Administracinė byla Nr. I-4126-629/2012

(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02188-2012-7)

Procesinio sprendimo kategorija 28, 74.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudos Arlauskienės, Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Litesko“ atstovui advokatui Ruslanui Černiauskui, atsakovės Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovėms Vilmai Skinderytei ir Raimondai Ragelytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Litesko“ skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

Pareiškėja UAB „Litesko“ (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–19) kreipėsi į teismą, prašydama:

1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovė) 2012 m. liepos 24 d. nutarimus: Nr. O3-192 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Alytaus energija“,  Nr. O3-194 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Palangos šiluma“, Nr. O3-197 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje“, Nr. O3-198 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ Sargėnuose“ (toliau – ir 2012 m. liepos 24 d. Nutarimai);

2) įpareigoti Komisiją „Litesko“ filialams „Alytaus energija“, „Palangos šiluma“ bei „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje ir Sargėnuose, laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo, iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį (Gkv) bei, atsižvelgiant į tai nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Litesko“ karšto vandens kainų dedamąsias.

Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su prašymu ištirti, ar Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 39 p. ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 19 str. 2 d., Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 32 str. 2 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.76 str., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 ir 8 str., teisinės valstybės principui bei teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2010 m. gegužės 1 d. ji buvo įpareigota ir pradėjo vykdyti naują papildomą, valstybės reguliuojamą karšto vandens tiekimo vartotojams veiklą (tapo ir karšto vandens tiekėju). Vadovaujantis Metodika, pareiškėjos filialai atsakovei pateikė karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo projektus, kuriuos išanalizavęs Komisijos Kainų ir investicijų skyrius Komisijai pateikė pažymas, kuriose, apskaičiuodamas planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, taikė tik 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Šis dydis buvo parinktas vietoje pareiškėjos nurodytų faktinių karšto vandens netekčių dydžių. Pasak pareiškėjos, pažymose nurodytos karšto vandens netektys (5 proc.) neatitinka pačios Komisijos pripažįstamų faktinių netekčių Savivaldybių daugiabučiuose, todėl Komisijos atliekami planuojamo realizuoti (parduoti) karšto vandens kiekių skaičiavimai yra visiškai nepagrįsti, dirbtinai padidinti, prieštaraujantys Metodikos ir aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms.

UAB „Litesko“ nuomone, Komisijos 2012 m. liepos 24 d. Nutarimai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes jie buvo priimti vadovaujantis neteisėtai pritaikytu 5 proc. leistinų karšto vandens netekčių dydžiu. Pareiškėjos teigimu, 2012 m. liepos 24 d. Nutarimai pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus, nes daro žalą UAB „Litesko“ turtiniams interesams ir užkerta kelią tinkamam karšto vandens tiekėjo funkcijų vykdymui. Be to, pareiškėjos įsitikinimu, 2012 m. liepos 24 d. Nutarimai savo turiniu prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., Energetikos įstatymo 19 str. 2 d., CK 4.76 str., Metodikos 33, 39 p. bei VAĮ 3 str. ir 8 str.

Pažymėjo, kad 5 ir 10 proc. leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai, tačiau šiuo metu minėtų savivaldybių teritorijose absoliučios daugumos esančiuose butuose pačių vartotojų nuo 1997 m. įrenginėti karšto vandens apskaitos prietaisai yra pilnai nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti arba jų iš viso nėra įrengta, todėl, pareiškėjos įsitikinimu, vadovaujantis įstatymų nuostatomis ir Metodikos 33, 39 p., tokiu atveju karšto vandens kainų skaičiavimuose turi būti taikomos faktinės netektys.

