Civilinė byla Nr. e3K-3-256-695/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36901-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių procesinių palūkanų priteisimo pagrindą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė I. K. 2017 m. spalio 5 d. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 415,83 Eur dydžio procesines palūkanas, apskaičiuotas nuo civilinės bylos dėl indėlių draudimo išmokos iškėlimo 2013 m. kovo 15 d. iki draudimo išmokos išmokėjimo 2015 m. gruodžio 14 d.

3.       Ieškovė nurodė, kad 2013 m. kovo mėnesį kreipėsi į teismą dėl banko „Snoras“ indėlio sertifikato įsigijimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, įpareigojimo išmokėti draudimo išmoką. Civilinė byla buvo iškelta 2013 m. kovo 15 dieną. 2015 m. gruodžio 14 d. ieškovei buvo išmokėta 3026,49 Eur draudimo išmoka, todėl ji atsisakė ieškinio reikalavimo ir byla buvo nutraukta.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5.       Teismas nustatė, kad:

5.1.                      2013 m. kovo 15 d. iškelta civilinė byla pagal ieškovės ieškinį dėl AB banko „Snoras“ indėlio sertifikato įsigijimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, įpareigojimo išmokėti draudimo išmoką;

5.2.                      atsakovė 2015 m. gruodžio 14 d. išmokėjo ieškovei 3026,49 Eur draudimo išmoką;

5.3.                      ieškovei atsisakius ieškinio, 2016 m. birželio 6 d. nurodyta civilinė byla nutraukta.

6.       Teismas pažymėjo, kad atsakovė nėra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, nėra pažeidusi Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (toliau – IĮIDĮ) įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu. Vadovaujantis IĮIDĮ bei Draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka, įvykus kredito įstaigos draudžiamajam įvykiui, atsakovė draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo (banko, kredito įstaigos). Toks IĮIDĮ ir Draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkoje įtvirtintas draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo mechanizmas yra pagrįstas, nes atsakovė nedisponuoja duomenimis apie indėlininkus ir investuotojus bei jiems priklausančias mokėtinas sumas iki kredito įstaigų galimų draudžiamųjų įvykių, o šiais duomenimis pradeda disponuoti tik po draudžiamojo įvykio ir tik draudėjui perdavus šiuos duomenis atsakovei.

7.       BAB bankas „Snoras“ perdavė atsakovei duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus ir jiems priklausančias indėlių draudimo išmokas, įskaitant duomenis apie ieškovę bei jai mokėtiną indėlio draudimo išmoką, kurią sudaro indėlio sertifikato suma su priskaičiuotomis iki draudžiamojo įvykio dienos (2011 m. lapkričio 24 d.) palūkanomis, 2015 m. lapkričio 24–27 d., po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kuri buvo pagrindas mokėti indėlių draudimo išmokas už indėlių sertifikatus. Indėlių draudimo išmokų išmokėjimas indėlių sertifikatų turėtojams buvo vykdomas IĮIDĮ nustatyta tvarka, o ne tenkinant pareikšto ieškinio reikalavimus. Nuo 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo iki 2015 m. gruodžio 15 d., kai ieškovė galėjo atsiimti indėlio draudimo išmoką, praėjo 20 darbo dienų, t. y. nepraleistas IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas išmokų mokėjimo terminas, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą ir nėra pagrindo priteisti procesines palūkanas.

8.       Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. sausio 11 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį tenkino: priteisė ieškovei iš atsakovės 415,83 Eur procesinių palūkanų.

9.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, jog atsakovė prievolės įvykdymo terminų nepraleido, nepažeidė IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje nustatytos draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos, todėl nėra jokio pagrindo iš jos priteisti procesines palūkanas.

10.       Atsakovės pozicija, kad iki kasacinio teismo išaiškinimo ji savarankiškai negalėjo išsiaiškinti, jog banko „Snoras“ indėlių sertifikatai neatitiko perleidžiamų vertybinių popierių sampratos, o iš esmės prilygo paprastam indėliui, apeliacinės instancijos teismui leido spręsti, jog atsakovė neužtikrino priemonių sklandžiam IĮIDĮ ir Draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkoje įtvirtintam draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo proceso įgyvendinimui užtikrinti, dėl to ieškovė ir pareiškė teisme pirminį ieškinį.

