Civilinė byla Nr. e2-2236-803/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00874-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.3.; 2.6.6.2.;3.2.6.1.; 

3.4.1.11.4.3.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė,

sekretoriaujant Danguolei Dubakienei,

dalyvaujant ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,Revena“ atstovams A. L., advokatui Mariui Grucei, atsakovo uždarosios akcinės bendrovės Wood Line Titnagas atstovei advokatei Laurai Daumantaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Revena“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės ,,Mokumo valdymo sprendimai“ ieškinį dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Wood Line Titnagas.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

I.                      Ginčo esmė

1.       ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Revena“ bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Mokumo valdymo sprendimai“ ieškiniu dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Wood Line Titnagas (toliau – „Wood Line Titnagas“, UAB) prašo pripažinti niekiniu ir / ar negaliojančiu 2017 m. birželio 14 d. Priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo aktą bei taikyti restituciją, grąžinant ieškovei reikalavimo teises į atsakovę ir priteisiant ieškovei iš atsakovės 40 500 Eur; priteisti 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti 240 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2.       Ieškovė nurodė, kad įmonės bankroto administratorė, patikrinusi ieškovės sandorius ir buhalterinius dokumentus, kurie jai buvo perduoti, nustatė, jog 2017 m. birželio 14 atsakovė „Wood Line Titnagas“, UAB atliko priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Bankroto administratorės manymu, toks vienašališkas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas pažeidžia imperatyvias įstatymo normas, todėl turi būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu. Nurodė jog, ginčo aktu buvo dengiami ieškovės ir atsakovės priešpriešiniai įsiskolinimai / reikalavimai: pasak ieškovės, ji buvo skolinga 35 000 Eur žalos atlyginimo bei 20 965,19 Eur su PVM sumą už nuomą, o atsakovė, remiantis 2017 m. balandžio 20 d. Pirkimo–pardavimo sutartimi, skolinga ieškovei 40 500 Eur, po atlikto įskaitymo ieškovė liko skolinga atsakovei 6 960,19 Eur. Ieškovė, žinodama apie savo nemokumą, ginčijamu sandoriu atsiskaitydama su vienu iš daugelio kreditorių – atsakove, nepagrįstai suteikė būtent šiam kreditoriui pirmenybę gauti reikalavimų patenkinimą prieš kitus savo kreditorius. Tokie veiksmai suformuotoje teismų praktikoje vertinami kaip pažeidžiantys nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnis, 1.80 straipsnis). Nurodo, jog aktas taip pat pripažintinas negaliojančiu ir remiantis CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu.  

3.       Dublike ieškovė paaiškino, kad bendrovės padėtis jau 2015 metais buvo tokia, kad bendrovė formaliai galėjo būti laikoma nemokia: 2015 metais bendrovės turto vertė siekė – 1 296 213 EUR, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 199 475 EUR. Taigi bendrovės finansinių įsipareigojimų suma buvo beveik lygi jos turto vertei. 2017-04-20 dienai ieškovė turėjo mažiausiai 2 702 307,13 EUR pradelstų įsipareigojimų savo kreditoriams; 14 726,15 EUR su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų, 18 751,00 EUR pelno mokesčio įsipareigojimų. Taip pat bendrovė 2017-09-28 dienai turėjo mažiausiai 2 035 392,07 EUR pradelstų įsipareigojimų savo kreditoriams; 4 741,00 EUR pelno mokesčio skolą. Ginčo akto sudarymo dienai ieškovė buvo skolinga 2 217 381,97 EUR. Šie pradelsti įsipareigojimai yra tos pačios eilės kreditoriams kaip ir atsakovei, su kuria atsiskaityta. Vadinasi, egzistuoja sandorio negaliojimo pagrindas pagal CK 1.80, 6.9301 straipsnius. Dublike taip pat nurodyta, kad šalis siejo ilgalaikiai sutartiniai nuomos santykiai, iš kurių ir susidarė įsiskolinimas atsakovei, todėl dėl susidariusio įsiskolinimo turėjo žinoti apie sudėtingą ieškovės finansinę padėtį.

4.       Atsakovė „Wood Line Titnagas“, UAB atsiliepime prašo ieškovės reikalavimą atmesti ir paaiškino, kad nesutinka su ieškovės argumentais dėl įmonės nemokumo vertinimo. Anot atsakovės, Įskaitymo aktas sudarytas teisėtai, o tai, kad jo sudarymo metu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eL2-28939-918/2017 buvo taikytos laikinosios apsaugos priemenės, nebuvo kliūtimi šalims tartis. Taip pat atsakovė mano, kad ieškovė neįrodė kreditorių eiliškumo atsiskaitymo tvarkos pažeidimo. Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Reneva“ įsiteisėjo 2017 m. spalio 10 d. Tuo tarpu Įskaitymo aktas buvo pasirašytas 2017 m. birželio 14 d., t. y. iki bankroto bylos iškėlimo. Vien tas faktas, kad šalys, būdamos skolingos viena kitai, atliko įstatymo leidžiamą sandorį, nedaro tokio sandorio ydingo, nes įskaitymas atitiko sutarties šalių valią bei neprieštaravo imperatyviosioms įstatymo normoms, atliktas tinkamai ir teisėtai. Ieškovės ginčijamas Įskaitymo aktas tik sumažino ieškovės skolas ir nepablogino bendrovės padėties, nes ieškovei priklausantis turtas nesumažėjo, bendrovė netapo nemoki.

