Civilinė byla Nr. e2A-129-866/2023

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02586-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.4.4.; 2.6.10.5.2

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 17 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Lino Zinkevičiaus, apeliacine tvarka rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Webdiscount“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Webdiscount“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus Audriaus Bandzaičio, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Auditas LT“ dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 4035 Eur turtinės žalos ir šešių procentų procesines palūkanas. Anot ieškovės, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 27 d. nutartimi iškelta ieškovės įmonės bankroto byla. Nemokumo administratorius kreipėsi į atsakovę, kaip paskutinį bankrutavusio juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkytoją, dėl įmonės buhalterinės apskaitos duomenų, tačiau atsakovė nurodė, kad visi apskaitos dokumentai yra atiduoti įmonės vadovui. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog dokumentai buvo perduoti įmonės vadovui, juolab kad po atsakovės nurodomų dokumentų perdavimo įmonės vadovui atsakovė (vis dar) teikė tokius dokumentus registrui. Ieškovės nuomone, atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neatsakingai vykdė profesinę pareigą organizuoti ir vykdyti buhalterinės apskaitos paslaugas, nors turėjo žinoti dokumentų svarbą ir pareigą juos saugoti. Anot ieškovės, jeigu įmonės vadovas nebuvo nustatęs apskaitos dokumentų perdavimo tvarkos, tai atsakovui atsirado bendro pobūdžio pareiga juos saugoti; atsakovė turėjo pasiteirauti, kam perduoti dokumentus arba pats turėjo juos saugoti iki nustatytų terminų pabaigos, t. y. 3 arba 10 metų. Nors tokią pačią pareigą turi ir įmonės vadovas, bet tai nepaneigia atsakovės bendro pobūdžio pareigos. Dėl tokių atsakovės neteisėtų veiksmų nebuvo užtikrintas tinkamas apskaitos dokumentų perdavimas bankroto byloje, todėl administratorius neturi galimybės tinkamai atlikti savo pareigų ir priverstas bankroto procedūras finansuoti savo sąskaita – Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 27 d. ir rugsėjo 16 d. nutartimis patvirtino, atitinkamai, 3035 Eur atlyginimą administratoriui ir 1000 Eur kitoms bankroto bylos administravimo išlaidoms.

2.       Atsakovė prašė ieškinį atmesti ir skirti ieškovės atstovui 4000 Eur baudą, 50 proc. baudos priteisiant atsakovui. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė pasirinko netinkamą atsakovą, nes ieškovės nurodomus dokumentus administratoriui turėjo perduoti įmonės vadovas, o ne atsakovė; būtent vadovas (o ne kiti asmenys) atsako už apskaitos dokumentų ir registrų išsaugojimą. Anot atsakovės, ji visus apskaitos dokumentus iš įmonės vadovo gaudavo skenuotus arba fotografuotus, o juos įmonės vadovui siųsdavo el. paštu. Kadangi nebuvo jokių dokumentų popierine forma, tai 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutraukiant buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį jokių dokumentų nereikėjo atskirai perdavinėti. Atsakovė pažymėjo, kad jai per brangu pas save atskirai - papildomai saugoti aptariamus dokumentus, o el. laiškus saugo 2-3 metus. Be to, atsakovė pabrėžė, kad ieškovė neįrodė, jog jis pats kreipėsi į įmonės vadovą arba į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl dokumentų pateikimo, o atsakovė neturi pareigos jų saugoti pas save. Anot atsakovės, aptariami dokumentai perduodami įmonės vadovo nustatyta tvarka, tačiau ieškovė neįrodė, kad vadovas buvo nustatęs tokią tvarką ir kokia ji buvo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. spalio 7 d. sprendimu (rašymo apsirikimai ištaisyti 2022 m. spalio 13 d. nutartimi) ieškovės ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir nusprendė skirti nemokumo administratoriui Audriui Bandzaičiui, 400  Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 200  Eur šios baudos sumokant valstybei ir 200  Eur šios baudos sumokant atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Auditas LT“.

