Baudžiamoji byla Nr. 2K-217/2013

                             Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00150-2011-7

 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.5.1; 1.1.4.6; 1.2.17.3; 2.1.7.4; (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. gegužės 7 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Antano Klimavičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

            teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. L. ir A. L. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį 22 100 Lt (170 MGL) bauda; A. L. nuteista pagal BK 199² straipsnio 1 dalį 19 500 Lt (150 MGL dydžio) bauda.

            Iš nuteistųjų D. L. ir A. L. lygiomis dalimis išieškota 180,15 Lt proceso išlaidų valstybei.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis, kuria nuteistųjų D. L. ir A. L. bei Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliaciniai skundai atmesti.

Šioje byloje E. G. išteisintas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, tačiau dėl jo kasacinių skundų negauta. 

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

A. L. ir D. L. nuteisti už tai, kad, pažeisdami nustatytą tvarką, laikė akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, t. y.: 2011 m. balandžio 7 d., veikdami bendrininkų grupe, pažeisdami Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-312, 2010 sausio 19 d. įsakymo Nr. 4-31, 2010 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. 4-443 redakcija) 2 punkto 2.1, 2.1.1 papunkčių reikalavimus, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius <...>, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais – banderolėmis (išskyrus šių taisyklių 3 punkte nurodytus atvejus)“, 3 punkto 3.1, 3.1.2 papunkčių reikalavimus, kad „Fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais – banderolėmis – nepaženklintus tabako gaminius <...>, jeigu jie laiko įvežtus į Lietuvos Respubliką <...> tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija <...> 20 pakelių cigarečių <...> kai prekės įvežtos iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares“, savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), namo rūsyje ir palėpėje, laikė cigaretes su Rusijos Federacijos banderolėmis – 300 pakelių cigarečių „LD Pink“, 990 pakelių cigarečių „Saint George“, 1630 pakelių cigarečių „NZ Black“, 565 pakelius cigarečių „Maksim“, 690 pakelių cigarečių „Compliment“, 630 pakelių cigarečių „Minsk“, 5 pakelius cigarečių „Marshal“, 180 pakelių cigarečių „Fest“, 10 pakelių cigarečių „LM“, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti importo mokesčius, yra 38 686 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistieji D. L. ir A. L. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 12 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį ir juos išteisinti.

Kasatoriai, nesutikdami su teismų išvadomis, teigia, kad buvo padaryta esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Kasatorių manymu, jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių teisinis vertinimas prieštarauja baudžiamosios teisės normoms. Nustatydami, kad nuteistieji A. L. ir D. L. disponavo cigaretėmis, teismai neteisingai aiškino disponavimo teisės turinį (prasmę), nepagrįstai tai prilygindami laikymui. Kasatoriai nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog disponavimo teisė – tai teisinės turto padėties nustatymas savininko valia (kasacinė nutartis Nr. 2K-297/2006). Be to, kasatoriai, remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2012, nurodo, kad disponavimo teisė įgyvendinama savininkui sudarant sandorius ir atliekant juridinius veiksmus; disponuodamas turtu savininkas sprendžia, ar gauti iš turimo turto ekonominės naudos. Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 7 straipsnyje, įtvirtinta nuostata dėl turto disponavimo teisės apribojimo reiškia, kad disponavimas turtu – tai teisė turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę. Taigi, BK 199² straipsnyje nurodyta disponavimo sąvoka turi būti aiškinama sistemiškai, atsižvelgiant į tai, kad žodis „disponuoti“ įrašytas straipsnio pavadinime, o dispozicijoje išvardytos pavyzdinės disponavimo apraiškos: įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo – yra pavienės, kurios, neturint bendrosios disponavimo teisės, negali būti nurodytame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtimi. Dėl to, taikant BK 199² straipsnį nagrinėjamoje byloje, turi būti aiškinamasi, ar cigarečių laikymas buvo disponavimo apraiška ar tiesiog fizinis daikto buvimas kaltininkui priklausančioje patalpoje. Kasatoriai teigia, kad faktinį asmens gyvenimą patalpoje teismai nepagrįstai sutapatino su disponavimu, o būti patalpos savininku savaime nereiškia, kad asmuo nuosavybės teise valdo ir jame esančius daiktus.