5.       Taip pat atsakovė įrodinėja, kad nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį, nes akto pasirašymas buvo nulemtas sutartinių santykių bei faktinių aplinkybių, neprieštaravo verslo ir ieškovės praktikai, atitiko įskaitymo atlikimą reglamentuojančias teisės normas, sumažino ieškovės skolą atsakovei. Įskaitymo akto sudarymo metu atsakovei nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad ieškovas yra nemokus, nes duomenys apie bankroto bylos iškėlimą Juridinių asmenų registre įregistruoti tik 2017 m. spalio 2 d. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad atsakovė yra nesąžininga, nes ieškovės turtui buvo pritaikytas turto areštas, tačiau ko vis tiek buvo sudarytas Įskaitymo aktas. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepatvirtina nemokumo fakto.

6.       Triplike atsakovė nurodė, kad 2017 m. birželio 14 d. šalių atliktas Priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas buvo sudarytas kaip 2017 m. balandžio 20 d.  Pirkimo – pardavimo sutarties Nr. WLT-17-04-20 pasekmė, kuria šalys iš esmės siekė sukurti ne pirkimo – pardavimo teisinius santykius, o padengti skolą turtu. Atsakovė yra pateikusi ir priešieškinį, kuriuo prašo 2017 m. balandžio 20 d. Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. WLT- 17-04-20 pripažinti apsimestine. Taip pat atsakovė triplike pakartojo argumentus dėl nesutikimo su ieškovės atliktu bendrovės nemokumo vertinimu, pabrėždama, kad ieškovės pateikti pelno mokesčio įsipareigojimai 2017-04-20 ir 2017-06-14 negali būti laikomi pradelstais, nes mokėjimo prievolė dar nebuvo suėjusi. atsiskaitymas ketvirtąja eile taip pat nebuvo pažeistas. Tuo tarpu kitų penktos eilės kreditoriams atsiskaitymų mokėjimo dokumentų pagal kalendorinį eiliškumą byloje nėra.

7.       Atsakovė kaip įskaitymo pagrindą nurodo 2017 m. birželio 16 d. Susitarimą dėl Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo, pagal kurį ieškovė UAB „Revena“ ir atsakovė susitarė dėl pradelsto įsiskolinimo už nuomą dydžio ir 35 000 Eurų žalos dydžio. Atsakovė mano, kad juridinis pagrindas dėl 35 000 Eur dydžio žalos yra būtent minėtas Susitarimas, kuris nėra pripažintas negaliojančiu ar nuginčytas. Be to, 0,56 proc. ar 1,5 proc. vertės sandorio sudarymas, jei toks ir būtų realiai sudarytas, neturėtų ir negalėtų turėti reikšmės kreditorių teisėms.

8.       Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, pabrėždami, kad Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusia nutartimi patvirtintas finansinių reikalavimų sąrašas geriausiai atspindi pradelstas apmokėti skolas ir jų skaičių. Be to, įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, jos nemokumo faktas nustatytas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad pažeista atsiskaitymo tvarka su VI, V eilės kreditoriais.

9.       Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad teismas turėtų priimti atskirąją nutartį, nes administratorius neįvykdė įpareigojimo pateikti dokumentus. Palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, papildomai pabrėždama, kad ginčo akto sudarymo metu ieškovės turtas siekė daugiau nei vieną milijoną eurų.

Teismas

       k o n s t a t u o j a:

II.                      Byloje nustatytos aplinkybės, teismo motyvai, išaiškinimai ir išvados

10.       Byloje nustatyta, jog atsakovė „Wood Line Titnagas“, UAB ir ieškovė UAB „Revena“ 2016 m. balandžio 5 d. buvo sudariusios Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią „Wood Line Titnagas“, UAB (nuomotojas) išnuomojo patalpas UAB „Revena“ (nuomininkas).

11.       Atsakovė „Wood Line Titnagas“, UAB 2017 m. gegužės 18 d. informavo ieškovę UAB „Revena“, kad vadovaudamasis Nuomos sutarties 10.7 p., nuo 2017 m birželio 19 d. nutraukia Nuomos sutartį dėl ieškovės kaltės, šiai iš esmės pažeidus Nuomos sutarties vykdymą (tomas I, b.l.41).

12.       Dar nenutrūkus nuomos teisiniams santykiams atsakovė „Wood Line Titnagas“, UAB ir ieškovė UAB „Revena“ 2017 m. balandžio 20 d. sudarė Pirkimo – pardavimo sutartį, kuria UAB „Revena“ (pardavėjas) pardavė „Wood Line Titnagas“, UAB (pirkėjui) baldus ir įrangą esančią patalpose Titnago g. 19, Vilniuje už 40 500 EUR (tomas I, b.l.38,39).

