Civilinė byla Nr. 2A-429/2013

                        Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00619-2010-7

                        Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

                        44.5.2.5.; 44.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-423-357/2011 pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. J. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti jam iš Lietuvos Respublikos 1 555,50 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kildinami iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste - CK) 6.272 straipsnio, reglamentuojančio žalos atlyginimą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Ieškovo teigimu, baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-201-07, ikiteisminio tyrimo metu Šiaulių miesto II Policijos komisariato Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus tyrėja R. P. darė poveikį liudytojams, liepė jiems duoti prieš ieškovą neteisingus parodymus. Be to, tyrėja be jokio teisinio pagrindo surinko apie ieškovą duomenis iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau tekste - VSDFV). Šiaulių miesto II Policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja R. R. pranešime apie įtarimą tyčia melagingai nurodė, tiesos neatitinkančius duomenis apie ieškovo veiklą UAB „Šiaulių tauro televizoriai“. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorė E. G. kaltinamajame akte taip pat tyčia melagingai nurodė tiesos neatitinkančius duomenis. Be to, ieškovo teigimu, baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-201-07 ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo apklausti ieškovo nurodyti liudytojai, nebuvo atliktos akistatos, o ir pats ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pernelyg ilgai. Minėti veiksmai, ieškovo teigimu, sudaro pagrindą atlyginti jo patirtą 1 555,50 Lt dydžio turtinę žalą, kurią sudaro išlaidos advokatui, dokumentų gavimo ir paruošimo išlaidos. Ieškovas taip pat teigia, jog išvardintais neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais jam buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, kuriuos jis įvertina 100 000 Lt dydžio neturtine žala.

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės privalomų sąlygų, t. y., neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio. Ieškovas nedetalizuoja, kokios konkrečios Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste - BPK) nuostatos buvo pažeistos, deklaratyviai nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai pasielgė neteisėtai ir nepagrįstai, dėl ko buvo grubiai pažeistos jo teisės, įstatymų garantuojami interesai. Ieškovas, teigdamas, kad policijos pareigūnų veiksmai buvo neteisėti, negali apsiriboti teiginiais, jog policija darė poveikį liudytojams, asmenims atskleidė, neva be pagrindo, surinktus apie jį duomenis bei tyčia nurodė melagingus duomenis pranešimuose apie įtarimą. Ieškovas turėjo nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus. Vien ieškovo nurodoma aplinkybė, kad yra nutrauktas ikiteisminis tyrimas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, negali būti tinkamas ir pakankamas įrodymas, konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Toks sprendimas savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Be to, atsakovo teigimu, konkretus terminas, per kurį turi būti užbaigtas ikiteisminis tyrimas, BPK nėra nustatytas. Jo trukmė priklauso nuo baudžiamosios bylos sudėtingumo, specialistų, ekspertų atliekamų tyrimų trukmės, ir kitų faktorių. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas dėl senaties, nėra nutraukimas reabilituojančiais pagrindais, o ieškovas prašydamas priteisti turtinę ir neturtinę žalą jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas patyrė tokio dydžio žalą, nepateikė.

Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo žalai atlyginti. Atsakovo manymu, ieškovas neįrodė, kokie neteisėti veiksmai jo atžvilgiu padaryti ir kokia žala yra patirta.

Atsakovo teigimu, ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-201-07 buvo pradėtas 2007 m. rugsėjo 18 d. pagal bendrą Šiaulių televizorių gamintojų profesinės sąjungos „Solidarumas“, „Šiaulių tauro“ darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo ir Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ prašymą dėl trukdymo profesinės sąjungos veiklai. Šiame prašyme nurodytų aplinkybių, kurios, prašymą pateikusių asmenų nuomone, patvirtino ieškovo nusikalstamus veiksmus, nebuvo pagrindo bent jau ikiteisminio tyrimo pradžios metu, vertinti kaip akivaizdžiai neteisingus, todėl, buvo pakankamas pagrindas ikiteisminiam tyrimui pradėti.

Atsakovo manymu, proceso trukmę nagrinėjamu atveju lėmė ir ieškovo veiksmai - pateikiant prašymus nušalinti tyrėją, skundžiant prokuroro nutarimus, pakartotinai teikiant prašymus, dėl kurių jau buvo gautas prokuroro atsakymas, prašant pratęsti susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga terminus. 

BPK įpareigoja tyrimą atliekantį pareigūną surinkti duomenis apie asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, t. y. surinkti duomenis apie teistumą, jo amžių, giminystės ryšius, gyvenamąją vietą, išsilavinimą, sveikatos būklę, o taip pat ir darbą, nes šie duomenys yra svarbūs sprendžiant dėl būtino gynėjo paskyrimo, kardomosios priemonės parinkimo, asmenų apklausos ir pan. Todėl, nesant įrodymų, jog iš VSDFV surinkti duomenys apie ieškovą buvo panaudoti neteisėtai, nėra pagrindo teigti, jog tik duomenų surinkimas pažeidė ieškovo teises. Atsakovo vertinimu, ieškovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl baudžiamojo proceso jis patyrė kokias tai negatyvias pasekmes, faktams patvirtinti nepateikė jokių duomenų. Neįrodžius neteisėtų ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų, prokuroro veiksmų, priežastinio ryšio tarp veiksmų ir žalos, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimų.

            Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos ieškinį prašo atmesti.

            Atsakovo teigimu, ieškovas nesilaiko nustatytos įrodinėjimo pareigos ir ieškinio reikalavimus grindžia ne įrodymais, o subjektyviais, faktine medžiaga nepagrįstais teiginiais bei samprotavimais. Atsakovas pažymėjo, jog aplinkybė, ar baudžiamasis procesas buvo baigtas per įmanomai trumpiausią laiką, turi būti nustatinėjama atsižvelgiant ne į proceso trukmės ilgumą apskritai, bet į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotus kriterijus: bylos sudėtingumą, besiskundžiančio asmens ir valstybės institucijų elgesį ir kt. Ieškovas, siekdamas įrodyti proceso vilkinimą, privalėjo nurodyti, kokiu konkrečiu laikotarpiu ir kokius ikiteisminio tyrimo ar teisminio proceso veiksmus buvo delsiama atlikti, to nepadarius, argumentai vertintini kaip subjektyvus ir deklaratyvus samprotavimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje nesant objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad prieš ieškovą ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti neteisėti veiksmai ir nenustačius neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė, numatyta CK 6.272 straipsnyje negalima.

Teismas įvertinęs į bylą pateiktą medžiagą nustatė, jog buvo pakankamas pagrindas pradėti nusikalstamos veikos ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumas nepasitvirtino. Be to, teismas pažymėjo, jog ieškovas detaliai nenurodė, kokie neteisėti veiksmai jo atžvilgiu padaryti, nedetalizuoja, kokios konkrečios BPK nuostatos buvo pažeistos.

Spręsdamas dėl ieškovo nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkamu jo pareigybių nurodymu ikiteisminio tyrimo veiksmų procesiniuose dokumentuose, teismas sprendė, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad procesiniuose dokumentuose įrašai „teisininkas“ padaryti siekiant sukelti neigiamas pasekmes ieškovui, be to, pareigybių netikslus pavadinimas nurodant profesijos pobūdį nėra įžeidžiantis, nedarantis žalos civilinės atsakomybės prasme. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl VSDVF duomenų surinkimo taip pat buvo atmestas neįrodžius, kaip šių duomenų surinkimas pažeidė ieškovo teises.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ikiteisminis tyrimas užsitęsė, tiek dėl privalomų baudžiamojo proceso veiksmų, tiek dėl ieškovo pasinaudojimo visomis procesinėmis teisėmis teikiant prašymus, reiškiant nušalinimus, skundžiant veiksmus. Bylos ikiteisminio tyrimo eiga, priimti procesiniai sprendimai negali būti konkrečiu atveju įvertinti kaip per ilgas procesas, pažeidęs ieškovo teises, todėl baudžiamojo proceso trukmė nevertintina kaip pagrindas civilinei atsakomybei kilti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas R. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011 m. lapkričio 16 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti.

Apeliaciniu skundu teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojų parodymų, neatsižvelgė į tai, jog pati bylos baigtis – nutraukimas suėjus senaties terminui, įrodo tyrimo per ilgą trukmę, bei neteisingai vertino bylos medžiagą, dėl ko padarė neteisingas išvadas. Teismas posėdžių metu uždavinėjo liudytojams menamus klausimus, taip pat neteisingai sprendė, jog tik įstatymuose įtvirtinti ir neteisėti veiksmai užtraukia civilinę atsakomybę, nors asmuo pagal Konstituciją turi teisę į žalos atlyginamą ir tais atvejais, kai žalos atlyginimas konkrečiame teisės akte nenurodytas.

Atsiliepimu į ieškovo R. J. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos Valstybė atstovaujama Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Teisingumo ministerijos ir Policijos departamento prie LR VRM prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti 2011 m. lapkričio 16 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimą.