Kasatorių manymu, byloje neatskleista ir nedetalizuota, kokiais veiksmais pasireiškė jiems inkriminuotas disponavimas cigaretėmis. Turėjo būti įrodyta ir veikos kvalifikavimui reikšminga aplinkybė – cigarečių, kuriomis disponavo, kiekis. Kasatorių teigimu, nuteistosios A. L. tyčios turinio nustatymas, t. y. tai, ar ji siekė ir turėjo tyčią cigaretes, rastas jos namo patalpose, valdyti kaip savas, jei taip – kokią jų dalį, įrodymais nepagrįstas, jos parodymai teisiamajame posėdyje nepaneigia, kad visos ar dalis cigarečių priklausė išteisintajam E. G.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, darydami išvadą, jog D. L. ir A. L. namuose rastos cigaretės buvo „jų žinioje“, turėjo atskleisti bendrą disponavimą jomis taikydami civilinę teisę, reglamentuojančią bendrininkų nuosavybę, t. y. nurodyti, ar buvo dalinė nuosavybė, kokia kiekvieno jų dalis, nes bendrasavininkiams (esant bendrajai jungtinei nuosavybei) taikytina tam tikros apimties atsakomybė. Be to, kasatoriai A. L. ir D. L. nurodo nesantys jungtinės nuosavybės bendrasavininkiai, nes nėra sutuoktiniai ir neveda bendro ūkio; D. L. yra sukūręs šeimą, gyvena, tvarko ūkį atskirai nuo savo motinos, todėl negalimas ir bendras disponavimas cigaretėmis. Kasaciniame skunde pažymima, kad šių prekių bendra vertė – 38 686 Lt, tačiau abu kasatoriai nuteisti už tai, kad kiekvienas jų disponavo tokios vertės prekėmis, nenurodant, kokia prekių dalis priskirtina kiekvienam iš jų. Kasatorių manymu, teismai nepagrįstai juos pripažino bendrininkais, ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tik konstatuota, tačiau nei šis, nei apeliacinės instancijos teismas padarytų išvadų nemotyvavo ir nesilaikė BK 24, 25 straipsnių nuostatų. Taigi, kiekvienoje konkrečioje byloje turi būti nustatyta: ar bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto požymius (amžių, pakaltinamumą), kitus specialiuosius požymius (pareigas, jų pobūdį), taip pat – ar buvo bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, koks kiekvieno bendrininko suvokimas, jog kėsinamasi į tą patį objektą, suprantant apie kitus daromos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, sudėties požymius, t. y. bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą; to teismai nepadarė.

Kasatorių teigimu, teismai įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o apkaltinamasis nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų. Įvertinę tik įrodymų visumą, nepasisakydami atskirai dėl kiekvieno iš jų įrodomosios reikšmės, o abejones vertindami patrauktų baudžiamojon atsakomybėn asmenų nenaudai bei suteikdami pirmenybę kaltinantiems įrodymams, teismai nenustatė reikšmingų aplinkybių, jų išsamiai neišnagrinėjo, nepašalino iškilusių abejonių. Be to, byloje nesurinkta visų reikšmingų įrodymų. Šiame kontekste kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad teismai negali apsiriboti vien kaltinime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, o turi imtis BPK nustatytų priemonių, kad visos aplinkybės, leidžiančios spręsti apie atsakomybės sąlygų, numatytų BK 20 straipsnio 2 dalyje buvimą, būtų nustatytos. Siekiant pagrįsti nusikalstamos veikos objektyviąją pusę, turėjo būti nurodyta, iš kokių konkrečių D. L. telefoninių pokalbių, jų metu vartotų žodžių (turinio) ir pan. daroma išvada, kad jis, kaip rašoma nuosprendyje, neabejotinai tokia veikla užsiėmė, taip pat paaiškinta, iš ko sprendžiama, kad kalbama apie nuosavų cigarečių perleidimą, kodėl teigiama, kad iš to ekonominės naudos gavo būtent D. L. , o ne kiti asmenys (pvz., E. G. ). Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bylos duomenys (telefoniniai D. L. pokalbiai) patvirtina, jog jis užsiėmė kita negu kaltinamas veika (tarėsi su kitais asmenimis dėl cigarečių pardavimo, kainos ir pan.), tačiau šios aplinkybės neliečia ir nėra susijusios su veikos padarymo laikotarpiu, t. y. 2012 m. balandžio 7 d. bei kratos metu A. L. namuose rastomis cigaretėmis. Pasak kasatorių, tokiais netinkamais įrodymais teismai negalėjo pagrįsti inkriminuoto konkretaus nusikaltimo, todėl tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimai neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.4 ir 3.18 reikalavimų (įrodymų dėstymas, analizė, draudimas nuosprendį grįsti prielaidomis). 