13.        „Wood Line Titnagas“, UAB 2017 m. birželio 14 d. atliko priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (toliau – Įskaitymas), kurio suma sudaro 40 500 EUR (tomas I, b.l.37). Pranešime dėl įskaitymo paaiškinama, jog jis atliktas pagal „Wood Line Titnagas“, UAB ir UAB „Revena“ 2017 m. balandžio 20 d. sudarytą Pirkimo – pardavimo sutartį, kuria UAB „Revena“ (pardavėjas) pardavė „Wood Line Titnagas“, UAB (pirkėjui) baldus ir įrangą esančią patalpose Titnago g. 19, Vilniuje. Pranešime, be kita ko, atsakovė nurodė, kad atsižvelgdama į būsimas dėl grąžinamo turto remonto išlaidas, naujų nuomininkų paieškos trukmę, Sutarties nutraukimo nuostolius, reikalauja atlyginti 35 000 EUR (trisdešimt penkių tūkstančių eurų) žalą. Taip pat atsakovė „Wood Line Titnagas“, UAB nurodė, jog ieškovė jai yra skolinga 20 965,19 EUR su PVM nuomos mokesčio, įskaičius sumokėtą depozitą. Pritaikiusi priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, atsakovė pareikalavo sumokėti 6 960,19 EUR su PVM.

14.       Šalys 2017 m. birželio 16 d. sudarė susitarimą dėl Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo (tomas I, b.l. 42,43), kuriame nurodė, kad nuomininko (ieškovės) pradelsto mokėti įsiskolinimo suma (įskaičius pagal Sutartį sumokėtą depozitą) yra 20 965.19 EUR su PVM laiku nesumokėto Nuomos mokesčio pagal Sutartį bei papildomai įskaičiuotini neapmokėti mokesčiai už komunalines paslaugas. Taip pat susitarimo (C) papunktyje nurodyta, kad „Nuomininkas pripažįsta atliktą depozito panaudojimą ir Nuomotojo atliktą įskaitymą pagal 2017 m. birželio 14 d. raštą „Pranešimas dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo“. Šalys 2017 m. birželio 30 d. sudarė patalpų grąžinimo aktą (tomas I, b.l.44).

15.       Atsakovė „Wood Line Titnagas“, UAB nurodė, kad ji pripažįsta ieškovei skolą už 40 500 EUR pagal 2017 m. balandžio 20 d. sudarytą Pirkimo – pardavimo sutartį, ginčo dėl šios sumos nėra (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl atsiskaitymo eiliškumo tvarkos pažeidimo

16.       CK 6.9301 straipsnis nustato atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą tose situacijose, kai skolininkas neturi pakankamai lėšų visiems kreditorių reikalavimams pareikšti, t. y. patiria laikinus laisvų lėšų trūkumus, tačiau nėra nemokumo situacijoje. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jame nustatyta mokėjimo eiliškumo tvarka netaikoma vykdymo proceso, bankroto, restruktūrizavimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais.

17.       Atsakovė įrodinėja, kad ieškovės pateiktoje 2017 m. balandžio 30 d. Pelno (nuostolių) ataskaitoje matyti, kad bendrovė 2016 metais dirbo pelningai, gavo 61 513 EUR grynąjį pelną, pardavimų pajamos siekė 7 219 006 EUR, o nuo 2017-04-20 iki 2017-06-14 pardavimo pajamos net padidėjo nuo 2 337 285 EUR iki 2 709 811 EUR. Atsakovės nuomone, Įskaitymo akto metu ieškovė buvo moki.

18.       Nagrinėjamoje byloje iš Liteko informacinės duomenų bazės nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1808-241/2018 buvo palikta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1578-864/2018 nepakeista dėl bankrutavusios UAB „Revena“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismas sprendė kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo UAB „Revena“ nustatyto nemokumo momento nuo 2017 m., konstatuodamas, jog UAB „Revena“ esant faktiškai nemokiai, 2017 m. birželio 8 d. buvo atliktas 225 000 Eur mokėjimo pavedimas UAB „Revena Group“ (nutarties 24 punktas).

19.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad kitoje byloje nustatyti faktai gali būti vertinami kaip prejudiciniai civilinėje byloje, jei jie buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-702-687/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

20.       Nemokumo momentas buvo įrodinėjimo dalykas Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1808-241/2018, todėl šis faktas yra prejudicinis, ir nagrinėjamoje byloje teismas juo vadovaujasi, nepasisakydamas dėl atsakovės balanso ir didžiosios knygos įrašų interpretavimo. Taigi, jei jau konstatuoja, kad, esant UAB „Revena“ faktiškai nemokiai, 2017 m. birželio 8 d. buvo atliktas 225 000 Eur mokėjimo pavedimas kitai įmonei, tai atsakovės 2017 m. birželio 14 d. atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas taip pat atliktas įmonei nemokiai.

