Administracinė byla Nr. I-5322-764/2013
Proceso Nr. 3-61-3-03266-2013-6
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gruodžio 17 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjui R. L., atsakovės atstovui Irmantui Markevičiui, liudytojai Irenai Laurinavičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo
nustatė:
Pareiškėjas R. L. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2) ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, jo naudai priteisti 10 000 Lt neturtinę žalą.
Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad 2013-07-04 buvo atvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir uždarytas į kamerą Nr. 28, kurioje iki 2013-07-12 buvo laikomas vienas (išskyrus 2013-07-10 ir 2013-07-11). Kamera buvo rakinama. Administracija nurodė, kad pareiškėjas yra laikomas vienas ir užrakintoje kameroje, nes yra nuteistas už labai sunkų nusikaltimą. Pareiškėjo žiniomis jo bendrininkas, kuris taip pat nubaustas už labai sunkų nusikaltimą, buvo laikomas bendrame skyriuje, todėl neaišku, kodėl pareiškėjas buvo izoliuotas. 2013-07-10 į kamerą Nr. 28 buvo uždarytas iš nepilnamečių kolonijos atvežtas D. K., o 2013-07-11 iš Pravieniškių III-ųjų pataisos namų atvežtas R. N. Kamerų tipo patalpose yra laikomi nuteistieji iki gyvos galvos, psichinėmis ir infekcinėmis ligomis sergantys asmenys, moterys, nepilnamečiai, tardomieji. Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija nepaaiškino, kuriai grupei priskiriamas pareiškėjas. Kameroje Nr. 28 nėra stalo, todėl pareiškėjas negalėjo normaliai pavalgyti, neatsidarė langas, nebuvo ventiliacijos, todėl buvo karšta. Kameroje įrengto unitazo dangtis yra nulaužtas, todėl nuolatos girdėjosi bėgančio vandens garsas, sklido smarvė. Ant kameros grindų ir sienų įsiveisęs grybelis. Kameros langas išėjo į lentpjūvės kiemą, todėl sklindantis triukšmas trukdė pailsėti. Pareigūnai neatsižvelgė į gydytojo okulisto rekomendacijas, kuo daugiau laiko praleisti dienos šviesoje, ir nepervedė pareiškėjo į bendrą skyrių, kur jis turėtų galimybę kada nori išeiti į lauką. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė, kaip tai numato įstatymai, dvi valandas pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas 2013-07-04 į lauką nebuvo išleistas visai, o kitomis dienomis gryname ore buvo tik po 1.10 val. Dėl netinkamų sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjas buvo priverstas nutraukti gydymą ir paprašė būti išleistas.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir papildomai paaiškino, kad jis turėjo būti laikomas Bendrojo skyriaus palatose, kur jam būtų buvusios sudarytos sąlygos, daugiau laiko praleisti gryname ore.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, yra nepagrįsti. Ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2013-07-04 iki 2013-07-12) pareiškėjas buvo gydomas Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 28, kurios plotas 8,54 kv. m, joje stovi dvi lovos, 1 spintelė, kuri atlieka ir stalo funkciją, viena prausykla, tualetas, radijo taškas. Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai 2013-03-06 atliko šios kameros patikrinimą ir konstatavo, kad triukšmo lygis palatoje viršijo Higienos normos HN 33:2011 8 p. nustatytą leistiną 45 dBa triukšmo lygio rodiklį ir įpareigojo triukšmo valdytoją per tris mėnesius sumažinti triukšmo lygį iki leistino. Laisvės atėmimo vietų ligoninė nėra lentpjūvės, kuri yra triukšmo šaltinis, valdytoja. Kitų kameros Nr. 28 neatitikimų Lietuvos higienos normoms ar šių normų reikalavimų pažeidimų visuomenės sveikatos specialistai nenustatė. 2013-06-06 kamerų tipo palatoje Nr. 28 buvo atliktas kosmetinis remontas. Palatos Nr. 28 sanitarinis mazgas atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.5 p. reikalavimus. Jokie teisės aktai nenumato, kad unitazas turi būti uždengiamas. Laisvės atėmimo vietų ligoninė griežtai laikosi suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, kurie nustatyti Bausmių vykdymo kodekso 70 str. 3 d. ir Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nuteistas už itin sunkius nusikaltimus, jis buvo uždarytas į kamerų tipo palatą Nr. 28. Atsakovės atstovės manymu, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, nes nėra nustatytos visos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. kilti. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad neteisėtais Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnų veiksmais (neveikimu) pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas paaiškino, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė nėra lentpjūvės savininkė ar valdytoja, todėl negali daryti įtakos iš jos sklindančiam triukšmui. Palatoje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, sanitarinis mazgas atitinka nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas atskirai nuo kitų nuteistųjų buvo apgyvendintas laikantis nuteistų izoliavimo reikalavimų.
