Baudžiamoji byla Nr. 2K-403/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5.2; 1.1.8.7.2; 2.1.7.4;
2.1.16.2.12; 2.1.4.4.2.4; 2.1.2.12;
2.2.4.3; 2.4.2.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. rugsėjo 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 254 straipsnio 4 dalimi, baudžiamoji byla dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 203 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, I. B. nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
Priteista iš nuteistųjų I. B., K. B., I. V., N. L., S. M. solidariai 122 358,32 Lt Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
Paliktas nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas I. B. turtui – 28 000 Lt – iki bus atlygintas Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priteistas civilinis ieškinys.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti K. B., I. V., N. L., S. M., tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.
Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 17 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 24 d. nuosprendis, be kita ko, pakeistas: I. B.; pripažintam kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis ir paskirta 230 MGL (29 900 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsnio 1 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2002 m. lapkričio 30 d. iki 2003 m. vasario 11 d. (74 paros) ir laikoma, kad dalį bausmės – 148 MGL (19 240 Lt) dydžio baudą – I. B. yra įvykdęs.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą,
n u s t a t ė :
I. B. nuteistas už tai, kad apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. 2002 m. rugpjūčio–lapkričio mėn., Vilniaus, Klaipėdos miestuose, veikdamas organizuota grupe su K. B., I. V., N. L. ir S. M., iš anksto susitarė kiekvienas atlikti tam tikrą užduotį ir turint konkretų vaidmenį daryti sunkų ir ilgą laiką trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, užvaldyti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas.
2002 m. rugpjūčio–lapkričio mėn., Akmenės, Pakruojo rajonuose ir kitose tiksliai nenustatytose vietose, S. M., neįsteigęs įmonės ir neturėdamas tam licencijos, iš D. Z. ir kitų nenustatytų asmenų, be pirkimo dokumentų, nesumokėdamas pirkimo PVM, įgijo 462,79 t mazuto, 370 600 l dyzelino, 71,68 t kelių bitumo, 55 220 l skysto kuro, kurį, siekdamas legalizuoti Lietuvos Respublikos rinkoje, o po to kartu su I. B. realizuoti R. J. IĮ „R“, UAB „V“, „P“, „RAC“, „S“, „I“, „PK“, „KPRC“, per I. B. pateikė N. L. duomenis, reikalingus įrašyti į pardavimo dokumentus; N. L. įrašė į I. V. perduotus K. B. pasirašytus tuščius K. B. IĮ ir UAB „K“ PVM sąskaitų–faktūrų blankus iš I. B. gautus žinomai melagingus duomenis, kad K. B. IĮ ir UAB „K“ pardavė R. J. IĮ „R“, UAB „V“, „P“, „RAC“, „S“, „I“, „PK“, „PR“ „KPRC“ įvairius kiekius mazuto, dyzelino, skysto kuro ir kelių bitumo, PVM sąskaitose faktūrose nurodydama minėtų prekių pardavimo kainą su PVM. Panaudodami šiuos suklastotus dokumentus S. M. ir I. B. realizavo nusikalstamu būdu įsigytą kurą (404,73 t mazuto, 322 110 l dyzelino, 55 220 l skysto kuro) ir 71,68 t kelių bitumo PVM sąskaitose–faktūrose nurodytiems ūkio subjektams, kuriems atlikus bankinius atsiskaitymus su K. B. IĮ pagal vienuolika PVM sąskaitų faktūrų, su UAB „K“ – pagal dvidešimt vieną PVM sąskaitą–faktūrą, piniginės lėšos buvo išgrynintos ir K. B., I. V., N. L., I. B. ir S. M. pasidalytos. Taip, veikdami organizuota grupe, nuteistieji apgaule įgijo 122 358,32 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų.
Kasaciniu skundu nuteistasis I. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 24 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 17 d. nuosprendžius ir bylą jam nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo yra nepagrįsti ir neteisėti. Kasatoriaus įsitikinimu, apkaltinamasis nuosprendis priimtas esant BPK įtvirtintiems išteisinimo ir bylos nutraukimo pagrindams. Kasatorius teigia, kad teismai neišsamiai, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, nemotyvavo priimdami vienus ir atmesdami kitus įrodymus; apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėdamas skundo, nepasisakydamas dėl visų apeliacinio skundo argumentų, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.
