Administracinė
byla Nr. A146-1062/2013
Teisminio
proceso Nr. 3-61-3-01527-2011-2
Procesinio
sprendimo kategorija 35.2
(S)
LIETUVOS
VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A
S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 31 d.
Vilnius
Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo, Ramūno
Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,
sekretoriaujant
Rasai Kubickienei,
dalyvaujant pareiškėjo
atstovei Gedmantei Eimontienei,
trečiojo
suinteresuoto asmens atstovui Kiprui Mensevičiui,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal
pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą dėl Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimo
administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus
apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl
įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė
Registrų centras).
Išplėstinė teisėjų
kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas
Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašymu (I t., b. l. 1−3)
kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti
Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorių vykdyti Vyriausybės
2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių
(toliau – ir Taisyklės) 6 punkto nuostatas ir pakeisti trečiojo suinteresuotojo
asmens valstybės įmonės Registrų centras 2010 m. gegužės 6 d. rašte Nr. (1.1.30)-s-1995
nurodytų ir pagal VĮ Registrų centras 2011 m. liepos 15 d. rašte Nr.
(1.1.30)s-3043 pateiktą patikslintą informaciją dar nepakeistų adresų objektų,
turinčių tą patį adresą, duomenis bei Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d.
nutarimu Nr. 715 patvirtintų Lietuvos Respublikos adresų registro nuostatų
17 punkte nustatyta tvarka per 5 darbo dienas nuo sprendimo pakeisti
adresų objekto duomenis įsigaliojimo, pateikti Adresų registro tvarkymo
įstaigai šių sprendimų ir jų atitinkamų priedų kopijas.
Nurodė, kad
Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius nėra pakeitęs VĮ
Registrų centras 2010 m. gegužės 6 d. rašte Nr. (1.1.30)-s-2020 nurodytų
adresų, nors vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092
patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 6 punktu, Vyriausybės 2010 m. balandžio
28 d. nutarimo Nr. 464 3.2 punktu, Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d.
nutarimu Nr. 715 patvirtintų Adresų registro nuostatų 17 punktu, turėjo tai
padaryti iki 2010 m. gruodžio 1 d. Vyriausybės atstovas 2011 m. vasario 28 d.
reikalavimu Nr. 1R-26 kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos
direktorių, reikalaudamas vykdyti Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu
Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 6 punkto nuostatas ir pakeisti
visų valstybės įmonės Registrų centras 2010 m. gegužės 6 d. rašte Nr.
(1.1.30)-s-2020 nurodytų adresų objektų, turinčių tą patį adresą, duomenis, bei
Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 patvirtintų Lietuvos
Respublikos adresų registro nuostatų 17 punkte nustatyta tvarka per 5 darbo
dienas nuo sprendimo pakeisti adresų objekto duomenis įsigaliojimo, pateikti
Adresų registro tvarkymo įstaigai šių sprendimų ir jų atitinkamų priedų
kopijas. Atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, pareiškėjas pratęsė reikalavimo
įvykdymo terminą iki 2011 m. birželio 30 d. Suėjus terminui atsakovas
neinformavo Vyriausybės atstovo apie priimtą sprendimą. Trečiasis
suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras 2011 m. liepos 15 d. rašte
Nr. (1.1.30)s-3043 pateikė duomenis, kurie adresai nėra pakeisti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011
m. spalio 24 d. sprendimu (II t., b. l. 8−14) pareiškėjo prašymą atmetė.
Teismas, įvertinęs byloje esančius reikšmingus įrodymus, pažymėjo, kad
atsižvelgiant į tai, jog suėjus pareiškėjo 2011 m. vasario 28 d. reikalavimu
Nr. 1R-26 nustatytam terminui, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos
direktorius neinformavo Vyriausybės atstovo apie priimtą sprendimą, Vyriausybės
atstovas turėjo teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl atsakovo neveikimo.
Nurodė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punktą prie
savarankiškų savivaldybės funkcijų priskirtas adresų (gatvių, pastatų, statinių
ir kitų savivaldybės teritorijoje esančių ir jai nuosavybės teise priklausančių
objektų pavadinimų, pastatų ir šių pastatų butų ar patalpų numerių) suteikimas
ir keitimas. Taigi savivaldybei yra priskirta adresų (gatvių, pastatų, statinių
ir kitų savivaldybės teritorijoje esančių ir jai nuosavybės teise priklausančių
objektų pavadinimų, pastatų ir šių pastatų butų ar patalpų numerių) keitimo
funkcija.
Teismas taip pat pažymėjo, kad Vyriausybės atstovo 2011 m. vasario 28 d.
reikalavimo Nr. 1R-26 teisinis pagrindas yra trys teisės aktai – Vyriausybės
2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių
6 punktas, nustatantis, kad adresas formuojamas iš nustatytąja eilės tvarka
išdėstytų sudedamųjų dalių ir yra unikalus, vidaus reikalų ministro
2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtinto Numerių pastatams,
patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašo (toliau – ir
Aprašas) 11 punktas, nustatantis, kad prie gatvių sankryžų esantiems pastatams
ir jų kompleksams suteikiamas numeris, nurodantis jų priklausomybę vienai
gatvei, ir Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 464 3.2 punktas,
nustatantis, kad savivaldybių vykdomosios institucijos pagal VĮ Registrų centras
pateiktus duomenis iki 2010 m. gruodžio 1 d. priima sprendimus dėl
pastatų, esančių prie gatvių sankryžų ir turinčių antrinį adreso objekto
numerį, ir, prireikus, dėl juose esančių patalpų ar butų numerių keitimo bei
priima sprendimus dėl Adresų registre įregistruotų adresų objektų, turinčių tą
patį adresą, adresų keitimo. Byloje nustatyta, kad Vyriausybės 2010 m.
balandžio 28 d. nutarimas Nr. 464 neteko galios nuo 2011 m. sausio 1 d., kai
įsigaliojo Vyriausybės 2010 m. liepos 14 d. nutarimas Nr. 1030 „Dėl
įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos teritorijos
administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 7-1 ir 9 straipsnius ir kai kurių
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pripažinimo netekusiais galios“.
