Civilinė byla Nr. e2-1215-302/2021

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00617-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5; 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės G. Š. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutarties, kuria taikytos laikinosiosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovės L. K. patikslintą ieškinį atsakovėms G. Š. ir J. K. dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais, bendrosios jungtinės veiklos nustatymo ir turto atidalijimo, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir atsakovės G. Š. priešieškinį ieškovei L. K. ir atsakovėms pagal priešieškinį G. R. ir A. K., atstovaujamai įstatyminės atstovės L. K., dėl iškeldinimo ir nuostolių priteisimo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė L. K. kreipėsi į Kauno apygardos teismą prašydama: 1) pripažinti apsimestiniais sandoriais ir negaliojančiomis ab initio (liet. nuo sudarymo momento) 2009 m. balandžio 6 d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2014 m. kovo 26 d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis dėl sandorių šalies – pirkėjų (įgijėjų), ir nustatyti, kad turto pirkėjai (įgijėjai) yra L .K. ir A. K.; 2) pripažinti negaliojančia ab initio (liet. nuo sudarymo momento) gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 2013 m. rugsėjo 27 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą apsimestiniu sandoriu dalyje dėl statytojo ir nustatyti, kad namo statytojai yra L. K. ir A. K.; 3) pripažinti žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), L. K. ir A. K. bendrąja daline nuosavybe ir juos atidalinti nustatant, kad L. K. priklauso 1/2 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bei 1/2 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 4) pripažinti gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), L. K. ir A. K. bendrąja daline nuosavybe ir jį atidalinti nustatant, kad L. K. priklauso 1/2 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 5) pripažinti 2020 m. rugsėjo 18 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) sudarytą tarp G. Š. ir J. K. negaliojančia nuo jos sudarymo momento; 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki įsiteisės teismo sprendimas byloje areštuoti žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad neareštavus šio turto atsakovė G. Š. gali jį perleisti tretiesiems asmenims ar kitokiu būdu apsunkinti disponavimą juo. Nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomu. Byloje teismas jau yra taikęs laikinąsias apsaugos priemones kito turto atžvilgiu, kas reiškia, kad įvertinus prima face (liet. ieškinio preliminaraus pagrįstumo) įrodymus, yra įrodyta, jog egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Kauno apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino iš dalies, ieškovės L. K. ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl atsakovei G. Š. priklausančio nekilnojamojo turto – 299/1198 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) – nuosavybės teisės perleidimo draudimo iki teismo sprendimo (nutarties) įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismo nutartis grindžiama šiais argumentais:

3.1.                      teismas, spręsdamas prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą, įvertino tai, kad patikslintame ieškinyje ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, atskleidė teisinius reiškiamų reikalavimų atsakovėms argumentus, byloje yra pridėti rašytiniai įrodymai, kuriais ieškovė įrodinėja patikslintame ieškinyje nurodytas reikšmingas aplinkybes. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų pasirinkusi neleistiną savo teisių ir teisėtų interesų gynybos būdą, todėl yra pagrindas išvadai, kad patikslintas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir, išnagrinėjus bylą iš esmės pagal pateiktus įrodymus, galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas.

3.2.                      Sprendžiant dėl kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl konkretaus turto nuosavybės teisių ir jų perleidimo. 2021 m. rugsėjo 8 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų duomenimis nustatyta, kad šiuo metu nuosavybės teise atsakovei G. Š. priklauso 299/1198 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini).

3.3.                      Teismas, atsižvelgdamas į pareikštų reikalavimų turinį, sprendė, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju būtų taikyta restitucija natūra, t. y. ieškovei turėtų būti grąžintos nuosavybės teisės į dalį ginčo turto. Teismo vertinimu, nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą perleidimas tretiesiems asmenims neabejotinai apsunkintų galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą ar jis taptų iš viso neįmanomas, t. y. nagrinėjamu atveju neabejotinai egzistuoja grėsmė galbūt palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui.  