11.       Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017 suformuotu precedentu, kad BAB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojai turi teisę į procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, sprendė, jog ieškovė turėjo teisę reikšti reikalavimą dėl procesinių palūkanų pareikšdama naują ieškinį.

12.       Apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovės argumentą, kad, atsisakiusi ieškinio dėl sandorių nuginčijimo ir draudimo išmokos priteisimo, ieškovė neturi pagrindo reikalauti palūkanų pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK)  6.37 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neturi reikšmės ir tai, kad toks reikalavimas nebuvo pareikštas Vilniaus apygardos teismui 2013 m. kovo 12 d. pateiktame ieškinyje, nes savarankiškas reikalavimas dėl procesinių palūkanų teisme gali būti pareiškiamas ir kreditoriaus teisė reikalauti procesinių palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo, tačiau ne daugiau kaip iki ieškinio senaties termino pabaigos, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo.

13.       Pirminis ieškovės ieškinys Vilniaus apygardos teismo teisėjo rezoliucija priimtas 2013 m. kovo 15 d., būtent nuo šios datos skaičiuotinas procesinių palūkanų ieškinio senaties terminas, ieškovė šio termino nepraleido.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      Apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino ir nustatė momentą, nuo kurio atsakovei atsiranda prievolė mokėti indėlių draudimo išmoką pagal specialiojo teisės akto – IĮIDĮ – nuostatas, reglamentuojančias indėlių draudimo išmokų mokėjimo tvarką, todėl nepagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas priteisti procesines palūkanas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 18 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 akcentavo, kad nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu indėlio sertifikatai indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą; atsakovės pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojams atsirado 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Atsakovė duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus (tarp jų ir apie ieškovę) bei jiems priklausančias draudimo išmokas iš draudėjo (banko „Snoras“) gavo tik po 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje pateikto išaiškinimo, kad indėlių sertifikatams taikytina analogiška indėliams apsauga. Atsakovė negalėjo iš karto po AB banko „Snoras“ draudžiamojo įvykio mokėti draudimo išmokų už indėlio sertifikatus, kreiptis į banką dėl duomenų apie indėlio sertifikatų turėtojus pateikimo draudimo išmokų išmokėjimo tikslais. Atsižvelgiant į AB banko „Snoras“ draudžiamojo įvykio metu galiojusį teisinį reglamentavimą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą. 

14.2.                      Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl CK 6.37 straipsnio ir CK 6.210 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Palūkanos, kaip skolininko atsakomybė už tai, kad skolininkas prievolės neįvykdė geruoju, gali būti priteisiamos, tik konstatavus, kad skolininkas turėjo prievolę kreditoriui (ieškovui). Kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė, antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas, trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006). Šiuo atveju nėra antrosios sąlygos – atsakovė nėra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu. Be to, ieškovės pirminio ieškinio reikalavimai nebuvo patenkinti teismo sprendimu; kadangi po pareiškimo pateikimo byloje nebeliko ginčo dalyko, tai nėra ir CK 6.210 straipsnyje ir 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo priteisti procesines palūkanas. Atsakovės pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas priklauso, be kita ko, ir nuo kito subjekto (draudėjo) veiksmų (perduotų duomenų), ir nuo būtinybės nepažeisti imperatyviųjų teisės normų, reglamentuojančių indėlių draudimo išmokų išmokėjimą. Nėra jokio pagrindo spręsti, kad atsakovė vengė įvykdyti prievolę, todėl nėra ir pagrindo taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalies, kurios paskirtis – skatinti skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę,. Atsakovė, atsižvelgiant į imperatyviųjų teisės aktų nuostatas, neturėjo teisinės ir faktinės galimybės patenkinti ieškovės reikalavimų anksčiau, nei: 1) kasacinis teismas išaiškino, kad konkretūs AB banko „Snoras“ išleisti indėlio sertifikatai neatitiko perleidžiamojo vertybinio popieriaus sampratos, todėl jiems turi būti taikoma indėlių draudimo apsauga; 2) bankas perdavė atsakovei duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus ir jiems priklausančias draudimo išmokas. Indėlių draudimo išmokėjimas indėlių sertifikatų turėtojams buvo vykdomas IĮIDĮ nustatyta tvarka, o ne tenkinant pareikštų ieškinių reikalavimus.