Nurodė, kad Komisijai yra gerai žinoma aplinkybė, kad kol kas pareiškėjos veiklos teritorijose esančių daugumoje vartotojų butų dar nėra įrengta tiekėjui priklausančių apskaitos prietaisų, tačiau nustatydama karšto vandens kainų dedamąsias, atsakovė padarė prielaidą, kad daugumoje savivaldybių teritorijose esančių butų jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga, todėl Komisijos vadovavimasis tikrovės akivaizdžiai neatitinkančiomis aplinkybėmis aiškiai prieštarauja VAĮ 3 ir 8 str. nuostatoms. Paaiškino, kad UAB „Litesko“ planuoja 2012–2014 m. atlikti milijonines investicijas, įrengiant visų vartotojų butuose karšto vandens apskaitos prietaisus su nuotoline duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, tačiau esant tokiam Komisijos formuojamam karšto vandens tiekimo veiklos reguliavimui, nepadengiančiam būtinųjų šios veiklos vykdymo sąnaudų, kredito institucijos neskolina lėšų pareiškėjai. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju karšto vandens kainos dedamosios yra nustatytos nesilaikant teisės aktų reikalavimų, įstatymų viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo suteikta valdžia bei proporcingumo, t. y. fundamentalių teisinių principų. Nurodė, kad, net jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėjui yra taikomas Metodikos 39 p., karšto vandens netektys turi būti nustatomos taikant 10 proc., o ne 5 proc. ribą.

Taip pat pabrėžė, jog Metodikos 39 p. turėtų būti aiškinamas taip, kad į karšto vandens kainą leidžiama įskaičiuoti ne tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, bet ir sąnaudas, susidariusias dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartotojo karšto vandens. Pažymėjo, kad priėmus 2012 m liepos 24 d. Nutarimus susidaro diskriminacinė situacija, nes, nors pareiškėja dar nėra visiškai įrengusi nuotolinės karšto vandens parodymų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, jai iškart pritaikomas 5 proc. netekčių normatyvas ir į kainą įskaičiuojama tik dalis nuotolinės įrangos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudų, kai kitiems karšto vandens tiekėjams, kurie nėra įsirengę nuotolinės nuskaitymo sistemos, taikomos didesnės 10 proc. netektys ir įskaičiuojamos darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudos. Todėl minima situacija prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 str.

Pažymėjo, jog teisės aktais negalima numatyti verslo subjektams pareigos vykdyti veiklą, kuri yra akivaizdžiai nuostolinga, prieštarauja juridinio asmens interesams, pažeidžia jo teisėtus lūkesčius. Valstybės reguliuojamos kainos ir tarifai (į juos įtraukiamos būtinos sąnaudos) turi užtikrinti tinkamą konkrečios reguliuojamos veiklos vykdymą. Nesant atitinkamo teisinio reguliavimo, reikalauti, kad be jokio pereinamojo laikotarpio, nenustačius nei tokių darbų finansavimo šaltinio, nei techninės bazės, šimtuose tūkstančių savivaldybių teritorijose esančių daugiabučių namų butų įvyktų karšto vandens tiekėjui priklausančių metrologiškai patikrintų karšto vandens skaitiklių su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema keitimas, yra neįmanoma. Pabrėžė, kad pareiškėjos faktiškai patirtos būtinosios išlaidos liks nepadengtos. Dėl tokio būtino paruošti ir planuojamo realizuoti karšto vandens kiekių skaičiavimo mechanizmo UAB „Litesko“ ne tik negaus jokio normatyvinio pelno, bet ir patirs net 613,4 tūkstančių litų nuostolį. Nurodė, kad nustatant karšto vandens netektis, turi būti naudojami lyginamieji rodikliai tik tų karšto vandens tiekėjų, kurie karšto vandens tiekėjais tapo tik nuo 2010 m. gegužės 1 d., tačiau Komisija, pažeisdama Metodikos 34 p. nuostatas, tokios analizės neatliko. Akcentavo, kad neneigia ir nevengia karšto vandens tiekėjui numatytų pareigų daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą, tačiau pareiškėja be jokio pereinamojo laikotarpio iškart užtikrinti visų minėtų prievolių įgyvendinimą neturi jokių galimybių.