Atsakovų teigimu, pareiga įrodyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtus veiksmus, tenka ieškovui. Ieškovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad prieš jį ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti neteisėti veiksmai. Neįrodžius neteisėtų ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų ir prokuroro veiksmų, priežastinio ryšio ir žalos, nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliacinio skundo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad apelianto atžvilgiu pagal Šiaulių televizorių gamintojų profesinės sąjungos „Solidarumas“, „Šiaulių tauro“ darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo ir Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pareiškimą, 2007 m. rugsėjo 18 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 177 straipsnyje, t. y. dėl trukdymo profesinių sąjungų veiklai (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07 t. 1, b.l. 1). Atliekant ikiteisminį tyrimą 2008 m. rugsėjo 5 d. apeliantui įteiktas pranešimas apie įtarimą (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07 t. 3, b. l. 3-5), o 2009 m. birželio 26 d. prokuroras surašė kaltinamąjį aktą baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-201-07, tačiau Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 10 d. nutartimi baudžiamąją bylą, kurioje apeliantas buvo kaltinamas nusikalstamos veikos numatytos BK 177 straipsnyje padarymu, nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07 t. 5, b. l. 175-178). Apelianto įsitikinimu, ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai nesilaikė teisės aktais nustatytos jų veiklos reikalavimų ir bendros pareigos atlikti tyrimą atidžiai ir rūpestingai, taip pažeidė apelianto teisės ir įstatymų saugomus interesus, dėl ko jis turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).

Dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą pagal apelianto pareiškimą.

Bylos medžiaga patvirtina, jog apeliantas kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrą prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą pareiškime nurodytų asmenų atžvilgiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl dokumentų klastojimo ir disponavimo suklastotais dokumentais. Apeliantas teigė, jog Šiaulių televizorių gamintojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ steigiamojo susirinkimo ir steigėjų sąrašas yra suklastotas, todėl jo atžvilgiu pareiškimą pareiškę asmenys neturi teisės inicijuoti baudžiamosios bylos. Šiaulių miesto apylinkės prokurorei nustačius, jog apelianto nurodytų asmenų veiksmuose nusikalstamų veiksmų požymių nenustatyta, ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti. Apelianto teigimu, šiais veiksmais jis buvo diskriminuojamas, kadangi ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami tik jo atžvilgiu, o pirmosios instancijos teismas neįvertino jo nurodytų aplinkybių, susijusių su neteisėtu Šiaulių televizorių gamintojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ steigimu, netyrė neteisėtų profesinės sąjungos steigėjų veiksmų ir pripažino, jog ikiteisminį tyrimą dėl minėtos profesinės sąjungos steigiamojo protokolo klastojimo buvo atsisakyta pradėti pagrįstai. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog šios civilinės bylos nagrinėjimo dalyką sudaro tik apelianto teiginių, dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, prašomos priteisti žalos ir priežastinio ryšio tarp jų įvertinimas, o klausimai, susiję su profesinės sąjungos „Solidarumas“ steigimo teisėtumu ir susirinkimo protokolo klastojimu, nenagrinėjami, kadangi jie nesudaro šios civilinės bylos nagrinėjimo dalyko. Apelianto nurodytas aplinkybes tyrė Šiaulių miesto prokuratūra, kuri 2009 m. balandžio 14 d. nutarimu nusprendė nepradėti ikiteisminio tyrimo pagal apelianto pareiškimą, nesant pareiškime nurodytų asmenų veiksmuose nusikalstamų veikų požymių. Šiaulių miesto apylinkės ir Šiaulių apygardos teismas paliko minėtą nutarimą galioti, duomenų ir įrodymų, kaip atsisakant pradėti pagal apelianto pareiškimą ikiteisminį tyrimą buvo pažeistos jo teisės ir teisėti interesai, ar padaryta žala, apeliantas neįvardija, kitų esminių aplinkybių, kurios nebuvo vertintos baudžiamojo proceso tvarka nėra žinoma, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo civilinėje byloje revizuoti įsiteisėjusiomis teismo nutartimis priimtų išvadų. Aplinkybė, jog apeliantas tam tikrų asmenų veiksmuose įžvelgia nusikalstamos veikos požymius, tačiau ikiteisminio tyrimo įstaigos turi kitą nuomonę šiuo klausimu ir nepradeda tyrimo, nereiškia asmens diskriminavimo ir jo teisių pažeidimo, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto teiginiai, jog atsisakius pradėti pagal jo pareiškimą ikiteisminį tyrimą buvo pažeistos jo teisės, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl galimo poveikio liudytojams

