Civilinė byla Nr. e3K-3-457-684/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02255-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2; 2.1.5.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. H. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. H. ieškinį atsakovui bankui akcinei bendrovei „Luminor Bank“ (banko akcinės bendrovės „Nordea Bank“ teisių perėmėjui), dalyvaujant trečiajam asmeniui E. G., dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino pradžią ir praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo (toliau – ir Bankas) 759 767,17 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metines procesines palūkanas, įskaityti priteistą žalos atlyginimą į Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1266-565/10 atsakovo naudai priteistas iš ieškovės lėšas. 
3. Ieškovė nurodė, kad 2005 m. birželio 7 d. ieškovė, atstovaujama trečiojo asmens (buvusio sutuoktinio), ir Bankas sudarė būsto kreditavimo sutartį, pagal kurią Bankas įsipareigojo ieškovei suteikti 172 681 Eur būsto kreditą, kurio paskirtis – žemės sklypo pirkimas ir namo statyba. 2006 m. balandžio 5 d. tarp trečiojo asmens atstovaujamos ieškovės ir Banko buvo sudarytas papildomas susitarimas, kad suteiktas kreditas didinamas iki bendros 703 777 Eur kredito sumos ir ši papildoma suma skirta gyvenamųjų namų statybai ginčo žemės sklype. Tinkamas ieškovės įsipareigojimų įvykdymas buvo užtikrintas ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto įkeitimu.
4. Kredito lėšas naudojo trečiasis asmuo, kuris ir buvo faktinis kredito gavėjas. Nors suteiktas kreditas buvo tikslinis, tačiau Bankas nekontroliavo kredito lėšų naudojimo. Taip trečiajam asmeniui buvo sudarytos sąlygos iššvaistyti beveik pusę išduoto kredito sumos. Ieškovei nevykdant įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį, 2008 m. gegužės 8 d. Bankas sutartį vienašališkai nutraukė. Bankas įkeistą ieškovės turtą realizavo už pernelyg žemas kainas. Realizavus įkeistą turtą gautų lėšų nepakako Banko reikalavimams patenkinti, todėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimu atsakovo naudai iš ieškovės priteista 759 767,17 Eur, iš trečiojo asmens – 171 693,47 Eur. Ieškovės nuomone, Bankas parengė kredito sutartį pažeisdamas pareigą veikti geriausiais kliento interesais, pažeidė atsakingo skolinimo principą, vertindamas ieškovės mokumą, įsivėlė į interesų konfliktą, pažeidė pareigą kontroliuoti kredito panaudojimą, neprotingai realizavo įkeistą turtą, todėl privalo atlyginti ieškovės patirtą žalą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nurodė, kad ieškovė ir Bankas 2005 m. birželio 7 d. sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 05/06/5 8J (toliau – Kredito sutartis), pagal kurią Bankas suteikė ieškovei kreditą žemės sklypui pirkti ir namui šiame sklype statyti. Kredito sutartį ieškovės vardu ir interesais sudarė ieškovės išduoto įgaliojimo pagrindu jos buvęs sutuoktinis trečiasis asmuo. Įgaliojimas buvo atšauktas 2008 m. sausio 25 d. Kredito sutartis buvo pakeista 2005 m. gruodžio 1 d. papildomu susitarimu Nr. BKP 05/12/15J ir 2006 m. balandžio 5 d. papildomu susitarimu Nr. BKP 06/04/42J. Kredito sutarties ir jos vėlesnių pakeitimų įvykdymas buvo užtikrintas: 1) trečiojo asmens (buvusio ieškovės sutuoktinio) laidavimu pagal 2005 m. birželio 7 d. laidavimo sutartį Nr. LBK 05/06/30J; 2) nekilnojamojo turto, priklausančio ieškovei ir kitiems asmenis, įkeitimu pagal 2005 m. birželio 7 d. ir 2006 m. balandžio 5 d. hipotekos lakštus.  