Kasatoriai, cituodami pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus argumentus dėl D. L. faktinio gyvenimo A. L. namuose nustatymo, pabrėžia, kad teismas  įrodymus vertino neobjektyviai, nes nepagrįstai, sumenkindamas įrodomąją reikšmę nesivadovavo 2011 m. birželio 2 d. Kretingos rajono policijos komisariato tyrėjo K. R. tarnybiniu pranešimu ir jame užfiksuota informacija, susijusia su D. L. gyvenamąja vieta (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu kitus įrodymus apie nuolatinį D. L. gyvenimą pas A. L. pripažino kaip tikrus ir jais, visapusiškai neišsiaiškinę svarbių aplinkybių – kaip dažnai liudytojai stebėjo L. šeimą, būtent iš to susidarė tokį įspūdį (nors D. L. epizodiškai apsilankydavo pas savo motiną), neapklausę liudytojų apie E. G. faktinį gyvenimą su A. L. Liko neaišku, ar liudytojo V. V. nuomonė apie „žinojimą“, kad D. L. iki 2011 m. balandžio mėn. gyveno (duomenys neskelbtini), pateikta šiam asmeniui tiksliai suvokiant klausimo esmę, suprantant, kas yra faktinė gyvenamoji vieta. Taip pat nebuvo surinkta įrodymų apie D. L. gyvenimo draugės (dabar – sutuoktinės) asmeninių daiktų buvimą A. L. namuose, apie D. L. daiktų buvimą jo nurodytoje faktinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini). Kasatorių nuomone, faktų, kad D. L. gyveno jo nurodytoje vietoje, nepaneigia duomenys (tarnybiniai pranešimai) apie naudojimąsi mobiliojo ryšio telefono paslaugomis Plungės mieste ar rajone. Šiuo atveju neįvertinta tai, kad D. L. dirbo, o jo sutuoktinė – ieškojo darbo būtent Plungėje. Anot kasatorių, tokie įrodymai galėtų turėti įrodomąją reikšmę tik esant kitiems, minėtus faktus patvirtinantiems įrodymams. Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti teiginiai apie tai, esą buvo įrengtas gyventi kambarys, jame rasti dokumentai, kasatoriaus D. L. drabužiai, patvirtinantys jo gyvenimo A. L. namuose faktą, nereiškia, kad jis turėjo savo žinioje bei disponavo cigaretėmis, todėl akivaizdu, kad teismų sprendimai nemotyvuoti. Kasatorių nuomone, teismai, nustatę faktiškai identiškas aplinkybes dėl D. L. gyvenimo A. L. namuose, E. G. išteisino. Be to, esant iš esmės tiems patiems įrodymams, teismai E. G. pateiktą kaltinimą dėl disponavimo cigaretėmis paneigė, tuo tarpu kasatorių padėtį vertino nelygiaverčiai ir nesiaiškino, ar jie turėjo lėšų ir galėjo įsigyti tokios vertės cigarečių kiekį, o A. L. pripažino kalta remdamiesi prielaidomis.

Kasaciniame skunde nurodyta, kad apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi įrodomosios reikšmės neturinčiais duomenimis – 2012 m. balandžio 7 d. A. L. ir D. L. telefoninių pokalbių, vykusių po kratos atlikimo bei apklausos policijos komisariate, turiniu. Tačiau asmens siekis apsisaugoti nuo baudžiamojo persekiojimo negali būti panaudotas prieš jį patį (taip pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtinta teisė neliudyti prieš save ir savo artimus šeimos narius), todėl buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Kasatoriai teigia, kad minėto pokalbio metu A. L., elgdamasi teisėtai ir suprantamai, paskambino sūnui D. L. ir papasakojo apie tai, kas įvyko, ir tai, ką ji apklausiama pasakė pareigūnams. Anot kasatorių, nepagrįstos yra teismų išvados, kad kaltinamųjų parodymai buvo derinami, kad buvo pasakyta netiesa ar tartasi, kokius realybės neatitinkančius faktus reikia pateikti.

Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes faktiškai nenagrinėjo ir nepatikrino nuteistųjų, nesutikusių su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, skundo argumentų, pats nevertindamas įrodymų (BPK 20 straipsnio 4, 5 dalys) ir patvirtindamas skundžiamo nuosprendžio išvadas, tik formaliai ir deklaratyviai nurodė, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutartis labai abstrakti, ją argumentuotai ginčyti labai sudėtinga, todėl ji skundžiama per pirmosios instancijos nuosprendyje padarytas išvadas.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad buvo pažeistos BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, nes D. L. turėjo gynėją, o A. L. nebuvo užtikrintas būtinasis gynėjo dalyvavimas, nors jų interesų prieštaravimas buvo akivaizdus: D. L. interesas buvo teigti, kad cigaretėmis disponavo ne jis, o A. L. arba E. G., o A. L. interesas buvo teigti, kad cigaretėmis disponavo E. G. arba D. L.

Kasaciniame skunde teigiama, kad netinkamas baudžiamojo įstatymo dėl bendrininkavimo taikymas lėmė netinkamą bausmės individualizavimą, be to, nuteistųjų neprisipažinimas įvertintas jų nenaudai. Kasatoriai nurodo BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 2 dalies nuostatas ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė apie bendrą nuosprendžio teisingumą, o pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad tiek D. L., tiek A. L. savo padarytos veikos nevertina kritiškai ir kaltais neprisipažįsta bei tokį nuteistųjų pasirinkimą įvertindamas jų nenaudai, pažeidė Konstitucijos garantuotą teisę neliudyti prieš save ir savo artimuosius. Taip pat šioje byloje negalėjo būti pripažinta kasatorių atsakomybę sunkinančia aplinkybe bendrininkavimas darant nusikalstamą veiką.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas atsiliepime į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir mano, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai priėmė sprendimus, nepadarydami esminių BPK pažeidimų, tinkamai pritaikydami baudžiamąjį įstatymą; šie sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Prokuroras nurodo, kad dalis kasaciniame skunde išdėstytų argumentų yra susiję su bylos įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių analize ir nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Byloje surinktus įrodymus, jų visumą teismai patikrino ir įvertino pagal savo vidinį įsitikimą, išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais pagrindžia išvadas dėl kasatorių kaltės, taip pat paaiškino, kodėl remiasi byloje esančių kasatorių tarpusavio telefoninių pokalbių duomenimis, kratos protokolu, liudytojų E. J., V. V. parodymais. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl kratos metu darytame įraše užfiksuotos informacijos, kurią atitinka liudytojo E. J. parodymai, ir nurodė, kad šie įrodymai patvirtina, jog A. L. ne tik žinojo apie jos namuose laikomos akcizais apmokestinamos prekės, bet ir pati jas laikė, o nuteistųjų telefoninių pokalbių turinys liudija tai, kad minėtų prekių (cigarečių) suradimas jiems nebuvo staigmena, net ir kalbėdami konspiratyviai nuteistieji vienas kitą gerai suprato, žinojo, jog kalba apie namuose laikytas cigaretes, tarėsi dėl to, jog kaltę už šią nusikalstamą veiką prisiims E. G.. Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje nurodė, kad kasatoriaus D. L. tikroji gyvenamoji vieta nusikalstamos veikos padarymo metu nustatyta remiantis liudytojų parodymais (duotais pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu), taip pat įrodymais, kuriuose užfiksuoti kasatorių tarpusavio telefoniniai pokalbiai, kratos, tarnybinio patikrinimo metu užfiksuotais duomenimis. Visi bylos įrodymai gauti teisėtais būdais, jų patikimumas patikrintas teisme (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Prokuroro nuomone, teismai savo išvadas dėl kasatorių padarytos nusikalstamos veikos grindė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, motyvuotai pasisakė dėl kasatorių apeliacinio skundo esmės: įrodymų vertinimo klausimų, nusikalstamos veikos kvalifikavimo; remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, teismas argumentavo, kodėl pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms.