Su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu apeliantas nesutinka ir dėl to, jog jo manymu, teismas nevertino ikiteisminio tyrimo tyrėjos R. P. liudytojams V. P., A. Z. ir A. L. daryto poveikio. Apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnė darė spaudimą liudytojams, jog šie duotų parodymus prieš įtariamąjį, nefiksavo parodymų visa apimtimi. BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama nusikaltimams teisingumui. Ja kėsinamasi į normalią ikiteisminio tyrimo bei teismo veiklą vykdant teisingumą. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį atsako ir tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, kad šis ikiteisminio tyrimo metu ar teisme duotų melagingus parodymus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pateikti melagingą informaciją liudytojas gali būti veikiamas prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys Nr. 2K-102/2010, 2K-140/2009, 2K-529/2008, 2K-440/2008, 2K-665/2007, 2K-308/2007, 2K-582/2004). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, negali atlikti tyrimo ir nustatyti nusikalstamų veikų buvimo ar nebuvimo faktus, todėl tokius ieškovo argumentus vertina remdamasis šioje civilinėje byloje surinktais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga nustatė, jog apelianto teiginiai nepagrįsti. Pirmiausia pažymėtina tai, jog apeliantas teigia, jog tik iš pokalbių su minėtais asmenimis jis suprato apie jiems darytą tyrėjos poveikį, tačiau pačių asmenų skundų ar pastabų dėl netinkamo tyrėjos darbo baudžiamojoje byloje nėra pareikšta. Tuo labiau, pirmosios instancijos teismas, siekdamas įvertinti apelianto ieškinyje nurodytų duomenų pagrįstumą, apie liudytojams darytą poveikį, kvietė minėtus asmenis į posėdį, kurio metu jie nurodė, jog tyrėjos poveikio nejautė, spaudimo iš jos pusės nebuvo (civilinės bylos Nr. 2-423-357/2011 t. 1, b.l. 89-90). Pasisakant dėl V. P. apklausos ikiteisminiame tyrime, būtina atkreipti dėmesį, jog liudytoja buvo apklausta du kartus ir skirtingų tyrėjų (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07 t. 2, b.l. 79-81). Todėl nesant įrodymų ir duomenų, jog minėti asmenys realiai patyrė spaudimą iš tyrėjos, apelianto teiginiai dėl poveikio liudytojams vertintini tik kaip subjektyvi jo nuomonė šiuo klausimu. Pastebėtina ir tai, jog apelianto keliamas klausimas dėl tyrėjos R. P. veiksmų, kuriuos jis vertino kaip poveikį liudytojams, buvo įvertintas BPK nustatyta tvarka. Tiek Šiaulių miesto apylinkės prokurorė, tiek ir Šiaulių miesto bei Šiaulių apygardos teismo teisėjai įvertinę ieškovo skundo argumentus sprendė, jog nėra pagrindo pradėti ikiteisminio tyrimo BPK 233 straipsnio 1 dalies tvarka, nesant tyrėjos veiksmuose nusikalstamos veikos požymių. Esant išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegija mano, jog apelianto teiginiai paremti tik subjektyvia nuomone, susidariusia po pokalbių su liudytojais, o ne konkrečių faktų pagrindu, dėl ko tyrėjos veiksmuose įžvelgti neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, nėra pagrindo.

Apelianto teigimu, teismas taip pat neįvertino civilinėje byloje liudytoja apklaustos C. P. nurodytų aplinkybių. Teismas pažymi, jog vertinant pareigūnų veiksmų teisėtumą ar neteisėtumą, kaip vieną iš sąlygų civilinei atsakomybei CK 6.272 straipsnio tvarka kilti, pareigūnų veiksmai vertinami per atitikimų jų darbą ir pareigas reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nagrinėjamu atveju liudytojos C. P. nurodyti teiginiai: „tyrėja buvo nemandagi, ja nusivyliau“, neįrodo jai daryto poveikio duodant parodymus, bet labiau nusako jai susidariusį subjektyvų požiūrį į tyrėjos darbą ir bendravimą (civilinės bylos Nr. 2-423-357/2011 t. 2, b.l. 104). Be to, C. P. turėjo teisę prašyti BPK nustatyta tvarka įvertinti tyrėjos elgesį, tačiau to nepadarė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino šios liudytojos nurodytų duomenų, kaip įrodymų apie neteisėtus pareigūnės veiksmus.

Dėl apelianto prašymo apklausti liudytojus netenkinimo

Apelianto manymu, jo teises pažeidė ir jo prašymų dėl liudytojų apklausos ir akistatos atlikimo netenkinimai. Teisėjų kolegijos vertinimu pats savaime apelianto prašymų baudžiamajame procese netenkinimas, negali sukelti asmens teisių pažeidimo. Pažymėtina, jog apeliantui pateikus pirmąjį prašymą dėl liudytojų apklausos, jis buvo patenkintas (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07 t. 3, b.l. 116, 118), tačiau kadangi vėlesni prašymai iš esmės buvo analogiški (buvo prašoma apklausti kitus – 46 asmenis, tačiau užduodant jiems analogiškus klausimus (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07 t. 3, b.l. 130), jų buvo nutarta netenkinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo apklausti papildomai 46 asmenis, kurie galimai nurodytų tas pačias aplinkybes, kaip ir jau apklausti byloje asmenys, įvertinus baudžiamojo proceso terminus ir jų įtaką bylos baigčiai, nebuvo tikslinga. Be to, apelianto prašymų apklausti asmenis, kurie paliudytų aplinkybes, nesusijusias su tiriamomis aplinkybėmis, netenkinimas, taip pat negali būti vertinamas asmens teisių pažeidimu ar tyrimo veiksmų neatlikimu (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07 t. 4, b.l. 1-4). Pažymėtina, jog Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros nutarimų, kuriais buvo atsisakyta tenkinti apelianto prašymus, pagrįstumą ir teisėtumą įvertino ir Šiaulių miesto apylinkės teismas, atmesdamas apelianto skundus ir priimdamas šiais klausimais galutines ir neskundžiamas nutartis (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07 t. 3, b.l. 162-163, 186, t. 4, b.l. 17-18, 140-142).