21.       Įvertinus visą bylos medžiagą, atsižvelgiant į ankstesnių teismų konstatuotas aplinkybes (Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad teismai yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų), teismas atmeta atsakovės argumentus dėl BUAB „Revena“ mokumo ginčo sandorio sudarymo metu (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

22.       Į bylą pateiktas Didžiosios knygos sąskaitos likučių ir apyvartos suvestinis registras už 2017 m. gegužės mėnesį (tomas X, b.l.10-22) įrodo, kad ieškovė turėjo itin daug kreditorių, su kuriais turėjo atsikaityti, kai buvo atliktas atsakovės Įskaitymas. Iš Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1578-864/2018 nustatyta, kad bendrovės trečios eilės kreditorių reikalavimai iš viso sudaro 1 229 225,45 EUR, bendra kreditorinių reikalavimų suma yra 1 260 639,20 EUR. Taip pat į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad bendrovė 2017-06-01 dienai turėjo mažiausiai 561 729,18 EUR pradelstų įsipareigojimų savo kreditoriams (pvz., 2017 m. kovo 10 dieną jau buvo įsiteisėję teismo įsakymas dėl 14 676,87 EUR skolos privačiai unitarinei transporto įmonei „Ilan Trans“, 17436,37 EUR skola KFH „NAI“, 12580,37 EUR privačiai unitarinei transporto įmonei „Alasta Tans“ (tomas V., b. l. 2-4-127)). Ieškovė pridėjo prie bylos pervežimo sutartis patvirtinančius važtaraščius, iš kurių nustatyta, kad bendrovė nemokėjo už suteiktas paslaugas vežėjams nuo 2014 m. balandžio mėnesio (tomas V, b.l.33-253).

23.       Ieškovė pagal 2017-04-30 Tarpusavio skolų? užskaitymo aktą Nr. SUD2017043033 buvo skolinga Optima Sp.z.o.o 1 500,00 EUR, o Optima Sp.z.o.o pagal 2017-05-31 Tarpusavio skolų? užskaitymo aktą Nr. SUD2017053109 – 1 870,00 EUR, Frigosped GmbH pagal 2017-05-31 Tarpusavio skolų? užskaitymo aktą Nr. SUD2017053107 – 3 299,00 EUR, Villasan Y Puertas pagal 2017-05-31 Tarpusavio skolų? užskaitymo aktą Nr. SUD2017053111 – 1 080,00 EUR, Ewals Cargo Care pagal 2017-05-31 Tarpusavio skolų? užskaitymo aktą Nr. SUD2017053106 – 1 228,20 EUR, UAB „Revena Storage“ pagal 2017-06-07 Tarpusavio skolų? užskaitymo aktą Nr. SUD17060701 – 25 073,00 Eur. Šie įrodymai taip pat patvirtina, kad bendrovės skolą sudarė viso 34 050,20 EUR suma, kurios mokėjimo terminai buvo suėję Įskaitymo sandorio sudarymo momentu (tomas VII, b.l. 3, 126-142).

24.       Taigi byloje įrodyta, jog Įskaitymo sandorio metu ieškovė privalėjo atsiskaityti tiek pagal vykdomuosius dokumentus, tiek pagal kitus mokėjimo dokumentus kreditoriams, bet suteikė prioritetą atsakovei. Tai, kad, anot atsakovės (atsiliepimo 33 punktas), buvo sumažinti ieškovei reiškiami finansiniai reikalavimai, juos dengiant pirkimo–pardavimo objektu – įranga, kuri bankroto procese būtų nuvertėjusi kelis kartus, aiškiai įrodo atsakovės intereso patenkinimą atgauti skolą jai naudingiausiomis sąlygomis, lyginant su kitais kreditoriais ir pagrindžia ieškinio argumentus.

25.       Atsakovė įrodinėja, kad įskaitymo dydis, t. y. jo proporcija, yra reikšmingas ir vertintinas faktorius sprendžiant dėl kreditorių interesų pažeidimo, kas buvo konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-683-178/2015 ir nepaneigta šią bylą nagrinėjant Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2016 m. birželio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016), todėl 0,56 proc. ar 1,5 proc. vertės sandorio sudarymas reiškia, kad Įskaitymo nėra pagrindo pripažinti neteisėtu.

26.       Teismas atmeta tokį argumentą, nes pagal kasacinio teismo praktiką tai yra kriterijus tyčinio bankroto pripažinimui, bet ne sandorio galiojimui vertinti, kai ginčas vyksta dėl imperatyvių normų reikalavimų pažeidimo. Kita vertus, atsakovės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016 buvo sprendžiamas bendrovės vadovės ir vienasmenės akcininkės atsakomybės klausimas, bet ne vertinamas sandorio teisėtumas pagal CK 6.9301 straipsnį. Taigi nagrinėjamos bylos ir minėtos civilinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.

27.       CK 1.80 straipsnis numato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

28.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visumą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas; sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina; imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2015-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2015).

