Administracinė byla Nr. I-6342-171/2014
Teismo proceso Nr. 3-61-3-00893-2014-0
Procesinio sprendimo kategorija 16.6.; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. V. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos darbo užmokesčio bei išeitinės išmokos dalies priteisimo ir
n u s t a t ė :
Pareiškėjas Ž. V. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), kuriame prašo: 1) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų pakeitimo“ (2006 m. rugsėjo 15 d. Nr. 893); Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų pakeitimo“ (2009 m. spalio 28 d. Nr. 1416 ); Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų pakeitimo“ (2010 m. gruodžio 29 d. Nr. 1833 ) tiek, kiek nutarimų galiojimas buvo taikomas profesinės karo tarnybos karių atlyginimų dydžių nustatymui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams; 2) panaikinti 2014 m. sausio 24 d. atsakovės Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – Ministerija) sprendimą Nr. 12-01-159; 3) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Ministerija, susidariusį darbo užmokesčio ir išeitinės kompensacijos skirtumą.
Nurodė, kad iki 2010-09-25 dirbo Karo prievolės administravimo tarnybos prie Ministerijos Klaipėdos karo prievolės centre Šilutės teritorinio skyriaus vedėjo pareigose. Nuo 2010-09-25 Ministerijos sprendimu jam buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.
Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2013-07-01 nutarime konstatavus, kad pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, nes įstatymas prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, sužinojo, kad galimai neteisėtai buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis. Pareiškėjas su 2013-12-11 raštu kreipėsi į Ministeriją dėl jam neišmokėtos darbo užmokesčio ir išeitinės kompensacijos dalies ir prašė apskaičiuoti ir išmokėti susidariusį darbo užmokesčio ir išeitinės kompensacijos skirtumą. Ministerija 2014-01-24 sprendime Nr. 12-01-159, kuriame nurodė, kad dirbant pareiškėjui atlyginimas buvo skaičiuojamas ir mokamas remiantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – KASOKTĮ) 60 straipsnio 2–5 dalimis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo kanų, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“. Taip pat nurodyta, kad Konstitucinis Teismas byloje Nr. 125/2010-26/2011-21/2012-6/2013-10/2013, kurioje buvo priimtas 2013 m. liepos 1 d. nutarimas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 60 straipsnio 2-5 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“ normų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar įstatymams ir dėl karių sumažintų tarnybinių atlyginimų pagrįstumo savo nuomonės nepasakė. Ministerija savo sprendime nenurodė, koks susidarė darbo užmokesčio ir išeitinės išmokos skirtumas.
Aiškindamas Konstitucinio Teismo galias, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-03-08 nutarime išsamiai konstatavo, kad Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, sprendimai, kuriais baigiama konstitucinės justicijos byla, tai yra Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Todėl, remiantis šiuo Konstitucinio Teismo išaiškinimu, įsigaliojus Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimui, nesutikdamas su tokiu Ministerijos sprendimu, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Pažymėjo, kad pareiškėjo darbo užmokesčio dydžio nustatymui ir apskaičiavimui buvo remiamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“, pagal kurį buvo nustatyti koeficientai. Vėliau Vyriausybė priėmė nutarimus „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir karių savanorių, ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų pakeitimo“ (2006 m. rugsėjo 15 d. Nr. 893); 2009 m. spalio 28 d. Nr. 1416, Nr. 132-5750; 2010 m. gruodžio 29 d. Nr. 1833, kuriais remiantis buvo ženkliai sumažinti profesinės karo tarnybos karių tarnybinių atlyginimų dydžiai, t.y. sumažinti koeficientai. Todėl pareiškėjui buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, nuo kurio yra apskaičiuota išeitinė kompensacija, jam buvo išmokėta mažesnė nei turėjo būti priskaičiuota ir išmokėta išeitinė kompensacija.
Nurodo, kad tiek dėl galimai neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio, tiek dėl mažesnės nei priklausė išmokėti išeitinės kompensacijos jis patyrė turtinius praradimus.
Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne vieną kartą konstatavo, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra prielaida įgyvendinti daugelį kitų konstitucinių teisių, inter alia viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą teisę į nuosavybę.
Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą KASOKTĮ 60 straipsnio 2-5 dalimis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtais nutarimais „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų pakeitimo“, kuriais nustatytas atlyginimų koeficientų mažinimas profesinės karo tarnybos kariams, nustatytas neproporcingas valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo mastas, inter alia pažeistos laikotarpiu iki sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų valstybės pareigūnų ir tarnautojų kategorijai priskirtų skirtingų pareigybių atlyginimų dydžių proporcijos, atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės pareigūno ir tarnautojo atlyginimo dydis priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos asmens atlyginimo.
Atsižvelgiant į tai, kad teisinė situacija dėl Vyriausybės priimtų nutarimų „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų pakeitimo“, kuriais remiantis buvo ženkliai sumažinti profesinės karo tarnybos karių tarnybinių atlyginimų dydžiai, taikymo kol kas nėra aiški.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 42).
Atsakovės atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti (b. l. 10–14).
Paaiškino, kad pareiškėjas nuo 1990-12-18 iki 2010-09-23 tarnavo krašto apsaugos sistemoje. Kariuomenės vado 2001-12-10 įsakymu Nr. 1570-K pareiškėjui buvo suteiktas kapitono laipsnis. Šio ginčo aktualiu laikotarpiu, Karo prievolės administravimo tarnybos prie Ministerijos viršininko 2007-06-04 įsakymu Nr. P-319 pareiškėjas buvo paskirtas į Klaipėdos karo prievolės centro teritorinio Šilutės skyriaus vedėjo pareigas. Jam nuo 2007-06-04 buvo nustatytas bei mokamas 8,7 bazinio dydžio koeficiento tarnybinis atlyginimas. Karo prievolės administravimo tarnybos prie Ministerijos viršininko 2009-11-13 įsakymu Nr. P-345 pareiškėjui nuo 2009-11-06 buvo nustatytas ir mokamas 8,6 bazinio dydžio koeficiento tarnybinis atlyginimas. Krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymu Nr. P-861 „Dėl kapitono Ž. V. išleidimo į atsargą“ su pareiškėju nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis ir jis išleistas į atsargą 2010-06-29, nukeliant atleidimo iš tarnybos dieną į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos (t. y. 2010-09-23). Šio įsakymo 4 punkte nurodyta Karo prievolės administravimo tarnybos viršininkui išleidimo į atsargą dieną su pareiškėju visiškai atsiskaityti. Karo prievolės administravimo tarnybos viršininko 2010-09-17 įsakymas Nr. P-356 patvirtina, kad pareiškėjui buvo išmokėta 2 mėnesių tarnybinių atlyginimų dydžio išeitinė pašalpa, 2 mėnesių tarnybinių atlyginimų dydžio papildoma kompensacija ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, tai yra su pareiškėju iki 2010-09-23 buvo visiškai atsiskaityta.
Pareiškėjas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto nuostatomis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kreipėsi su 2013-12-11 prašymu „Dėl neteisėtai sumažintos pareiginės algos ir išeitinės išmokos dalies grąžinimo“ į Ministeriją dėl darbo užmokesčio ir išeitinės išmokos nepriemokos išmokėjimo. Ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2014-01-24 raštu Nr. 12-01-159 prašymo netenkino.
Profesinės karo tarnybos karių tarnybos apmokėjimo tvarką, tarnybinių atlyginimų dydžius ir jų priedus nustato KASOKTĮ 60 straipsnio 2-6 punktai ir Vyriausybės 1998-11-20 nutarimas Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir aktyviojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“. KASOKTĮ 48 straipsnis reglamentuoja karo tarnybos ginčų sprendimo tvarką. Pagal minėto straipsnio (2010 m. liepos 2 d. redakcija) 1 dalį galiojusią pareiškėjo atleidimo iš tarnybos metu, ginčai dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų kario tarnybos sutarties pratęsimo nagrinėjami krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka. Sprendimas gali būti apskųstas pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki krašto apsaugos ministro imtinai. Pagal KASOKTĮ 48 straipsnio 2 dalį, jei iš profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos atleistas asmuo laiko savo atleidimą neteisėtu, Kariuomenės drausmės statuto nustatytomis sąlygomis ir tvarka jis gali atleidimą apskųsti aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki krašto apsaugos ministro imtinai. Krašto apsaugos ministro sprendimas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas administraciniam teismui per 1 mėnesį nuo sprendimo gavimo ar pranešimo apie jį dienos. Vėlesnėse ir šiuo metu galiojančioje KASOKTĮ 48 straipsnio 1 ir 2 dalių redakcijose nustatyta, kad karo tarnybos ginčai nagrinėjami Kariuomenės drausmės statuto nustatyta privaloma išankstine karo tarnybos ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Galutinis sprendimas, priimtas nagrinėjant ginčą Kariuomenės drausmės statuto nustatyta tvarka, gali būti skundžiamas Apygardos administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka per 20 dienų nuo sprendimo gavimo ar pranešimo apie jį dienos. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas kelia ginčą dėl tarnybinio atlyginimo ir kompensacijų nepriemokų išmokėjimo dydžių išmokėjimo jo tarnybos laikotarpiu iki 2010-09-23. Iš pateikiamų įsakymų kuriais pareiškėjui buvo skiriami tarnybiniai atlyginimai, matyti, kad jam tarnybinį atlyginimą skirdavo Krašto apsaugos savanorių pajėgų rinktinės vadas, kariuomenės vadas, Karo prievolės administravimo tarnybos viršininkas. Kaip minėta anksčiau, šių vadų (viršininkų) įsakymai gali būti skundžiami Kariuomenės drausmės statuto nustatyta privaloma išankstine karo tarnybos ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.