Teismas pažymėjo, kad teisės akto pripažinimas netekusiu galios reiškia, kad
visos jame numatytos prievolės, inter alia tos, kurios buvo neįvykdytos
iki tame akte nustatyto termino pabaigos, nėra teisiškai privalomos, o
pripažintas negaliojančiu teisės aktas neturi būti vykdomas priverstinai. Todėl
teismas nurodė, kad Vyriausybės atstovas negali 2011 m. vasario 28 d.
reikalavimo Nr. 1R-26 grįsti teisės norma, kuri negalioja. Pažymėjo, kad
reikalavimas savivaldybėms iki 2010 m. gruodžio 1 d. priimti sprendimus dėl
pastatų, esančių prie gatvių sankryžų ir turinčių antrinį adreso objekto
numerį, prireikus, dėl juose esančių patalpų ar butų numerių keitimo, bei
priimti sprendimus dėl Adresų registre įregistruotų adresų objektų, turinčių tą
patį adresą, adresų keitimo į kitą teisės aktą perkeltas nebuvo. Kadangi
Vyriausybės atstovo 2011 m. vasario 28 d. reikalavimo Nr. 1R-26 pateikimo metu
vienas iš reikalavimo vykdymo teisinių pagrindų – Vyriausybės 2010 m. balandžio
28 d. nutarimas Nr. 464 – buvo pripažintas netekusiu galios ir jo numatytų
įpareigojimų vykdymui neliko teisinio pagrindo, teismas nagrinėjamu atveju
sprendė klausimą, ar kiti teisės aktai, kuriais grindžiamas Vyriausybės atstovo
reikalavimas, yra pakankami, kad atsakovas būtų įpareigotas įvykdyti
reikalavimą.
Sprendime teismas nurodė, kad Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams
ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašas
reglamentuoja pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams
suteikimą, keitimą, įtraukimą į apskaitą ir nurodymą gyvenamojoje vietovėje, o
Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos
aprašas nustato numerių pastatams, pastatų kompleksams, butams, patalpoms ir
korpusams suteikimą, keitimą, apskaitą, pastatų, pastatų kompleksų ir korpusų
vietos nustatymą, pastatų, pastatų kompleksų, butų, patalpų ir korpusų
ženklinimą. Teismas padarė išvadą, kad nurodyti teisės aktai ir turi būti
taikomi įgyvendinant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punkte
numatytą savivaldybės funkciją, todėl siekdamas išspręsti pasikartojančių
adresų problemą, Vyriausybės atstovas turėjo remtis teisės normomis, kurios
numato adresų suteikimo tvarką. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog
Vyriausybės atstovo 2011 m. vasario 28 d. reikalavimas Nr. 1R-26 atsakovui yra
grindžiamas iki šio reikalavimo surašymo galios netekusiu teisės aktu bei
teisės aktu, kuris reglamentuoja kitus teisinius santykius, nei prašomi atlikti
veiksmai, pareiškėjo prašymą atmetė.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 19–21), kuriame
prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimą
panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.
Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1.
Teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai
taikė ir aiškino procesinės bei materialinės teisės normas (Lietuvos
Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142,
143 str.). Pareiškėjas sutinka su teismo išvada, jog Vyriausybės 2010 m.
balandžio 28 d. nutarimo Nr. 464 3 punkto nuostata, įpareigojanti
savivaldybės vykdomąsias institucijas iki 2010 m. gruodžio 1 d. pakeisti
adresų objektų duomenis, yra nebegaliojanti, tačiau nesutinka su teismo išvada,
kad panaikinus minėtą nutarimą savivaldybės administracijos direktoriui neliko
pareigos pakeisti teisės aktų reikalavimų neatitinkančius adresų objektų
duomenis. Vyriausybės 2010 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 1030 2.7 punktu 2010 m.
balandžio 28 d. nutarimas pripažintas netekusiu galios nuo 2011 m. sausio 1 d.,
o 1 punktu Vidaus reikalų ministerija iki 2011 m. sausio 1 d. įgaliota parengti
ir patvirtinti Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir
apskaitos tvarkos aprašą. Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu
Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 6 punkto nuostata, jog adresas
yra unikalus, išliko nepakitusi, todėl teisinis reglamentavimas dėl adreso
unikalumo išliko toks pat, koks ir buvo Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d.
nutarimo Nr. 464 galiojimo metu.
2.
Įsigaliojus Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimui Nr. 464, visi
adresų objektų duomenys, kurie buvo suteikti (įregistruoti informacinėse
sistemose) iki šio nutarimo įsigaliojimo dienos, privalėjo būti pakeisti
atsižvelgiant į naujai nustatytus reikalavimus, o naujiems adresų objektams
adresai suteikiami pagal šiuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visus
Vyriausybės atstovo prašyme nurodytus (valstybės įmonės Registrų centras rašte
pateiktus) adresų objektų duomenis atsakovas privalėjo pakeisti iki 2010 m.
gruodžio 1 d. Vyriausybės nutarimas buvo pripažintas netekusiu galios tik
nuo 2011 m. sausio 1 d., t. y. jau tada, kai buvo pasibaigęs Vyriausybės
nutarime nustatytas terminas, iki kurio savivaldybės administracijos
direktorius privalėjo pakeisti visus VĮ Registrų centras rašte nurodytus adresų
objektų duomenis. Taigi buvo preziumuojama, kad nutarimo pripažinimo netekusiu
galios dieną jame nustatyta pareiga administracijų direktoriams iki 2010 m.
gruodžio 1 d. pakeisti nurodytus duomenis jau bus įvykdyta, todėl teisės
aktuose ir nebuvo pakartotinai nustatytas terminas, per kurį savivaldybės
administracijos direktorius turi pakeisti dar nepakeistus adresų objektų
duomenis. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad tokios pareigos nebeliko ar kad
ji gali būti vykdoma per neapibrėžtą terminą. Todėl Vilniaus rajono
savivaldybės administracijos direktoriui iki 2010 m. gruodžio 1 d. nepakeitus
visų valstybės įmonės Registrų centras rašte nurodytų adresų, ši pareiga
neišnyko. Teisės normas aiškinant taip, kad pasibaigus jose nustatytam
terminui, iki kurio viešojo administravimo subjektai įpareigojami atlikti
konkrečius veiksmus, o jų neatlikus, ši pareiga išnyksta, būtų sudarytos
prielaidos viešojo administravimo subjektams piktnaudžiauti savo teisėmis ir
nevykdyti jiems suteiktų įgaliojimų.