15.       Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, palikti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimą nepakeistą; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. liepos 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017 konstatavo, kad AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojai turi teisę į procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir kad procesinės palūkanos priteistinos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d.) iki draudimo išmokos išmokėjimo (2015 m. gruodžio 14 d.). Kasacinis teismas šioje nutartyje išaiškino, kad: i) procesinių palūkanų mokėjimą įtvirtina ne CK 6.210 straipsnio nuostatos, o CK 6.37 straipsnio 2 dalis, nes CK 6.210 straipsnio nuostatos įtvirtina tik palūkanų dydį, bet ne jų priteisimo sąlygas; ii) procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti yra dvi būtinosios pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas ir ieškovo raštu pareikštas reikalavimas priteisti palūkanas; iii) procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia yra bylos iškėlimo teisme momentas, t. y. teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas.

15.2.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 nurodytos faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis ir ši nutartis neturi precedento galios sprendžiant nagrinėjamą bylą, nes joje buvo sprendžiamas klausimas dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo atsakovei išmokėjus draudimo išmoką praleidus nustatytą terminą bei išvestinio reikalavimo – procesinių palūkanų neįvykdžius prievolės sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, priteisimo klausimas, taigi, kasacinis teismas aiškino ne šiai bylai aktualią CK 6.37 straipsnio 2 dalies teisės normą, o CK 6.210 straipsnio teisės normą, kurios taikymą siejo su piniginės prievolės įvykdymo terminu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl procesinių palūkanų priteisimo pagrindų

16.       CK 6.37 straipsnis reglamentuoja įvairių rūšių palūkanų mokėjimą pagal pinigines prievoles. Mokėjimo pagrindą sudaro tai, kad pinigais išreikšta prievolė nustatytu laiku nėra įvykdoma. Viena vertus, ši prievolė turi būti piniginė, t. y. jos vykdymą sudaro pareiga perduoti pinigus. Antra, pagrindą skaičiuoti ir mokėti palūkanas sudaro tai, kad prievolė laikotarpiu, už kurį skaičiuojamos palūkanos, būtų realiai egzistuojanti ir dar galiojanti, t. y. neįvykdyta ar kitaip nepasibaigusi.

17.       CK 6.37 straipsnio 2 dalis reglamentuoja vadinamųjų procesinių palūkanų mokėjimą. Joje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Nurodyta nuostata įtvirtina kreditoriaus teisę į minimalių nuostolių atlyginimą. Juos kreditorius patiria todėl, kad skolininkas piniginės prievolės neįvykdo geruoju ir laiku, todėl po termino suėjimo jis toliau neteisėtai naudojasi kreditoriaus lėšomis esant teisme iškeltai bylai dėl prievolės įvykdymo ir iki pat įvykdymo.

18.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje išaiškinta, kad procesinių palūkanų paskirtis dvejopa – kompensacinė ir skatinamoji. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti neįvykdytą prievolę ar teismo sprendimą, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014; 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015; 2019 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 20 punktą).

19.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas priteisti. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014; 2019 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 21 punktą). 

20.       Byloje teismų nustatyta, kad ieškovė su AB banku „Snoras“ pasirašė Indėlio sertifikato įsigijimo sutartį ir įsigijo paties draudėjo (nagrinėjamos bylos atveju – AB banko „Snoras“) vertybinį popierių – indėlio sertifikatą. AB bankas „Snoras“ 2011 m. lapkričio 24 d. pripažintas nemokiu ir visam laikui atšaukta jam išduota veiklos licencija, t. y. įvyko draudžiamasis įvykis (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis, redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 3 d.). 

21.       IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 3 d.) buvo aiškiai (expressis verbis) nustatyta, kad draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai – indėlio sertifikatai. Nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu indėlio sertifikatai indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų expressis verbis buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą.