4.       Teismas nustatė, kad atsakovė 2017 m. rugpjūčio 17 d. pranešime apie sutarties nutraukimą UAB „Webdiscount“ direktoriui nurodė, kad klientui nesilaikant buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutarties Nr. 2015-09/21 (pasirašyta 2015 m. rugsėjo 21 d.), buhalterinių paslaugų sutartis bus nutraukta nuo 2017 m. rugpjūčio 17 d. Iš Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad UAB „Webdiscount“ vadovu nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. paskirtas (išrinktas) R. D. (iš D. S.). Ieškovės įmonės paskutiniai finansinės atskaitomybės dokumentai registrui pateikti ir įregistruoti 2017 m. rugsėjo 6 d.

5.       Nurodytas atsakovės 2017 rugpjūčio 17 d. pranešimas apie sutarties nutraukimą, byloje nesant jokių kitokių tai paneigiančių įrodymų, taip pat ta aplinkybė, kad 2018 metais ir vėliau registrui nebuvo teikiama jokių UAB „Webdiscount“ apskaitos dokumentų, teismo vertinimu, pakankamai patvirtina atsakovės nurodomą faktinę aplinkybę, kad atsakovė vėliausiai nuo 2018 metų jau nebeteikė buhalterinės apskaitos paslaugų uždarajai akcinei bendrovei „Webdiscount“.

6.       Teismas įvertinęs Buhalterinės apskaitos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 13 d. iki 2018 m. gegužės 31 d.) 6, 19, 21 straipsnių nuostatas konstatavo, kad tiek už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, tiek už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka atsako būtent įmonės vadovas, bet ne buhalterines paslaugas teikiantis asmuo.

7.       Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 27 d. nutartimi, kuria iškelta UAB „Webdiscount“ bankroto byla, būtent netekę įgaliojimų bankrutuojančios įmonės valdymo organai (o ne buhalterines paslaugas teikusi atsakovė) buvo įpareigoti perduoti administratoriui visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla.

8.       Papildomai teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė ir įrodymų, patvirtinančių, kad bankrutuojanti įmonė turi kokio nors turto, tačiau jo negalima surasti vien tik dėl nepateiktų apskaitos dokumentų. Pažymėtina, kad vien tik buhalterinės apskaitos dokumentų pateikimas, kaip toks, negali nei patvirtinti, nei paneigti galimybės padengti ieškovės nurodomą (visą ar dalį) 3035 Eur bazinio atlygio sumą už bankroto proceso administravimą ir 1000 Eur administravimo išlaidų sumą, t. y. lieka nepaneigta galimybė, kad iš ieškovės nurodomų įmonės dokumentų paaiškėtų, jog bankrutuojanti įmonė turto vis dėlto neturi ir kad, atitinkamai, iš jo negali būti padengiamos administratoriaus nurodomos sumos (visos ar jų dalis). Taigi net ir konstatavus ieškovės nurodomą atsakovės bendro pobūdžio pareigą tam tikrą laiką saugoti pas save dokumentus, tokios pareigos pažeidimas būtų priežastiniu ryšiu pernelyg nutolęs nuo ieškovės nurodomos žalos (nuostolių). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė ir žalos bei priežastinio ryšio, kaip kitų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.247, 6.249 straipsniai).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

9.       Apeliantė (ieškovė) likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Webdiscount“, atstovaujama nemokumo administratoriaus Audriaus Bandzaičio, apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti visiškai, atmetant atsakovės prašymą dėl baudos skyrimo.

10.       Anot apelianto, skirdamas baudą, teismas neatsižvelgė į tai, kad aukštesniosios instancijos teismas jau kartą buvo panaikinęs jo sprendimą įpareigoti ieškovę pateikti užstatą pagal CPK 95 straipsnio 3 dalį, dėl galimo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Nustatydamas piktnaudžiavimo faktą, teismas nubaudė ieškovės atstovą už tai, kad jis turėdamas teisę pasirinkti teisių gynimo būdą, ja pasinaudojo, nepaisydamas atsakovės reikalavimo ir teismo siūlymo pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu. Nagrinėdamas ginčą iš esmės, užuot atmetęs jį kaip pareikštą netinkamam atsakovui, teismas netiesiogiai pripažino ieškovės teisę į tokį teisių gynimo būdą, todėl buvo nenuoseklus skirdamas už tai dar ir baudą kaip už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

