Baudžiamoji byla Nr. 2K-169/2011
(Proceso Nr.
1-95-1-00072-2009-6)
Procesinio
sprendimo kategorijos
1.2.14.3.2.3,
2.1.7.4, 2.6.4.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2011 m. balandžio 12
d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko Vladislovo Ranonio, Vytauto Masioko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje
kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo
R. S. kasacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės
teismo 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 22 straipsnio 1 dalį, 24
straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams
šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Skundžiama ir
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. spalio 29 d. nutartis, kuria nuteistojo R.
S. apeliacinis skundas atmestas.
Šioje byloje
taip pat nuteisti M. Z. (M. Z.) ir M. Č., tačiau kasaciniai skundai dėl jų nepaduoti.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
R.
S. nuteistas už tai, kad su M. Č. ir M.
Z. panaudodami šaunamąjį ginklą pasikėsino apiplėšti įsibrovę į patalpą.
2009 m. kovo 17–osios vakare M. Z., Vilniaus mieste prie
parduotuvės sutikęs M. Č., pareikalavo atiduoti skolą, bet
šis reikalaujamos pinigų sumos neturėjo. M. Z., pagrasinęs
susidoroti, sukurstė M. Č. pavogti pinigus, kad užskaitytų
skolą, ir organizavo degalinės plėšimą, o R. S. sutiko M. Z. ir M. Č. padėti. Tuo tikslu tą
patį vakarą M. Z. ir R. S. parduotuvėje
nupirko moteriškas kojines, iš kurių kovo 18-osios naktį tarp 2 ir 3 val. R. S. automobiliu „M. B.“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) juos vežant netoli degalinės Vilniaus
rajono Užubalių kaime, M. Z. pagamino kaukę. Atvykus R. S. padavė savo dujinį pistoletą „Mauser HSc mod. 90 M“, o M. Z. surado lauke akmenį ir abu nurodė M.
Č., kad akmeniu reikia išdaužti degalinės stiklą ir patekti į degalinės
vidų, pagrasinti pistoletu, o, jeigu reikės, ir šauti, paimti kasos aparatą ir
išsinešti. Kai pastebėjo prie degalinės stovintį vilkiką, kurio kabinoje buvo
vairuotojas, visi nutarė važiuoti į Širvintas ir ten apiplėšti degalinę.
Širvintose apie 3.30 val. šiek tiek toliau nuo UAB „Luktarna“ degalinės
Plento g. 4 M. Z. ir R. S. liko
laukti mašinoje, o M. Č., užsidėjęs kaukę, paėmęs pistoletą
ir akmenį, nuėjo į degalinę. Priėjęs prie degalinės parduotuvės pastato,
akmeniu išdaužė durų stiklą, įsibrovė pro jas į vidų, pagrasino pardavėjai V. M. rankoje laikomu į ją nukreiptu dujiniu pistoletu,
siekdamas pagrobti pinigus, tačiau, šiai pasipriešinus, nusikaltimo nebaigė ir
pabėgo, tada automobiliu, kuriame jo laukė R. S. ir M. Z., visi pasišalino iš įvykio vietos.
Kasaciniu skundu
nuteistasis R. S. prašo Širvintų rajono apylinkės teismo
2010 m. gegužės 4 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nutartį pakeisti
ir jį išteisinti, nepadarius veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 24
straipsnio 6 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje.