22.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 nagrinėdama analogišką ieškovės iškeltam ginčą dėl indėlio sertifikato sutarties, konstatavo, kad AB banko „Snoras“ indėlio sertifikatas yra vardinis ir jam turi būti taikoma indėlių garantijų sistema. 

23.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 konstatavo, kad indėlio sertifikato galiojimo metu indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką indėlio sertifikatų turėtojams, priešingai, indėlių sertifikatai expressis verbis buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą. Taigi nacionalinės teisės aktuose nebuvo nustatyta indėlių sertifikatų turėtojų teisės gauti draudimo išmoką, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 3K-7-602-684/2015, konstatavo, kad tokia teisė kyla iš ES reguliavimo.

24.       Išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019, be kita ko, pasisakė, kad indėlių draudimo išmoka už AB banko „Snoras“ išduotus indėlių sertifikatus buvo išmokėta kasaciniam teismui išaiškinus ir nustačius, kad būtent šie konkretūs šio emitento išleisti vertybiniai popieriai (indėlių sertifikatai) prilygo paprastam indėliui. Tai, kad atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojams atsirado tik 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, konstatuota ir vėlesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-403/2019).

25.       Nagrinėjamoje byloje reikalavimas priteisti procesines palūkanas siejamas su Vilniaus apygardos teismo nagrinėta 2013 m. ieškovės iškelta civiline byla dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties, sudarytos su AB „Snoras“, pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, 10 000 Lt bei 5 procentų metinių palūkanų grąžinimo.

26.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo procesas pagal tokius reikalavimus byloje vyko dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir dėl pinigų ir palūkanų priteisimo restitucijos pagrindu, o ne dėl priteisimo įvykdyti realiai egzistuojančią prievolę. Iki kreipimosi į teismą dėl mokėjimų pagal banko išduotus indėlių sertifikatus nebuvo vykdytinos piniginės prievolės, kadangi ji buvo pripažinta tik teismo sprendimu. Atitinkamai dėl tokio nagrinėto civilinėje byloje reikalavimo nėra pagrindo taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir priteisti procesines palūkanas.

27.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo skundžiamame sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017 kaip analogiškame precedente suformuluotomis taisyklėmis, neatsižvelgdamas į tai, jog abiejų bylų faktinės situacijos ir teisinės išvados yra skirtingos. Nurodytoje byloje kasacinis teismas sprendė dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priteistinų procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momento nustatymą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio pripažinimą (nutarties 1 punktas). Tačiau klausimas dėl procesinių palūkanų priteisimo pagrindo ir pagrįstumo nebuvo nagrinėjamas. Pažymėtina, kad nurodytos nutarties 25 punkte aiškiai pasisakyta, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2017 m. vasario 3 d., 2017 m. kovo 24 d. ir 2017 m. balandžio 4 d. nutartimis atsisakė priimti atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovui iš atsakovės priteista 235,27 Eur procesinių palūkanų, peržiūrėjimo kasacine tvarka. Todėl kasacinis teismas nenagrinėjo atsakovės argumentų, keltų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bei atsiliepime į kasacinį skundą, dėl nepagrįstai nustatytos prievolės mokėti ieškovui procesines palūkanas. Dėl šios priežasties nėra pagrindo kasacinio teismo išvadų nurodytoje byloje traktuoti kaip nustatančių procesinių palūkanų priteisimo pagrindus. Teisėjų atrankos kolegija atlieka preliminarų kasacinio skundo argumentų vertinimą. Ta aplinkybė, kad kasacinis skundas nebuvo priimtas, savaime nepatvirtina, kad paduodamu kasaciniu skundu ginčyti argumentai yra pagrįsti ar nepagrįsti. Teisėjų atrankos kolegija kasacinio skundo argumentus vertina pagal kasaciniam skundui keliamus reikalavimus, t. y. ar jie patvirtina kasacijos pagrindus, ar jie teisinio turinio, ar yra išsamūs, ar susiję su byla ir kt. (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346, 347 straipsniai). Ta aplinkybė, kad kasacinis skundas nebuvo priimtas, savaime nereiškia ir nepatvirtina, kad teisiniai klausimai, kuriuos buvo siekiama ginčyti kasaciniu skundu, buvo išspręsti tinkamai taikant teisines nuostatas ir tinkamai motyvuojant.