7. Teismas nustatė, kad Bankas nuo 2008 m. gegužės 23 d. vienašališkai nutraukė Kredito sutartį, nes ieškovė netinkamai vykdė prievoles pagal Kredito sutartį. Nutraukęs Kredito sutartį Bankas pradėjo skolos išieškojimo veiksmus. Ieškovės skola pagal Kredito sutartį Bankui priteista Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėjo 2009 m. vasario 12 d. nutartimi ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimu.
8. Ieškovės teigimu, Bankas parengė Kredito sutartį, pažeisdamas pareigą veikti geriausiais kliento interesais, įsivėlė į interesų konfliktą, nekontroliavo išduoto kredito panaudojimo, dėl to trečiasis asmuo iššvaistė beveik pusę pagal Kredito sutartį išduoto kredito sumos, lėšas naudodamas savo tikslams. Ieškovės nuomone, Bankas padarė žalą neprotingai realizuodamas įkeistą turtą, pažeidė atsakingo skolinimo principą vertindamas ieškovės mokumą. Teismas šiuos argumentus pripažino nepagrįstais.
9. Teismas nurodė, kad ieškovė ieškinyje žalą sieja su 2005–2006 m. Kredito sutarties (su pakeitimais) sąlygomis, 2005–2008 m. kredito lėšų panaudojimu, 2008 m. jos siūlymų parduoti įkeistą turtą netenkinimu. Teismas konstatavo, kad nurodytos aplinkybės ieškovei buvo ir galėjo būti žinomos jų atsiradimo metu, o ieškinys yra pareikštas 2015 m. lapkričio 11 d., t. y. akivaizdžiai praleidus 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad ieškinys turi būti atmestas ir dėl praleisto ieškinio senaties termino, kurį Bankas prašo taikyti.
10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. kovo 16 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.
11. Kolegija nurodė, kad ieškovė ieškinį grindė keliais pagrindais: 1) Bankas kreditavimo sutartį parengė pažeisdamas pareigą veikti geriausiais kliento interesais ir įsivėlė į interesų konfliktą; 2) Bankas pažeidė pareigą kontroliuoti kredito panaudojimą; 3) Bankas padarė žalą neprotingai realizuodamas jam įkeistą ieškovei priklausantį turtą; 4) Bankas pažeidė atsakingo skolinimo principą vertindamas ieškovės mokumą. Kiekvienu iš nurodytų pagrindų prašomas priteisti žalos atlyginimo dydis yra skirtingas. Pagal ieškinį 1 ir 4 pagrindais žalos atlyginimas sudaro 759 767,17 Eur; 2 pagrindu – 331 628,86 Eur; 3 pagrindu – 297 768,48 Eur. Ir nors ieškovė ieškiniu prašė iš atsakovo priteisti 759 797,17 Eur žalos atlyginimą, kuris nėra atskirų reikalavimų suma, bet reikalavimas grąžinti į padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo (restitucija), kolegija sprendė, kad kiekvienas iš ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimo atlyginti žalą pagrindų yra savarankiškas, todėl dėl kiekvieno iš nurodytų ieškinio pagrindų ieškinio senaties termino eiga skaičiuotina atskirai.
12. Kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos duomenis, reikšmingus ieškinio senaties termino eigai nustatyti, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškinys pareikštas žymiai praleidus sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.
13. Kolegija nurodė, kad Kredito sutartis ir papildomi susitarimai dėl sutarties sąlygų pakeitimo buvo sudaryti 2005–2007 metų laikotarpiu. Būtent nurodytu laikotarpiu atsakovas vertino ieškovės mokumą, suteikė kreditą. Aplinkybė, kad Bankas, neva esant interesų konfliktui, pažeisdamas kliento interesus ir atsakingo skolinimo principus, ieškovei suteikė jos mokumo padėties (pajėgumo) neatitinkančio dydžio kreditą, ieškovei turėjo būti aiški jau sudarant sandorius ir pagal juos gaunant kreditą. Kolegija sprendė, kad ieškinio senaties terminas dėl šio reikalavimo pagrindo prasidėjo vėliausiai 2008 metais ir atitinkamai baigėsi 2011 metais.