11.       Apeliantas nesutinka su sprendimo teisine išvada, kad buhalterinės apskaitos paslaugas teikusi įmonė neatsako už dokumentų išsaugojimą ir jų perdavimą nemokumo administratoriui. Nurodo, kad ginčo santykių metu galiojęs buhalterinės apskaitos įstatymas, kurį cituoja ir teismas savo sprendime, įpareigojo keičiantis apskaitos tvarkytojui perduoti dokumentus naujai paskirtam apskaitos tvarkytojui, ir dėl šios pareigos pažeidimo buvo iškeltas ieškinys. Todėl teismo išvada, kad nėra teisinio pagrindo reikalauti atsakomybės iš atsakovės vien dėl to, kad Juridinių asmenų nemokumo įstatyme tokia atsakomybė numatyta kitam subjektui, yra nesuprantama ir yra pagrindas sprendimą pripažinti negaliojančiu teismui taikius ne tą įstatymą, kurį turėjo taikyti.

12.       Be to, apeliantės nuomone, teismas netinkamai ištyrė įrodymus. Nurodo, kad ieškovės atstovas teismo posėdžio metu teikė teismui įrodymą apie tai, kad UAB „Webdiscount“ vadovo R. D. viza buvo panaikinta (šį dokumentą teismas leido perskaityti balsu, tačiau į bylą neprijungė), tad tikimybė, kad jis galėjo faktiškai perimti iš apskaitą tvarkiusios įmonės dokumentus ir apskaitos registrus yra mažai tikėtina. Priešingai, yra didelė tikimybė, kad jis, išvykdamas iš šalies, šiuos dokumentus paliko būtent apskaitą tvarkiusioje įmonėje, kurios vadovė L. P. kartu vienu metu buvo ir įmonės darbuotoja. Tai patvirtina ir kitas įrodymas – faktas, kad apskaitą tvarkiusios įmonės pranešimas apie sutarties nutraukimą yra vienašalis, t. y. kitos šalies nepasirašytas, o dokumentų, patvirtinančių patį perdavimo faktą (perdavimo-priėmimo akto ar pan.) iš viso nėra. Todėl laikytina, kad atsakovės neteisėtų veiksmų – dokumentų perdavimo pareigos neįvykdymas, yra įrodytas iš įrodymų viseto.

13.       Apeliantas pažymi, kad ieškovė neturi pareigos nurodyti teisinio pagrindo, o ieškinyje buvo nurodytos faktinės aplinkybės, o būtent tai, kad yra duomenų apie šalių dar 2015 m. pasirašytą sutartį, todėl atsakomybė gali kilti ne tik iš bendros apdairumo pareigos arba delikto, bet ir iš sutarties. Teismas nereikalavo pateikti į bylą pačios sutarties, šio dokumento neanalizavo, nenustatė, kokios pareigos iš sutarties kyla šalims ją nutraukiant ir ar buvo sąlygos nutraukti šią sutartį ne teismo tvarka.

14.       Pažymi ir tai, kad pagal CK 6.718 straipsnio nuostatas, atsakovė turėjo pareigą elgtis taip, kad labiausiai atitiktų ieškovės interesus ir vadovautis profesiniais standartais, ką ir nurodė ieškovė, apeliuodamas į atsakovės pareigą išsaugoti apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus iki galimybės juos perduoti arba bent tol, kol pasibaigs jų saugojimo terminas. Teismas, atmesdamas ieškinį, rėmėsi atsakovės parodymais, kad apskaitos dokumentai ir registrai buvo elektroninės formos ir buvo perduoti elektroninėmis priemonėmis. Šios aplinkybės buvo pateiktos tik teisme ir nepagrįstos jokiais kitais įrodymais. Apskaitos dokumentų perdavimo pareiga apima ir apskaitos registrų perdavimą, o tai, viena vertus, yra techniškai sudėtinga ir priklauso nuo apskaitos programos galimybių, o kita vertus, yra puiki galimybė techninėmis priemonėmis įrodyti apie šios pareigos įvykdymą. Tačiau atsakovės pasirinkta gynyba rėmėsi ne įrodinėjimu, kad pareiga perduoti dokumentus buvo tinkamai įvykdyta ar atsakovės kaltės dėl to nebuvimu, o tuo, kad tokios pareigos iš viso jam nekyla.

