Pranešėja Violeta Miliuvienė
Teisėjas Jonas
Špelveris
|
Baudž. byla Nr. 1A–94-174/2008
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.4.1, 2.1.6.2. (S)
|
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nutartis
Lietuvos
respublikos vardu
2008 m.
vasario 28 d.
Klaipėda
Klaipėdos
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininko Valentino Janonio,
teisėjų Violetos Miliuvienės,
Daliaus Jocio,
sekretoriaujant Aušrai Čybienei,
dalyvaujant prokurorei Alicijai
Petkevičiūtei,
gynėjui Jurijui Koreckiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį
skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-11-29 nuosprendžio, kuriuo J. S. (J. S.), a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 135 str. 1 d. ir
nuteistas laisvės
atėmimu trejiems (3) metams.
Priteista iš J. S.
4197 Lt žalos atlyginimo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos
ministerijos Klaipėdos teritorinės ligonių kasos naudai.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
bylą,
n u s t a t ė:
J.
S. nuteistas už
tai, kad 2006 m. rugsėjo 29 d., apie 24.00 val., prie (duomenys
neskelbtini) namo, kada K. E., G. R. ir
R. K., išgirdę moterų pagalbos šauksmą ir pamatę jį
atbėgantį iš tos pusės kur sklido pagalbos šauksmas, jį sustabdė, paklausdami
„kur bėgi?", jis tyčia, neturėdamas pagrindo manyti, kad į jį bus pasikėsinta,
vieną kartą dūrė prieš jį stovinčiam K. E. peiliu į pilvo
kairės pusės kirkšnį, tuo padarydamas nukentėjusiajam kiaurinę
durtinę-pjautinę pilvo žaizdą kairėje kirkšnyje pakenkiant taukinei, kraujui išsiliejus į
pilvaplėvės ertmę, kirkšninės srities hematoma. Dėl kiaurinio
durtinio-pjautinio pilvo sužalojimo, K. E. padarytas
sunkus sveikatos sutrikdymas (2003-05-23 sveikatos sutrikdymo mąsto nustatymo taisyklių III
skyriaus 6.6.9. punktas).
Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir
priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes jis nėra kaltas dėl šio nusikaltimo.
Nurodo, kad apylinkės teismas nevertino aplinkybės, kad nėra realu būnant
vienam pulti penkis suaugusius nepažįstamus žmones, kurių vienam peiliu durti
du kartus į pilvą. Taip pat nurodo, kad apylinkės teismas nevertino aplinkybių,
kad ant jo kūno nustatyti sumušimai. Apeliantas teigia, kad pirminiai užpuolikų
parodymai skiriasi, tačiau teisme šie parodymai yra vienodi. Jis serga
trombopenija (nekreša kraujas). Anksčiau jis vartojo narkotikus, tačiau gydėsi,
turėjo darbą, draugavo su mergina, ruošėsi kurti šeimą. Dėl šio įvykio įvykio
jis prarado darbą, jam buvo depresija, pradėjo vartoti narkotikus.
Nuteistojo
gynėjas prašo apeliacinį
skundą tenkinti.
Prokuroras
prašo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos
teismas, remdamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai
išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus,
pagrįstai J. S. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 135
str. 1 d. Skundžiamajame nuosprendyje nurodyti priimto sprendimo argumentai bei
padarytos pagrįstos išvados. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo
kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti, su jomis
sutinka.
Apylinkės teismas byloje esančius
įrodymus tyrė ir juos vertino kaip visetą įrodymų, neatskirdamas vienus
įrodymus nuo kitų, pagrįstai juos susiedamas tarpusavyje.
Byloje nustatytos aplinkybės
nepatvirtina, kad J. S. veikė esant būtinosios ginties
situacijai, nes jo veika neatitinka būtinosios ginties, numatytos BK 28 str.,
nuostatų. Byloje nėra J. S. gynybos versiją patvirtinančių
įrodymų, jog J. S. gynėsi nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio
pavojingo kėsinimosi.
Pagal BK 28 str.
2 d. būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties
požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį,
nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus
nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo
peržengtos būtinosios ginties ribos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad
pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai,
būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl
teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų
peržengimo“ 5 ir 6 punktai). Tai reiškia, kad kėsinimasis turi
egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ir kelti akivaizdų pavojų įstatymo
saugomoms vertybėms.