3.4.                      Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ginčo turto areštą, tačiau teismas pažymėjo, kad, siekiant išsaugoti šį ginčo turtą atsakovės G. Š. nuosavybėje ir atsižvelgiant į proporcingumo principo reikalavimus bei siekiant neapriboti atsakovės teisių labiau nei būtina, taikė kitą laikinosios apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4.       Apeliantė G. Š. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės L. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, leidžiant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vykdyti skubiai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1.                      Atsakovės G. Š. nuomone, skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismo nurodyti motyvai nėra pagrįsti ir pakankami bei nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė ieškovei nepagrindus ir nepateikus jokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę pagrindžiančių įrodymų; neatsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) įtvirtintus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus; nukrypęs nuo šioje srityje formuojamos teismų praktikos; neįvertinęs ieškinio tikėtino pagrįstumo ir akivaizdaus ieškinio neperspektyvumo, kitų reikšmingų aplinkybių byloje; taip pat nesant jokių konkrečių duomenų ir ieškovei nepateikus nei vieno įrodymo apie atsakovės G. Š. buvusį / esamą / tikėtinai būsiantį nesąžiningumą, t. y. esant nepaneigtai atsakovės sąžiningumo prezumpcijai.

4.2.                      Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas neturėjo ir negalėjo priimti ieškovės L. K. patikslinto ieškinio, o jį priimdamas – pažeidė imperatyvias CPK normas, kadangi: pirma, CPK aiškiai numato, kad ieškovas turi teisę pakeisti arba ieškinio dalyką, arba ieškinio pagrindą, t. y. tiktai vieną iš dviejų ieškinio elementų. Ir pagrindo, ir dalyko keitimo CPK normos nenumato. Kai keičiamas ieškinio dalykas ir pagrindas, tai vertintina kaip naujo (o ne patikslinto) ieškinio padavimas, kuris negali būti priimamas jau nagrinėjamoje byloje, o turi būti paduodamas bendra tvarka. Antra, ieškovė L. K. pateikė ne patikslintą ieškinį, o pateikė naują ieškinį, kadangi patikslintu ieškiniu pakeitė ir ieškinio dalyką (t. y. pateikė 3 naujus reikalavimus), ir ieškinio pagrindą (t. y. faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo tiek naujus, tiek buvusius reikalavimus), todėl teismas tokio ieškinio negalėjo priimti. Trečia, ieškovė L. K. patikslintą ieškinį padavė jau bylos nagrinėjimo iš esmės metu, nuo bylos pradžios praėjus beveik metams laiko (byla teisme pagal ieškovės ieškinį gauta 2020 m. lapkričio 17 d.). Teismas, priimdamas patikslintą ieškinį, nemotyvavo, kodėl, teismo nuomone, ieškinio tikslinimas šioje stadijoje neužvilkins bylos nagrinėjimo. Be to, ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ir nenurodė jokių aplinkybių dėl šio termino atnaujinimo.

4.3.                      Apeliantės teigimu, ieškovės pateiktas ieškinys negali būti laikomas tikėtinai pagrįstu. Ieškovė, reiškianti naujus reikalavimus dėl kito (papildomo, lyginant su pradiniu ieškiniu) turto (žemės sklypų) nuosavybės teisių, ginčo atveju privalo kartu su ieškiniu pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad nuosavybės teisės į šį (papildomą) turtą pripažintinos ieškovei. Ir tik tada, jei kartu su ieškiniu tokie įrodymai būtų pateikti, teismas galėtų laikyti, kad ieškinys tikėtinai pagrįstas, tačiau ieškovei nepateikus nei vieno tokio įrodymo, negali būti laikoma, kad ieškinys tikėtinai pagrįstas. Ieškovei nepateikus nei vieno įrodymo, kad nuosavybės teisės į ginčo turtą pripažintinos jai, laikytina, kad pateiktas ieškinys, kuris neatitinka CPK reikalavimų, kas reiškia, kad ieškinys ne tik nėra tikėtinai pagrįstas, bet yra akivaizdžiai neperspektyvus. Priešingai nei ginčijamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė nepateikė jokių ieškinį pagrindžiančių rašytinių įrodymų. Ir nors ieškovė patikslintame ieškinyje suformulavo tris naujus reikalavimus, ji nepateikė nei vieno papildomo rašytinio įrodymo.