29.       Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje 2A-537-464/2017 nurodė, kad jau pati CK 6.9301 straipsnio 1 dalies formuluotė leidžia spręsti, jog įstatymų leidėjas expressis verbis (tiesiogiai, konkrečiai apibrėžiant) nustato pareigą skolininkui atsiskaitymus atlikti šioje teisės normoje nustatyta eile, kas suponuoja išvadą apie šios normos imperatyvų pobūdį ir jos privalomumą. Be to, šios teisės normos imperatyvui CK 1.80 straipsnio taikymo aspektu pripažinti svarbūs yra ir įstatymo leidėjo ketinimai nustatyti vienodą, socialiai teisingą fizinių ir juridinių asmenų, kai jie neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, atsiskaitymo eiliškumą grynaisiais ir negrynaisiais pinigais, siekiant išvengti galimo ūkio subjektų piktnaudžiavimo, kai turintis finansinių sunkumų asmuo atsiskaito visų pirma su pasirinktais kreditoriais ir, neatsiskaitęs su darbuotojais ir valstybės, savivaldybių ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetais ar kitais, socialiai jautriais, kreditoriais, inicijuoja bankrotą (CK 6.923 straipsnio pakeitimo ir Kodekso papildymo 6.930(1) straipsniu įstatymo projekto aiškinamojo rašto 2 punktas).

30.       Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčijamo 2016 m. birželio 14 d. Įskaitymo atlikimo metu ieškovė turėjo kitų kreditorių, kuriems jų piniginių reikalavimų mokėjimo terminai jau buvo suėję, kitų vykdytinų įsipareigojimų pagal sandorius. Šias aplinkybes patvirtina, kaip minėta, pvz., UAB „Ambervest“ išrašyta sąskaita 1633,50 EUR, kurios apmokėjimo terminas suėjo 2017-03-30, UAB „Ambervest“ sąskaita 1778,70 EUR, kurios apmokėjimo terminas suėjo 2017-04-03, UAB „Ambervest“ išrašyta sąskaita 1633,50 EUR, kurios apmokėjimo terminas suėjo 2017-05-05 (tomas VII, b.l.61, 65, 71), šio sprendimo 22, 23 punktuose aptarti įrodymai. Minėta, po atlikto Įskaitymo  įmonė nesiekė toliau vykdyti veiklos, 2017 m. birželio 16 d. susitarė nutraukti patalpų Nuomos sutartį, prieš tai, t. y. 2017 m. balandžio 20 d. sudarė Pirkimo – pardavimo sutartį, pardavė baldus ir įrenginius, kuriuos naudojo veikloje, ir vėliau bankrutavo.

31.       Teismas konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai (PVM sąskaitos – faktūros, teismo įsakymai, sutartys, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1578-864/2018, kuria patvirtinti BUAB „Revena“ kreditorių finansiniai reikalavimai) yra pakankami konstatuoti, kad ieškovė turėjo kreditorių, kurių mokėjimo terminai buvo suėję iki ginčo Įskaitymo atlikimo (CPK 185 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovės ieškinys dėl Įskaitymo pripažinimo negaliojančiu pagal CK 6.9301 straipsnį tenkinamas.

Dėl įmonės nemokumo actio Pauliana pagrindu

32.       Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

33.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad actio Pauliana – tai specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 59 punktą).

34.       Ieškovė įrodinėja, kad ginčijamų mokėjimų metu neturėjo pakankamai lėšų savo finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, taip pat neprivalėjo atsiskaityti su atsakove pagal užskaitymo sandorį.

35.       Sprendimo 18, 22, 23 punktuose išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog Įskaitymo sandorio metu ieškovė jau buvo nemoki ir turėdama pirmesnių kreditorių, pripažino Įskaitymą  ir atsiskaitė su atsakove, pažeisdama imperatyvų reikalavimo dėl eiliškumo. Šios aplinkybės paveikė BUAB „Revena“ mokumą, dėl to jos turtas sumažėjo ir pirmesnės eilės kreditoriai prarado galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Tai patvirtina actio Pauliano ieškinio patenkinimo sąlygas dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės skolininkui bei Įskaitymo sandorio sudarymo jau įmonei esant nemokiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004).

36.       Kaip matyti iš 2017 m. birželio 16 d. susitarimo turinio, atsakovė apskaičiavo ieškovei grąžinamo turto remonto išlaidas, naujų nuomininkų paieškos trukmę, Sutarties nutraukimo nuostolius, todėl reikalavo atlyginti 35 000 EUR. Šioje sutartyje buvo atkartota Įskaitymo sąlyga. Teismas atkreipia dėmesį, kad toks skolos sumos įskaitymas nagrinėjamos bylos kontekste negalėtų būti laikomas privalomu mokėjimu kreditoriui, nes juo palengvinamos sąlygos jo verslui (konkrečiai: naujų nuomininkų paieškos trukmė, pelno iš nuomos santykių rizikos perkėlimas ieškovei).