Pabrėžė, kad keliamas ginčas dėl tarnybinio atlyginimo pagal savo pobūdį patenka į anksčiau minėtų karo tarnybos ginčų kategorijų, kurioms turi būti taikoma privaloma žinybinė ar išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Vadovaujantis kariuomenės drausmės statuto VIII skyriaus nuostatomis, karo tarnybos ginčai nagrinėjami kariui padavus skundą pagal pavaldumą arba tiesiogiai krašto apsaugos generaliniam inspektoriui. Tai yra pagal Kariuomenės drausmės statutą skundą gali paduoti karys. Tačiau pareiškėjas, būdamas kariu nesikreipė statuto nustatyta tvarka dėl, jo manymu, nepagrįsto tarnybinio atlyginimo mokėjimo, o išėjęs į atsargą šia tvarka pasinaudoti negali, nes nėra karys. Ministerijos manymu, teismas, vadovaudamasis administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punktu, turi nutraukti bylą, jeigu pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti.
Nurodė, kad krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymu Nr. P-861 su pareiškėju nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis ir jis išleistas į atsargą 2010-06-29, nukeliant atleidimo iš tarnybos dieną į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos. Šio įsakymu 4 punkte nurodyta Karo prievolės administravimo tarnybos viršininkui išleidimo į atsargą dieną, su pareiškėju visiškai atsiskaityti. Pareiškėjas, nesutikdamas su išmokėtų kompensacijų dydžiu, minėto krašto apsaugos ministro įsakymo nei Karo prievolės administravimo tarnybos viršininko įsakymo teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo. Pagal tuo metu galiojančias KASOKTĮ 48 straipsnio 2 dalies nuostatas, krašto apsaugos ministro sprendimas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas administraciniam teismui per 1 mėnesį nuo sprendimo gavimo ar pranešimo apie jį dienos.
Paaiškino, kad pareiškėjas skunde prašo priteisti jam iš atsakovės Ministerijos nesumokėtą darbo užmokesčio dalį už visą tarnybos laikotarpį ir išeitinės kompensacijos dalį, tačiau pareiškėjas formuluodamas šį prašymą, praleido 1 mėnesio senaties terminą, nustatytą KASOKTĮ 48 straipsnyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinodavo kiekvieną mėnesį, kai gaudavo tarnybinį atlyginimą ir 2010 m. rugsėjo mėnesį, kai su juo buvo visiškai atsiskaityta (sumokėtos visos kompensacijos) ir nutraukti profesinės karo tarnybos santykiai, o į teismą jis kreipės tik 2014 m. vasario mėnesį. Pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą skundui teismui paduoti ir neprašė jo atnaujinti. Atkreipė dėmesį, kad skundo padavimo terminas buvo praleistas ženkliai (daugiau nei 3 metas). Tokiu atveju, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu, jeigu paaiškėja, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, teismas nutraukia bylą. Mano, kad pareiškėjas praleido bendrą ieškinio senaties terminą nustatytą, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje ir 301 straipsnyje.
