusrūsio patalpų kaip bendro naudojimo. Pusrūsyje, kaip namo dalyje, gali
būti izoliuotos patalpos, turinčios savarankišką paskirtį. Jeigu konkrečios
patalpos, esančios pusrūsyje, yra pastatytos kaip savarankiškos, pvz.,
prekybos, amatų, verslo įstaigos veiklai, tarnybinių patalpų įrengimui, tai jos
yra sukurtos veikti savarankiškai ir gali būti vertinamos kaip individualaus
naudojimo pagal tą paskirtį patalpos, bet ne bendro naudojimo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7
d. nutartis, priimta civilinėje byloje 119-oji daugiabučio namo savininkų
bendrija v. VĮ Valstybės turto fondas, VĮ registrų centras ir kt., bylos Nr.
3K-3-84/2008). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo patalpų
priskyrimo ir nepripažinęs jų bendro naudojimo patalpomis, rėmėsi šiuo teismo
precedentu. Tai, kad apeliantas nesutinka su tokiu ginčo patalpų vertinimo
pagrindimu, nesudaro pagrindo analizuojamą situaciją vertinti kitaip, nei
nustatė pirmosios instancijos teismas.
Teisėjų
kolegija sutinka su apelianto pozicija, kad teismų praktikoje laikomasi
nuostatos, jog sprendžiant klausimą dėl daugiabučio gyvenamojo namo patalpų
perdavimo bendrijai valdyti ir naudoti, būtina nustatyti, ar šios patalpos yra
bendro naudojimo, t. y. pagrindinio daikto – visų namo butų ir kitų patalpų –
priklausinys, ar savarankiškas nuosavybės teisės objektas, o tokio nustatymo
kriterijais yra ne konkretus faktinis patalpų naudojimas, o jų techninės
savybės, paskirtis ir funkcinis ryšys su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų
eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 830-oji
daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Lazdynų būstas“ ir kt., bylos Nr.
3K-3-200/2007; 2008 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 119-oji
daugiabučio namo savininkų bendrija v. VĮ Valstybės turto fondas, VĮ registrų centras
ir kt., bylos Nr. 3K-3-84/2008). Šiuo atveju sprendžiama dėl patalpų, kaip
visų namo butų ir kitų patalpų priklausinio, o ne namo, kaip pastato,
priklausinio, statuso.
Teisėjų
kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas
nevertino ginčo patalpų priskyrimo prie bendro naudojimo lemiančių veiksnių. Apeliantas
neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad
ikikarinės statybos be centrinio šildymo daugiabučiame gyvenamajame name iki jo
1986-1990 metais atlikto kapitalinio remonto dalį pusrūsyje buvusių patalpų
anglių sandėliavimui naudojo butų gyventojai, kita dalis patalpų buvo skirta
butams. Rekonstrukcijos metu name buvo įvestas centrinis šildymas, šilumos
mazgas įrengtas kitame namo korpuse ir abu korpusai buvo šildomi iš vieno
šiluminio mazgo. Po namo kapitalinio remonto pusrūsyje buvo įrengtos įstaigos
paskirties patalpos (priėmimui, rūšiavimui, sandėliavimui, taros ir kt.
tikslui skirti kabinetai, dušas, tualetas) ir Vilniaus miesto savivaldybės
sprendimais perduotos sandėliavimui ir prekybai panaudos pagrindais
Vilniaus gėlininkų susivienijimui, kuris iki tol naudojosi pusrūsyje buvusiu
butu (t. 1, b. l. 67, 89, 119, 133-137, 193-195). Po namo rekonstrukcijos butų
privatizavimo metu ir iki šiol butų gyventojai nesinaudojo ir nesinaudoja ginčo
pusrūsio patalpomis, jiems sandėliavimui skirtos antrojo korpuso patalpos.
Ginčo patalpos nuosavybės teise priklausė ir priklauso valstybei, į jas
įregistruotos VĮ Valstybės turto fondo patikėjimo teisės, patalpomis pagal
valstybės institucijų sprendimus panaudos pagrindais šiuo metu naudojasi
trečiasis asmuo labdaros fondas „Ekklesia“. Įėjimas į rūsio patalpas iš kiemo
pusės buvo suprojektuotas ir padarytas namo kapitalinio remonto metu, tai
liudija statinio pusrūsio patalpų planas, sudarytas 1999 m. gegužės 10 d. (t.