3.
Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai imperatyviai
nurodo, jog adresas turi būti unikalus, darytina išvada, kad visi adresų
objektų duomenys privalo atitikti šiuo metu galiojančių teisės aktų
reikalavimus, o tie, kurie jų neatitinka, privalo būti nedelsiant pakeisti.
Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į
apeliacinį skundą (II t., b. l. 25–26) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nesutikdamas su apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, iš esmės pakartojo
atsiliepime į pareiškėjo prašymą pateiktus argumentus. Pažymėjo, kad dalis
VĮ Registrų centras rašte pateikiamų adresų jau yra pakeista. Tuo tarpu
pakeisti likusių, nurodytų rašte adresų, objektų numeraciją Vilniaus rajono
savivaldybės administracija šiuo metu neturi techninių galimybių, nes šių
objektų nėra nekilnojamojo turto registro žemėlapyje (Taisyklių 3, 8, 8.5 p.).
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d.
nutartimi (II t., b. l. 36–42) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimą paliko
nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Vyriausybės atstovo funkcijas
įtvirtinančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnio 2 ir 3 dalimis,
ir jo įgaliojimus ir įgyvendinimo tvarką įtvirtinančiais Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais,
atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes ir darė išvadą, kad įpareigojimo
surašymo metu pareiškėjui buvo žinoma, kad Vilniaus rajono savivaldybės
administracija atlieka prie gatvių sankryžų esančių adresų objektų numerių
keitimą. Be to, nuo 2011 m. sausio 1 d. nebegaliojo
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d.
nutarimo Nr. 464 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1996 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 1395 „Dėl numerių
pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos taisyklių ir
pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo,
keitimo ir įtraukimo į apskaitą taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 3.2 punktas,
nustatęs iki 2010 m. gruodžio 1 d. terminą sprendimams dėl
Lietuvos Respublikos adresų registre įregistruotų adresų objektų, turinčių tą
patį adresą, adresų keitimo priimti. Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtinto
Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos
aprašo 11 punktas numato, kad prie gatvių sankryžų esantiems pastatams ir
jų kompleksams suteikiamas numeris, nurodantis jų priklausomybę tik vienai
gatvei (pavyzdžiui, tai gatvei, iš kurios yra privažiavimas prie pastatų ir jų
kompleksų arba prie kurios pastatas ar pagrindinis pastatų komplekso pastatas
stovi frontalia dalimi ar iš kurios yra įėjimas į pastatą ar pastatų kompleksą).
Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, reikalavimo
pagrindu nurodytas Adresų formavimo taisyklių 6 punktas laikytinas teisės
norma, kuri nustato adreso sudedamųjų dalių išdėstymą adrese, t. y. skirta
nustatyti tvarką, kaip adresai yra nurodomi dokumentuose, tačiau nereguliuoja
objekto adreso suteikimo tvarkos. Pareiškėjo reikalavime taip pat nurodytas Vyriausybės
2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 patvirtintų Adresų registro nuostatų
17 punktas, numatantis, kad valstybės institucijos, Pavadinimų gatvėms,
pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į
apskaitą taisyklių nustatyta tvarka inicijavusios Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nutarimų dėl pavadinimų valstybei nuosavybės teise priklausantiems
statiniams suteikimo priėmimą, pateikia atitinkamų Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nutarimų kopijas. Iš to kyla, kad šiuo metu galiojantis teisinis
reguliavimas dėl adresų keitimo prie gatvių sankryžų esantiems pastatams
konkretaus termino, per kiek laiko adresai turi būti pakeisti, nebenumato.
Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, kad atsakovas turi teisės
aktais numatytą pareigą pakeisti prie gatvių sankryžų esančių pastatų adresus
ir privalo ją vykdyti. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad šią pareigą
atsakovas vykdo. Atsakovas taip pat nurodė, kad yra parengęs įsakymų projektus
dėl reikalavime nurodytų objektų, esančių Grigaičių k. Sodo gatvėje, Nemenčinės
m. Švenčionių gatvėje, Pagirių k. Liepų gatvėje, Rukainių k. Šilėnų gatvėje,
Vaičiūnų k. Draugystės gatvėje, adresų pakeitimo. Tuo metu nedelsiant pakeisti
likusių objektų numeracijos atsakovas negali dėl techninių kliūčių, t. y. dėl
to, kad objektai nepažymėti nekilnojamojo turto registro žemėlapyje.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, jog
2011 m. vasario 28 d. reikalavimu Nr. 1R-26
pareiškėjas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo reikalauti Adresų formavimo
taisyklių 6 punkto, Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr.
