Civilinė byla Nr. 3K-3-53-701/2016

              Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17157-2014-6

                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1;                                                         2.5.37

              (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio (pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Senasis sodas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Senasis sodas“ dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių niekinio sandorio – jungtinės veiklos sutarties – negaliojimo pasekmes, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė pripažinti niekine ir negaliojančia 2003 m. liepos 7 d. su atsakove sudarytą jungtinės veiklos sutartį Nr. JV2003-01, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms.

3. Ieškovas nurodė, kad sudarant jungtinės veiklos sutartį buvo siekiama efektyviau panaudoti patikėjimo teise valdomą 2940 kv. m automobilių stovėjimo aikštelę (duomenys neskelbtini), nes atsakovė turėjo tokių aikštelių administravimo patirties. Šalių įnašai buvo lygūs. 2005 m. rugpjūčio 15 d. šalys papildė sutartį atskiru susitarimu, kuriuo įsipareigojo siekti ES lėšų aikštelės infrastruktūrai gerinti, ir pratęsė sutarties galiojimą iki 2025 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, atlikusi ieškovo auditą, pateikė Vyriausybei audito išvadas, kuriose nurodoma, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas, ieškovo valdomas patikėjimo teise, buvo nepagrįstai suteiktas naudotis jungtinės veiklos sutarties pagrindu, nes tokio disponavimo būdo nenustatyta Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme (toliau – VSTVNDĮ). Pagal VSTVNDĮ valstybės turtą uždarosioms akcinėms bendrovėms galima perduoti tik jį išnuomojant. Ieškovo teigimu, atsakovė nepagerino aikštelės infrastruktūros ir nesiėmė veiksmų šalių susitarimui įgyvendinti, todėl jungtinė veikla yra nuostolinga, teritorija naudojama neefektyviai, pažeidžiant VSTVNDĮ 14 straipsnį. Atsakovė nesutiko nutraukti sutarties, todėl ši pripažintina negaliojančia teismine tvarka CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes sudaryta pažeidžiant viešosios teisės principą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino šalių 2003 m. liepos 7 d. jungtinės veiklos sutartį negaliojančia ir taikė vienašalę restituciją – grąžino ieškovui iš atsakovės 2940 kv. m automobilių stovėjimo aikštelę (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad valstybės (savivaldybės) turto perleidimo santykių reglamentavimas pagal VSTVNDĮ grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais; jie yra imperatyvūs. VSTVNDĮ (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija Nr. IX-2543) reglamentuoti disponavimo valstybės (savivaldybės) turtu atvejai, tačiau neįtvirtintas leidimas disponuoti valstybės (savivaldybių) turtu, jį perduodant jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Pagal jungtinės veiklos sutartį bendrai veiklai perduota automobilių stovėjimo aikštelė yra valstybės (savivaldybės) turtas, todėl sandoris sudarytas pažeidžiant viešosios teisės principą. Sudarytas sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl pripažintinas negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Taikant restituciją ginčo aikštelė grąžintina ieškovui (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Teismas sprendė, kad restitucijos taikymas natūra nelems sandorio šalių grąžinimo į nelygiavertę padėtį, nes jos neįrodinėjo ir neginčijo savo įnašų į jungtinę veiklą dydžio ir nereiškė reikalavimų juos priteisti.

5. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvados ir papildomai nurodė, kad tiek 2003 m. gegužės 27 d., tiek 2004 m. lapkričio 4 d. VSTVNDĮ redakcija nustatė disponavimo valstybės (savivaldybės) turtu atvejus, tačiau nebuvo reglamentuotas leidimas disponuoti valstybės (savivaldybių) turtu, jį perduodant jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Kolegija sprendė, kad restitucijos taikymas nelėmė sandorio šalių grąžinimo į nelygiavertę padėtį, nurodė, jog šalys neįrodinėjo ir neginčijo savo įnašų į jungtinę veiklą dydžio, nereiškė reikalavimų juos priteisti, atsakovė nereiškė reikalavimo atlyginti patirtus nuostolius.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 28 d. nutarties dalis, kuriomis pritaikyta vienašalė restitucija, ir priimti naują sprendimą – taikyti dvišalę restituciją, t. y. grąžinti ieškovui automobilių stovėjimo aikštelę, o atsakovei – 1 379 606,80 Lt (399 561,74 Eur), priteisti iš ieškovo visas byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinių pasekmių, netinkamai taikė ir aiškino CK normas, reglamentuojančias sandorio pripažinimo negaliojančiu teisines pasekmes. Pagal kasacinio teismo praktiką restitucija turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra, t. y. pritaikius restituciją asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ir kt. v. J. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-570/2009). Atsakovė teigia, kad ji nagrinėjant bylą nuosekliai įrodinėjo, jog tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, teikė papildomus įrodymus, pagrindžiančius jos investicijas, siekiant pagerinti aikštelės infrastruktūrą. Anot atsakovės, ji per laikotarpį nuo ginčijamos sutarties sudarymo dienos iki ieškinio pateikimo dienos į stovėjimo aikštelę investavo l 329 606,80 Lt (385 080,75 Eur), be to, ginčijamos sutarties 5.4 punkto pagrindu mokėjo ieškovui dalį gaunamo pelno – kasmet buvo mokama vidutiniškai 5000 Lt (1448,10 Eur) ir daugiau, atsižvelgiant į gaunamo pelno dalį, ieškovas, kol sutartis galiojo, t. y. per 10 metų, iš jos gavo apytiksliai 50 000 Lt (14 481 Eur). Pasak atsakovės, dėl jos investuotų lėšų aikštelė buvo pagerinta, šios vertė smarkiai išaugo, be to, ieškovas gavo didelę finansinę naudą, tačiau teismai, spręsdami restitucijos taikymo klausimą, neatsižvelgė į šias teisingai restitucijai taikyti svarbias aplinkybes, dėl jų nepasisakė. Pagal kasacinio teismo praktiką teismai, spręsdami dėl restitucijos taikymo būdo, turėjo nustatyti ir įvertinti tokias svarbias faktines aplinkybes: ar sutarties objektas nėra pasikeitęs nuo jos sudarymo momento; ar, sutarties objektui pasikeitus, jo sugrąžinimas savininkui apskritai įmanomas ir ar nesukurs sandorio šalių teisių ir pareigų disproporcijos; koks yra pareikšto ieškinio tikslas ir koks restitucijos būdas labiausiai jį atitiktų. Atsakovė nurodo, kad teismams pritaikius vienašalę restituciją jos padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėjo, o ieškovo – pagerėjo, nes jam grąžintas ne toks daiktas, kokį jis perdavė atsakovei, o iš esmės pagerintas ir didesnės vertės. Teismai, pripažinę ginčijamą sutartį negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms, turėjo vadovautis CK 1.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais sandorio negaliojimo teisiniais padariniais, pritaikyti dvišalę restituciją, t. y. grąžinti ieškovui patikėjimo teise valdomą stovėjimo aikštelę, o atsakovei – jos investuotas lėšas, t. y. 1 329 606,80 Lt (385 080,75 Eur), ir per 10 metų sumokėtus 50 000 Lt (14 481 Eur) už naudojimąsi aikštele. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, pripažinęs sandorį negaliojančiu, privalo išspręsti restitucijos klausimą ex officio toje pačioje byloje; reikalavimas taikyti restituciją pripažinus sandorį negaliojančiu nėra savarankiškas, todėl atskirai gali būti nepareikštas (CK 6.145 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. Š. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-356/2010).

8. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti, palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad:

9. Atsakovė atsiliepime į ieškinį, apeliaciniame skunde nesirėmė argumentais dėl restitucijos taikymo būdo, neįrodinėjo savo įnašų į jungtinę veiklą dydžio, nereiškė reikalavimo atlyginti patirtus nuostolius, o kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Ieškovo nuomone, teismai pagrįstai konstatavo, kad VSTVNDĮ nenustatė leidimo disponuoti valstybės (savivaldybės) turtu, jį perduodant jungtinės veiklos sutarties pagrindu, todėl jungtinės veiklos sutartis pažeidžia viešosios teisės principą. Be to, iš ne teisės negali atsirasti teisė (ex iniuria non oritur ius), todėl pripažinus, kad jungtinės veiklos sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, t. y. sudaryta nesilaikant teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės turtu, visi tolesni atsakovės veiksmai taip pat pripažintini neteisėtais. Atsakovė, neteisėtai disponuodama viešosios nuosavybės teisės objektu, pažeidė viešąjį interesą ne tik dėl paties disponavimo fakto, bet ir dėl iš to kylančių pasekmių, būtent – neteisėtai gavo finansinę naudą, užuot tenkinusi viešuosius poreikius. Ieškovo teigimu, net jei ir būtų buvę laikoma, kad, pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo nuostatas, jungtinės veiklos sutarties pagrindu atsakovei pradėjus naudoti aikštelę, buvo daromos atitinkamos investicijos, šį klausimą dėl galimų nuostolių atlyginimo byloje būtų buvę galima spręsti tik pareiškus priešieškinį ir įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, įskaitant ir turtinę naudą, kurią atsakovė gavo niekinės sutarties pagrindu ir kuri turėtų būti vertinama kartu su patirtais nuostoliais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sandorio negaliojimo pasekmių

10. Šioje byloje peržiūrėjimo kasacine tvarka objektas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalys dėl sandorio negaliojimo pasekmių.

11. CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (1 dalis). Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

12. CK 1.95 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl momento, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu. Pagal jas pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), o jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ab initio, tai konstatuojamas faktas, kad šalių nesiejo prievoliniai santykiai, o kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ex nunc, konstatuojama, kad iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šalis siejo teisinis santykis su visais iš to išplaukiančiais padariniais.

13. Momentas, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu, yra reikšmingas sandorio negaliojimo pasekmių taikymui, nes galimi atvejai, kai šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sudarant sandorį, negalima. Dėl to teismui nusprendžiant dėl sandorio negaliojimo turi būti nustatomas momentas, nuo kurio šis sandoris laikomas negaliojančiu. Atvejai, kai negalima šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sudarant sandorį, galimi esant, pavyzdžiui, tęstinio vykdymo sutartims dėl tam tikros paslaugos, naudojimosi tam tikru daiktu ir pan. (darbo, rangos, nuomos ir kt. sutartys), jeigu tokia sutartis pripažįstama negaliojančia praėjus tam tikram laikui po jos sudarymo ir jeigu ji yra iš dalies arba visiškai įvykdyta (pavyzdžiui, pagal sandorį jau atlikti darbai, suteiktos paslaugos ir pan.). Jiems esant sandoris pripažintinas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo ir teismui, taikant sandorio negaliojimo teisines pasekmes, būtina išspręsti šalių atsiskaitymo pagal sandorio sąlygas klausimą, o jo negalint išspręsti pagal sandorio sąlygas dėl to, kad šios yra neteisėtos, prieštaraujančios imperatyvioms įstatymų normoms ir pan., atsiskaitymo pagal sandorį klausimas išspręstinas pagal CK šeštosios knygos XX skyriaus „Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas“ normų nuostatas. Sandorį pripažinus negaliojančiu nė viena jo šalis negali nieko įgyti ar sutaupyti kitos sandorio šalies sąskaita.

14. Kasacinio teismo yra konstatuota, kad CK 1.95 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, jog ji gali būti taikoma tiek niekinių, tiek ir nuginčijamų sandorių atveju. Tai reiškia, kad galimos situacijos, kai ir niekinio sandorio nebus galima pripažinti negaliojančiu ab initio. Dėl to, nepaisant gana aiškios CK 1.80 straipsnio formuluotės, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal šį sandorį (restitucija), būtų netikslu teigti, kad visada, pripažinus sandorį niekiniu, įmanoma visiškai atkurti status quo ante. Kiekvienu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus. Pažymėtina ir tai, kad abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y. principui „tarsi sutarties niekuomet nebuvo“, priešinasi materiali ir ekonominė realybė, kuri yra iki priimant teismo sprendimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šalvis“ v. UAB „Sanitex“, bylos Nr. 3K-3-392/2006). Tiek niekiniai, tiek nuginčijami sandoriai pagal bendrąją taisyklę negalioja ab initio nepaisant to, kad nuginčijami sandoriai kurį laiką buvo laikomi galiojančiais. CK 1.95 straipsnio 2 dalies nuostata gali būti taikoma tiek niekinių, tiek nuginčijamų sandorių atveju, nes galimos situacijos, kai ir niekinio sandorio nebus įmanoma pripažinti negaliojančiu ab initio arba toks pripažinimas prieštaraus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Kai negalima šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, tai būtina išspręsti šalių atsiskaitymo pagal sandorio sąlygas klausimą, o sandoris, kaip toks, pripažintinas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos techninio sporto draugija v. UAB „Pas Ąžuolą“, bylos Nr. 3K-3-449/2008; 2015 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Mažeikių rajono savivaldybė v. UAB „Kuprijus“, bylos Nr. 3K-3-502/2015).

15. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad konstatuoti niekinio sandorio faktą ir taikyti jo teisines pasekmes teismas privalo ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), t. y. šiuo atveju teismas nevaržomas ieškinio dalyko ir ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, bylos Nr. 3K-3- 355/2009).