Ministerijos nuomone, nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pareiškėjas skunde prašo ištirti tam tikrų Vyriausybės nutarimų redakcijų visų normų atitikimą Konstitucijai, nors akivaizdu, kad jos ne visos susijusios su šios bylos ginčo dalyku. Pareiškėjas nenurodo, kokia konkreti Vyriausybės nutarimo Nr. 1353 teisės norma prieštarauja Konstitucijos nuostatoms. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, yra abejonė, kuri turi būti iš tiesų pagrįsta, pakankamai aiški, susijusi su abejonių protingumo ir teisingumo principų kontekste keliančių santykių sureguliavimu.
Pažymėjo, kad pareiškėjui, turinčiam kapitono karinį laipsnį, tarnybinis atlyginimas buvo sumažintas Vyriausybės nutarimo Nr. 1353 nuo 2009-11-06 0,1 bazinio dydžio koeficientu. Pareiškėjo prašyme nurodyti pagrindai (Vidaus tarnybos statutas, Valstybės tarnybos įstatymas, Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriais remiantis, jo manymu, prašymas turėjo būti patenkintas, yra visiškai nesusiję su jam mokėtu darbo užmokesčiu ar išmokėta kompensacija. Todėl mano, kad skundžiamas Ministerijos sprendimas yra pagrįstas, nes tarnybinis atlyginimas pareiškėjui buvo mokamas vadovaujantis galiojančiais ir teismo nenuginčytais teisės aktais, o be to, pareiškėjas buvo praleidęs įstatymo nustatytus terminus skundui teismui pateikti.
Teismo posėdyje atsakovių atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 40).
Skundas dalyje dėl darbo užmokesčio skirtumo ir išeitinės kompensacijos dalies priteisimo atmestinas, dalyje dėl Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 12-01-159 panaikinimo byla nutrauktina.
Byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjo darbo užmokesčio ribojimo taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų pakeitimo“ nuostatas ir išeitinės kompensacijos dalies priteisimo.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas nuo 1990 m. gruodžio 18 d. buvo priimtas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės Krašto apsaugos departamento Klaipėdos zonos Klaipėdos uosto pasienio Kontrolės posto pamainos budinčiu (b. l. 18).
Pareiškėjas su Ministerija 1994 m. vasario 1 d. sudarė karinės tarnybos sutartį (b. l. 28-29).
Pareiškėjas su Ministerija 1998 m. birželio 18 d. sudarė profesinės karo tarnybos sutartį, kuria jį priėmė į profesinę karo tarnybą penkeriems metams (b. l. 30-31), o 2009 m. kovo 3 d. sudarė karo tarnybos sutartį, kuria jis priimtas į profesinę karo tarnybą iki 2009-10-05 (b. l. 32-33). Pareiškėjo ir Ministerijos 2009 m. spalio 5 d. karo tarnybos sutartis buvo pratęsta ir Ž. V. priimtas į profesinę karo tarnybą iki 2011-10-05 (b. l. 36-37).
Karo prievolės administravimo tarnybos viršininko 2007 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. P-319 pareiškėjui nustatytas 8,7 MMA bazinio dydžio tarnybinis atlyginimas (b. l. 22), 2009 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. P-345 nuo 2009 m. lapkričio 6 d. pareiškėjui skirtas 8,6 bazinio dydžio tarnybinis atlyginimas (b. l. 24-25).
Krašto apsaugos ministras 2010 m. birželio 29 d. priėmė įsakymą Nr. P-861, kuriuo profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, nuo 2010 m. birželio 29 d. išleidžiant jį į atsargą. Šio įsakymo ketvirtu punktu Karo prievolės administravimo tarnybos viršininkui buvo pavesta išleidimo į atsargą dieną su pareiškėju visiškai atsiskaityti (b. l. 27).
Karo prievolės administravimo tarnybos viršininko 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. P-356 buvo pavesta Lietuvos kariuomenės Finansų ir apskaitos departamentui išmokėti kapitonui Ž. V. 2 mėnesių tarnybinių atlyginimų dydžio išeitinę pašalpą, 2 mėnesių tarnybinių atlyginimų dydžio papildomą kompensaciją ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir iki 2010 m. rugsėjo 24 d. visiškai atsiskaityti (b. l. 26).
Pareiškėjas su 2013 m. gruodžio 11 d. prašymu kreipėsi į Ministeriją ir vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, prašė išmokėti darbo užmokesčio ir išeitinės kompensacijos skirtumą, susidariusį taikant 2009 m. balandžio 23 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą bei 2009 m. liepos 17 d. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą (b. l. 16).