4.4.                      Byloje jau esantys, t. y. su pradiniu ieškiniu pateikti dokumentai (statybinių medžiagų pirkimo dokumentai, gyvenamojo namo įrengimo derinimas su dizaineriais, ieškovės banko sąskaitų išrašai apie elektros apmokėjimą ir pan.), su kuriais ieškovė įrodinėja prisidėjimą prie gyvenamojo namo įrengimo, nepagrindžia ir negali pagrįsti ieškovės prisidėjimo asmeninėmis lėšomis prie žemės sklypų įsigijimo 2009 m. ir 2014 metais. Tai sudaro akivaizdų pagrindą spręsti dėl naujų materialinių reikalavimų neperspektyvumo.

4.5.                      Apeliantės teigimu, neegzistuoja ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, t. y. ieškovė nepaneigė sąžiningumo prezumpcijos ir nepateikė įrodymų, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas deklaratyviais teiginiais ir subjektyviu ieškovės vertinimu. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, nepateikė jokių konkrečių duomenų apie atsakovės esamą ar tikėtinai būsiantį nesąžiningumą, kad atsakovė ketina perleisti ginčo turtą (pvz., įdėjo skelbimą dėl ginčo turto pardavimo, sudarė preliminarią ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį ar pan.), turėdama tikslą išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo.

5.       Ieškovė L. K. pateikė atsiliepimą į apeliantės G. Š. atskirąjį skundą, kuriame prašo apeliantės G. Š. atskirąjį skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. priimtą nutartį nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

5.1.                      Apeliantės argumentai dėl patikslinto ieškinio priėmimo yra visiškai nesusiję su pirmosios instancijos teismo ginčijama nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pirmosios instancijos teismas jau yra priėmęs ieškinį, todėl šie argumentai neturi jokios įtakos vertinant nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Net jei, apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pažeidė procesinės teisės normas, ji tą galės išdėstyti apeliaciniame skunde, pabaigus bylos nagrinėjimą iš esmės.

5.2.                      Pasisakant dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo, pažymėtina, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų tenkinimo galimybės prima facie (preliminarų) vertinimą. Toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize.

5.3.                      Nagrinėjamu atveju suformuluotas aiškus ieškinio pagrindas ir dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas negali ieškinio priėmimo stadijoje konstatuoti akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo. Be to, vien ta aplinkybė, kad ieškovė nepateikė naujų įrodymų, nepaneigia paties fakto, jog byloje jau yra kitų įrodymų, pagrindžiančių ieškinį, apie kuriuos apeliantė neužsimena atskirajame skunde.

5.4.                      Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas jau yra taikęs byloje laikinąsias apsaugos priemones kito ginčo turto (gyvenamojo namo) atžvilgiu, kas reiškia, jog įvertinus prima face įrodymus, yra įrodyta, kad egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovės teigimu, priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, ieškovė tikėtinai pagrindė ir atsakovių galimą nesąžiningumą bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, nes jau paties ieškinio dalykas ir pagrindas (dovanojimo sandorio, kuriuo neatlygintinai perleista dalis nekilnojamojo turto, kitų sandorių ginčijimas) savo pobūdžiu prima facie (preliminariai) leido daryti išvadą apie galimai nesąžiningus atsakovių veiksmus. Be to, apeliantei, kuriai šiuo metu priklauso perleistas nekilnojamasis turtas, perleidus ar kitaip apsunkinus ginčo turtą, ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų apsunkintas arba apskritai neįmanomas. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju apeliantei nesukels itin didelių suvaržymų, tuo pačiu bus įtvirtinta status quo (esama padėtis) iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, bei bus užtikrintas šalių interesų pusiausvyros principas.