16. Šioje byloje nustatyta, kad ginčijama jungtinės veiklos sutartis šalių buvo sudaryta 2003 m. liepos 7 d. Jos objektas – bendri šalių veiksmai, turint tikslą panaudoti savo turtą, darbą, žinias ir lėšas automobilių stovėjimo aikštelei įrengti bei eksploatuoti. Pagal sutartį bendrajai jungtinei veiklai vykdyti ieškovas kaip savo įnašą skyrė ir perdavė automobilių stovėjimo aikštelę, o atsakovė kaip savo įnašą įsipareigojo teikti aikštelės valdymo ir eksploatavimo paslaugas. Sutartyje šalys sulygo, kad ją sudarant kiekvienos iš jų įnašai yra lygūs 50 proc. Šalių 2003 m. liepos 8 d. susitarimu jungtinės veiklos sutarties galiojimo terminas pratęstas iki 2025 m. gruodžio 31 d. Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo jungtinės veiklos sutartis iki jos pripažinimo negaliojančia šioje byloje priimtu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu buvo vykdoma daugiau kaip 10 metų, visą šį laikotarpį automobilių stovėjimo aikštelė buvo naudojama atsakovei pagal ginčo sutartį teikiant valdymo ir eksploatavimo paslaugas, ją naudojant buvo gaunamos pajamos, iš kurių buvo dengiamos išlaidos, o gautas grynasis pelnas buvo paskirstomas šalims. Nagrinėjant bylą atsakovė, be kita ko, teigė ir įrodinėjo, kad per laikotarpį nuo ginčijamos sutarties sudarymo iki ieškinio pateikimo teismui į automobilių stovėjimo aikštelę investavo apie l 329 606,80 Lt (385 080,75 Eur) nuosavų lėšų ir ją pagerino, ieškovui išmokėjo apie 50 000 Lt (14 481 Eur) iš jungtinės veiklos sutarties pagrindu gauto pelno (teismai apskųstuose procesiniuose sprendimuose dėl šių aplinkybių (ne)egzistavimo nepasisakė, su jomis susijusių įrodymų neįvertino).

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos duomenys apie ginčo sandorio objektą, šio sandorio vykdymą ir atsiradusias teisines pasekmes suponuoja galimybę padaryti išvadą, kad šiuo atveju šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sudarant jungtinės veiklos sutartį, ir pripažinti sandorį negaliojančiu ab initio negalima, tačiau bylą nagrinėję teismai šia prasme reikšmingų sandorio negaliojimo pasekmių ir materialiosios teisės normų taikymui aplinkybių nenustatinėjo ir nevertino. Apskųstuose procesiniuose sprendimuose teismai, pasisakydami dėl sandorio negaliojimo pasekmių taikymo, neanalizavo šioje byloje susiklosčiusios individualios situacijos, o apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais, kad pripažinus jungtinės veiklos sutartį negaliojančia turi būti taikoma restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis) ir sandorio šalys grąžintos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Kaip jau minėta šioje nutartyje, nustačius, kad negalima šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, sandoris pripažintinas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo ir teismui, taikant sandorio negaliojimo teisines pasekmes, būtina išspręsti šalių atsiskaitymo pagal jungtinės veiklos sutarties sąlygas klausimą, o nesant galimybės šį išspręsti pagal sutarties sąlygas, jis išspręstinas pagal CK šeštosios knygos XX skyriaus normų nuostatas, tačiau šią bylą nagrinėję teismai tokia tvarka šalių pagal pripažintą negaliojančia jungtinės veiklos sutartį atsiskaitymo klausimo neišsprendė.

18. Remdamasi nurodytais motyvais teisėjų kolegija pripažįsta iš dalies pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK normas, reglamentuojančias sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmes. Nustatytas netinkamas materialiosios teisės normų – CK 1.80 straipsnio 2 dalies, 1.95 straipsnio 2 dalies – aiškinimas ir taikymas yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis taikyti vienašalę restituciją ir iš atsakovės grąžinti ieškovui automobilių stovėjimo aikštelę. Ją panaikinus bylos dalis dėl sandorio negaliojimo pasekmių taikymo grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

19. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios bylos aplinkybių specifiką bei įvertinusi kasacinio skundo argumentus, kuriais kasatorė teigia, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinių pasekmių, konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais pripažinti, jog teismai nukrypo nuo kasatorės nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 28 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimo dalis taikyti vienašalę restituciją – iš atsakovės UAB „Senasis sodas“ grąžinti ieškovui Vilniaus universiteto Onkologijos institutui 2940 kv. m ploto automobilių stovėjimo aikštelę (duomenys neskelbtini). Bylos dalį dėl sandorio negaliojimo pasekmių taikymo perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 28 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Janina Januškienė             

                                                                      Antanas Simniškis

                                                                      Donatas Šernas