Atsakovė Komisija atsiliepime (b. l. 107–121) pareiškėjos skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės teigimu, pareiškėja, išskirdama kaip prioritetą būtinųjų sąnaudų padengimo principą, pamiršta apie mažiausių sąnaudų principo egzistavimą, kuris suponuoja pareigą Komisijai, įgyvendinant reguliuojamų kainų politiką, sudaryti sąlygas karšto vandens tiekėjams vykdyti jų veiklą kuo efektyviau bei ekonomiškiau, taip užtikrinant kitai santykių šaliai – karšto vandens vartotojams, kokybišką paslaugos teikimą pagrįstomis kainomis. Pabrėžė, kad Metodikos 39 p. nustatytos leistinos 10 arba 5 proc. karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, kad karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas vandens netektis. Paaiškino, jog Komisija, įvertinusi Šilumos ūkio įstatyme reglamentuotus tikslus, savo diskrecijos ribose pasirenka tinkamiausią (optimaliausią) abiejų šilumos ūkio subjektų interesų derinimo variantą, kuris užtikrintų minėtų tikslų įgyvendinimą.

Pasak atsakovės, Metodikoje nėra numatyta, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos (10 ar 5 proc.) gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne ir ar jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui, ar vartotojui. Be to, pasak Komisijos, dabartinis įstatyminis reglamentavimas suponuoja pareigą karšto vandens tiekėjui sutvarkyti apskaitą daugiabučiame name (tiek šilumos, tiek karšto vandens), o to neįgyvendinus – pačiam atsakyti už nuostolių atsiradimą / prisiimti atsakomybę.

Komisijos teigimu, pagal Metodikos 39 p. faktinės netektys gali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą tik tada, kai jos yra mažesnės nei leistinos. Paaiškino, kad tiek būtinas paruošti vandens kiekis, kuris turi įtakos pagal Metodikos 39 p. skaičiuojamam planuojamo realizuoti karšto vandens kiekiui, tiek ir būtinosios karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudos yra nustatomas atsižvelgiant į planuojamus veiklos pasikeitimus, todėl atsakovė, skaičiuodama planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį ir taikydama leistinas 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vadovavosi pareiškėjos karšto vandens kainos dedamųjų projektų aiškinamuosiuose raštuose pateikta informacija, kad pareiškėja planuoja per tris metus daugiabučių namų vartotojams įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą. Pažymėjo, kad teisingo ir savalaikio karšto vandens suvartojimo deklaravimo užtikrinimo sąnaudos pagal Metodiką yra priskiriamos būtinosioms sąnaudoms ir jos yra įskaičiuojamos į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją. Kadangi pareiškėja karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją įskaičiuotos minėtos sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos. Taigi sąnaudos, leidžiančios karšto vandens tiekėjui užtikrinti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimo deklaravimą, yra įskaičiuotos į karšto vandens kainą, o karšto vandens tiekėjas iš karšto vandens kainos pastoviosios dedamosios gaunamas pajamas turi panaudoti pagal paskirtį – užtikrinti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimą ir tokių būdu sumažinti karšto vandens netektis. Atkreipė dėmesį, kad Metodikos 39 p. leidžia į karšto vandens kainą įskaičiuoti tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos. Sąnaudos, susidariusios dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartotojo karšto vandens, nepripažįstamos būtinosiomis ir į karšto vandens kainą negali būti įskaičiuotos. Be to, atsakovės teigimu, pareiškėjos teiginys, kad karšto vandens tiekimo veikla jai yra nauja, neatitinka tikrovės, nes pareiškėjos filialams karšto vandens kainos dedamosios jau buvo nustatytos ir ankstesniais Komisijos nutarimais.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos UAB „Litesko“ atstovas advokatas Ruslanas Černiauskas prašė skundą tenkinti, remdamasis jame nurodytais argumentais.

Teismo posėdžio metu atsakovės Komisijos atstovės prašė skundą atmesti, remdamosi atsiliepime nurodytais argumentais.

Skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2012 m. liepos 24 d. Nutarimų, kuriais UAB „Litesko“ filialams buvo nustatytos karšto vandens kainų dedamosios, planuojamam realizuoti karšto vandens kiekiui pritaikius 5 proc. vandens netekčių dydį.

Ginčo santykius reglamentuoja Šilumos ūkio įstatymas, Energetikos įstatymas bei Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 patvirtinta karšto vandens kainų nustatymo metodika.

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 9 d. karšto vandens tiekėjas, vadovaudamasis Metodika, parengia ir teikia Komisijai ir (arba) savivaldybės institucijai karšto vandens kainos dedamųjų projektą. Jei karšto vandens tiekėjas yra ir šilumos tiekėjas, realizuojantis ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, arba tiekia karštą vandenį šio šilumos tiekėjo teritorijoje, savivaldybės institucija ne vėliau kaip per 30 dienų teikia Komisijai karšto vandens kainos dedamųjų suderinimo dokumentus ir (ar) pagrįstas pastabas. Komisija, išnagrinėjusi savivaldybės institucijos pastabas arba per 30 dienų jų negavusi, ne vėliau kaip per 15 dienų nustato karšto vandens kainos dedamąsias. Kitiems karšto vandens tiekėjams karšto vandens kainų dedamąsias nustato savivaldybių tarybos.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2012 m. kovo 20 d. raštais Nr. 1.21-199, Nr. 1.21-200, Nr. 1.21-201 ir 2012 m. balandžio 6 d. raštu Nr. 010-02-285 Komisijai pateikė savo filialų „Alytaus energija“, „Palangos šiluma“, „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje ir Sargėnuose karšto vandens kainos dedamųjų projektus (b. l. 26–52).

Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyrius, patikrinęs pareiškėjos pateiktus karšto vandens kainos dedamųjų projektus, savo išvadas užfiksavo 2012 m. liepos 10 d. pažymose Nr. 05-162, Nr. 05-164, Nr. 05-166 ir Nr.05-167 (b. l. 53–76). Šiose pažymose UAB „Litesko“ planuojamam realizuoti vandens kiekiui skaičiuoti buvo pritaikyta 5 proc. karšto vandens netekčių daugiabučių namų tinkluose, susidariusių dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktus karšto vandens kainos dedamųjų projektus ir atsižvelgdama į Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus pažymose išdėstytus siūlymus, priėmė skundžiamus 2012 m. liepos 24 d. nutarimus, kuriais pareiškėjos filialams „Alytaus energija“, „Palangos šiluma“, „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje ir Sargėnuose nustatė karšto vandens kainos dedamąsias, taikant 5 proc. vandens netekčių dydį (b. l. 81, 83, 85–86, 88–89).

Pareiškėja nurodo, kad Metodikos 39 p. prieštarauja Energetikos įstatymo 19 str. 2 d., Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., CK 4.76 str., VAĮ 3, 8 str., teisinės valstybės principui bei teisėtumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo principams, Metodikos neatitikimą minėtosioms teisės aktų normoms iš esmės grindžia tuo, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos turėtų būti taikomos tik tada, kai daugiabučiuose namuose jau yra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausanti, metrologiškai patikrinta apskaitos sistema.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.76 str., kiekvienas bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie patyrė, atlyginimą.

Viešojo administravimo įstatymo 3 str. įtvirtinti viešojo administravimo principai, o minėtojo įstatymo 8 str. – bendrieji reikalavimai, keliami individualiam administraciniam aktui.

Pagal Energetikos įstatymo 19 str. 1 d. energetikos sektoriuje kainos yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos. Kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugų ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar kainų reguliavimo tvarką. Valstybės reguliuojamų kainų reguliavimo principai nustatomi atskirus energetikos sektorius reglamentuojančiuose įstatymuose. Energetikos įstatymo 19 str. 2 d. įtvirtinta, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos energijos išteklių gavybos, energijos gamybos, pirkimo, perdavimo, skirstymo, tiekimo ir šio įstatymo 8 str. 15 d. numatytos išlaidos, įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža, taip pat gali būti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrą ir energijos efektyvumą, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą.