1, b. l. 54). Tai, kad seniausiame namo pusrūsio plane tokio įėjimo nebuvo,
nereiškia, kad vėliau pastato kapitalinio remonto metu pusrūsio patalpos
negalėjo būti įrengtos individualiam naudojimui. Argumentai dėl ginčo patalpų
aukštingumo šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes apeliantas neteikė jokių
argumentų, kad pusrūsio patalpose negali būti individualiam naudojimui skirtos
negyvenamosios patalpos. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo patalpose yra
šilumos ir karšto vandens tiekimo trasų kanalai (t. 1, b. l. 119, 121). Šiuo
aspektu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo patalpose esanti
bendro naudojimo inžinerinė įranga nekliudo nustatyti atskirą ginčo patalpų
paskirtį. Tokią išvadą teismas grindė DNSB 2 straipsnio 5 dalies 2 punkto
nuostatomis, pagal kurias bendra inžinerinė įranga, kaip bendro naudojimo
objektas, gali būti įrengta gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams
nuosavybės teise priklausančiose patalpose. Šilumos punkto įrengimas vienoje iš
ginčo patalpų nagrinėjamu atveju nevertintinas, nes jis įrengtas ne 1986-1990
m. namo kapitalinio remonto metu įrengus centralizuotą šilumos tiekimą ginčo
namui iš gretimame korpuse esančio šiluminio mazgo, o įsisteigus bendrijai,
kuriai valdyti ir naudoti šios patalpos nebuvo perduotos, ir dėl to kilęs
ginčas sprendžiamas teisme. Dėl bendrijos ir ginčo patalpų patikėtinio ir
naudotojo kilusių nesutarimų apsunkintas ginčo patalpose esančios inžinerinės
įrangos administravimas ir priežiūra, ką liudija A. J. parodymai, negali nulemti šių patalpų
funkcinio ryšio su daugiabučio namo ir kitų patalpų eksploatavimu. Pirmosios
instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad šie klausimai spręstini remiantis
CK 4.81-4.83 straipsnių nuostatomis. Pusrūsyje esančių ginčo patalpų paskirtis
(įstaigos) yra užfiksuota namo kadastro ir registro dokumentų byloje
techniniuose duomenyse (t. 1, b. l. 67, 89), todėl liudytojos I. D. parodymai dėl rūsio, kaip pastato dalies,
paskirties namo statybos metu oficialiais įrodymais nustatytų aplinkybių
paneigti negali (CPK 197 str. 2 d.).
Įvertinus
išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai
įvertino ginčo patalpų priskyrimą lemiančių kriterijų aspektu ir pagrįstai nustatė,
kad ginčo patalpos yra individualaus naudojimo ir nuosavybės teise priklauso
valstybei, todėl negali būti priskirtos prie visų namo butų bendro naudojimo
patalpų, nėra bendrijos narių bendrosios dalinės nuosavybės objektas ir negali
būti perduotos bendrijai. Šių teismo išvadų nepaneigia apelianto nurodytas LR
Vyriausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu N. 852 patvirtintos Namo perdavimo
bendrijai tvarkos 2.1.1 punktas, kuriame kalbama apie bendrijai perduodamas
bendro naudojimo patalpas, kuriose yra įrengti gyvenamojo namo eksploatavimui
ir techninei priežiūrai būtini mechanizmai, įrengimai bei prietaisai ir kurių
paskirtis (naudojimas) pažymėta namo techninės apskaitos byloje ar kituose namo
statybos, konstrukcijos ar kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose. Ieškovo
įsteigimo ir turto jai perdavimo metu nurodytas teisės aktas negaliojo. Kita
vertus, ieškovas nepateikė ir nenurodė techninio dokumento, kuriame būtų
pažymėta apie po namo kapitalinio remonto ginčo patalpose teisėtai įrengtų mechanizmų,
įrengimų bei prietaisų būtinumą namo eksploatavimui ir techninei priežiūrai. Teismui
pagrįstai konstatavus, kad ginčo patalpos yra savarankiškos, individualaus
naudojimo, todėl pagal bendrijos įkūrimo ir šiuo metu galiojančios LR
Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 125 patvirtintos daugiabučio namo
bendrojo naudojimo objektų, su jais susijusių dokumentų ir lėšų perdavimo
daugiabučio namo savininkų bendrijai tvarkos 1.1.3 punktą negali būti perduotos
bendrijai, nes nuosavybės teise priklauso valstybei.
Apeliantas
ginčija teismo išvadą, kad butų privatizavimo metu namo butų gyventojai rūsio
patalpų neprivatizavo. Byloje esančiose butų privatizavimo sutartyse nurodyta,
kad dalis butų privatizuota su rūsiais, kurie nėra identifikuoti (t. 2, 101, 110-138;
t. 3, b. l.80-88). Šalys neginčija, kad iki butų privatizavimo ir po to namo
gyventojai jame esančiomis ginčo pusrūsio patalpomis nesinaudojo, sandėliavimui
jiems buvo skirtos patalpos antrame korpuse, kuriomis jie ir naudojasi; kad
ginčo patalpomis naudojosi ir naudojasi juridiniai asmenys, jas panaudai gavę
iš patalpų savininko – valstybės. Teismas konstatavo, kad privatizavimo metu
gyventojai už pusrūsio patalpas nemokėjo ir jų neišpirko. Tai patvirtina
apeliacinės instancijos teismui pateikti ginčo namo butų įkainojimo aktai (t.
3, b. l. 97-105), iš kurių matyti, kad namo pusrūsyje esančių ginčo patalpų
vertė į butų privatizavimo kainą nebuvo įskaičiuota. Apeliacinės instancijos
teismui pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog
ginčo patalpos po namo kapitalinio remonto buvo valstybės pastatytos kaip
savarankiškos, todėl jos pagal savo paskirtį nėra nei atskirų, nei visų namo
butų priklausinys ir dėl to privatizavimo procese netapo nei atskirų butų
savininkų nuosavybe, nei visų namo bendraturčių bendrąja daline nuosavybe.