37.       Privalėjimas sudaryti sandorį yra viena iš imperatyviųjų nuostatų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje Įskaitymu buvo sumokėta pagal atsakovės paskaičiuotą galimą nuostolį dėl nuomos teisinių santykių nutraukimo prieš terminą, todėl nėra pagrindo vertinti, jog atsiskaitymas kilo iš imperatyviųjų nuostatų. Taigi tuo aspektu Įskaitymo sandoris, kai bendrovė turi kitų kreditorių, tame tarpe, ieškovei įsipareigojus mokėti nuomos mokesčio skolą, nepagrįstas, ir ieškovė tokio sandorio neprivalėjo akceptuoti. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, jog ieškovė įrodė dar vieną actio Pauliana instituto taikymo sąlygą, kuri grindžiama su neprivalomumu skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį.

38.       2017 m. birželio 14 d. sandoriu, kuriuo atsakovė užsiskaitė skolą už baldus ir įrangą, buvo pažeisti kitų kreditorių interesai, nes skolininkė (ieškovė), neturėdama lėšų atsiskaityti su kreditoriais, pirmenybę suteikė vienam kreditoriui (atsakovei), taip paneigdama kitų kreditorių galimybę gauti savo reikalavimų patenkinimą. Ieškovė pareiškė ieškinį, gindama įmonės interesus. Vadinasi, egzistuoja ir actio Pauliana ieškinio patenkinimo sąlyga dėl kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui,

39.       Byloje iš esmės nėra ginčo, kad ieškovė reiškia ieškinį actio Pauliana pagrindu norėdama sugrąžinti bendrovę į ankstesnę turtinę padėtį, kad galėtų tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio reikalavimus dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos. Atsakovė nepaneigė byloje esančių įrodymų, kad BUAB „Revena“ galėtų bent proporcingai iš dalies sumokėti visiems įmonės kreditoriams turimus įsiskolinimus (CPK 12, 178 straipsniai). Vadinasi, byloje yra CK 6.66 straipsnio 4 dalies taikymo sąlyga, o ginčo, kad ieškinys pareikštas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytą ieškinio senaties terminą, nėra.

40.       Pasisakant dėl penktosios ir šeštosios sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu sąlygos, tai yra skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo, atkreiptinas dėmesys, kad pagal 2017 m. balandžio 20 d. Pirkimo – pardavimo sutarties Nr. WLT-17-04-20 2.2 punktą pirkėjas (atsakovė) įsipareigojo sumokėti įrangos kainą iki 2017 m. birželio 30 d. atlikdamas pirkėjui (ieškovei) mokėjimo pavedimą arba kitu teisės normoms neprieštaraujančiu būdu (tomas I, b.l. 38). Nepasibaigus prievolės vykdymo terminui, atsakovė 2017 m. birželio 14 d. atlieka Įskaitymą, o po dviejų dienų, tai yra 2017 m. birželio 16 d., sudaro susitarimą Dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo.

41.       Pagal CK 6.140 straipsnį, kai skolininkas tampa nemokus, kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Nagrinėjamu atveju, atsakovė atliko įskaitymą nepasibaigus terminui atsiskaityti už įrangą ir baldus iki bankroto bylos iškėlimo. Tai sudaro pagrindą manyti, jog atsakovė sužinojusi apie ieškovės sudėtingą turtinę padėtį, nusprendė nesąžiningai, pasinaudodama galimybe ankstesnių kreditorių sąskaita, atgauti įsiskolinimą, tame tarpe, užsitikrinti būsimų nuostolių atlyginimą. Teismas sprendžia, kad šios aplinkybės įrodo atsakovės nesąžiningumą, todėl sprendžia, kad yra pagrindas tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir actio Pauliana pagrindu (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

42.       Atsakovė įrodinėja savo sąžiningumą aplinkybe, kad duomenys apie BUAB „Revena“ bankroto bylos iškėlimą Juridinių asmenų registre įregistruoti tik 2017 m. spalio 2 d., todėl Įskaitymo akto sudarymo metu jai nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad ieškovė yra nemoki.

43.       Teismo vertinimu, ši aplinkybė savaime neįrodo atsakovės sąžiningumą, nes ji buvo su ieškove susijusi nuomos teisiniais santykiais, todėl galėjo spręsti iš kasmėnesinių įmokų pareigos vykdymo apie tikrąją BUAB „Revena“ finansinę būklę, o, kaip verslininkė, turėjo suprasti, jog ieškovė turi atsiskaitymo ir su kitais kreditoriais sunkumų.

Dėl restitucijos pagal atliktą įskaitymą

44.       Pagal CK 6.123 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai tinkamai įvykdoma. Prievolė taip pat baigiasi, kai kreditorius vietoj reikiamo įvykdymo priima kitos rūšies įvykdymą.

45.       Prievolė gali pasibaigti, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal reikalavimo momentą (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2018 67 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

46.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tam, jog teisinius santykius būtų galima kvalifikuoti kaip skolos padengimo sutartį, reikia nustatyti, kokius teisiškai reikšmingus veiksmus šalys atliko, kokia buvo jų valia ir kaip ji įforminta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-695/2015).