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo R. L. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str., nustatančiame, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisei pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. 2 ir 3 d. nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiga įrodyti valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas tenka asmeniui, reikalaujančiam atlyginti jam padarytą žalą.
Ginčo dėl to, kad pareiškėjas R. L. nuo 2013-07-04 iki 2013-07-12 gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 28, byloje nėra. Pareiškėjas teigia, kad patyrė neturtinę žalą, nes: 1) laikant jį kameros tipo palatoje Nr. 28, buvo apribota galimybė nevaržomai būti gryname ore; 2) palatoje nebuvo stalo, todėl pareiškėjas negalėjo normaliai pavalgyti, neatsidarė langas, nebuvo ventiliacijos, nebuvo unitazo dangčio, grindys aptrupėję, o sienos pažeistos grybelio; 3) nebuvo sudaryta galimybė pagal teisės aktų reikalavimus 2 valandas pasivaikščioti gryname ore; 4) palatos langas išėjo į lentpjūvės pusę, todėl buvo didelis triukšmas.
Bausmių vykdymo kodekso 70 str. 3 d. nustatyta, kad izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Bylos duomenys tvirtina ir pareiškėjas šių aplinkybių neneigia, kad jis yra nuteistas už labai sunkų tyčinį nusikaltimą (b. l. 4). Vadinasi, siekdama Bausmių vykdymo kodekso 70 str. 1 d. nustatytų tikslų, t. y. atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją, padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą, padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų, Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija turėjo teisėtą pagrindą izoliuoti pareiškėją nuo kitose palatose laikomų nuteistųjų. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad kiti nuteistieji, kurie taip pat nuteisti už sunkių nusikaltimų padarymą, buvo laikomi Bendrojo skyriaus kamerų tipo palatose, nepatvirtina, kad pareiškėjo izoliavimas pažeidė jo teises ir teisėtus interesus. Paskirstydama nuteistuosius į palatas, Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija turi užtikrinti įstaigos ir kitų joje esančių asmenų saugumą, todėl turi diskrecijos teisę, vadovaudamasi Bausmių vykdymo kodekso normomis, laikyti pareiškėją R. L. izoliuotą nuo kitų asmenų. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerų tipo palatose pareiškėjas buvo kreipęsis į teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo a. b. Nr. A662-410/2013), kuris 2013-02-11 nutartimi priteisė pareiškėjui 350 Lt neturtinei žalai atlyginti. Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija, siekdama išvengti naujų skundų dėl neturtinės žalos atlyginimo, sudarė sąlygas pareiškėjui gydymosi laikotarpiu palatoje būti vienam. Tai, kad didžiąją laiko dalį palatoje Nr. 28 buvo vienas, pripažįsta ir pats pareiškėjas. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad, apgyvendindama pareiškėją kamerų tipo palatoje Nr. 28, Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija elgėsi teisėtai ir vadovavosi nuteistųjų izoliavimą reglamentuojančiomis Bausmių vykdymo kodekso 70 str. nuostatomis.
Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad, užtikrindama tinkamą pareiškėjo gydymą, Laisvės atėmimo vietų ligoninė turėjo atsižvelgti į gydytojos okulistės rekomendacijas, kuo ilgiau būti dienos šviesoje, todėl turėjo pareiškėją apgyvendinti bendrabučių tipo palatose, kur jis turėtų galimybę nevaržomai būti gryname ore. Kaip teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino gydytoja okulistė Irena Laurinavičienė, visose palatose yra pakankamas dienos apšvietimas, o buvimas gryname ore yra naudingas visiems asmenims, sergantiems ar nesergantiems akių ligomis. Atkreiptinas dėmesys, kad pati laisvės atėmimo bausmė pasižymi specifika, t. y. judėjimo apribojimu ir nuteistųjų laikymu kamerose, todėl negali būti konstatuotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracijos veiksmų neteisėtumas, nes kaip minėta Bausmių vykdymo kodekso 70 str. reikalavimai nebuvo pažeisti. Bausmių vykdymo kodekso 103 str. nuostatos garantuoja asmens teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas patvirtino, kad teisė pasivaikščioti gryname ore jam buvo sudaryta. Tai, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė gryname ore pasivaikščioti mažiau nei dvi valandas, nepatvirtinta jokiais objektyviais byloje esančiais duomenimis, todėl teismas negali nustatyti šių pareiškėjų argumentų teisingumo. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Pareiškėjo teiginiai apie tai, kad jam nebuvo sudaryta galimybė dvi valandas pasivaikščioti gryname ore, yra grindžiami išimtinai jo subjektyvaus pobūdžio pasakojimais ir nepatvirtinti jokiais objektyviais, įrodomąją galią turinčiais duomenimis.