15.       Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su teismo išvadomis, kad nebuvo įrodytas tiek paties žalos, tiek ir jos priežastinis ryšys su neteisėtais veiksmais. Nurodo, kad iš tikrųjų žala pasireiškė negautomis pajamomis, todėl jos realumas turi būti įrodinėjamas ne tiek faktinėmis, kiek tikėtinomis priemonėmis. Anot apelianto, teismas, vertindamas žalos realumą, sprendė neįrodytu, kad iš viso, net ir suradus apskaitos dokumentus, kokios nors pajamos bankroto byloje galėtų būti gautos. Tokia išvada nepagrįsta, nes ieškovė dublike buvo nurodžius, kad bendrovė dar 2017 m. sausio 1 d. turėjo 121 262 Eur vertės turto, ir šis įrodymas iš viso nebuvo vertinamas. Apeliantas pažymi, kad neperduodamas apskaitos dokumentų, atsakovė iš viso užkirto kelią bankroto administratoriui gauti bet kokių pajamų, kuriomis būtų padengtos bankroto administravimo išlaidos ir kurių šaltinis nebūtinai turi būti pačios įmonės turtas.

16.       Atsiliepimu atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Auditas LT“ su apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodo, kad kaip matyti iš ieškovės apeliacinio skundo, ieškovė laikosi pozicijos, jog neva atsakovei kyla deliktinė civilinė atsakomybė, kadangi pastaroji neišsaugojo ir neperdavė buhalterinės apskaitos duomenų, todėl neva ieškovės atstovas negali atlikti sandorių patikrinimo ir kitų veiksmų, kurių pagrindu galėtų gauti lėšas sumokėti kreditoriams.

17.       Visgi, tokie ieškovės argumentai, anot atsakovės, ne tik, kad prieštarauja norminių teisės aktų reikalavimams, tačiau ieškovės reikalavimas yra perteklinis, nepagrįstas ir neteisėtas, nes visos ieškovės nurodomos pareigos yra keliamas ne atsakovei, kuri vykdė buhalterinę apskaitą, o ieškovės vadovui, kuris pareigas ėjo iki įmonės bankroto bylos iškėlimo.

18.       Ieškovės paaiškinimų pagrindu taip ir nėra aišku, kokiu pagrindu atsakovei siekiama taikyti atsakomybę. Atsakovei galėtų kilti atsakomybė tik tuo atveju, jeigu ji būtų pateikusi žinomai neteisingus duomenis ar netinkamai būtų vedusi ir/ar tvarkiusi apskaitą, tačiau ne už duomenų neišsaugojimą, kuriais ji nedisponavo, ar juo labiau jų neteikimą bankroto byloje. Šiuo pagrindu konstatuotina, jog ieškovė netinkamai pasirinko atsakovą, nes savo reikalavimą kildina iš pareigų, kurios nėra priskiriamos atsakovei ir ji neturi pagrindo šias pareigas vykdyti. Ieškovei buvo siūlyta tikslinti savo reikalavimus, tačiau pastaroji to nepadarė.

19.       Atsakovė pažymi, kad ji neturi ir niekuomet neturėjo jokių ieškovės buhalterinių duomenų originalų, nes jie niekuomet jai nebuvo perduoti, o perduoti elektronines kopijas, net būtų netikslinga, nes jos būtų nepasirašytos ir neturėtų jokios teisinės galios. Visgi, atsakovė šių el. kopijų net neturi, nes nutraukus buhalterinių paslaugų teikimą (sutartį), atsakovė ne tik, kad neturėjo pareigos, tačiau ir teisės saugoti šiuos dokumentus, nes pasibaigė pagrindas disponuoti bei saugoti ieškovės buhalterinius duomenis. Be to, visi originalūs dokumentai buvo pas tuometį ieškovės vadovą.