5.5.                      Svarbu akcentuoti, kad prieš tai byloje priimtos nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovė neskundė, kas sudaro pagrindą išvadai, jog yra išlaikyta interesų pusiausvyra tarp proceso šalių bei užtikrintas proporcingumo ir ekonomiškumo principo įgyvendinimas.

5.6.                      Ieškovės teigimu, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties naikinimui.

Teismas 

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6.       Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.

Dėl atskirojo skundo argumentų 

7.       Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą pirmiausiai apsprendžia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

8.       Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.

9.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą, įvertino tai, kad patikslintame ieškinyje ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, atskleidė teisinius reiškiamų reikalavimų atsakovėms argumentus, byloje yra pridėti rašytiniai įrodymai, kuriais ieškovė įrodinės patikslintame ieškinyje nurodytas reikšmingas aplinkybes, todėl sprendė, jog ieškovės ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.

10.       Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi šioje dalyje, nurodė, kad 1) teismas neturėjo teisinio pagrindo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje priimti ieškovės pateikto patikslinto ieškinio, kuriuo ji pakeitė ieškinio dalyką ir pagrindą; 2) ieškovė, reiškianti naujus reikalavimus dėl kito (papildomo, lyginant su pradiniu ieškiniu) turto (žemės sklypų) nuosavybės teisių, privalėjo pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius, kad nuosavybės teisės į šį (papildomą) turtą pripažintinos ieškovei. Ieškovei nepateikus nei vieno įrodymo, kad nuosavybės teisės į ginčo turtą pripažintinos jai, laikytina, kad ieškinys ne tik nėra tikėtinai pagrįstas, bet yra akivaizdžiai neperspektyvus.

11.       Apeliacinės instancijos teismas, su tokiais apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti. Kaip nurodyta, pirmoji iš sąlygų, kurią turi įvertinti teismas, spręsdamas dėl byloje pareikšto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, – ieškinio tikėtinas pagrįstumas. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Tokio vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).

12.       Vadinasi, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Tik įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu teismas gali spręsti, ar yra antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

13.       Nagrinėjamu atveju, ieškovė kreipėsi į teismą reikšdama reikalavimus dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais, bendrosios jungtinės veiklos nustatymo ir turto atidalijimo, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškinio reikalavimams pagrįsti ieškovė kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, ieškovės manymu, pagrindžiančius ieškinyje dėstomas aplinkybes. Juos įvertinęs pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra pakankamo pagrindo spręsti, jog ieškovės reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada. Sprendžiant klausimą dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar neįmanomą civilinių teisių gynybos būdą arba nepagrindė ieškinio faktinėmis aplinkybėmis. Pažymėtina ir tai, kad savo skunde apeliantė pripažįsta, kad ieškovės ieškinys yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, tik, kaip teigia apeliantė, ieškovė patikslintame ieškinyje pakeitė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo tiek naujus, tiek buvusius reikalavimus.

14.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantės argumentai dėl to, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė ieškovės pateiktą patikslintą ieškinį šioje bylos stadijoje, yra niekaip nesusijęs su klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimu. Apeliantė savo argumentus dėl ieškinio (ne)pagrįstumo ir praleisto ieškinio senaties termino turi teisę dėstyti teikdama teismui atsiliepimą į patikslintą ieškovės ieškinį arba duodama paaiškinimus teismo posėdyje bylą nagrinėjant iš esmės, skųsdama pirmosios instancijos teismo galutinį procesinį sprendimą apeliacine tvarka, tačiau ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Todėl apeliacinės instancijos teismas dėl nurodytų apeliantės argumentų detaliau nepasisako.

15.       Apeliantės argumentas, kad ieškovei nepateikus nei vieno įrodymo, jog nuosavybės teisės į ginčo turtą pripažintinos jai, laikytina, kad ieškinys ne tik nėra tikėtinai pagrįstas, bet yra akivaizdžiai neperspektyvus, pasakytina, jog spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas šalių ginčo iš esmės nesprendžia. Kaip buvo nurodyta apeliacinės instancijos teismo formuojamoje praktikoje, detali ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize bus atliekama bylą nagrinėjant iš esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo kontekste nėra tikslinga kelti klausimo dėl ieškovės pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo jos nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo, kadangi teismas privalėjo atlikti tik preliminarų ieškinio pagrįstumo įvertinimą, kurio metu dėl ginčo esmės ir teikiamų įrodymų, kuriais šalys grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus į juos, nepasisakoma, o dėl jų įrodomosios reikšmės bus pasisakyta tik bylą išnagrinėjus iš esmės.