14. Kolegija nurodė, kad sprendžiant dėl reikalavimo atlyginti žalą, pareikšto tuo pagrindu, jog Bankas pažeidė pareigą kontroliuoti kredito panaudojimą, ieškinio senaties termino eigai reikšminga tai, kad visos kredito lėšos (suteiktos tiek Kredito sutartimi, tiek susitarimais dėl jos pakeitimo) ieškovei buvo perduotos 2005–2008 metų laikotarpiu. Įvertinus aplinkybę, jog visos paskolos lėšos buvo pervestos į ieškovės sąskaitą banke, iš kurios vėliau pačios ieškovės paskirstytos, spręstina, jog ieškinio senaties termino dėl šio reikalavimo pagrindo eiga prasidėjo 2008 metais.
15. Dėl savarankiško reikalavimo atlyginti žalą pagrindo, kuriuo remdamasi ieškovė tvirtina, kad patyrė žalą dėl atsakovo veiksmų šiam neprotingai realizuojant įkeistą ieškovės turtą taikytino ieškinio senaties termino eigos ieškovė nurodė, kad, Bankui priimant sprendimą neleisti parduoti įkeisto turto ieškovės pasiūlytiems asmenims, ieškovė žalos dar nebuvo patyrusi (nuostoliai dėl turto pardavimo kilo vėliau – turtą pardavus iš varžytynių). Spręsdama dėl senaties termino eigos skaičiavimo, kolegija nesutiko su tokiais ieškovės argumentais.
16. Kolegija nurodė, kad atsakingo už žalą asmens ar tikslaus žalos dydžio nežinojimas nedaro įtakos ieškinio senaties eigai. Kolegijos vertinimu, sutikimas su ieškovės pozicija reikštų, kad reikalavimui pagal šį pagrindą ieškinio senaties termino eiga neprasidėjo iki šiol (parduotas ne visas įkeistas turtas, o skola Bankui didėja kasdien). Kolegija nurodė, kad, Bankui vienašališkai nutraukus kredito sutartį, ieškovė tiesiogiai bei per kitus suinteresuotus asmenis 2008 metais kreipėsi į Banką siūlydama (prašydama) įkeistą turtą parduoti jos (ieškovės) nurodytiems asmenims. Kolegijos vertinimu, ieškinio senaties termino eigos pradžia dėl šio ieškovės reikalavimo prasidėjo Bankui nesutikus su šiais ieškovės siūlymais, t. y. 2008 metų pabaigoje. Ieškovė nuosekliai aiškino dar 2008 metais pastebėjusi akivaizdžius finansinės krizės požymius ir suvokusi, kad nekilnojamojo turto kainos netrukus kris. Tai, pasak ieškovės, ir paskatino ją kreiptis į atsakovą, siūlant įkeistą turtą parduoti operatyviai ir ekonomiškai. Kolegijos vertinimu, gavusi neigiamą Banko atsakymą (nesulaukusi laukto bendradarbiavimo), ieškovė suvokė (arba turėjo suvokti) apie savo teisių suvaržymą, ji neturėjo pagrindo tikėtis, kad tokie Banko veiksmai bus nutraukti. Todėl ieškinio senaties termino dėl šio reikalavimo pagrindo eiga laikytina prasidėjusia 2008 metais ir pasibaigusia 2011 metais. 
17. Kolegija nurodė, kad faktinės aplinkybės, individualizuojančios ieškovės asmenybę (sutarties sudarymo metu ji buvo 39 metų amžiaus, sutarties nutraukimo metu – 41 metų amžiaus, išsiskyrusi, ūkininkė, ginčui aktualiu metu dirbo Norvegijos įmonėje, Oslo universiteto doktorantė), leidžia ieškovei taikyti didesnius suvokimo dėl tokių sandorių sudarymo, jų vykdymo, galinčių atsirasti pasekmių numatymo standartus. Tikėtina, kad Banko veiksmų sukelti teisių pažeidimai ieškovei buvo ir turėjo būti žinomi (suvokiami) netrukus po jų atlikimo. Kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškinys šioje byloje pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą.