Apelianto prašymai atlikti jo su kitais, pranešime apie įtarimą nurodytais, asmenimis akistatą taip pat buvo netenkinti dėl to, jog remiantis BPK 190 straipsnio 1 dalimi, akistata atliekama tarp dviejų anksčiau apklaustų asmenų, kurių parodymai prieštarauja, siekiant išsiaiškinti prieštaravimų priežastis ir juos pašalinti. Bylos medžiaga patvirtina, jog apeliantas parodymų dėl jam pareikštų įtarimų nedavė, nurodydamas, jog jis negali būti tapatinamas su įmone, kuriai atstovavo kaip advokato padėjėjas ir todėl jis negali atsakyti už įmonės atliktus veiksmus (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07 t. 3, b.l. 44). Nesant asmens BPK nustatyta tvarka duotų parodymų, įstatymas nenumato galimybės atlikti akistatos.

Dėl pareikštuose įtarimuose ir kaltinamajame akte nurodytos informacijos teisingumo

Apeliantas vienu iš skundo argumentų teigia, jog tiek ikiteisminio tyrimo tyrėja R. R., tiek ir tyrimui vadovavusi prokurorė E. G., tyčia jam pareikštuose įtarimuose bei kaltinamajame akte nurodė melagingus duomenis apie tai, jog apeliantas nuo 2007 m. gegužės 26 d. iki 2007 m. rugsėjo 30 d. dirbo UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ teisininku. Šiais veiksmais, apelianto teigimu, buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a, b ir c papunkčiai. Teisėjų kolegija nurodo, jog apelianto minėtos konvencijos išvardintos nuostatos numato nusikaltimo padarymu kaltinamo asmens teises į garantijas. Iš esmės minėtos normos numato asmens teisę tinkamai susipažinti su jam pareikštais įtarimais ir pasirengi gynybai. Pažymėtina, jog baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog apeliantas pretenzijų dėl netinkamų jam sudarytų sąlygų susipažinti su pareikštais įtarimais ar apribotomis galimybėmis pasirengti gynybai, nėra pareiškęs, apeliaciniame skunde šių teisių pažeidimas taip pat nekeliamas, todėl apeliacinės instancijos teismui pagrįstai kyla klausimas, kaip nurodyti pareigūnų veiksmai, įtakojo, apelianto teigimu, jo teisių pažeidimus, sukėlusius pagrindą reikalauti atlyginti neturtinę žalą.

Kaip jau buvo minėta, asmuo turi teisę prašyti atlyginti neturtinę žalą tik jam įrodžius neteisėtus pareigūnų veiksmus. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, jog apeliantas nuo 2006 m. birželio 14 d. iki 2007 m. balandžio 18 d. dirbo UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ teisininku (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07, t. 1, b.l. 148), o nuo 2007 m. balandžio 2 d. teikė minėtai įmonei teisines paslaugas pagal Teisinės pagalbos sutartį, kaip advokato padėjėjas (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07, t. 1, b.l. 155-156). Todėl nors nurodyta informacija atskleidžia, jog pareikštuose įtarimuose ir kaltinamajame akte nurodytos datos, kada apeliantas dirbo įmonėje teisininku netikslios, tačiau pats darbo pobūdis – teisinių paslaugų įmonei teikimas, išliko. Civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tyrėja R. R. (V.) nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriama ar apeliantas darė poveikį profesinės sąjungos nariams, o klausimas dėl jo pareigybės įmonėje nebuvo keliamas, kadangi jis nebuvo esminis, o duomenys apie apelianto pareigas toje įmonėje buvo nurodyti remiantis bylos medžiaga (civilinės bylos Nr. 2-423-357/2011 t. 2, b.l. 88). Todėl tikėtina, jog apelianto melagingais įvardinti duomenys, procesiniuose dokumentuose buvo įrašyti ne tikslu įvertinti asmens pareigas įmonėje, bet siekiant apibūdinti jo darbo pobūdį ir jokios žalos asmeniui nesukėlė.