464 3.2 punkto, Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715
patvirtintų Adresų registro nuostatų 17 punkto vykdymo, kadangi
savivaldybių veiklos administracinės priežiūros teisinių santykių susiklostymo
metu aktualūs teisės aktai nenustatė atsakovui konkrečių terminų, susijusių su
pareigų, kylančių iš Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio
27 punkte nurodytos savarankiškosios savivaldybių funkcijos, įgyvendinimu. Be
to, atsakovas aktyviai veikė jam priskirtos kompetencijos srityje ir tai, kad vykdė
savo įstatymines pareigas, patvirtina byloje nustatytų aplinkybių visuma. Teismas
pažymėjo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pagal VĮ Registrų
centras 2011 m. liepos 15 d. rašte Nr. (1.1.30)-s-3043 pateiktą objektų,
turinčių tą patį adresą, sąrašą, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos
direktoriaus 2011 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. A27-944 unikalų
Nr. 416001000206 turinčiam objektui suteiktas adresas: Vilniaus r.,
Nemenčinės m., Švenčionių g. 46A, 2011 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. A27-776
unikalų Nr. 417703000014 turinčiam objektui suteiktas adresas
Vilniaus r., Rudaminos k., Vyšnių g. 15, 2011 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. A27-654
unikalų Nr. 440008235865 turinčiam objektui suteiktas adresas Vilniaus r.,
Juodšilių k., Parko g. 17A, unikalų Nr. 413702000296 turinčiam objektui
suteiktas adresas: Vilniaus r., Juodšilių k., Parko g. 2A, unikalų
Nr. 413702000243 turinčiam objektui suteiktas adresas Vilniaus r.,
Juodšilių k., Parko g. 23A.
Teismas taip pat rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo
3 straipsnio 1 dalimi ir 15 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir
pažymėjo, jog teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad atsakovas
atsisakė ar vengė realizuoti Adresų formavimo taisyklių 6 punkto,
Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 464 3.2 punkto (ar
šiuo metu galiojančio Aprašo 11 punkto) bei Adresų registro nuostatų 17 punkto nuostatas,
todėl 2011 m. vasario 28 d. reikalavimo Nr. 1R-26 jam
davimas pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu. Atsižvelgus į tai, kad tarp
nagrinėjamos administracinės bylos šalių nėra ginčo dėl teisės, o tai reiškia,
kad apeliacinio skundo tenkinimo atveju Vilniaus rajono savivaldybės
administracijos direktoriaus teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų (nes
atsakovas vykdė ir vykdo Vyriausybės sprendimus), teisėjų kolegija nusprendė,
kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir
priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.
V.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2012 m. birželio 19 d.
gautas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1457/2012
(II t., b. l. 46−51). Pareiškėjas procesą prašė atnaujinti Administracinių
bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir
12 punkto pagrindu.
Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2
dalies 12 punktu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio
9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P525-7/2013 procesą administracinėje
byloje Nr. A63-1457/2012 atnaujino (II t., b. l. 63–70). Šiuo
aspektu teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog atnaujinti procesą ABTĮ 153
straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių
faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir
nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi
procesiniai sprendimai (2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Gavęs prašymą
atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Vyriausiasis administracinis teismas
pirmiausia vertina, ar paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso
atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi sutampa
(2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-149/2011).
Nustačius, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Vyriausiasis
administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų
priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima
veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų
sprendžiamos taip pat, laikymąsi (2011 m. gegužės 20 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. P261-59/2011). Procesas, siekiant
užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti
atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti
neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas
įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių
stabilumas (2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010;
2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011).
Teisėjų kolegija nusprendė, kad analogiška bylai, kurioje prašoma
atnaujinti procesą, yra 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A858-1551/2012. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje, kurioje
prašoma atnaujinti procesą, priimtą nutartį ir nutartį administracinėje byloje
Nr. A858-1551/2012, konstatavo, jog egzistuoja akivaizdus teismų
praktikos išsiskyrimas. Byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nurodyta,
jog teisės aktuose nebenustatant konkretaus termino, per kiek laiko adresai
turi būti pakeisti, pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo reikalauti Adresų
formavimo taisyklių 6 punkto, Vyriausybės 2010 m. balandžio 10 d. nutarimo Nr.
464 3.2 punkto, Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 patvirtintų
Adresų registro nuostatų 17 punkto vykdymo. Be to, nedelsiant pakeisti
likusių objektų numeracijos atsakovas negalėjo dėl techninių kliūčių, t. y. dėl
to, kad objektai nepažymėti nekilnojamojo turto registro žemėlapyje. Tuo tarpu
2012 m. gegužės 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A858-1551/2012,
pažymėta, jog nors teisės aktai nenumato termino, iki kada atsakovas turi
atlikti nurodytus veiksmus, šie veiksmai turėtų būti atliekami per protingą
laikotarpį, kuris būtų pakankamas būtiniems veiksmams atlikti. Dėl šios
priežasties teismas nustatė terminą, per kurį pareiškėjo reikalauti veiksmai
turi būti atlikti. Šioje nutartyje taip pat nurodyta, kad sisteminis teisės
aktų aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog argumentai, kad negalėjimo
įgyvendinti pareiškėjo reikalavimo dėl ne nuo atsakovo priklausančių
priežasčių, t. y. objektų adresai nebaigti formuoti ir neįbraižyti, nenustato
objektyvių kliūčių pakeisti likusius adresus.
Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog nors teismų praktikoje laikomasi
pozicijos, kad naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika dažniausiai
negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas
atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit (2012
m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-40/2012),
nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nurodytus argumentus, siekiant unifikuoti
teismų praktiką bei užtikrinti konstitucinį imperatyvą, kad analogiškos bylos
būtų sprendžiamos tapačiai, teisėjų kolegija darė išvadą, jog šiuo atveju yra
pagrindas atnaujinti procesą byloje Nr. A63-1457/2012.
Išplėstinė
teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
VI.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo
Vyriausybės atstovo reikalavimo, adresuoto atsakovui Vilniaus rajono
savivaldybės administracijai, priimti sprendimus dėl adresų objektų antrinių
adresų panaikinimo ir adresų objektų, turinčių tą patį adresą, duomenų pakeitimo,
pagrįstumo.