18. Ieškovės nuomone, pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą sudaro aplinkybės, jog ieškovė gyvena užsienio valstybėje, ginčui reikšmingus veiksmus jos vardu atliko trečiasis asmuo, ieškiniui pareikšti svarbios aplinkybės paaiškėjo vėliau, ikiteisminis tyrimas trečiojo asmens atžvilgiu vyko ilgai, ji neturėjo lėšų bylinėtis su trečiuoju asmeniu ir atsakovu.
19. Kolegija nustatė, kad ieškovė pagal jos nurodomas aplinkybes apie atliktus (atliekamus) neteisėtus veiksmus galėjo sužinoti netrukus po šių veiksmų atlikimo. Atsiradus įtarimų dėl daromų pažeidimų, ji turėjo nedelsdama imtis priemonių reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir priimti sprendimą dėl savo teisių gynimo. Ta aplinkybė, jog ikiteisminis tyrimas vyko lėtai, nepateisina pačios ieškovės pasyvumo, net ir atsižvelgiant į tai, kad jos gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje. Ieškovė pati pasirinko sau priimtinus teisių gynimo būdus, todėl ta aplinkybė, kad jie nedavė laukto rezultato, nesudaro pagrindo atnaujinti smarkiai praleistą ieškinio senaties terminą. Ieškovės argumentai, kad sprendimą vienu metu nepradėti dviejų teisminių procesų (prieš atsakovą ir prieš trečiąjį asmenį) lėmė bloga turtinė padėtis ir siekis išvengti nepagrįsto praturtėjimo situacijos, atmestini. Nurodomos aplinkybės neatitinka faktinių duomenų, nes ieškovė inicijavo ne vieną teisminį procesą ir šiuo metu juose dalyvauja. Kolegija konstatavo, kad svarbių aplinkybių atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą šioje byloje nėra.
20. Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra aktualu nagrinėti tikėtinos žalos ieškovei padarymo bei jos atlyginimo klausimų, nes, net ir nustačius teisės pažeidimą, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

21. Kasaciniu skundu ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pradžios momentą. Ieškovė reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš Banko, be kita ko, grindė tuo, kad ji kreipėsi į Banką, kad šis leistų parduoti jam įkeistą turtą, Bankas tai padaryti atsisakė, o vėliau vykusiose varžytynėse įkeistas turtas buvo parduotas daug mažesne kaina, negu siūlė ieškovės surasti pirkėjai. Ieškinio senaties terminas tokiam reikalavimui prasidėjo ne tada, kai Bankas atsisakė leisti parduoti įkeistą turtą, bet tada, kai įkeistas turtas buvo faktiškai parduotas iš varžytynių. Tik tada, kai turtas buvo parduotas, paaiškėjo, kad tokie Banko veiksmai sukėlė žalą ir kokio dydžio ši žala. 2008 m., kada Bankas atliko neteisėtus veiksmus, nebuvo aiškus ne tik žalos dydis, bet ir pats žalos faktas. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui taikyti civilinę atsakomybę pradedamas skaičiuoti nesant vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų (žalos), iš esmės verčia asmenį kreiptis į teismą per 3 metus nuo neteisėtų veiksmų padarymo, nepaisant to, kad vis dar nėra aišku, ar žala atsiras. Įrodinėjant žalą kaip civilinės atsakomybės sąlygą turi būti įrodomas tiek žalos padarymo faktas, tiek žalos dydis. Tik tuo atveju, jeigu žalos padarymo faktas yra įrodytas, ieškinys negali būti atmetamas vien tuo pagrindu, kad ieškovas neįrodė nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-481-248/2016). Jeigu ieškovas neįrodo žalos padarymo fakto, ieškinys yra atmetamas.