Kasatorius teigia, kad šioje byloje iš esmės pažeista jo teisė į gynybą (BPK 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalis), nes kaltinamasis aktas yra nesuprantamas, neišsamus, netikslus, t. y. neatitinkantis BPK 219 straipsnio reikalavimų. Kaltinamajame akte sakiniai susideda iš 2-3 puslapių, kai kurie iš 300-500 žodžių, todėl kasatorius negali suprasti, kuo yra kaltinamas. Be to, pažeidžiant BPK 7 straipsnio 2 dalį, 44 straipsnio 5 dalį nebuvo užtikrintos kaltinimo ir gynybos šalių lygios teisės teisminio bylos nagrinėjimo metu teikti įrodymus bei dalyvauti juos tiriant, taip pat nesilaikyta pareigos nuosprendį grįsti tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Kasatorius nurodo, kad jo kaltė grįsta telefoninių pokalbių išklotinėmis, neatitinkančiomis faktinių pokalbių, todėl teisiamojo posėdžio metu jis prašė išklausyti telefoninių pokalbių įrašus, tačiau to nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo klaidos neištaisė, nors tokią galimybę turėjo (BPK 324 straipsnio 6 dalis).
Kasaciniame skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu byla buvo nepagrįstai išskirta į du atskirus tyrimus. Kasatoriaus manymu, šis procesinis veiksmas sukliudė teismui visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti bylą. Be to, pasak kasatoriaus, buvo pažeista konstitucinė teisė neduoti prieš save parodymų, nes Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje išskirtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-303-113/2010, kurioje kaltinamaisiais buvo patraukti I. V., N. L., S. G., jis buvo apklaustas kaip liudytojas.
Kasatorius mano, kad jo veika turėtų būti kvalifikuojama ne kaip apgaule didelės vertės valstybės biudžeto lėšų įgijimas, o kaip vengimas turtinės prievolės. Nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnyje, padaroma tik tiesiogine tyčia, todėl turi būti neginčytinai įrodyta. kad kaltininkas suvokė, jog apgaudinėja turto savininką, valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, numatė, kad taip veikdamas jį suklaidins ir šis dėl to jam perduos turtą arba teisę į jį, ir tokių padarinių norėjo. Tuo tarpu kasatorius teigia neįtaręs, kad K. B. IĮ ir UAB „K“ nemoka PVM ir kitų mokesčių valstybei, ir neturėjęs jokių galimybių savo ar kitų naudai išvengti turtinės prievolės.
Kasatorius neneigia S. M. prašymu parveždavęs jam PVM sąskaitas–faktūras bei pinigus iš S. G. ir N. L. bei perduodavęs S. M. duomenis N. L., kuriuos reikėjo įrašyti į PVM sąskaitas ir krovinio važtaraščius, tačiau įsitikinęs, kad tokie jo veiksmai negali būti laikomi nusikalstama veika. Iš pradžių kasatorius manęs, kad kuras yra S. M., ir tik vėliau sužinojęs, kad šio (S. M.) transporto paslaugų įmonė buvo sudariusi sutartį su K. B. ĮĮ bei UAB „K“, kur jis galėjo tarpininkauti ir siūlyti naftos produktus kitoms įmonėms. Pasak kasatoriaus, teismai neįrodė, kad jis suvokė, jog tokiais veiksmais apgaudinėja turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas; subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai teismų visiškai netirti.