16.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas aukščiau išdėstytus argumentus sprendžia, kad pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra nustatyta ir nėra pagrindo teigti, jog ieškovės ieškinys yra akivaizdžiai neperspektyvus.

17.       Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę teismo sprendimo įvykdymui bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, jog egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis, turi būti atsižvelgiama į paminėtų aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.

18.       Apeliantė skunde nurodė, kad ieškovė nepaneigė jos sąžiningumo prezumpcijos ir nepateikė įrodymų, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti, ar pasidaryti neįmanomu. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, nepateikė jokių konkrečių duomenų apie atsakovės esamą ar tikėtinai būsiantį nesąžiningumą, kad atsakovė ketina perleisti ginčo turtą (pvz., įdėjo skelbimą dėl ginčo turto pardavimo, sudarė preliminarią ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartį ar pan.), turėdama tikslą išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo.

19.       Sutiktina su apeliantės argumentu, kad atsakovo nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių klausimo kontekste nėra preziumuojamas. Tačiau atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad teismų praktikoje yra nurodyta, jog tais atvejais, kai ginčijama arba prašoma pripažinti negaliojančiais konkrečius turtinius sandorius ar kitus nuosavybės teises sukuriančius ar pakeičiančius aktus, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, laikoma, kad ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Tokiu atveju netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, iškyla grėsmė, kad šis turtas bus perleistas tretiesiems asmenims ir dėl to gali būti apsunkintas būsimo ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas arba tokio sprendimo vykdymas gali pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-17-943/2020). Vien tik aplinkybė, kad ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovams sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovus, turinčius teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-859/2014).

20.       Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl konkretaus turto nuosavybės teisių ir jų perleidimo. 2021 m. rugsėjo 8 d. valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų duomenimis nustatyta, kad šiuo metu nuosavybės teise atsakovei G. Š. priklauso 299/1198 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Taigi, darytina išvada, kad palankaus ieškovei sprendimo atveju nurodytas ginčo turtas būtų grąžintas natūra ieškovei, ir šiuo metu jis yra atsakovės nuosavybė, kuri turi teisę šiais ginčo objektais disponuoti. Atitinkamai ši aplinkybė patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą. Todėl atmetamas kaip nepagrįstas apeliantės G. Š. prašymas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria taikytas įrašas dėl draudimo perleisti nuosavybės teises į ginčijamų sandorių objektu esantį nekilnojamąjį turtą. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė (įrašas viešame registre) Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama tik kaip prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) ir nesukelianti didelių suvaržymų asmeniui, kurio atžvilgiu ji yra taikoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017).

21.       Apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad Kauno apygardos teismas pagrįstai ir teisingai pritaikė tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti būsimo, galimai ieškovei palankaus, teismo sprendimo, susijusio su ginčijamais sandoriais, įvykdymą.

Dėl procesinės bylos baigties

22.       Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų  

23.       Tiek ieškovė, tiek atsakovė pateikė prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

24.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo prigimtis, jų atlyginimo paskirstymo principai lemia, jog tik priėmus byloje baigiamąjį teismo procesinį sprendimą atsiranda sąlygos spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, o ne išsprendus byloje atskirus procesinio pobūdžio prašymus ir atsižvelgus į jų tenkinimo ir (ar) netenkinimo baigtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

25.       Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas procesinio pobūdžio klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tol, kol nėra priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas byloje, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas sprendžiant atskirus procesinio pobūdžio klausimus, laikytinas pernelyg ankstyvu bei neatitinkančiu CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų. 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                Romualda Janovičienė