Būtinosios
ginties situacija galima
ne nuo bet kokio, o
tik nuo pavojingo kėsinimosi. Nuteistasis
apeliaciniame skunde būtinosios ginties aplinkybes argumentuoja jam nepalankiu
jėgų santykiu, tai yra jis buvo vienas prieš penkis suaugusius žmones, taip pat
ir tuo, kad jam padaryti sužalojimai bei, kad konfliktą pradėjo su
nukentėjusiuoju kartu buvę vaikinai.
Nagrinėjamoje situacijoje nebuvo
akivaizdaus ir realaus kėsinimosi į kaltininko asmenį. Nukentėjusysis su
draugais sustabdė J. S., norėdami išsiaiškinti, kodėl šis
bėga, nes girdėjo moterų riksmus. Tačiau jokio pradėto ar tiesiogiai gręsiančio
kėsinimosi į nuteistojo asmenį ar turtą nebuvo.
Teisėjų kolegija tiki
nukentėjusiojo K. E. parodymais (t. 1, b. l. 18-22, t. 2,
b. l. 117-120), nes pastarojo parodymai atitinka ir kitų liudytojų: G. R., A. S., R. K.,
E. N. parodymus (t. 1, b. l. 53-57, 61-63, 66-69, t. 2, b.
l. 161-162, 163-164, t. 3, b. l. 4-6). Be to, nukentėjusiojo ir šių liudytojų
parodymai nuoseklūs, detaliai atskleidžiantys įvykio aplinkybes.
Kaip matyti iš šių
liudytojų parodymų turinio, nei vienas iš J. S. sustabdžiusių
vaikinų neturėjo jokių ketinimų sumušti ar apiplėšti apeliantą. Jie girdėjo
moters šaukimus ir pamatė iš tos pačios pusės parbėgantį J. S.,
todėl jį stabdė norėdami išsiaiškinti, kodėl šis bėga. Nuteistasis ikitesminio
tyrimo metu taip pat parodė, kad jis prie automobilių aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėto
namo, matė stovinčias dvi merginas. Po to, kada jis bėgo namo, matė tas pačias
merginas dar kartą. Jos garsiai juokėsi, bet jis prie jų priėjęs nebuvo ir
nebendravo (t. 1, b. l. 109). Ši nuteistojo paminėta aplinkybė iš dalies patvirtina
nukentėjusiojo ir liudytojų nurodytas versijas, kad jie išgirdę moterų šauksmus
ir pamatę bėgantį J. S., stabdė jį norėdami išsiaiškinti,
kodėl šis bėga, ar jis nieko blogo joms nepadarė. J. S. neneigė
paties moterų buvimo fakto, tačiau skirtingai nuo liudytojų ir nukentėjusiųjų
aiškino, kad moterys nešaukė, o juokėsi. Tai iš esmės patvirtina, kad moterys
buvo, o kaltinamojo versija, kad jos juokėsi, vertinama kaip siekimas išvengti
baudžiamosios atsakomybės. Todėl nėra pagrindo manyti, kad vaikinai, stabdę J. S., turėjo tikslą jį apiplėšti ar sumušti.
Nuteistasis J. S. iš esmės patvirtino nukentėjusiojo ir liudytojų
nurodytas įvykio aplinkybes. Tačiau jis parodė, kad peilį išsitraukė tikslu
apsiginti nuo jį sustabdžiusių vaikinų. Be to, jis su peiliu iš pradžių
mosikavo ir tik po to dūrė vienam iš jų. Vis dėlto, šias aplinkybes paneigė tiek
nukentėjusysis K. E., tiek kartu su juo buvę G. R., A. S., R. K.,
E. N.. Pastarieji parodė, kad nematė, jog J.
S. demonstravo ar laikė peilį ir tik po to dūrė nukentėjusiajam.
Nukentėjusysis ir minėti
liudytojai parodė, kad peilio jie nematė, o du dūriai peiliu buvo staigūs.
Nuteistasis teigia, kad jis mojavo peiliu siekdamas apsaugoti save ir savo
turtą. Jis taip pat nurodė, kad įdūrus peiliu nukentėjusysis sušuko „jis turi
peilį, mane papjovė“ (t. 1, b. l. 110). Tai leidžia daryti išvadą, kad
nukentėjusysis bei kiti kartu buvę vaikinai iš tiesų nematė, jog J. S. turi peilį ir jis buvo panaudotas staigiai, jo
nedemonstruojant.