Be to, teismai nenustatė BK 25 straipsnio 3 dalyje numatytų organizuotos grupės požymių: išankstinio susitarimo, pastovumo, nusikalstamos veikos planavimo, veiklos sistemiškumo, jų nenurodė ir savo nuosprendžiuose. Iš teismų sprendimų neaišku, kur, kada ir su kuriais nurodytos organizuotos grupės nariais kasatorius susitarė vykdyti nusikalstamą veiką, kas paskirstė vaidmenis ir kada, koks buvo kiekvieno organizuotos grupės nario konkretus vaidmuo. Kasatorius pažymi, kad dauguma nuteistųjų vienas su kitu susipažino tik teismo posėdžio metu. Taip pat kasatoriui neaišku, kurie bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad nusikaltimai padaryti. Teismai, neatsižvelgdami į BK 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, neindividualizavo kiekvieno kaltinamojo kaltės, tyčios dalyvauti darant nusikalstamas veikas, nenustatė, ar kasatorius ir kiti nuteistieji galėjo suvokti pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį bei numatyti padarinius, neanalizavo nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad iš laikinojo nuosavybės teisių apribojimo protokolo ir pateiktos kredito sutarties matyti, jog iš kasatoriaus paimti 28 000 Lt priklauso UAB „I“, todėl apeliaciniame skunde prašė juos grąžinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, neišanalizavęs byloje esančių įrodymų ir dėl jų nepasisakęs, nurodė, kad nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog pinigai priklauso tretiesiems asmenims.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Stankevičius prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad kasatoriaus teiginiai dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio nuostatoms yra deklaratyvūs. Šis dokumentas atitinka BPK 219 straipsnyje keliamus reikalavimus, jame nurodyta nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Tai, kad kasatorius teigia nesuvokiantis pareikštų kaltinimų turinio, nereiškia, jog kaltinimai neaiškūs, painūs ir tokiu būdu pažeidžiamos jo procesinės teisės. Prokuroras pažymi, kad iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio akivaizdu, jog jis puikiai supranta kaltinimo esmę, pateikia argumentus, kodėl nesutinka su teismų sprendimais, be to, kasatorius turi gynėją, padedantį jam šioje situacijoje susivokti.
Pasak prokuroro, nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl suvaržytos teisės dalyvauti teisme tiriant bei teikiant įrodymus. Procesinių veiksmų protokolų turinys patvirtina, kad kasatorius aktyviai dalyvavo atliekant tyrimą, naudojosi teise apskųsti priimtus procesinius sprendimus, todėl jo procesinės teisės nebuvo suvaržytos. Taip pat nebuvo padaryta BPK pažeidimų atmetant kasatoriaus prašymus, kuriais buvo reikalaujama išaiškinti jau nustatytas aplinkybes, ištirti faktus, neturinčius esminės reikšmės bylai. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, kasatorius buvo susipažinęs su telefoninių pokalbių įrašais, davė dėl to parodymus, o teisme nepageidavo, kad jie būtų perklausomi, tai užfiksuota teismo posėdžių protokoluose.
Nepagrįstai kasatoriaus teigia, jog teismas negalėjo grįsti nuosprendžio telefoninių pokalbių įrašais. Pagal BPK 301 straipsnį teismo nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje, tačiau ši nuostata neturi būti suprantama tiesiogiai. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, perskaityti dokumentus ar apžiūrėti daiktus. Šios nuostatos teismas nepažeidė.
Taip pat atmestini kasatoriaus teiginiai dėl pažeistos teisės prieš save neduoti parodymų. Akivaizdu, kad kitoje baudžiamojoje byloje I. B. kaltinimai nebuvo pareikšti, todėl jis pagrįstai buvo apklaustas kaip liudytojas, nes galėjo žinoti aplinkybes, kurios padėtų išspręsti bylą.
Pasak prokuroro, priešingai nei nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, buvo atliktas įrodymų tyrimas, ištirtos pirmosios instancijos netirtos aplinkybes ir pakartotinai tirti tie turintys reikšmės teismo išvadoms įrodymai, kurie nebuvo išsamiai ištirti. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo visus pirmosios instancijos teismo posėdyje išnagrinėtus įrodymus, taip pat nuteistojo nurodytas aplinkybes ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė – sušvelnino I. B. paskirtą bausmę. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė tokių išvadų, kokių norėjo nuteistasis, nėra BPK pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, tarp jų ir dėl 28 000 Lt grąžinimo.