Šilumos ūkio įstatymas reglamentuoja šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę (Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 1 d.). Šio įstatymo tikslai, įtvirtinti 1 str. 2 d., yra: 1) mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; 2) šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją; 3) ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus; 4) didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą; 5) gaminant šilumą, plačiau naudoti vietinį kurą, biokurą ir atsinaujinančiuosius energijos išteklius; 6) mažinti šilumos energetikos neigiamą poveikį aplinkai. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Šilumos kainų nustatymo metodikoje nustatyta tvarka.

Komisijos patvirtinta Metodika nustato karšto vandens kainų dedamųjų skaičiavimo principus, kainodaros reikalavimus ir kainų nustatymo tvarką. Metodikos 3 p. nurodyta, kad karšto vandens kainos grindžiamos nediskriminavimo, būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo, stabilumo, kryžminio subsidijavimo draudimo principais ir sudaro prielaidas įgyvendinti šiuos tikslus: ginti karšto vandens vartotojų teises bei teisėtus interesus (3.1 p.); mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams (3.2 p.); didinti karšto vandens ruošimo ir tiekimo efektyvumą (3.3 p.); užtikrinti pagrįstą karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumą (3.4 p.); skatinti karšto vandens tiekėjus diegti pažangias technologijas (3.5 p.); įteisinti pagrįstą konkurenciją tarp karšto vandens tiekėjų (3.6 p.).

Metodikos 33 p. nustato, kad karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) karšto vandens ruošimo ir pardavimo sąnaudomis. Pagal Metodikos 34 p. karšto vandens tiekimo veiklos efektyvumas bei sąnaudų pagrįstumas vertinamas atliekant lyginamąją analizę, t. y. lyginant tiekėjo veiklą su atitinkamai karšto vandens tiekėjų grupei priklausančių tiekėjų veikla. Lyginamosios analizės rodiklius skaičiuoja Komisija, vadovaudamasi Lyginamosios analizės aprašu. Komisijos įvertinti lyginamosios analizės rodikliai skelbiami viešai. Šie rodikliai yra pagrindas karšto vandens tiekimo veiklos užduotims ir sąnaudoms nustatyti.

Pažymėtina, kad skaičiuojant karšto vandens kainą, būtinas paruošti karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, atsižvelgus į priežastis, lėmusias šio kiekio pasikeitimą ir prognozuojamą geriamojo vandens suvartojimo pasikeitimą. Karšto vandens tiekėjas, pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą, būtino parduoti karšto vandens kiekį apskaičiuoja pagal geriamojo vandens tiekėjo ataskaitinio laikotarpio pateiktus duomenis (Metodikos 37 p.). Pagal Metodikos 39 str. planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis daugiabučiuose namuose esantiems vartotojams nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc. leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc. Planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis kitiems vartotojams nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis.