Su teismo
nuosprendžiu ir nutartimi kasatorius nesutinka dėl jų nepagrįstumo, nurodo, kad
teismai netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas,
nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, netinkamai
vertino įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jo
apeliacinį skundą, nes nepasisakė dėl visų jame išdėstytų argumentų, todėl
padaryto Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau–BPK) 20
straipsnio 5 dalies, 272, 301 straipsnių, 305 straipsnio, 332 straipsnio 3
dalies nuostatų pažeidimų, kurie yra esminiai, nes suvaržė jo teisę į gynybą, sukliudė
išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teismai kasatoriaus
veiksmus įvertino kaip padėjėjo, kaltę grindė tik kito nuteistojo M. Č. parodymais. Kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina M. Č. pasikėsinimo apiplėšti degalinę faktą, ir nė vienas
įrodymas nepatvirtina, jog kasatorius žinojo, suprato, kad padeda M. Č. ir M. Z. įvykdyti apiplėšimą ir
tokių padarinių siekė, turėjo motyvą ir tikslą gauti iš apiplėšimo turtinę
naudą, ir to siekė. Apeliacinės instancijos teismas iškreipė kasatoriaus
parodymų prasmę, nurodydamas, kad jis apeliaciniame skunde patvirtino, jog M. Z. ir M. Č. kalbėjo apie degalinės
plėšimą, tačiau jis to nelaikė rimtu pokalbiu, ir tai įrodo jo kaltę. Ši teismo
išvada nepagrįsta, nes kasatorius pokalbio nelaikė rimtu dėl to, kad M. Č. su M. Z. jam nurodė kitą kelionės
tikslą – pasiskolinti iš giminių pinigų, kuriuos M. Č. būtų
grąžinęs M. Z.. Taip pat teismas be pagrindo rėmėsi
liudytojų A. G. ir T. G. parodymais,
kad kasatorius jiems yra sakęs, jog M. Č. jam skolingas ir
prašė jų padėti atsiimti pinigus, tačiau jie atsisakė, nes M.
Č. nebuvo skolingas ir nesakė, kad yra skolingas kasatoriui ir dėl to eina
plėšti degalinės. Nutartyje nurodytas kaip nuteistųjų kaltę padarius
nusikalstamą veiką įrodantis įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame
užfiksuota, jog degalinės lauko durų stiklas yra išdaužtas, patvirtina, jog M. Č. brovėsi į degalinę, bet nepatvirtina kasatoriaus
kaltės. Nutartyje teismas visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl skundo
argumento apie M. Č. parodymų nenuoseklumą ir
prieštaringumą ir nenurodė, kuriais šio asmens parodymais – duotais teisme ar
ikiteisminio tyrimo metu – vadovaujasi. Teismas nepasisakė dėl M.
Č. veiksmų, kai jis vienas pasikėsino apiplėšti degalinę, t. y. įvykdė
veiksmus, dėl kurių jie nesitarė, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją,
tai pagal BK 26 straipsnio 1 dalį yra vykdytojo ekscesas ir reikšminga
aplinkybė sprendžiant civilinio ieškinio klausimą. Pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika
dėl įrodymų vertinimo (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-337/2005), ir dėl
apeliacinio proceso (kasacinė nutartis Nr. 2K-18/2004).
Apibendrindamas
kasatorius prašo tuo atveju, jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegija nuspręstų,
kad M. Č. parodymų pakanka pripažinti jį kaltu, skirti
bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasatorius pažymi, kad neatliko objektyvių
plėšimo veiksmų, turi darbą, nekilo jokių žalingų padarinių, nes M. Č. tik pasikėsino įvykdyti plėšimą. Kasatorius pripažintas
nusikaltimo padėjėju, o bausmė paskirta kaip vykdytojui, tai prieštarauja
teisingumui. BK 22 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, kurie pasikėsino
įvykdyti nusikaltimą, bausmė gali būti švelninama remiantis BK 62 straipsnio
nuostatomis.
Atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos
Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė
prašo nuteistojo R. S. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė pažymi, kad BPK 20
straipsnio nuostatose įtvirtinta išimtinė teismo teisė duomenis pripažinti
įrodymais ir juos vertinti. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl
įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti
laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Nuteistojo R.
S. skundo didžioji dalis argumentų, skirtų kito
nuteistojo šioje byloje M. Č. parodymų vertinimui, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka
dalykas. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatas kasacinės instancijos
teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas,
patikrina teisės taikymo aspektu, o surinktų įrodymų iš naujo nevertina ir
faktinių aplinkybių nenustatinėja. Prokurorė taip pat nurodo, kad pirmosios
instancijos teismas nepažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimų, apkaltinamąjį
nuosprendį R. S. grindė
teisiamajame posėdyje ištirtais M. Č. parodymais, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalies
nuostatos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo bausmės skyrimą R. S., nepadarė įstatymo taikymo
klaidos. BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatose nurodyta, kad teismas skiria
bausmę pagal BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą
veiką, sankciją, o byloje nenustatyta BK 54 straipsnio 3 dalyje ar 62
straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytų aplinkybių, dėl kurių bausmė kasatoriui
turėtų būti paskirta švelnesnė, negu numatyta straipsnio sankcijoje. Apeliacinės
instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio
pagrįstumą nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir pritarė
pirmosios instancijos teismo išvadoms.