47.       Byloje ieškovei pareiškus reikalavimą dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu, atsakovė ėmė įrodinėti, kad 2017 m. balandžio 20 d. Pirkimo – pardavimo sutartis Nr. WLT- 17-04-20 dėl baldų ir įrangos yra apsimestinė ir tikrasis sandoris, kurį tą dieną šalys sudarė, yra skolos padengimo turtu sutartis (tripliko 5 punktas).

48.       Teismas tokius argumentus vertina kritiškai, nes 2017 m. balandžio 20 d. Pirkimo – pardavimo sutarties preambulėje (C) papunktyje nurodoma, kad „Sutarties priede Nr. 1 nurodyta įranga yra susijusi su Patalpomis ir yra jose sumontuota, siekdamas Patalpas tinkamai naudoti pagal paskirtį Pirkėjas (Patalpų savininkas) priėmė sprendimą šią įrangą įgyti, o Pardavėjas (Nuomininkas), būdamas įrangos savininku, priėmė sprendimą ją parduoti“ (tomas I, b.l.38).

49.       Teismas pažymi, kad atsakovė pati paneigia savo argumentus dėl 2017 m. balandžio 20 d. Pirkimo – pardavimo sandorio šalių valios ydingumo, ėmusi tripliko 19 punkte teigti, jog juridinis pagrindas dėl 35 000 Eur dydžio žalos yra 2017 m. birželio 16 d. sudarytas susitarimas dėl Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo (tomas I, b.l. 42,43), kuris nėra pripažintas negaliojančiu ar nuginčytas. 

50.       Teismas atkreipia dėmesį, kad 2017 m. birželio 16 d. sudarytas susitarimas patvirtina, kad šalys pripažįsta faktą dėl tarpusavio skolos (C papunktis). Nuorodų apie atsiskaitymą pagal 2017 m. balandžio 20 d. Pirkimo – pardavimo sutartį nėra. Priešingai, Susitarimo 2 punkte įrašyta, kad „Nuomininkas pats tiesiogiai ir/ar per trečiuosius asmenis teismine ar kitokia tvarka nereikalauja ir nereikalaus ateityje iš Nuomotojo jokių išlaidų ir/ar nuostolių ir/ar kompensacijų atlyginimo ir/ar bet kokio pobūdžio kitokių mokėjimų ir/ar bet kokio pobūdžio kitokių prievolių vykdymo, tiesiogiai ir/ar netiesiogiai susijusių su Nuomininko Patalpose atliktais Patalpų įrengimais, pagerinimais, patobulinimais, pertvarkymais ir/ar šiame punkte minėtais kitais darbais (jei tokie darbai buvo atlikti)“. Ši 2 punkte esanti nuostata atitinka 2017 m. balandžio 20 d. Pirkimo – pardavimo sutarties preambulėje (C) papunktyje įtvirtintą motyvą nusipirkti įrenginius ir baldus.

51.       2017 m. birželio 16 d. sudaryto susitarimo 5 punkte fiksuotas atsakovės reikalavimas atlyginti 35 000 EUR žalą, o 7 punkte pakartota ginčijamo Įskaitymo pranešimo nuostata dėl likusios sumokėti 6 900 Eur su PVM skolos. Vadinasi, 2017 m. birželio 16 d. sudarytas susitarimas dar kartą patvirtina, kad prieš tai sudaryta 2017 m. balandžio 20 d. Pirkimo – pardavimo sutartis dėl įrangos ir baldų nusipirkimo kvalifikuotina kaip pirkimo – pardavimo teisinis santykis (t. y. nenuginčytas 2017 m. birželio 16 d. sandoris patvirtina 2017 m. balandžio 20 d. Pirkimo – pardavimo sutarties valią). Tol kol atsakovė pati nenuginčijo 2017 m. birželio 16 d. sudaryto susitarimo, ji negali remtis  aplinkybe, kad buvo sudaryta skolos padengimo turtu sutartis (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

52.       Atsakovei nenuosekliai įrodinėjant šalių susiklosčiusių faktinių santykių aplinkybes, įvertinant, kad atsakovės paaiškinimus paneigia rašytiniai įrodymai, konstatuojama, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų siekusi įsigyti baldus ir įrangą pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu skolos įskaitymo tikslu. Skolininkė (ieškovė) nebuvo išreiškusi valios skolą padengti jai priklausančiais įranga ir baldais, sudarant 2017 m. balandžio 20 d. Pirkimo – pardavimo sutartį. Vėlesni susitarimai patvirtina, kad atsakovės piniginę prievolę (40500 EUR) iš dalies padengė ieškovės piniginė prievolė. Ieškovė, nuginčijusi Įskaitymo sandorį kaip restitucijos prašo priteisti iš atsakovės 40500 EUR sumą, kuri pagal 2017 m. balandžio 20 d. Pirkimo – pardavimo sutarties 2.2 punktą turėjo būti sumokėta. Tai patvirtina ieškovės valią parduoti baldus ir įrangą.