Be to, apelianto nurodytu, kaip neatitinkančiu tiesos, laikotarpiu, t.y. 2007 m. gegužės 23 d. bei 2007 m. liepos 3 d., apeliantas veikdamas įmonės vardu, pats įvardino save darbdavio (UAB „Šiaulių tauro televizoriai“) atstovu – teisininku (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07, t. 1, b.l. 36, 54-57). Taip pat pažymėtina, jog ir UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ generalinis direktorius, nurodydamas apelianto darbo įmonėje pobūdį, įvardijo, jog R. J. įmonei teikia teisines paslaugas (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07, t. 1, b.l. 125). Nors nuo 2007 m. balandžio 18 d. apeliantas įmonėje teisininku nedirbo, tačiau teikė teisines paslaugas, atstovavo įmonę. Dėl šių aplinkybių, ikiteisminio tyrimo pareigūnai galimai ir įvardijo apeliantą kaip įmonės teisininką, o ne advokato padėjėją. Šių ikiteisminio tyrimo pareigūnės ir prokurorės veiksmų teismas nevertina teisės pažeidimu, sukėlusiu apeliantui teisę reikalauti žalos atlyginimo, kadangi šis netikslus apelianto pareigų (statuso) įvardijimas neturėjo jokios įtakos baudžiamosios bylos tyrimui, pats žodis „teisininkas“ nelaikytinas įžeidžiančiu dėl ko apeliantas galėtų patirti neigiamas emocijas ir dvasinius išgyvenimus.

BK 177 str. numatytas baudžiamasis nusižengimas gali būti padaromas tik tyčia. Trukdymas teisėtai profsąjungų ar jų narių veiklai yra mėginimas kokiu nors būdu neleisti profsąjungoms ar jų nariams įgyvendinti savo teisių ir pareigų, t. y. drausti darbuotojams burtis į profsąjungas, versti į jas nestoti ar išstoti iš jų, neleisti organizuoti susirinkimų, drausti įgaliotiems asmenims atstovauti įmonės ar organizacijos profesinės sąjungos nariams, disponuoti profsąjungos turtu, organizuoti ar finansuoti grupuotes, siekiančias trukdyti profsąjungų veiklai ir pan. Pagal LR Advokatūros įstatymo 34 str. 2 d. advokato padėjėjas turi visas Advokatūros įstatyme numatytas advokato teises ir pareigas, išskyrus narystę Lietuvos advokatūroje bei proceso įstatymuose nustatytus apribojimus. Advokatūros įstatymo 46 straipsnyje įtvirtintos advokato veiklos garantijos – draudimas apklausti liudytoju, advokato profesinę paslaptį sudarančios informacijos slaptumas ir ribojimai ją sužinoti, kratos, poėmio darymo ypatumai ir pan. Šių garantijų paskirtis – užtikrinti advokato veiklos laisvę ir nepriklausomumą. Pagal šioje byloje esančius duomenis nenustatyta, kad ieškovas buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl veiksmų, kuriuos jis atliko veikdamas kliento UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ vardu, jo atžvilgiu nebuvo taikytos tokios priemonės kaip krata, dokumentų poėmis ir kt., pats ieškovas taip pat nenurodė, kad jis veikė kaip advokato padėjėjas, todėl šios garantijos netaikytinos.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisako ir dėl apelianto argumentų, jog apeliantui pareikštuose įtarimuose bei kaltinamajame akte tyčia melagingai nurodyta, kad Šiaulių televizorių gamintojų profesinė sąjunga „Solidarumas“ iki 2007 m. rugpjūčio 23 d. buvo UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ darbininkų profesine sąjunga. Teisėjų kolegija pakartotinai pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nevertinami klausimai dėl profesinių sąjungų steigimo veiklos teisėtumo, todėl teismas dėl teiginių, jog procesiniuose dokumentuose nurodyti teiginiai nepagrįsti, nepasisako, tačiau pažymi, jog baudžiamojoje byloje esanti medžiaga leido pareigūnėms padaryti tokias išvadas, kadangi buvo pateikti duomenys apie profesinės sąjungos pavadinimo keitimą (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07, t. 1. b. l. 109), be to, šie duomenys tyrimui esminės reikšmės neturėjo, t. y. šios baudžiamosios bylos tyrimo tikslas buvo ne profesinės sąjungos susikūrimo teisėtumo įvertinimas, todėl tam tikri galimi neatitikimai faktinėms aplinkybėms, nesudarė lemiamos reikšmės tyrimo eigai ir pareigūnų veiksmų teisėtumui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant įrodyti, jog neteisėtais pareigūnų veiksmais asmeniui padaryta žala, turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje klaidos padarymas turėjo akivaizdžiai pažeisti ar daryti neigiamą įtaką asmens procesinėms teisėms į gynybą ir ikiteisminio tyrimo proceso trukmei, tačiau, kaip nustatė bylą nagrinėjęs teismas, nagrinėjamoje byloje ieškovas viso ikiteisminio tyrimo proceso metu iš esmės nesutiko ir skunduose ginčijo tik jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos turinį ir kvalifikavimą, o ne jam pareikštame įtarime ir kaltinamajame akte esančius neatitikimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad klaidingas apelianto darbo teisininku įmonėje datos nurodymas vertintinas tik kaip techninė klaida, neteikianti pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista ieškovo procesinė teisė į gynybą ar kad teisingos datos nurodymas būtų buvęs pagrindas pakeisti kaltinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 3 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50/2009).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog apeliantas apie baigtą ikiteisminį tyrimą ir galimybę prašyti papildyti tyrimo medžiagą buvo pasirašytinai informuotas (t. 4, b.l. 166), todėl turėjo teisę ir galimybę BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, susipažinęs su bylos medžiaga, prašyti patikslinti duomenis apie jo pareigas bei darbo UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ trukmę, bei patikslinti profesinių sąjungų steigimo ir veiklos aplinkybes, tačiau šia galimybe nepasinaudojo, todėl teisėjų kolegija nemano, jog šie ikiteisminio tyrimo tyrėjos bei prokurorės procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių galimi neatitikimai faktinei situacijai yra padaryti tyčia ir siekiant kaip nors pakenkti apelianto interesams, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas ir nesudarantis apeliantui pagrindo prašyti atlyginti neturtinę žalą.