Pirmiausia reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas 2013 m. sausio 9 d. nutartimi procesą administracinėje
byloje Nr. A63-1457/2012 atnaujino Administracinių bylų teisenos
įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. siekdamas užtikrinti
vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Iš nutarties motyvų
matyti, kad procesas administracinėje byloje Nr. A63-1457/2012 buvo
atnaujintas, siekiant atsakyti į klausimą, kaip Vyriausybės atstovas turėtų
įgyvendinti Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros
įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytus įgaliojimus, kai savivaldybėms
tenkančių pareigų įgyvendinimui imperatyvūs terminai netaikomi. Tačiau prieš
pateikiant aktualų taikytinos teisės aiškinimą nagrinėjamoje byloje, visų pirma
reikia priminti nagrinėjamam ginčui aktualią ir nusistovėjusią administracinių
teismų praktiką, susijusią su Vyriausybės atstovų paskirtimi, funkcijomis ir jų
įgyvendinimo tvarka, bei teisinį reguliavimą, kurio kontekste minėta praktika
susiformavo.
Pirminės
pastabos, susijusios su Vyriausybės atstovų paskirtimi ir funkcijomis
Vyriausybės
atstovų paskirtis gali būti atskleista tik ją grindžiant pačios Konstitucijos ir konstitucinės
jurisprudencijos bei joje formuluojamos oficialios konstitucinės doktrinos
nuostatomis. Visų pirma reikia pažymėti, kad Vyriausybės atstovo pareigos yra expressis
verbis įtvirtintos Konstitucijoje. Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ar
savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo
Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai, o šio
straipsnio 3 dalyje – kad Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką
nustato įstatymas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 123 straipsnį Vyriausybės atstovas yra
subjektas, vykdantis savivaldybių priežiūrą, veikiantis Vyriausybės vardu ir
jai pavaldus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d.
nutarimas; 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas turi
plačią diskreciją nustatyti Vyriausybės atstovo įgaliojimus (Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutarimas).
Konstitucijoje
nustatytos Vyriausybės atstovo funkcijos taip pat yra įtvirtintos Lietuvos
Respublikos vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 1 dalies bei Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatose. Tuo metu
konkretūs Vyriausybės atstovo įgaliojimai ir jų vykdymo tvarka reglamentuojami
Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnyje, o šių
įgaliojimų įgyvendinimo tvarka – įstatymo 5 straipsnyje. Taigi savivaldybių administracinė priežiūra yra vykdoma
Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka.
Vietos savivaldos institucijų veiksmų priežiūrą
reglamentuoja ir 1985 m. spalio 15 d. Europos vietos savivaldos chartija
(Valstybės Žinios, 1999, Nr. 82-2418). Europos vietos savivaldos chartijos 8
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kokia administracinė vietinės valdžios
organų priežiūra gali būti vykdoma tik pagal tokią tvarką ir tais atvejais,
kuriuos numato konstitucija ar įstatymas. Ji paprastai vykdoma siekiant
užtikrinti įstatymų ir konstitucinių principų laikymąsi, tačiau aukštesnio
lygio valdžios organai gali vykdyti ir administracinę priežiūrą, susijusią su
vietinės valdžios organams deleguotų uždavinių įgyvendinimo tinkamumo vertinimu
(Chartijos 8 str. 2 d., taip pat žr. Chartijos tekstą anglų kalba). Europos
vietos savivaldos 8 straipsnio 3 dalis įpareigoja vietinės valdžios organų
administracinę priežiūrą vykdyti taip, kad kontroliuojančių organų įsikišimas
būtų proporcingas interesams, kuriuos jie numato ginti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra
suformavęs plačią savivaldybių administracinės priežiūros instituto doktriną,
susijusią su Vyriausybės atstovų funkcijų įgyvendinimu. Nagrinėjamos
administracinės bylos kontekste paminėtinos šios teismų praktikoje
suformuluotos nuostatos:
- Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo aiškinama Vyriausybės atstovo teisė
kreiptis į teismą, įtvirtinta Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo
4 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Teismų praktikoje konstatuota, kad Vyriausybės
atstovo teisė kreiptis į teismą negali būti siejama tik su savivaldybės
administravimo subjekto atsisakymu įvykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą, t.
y. su aktyviu veiksmu. Vyriausybės atstovui Savivaldybių administracinės
priežiūros įstatymas suteikia teisę kreiptis į teismą ne tik tuomet, kai
savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo reikalavimą,
atsisako jį vykdyti ir tokią informaciją jam pateikia, bet ir tuo atveju, kai
Vyriausybės atstovas per įstatymo nustatytą terminą negauna jokios informacijos
apie pateikto rašytinio reikalavimo nevykdymą (Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A756-981/2006, Administracinių teismų praktika Nr. 9). Administracinių
teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad savivaldybės
administravimo subjekto neveikimas gali būti prilyginamas atsisakymui (Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. išplėstinės teisėjų
kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A662-906/2009, Administracinė
jurisprudencija Nr. 18).
- Teismų praktikoje Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkto
nuostatos aiškinamos sistemiškai kartu su šio įstatymo 5 straipsnio teisės
normomis, skirtomis užtikrinti, kad savivaldybės administravimo subjektas
vykdytų įstatymus bei Vyriausybės sprendimus. Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas yra pažymėjęs, kad atsižvelgiant į Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies paskirtį bei prasmę,
Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą apima ir situaciją, kai gavęs
rašytinį reikalavimą administravimo subjektas nereaguoja į jį 1 punkte
nustatytu būdu. Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme toks
administravimo subjekto elgesys yra neveikimas, kuris savaime gali būti
skundžiamas teismui šio minėto įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A180-2158/2006; taip pat žr. 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartį
administracinėje byloje Nr. A556-1557/2008; 2009 m. sausio 26 d.
nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-29/2009). Vengimas
konkretaus atsakymo, atidėliojimas sprendimo dėl Vyriausybės atstovo
reikalavimo be objektyvių priežasčių, dviprasmiškų atsakymų pateikimas nėra
suderinamas su gero administravimo, operatyvumo principais ir suprantamas kaip
atsisakymas vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą pagal Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimas administracinėje byloje
Nr. A556-868/2008).
- Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo praktikoje išaiškinta, kad Savivaldybių administracinės priežiūros
įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiškėjo teisė kreiptis į teismą gali
būti įgyvendinama tik tada, kai savivaldybės administravimo subjektas nesielgia
taip, kaip jį įpareigojo elgtis atitinkamas įstatymas ar Vyriausybės sprendimas
(nutarimas), t. y. nepaiso jam privalomai nustatyto elgesio modelio. Tai
reiškia, kad (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 str. 2 d.
taikymo požiūriu) įstatymo ar Vyriausybės sprendimo savivaldybės administravimo
subjektui nustatyti reikalavimai dėl privalomo elgesio modelio yra (turi būti)
suformuluoti imperatyviai, aiškiai ir nedviprasmiškai (Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A143-1034/2007). Tai taip pat reiškia, kad šie reikalavimai
(jų įgyvendinimas) turi būti aktualūs tiek Vyriausybės atstovo reikalavimo
savivaldybės administravimo subjektui pateikimo metu, tiek ir jo kreipimosi į
teismą metu, nes priešingu atveju būtų nepasiekiamas prašomo įgyvendinti teisės
akto tikslas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 3 d.
nutartis administracinėje byloje Nr. A143-179/2009). Todėl,
sprendžiant Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2
dalies taikymo pagrįstumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina
nustatyti, ar šios teisės normos pagrindu savivaldybės administravimo subjektui
Vyriausybės atstovo pateiktame reikalavime (ir atitinkamame Vyriausybės atstovo
prašyme teismui) nurodyti įstatymai ar Vyriausybės sprendimai (dėl kurių
neįgyvendinimo ar nevykdymo yra jie pateikti) atitinka nurodytus kriterijus.
Taip pat yra būtina išaiškinti teisės akto (kurio įgyvendinimo siekia
Vyriausybės atstovas) paskirtį bei jo taikymo ypatumus (Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A143-1034/2007; 2012 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje
byloje Nr. A143-1273/2012; 2012 m. gegužės 21 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. A858-1551/2012; 2012 m. birželio 8 d.
nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012 ir kt.).
- Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo formuojamos praktikos matyti, kad sprendžiant dėl įpareigojimo
pagrįstumo, yra vertinama, ar atitinkamo Vyriausybės atstovo reikalavimo
savivaldybės administravimo subjektas nevykdo arba delsia vykdyti dėl
objektyvių priežasčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m.
birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-983/2006;
2008 m. birželio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-868/2008;
2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2803/2012).
Spręsdamas dėl priežasčių, sutrukdžiusių įvykdyti imperatyvias teisės normas,
pagrįstumo, teismas vertina, ar savivaldybės administravimo subjektas turėjo
pakankamai laiko teisės aktuose nustatytų veiksmų atlikimui (Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 2 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. A248-983/2006). Reikia pažymėti, kad
paprastai administracinių teismų praktikoje finansinio pobūdžio aplinkybės nėra
vertinamos, kaip sudarančios pagrindą nevykdyti imperatyvių teisės normų
(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. A444-794/2011; 2010 m. gruodžio 6 d.
nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1670/2010; 2012
m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012).
Teismų praktikoje taip pat konstatuota, kad Vietos savivaldos įstatymo 4
straipsnyje numatytu savivaldybės institucijų veiklos laisvės ir
savarankiškumo, kai jos įgyvendindamos įstatymus ir kitus teisės aktus, priima
sprendimus, principu negali būti pateisinamas savivaldybės administracijai
imperatyviai nustatytų pareigų nevykdymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-3204/2011).
- Nagrinėjamos bylos kontekste ypač svarbi
administracinių teismų praktika, suformuota dėl įpareigojimo atlikti veiksmus,
kai teisės aktai nenustato termino, per kurį savivaldybės administravimo
subjektas privalo įgyvendinti imperatyvias teisės aktų nuostatas. Šiuo klausimu
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad termino
nenustatymas teisės akte nepateisina galiojančių ir imperatyvių teisės normų
neįgyvendinimo bei iš čia kylančio Vyriausybės atstovo teisėto reikalavimo
nepaisymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d.
nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2270/2011; 2011 m.
gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-3204/2011;
2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-879/2010).
Šiais atvejais teismas paprastai vertina, ar savivaldybės administravimo
subjektas atliko kokius nors veiksmus, reikalingus tam tikro reikalavimo
įgyvendinimui, ar yra objektyvių duomenų, jog jis vilkina reikalavimo vykdymą,
kiek laiko nėra įgyvendinamos imperatyvios teisės normos, ar savivaldybės
administravimo subjektas dėl svarbių priežasčių, nepriklausančių vien nuo jo
valios, neįvykdė iki Vyriausybės atstovo nurodyto termino tam tikro reikalavimo
bei tai, ar reikalavimas bus įvykdytas per protingą terminą (Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. A552-2803/2012).
Pirmiau minėtos administracinių
teismų praktikoje suformuotos nuostatos suponuoja tai, kad sprendžiant bet kurį
ginčą, susijusį su Vyriausybės atstovo reikalavimo pagrįstumu, reikia pirma,
nustatyti, ar savivaldybės institucijos atsisakė įgyvendinti imperatyvias
teisės normas, ir antra, įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, sutrukdžiusias
savivaldybės administravimo subjektui įvykdyti teisės aktais nustatytas
pareigas.
Dėl savivaldybių vykdomųjų institucijų pareigų, susijusių
su adresų keitimu
Pagal Vietos savivaldos įstatymą, adresų suteikimas ir
keitimas yra savarankiškoji savivaldybių funkcija. Ši funkcija savivaldybės
institucijų kompetencijai priskiriama tiek pagal Vyriausybės atstovo
reikalavimo pareiškimo metu galiojusį Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio
27 punktą, tiek pagal šiuo metu galiojančią šio punkto redakciją (Valstybės
Žinios, 2012, Nr. 136-6958). Įstatyminiu lygmeniu pareiga suteikti ir keisti
gyvenamųjų vietovių gatvėms ar gyvenamosioms vietovėms priskirtų pastatų ir šių
pastatų butų ar patalpų numerius savivaldybės vykdomosioms institucijoms arba
jos pavedimu seniūnams taip pat nustatyta Lietuvos Respublikos teritorijos
administracinių vienetų, jų ribų įstatymo 9 straipsniu 5 dalimi.