20.       Atsakovės nuomone, teismas pagrįstai paskyrė baudą, nes ieškovę atstovaujantis nemokumo  reikšdamas ieškinį iš esmės piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis bei savo teisėmis naudojosi nesąžiningai. Ši išvada, anot atsakovės, darytina įvertinus pateiktą ieškinį ir jo priedus, o būtent: pateiktas ieškinys sudaro tik 2 psl., o pats ieškinio turinys yra iš esmės nemotyvuotas, nėra grindžiamas jokiais duomenis ir/ar įrodymais. Be to, ieškinys pareikštas akivaizdžiai netinkamam atsakovui, kas ieškovės atstovui, kuris yra tiek advokatas, tiek bankroto administratoriui, t. y. savo srities profesionalas, yra puikiai žinoma ir/ar suprantama.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

22.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti likviduojamos dėl bankroto įmonės nemokumo administratoriaus reikalavimai dėl žalos įmonei pritesimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

23.       Teismų informacinės duomenų sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 27 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „Webdiscount“ iškelta bankroto byla, įmonės nemokumo administratoriumi paskirtas Audrius Bandzaitis.  Nutartis įsiteisėjo 2021 m. gegužės 5 d.

24.       Ta pačia, 2021 m. balandžio 27 d. nutartimi, nemokumo administratoriui nustatyta 3 035 Eur bazinio atlygio suma už bankroto proceso administravimą, bei nustatytas 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos terminas, per kurį netekę įgaliojimų bankrutuojančios įmonės valdymo organai privalo perduoti paskirtam nemokumo administratoriui juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis; visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla (toliau – juridinio asmens informacija). perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus.

25.       Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutarta patvirtinti 1 000 Eur sumą (įskaitant mokesčius), kurią nemokumo administratorius Audrius Bandzaitis turi teisę naudoti bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Webdiscount“, juridinio asmens kodas 302930820, administravimo išlaidoms apmokėti, kol kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą.

26.       Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartimi nutarta bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Webdiscount“ (į. k. 302930820, registracijos (duomenys neskelbtini)) bankroto procesą vykdyti supaprastinta tvarka, bei patvirtinti 1 000 Eur bankroto proceso supaprastinta tvarka administravimo išlaidų sumą.

27.       Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 4 d. nutartimi nutarta atstatydinti Audrių Bandzaitį (sąrašo eilės Nr. N-FA0202) iš likviduojamos dėl bankroto bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Webdiscount“ bankroto administratoriaus pareigų ir nemokumo administratoriumi paskirti MB „Sekmė“, juridinio asmens kodas 304050555, sąrašo eilės Nr. N-JA0286. Nutartis įsiteisėjus. Nemokumo administratorius atstatydintas atsižvelgiant į tai, kad jis 2022 m. gruodžio 1 d. išbrauktas iš Nemokumo administratorių sąrašo.

Dėl ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo

28.       Kasacinio teismo praktikoje dėl dispozityvių bylų išaiškinta, kad teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio (priešieškinio) pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio (priešieškinio) ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2014 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015; kt.). Nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką, peržengiant pareikštus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020 21 punktą).

29.       Taigi, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, ieškovė neturi pareigos nurodyti ieškinio teisinio pagrindo, tačiau bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio faktinis pagrindas ir ieškinio dalykas. Nagrinėjamu atveju, ieškinyje suformuluotas reikalavimas priteisti 4 035 Eur turtinę žalą įmonei, kurią sudaro bankroto byloje teismo patvirtintas 3 035 Eur bazinis atlygis nemokumo administratoriui bei 1 000 Eur teismo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata. Nors ieškinio faktinis pagrindas stokoja loginio nuoseklumo, tačiau ieškovė apeliavo į atsakovės netinkamą įstatyme nustatytų pareigų vykdymą, nurodydamas, kad dėl atsakovės neatsakingos profesinės pareigos – buhalterinės apskaitos paslaugų organizavimo ir vykdymo, nebuvo užtikrintas tinkamas apskaitos dokumentų, apskaitos registrų ir kitos su apskaita susijusios informacijos perdavimas bankroto byloje, bei dėl to nemokumo administratorius negali tinkamai atlikti savo pareigų ir užtikrinti bankroto procedūrų finansavimo arba yra priverstas jas finansuoti savo sąskaita.

30.       Taigi, ieškinio nagrinėjimo ribos buvo aiškiai apibrėžtos, prašant taikyti deliktinę atsakomybę, ir nebuvo remiamasi sutartinių prievolių (ne)tinkamu vykdymu, todėl apeliantės argumentai, kad teismas turėjo svarstyti ir sutartinės atsakomybės (ne)taikymo klausimą, laikytini nepagrįstais.