Pažymėtina ir tai, jog apeliaciniame skunde nurodoma, jog posėdžio, kurio metu buvo apklausta tyrėja R. R. (V.), protokole yra neužfiksuota visa proceso eiga, teisėja uždavinėjo liudytojams menamus klausimus. Remiantis CPK 171 straipsniu, apeliantas, manydamas, jog protokolas yra tikslintinas, galėjo per tris darbo dienas nuo protokolo surašymo pareikšti rašytines pastabas dėl jo, tačiau šia teise nepasinaudojo, todėl apeliaciniame skunde nurodytos pastabos dėl protokolo, nevertinamos.

Dėl duomenų iš VSDFV rinkimo teisėtumo

Apeliantas taip pat teigia, jog jam buvo padaryta žala, ikiteisminio tyrimo tyrėjai R. P. neteisėtai rinkus duomenis iš VSDFV. Be to, apeliantas pažymi, jog tyrėja neturėdama teisinio pagrindo, informaciją apie apelianto darbovietes rinko nuo 2003 m. vasario 24 d. ir atskleidė ją asmenims, neturintiems teisės su ja susipažinti. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog ikiteisminio tyrimo tyrėja R. P., atlikdama tyrimo veiksmus 2008 m. lapkričio 25 d. gavo informaciją iš VSDFV apie įtariamojo asmens (apelianto) darbovietes (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07, t. 3, b. l. 32). Minėta informacija ir jos rinkimas, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti laikoma pažeidžianti asmens teises. Visų pirma pažymėtina, jog duomenų apie tai, kad tyrėja gautą informaciją būtų panaudojusi kitiems, ne su ikiteisminio tyrimo veiksmais susijusias, tikslais, nepateikta. Šie duomenys, remiantis atsakovų teigimu, buvo renkami, siekiant charakterizuoti įtariamą asmenį. Be to, BPK griežtai reglamentuoja, kas ir kokia tvarka gali susipažinti su ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos medžiaga, t. y. tik baudžiamojoje byloje dalyvavę asmenys (BPK 181 str. ir 237 str.). Apelianto nurodyti su jo asmenine informacija apie darbovietes susipažinę asmenys: E. Š., V. M., buvo Šiaulių televizorių gamintojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ atstovai (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07, t. 5, b. l. 38), todėl jiems, remiantis BPK 237 straipsnio 1 dalimi, buvo pagrįstai leista susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmuose, renkant informaciją apie įtariamojo darbovietes, asmens duomenų pažeidimo neįžvelgė ir Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, kuri įvertinusi apelianto skundo argumentus, juos atmetė (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07, t. 4, b. l. 108). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tik asmens duomenų rinkimas tyrimo tikslams, neįrodžius neteisėto jų panaudojimo, negali būti pagrindas pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais, todėl apelianto argumentai dėl neteisėto jo asmens duomenų panaudojimo, atmestini.