Bendrą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių
nekilnojamųjų daiktų adresų struktūrą ir adresų rašymo taisykles reglamentuoja
Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintos Adresų
formavimo taisyklės (Valstybės Žinios, 2002, Nr. 127-5753). Kaip matyti iš
Adresų formavimo taisyklių 6 punkto nuostatų, adresų suteikimas ir keitimas
grindžiamas principine nuostata, jog adresas yra unikalus. Šios taisyklės
taikomos visiems adresų objektams – žemės sklypams, pastatams ar jų kompleksams
(Adresų formavimo taisyklių 4 p.). Taigi Vyriausybė aiškiai ir nedviprasmiškai
nustato, kad adresų objektų, inter alia žemės sklypų, pastatų ar jų
kompleksų, adresas turi būti vienintelis tos rūšies adresas. Šiuo aspektu reikia
pažymėti, kad žemės sklypo, pastato ar pastatų komplekso, įregistruoto Lietuvos
Respublikos nekilnojamojo turto registre, numeris gatvėje ar gyvenamojoje
vietovėje yra privalomoji adreso sudedamoji dalis (Adresų formavimo taisyklių
8.5 p.). Ši adresų struktūros sudedamoji dalis iš esmės lemia, ar žemės sklypų,
pastatų ar jų kompleksų adresas yra unikalus, t. y. nepasikartojantis, tam
tikroje vietoje.
Vis dėlto iki 2010 m. gegužės 5 d. galiojęs teisinis
reguliavimas, nustatytas Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1395
patvirtinta Numerių pastatams, namų butams suteikimo, keitimo ir apskaitos
tvarka (Valstybės Žinios, 1996, Nr. 116-2723; Valstybės Žinios, 2003, Nr.
95-4292), sudarė prielaidas pastatams suteikti antrinius numerius (Numerių
pastatams, namų butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos 11 p.). Be to, nustačius,
kad adresų objektams numeriai suteikti kitaip, negu nustatyta šių Taisyklių 8
punkte, jie buvo nepernumeruojami ir paliekami kokie yra (Numerių pastatams,
namų butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos 9 p., galiojęs iki 2011 m.
sausio 1 d.).
Pareiga imtis aktyvių veiksmų, susijusių su adresų
pakeitimais, inter alia siekiant adresų unikalumo, bei jos įgyvendinimo
terminai buvo nustatyti Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 464
„Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 1395
„Dėl Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos
taisyklių ir Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams
suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“
(Valstybės Žinios, 2010, Nr. 51-2492) (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr.
464). Vyriausybės nutarimo Nr. 464 3 punkte buvo įtvirtinta, kad savivaldybių
vykdomosios institucijos pagal valstybės įmonės Registrų centras pateiktus
duomenis iki 2010 m. gruodžio 1 dienos priima sprendimus dėl pastatų, esančių
prie gatvių sankryžų ir turinčių antrinį adreso objekto numerį, ir, prireikus,
dėl juose esančių patalpų ar butų numerių keitimo bei priima sprendimus dėl
Lietuvos Respublikos adresų registre įregistruotų adresų objektų, turinčių tą
patį adresą, adresų keitimo. Šiuo aspektu reikia priminti, kad Lietuvos
Respublikos adresų registre registruojami žemės sklypai, pastatai ar jų
kompleksai (Adresų formavimo taisyklių 4 p., Lietuvos Respublikos adresų
registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio
10 d. nutarimu Nr. 715 (Valstybės Žinios, 2004, Nr. 93-3415; 2007, Nr.
105-4311), 15.6 p., 15.8 p.). Taigi savivaldybių vykdomosioms institucijoms
kilo pareiga – pirma, priimti sprendimus dėl antrinių adresų panaikinimo ir,
antra, pakeisti adresų objektų, turinčių tą patį adresą, duomenis.
Reikia pažymėti, kad Vyriausybės nutarimas Nr. 464,
nustatęs pareigą priimti sprendimus dėl adresų keitimo iki 2010 m. gruodžio 1
dienos, nuo 2011 m. sausio 1 d. neteko galios. Šis nutarimas pripažintas
netekusiu galios Vyriausybės 2010 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 1030 „Dėl
įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos teritorijos
administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 7-1 ir 9 straipsnius ir kai kurių
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pripažinimo netekusiais galios“ 2.7
punktu (Valstybės Žinios, 2010, Nr. 87-4587). Nepaisant to, pareiga užtikrinti,
jog adresų objektai turi unikalius adresus, neišnyko. Šią pareigą
vienareikšmiškai įtvirtina minėtos Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27
punkto, Teritorijos administracinių vienetų, jų ribų įstatymo 9 straipsnio 5
dalies, Adresų formavimo taisyklių 6 punkto nuostatos. Be to, tik toks
aiškinimas atitinka šiame sprendime jau minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo praktiką, kurioje konstatuota, jog termino nenustatymas teisės akte
nepateisina galiojančių ir imperatyvių teisės normų neįgyvendinimo bei iš čia
kylančio Vyriausybės atstovo teisėto reikalavimo nepaisymo (Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. A556-2270/2011; 2011 m. gruodžio 1 d.
nutartis administracinėje byloje Nr. A63-3204/2011; 2010 m. birželio
28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-879/2010).
Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pabrėžti, kad nors
adresų keitimo procedūrai imperatyvūs terminai netaikomi, tačiau ji negali
tęstis neapibrėžtą terminą. Atsižvelgiant į būtinybę laikytis teisės, remiantis
teisėtumo, teisinio aiškumo, valdymo efektyvumo principais, neleidžiama, kad
savivaldybės institucijos veiktų be jokių laiko ribų, visų pirma taip
sukeldamos grėsmę, jog tam tikrų sprendimų priėmimas bus vilkinamas.