Pareiškėjas teigia, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl to, kad palatoje nebuvo stalo, todėl pareiškėjas negalėjo normaliai pavalgyti, neatsidarė langas, nebuvo ventiliacijos, nebuvo unitazo dangčio, grindys aptrupėję, o sienos pažeistos grybelio. Atsakovė patvirtino, kad stalo palatoje Nr. 28 nebuvo, tačiau pareiškėjas turėjo galimybę valgyti prie spintelės. Nei Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, nei Kalėjimų departamento prie TM direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra nustatyta, kad sanitariniame mazge įrengtas unitazas turi turėti dangtį. Teismui pateikti duomenys taip pat tvirtina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013-03-06 ir 2013-03-26 atliko operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę Laisvės atėmimo vietų ligoninės kameroje – palatoje Nr. 28 ir įvertino šiluminės aplinkos, dirbtinio apšvietimo, akustinio triukšmo lygio matavimus. Vilniaus visuomenės sveikatos centras konstatavo, kad: 1) ekvivalentinis triukšmo lygis kameroje – palatoje, veikiant Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dirbtuvių staklėms ir vėdinimo sistemoms viršijo leistiną 45 dBA garso slėgio ir triukšmo lygį dienos metu; 2) kamera Nr. 28 vėdinama per langą, nepažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 24 p.; 3) oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko Higienos normos HN 76:2010 26 p.; 4) naktinė ir dieninė apšvieta atitiko Higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 p. reikalavimus; 5) lubos ir sienos nudažytos, sienos vietomis aptrupėjusios, pelėsis nerastas, nuo lubų, sienų dažai ir tinkas nekrenta (b. l. 23–24). Vilniaus visuomenės sveikatos centro atlikto patikrinimo metu nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą paneigti pareiškėjo argumentus, kad kamera Nr. 28 neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, todėl pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui būnant kameroje Nr. 28 jis buvo kankinamas ar žeminamas jo orumas, nėra.
Bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo pagrindą) (ABTĮ 23 str. 1 d. 6 ir 7 p.). Pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas nustato nagrinėjamos bylos ribas bei pasirinktą gynybos būdą. Priimdamas sprendimą teismas negali pakeisti pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ir peržengti nagrinėjamos bylos ribų.
Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas kildina ir iš to, kad triukšmo lygis kameroje viršijo leistiną, nes triukšmas sklido iš netoliese veikiančių Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dirbtuvių. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš jo manymu neteisėtų Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų. Byloje neginčytinai nustatyta, kad dirbtuvės nuosavybės teise priklauso Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikdamas operatyviąja kontrolę, konstatavo, kad leistinas triukšmo ir garso slėgio lygis kameroje Nr. 28 viršijamas tik tuomet, kai veikia Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo staklės ir vėdinimo sistemos. Įpareigojimas sumažinti triukšmo lygį buvo duotas triukšmo šaltinių valdytojui, t. y. Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui. Visuomenės sveikatos centro nustatyti duomenys patvirtina, kad, neveikiant staklėms ir jų vėdinimo sistemoms, ekvivalentinis triukšmo lygis kameroje – palatoje Nr. 28 neviršijo maksimalaus lygio (b. l. 22–24). Nurodytos aplinkybės tvirtina, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė negali daryti įtakos triukšmo lygiui kameroje Nr. 28, nes ne ji yra triukšmo šaltinių valdytoja, o triukšmo lygis viršijamas dėl išorinių veiksnių, t. y. ne dėl administracijos kaltės.
Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, teismas konstatuoja, kad pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes negali būti konstatuota viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. Laisvės atėmimo vietų ligoninės neteisėti veiksmai. Nenustačius neteisėtų Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti neturtinę žalą, todėl pareiškėjo R. L. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str. teisėja
nusprendžia:
Pareiškėjo R. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Egidija Puzinskaitė