2. Nors ieškovė nesutinka su tuo, kad ieškinio senaties terminas jos reikalavimams buvo praleistas, teismai, nustatę, jog šis terminas buvo praleistas, nepagrįstai jo neatnaujino. Ieškovė į bylą pateikė reikšmingus įrodymus, kad ji buvo apgauta ne tik trečiojo asmens, bet ir jai procesuose su Banku atstovavusio advokato padėjėjo, šiuos įrodymus teismas nepagrįstai atsisakė priimti. Tačiau šie įrodymai papildomai įrodo, kad, laikantis pozicijos, jog ieškinio senatis buvo praleista, ji buvo praleista dėl svarbių priežasčių. Ieškovė 2017 m. kovo 9 d. buvo pateikusi paaiškinimus, kuriuose nurodyta, kad bylose, kurios prieš ją buvo pradėtos Banko iniciatyva, jai buvo netinkamai atstovauta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos paaiškinimus priimti atsisakė motyvuodamas tuo, kad teismas šių paaiškinimų pateikimo metu jau buvo išnagrinėjęs bylą iš esmės (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 251 straipsnis) ir buvo išėjęs į sprendimų priėmimo kambarį (CPK 257 straipsnis). Toks atsisakymas priimti papildomus paaiškinimus yra visiškai formalus ir neleidžia ieškovei, jau ir taip nukentėjusiai nuo Banko ir jai atstovavusio advokato padėjėjo (nuteisto baudžiamojoje byloje) veiksmų, tinkamai apginti savo teisių. Visiškai nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad pateikus rašytinius paaiškinimus neva buvo pakeistas (papildytas) apeliacinis skundas. Apeliaciniame skunde ieškovė buvo nurodžiusi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo, ar ieškinio senatis praleista dėl svarbių priežasčių. Taigi ieškovei papildomai nurodžius naujai paaiškėjusią svarbią ieškinio senaties praleidimo priežastį apeliacinis skundas iš esmės nebuvo pakeistas.
3. Be to, ginčo atveju egzistavo svarbios priežastys, kurios leido atnaujinti ieškinio senaties terminą: ieškovė gyveno ir gyvena Norvegijoje, už ją visus su Kredito sutartimi susijusius veiksmus atliko trečiasis asmuo; pati ieškovė tiesiogiai su projektu nedirbo, todėl, trečiajam asmeniui atsisakius bendradarbiauti ir Bankui nepadedant, visa informacija apie tai, kaip buvo naudojamas kreditas, paaiškėjo vėliau; ieškovė dėl atstumo užtruko surinkti visus reikiamus įrodymus, pagrindžiančius tai, kiek lėšų iššvaistyta, kokiomis kainomis parduotas Bankui įkeistas turtas. Be to, ieškovei atstovavęs advokato padėjėjas patarė savo teises apginti naudojantis baudžiamosios teisės priemonėmis. Tačiau byla, kurioje trečiasis asmuo yra kaltinamas, tiriama lėtai ir nėra tinkamai ginami ieškovės interesai – dėl lėto baudžiamosios bylos proceso nėra jokios ieškovės kaltės. Todėl ieškovė, nesulaukusi tinkamo jos teisių gynimo, pareiškė ieškinį teisme Bankui, kuris nesukontroliavo kredito lėšų panaudojimo ir leido trečiajam asmeniui iššvaistyti kredito lėšas. Vienu metu dalyvauti dviejose bylose (tiek prieš trečiąjį asmenį, tiek prieš Banką) ieškovė nebuvo pajėgi tiek finansiškai, tiek nenorėjo nepagrįstai praturtėti, jeigu žala būtų priteista iš abiejų subjektų. Taigi šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad svarbių priežasčių atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra.