Nuteistojo parodymai neatitinka
faktinių bylos aplinkybių. Nuteistasis parodė, kad jo sustabdymo metu suskambėjo
jo mobiliojo ryšio telefonas, jis telefoną išjungė ir įsikišo į kišenę. Taip
pat jis parodė, kad nuo jo kaklo jį sustabdę asmenys bandė nuplėšti grandinėlę,
kėsinosi į mobiliojo ryšio telefoną. Tačiau niekas iš liudytojų tokių
aplinkybių nepatvirtino, išskyrus faktą, kad nukentėjusysis bandė griebti J. S. už dešinės rankos, nes buvo neaišku, ką jis joje laiko.
Nuteistojo J. S.
veiksmai pagrįstai nevertintini kaip būtinoji gintis, nes prieš jį nebuvo
pavojingo kėsinimosi. Nuteistojo parodymai bei jų vertinimas lyginant juos su
liudytojų parodymais rodo, kad J. S. veiksmai buvo ne
gynybinio, o puolamojo pobūdžio. Jis turėjo su savimi sulankstomą peilį, kurį
laikė kišenėje. Jis jokių kitų (išskyrus jo paties nurodytus veiksmus peiliu)
gynybinių veiksmų neatliko, nors turėjo pakankamai laiko - suskambo telefonas,
kurį išjungęs įsidėjo į kišenę, išsitraukė sulankstomą peilį, jį atlenkė, nors
teigė, jog jį užpuolę asmenys jį iš karto pradėjo jį mušti, spardė kojomis. Nors
baudžiamieji įstatymai nenumato, kaip asmuo turi gintis (analizuojant gynybos
versiją), tačiau šiuo atveju staigūs dūriai peiliu du kartus rodo aktyvius
puolimo veiksmus.
Be to, apeliantas iš karto po
dūrių pabėgo. Jis dėl šio įvykio nesikreipė jokios pagalbos, nors tokią
galimybę turėjo. Jis parodė, kad bėgo link „Akropolio“, kur neabejotinai yra
daug žmonių, taip pat apsaugos darbuotojų, tačiau jis parbėgo į namus, o peilį
išmetė, beje pradžioje pareigūnams nurodydamas ne tą peilio išmetimo vietą.
Apeliacinio skundo argumentas,
kad jis buvo užpultas ir dėl to jam buvo padaryti sužalojimai, nepatvirtina
būtinosios ginties versijos. Byloje nustatyta, kad J. S. veiksmai
buvo puolamojo pobūdžio, todėl neabejotina, kad aktyviai J. S. stabdę
jaunuoliai galėjo padaryti ir sužalojimus, kurie pas jį buvo nustatyti. Liudytojas
G. R. patvirtino, kad sudavė apeliantui į petį. Kiti
liudytojai taip pat patvirtino, kad buvo susistumdymas.
Be to, po to, kai nukentėjusysis buvo sužalotas peiliu, liudytojai apeliantą
vijosi ir gali būti, kad tuo metu sudavė smūgius.
Apeliacinės instancijos teismas
konstatuoja, kad nukentėjusysis ir kartu su juo buvę kiti liudytojai jokių
veiksmų, kurie galėjo sukelti pavojų J. S. sveikatai ar jo
turtui, neatliko ir kad realaus ir akivaizdaus pavojingo kėsinimosi nebuvo. Nuteistojo
J. S. veiksmai tinkamai vertintini kaip nesusiję su
būtinosios ginties situacija. Išnagrinėtų įrodymų visuma paneigia nuteistojo apelianto
versiją, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis.
Apylinkės teismas tinkamai
kvalifikavo veiką, nes veika padaryta tyčia, būtina sąlyga tokiai veikai
kvalifikuoti pagal BK 135 str. 1 d. yra konstatavimas, kad asmeniui buvo
sunkiai sutrikdyta sveikata.
Bylą
nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą
tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Keisti pirmosios instancijos teismo
nuosprendį apelianto apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1
p.,
n u t a r i
a:
nuteistojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos
pirmininkas
Valentinas Janonis
Kolegijos teisėjai
Violeta Miliuvienė
Dalius Jocys