Dėl procesinių palūkanų skaičiavimo termino, kai reikalavimas jas priteisti pareiškiamas naujoje byloje po prievolės įvykdymo

28.       Konstatavusi, kad nagrinėjamu atveju civilinis procesas vyko ne dėl piniginės prievolės vykdymo, o tokia prievolė atsirado tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pagrindu, taigi dėl tokio proceso nebuvo pagrindo taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir priteisti procesines palūkanas, teisėjų kolegija taip pat pasisako ir dėl procesinių palūkanų skaičiavimo termino, kai reikalavimas jas priteisti pareiškiamas naujoje byloje po prievolės įvykdymo.

29.       Ieškovė nurodytoje ankstesnėje byloje nereiškė reikalavimo priteisti procesines palūkanas. Minėta, kad atsakovė sumokėjo ieškovei draudimo išmoką 2015 m. gruodžio 14 d. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašė priteisti procesines palūkanas, apskaičiuotas nuo civilinės bylos dėl indėlių draudimo išmokos iškėlimo 2013 m. kovo 15 d. iki draudimo išmokos išmokėjimo 2015 m. gruodžio 14 d.

30.       Ieškinio dėl procesinių palūkanų priteisimo priėmimo klausimo išsprendimas laikomas civilinės bylos iškėlimu, todėl šio veiksmo atlikimas laikomas procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia (CPK 137 straipsnio 1 dalis, CK 6.37 straipsnio 1 dalis), o už ankstesnį iki bylos iškėlimo laikotarpį procesinės palūkanos neskaičiuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).

31.       Pagal faktines aplinkybes tapačioje byloje kasacinis teismas yra pasisakęs, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir nėra skaičiuojamos už ankstesnį laikotarpį nuo anksčiau išnagrinėtos bylos iškėlimo, kurioje, kaip minėta, toks ieškovų reikalavimas priteisti procesines palūkanas nebuvo pareikštas, o atsakovė įvykdė prievolę sumokėjusi draudimo išmokas dar iki ieškinio pareiškimo nagrinėjamoje byloje dėl procesinių palūkanų priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-403/2019, 32 punktas). Todėl, remiantis šioje nutartyje pateiktais kasacinio teismo argumentais, nėra teisinio pagrindo priteisti procesines palūkanas ieškovei.

Dėl bylos procesinės baigties

32.       Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos jos aiškinimo ir taikymo praktikos. Materialiosios teisės normos pažeidimas ir kasacinio teismo praktikos nesilaikymas sudaro pagrindą kasacine tvarka panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktai). Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo skaičiuoti ir priteisti procesines palūkanas, o pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalį, tai šio teismo sprendimas paliekamas galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33.       Atsakovė kasaciniame skunde nurodė, kad kasacinis skundas, vadovaujantis CPK 80 straipsnio 4 dalimi, neapmokestinamas žyminiu mokesčiu, nes žyminis mokestis nebuvo mokamas už pareikštą ieškinį. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis ginčas dėl procesinių palūkanų priteisimo yra turtinis, ieškovė, tiek pareikšdama ieškinį, tiek teikdama apeliacinį skundą, mokėjo 15 Eur žyminį mokestį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija, priimdama kasacinį skundą, neišsprendė žyminio mokesčio klausimo, todėl šį klausimą sprendžia bylą nagrinėjanti kolegija. CPK 80 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad už kasacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. Kasaciniu skundu buvo prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo iš atsakovės ieškovams priteista 415,83 Eur procesinių palūkanų, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas. Žyminio mokesčio už kasacinį skundą suma yra 15 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4, 7 dalys).

34.       Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėtų būti priteistas atsakovei iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tačiau, atsakovei nesumokėjus žyminio mokesčio, šis priteistinas iš ieškovės tiesiogiai į valstybės biudžetą.

35.       Patenkinus atsakovės kasacinį skundą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškinį atmesti, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą.

Priteisti valstybei iš I. K. (duomenys neskelbtini) 15 (penkiolika) Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Gražina Davidonienė 

        Andžej Maciejevski

        Algis Norkūnas