4. Kasaciniame skunde taip pat nurodomi argumentai dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo.
22. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Ieškovė tariamą žalą sieja su 2005–2007 m. Kredito sutarties (su pakeitimais) sąlygomis, 2005–2008 m. kredito lėšų panaudojimu, 2008 m. jos siūlymų parduoti įkeistą turtą netenkinimu ir visos šios aplinkybės ieškovei buvo ir galėjo būti žinomos jų atsiradimo metu. Ieškinys yra pareikštas 2015 m. lapkričio 11 d., t. y. akivaizdžiai praleidus 3 metų ieškinio senaties terminą.
2. Banko nuomone, nėra jokių objektyviai pateisinamų priežasčių atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Ieškovė sudarė Kredito sutartį per įgaliotą asmenį, t. y. teisės ir pareigos pagal Kredito sutartį yra sukurtos ieškovės vardu. Ieškovė turėjo pareigą domėtis Kredito sutarties vykdymu ir byloje nėra jokių įrodymų, kad ji nebūtų žinojusi ar nebūtų galėjusi žinoti apie tai, kad jai yra išduotas kreditas (kuris buvo išmokėtas į ieškovės sąskaitą), kaip buvo naudojamos kredito lėšos, koks yra lėšų judėjimas ieškovės sąskaitoje, kaip vykdoma Kredito sutartis, kad Kredito sutartis nutraukta ir t. t. Ieškovė pati įrodinėja, kad 2008 m. žinojo apie gresiantį Kredito sutarties nutraukimą, taip pat kad turto kainos tuoj kris. Tai, kad ieškovė teigia gyvenusi ir gyvenanti Norvegijoje, nepateisina aplaidaus jos nesidomėjimo Kredito sutarties vykdymu. Užsienyje gyvenantys asmenys turi tinkamai ir laiku domėtis savo prisiimtų prievolių vykdymu ir jiems nėra kitaip skaičiuojama ieškinio senaties terminio pradžia bei pabaiga. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad ji neva nieko tiesiogiai nedarė, už ją viską atliko tik trečiasis asmuo ir tik jai pradėjus gilintis į kredito panaudojimą paaiškėjo tariama žala. Ieškovė įgaliojimus trečiajam asmeniui atšaukė 2008 m. sausio 25 d. ir nuo tada ji tvarkydama reikalus su Banku veikė asmeniškai, todėl galėjo ir turėjo suprasti visas aplinkybes vėliausiai 2008 metais. Ikiteisminis tyrimas prieš trečiąjį asmenį pradėtas 2010 m. ir jo eiga taip pat niekaip negali pateisinti praleisto ieškinio senaties termino. Ieškovei visos aplinkybės dėl kredito naudojimo, turto padavimo jau buvo žinomos kreipiantis dėl ikiteisminio tyrimo. Ieškovės teiginiai, kad neva jos interesams ankstesnėse bylose netinkamai atstovavo advokato padėjėjas, nėra susiję su šioje byloje skaičiuojamu ieškinio senaties terminu. Tas faktas, kad šis asmuo kaltinamas ar nuteistas kitoje byloje kitų asmenų atžvilgiu, niekaip nelemia išvados, kad šis asmuo ieškovei teikė netinkamas paslaugas. Tai, kad nuo 2015 m. ieškovė pakeitė savo gynybinę poziciją, yra tik nuo jos priklausanti aplinkybė. Sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ieškovė žinojo apie jai suteiktą kreditą, apie tai, kaip naudojamas kreditas, anksčiau nei 3 metai iki ieškinio pateikimo. Ieškovė buvo nerūpestinga bei aplaidi, nes laiku neįgyvendino savo teisių tik dėl subjektyvių aplinkybių, priklausančių nuo ieškovės. Šioje byloje nėra jokio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tą pagristai konstatavo teismai.
3. Atsiliepime į kasacinį skundą taip pat nurodomi argumentai dėl ieškinio reikalavimų nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios

23. Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.125 straipsnio, įtvirtinančio ieškinio senaties terminus, 8 dalį, reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
24. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą ir šio termino nustatymo pradžią, išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 23 punktą).