31.       Deliktinei civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

32.       Kaip minėta, atsakovės neteisėtus veiksmus, ieškovė grindė netinkamu įstatyme nustatytų pareigų vykdymą, apeliuodama į Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas.

33.       Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo (toliau FAĮ, redakcija galiojusi nuo 2017 m. liepos 13 d. iki 2018 m. birželio 1 d.; pavadinimas iš „Buhalterinės apskaitos įstatymas“ pakeistas 2021 m. lapkričio 23 d. Nr. XIV-680 įstatymu, kuriuo Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas Nr. IX-574 išdėstytas nauja redakcija), 21 straipsnyje apibrėžiančiame atsakomybę už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir jų duomenų teikimą, nustatyta, kad tiek už apskaitos organizavimą, tiek už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą, atsako ūkio subjekto vadovas.  FAĮ 19 straipsnyje apibrėžiančiame apskaitos dokumentų, apskaitos registrų saugojimo tvarką, nustatyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą (1 dalis); patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis (2 dalis).

34.       Todėl, apeliantės argumentai, kad už apskaitos registrų saugojimą yra atsakinga paslaugų teikimo sutarties pagrindu tvarkiusi įmonė, prieštarauja nustatytam teisiniam reguliavimui. Nors apeliantė remiasi ir aplinkybe, kad nutraukus paslaugų teikimo sutartį nėra įrodymų pagrindžiančių finansinės apskaitos dokumentų perdavimą įmonei ir/ar kitam paslaugas teikiančiam subjektui, tačiau FAĮ 19 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pasikeičia ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba apskaitos paslaugas teikianti įmonė, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo, ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka ir per nustatytą laikotarpį ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba apskaitos paslaugas teikianti įmonė, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo apskaitos dokumentus, apskaitos registrus ir sudarytas finansines ataskaitas perduoda tvarkyti ūkio subjekto vadovo paskirtam asmeniui.

35.       Taigi, ir aptariamu aspektu už dokumentų perdavimą, taip pat atsakingas ūkio subjekto vadovas. Byloje nėra jokių duomenų pagrindžiančių, kad finansinę apskaitą tvarkiusi atsakovė vengė perduoti kokius nors jos turimus apskaitos dokumentus. Be to, iš byloje pateikto 2017 m. rugpjūčio 17 d. pranešimo dėl sutarties nutraukimo, matyti, kad sutartis buvo nutraukta, ieškovės vadovui tinkamai nevykdant pareigų susijusių su įmonės finansinės apskaitos dokumentų pateikimu.

36.       Apibendrinant darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovė pažeidė kokias nors jai teisiniu reguliavimu nustatytas pareigas, todėl nėra ir pagrindo konstatuoti, kad atsakovė atliko kokius nors neteisėtus veiksmus civilinės atsakomybės taikymo prasme.

37.       Be to, konstatuotina, kad ieškovė neįrodė ir žalos dydžio. Kaip minėta, žalos dydis ieškinyje grindžiamas teismo nemokumo administratoriui nustatytu baziniu atlygiu ir administravimo išlaidų sąmata.

38.       Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau JANĮ) 73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto proceso administravimo išlaidas sudaro  bazinis atlygis už bankroto proceso administravimą nemokumo administratoriui ir kitos detalizuos išlaidos, reikalingos bankroto procesui administruoti. JANĮ 77 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bazinis atlygis už bankroto proceso administravimą nemokumo administratoriui išmokamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka, proporcingai atliktų darbų apimčiai. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad, siekdamas administravimo išlaidų atlyginimo, administratorius privalo įrodyti, kad tam tikros jo patirtos išlaidos atitinka tam tikras kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti. Įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, siekiančiam tokių išlaidų atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011; 2018 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-148-219/2018 53 punktą).