Atsakovė 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 12-1-159 atsisakė pareiškėjo prašymą tenkinti, nurodydama, kad jam darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis KASOKTĮ 60 straipsnio 2-5 punktais ir Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir aktyviojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“. Konstitucinis teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime dėl karių sumažintų tarnybinių atlyginimų pagrįstumo nepasisakė, todėl pareiškėjui nuo 2009 m. sumažintas tarnybinis atlyginimas buvo mokamas pagrįstai (b. l. 17).
Pareiškėjas nesutinka su nurodytu sprendimu ir prašo jį panaikinti.
Krašto apsaugos sistemos organizavimo, valdymo ir kontrolės pagrindus, karo tarnybos atlikimo ir karių aprūpinimo, priėmimo ir atleidimo iš tarnybos, jos apmokėjimo tvarką, taip pat civilių tarnybos krašto apsaugos sistemoje ypatumus nustato KASOKTĮ.
Karių tarnybos apmokėjimo tvarka nustatyta KASOKTĮ 60 straipsnyje, antrojoje šio straipsnio dalyje įtvirtinant nuostatą, kad civilių valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygos profesinės karo tarnybos kariams nėra taikomos.
Atsakovės nuomone, pareiškėjo keliamas ginčas patenka į karo tarnybos ginčų kategoriją ir pagal KASOKTĮ 48 straipsnio 1-2 dalis (nuo 2010-05-31 galiojanti įstatymo redakcija) bei Kariuomenės drausmės statuto nuostatas, nustatančias, kad įsakymai, kuriais pareiškėjui buvo skiriamas tarnybinis atlyginimas turėjo būti skundžiami pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki Krašto apsaugos ministro imtinai.
Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčai dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo nagrinėjami krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka. Sprendimas gali būti apskųstas pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki krašto apsaugos ministro imtinai. To paties straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jei iš profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos atleistas asmuo laiko savo atleidimą neteisėtu, Kariuomenės drausmės statuto nustatytomis sąlygomis ir tvarka jis gali atleidimą apskųsti aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki krašto apsaugos ministro imtinai. Krašto apsaugos ministro sprendimas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas administraciniam teismui per 1 mėnesį nuo sprendimo gavimo ar pranešimo apie jį dienos. Pagal KASOKTĮ 57 straipsnį, karo tarnybos ginčai - tai ginčai dėl nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo ir kt. Taigi iš nurodyto teisinio reguliavimo negalima daryti išvados, kad KASOKTĮ nustato asmenų skundų, susijusių su netinkamu apmokėjimu už tarnybą pateikimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, nutraukus tarnybinius santykius su pareiškėju ir kilus ginčui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir išeitinės kompensacijos dalies grąžinimo (o ne dėl atleidimo iš tarnybos pagrindų ar pan. nuginčijimo), pareiškėjas pagrįstai kreipėsi į teismą bendra tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas nesutinka su atsakovių argumentu dėl administracinės bylos nutraukimo tuo pagrindu, kad pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Taip pat teismas nesutinka su atsakovės argumentu, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje ir KASOKTĮ 59 straipsnyje nustatytą 1 mėnesio terminą krašto apsaugos ministro 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymui Nr. P-356 apskųsti.
Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. KASOKTĮ 59 straipsnyje nustatyta, kad skundas turi būti paduotas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai karys sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo pažeistas teises.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas pateiktame skunde neginčija administracinio akto, kuriuo buvo nutraukti tarnybos teisiniai santykiai su atsakove (Krašto apsaugos ministro 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymo Nr. P-356), todėl nurodyta teisės norma (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje) šiuo atveju netaikytina.
ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialųjį terminą, per kurį asmuo gali apginti savo galimai pažeistas teises, siekdamas susigrąžinti su darbo santykiais susijusias nepriemokas, reglamentuoja DK 27 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tuo tarpu, pareiškėjas, reikalaudamas priteisti laikotarpiu nuo 2009 m. iki jo išleidimo į atsargą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, skundą teismui išsiuntė tik 2014 m. vasario 10 d. (teisme gautas 2014-02-11) t.y. praleido ieškinio senaties terminą
Kaip matyti iš krašto apsaugos ministro 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymo Nr. P-356, Karo prievolės administravimo tarnybos viršininkui buvo nurodyta pareiškėjo išleidimo į atsargą dieną visiškai su juo atsiskaityti (b. l. 27), t. y. atsiskaitymo su pareiškėju dieną jam turėjo būti išmokėtas visas jam priklausantis atlyginimas bei išeitinė kompensacija.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką, senaties termino dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pradžia laikytina pirmoji netinkamo dydžio darbo užmokesčio išmokėjimo diena.