25. Pripažinęs, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, teismas turi įvertinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 25 punktą). Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad kai ieškovas reiškia reikalavimą priteisti žalos atlyginimą, tai tam, kad toks ieškinys būtų tenkintas, turi būti nustatyta civilinės atsakomybės sąlygų visuma: atsakovo neteisėti veiksmai, žalos faktas ir dydis, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat atsakovo kaltė (išskyrus tuos atvejus, kai atsakomybė kyla be kaltės). Tokiais atvejais ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė žalą. Ieškovas tuo momentu dar gali nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis turi suvokti. Tais atvejais, kai žala atsiranda tuo pačiu metu, kai atliekami neteisėti veiksmai, sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie neteisėtus veiksmus momentas sutaps su sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie žalos patyrimo faktą. Tais atvejais, kai žala atsiranda vėliau negu atlikti neteisėti veiksmai, tai senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad atsirado žala.
27. Kasaciniame skunde nurodoma, kad tik pardavus įkeistą turtą iš varžytynių paaiškėjo, kad Banko veiksmai (atsisakymas parduoti įkeistą turtą ieškovės surastiems pirkėjams) sukėlė žalą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors Bankas atsisakė (anot ieškovės, nepagrįstai) parduoti įkeistą turtą ieškovės surastiems pirkėjams 2008–2009 m., tačiau tol, kol 2013 m. kovo 12 d., 2013 m. balandžio 10 d., 2014 m. sausio 20 d. varžytynėse nebuvo parduotas įkeistas turtas, ieškovei nebuvo aišku ir jokiam apdairiam ir rūpestingam asmeniui negalėjo būti aišku, kad buvo padaryta žala. 2008–2009 m. nebuvo aišku, už kiek bus parduotas įkeistas turtas 2013–2014 m., šio turto pardavimo kaina galėjo būti ir mažesnė, ir didesnė, nei pasiūlyta ieškovės surastų pirkėjų. Taigi nagrinėjamu atveju reikalavimui atlyginti žalą dėl to, kad Bankas atsisakė parduoti įkeistą turtą ieškovės surastiems pirkėjams, ieškinio senaties termino eigos pradžia yra momentas, kai 2013 m. kovo 12 d., 2013 m. balandžio 10 d., 2014 m. sausio 20 d. varžytynėse buvo parduotas turtas, nes tik tada paaiškėjo, kad įkeistas turtas parduotas už mažesnę kainą, negu siūlė ieškovės surasti pirkėjai. Kadangi ieškovė ieškinį padavė 2015 m. lapkričio 11 d., tai ji reikalavimą priteisti žalos atlyginimą tuo pagrindu, kad Bankas atsisakė (anot ieškovės nepagrįstai) parduoti įkeistą turtą jos surastiems pirkėjams, pareiškė nepraleidusi 3 metų ieškinio senaties termino.  
28. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinį grindė keliais savarankiškais pagrindais ir prašė priteisti skirtingas žalos atlyginimo sumas dėl kiekvieno iš jų. Be nurodyto pagrindo, kad Bankas padarė žalą neprotingai realizuodamas jam įkeistą ieškovei priklausantį turtą, ieškovė taip pat ieškinį grindė tokiais pagrindais: Bankas kreditavimo sutartį parengė pažeisdamas pareigą veikti geriausiais kliento interesais ir neišvengė interesų konflikto; Bankas pažeidė pareigą kontroliuoti kredito panaudojimą; Bankas pažeidė atsakingo skolinimo principą vertindamas ieškovės mokumą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kasaciniame skunde nenurodomi argumentai, jog teismai netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, spręsdami, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą šiems reikalavimams pareikšti, dėl šios teismų išvados teisėtumo nepasisako.

Dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo

29. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
30. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013, 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012; kt.).