Prokuroro įsitikinimu, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad I. B., veikdamas kartu su kitais organizuotos grupės nariais, dalyvavo darant nusikalstamą veiką, apgaule įgijo valstybės turtą, t. y. į valstybės biudžetą ūkio subjektų sumokėtą 122 358,32 Lt PVM. Sukčiavimo schema pasireiškė tuo, kad I. B. ir S. M. iš nenustatytų asmenų įgijus įvairių naftos produktų, I. V., K. B. ir N. L. (V.) klastojant K. B. IĮ ir UAB „K“ ūkines operacijas patvirtinančius dokumentus, siekiant realizuoti nelegaliai įgytus naftos produktus, tokie neteisėtai įgyti naftos produktai buvo parduoti įvairiems ūkio subjektams. Taip pasinaudojant suklastotais buhalteriniais dokumentais bei apgaule imituojant normalią įmonių ūkinę veiklą, jas įtraukė į PVM surinkimo grandinę, sukūrė ūkinės veiklos fikciją ir realiai neįvykusių sandorių regimybę. Ūkio subjektai, atsiskaitydami už iš nuteistųjų įgytus naftos produktus (sumokėdami pirkimo kainą ir išskirtą PVM), šias pinigines lėšas pervesdami į K. B. IĮ ir UAB „K“ bankų sąskaitas, su valstybe atsiskaitė tinkamai, sumokėjo pirkimo PVM. Šių įmonių sumokėtas PVM tapo valstybės nuosavybe. Todėl nuteistieji, veikdami kartu, paimdami iš K. B. IĮ ir UAB „K“ sąskaitų naftos produktus pirkusių įmonių pervestus pinigus ir juos pasidalydami tarpusavyje, neteisėtai užvaldė valstybei sumokėtą PVM. Bylos įrodymai patvirtina, kad padarytos nusikalstamos veikos mechanizmas kruopščiai apgalvotas, nusikalstama veika buvo vykdoma ilgą laiką ir intensyviai. Neteisėtai veiklai slėpti buvo naudojamos dvi bendrovės, nuteistieji veikė skirtingose vietose, pasiskirstę užduotis – I. B. ir S. M. neteisėtai įgydavo naftos produktų bei rūpindavosi jų realizavimu; K. B. ir N. L. (V) klastojo įmonių buhalterinius dokumentus, kuriais naudojantis neteisėtai įgyti naftos produktai buvo realizuojami kitiems ūkio subjektams, sudarant normalios ūkinės veiklos regimybę; E. V. paimdavo iš K. B. IĮ ir UAB „K“ bankų sąskaitų pervestus pinigus, kuriuos pasidalydavo nuteistieji. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistieji veikė turėdami bendrą tikslą – apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jie visi aktyviai dalyvavo darant nusikalstamą veiką, įgydami valstybės turtą – įmonių, pirkusių naftos produktus, sumokėtą pirkimo PVM, suvokdami savo veiksmų pavojingumą, numatydami pavojingus padarinius ir jų norėdami, t. y. veikdami tiesiogine tyčia. Tokia I. B. veika atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Pasak prokuroro, šios aplinkybės rodo, kad nusikalstama veika padaryta organizuota grupe. Kadangi BK 182 straipsnio 2 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) nenumatė baudžiamosios atsakomybės už sukčiavimą, įvykdytą organizuota grupe, teismas pagrįstai tai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir į ją atsižvelgė skirdamas bausmę.