Pasak pareiškėjos, faktinės pareiškėjos nurodytos karšto vandens netektys 2011 m., kurios turi būti taikomos nustatant UAB „Litesko“ karšto vandens kainas, buvo: filiale „Alytaus energija“ – 8,6 proc.; filiale „Palangos šiluma“ – 13 proc.; filiale „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje – 16,31 proc.; filiale „Marijampolės šiluma“ Sargėnuose – 16,6 proc.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Metodikos 39 p. yra įtvirtintas dviejų faktiškai skirtingų situacijų reglamentavimas, t. y. pirmoji teisės normos dalis reguliuoja karšto vandens tiekimo netekčių nustatymą tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose nėra įrengtos nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, o antroji normos dalis nustato karšto vandens tiekimo netektis tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Lingvistiškai bei sistemiškai analizuojant pirmąją minėtosios normos dalį, matyti, kad tais atvejais, kai nėra įrengtų nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemų, karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose gali būti ne didesnės kaip 10 procentų, t. y. šiuo atveju yra nustatyta viršutinė karšto vandens netekčių riba, kuri gali būti mažesnė, tačiau negali viršyti 10 proc. Kaip minėta, Energetikos įstatymo 19 str. 1 d. įtvirtinta, kad energetikos sektoriuje yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos kainos, o kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugas ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar reguliavimo tvarką. Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 9 d. nurodyta, kad karšto vandens kainos dedamąsias nustato Komisija. Atlikus minėtųjų teisės normų analizę, darytina išvada, kad Komisijai, neviršijant Metodikos 39 p. įtvirtintos 10 proc. ribos, yra suteikta kompetencija nustatyti faktinę karšto vandens netektį konkrečiu atveju. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Metodikos 39 p. yra įtvirtinta ir antroji taisyklė, numatanti, kad ne didesnės kaip 5 proc. karšto vandens netektys, gali būti nustatomos tik tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skundą grindžia aplinkybėmis, kad Metodikos 39 p. įtvirtina taisyklę, jog 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai, o tų savivaldybių teritorijoje, kuriose esančių butų gyventojai apskaito karštą vandenį savo pačių įsirengtais, nusidėvėjusiais, metrologiškai nepatikrintais apskaitos prietaisais arba tokių prietaisų iš viso neegzistuoja, karšto vandens kainų skaičiavimuose turi būti taikomas faktinis netekčių dydis.

Pažymėtina, kad Metodikoje nėra nustatyta, jog leistinos karšto vandens netekčių ribos gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys yra ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne, ir nepriklausomai nuo to, kam (karšto vandens tiekėjui ar vartotojui) nuosavybės teise jie priklauso. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, Metodikos 39 p., numatantis leistinas 5 ir 10 proc. netektis, šio ginčo apimtyje atitinka Šilumos ūkio įstatymo numatytus tikslus mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas teisės normas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz. administracinės bylos Nr. A444-1359/2011, Nr. A-261-1651/2012) bei aukščiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad jai nekyla abejonių dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 p. teisėtumo, todėl nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šio norminio administracinio teisės akto teisėtumo. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 str. nuostata, teisėjų kolegija pažymi, kad kreipimasis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams yra (individualią) bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl teismas nėra saistomas proceso šalies argumentų, kuriais grindžiamas būtinumas kreiptis dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nustatymo.

Dėl pareiškėjo prašymo skirti ekspertizę teismas pažymi, kad ABTĮ 62 str. 1 d. nurodyta, jog, jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda daryti ekspertizę atitinkamai ekspertės įstaigai. Teisėjų kolegija sistemiškai įvertusi prašyme skirti ekspertizę pateiktus klausimus, daro išvadą, kad iš esmės keliami klausimai yra susiję su ekonominio tikslingumo vertinimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs (pvz. administracinė byla Nr. A444-1359/2011, A502-75/2009), kad teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymų yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo funkcija, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Komisija neprivalo vadovautis išimtinai tik pareiškėjo pateiktais duomenimis, turi teisę vertinti pateiktus duomenis, jų teisingumą ir pagrįstumą. Taigi, atsižvelgdama į ABTĮ 3 str. 2 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1651/2012) bei į tai, kad iš esmės ekspertinis vertinimas yra susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis klausimas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai.

Taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d. teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl nagrinėjamu atveju teismas nevertina pareiškėjos argumentų dėl nuostolių, kuriuos pareiškėja patiria dėl 2012 m. liepos 24 d. Nutarimų.

Taigi darytina išvada, kad Komisija, neperžengdama jai suteiktos kompetencijos ribų, įvertinusi faktinių aplinkybių visumą, pagrįstai priėmė byloje skundžiamus 2012 m. liepos 24 d. Nutarimus, pastarieji yra teisėti bei pagrįsti, todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdama į tai, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

n u s p r e n d ž i a :

Atmesti pareiškėjos UAB „Litesko“ skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                           Milda Vainienė

Liuda Arlauskienė

Liudmila Zaborovska