31. Taigi, jei kita ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), teismas turi įsitikinti, ar šis terminas (ne)praleistas ir, jei praleistas, ar nėra pagrindo (svarbių priežasčių) jį atnaujinti.
32. Civiliniame kodekse arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). 
33. Be to, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013). 
34. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai dėl ieškovės nurodomų ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumo sprendė nenukrypdami nuo kasacinio teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų ir suformuluotų kriterijų. Ieškovės nurodomos aplinkybės, kad ieškovė gyvena Norvegijoje (atsižvelgiant į tai, kad ieškovė galėjo savo teises ginti per atstovą), kad sutartis su Banku sudarė ne ji asmeniškai, o per įgaliotą atstovą (atsižvelgiant į tai, kad teismai nustatė, jog gautas kreditas buvo pervestas į ieškovės sąskaitą, ieškovė 2008 m. sausio 25 d. atšaukė įgaliojimą trečiajam asmeniui ir reikalus su Banku tvarkė asmeniškai), kad trečiajam asmeniui iškeltos baudžiamosios bylos tyrimas vyko lėtai (atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyta, kaip šis ikiteisminis tyrimas trukdė ieškovei reikšti reikalavimus Bankui), kad ieškovei atstovavusiam advokato padėjėjui buvo iškelta baudžiamoji byla (atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyta, kaip ši baudžiamoji byla trukdė ieškovei reikšti reikalavimus Bankui), taip pat atsižvelgiant į ieškovės amžių, išsilavinimą, vadovaujantis nurodyta kasacinio teismo praktika, nepripažintinos svarbiomis nesikreipimo į teismą priežastimis, galinčiomis pateisinti termino kreiptis į teismą praleidimą. Šiuo atveju reikšminga aplinkybė yra ir tai, kad ieškovė gerokai praleido 3 metų ieškinio senaties terminą (net 4–7 metus).
35. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimams priteisti žalos atlyginimą tuo pagrindu, kad Bankas kreditavimo sutartį parengė pažeisdamas pareigą veikti geriausiais kliento interesais ir įsivėlė į interesų konfliktą, taip pat pažeidė pareigą kontroliuoti kredito panaudojimą ir pažeidė atsakingo skolinimo principą vertindamas ieškovės mokumą.
36. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi reikšmės šios bylos galutiniam teisiniam rezultatui.

Dėl procesinės bylos baigties

37. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė reikalavimą priteisti žalos atlyginimą dėl atsakovo veiksmų realizuojant įkeistą ieškovės turtą pareiškė nepraleidusi nustatyto ieškinio senaties termino, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą šiam reikalavimui pareikšti, neatskleidė šios bylos dalies esmės, apeliacinės instancijos teismas pritarė išvadai dėl praleisto ieškinio senaties termino ir dėl šio reikalavimo esmės nepasisakė, todėl teismų sprendimo ir nutarties dalys, kuriomis šis ieškinio reikalavimas atmestas, naikintinos ir bylos dalis dėl galimai ieškovės patirtos žalos parduodant įkeistą turtą šios nutarties 27 punkte nurodytose varžytynėse grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kadangi teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino reikalavimams priteisti žalos atlyginimą tuo pagrindu, kad Bankas Kredito sutartį parengė pažeisdamas pareigą veikti geriausiais kliento interesais ir neišvengė interesų konflikto, taip pat pažeidė pareigą kontroliuoti kredito panaudojimą ir pažeidė atsakingo skolinimo principą vertindamas ieškovės mokumą, tai teismų sprendimų dalys, kuriomis šie reikalavimai atmesti, paliktinos galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Kadangi dalis bylos perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti               Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškovės reikalavimas priteisti žalos atlyginimą dėl atsakovo veiksmų varžytynėse realizuojant įkeistą ieškovės turtą bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir šią bylos dalį grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. 

Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                      Virgilijus Grabinskas

Donatas Šernas

Dalia Vasarienė