Nuteistojo I. B. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies, 60 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi
Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Kasatorius teigia, kad buvo pripažintas kaltu nusikalstamos veikos padarymu, nesant neginčytinų įrodymų dėl jo kaltės. Toks kasacinio skundo argumentas nepagrįstas. Baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą kyla tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Tai reiškia, kad asmuo atsako pagal BK 182 straipsnį tik tada, jeigu jis suvokė pavojingą veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame BK straipsnyje numatyti padariniai, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Todėl, asmenį pripažįstant kaltu padarius sukčiavimą, būtina nustatyti tiesioginę tyčią jo veiksmuose. Pažymėtina, kad kaltė nustatoma ne tik pagal kaltininko parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą dėl padarytos veikos, bet ir pagal nustatytus objektyviuosius požymius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo sprendimuose išsamiai, detaliai ir nuosekliai išanalizavo byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje patikrintus įrodymus bei padarė teisingas išvadas, jog I. B. veiksmuose yra visi būtini nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymiai. Pagal teismų nustatytas aplinkybes I. B., K. B., I. V., N. L. (V) ir S. M. apgaule įgijo valstybės turtą – į valstybės biudžetą ūkio subjektų sumokėtą pridėtinės vertės mokestį. Nuteistieji, pasinaudodami K. B. IĮ ir UAB „K“ buhalteriniais dokumentais, juos klastodami ir tokiu būdu imituodami normalią šių bendrovių ūkinę veiklą, jas įtraukė į pridėtinės vertės mokesčio surinkimo grandinę, sukūrė ūkinės veiklos fikciją ir realiai neįvykusių sandorių regimybę. Tai yra I. V., K. B. ir N. L. (V) suklastojus K. B. IĮ ir UAB „K“ ūkines operacijas patvirtinančius dokumentus, iš nenustatytų asmenų S. M. įgyti įvairūs naftos produktai (dyzelinas, skystas kuras, mazutas, kelių bitumas) buvo legalizuojami, o po to S. M. ir I. B. pastangomis parduodami įvairiems Lietuvos ūkio subjektams. Šiems bankiniais pavedimais atsiskaičius už įgytus naftos produktus, kartu sumokant ir pirkimo PVM, piniginės lėšos iš K. B. IĮ ir UAB „K“ banko sąskaitų I. V. būdavo paimamos ir tarpusavyje pasidalijamos. Teismai konstatavo, kad visų nuteistųjų aktyvūs, tarpusavyje suderinti veiksmai rodo turėjus bendrą tikslą – apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą; nuteistieji suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė pavojingus padarinius ir jų norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus tiesioginę tyčią sukčiaujant patvirtina, be kita ko, ir jo paties ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (jie buvo perskaityti teisiamajame posėdyje). Šiuose parodymuose I. B. teigė, kad, pradėjęs vykdyti S. M. užduotis, jis suprato, jog S. M. nelegaliai įsigydavo kuro, kurį po to parduodavo įvairioms įmonėms su UAB „K“ ir K. B. IĮ dokumentais, kuriuos parengdavo N. L. (V). Šiuos dokumentus kasatorius perduodavo S. M., o kai surasti pirkėjai atsiskaitydavo už parduotus naftos produktus, N. L. (V) pinigus, pervestus į banko sąskaitas, paimdavo ir atiduodavo jam (kasatoriui), o šis – nuveždavo S. M.. I. B. pripažino supratęs, kad K. B. IĮ ir UAB „K“ naudojamos tam, jog būtų pateisintas nelegalių naftos produktų pardavimas. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, jo tyčinė kaltė įvykdžius inkriminuotą nusikaltimą abiejų instancijų teismų nustatyta remiantis teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų viseto pagrindu. Taip pat byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad I. B. nusikalstamą veiką padarė organizuota grupe. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nustatytos aplinkybės – kruopščiai apgalvotas nusikalstamos veikos mechanizmas, jos intensyvumas, pastovių jos narių pasiskirstymas vaidmenimis ir kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimas bei bendro tikslo apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą buvimas – yra pagrindas pripažinti, jog veika padaryta organizuota grupe. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į iš esmės analogišką, kaip ir kasacinio skundo, nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog kaltininkai veikė ne kaip paprasta iš anksto susitarusių asmenų grupė, o kaip organizuota grupė, ir tai pagrįstai pripažino nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal žemesnių instancijų teismų nustatytas bylos aplinkybes, daryti priešingą išvadą kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad abiejų instancijų teismai, vertindami įrodymus BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimų nepažeidė, savo išvadas dėl I. B. dalyvavimo darant jam inkriminuotą veiką grindė tik teisėtais būdais gautais duomenimis, kurie buvo patikrinti teisiamajame posėdyje, jie buvo įvertinti teisėjų pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.
Dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo (BPK 151 straipsnis)
Kasacinio skundo argumentai, kad teismai be pagrindo nepanaikino laikino nuosavybės teisės apribojimo į I. B. priklausančias pinigines lėšas (28 000 Lt), yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas iš esmės analogišką (kaip ir kasacinio skundo) nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, nurodė, kad nuteistasis nepateikė jokių objektyvių, patikimų duomenų, rodančių, kad areštuotos lėšos priklausytų tretiesiems asmenims, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje įrodyta, jog I. B., veikdamas organizuota grupe su kitais nuteistaisiais, apgaule įgijo didelės vertės valstybės turtą. Šios instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas tenkinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 122 358,32 Lt civilinį ieškinį ir apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje dėl I. B. piniginių lėšų, rastų jo namuose kratos metu, pratęsdamas laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymą iki teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo įvykdymo, pasielgė teisingai. Taigi, ir šiuo atveju, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo šiuo klausimu daryti priešingos išvados.