Prokuroro manymu, kasatoriai netinkamai aiškina BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Ši nusikalstama veika gali būti padaryta alternatyviais veiksmais: akcizais apmokestinamų prekių įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, naudojimu ar realizavimu, todėl, padarius bent vieną iš nurodytų veiksmų, kyla baudžiamoji atsakomybė, o nagrinėjamu atveju tai buvo akcizais apmokestinamų prekių laikymas, pažeidžiant nustatytą tvarką, kai šių prekių vertė viršija 250 MGL sumą. Bet kokie tyčiniai veiksmai, susiję su akcizais apmokestinamų prekių buvimu kaltinimo žinioje, pažeidžiant teisės aktais nustatytą tokių prekių laikymo tvarką, reiškia tokių prekių laikymą BK 199² straipsnio prasme. Taigi, kasatoriai, laikydami savo namuose kratos metu rastas cigaretes, buvusias jų žinioje, jomis disponavo, galėjo su jomis elgtis savo nuožiūra. Byloje surinktų ir  teisiamajame posėdyje tirtų bei įvertintų įrodymų visuma, anot prokuroro, patvirtina, kad A. L. ir D. L. , veikdami bendrininkų grupe, suvokė, jog neteisėtai disponuoja minėtomis prekėmis, ir norėjo taip veikti, suprato veikos pavojingumą. Nusikalstamos veikos bendrininkai gali susitarti veikti kartu tiek žodžiu, tiek raštu, tiek konkliudentiniais veiksmais; nustatyti, kad jie yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales, nėra būtina.

Atsiliepime taip pat nesutinkama su kasatorių nurodytu argumentu, kad buvo pažeista A. L. teisė į gynybą, nes jai pagal BPK 50 straipsnį buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, ji gynėjo ikiteisminio tyrimo metu atsisakė (T. 3, b. l. 35, 36, 40, 41, 45, 46), o bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu taip pat jo nepageidavo (T. 3,  b. l. 103). Apeliacinėje instancijoje A. L. turėjo gynėją; vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, gynėjo dalyvavimas, nepaisant nuteistojo pozicijos, yra privalomas. Taigi, esant minėtoms aplinkybėms, A. L. teisės į gynybą nebuvo pažeistos. Be to, priešingai nei teigia kasatoriai, tarp jų parodymų, duotų viso bylos proceso metu, prieštaravimų nebuvo, netgi apeliacinį ir kasacinį skundus nuteistieji pateikė kartu, o jų interesams, nesant prieštaravimų, atstovauja vienas gynėjas, sudaręs atitinkamai su abiem vieną sutartį. Prokuroras daro išvadą, kad, nesant kasatorių tarpusavio interesų prieštaravimo, nėra pagrindo taikyti BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas.

 

Kasacinis skundas atmestinas.

 

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio1 dalis), konstatuoja, kad tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo.

 

Dėl BK 199² straipsnio 1 dalies taikymo

 

Kasatorių teiginiai, aiškinant BK 199² straipsnio pavadinimą, dispoziciją, šiame straipsnyje nurodytas disponavimo, laikymo sąvokas baudžiamosios atsakomybės pagal šį BK straipsnį prasme – neteisingi ir atmestini.

BK 199² straipsnyje numatytas nusikaltimas – neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis (kurių vertė viršija 250 MGL) gali būti padaromas alternatyviais veiksmais – tokių prekių įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, naudojimu ar realizavimu, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų atliktas bet kuris, t. y. bent vienas iš BK 199² straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų veiksmų. Pažymėtina, kad nurodytame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis – formali, ji laikoma baigta nuo nurodytų veiksmų (ar vieno jų) padarymo momento. Taigi, nagrinėjamu atveju baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai, pavyzdžiui, laikymu (ar kitais veiksmais) tyčia pažeidžiama disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis tvarka, nustatyta atitinkamuose teisės aktuose (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatyme; jį įgyvendinant priimtu Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu patvirtintose Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse). Šioje byloje nustatyta, kad nuteistieji D. L. ir A. L. laikė akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, pažeisdami nustatytą tvarką, o tai reiškia – neteisėtai disponavo minėtomis prekėmis jas laikydami.

Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad cigarečių faktinis buvimas patalpoje ar asmens gyvenimas tokioje patalpoje (namuose) sutapatintas su BK 199² straipsnyje nustatytos veikos padarymu. Šios aplinkybės – cigarečių laikymo vieta, kasatorių (ar vieno iš jų – D. L. ) gyvenamoji vieta, – be kita ko, buvo faktai, iš kurių teismai darė išvadas nustatydami nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Taip pat nepagrįsti kasatorių teiginiai apie tai, kad esą neatskleista, kuo pasireiškė jiems inkriminuota veika, nenustatyta, kokį cigarečių kiekį kiekvienas jų laikė, nes, kasatorių manymu, inkriminuoti jiems bendrą cigarečių kiekį negalima, o pagal civilinę teisę turi būti nustatyta kiekvieno nuosavybės į šias prekes dalis. Kaip minėta, objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra neteisėtas akcizais apmokestinamų prekių laikymas. Tai byloje ir nustatyta, teismų sprendimuose nurodytos konkrečios tokios veikos požymius atitinkančios faktinės aplinkybės. Iš bylos medžiagos bei teismų sprendimų turinio aišku ir tai, kad D. L. ir A. L. bendrininkavo darydami BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Nusikalstamos veikos vykdytojai, sujungę savo pastangas, įgyvendina objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, t. y. bendrais veiksmais pasiekia bendrą nusikalstamą rezultatą, ir atsako už tas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 24 straipsnio 3 dalis, 25 straipsnio 2 dalis, 26 straipsnio 1 dalis). Taigi, bendravykdytojai atsako už bendrai padarytą nusikalstamą veiką pagal konkretų BK specialiosios dalies straipsnį. Nagrinėjamu atveju – už neteisėtą cigarečių, kurių bendra vertė – 38 686 Lt, laikymą; abu nuteistieji veikė žinodami, jog laiko atitinkamą kiekį cigarečių, todėl teisiniam veikos vertinimui pagal aptariamą baudžiamąjį įstatymą neturi reikšmės jų nuosavybės į šias cigaretes dalių nustatymas pagal civilinį teisinį reglamentavimą, apie kurį samprotaujama kasaciniame skunde. Be to, priešingai negu teigia kasatoriai, apkaltinamajame nuosprendyje atskleistas D. L. ir A. L. tyčios turinys, nustatytas bendras jų, kaip vykdytojų, veikimas darant konkrečią veiką.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pripažintos įrodyta kasatorių veikos aplinkybės atitinka visus būtinus subjektyviuosius ir objektyviuosius nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius ir yra pakankamos tam, kad veika būtų kvalifikuota teisingai. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas D. L. ir A. L. pritaikytas tinkamai.

 

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų

 

Kasaciniame skunde nurodoma, kad vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 2, 5 dalių nuostatos, apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį. Pasak kasatorių, apkaltinamojo nuosprendžio išvados nėra pagrįstos bylos įrodymais.

Šie kasacinio skundo teiginiai – nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir apkaltinamojo nuosprendžio turinio, įrodymais teismo pripažinti bylos duomenys (BPK 20 straipsnio 2 dalis), buvo įvertinti išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Faktai, kuriuos neigia kasatoriai (tai, kad D. L. gyveno A. L. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kad būtent abu nuteistieji, o ne jų nurodytas E. G. , neteisėtai laikė minėtame name surastas cigaretes), nustatyti detaliai aptarus visus įrodymus – tiek atskirai, tiek jų visumą, ir iš jų padarytos argumentuotos išvados, kurių teisėjų kolegija nekartoja. Taigi, D. L. ir A. L. versija paneigta kaip neatitinkanti tikrovės, atlikus įrodymų patikrinimą bei jų pakankamumo įvertinimą. Pažymėtina, kad bylos duomenys apie nuteistųjų telefoninių pokalbių turinį teismo nuosprendyje taip pat išanalizuoti, juos teismas pripažino įrodymais nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, o tai, kad šie teisėtais būdais gauti duomenys įvertinti kaip nepalankūs kasatoriams įrodymai, savaime nereiškia (kaip kad teigiama kasaciniame skunde) nei tokių įrodymų gavimo neleistinumo, nei teisės neliudyti prieš save pažeidimo, nes gauti įstatymų nustatyta tvarka, jų tikrumas patikrintas kitais įrodymais. Be to, minėtais įrodymais atskleistos aplinkybės apie D. L. ir A. L. bendravimą (po atliktos kratos) tiesiogiai susijusios su šia nusikalstama veika, o D. L. pokalbių, vykusių iki jos padarymo (2011 m. balandžio 7 d.), duomenys, kaip nurodyta nuosprendyje, papildo bylą liečiančius įrodymus, nors iš esmės nelėmė apkaltinamojo nuosprendžio išvadų dėl įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudarančių faktų nustatymo. Taigi, apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas įrodymų vertinimu, atliktu laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, jame išdėstytos išvados ir motyvai atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėjo bylą ir priimtoje nutartyje atsakė į esminius D. L. ir A. L. apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, baudžiamojo įstatymo jų veikoms taikymo ir paaiškino, kodėl jų skundas atmetamas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos nereiškia, jog teismas privalo detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo teiginį, o tai, kad teismo išvados nepalankios apeliantams, nereiškia, kad jų skundas neišnagrinėtas. Taigi, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų ir kad, pripažindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisėtu ir pagrįstu, padarė neteisingas išvadas.