53.       CK 1.80 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai įtvirtintos imperatyvioms normos prieštaraujančio sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmės – kiekviena šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką pagal jį yra gavusi, o ši taisyklė galioja ir vienašalio sandorio pripažinimo niekiniu atveju. Pagal to paties straipsnio 3 dalį restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos.

54.       Ieškovė prašė taikyti restituciją, gražinant ieškovei reikalavimo teises į atsakovę ir priteisiant ieškovei 40 500 EUR, pripažinus Įskaitymą neteisėtu.

55.       CK 6.146 straipsnis numato, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.

56.       Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. R. S., bylos Nr. 3K-7-90/2009; kt.).

57.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sandorį pripažinus negaliojančiu nė viena jo šalis negali nieko įgyti ar sutaupyti kitos sandorio šalies sąskaita. Kiekvienu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-701/2016, 14 punktas).

58.       Nagrinėjamoje byloje Įskaitymu buvo atliktas apmokėjimas už baldus ir įrangą, ir šis vienašalis sandoris pripažintas negaliojančiu. Taikant restituciją asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą. Šiuo atveju, tai būtų teisė reikalauti apmokėjimo už baldus ir įrangą. Vadinasi, ieškovė įgyja teisę reikšti ieškinį atsakovei (CPK 5 straipsnio 1 dalis), bet tai nėra restitucijos būdas, nes restitucija atliekama natūra. Prašydama priteisti iš atsakovo 40500 EUR ieškovė privalėjo suformuluoti faktines aplinkybes dėl skolos priteisimo (CPK 13, 135 straipsniai). Teismas negali pasisakyti dėl skolos teisinių santykių, išeinant iš ginčo ribų.

59.       Vienašaliu įskaitymu dėl skolos nėra atlikti mokėjimai, teismas negali grąžinti to, ko negavo nei ieškovė, nei atsakovė. Nagrinėjamoje byloje restitucija gali būti taikoma tik tiek, kiek tai susiję su šalių atstatymu į buvusią iki skolos įskaitymo padėtį. Atsižvelgiant į tai, kad Įskaitymo sandoris pripažintas kaip prieštaraujantis imperatyvioms normos, siekiant grąžinant šalis į pradinę padėtį, teismas sprendžia pripažinti negaliojančiu 2017 m. birželio 16 d. Susitarimo dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo 7 punktą, kuriame nurodyta, kad „įvertinus Nuomotojo 2017 m. birželio 14 d. rašte „Pranešimas dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo“ išdėstytas aplinkybes, Nuomininkas Nuomotojui privalo ne vėliau kaip per 45 kalendorines dienas sumokėti 6 960,19 EUR (šešis tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt eurų, 19 et) su PVM.“ (CK 6.145 straipsnis). Pripažinus šį punktą negaliojančiu, šalys galės įgyvendinti teisę kreiptis į teismą dėl tarpusavio skolinių įsipareigojimų, nes tik nuo šalies valios priklauso pasirinktas teisių gynimo būdas (CPK 13 straipsnis). Įvertinat, jog dėl restitucijos būdo sprendžia teismas, konstatuojama, jog ieškinys tenkintas visiškai, kaip pagrįstas ir įrodytas (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

60.       Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad teismas turėtų priimti atskirąją nutartį dėl administratoriaus atsisakymo pateikti dokumentus, kurie pagrįstų mokėjimo eiliškumo tvarkos pažeidimą.

61.       Pagal CPK 12 straipsnį civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Taigi tuo atveju, kai ieškovas neįrodo ieškinio, tai sudaro pagrindą jo reikalavimus atmesti, ne priimti atskirąją nutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

62.        Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).

63.        Ieškovė sumokėjo 600,00 EUR už teisinę pagalbą (tomas I, b.l.51, tomas X, b.l. 29,30). Ieškovės prašomos priteisti sumos už suteiktas teisines paslaugas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių rekomenduojamų dydžių, yra pagrįstos ir įrodytos, todėl iš atsakovės ieškovės naudai priteisiama  600,00 EUR bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

64.        Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su teismo procesinių dokumentų įteikimu, yra 1,68 EUR, todėl jos nepriteisiamos iš šalių (2015 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo Nr. 1R-298/1K-290“, kuris pakeitė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Vadovaudamasis CPK 269-270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a:

ieškovės BUAB „Revena“ ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiu 2017 m. birželio 14 d. Priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo aktą bei taikyti restituciją – pripažinti negaliojančiu 2017 m. birželio 16 d. Susitarimo dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo 7 punktą, kuriame nurodyta, kad „įvertinus Nuomotojo 2017 m. birželio 14 d. rašte „Pranešimas dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo“ išdėstytas aplinkybes, Nuomininkas Nuomotojui privalo ne vėliau kaip per 45 kalendorines dienas sumokėti 6 960,19 EUR (šešis tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt eurų, 19 et) su PVM.“

Priteisti iš atsakovės „Wood Line Titnagas“, UAB (juridinio asmens kodas 303473470) naudai 600,00 EUR bylinėjimosi išlaidų ieškovės BUAB „Revena“ (juridinio asmens kodas 303161905) naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Rūta Petkuvienė