Tokiu atveju ginčo patalpos lieka viešosios nuosavybės valdymo teisę
įgyvendinančių subjektų dispozicijoje, jos gali būti savarankišku nuosavybės
teisių objektu ir įstatymų pagrindu perleistos kitiems asmenims (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės
8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 830-oji daugiabučio namo savininkų
bendrija v. UAB „Lazdynų būstas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-200/2007). Tokiu
būdu trečiame apeliacinio skundo skyriuje nurodytas daugiabučio gyvenamojo namo
bendro naudojimo patalpų, priklausančių visų namo butų savininkams bendrosios
dalinės nuosavybės teise, valdymo ir perdavimo bendrijai teisinis
reglamentavimas aptariamam klausimui netaikytinas, nes teismas pripažino ginčo
patalpas ne bendro, o savarankiško naudojimo.
Apeliacinio
skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnio
nuostatas, nes nepagrįstai pripažino Vilniaus miesto 3-o apylinkės teismo 2000
m. lapkričio 30 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje 2/5-241/2000,
nustatytus faktus prijudiciniais nagrinėjamai bylai, taip pat nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51
„Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo
teismų praktikoje“ išdėstytų išaiškinimų, pripažintini iš dalies pagrįstais.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą įsiteisėjusiu teismo sprendimu
kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažįstami prejudiciniais tik tada,
kai joje dalyvavo tie patys asmenys ir nustatyti faktai toje byloje buvo
įrodinėjimo dalykas ar jo dalis. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007
m. vasario 27 d. nutartį civilinėje
byloje A. K. v. Klaipėdos rajono
savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-77/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA
„Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2008 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje I. M. v.
UAB „Viknata“, bylos Nr. 3K-3-120/2008; 2009 m. kovo 17 d.
nutartį civilinėje byloje UAB „Vakario transportas“ v. UAB „SEB VB Lizingas“,
bylos Nr. 3K-3-125/2009, kt.). Civilinėje byloje, kurioje nustatytus
faktus teismas pripažino prejudiciniais, nei ieškovas, nei daugiabučio
gyvenamojo namo butų savininkai nedalyvavo. Šioje byloje, kaip ir nagrinėjamoje
byloje, buvo sprendžiama dėl 1999 m. vasario
11 d. perdavimo ir priėmimo akto, kuriuo ginčo patalpas Vilniaus m. savivaldybė perdavė valstybės turto
patikėtiniui VĮ Valstybės turto fondui, teisėtumo. Šioje byloje buvo
sprendžiama apie ginčo aktu perduotų patalpų savininką, tačiau nebuvo sprendžiama
apie jų priskyrimą prie bendro ar individualaus naudojimo patalpų. Tuo tarpu
šis klausimas yra įrodinėjimo dalykas nagrinėjamoje byloje, kurioje taip pat
nustatinėjamos aplinkybės, susijusios su ginčo patalpų nuosavybės teisių
pobūdžiu. Taigi ankstesnėje byloje įrodinėjimo dalyko dalimi buvo aplinkybės,
reikšmingos nagrinėjamai bylai, tačiau prejudicijos taikymas, kolegijos
nuomone, analizuojamu atveju negalimas, nes abiejų bylų šalys ne tos pačios. Skundo
argumentai, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime
suformuluotų taisyklių, nėra nagrinėjimo dalykas, nes Senato
nutarimai yra metodinė medžiaga, tuo
tarpu teisės aiškinimo ir taikymo praktika formuojama Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo konkrečiose bylose priimtose nutartyse (CPK 4
str.).
Ginčijamas
turto perdavimo-priėmimo aktas buvo priimtas vadovaujantis LR Vyriausybės 1998
m. rugpjūčio 4 d. nutarimu Nr. 1005, kuris nustatė, kad valstybės valdžios ir
valdymo institucijos ir savivaldybės perduoda VĮ Valstybės turto fondui
valstybei nuosavybės teise priklausantį ir patikėjimo teise valdomą
nekilnojamąjį turtą, kuris nepriskirtas savivaldybių nuosavybėn ir nenaudojamas
valstybės valdžios ir valdymo institucijų arba savivaldybių funkcijoms vykdyti.
Pirmosios instancijos teismas, nors ir taikė prejudiciją, tačiau vis tiek tyrė
ir vertino nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus, iš kurių pagrįstai spręsta
apie teisėtą ginčo patalpų priklausymą valstybei nuosavybės teise.
Kolegijos
vertinimu pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje
esančius įrodymus, teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai taikė
materialines teisės normas ir suformuotą teismų praktiką, todėl priėmė teisėtą
ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais
argumentais nėra pagrindo. Netinkamas CPK 182 straipsnio 2 punkto taikymas
negali būti pagrindas panaikinti iš esmės teisingą sprendimą.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326
straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus
apygardos teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Danutė
Gasiūnienė
Gintaras
Pečiulis
Donatas
Šernas