Dėl BPK normų laikymosi ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (BPK 7 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis, 219 straipsnis)
Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad išskirtos bylos teisminio nagrinėjimo metu apklausus jį kaip liudytoją buvo pažeista konstitucinė teisė neduoti prieš save parodymų. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nurodytoje baudžiamojoje byloje (pirmosios instancijos teisme bylai suteiktas Nr. 1-8-526/2010) kaltinimai buvo pareikšti ne kasatoriui, ir jis, kaip liudytojas, davė parodymus dėl 1000 l dyzelino pirkimo UAB „I“, t. y. dėl aplinkybių, visiškai nesusijusių su jam pareikštais kaltinimais nagrinėjamoje byloje. Todėl laikytina, kad kasatoriaus teisės nebuvo pažeistos.
Taip pat nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kuriais teigiama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką kaltinamasis aktas laikomas neatitinkančiu įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir pan.), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą. Be to, kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurie trukdo teismui nagrinėti bylą ir kurių negalima ištaisyti teisminio nagrinėjimo metu. Iš kaltinamojo akto nagrinėjamoje byloje turinio matyti, kad jis surašytas nepažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes jame aprašyta nusikalstama veika – nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje prokurorui perskaičius kaltinamąjį aktą, nei pats nuteistasis, nei jo gynėjas nenurodė jokių šio procesinio dokumento trūkumų ir nepareiškė, jog jiems jis buvo nesuprantamas, tai I. B. nurodė tik savo apeliaciniame skunde. Tačiau įvertinus nuteistojo apeliacinio ir kasacinio skundų, kuriais, be kita ko, ginčijamos teismų nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės, turinį, akivaizdu, kad kaltinimo esmė kasatoriui suprantama.
Neatitinkantys tikrovės ir kasacinio skundo teiginiai, kuriuose tvirtinama, kad buvo suvaržytos kasatoriaus kaip kaltinamojo teisės (BPK 7 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis). Bylos duomenimis, tiek I. B., tiek jo gynėjas abiejų instancijų teismuose aktyviai dalyvavo tiriant įrodymus, pateikiant prašymus, ginčijant kitos šalies argumentus ir pareiškiant savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, kasatorius teisminio tyrimo metu neprašė išklausyti telefoninių pokalbių įrašų. Teisiamojo posėdžio protokolo duomenimis, įrodymų tyrimo metu proceso dalyviai pareiškė esantys susipažinę su visais bylos įrodymais ir nepageidaujantys, kad jie teisme būtų tiriami ir skelbiami, todėl teismas nusprendė apsiriboti byloje esančių įrodymų išvardijimu BPK 290 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Todėl konstatuotina, kad I. B. teisė įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo jam pateiktų įtarimų buvo užtikrinta.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų laikymosi
Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo nuteistojo skundą, nepagrįsti, prieštaraujantys bylos duomenims. Iš paduoto apeliacinio skundo, teismo posėdžio protokolo, skundžiamo nuosprendžio turinio bei kitos bylos medžiagos matyti, kad visi esminiai nuteistojo I. B. apeliacinio skundo argumentai skundžiamame nuosprendyje yra išanalizuoti. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčijo kaltę, nusikalstamos veikos sudėties bei organizuotos grupės požymių buvimą, teigė, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, o pirmosios instancijos teisme padaryta BPK pažeidimų, taip pat tvirtino, kad turi būti panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas 28 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą patikrinęs byloje surinktus įrodymus, pateikė jų analizę, taip atsakydamas į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisyklių, tinkamai įvykdė BPK 320 straipsnio 3 dalyje šios instancijos teismui keliamą reikalavimą bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo I. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Tomas Šeškauskas
Rimantas Baumilas