Dėl ikiteisminio tyrimo trukmės

Valstybės institucijų, jų pareigūnų pareigos baudžiamojo proceso metu nustatytos BPK 2 ir kituose straipsniuose. Bendroji rūpestingumo pareiga įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Įpareigojant atitinkamas valstybės institucijas, jų pareigūnus išnagrinėti bylą per įmanomai trumpiausią laiką, siekiama apsaugoti proceso šalis nuo proceso vilkinimo, kuris lemia ilgesnį, negu tai neišvengiama, asmens netikrumą dėl savo likimo, kiek tai susiję su proceso baigtimi. Dėl šios asmens teisės ne kartą pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007). Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose remiamasi šios asmens teisės pažeidimu, atsižvelgia ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, aiškinant ir taikant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. EŽTT pabrėžta, kad siekis apsaugoti asmenį nuo pernelyg ilgai besitęsiančios netikrumo būsenos ypač svarbus baudžiamajame procese, kai sprendžiamas asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas (Stögmüller v. Austria, no. 1602/62, judgment of 10 November 1969, § 5). Užtikrinant, kad asmens, dėl kurio vyksta baudžiamasis procesas, netikrumo dėl savo likimo būsena būtų kiek įmanoma greičiau nutraukta, išsprendžiant jam pareikštų baudžiamųjų kaltinimų klausimą (atitinkamai ir su tuo susijusių civilinių teisių ir pareigų klausimą), įgyvendinamas tiek asmens, tiek bendrasis teisinio tikrumo ir proceso ekonomiškumo interesas. Baudžiamojo proceso trukmės atitiktis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam įmanomai trumpiausio laiko reikalavimui vertinama atsižvelgiant į EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus, tačiau siekiant įrodyti, jog šio reikalavimo nesilaikyta, nepakanka abstrakčiai teigti, kad baudžiamasis procesas pernelyg užsitęsė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; taip pat Girdauskas v. Lithuania, no. 70661/01, judgment of 11 December 2003; Oblov v. Russia, no. 22674/02, judgment of 15 January 2009). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009). Taip pat turi būti atsižvelgta į pasekmes pareiškėjui. Pagal bylos duomenis kardomosios priemonės, pvz., suėmimas, namų areštas ir pan., kurios būtų galėjusios sukelti ieškovui neigiamas pasekmes ar neproporcingus asmens laisvės ribojimus, nebuvo taikytos.

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu truko nuo 2007 m. rugsėjo 18 d. iki 2009 m. birželio 26 d. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į baudžiamojo proceso aplinkybes šiuo konkrečiu atveju, nėra pagrindo pripažinti, kad ikiteisminio tyrimo proceso trukmė buvo pernelyg ilga. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog sprendžiant dėl per ilgo ikiteisminio tyrimo trukmės visais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į paties asmens, kurio atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas veiksmus. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog apeliantas ne vieną kartą reiškė nušalinimus ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnėms, bet ir prokurorei (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07, t. 3, b. l. 88, 101, 105, 147, 153, 164, 188; t. 4, b. l. 28, 147, 152 ir kt.) Netenkinus šių prašymų, apeliantas juos skundė apylinkių ir apygardų teismams. Be to, apeliantas daug kartų kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūnus prašydamas apklausi jo nurodytus liudytojus (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07, t. 3, b. l. 116, 138, 139, 145, 177, t. 4, b. l. 1, 23 ir kt.), o netenkinus šių prašymų, skųsdavo juos (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07, t. 3, b. l. 158, 181, 184, t. 4, b. l. 11, 36 ir kt.) ir vėl teikdavo pakartotinus analogiškus prašymus dėl jo nurodytų liudytojų apklausos. Apeliantas taip pat teikdavo prašymus susipažinti su bylos medžiaga, tačiau sutartu laiku neatvykdavo su ja susipažinti (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07, t. 4, b. l. 128, 165, 173), teikdavo prašymus pratęsti procesinius terminus (baudžiamosios bylos Nr. 40-2-201-07, t. 4, b. l. 167). Todėl apelianto teiginiai, jog ikiteisminis tyrimas užsitęsė pernelyg ilgai ir dėl to kalti tik ikiteisminio tyrimo pareigūnai, laikytinas nepagrįstu. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog pareigūnų veiksmuose nenustatytas pernelyg ilgas ir nepateisinamas neveikimas, be to baudžiamoji byla buvo sudėtinga, didelės apimties, buvo apklausta pakankamai daug liudytojų, o ikiteisminio tyrimo trukmę įtakojo paties apelianto veiksmai.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog baudžiamasis procesas apelianto atžvilgiu truko nepateisinamai ilgai, yra pagrįsta, o apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu atmestini.

Dėl bylos nutraukimo suėjus senaties terminui

Esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas, sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, yra suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir, kiek tai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos taikymu, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad baudžiamosios bylos nutraukimas, netaikant asmeniui atsakomybės, savaime nereiškia, kad tyrimo metu visi prokuratūros ar teismo atlikti byloje veiksmai buvo neteisėti. Ikiteisminio tyrimo atlikimas yra įstatymais numatyta valstybės organų veikla, siekiant šalyje įtvirtinti ir palaikyti įstatymais grindžiamą tvarką. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir bet kurioje žmonių visuomenėje būtina teisėta veikla. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad procesas numatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka. Vadinasi, tyrimo pabaigimo faktas, nenubaudus asmens, savaime nedaro ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų neteisėtų. Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2002). Kadangi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, kaip vienos iš sąlygų civilinei atsakomybei CK 6.272 straipsnio tvarka kilti, nenustatė, todėl laiko, jog apelianto prašymas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą netenkinamas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bei aiškino materialinės teisės normas, padarė pagrįstas išvadas, dėl ko naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo, jis paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu,

n u t a r i a :

Apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                     Danutė Gasiūnienė

                                                                                                            Kazys Kailiūnas

                                                                                                            Egidija Tamošiūnienė