39.       Taigi, žalos dydis susijęs su bazinio atlygio nemokumo administratoriui išmokėjimu, turi būti pagrįstas atliktų bankroto procedūrų apimtimi ir nustatyta bazinio atlygio išmokėjimo tvarka. Šiuo gi atveju, iš bankroto bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartimi nusprendus bankroto procesą vykdyti supaprastinta tvarka, iki ieškinio pareiškimo nebuvo priimta teismo nutartis, išmokėti nemokumo administratoriui visą jam nustatytą bazinį atlygį (JANĮ 77 straipsnio 4 dalis, 68 straipsnio 3 dalis). Kiek žalos dydis susijęs su administravimo išlaidomis reikalingomis bankroto procesui administruoti, tai pastarasis turi būti pagrįstas faktiškai patirtomis išlaidomis, nes pagal aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, teismo nustatoma administravimo išlaidų sąmata nėra preziumuojama, kad tokios išlaidos faktiškai ir bus patirtos. Be kita ko, JANĮ 99 straipsnio 3 dalies 2 punkte, nustatyta, kad galutinėje bankroto ataskaitoje turi būti nurodoma ir visų bankroto proceso administravimo išlaidų suma. Nagrinėjamu atveju, apskritai jokie duomenys apie faktiškai patirtas administravimo išlaidas nebuvo pateikti.

40.       Apibendrinant nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad nemokumo administratorius pareikštu ieškiniu, nei įrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, nei pagrindė prašomos priteisti žalos dydį, bei kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė neįrodė, kad tarp atsakovės veiksmų ir prašomos priteisti žalos yra priežastinis ryšys. Taigi, nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų ieškinys pagrįstai buvo atmestas.

41.       Pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje yra nurodyta, kad administratoriaus patiriama dėl įmonės likvidavimo žala negali būti laikoma bankrutuojančios įmonės patiriama žala, taigi šiuo atveju ieškinys dėl administravimo išlaidų priteisimo pareikštas netinkamos ieškovės (CPK 45 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-313/2018, 29 punktas). Nors nurodyti kasacinės instancijos teismo išaiškinimai pateikti aiškinat galiojusio Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalies nuostatų taikymą, tačiau pastarieji taikytini tuo aspektu, kad nepamokėtos bankroto proceso administravimo išlaidos yra nemokumo administratoriaus patiriama žala, bet ne bankrutuojančios įmonės patiriama žala.    

Dėl teismo paskirtos baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

42.       Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje nurodė, kad nagrinėdamas atsakovės procesinį prašymą dėl 4 000 Eur baudos skyrimo ieškovės atstovui, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad: 1) ieškovė neįrodė nė vienos iš trijų būtinųjų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, kurias jai teko procesinė pareiga įrodyti (neteisėtų veiksmų, žalos (nuostolių) ir priežastinio ryšio); 2) ieškovei atstovauja nemokumo administratorius, t. y. savo srities profesionalas. Teismas sprendė, kad viena vertus, ieškovės atstovas galėjo ir turėjo žinoti, jog reiškiami ieškinio reikalavimai yra teisiški nepagrįsti, akivaizdžiai neatitinka norminiuose teisės aktuose įtvirtintų būtent juridinio asmens valdymo organų (o ne buhalterines paslaugas teikiančio ar juolab prieš pakankamai ilgą laiką tokių paslaugų teikimą nutraukusio asmens) pareigų ir atsakomybės išsaugojant ir (arba) administratoriui pateikiant įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. Kita vertus, teismas atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės atstovas, nors ir pareiškęs bei palaikęs aiškiai nepagrįstą ieškinį, tačiau bylos nagrinėjimo nevilkino, byla išnagrinėta viename teismo posėdyje, taip pat atsižvelgdamas į atsakovės teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, sprendė, kad baudos, kaip procesinės sankcijos, sudrausminimo tikslus atitiktų 400 Eur dydžio baudos skyrimas, kurios po 50 proc. procentų priteisiama valstybei ir atsakovei (CPK 95 straipsnio 1, 2 dalys).