Kasacinis
skundas atmestinas.
Dėl
nenagrinėtinų skundo argumentų
BPK 376
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą,
nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo
aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje, kurioje priimti skundžiami
teismų sprendimai, naujų faktų nenustatinėja, faktinių aplinkybių netiria,
įrodymų iš naujo nerenka ir nevertina.
Kasatoriaus
kasaciniame skunde yra teiginių, kad teismai netinkamai įvertino M. Č. nenuoseklius parodymus dėl ginklo padavimo jam, skylių
kojinėse pjaustymo, kitų aplinkybių, taip pat kad apeliacinės instancijos
teismo kolegija be pagrindo rėmėsi liudytojų A. G. ir T. G. parodymais ir pan. Tai ne teisės taikymo, bet faktų
sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų
pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismai.
Ikiteisminio
tyrimo medžiagos ir gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra
išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje.
Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4
dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje
nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą,
pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu,
vadovaudamiesi įstatymu. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu
įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti
teismų sprendimus.
Dėl veikos
kvalifikavimo
Pirmosios
instancijos teismas, ištyręs bylos duomenis ir pripažinęs juos įrodymais, nuosprendyje
konstatavo, kad R. S. nuosavu automobiliu nuvežė M. Č. ir M. Z. į nusikaltimo vietą, davė
savo dujinį pistoletą ir šovinių, teikė patarimus, pažadėjo parvežti ir parvežė
juos atgal, taigi buvo šio nusikaltimo padarymo padėjėjas. R.
S. aiškinimą nežinojus, kad veža M. Č. vykdyti
degalinės plėšimą, teismas vertino kaip nelogišką, prieštaraujantį bylos
faktiniams duomenims. Pokalbiai apie M. Č. skolą,
pinigus, kasos aparato pavogimą su pinigais iš degalinės, nusikaltimo įrankių
paruošimas ir šaunamojo ginklo perdavimas vyko visiems trims būnant mašinoje,
todėl R. S. negalėjo nematyti ir negirdėti, ką kuris darė
ir kalbėjo. Be to, R. S. pripažino, kad žinojo apie M. Č. problemas dėl M. Z. skolos ir
pažadėjo jam padėti.
Apeliacinės
instancijos teismas pagal nuteistojo skundą patikrinęs pirmosios instancijos
teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, sprendė, kad pirmosios instancijos
teismas, atsižvelgęs į kiekvieno iš nuteistųjų vaidmenį padarant nusikaltimą,
tinkamai kvalifikavo jų nusikalstamą veiką, t. y. R. S. buvo
nusikaltimo padarymo padėjėjas, todėl jo veika pagal BK 22 straipsnio 1 dalį,
24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį kvalifikuota tinkamai.
Dėl bausmės
individualizavimo
Pirmosios
instancijos teismas, skirdamas bausmę R. S., atsižvelgė į
jo vaidmenį padarant nusikaltimą, į tai, kad jis pasikėsino padaryti sunkų
nusikaltimą, nusikaltimo nebaigė, už šio nusikaltimo padarymą numatyta laisvės
atėmimo bausmė, nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jis
teistas, baustas administracine tvarka, niekur nedirba, ankstesnė darbovietė jį
apibūdino gerai, todėl skyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už numatytos
bausmės vidurkį. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios
instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai paskyrė R. S. bausmę,
gerokai mažesnę, nei BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytas laisvės atėmimo
bausmės vidurkis, paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta,
atitinka BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, o
nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl jam paskirtos bausmės švelninimo
nelaikytini pakankamai pagrįstais. Darytina išvada, kad teismų sprendimuose
bausmės individualizavimo motyvai išdėstyti tinkamai ir nepadaryta įstatymo
taikymo klaidų.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio
1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. S. kasacinį skundą atmesti. .
Teisėjai
Vladislovas Ranonis
Vytautas Masiokas
Rimantas
Baumilas