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

 

Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeistos BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, nes esą yra kasatorių interesų prieštaravimų, o tokiu atveju A. L. turėjo būti užtikrintas (būtinas) gynėjo dalyvavimas, tačiau, kaip matyti iš skundo argumentų, nurodyti prieštaravimai dėl D. L. intereso liudyti kaltinant A. L. ir atvirkščiai – neatitinka bylos medžiagos.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įgyvendinant šalių rungimosi principą, užtikrinant įtariamojo ar kaltinamojo asmens procesinę galimybę tinkamai gintis, baudžiamajame procese numatyti būtinojo gynėjo dalyvavimo atvejai, vienas iš jų – kai yra įtariamųjų ar kaltinamųjų interesų prieštaravimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją (BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Gynybos interesų prieštaravimas – tai nesuderinami skirtingumai ginantis nuo kaltinimo, kuriuos lemia kaltinimo pobūdis, apimtis, kaltininko pozicija, gynybos versijos ir pan. Gynybos interesų prieštaravimai konstatuojami, kai, pavyzdžiui, vienas kaltininkas prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o kitas (bendrininkas) ginčija kaltinimo pagrįstumą, gynybą grindžia argumentais, jog nusikalstamą veiką padarė ne jis, o tas kitas (toje pačioje byloje), kai vienas nurodo kaltinančias aplinkybes, kurias neigia kitas bendrininkas, ir t. t. Gynybos interesų prieštaravimai turi būti realūs, o ne prielaidų lygmens. Šioje byloje nustatytos aplinkybės, vienodi nuteistųjų parodymai dėl jų, sutampančios gynybos pozicijos, o ir jų pačių pasirinkimas rašyti bendrą apeliacinį bei kasacinį skundus rodo, kad prieštaravimų tarp D. L. ir A. L. gynybos iš tiesų nėra, todėl nė vieno iš jų teisė būti ginamiems iš esmės nebuvo pažeista ir nesukliudė teismams priimti teisingus sprendimus.

Kasaciniame skunde pažymima apie BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymą. Šiose baudžiamojo įstatymo nuostatose nurodyta, į kokias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, ir reglamentuojamas bausmės skyrimas esant atsakomybę lengvinančioms ir (ar) sunkinančioms aplinkybėms. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad konkrečių šių nuostatų pažeidimų kasatoriai nenurodo, tačiau galima spręsti, kad jų taikymą sieja su aplinkybėmis dėl nuteistųjų (ne)prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir bendrininkavimo  pripažinimo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Kaip nustatyta byloje ir nurodyta teismo nuosprendyje, D. L. ir A. L. neprisipažino kaltais, jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Be to, teismas motyvuotai paskyrė nuteistiesiems bausmes, parinko švelnesnę bausmės rūšį iš BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių (baudos arba laisvės atėmimo iki septynerių metų), t. y. baudą, individualiai argumentavo jos dydžius kiekvienam nuteistajam. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes nuteistiesiems paskirtos bausmės atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių nuostatas, nepadarė klaidos, o daryti kitokių išvadų teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus, jie pripažintini teisėtais.

 

            Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

            Nuteistųjų D. L. ir A. L. kasacinį skundą atmesti.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                Vytautas Piesliakas

 

 

                                                                                                                        Antanas Klimavičius

 

 

                                                                                                                        Dalia Bajerčiūtė