Minėta, kad byloje esantis Karo prievolės administravimo tarnybos viršininko 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymas Nr. P-356 (b. l. 24) patvirtina, kad su pareiškėju turėjo būti atsiskaityta iki 2010 m. rugsėjo 24 d., todėl nesutikdamas su išmokų dydžiu, pareiškėjas reikalavimą dėl susidariusios nepriemokos turėjo teisę reikšti tik iki 2013 m. rugsėjo mėnesio, o tiksliau tą 2010 m. rugsėjo mėnesio dieną, kai su pareiškėju buvo realiai atsiskaityta (į bylą nėra pateikta įrodymų (sąskaitos išrašų ar pan.), patvirtinančių įrodymų, kada su juo buvo visiškai atsiskaityta), tačiau viena ar kita diena situacijos nekeičia.
Įvertinus nurodytas aplinkybes, taip pat faktą, kad reikalavimą dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos nepriemokos teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2014 m. vasario 10 d., t. y. praleidęs įstatyme nustatytą 3 metų senaties terminą, ir į tai, kad teismui pateiktame atsiliepime į skundą atsakovės prašo taikyti senaties terminą, o pareiškėjas neprašo jo atnaujinti, taip pat teismui savo iniciatyva nenustačius objektyvių pagrindų, sudarančių prielaidas spręsti praleisto termino atnaujinimo klausimą, pareiškėjo reikalavimai dėl nuo 2009 m. iki jo išleidimo į atsargą laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už išeitinės kompensacijos skirtumo priteisimo atmetami (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.
Ministerijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 12-01-159 atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl darbo užmokesčio nepriemokos grąžinimo.
Kaip minėta, įstatymas nenustato privalomos išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą procedūros bylose dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo administracinio proceso tvarka. Teismas sutinka su atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais, kad ginčijamas sprendimas tik patvirtina ginčo tarp pareiškėjo ir atsakovės egzistavimą, tačiau tai nėra administracinis aktas, pakeičiantis ar panaikinantis kokias nors pareiškėjo teises ar pareigas, todėl negali būti administracinės bylos dalyku. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalimi administracinė byla dėl Ministerijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 12-01-159 panaikinimo nutrauktina, konstatavus, kad ginčas nepriskirtinas administraciniams teismams.
Kaip minėta anksčiau, pareiškėjas prašo panaikinti Ministerijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 12-01-159, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl darbo užmokesčio nepriemokos grąžinimo.
Kaip minėta, įstatymas nenustato privalomos išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą procedūros bylose dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo administracinio proceso tvarka. Teismas sutinka su atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais, kad ginčijamas sprendimas tik patvirtina ginčo tarp pareiškėjo ir atsakovės egzistavimą, tačiau tai nėra administracinis aktas, pakeičiantis ar panaikinantis kokias nors pareiškėjo teises ar pareigas, todėl negali būti administracinės bylos dalyku. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalimi administracinė byla dėl Ministerijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 12-01-159 panaikinimo nutrauktina, konstatavus, kad ginčas nepriskirtinas administraciniams teismams.
Pareiškėjas teismui pareiškė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų pakeitimo“ (2006 m. rugsėjo 15 d. Nr. 893, valst. žin., 2006-09-19, Nr. 99-3847; 2009 m. spalio 28 d. Nr. 1416, valst. žin., 2009-11-05, Nr. 132-5750; 2010 m. gruodžio 29 d. Nr. 1833, valst. žin. 2010-12-31, Nr.157-7992) tiek, kiek jo galiojimas buvo taikomas profesinės karo tarnybos karių atlyginimų dydžių nustatymui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.
Atsižvelgiant į išdėstytą, bei įvertinus bylos teisinį rezultatą, spręstina, kad šioje byloje nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų pakeitimo“ nuostatų atitikties Konstitucijai.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 101 straipsnio 1 dalimi, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo Ž. V. skundo reikalavimą, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, susidariusį darbo užmokesčio ir išeitinės kompensacijos skirtumą, atmesti.
Bylą dalyje dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 12-01-159 panaikinimo nutraukti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Irena Paulauskienė