43.       Apeliaciniame skunde apeliantė su teismo išvadomis šioje dalyje nesutinka, nurodydama, kad aukštesniosios instancijos teismas jau kartą buvo panaikinęs jo sprendimą įpareigoti ieškovę pateikti užstatą pagal CPK 95 straipsnio 3 dalį, dėl galimo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis; teismas nubaudė ieškovės atstovą už tai, kad jis turėdamas teisę pasirinkti teisių gynimo būdą, ja pasinaudojo, nepaisydamas atsakovės reikalavimo ir teismo siūlymo pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu; nagrinėdamas ginčą iš esmės, užuot atmetęs jį kaip pareikštą netinkamam atsakovui, teismas netiesiogiai pripažino ieškovės teisę į tokį teisių gynimo būdą, todėl buvo nenuoseklus skirdamas už tai dar ir baudą kaip už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

44.       Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2022 m. kovo 25 d. nutartimi civilinėje byloje prašymą dėl užstato galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti tenkino iš dalies ir įpareigojo ieškovę ne vėliau kaip per 14 dienų nuo šios nutarties įteikimo dienos sumokėti į Vilniaus miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą 2 000 Eur užstatą galimų atsakovės bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutartimi nutarė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės UAB „Auditas LT“ prašymą įpareigoti ieškovę sumokėti 4 000 Eur dydžio užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti atmesti.

45.       Taigi, apeliantas nepagrįstai teigia, kad byloje yra priimtas aukštesnės instancijos teismo procesinis sprendimas, kuriuo pasisakyta dėl ieškovės atstovo (ne)piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, nes byloje buvo sprendžiama dėl bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo klausimo, bet ne dėl procesinių sankcijų taikymo.

46.       CPK 95 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad teismas nustatęs, jog dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.  

47.        CPK 5 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis).

48.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-403/2022, 40 punktas). Kreipdamasis į teismą asmuo turi pagrįsti savo teisinį suinteresuotumą, t. y. nurodyti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę ar teisėtą interesą, dėl kurio jis kreipiasi į teismą. Asmens pateiktas ieškinys, nesusijęs su jo subjektinių teisių gynimu, teismuose nenagrinėtinas, išskyrus aiškiai įstatymuose nustatytus atvejus (subjektai, ginantys viešąjį interesą įstatymo pagrindu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-421/2020, 17 punktas).

49.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, 63 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017, 65 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

50.       Nagrinėjamu atveju, iš pirmosios instancijos teismo motyvų seka, kad bauda buvo paskirta atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neįrodė ieškinio ir nepakankamą nemokumo administratoriaus teisinio reguliavimo išmanymą. Nors, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nemokumo administratorius, kaip savo srities profesionalas turi išmanyti su jo veikla susijusį teisinį reguliavimą, tačiau darytina išvada, kad CPK 95 straipsnio nuostatos nėra susijusios su sankcijų taikymu dėl nepakankamo teisinio išprusimo ir/ar ieškinio neįrodymu.

51.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės atstovas būdamas likviduojamos dėl bankroto įmonės nemokumo administratorius turi teisę reikšti materialinius reikalavimus dėl neapmokėtų bankroto proceso išlaidų atlyginimo ir tuo yra pagrindžiamas jo teisinis suinteresuotumas. Todėl šiuo atveju nors ir konstatuota, kad subjektinės teisės gynimas stokoja teisinio ir faktinio pagrįstumo, tačiau savaime tai nelemia išvados, kad yra objektyvus pagrindas taikyti CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatytą baudą. Todėl, pirmosios instancijos teismo pritaikytos procesinės sankcijos naikintinos.             

Dėl procesinės bylos baigties 

52.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, vadovavosi aktualia teismų praktika ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

53.       Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo procesinių sankcijų panaikinimas nėra susijęs su materialinių reikalavimų visišku atmetimu, todėl nors teismo sprendimas šioje dalyje naikinamas, tačiau laikytina, kad atmestų materialinių reikalavimų apimtis nesikeičia, t. y. apeliacinis skundas atmetamas pilna apimtimi.  

Dėl bylinėjimosi išlaidų

54.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

55.       Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliantei neatlygintinos. Atsakovė, iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė duomenų susijusių su jos patirtomis bylinėjimosi išlaidomis apeliacinės instancijos teisme, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

apeliantės (atsakovės) likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Webdiscount“, atstovaujamos nemokumo administratorius Audriaus Bandzaičio, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 7 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 7 d. sprendimo dalį kuria nuspręsta skirti nemokumo administratoriui Audriui Bandzaičiui, a. k. (duomenys neskelbtini) 400 (keturių šimtų) Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 200 (du šimtus) Eur šios baudos sumokant valstybei ir 200 (du šimtus) Eur šios baudos sumokant atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Auditas LT“, j. a. k. 300107343.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.