Pagrindinis savivaldybių veiklos reikalavimas ir tikslas – užtikrinti, kad
savivaldybės funkcijos, numatytos įstatyme, bus įgyvendintos laiku – yra labai
svarbūs visai savivaldybės bendruomenei ir kitiems suinteresuotiems subjektams.
Todėl savivaldybės vykdomosios institucijos turi priimti savo sprendimus per
protingą terminą. Šio termino trukmė turėtų būti įvertinta atsižvelgiant į
konkrečias kiekvienos pareigos įgyvendinimo aplinkybes ir, visų pirma, jos
kontekstą, įvairius procedūrinius etapus, kuriuos atsakovas turi atlikti, kitų
kompetentingų valdžios institucijų elgesį, pareigos įgyvendinimo sudėtingumą ir
reikšmę vietos bendruomenei bei kitiems suinteresuotiems subjektams. Šiuo
atžvilgiu svarbių kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Šios aplinkybės, kaip antai
veiksmų, kuriuos reikia atlikti, siekiant įgyvendinti tam tikras pareigas,
sudėtingumas, gali būti laikomos pateisinančiomis terminą, kuris iš pirmo
žvilgsnio atrodo per ilgas. Visas šias aplinkybes privalo įvertinti ir
Vyriausybės atstovas, nustatydamas reikalavimo, adresuoto savivaldybėms,
įgyvendinimo terminą, kurio trukmė taip pat privalo atitikti protingumo
imperatyvą. Be to, tik įvertinus įvardytas aplinkybes, būtų sudaromos realios
galimybės laikytis Europos vietos savivaldos 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto
proporcingumo principo imperatyvų, t. y. savivaldybių administracinę priežiūrą
vykdyti taip, kad Vyriausybės atstovo reikalavimai būtų proporcingi interesams,
kuriuos jis numato ginti.
Tokių teismo išvadų negali paneigti tai, kad nagrinėjamu
atveju ginčas kilo dėl savarankiškosios savivaldybių funkcijos įgyvendinimo. Iš
tiesų, iš nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad savarankiškųjų
savivaldybės funkcijų įgyvendinimas reiškia, jog savivaldybė turi tam tikrą
įstatymų leidėjo suteiktą veiksmų laisvę, pasirinkti būdus, kaip šias funkcijas
įvykdyti. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą,
savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų
suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais.
Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų
nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra
atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą <...>. Pastebėtina, kad šiomis
nuostatomis įgyvendinamas konstitucinis savivaldybių savarankiškumo ir veiklos
laisvės principas, kuriuo grindžiama visa vietos savivalda (Konstitucijos 120
str. 2 d., Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 2 p., Europos vietos savivaldos
chartijos preambulė, taip pat žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimus, Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A822-617/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19). Vis dėlto,
vietos savivaldos institucijų teisė numatyti, kaip šios įstatymais arba kitais
teisės aktais nustatytos pareigos bus įgyvendinamos vietos valdymo lygmenyje,
nėra absoliuti. Šiuo aspektu paminėtina Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo jurisprudencija, kurioje ne kartą buvo pažymėta, jog Konstitucijos 120
straipsnio 2 dalies nuostatos, kad savivaldybės veikia laisvai ir
savarankiškai, negalima atsieti nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos,
kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje
bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai) ir nė viena iš savivaldybėms numatytų funkcijų nereiškia,
kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos (Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte
taip pat nustatyta, kad įgyvendinant savarankiškąsias funkcijas, savivaldybių
veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta
įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose. Nagrinėjamu atveju išplėstinė
teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad savivaldybių veikla yra, be kita ko,
saistoma bendrųjų teisės principų, taip pat viešojo administravimo principų. Todėl
kai imperatyvios teisės normos nustato savivaldybės pareigą imtis veiksmų, teismas
negali leisti savivaldybėms ginčyti Vyriausybės atstovo reikalavimo vien tuo
pagrindu, jog savivaldybių veikla grindžiama savivaldybių veiklos laisve ir
savarankiškumu. Tokia situacija prieštarautų efektyvumo principui, kuris
taikomas ir vietinės valdžios veiklai, bei kitiems vietos savivaldos
principams, puoselėjamiems Konstitucijos ir įstatymų. Vietinės valdžios institucijos
turi teisę naudotis veiksmų laisve, įgyvendindamos savarankiškąsias funkcijas, tačiau
pasinaudojimas ja turi būti aiškiai pagrįstas ir racionaliai motyvuotas.
Neatrodo, kad aptarti reikalavimai neproporcingai mažintų vietinės valdžios institucijų
veiklos savarankiškumą.
Taigi tokiomis aplinkybėmis reikia įvertinti, ar nagrinėjamu
atveju atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija neįgyvendino
imperatyvių teisės normų, susijusių su sprendimų dėl adresų keitimo priėmimu.
Pažymėtina, kad atsižvelgus į pirmiau cituotą nusistovėjusią administracinių
teismų praktiką bei šiame sprendime padarytas išvadas, atsakovo atsisakymu
įvykdyti reikalavimą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5
straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme gali būti pripažintas imperatyvių
teisės normų neįgyvendinimas per protingą terminą.
Dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pareigos
priimti sprendimus dėl antrinių adresų panaikinimo
Panaikinus Vyriausybės nutarimą Nr. 464, įtvirtinusį
savivaldybių pareigą priimti sprendimus dėl antrinių adresų panaikinimo iki
2010 m. gruodžio 1 d., Vidaus reikalų ministerija buvo įgaliota parengti ir
patvirtinti Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir
apskaitos tvarkos aprašą (Vyriausybės nutarimo Nr. 1030 1.2 p.). Įgyvendindamas
šį įgaliojimą, vidaus reikalų ministras 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57
patvirtino Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir
apskaitos tvarkos aprašą. Pagal šio Aprašo 11 punktą, prie gatvių sankryžų
esantiems pastatams ir jų kompleksams suteikiamas numeris, nurodantis jų
priklausomybę tik vienai gatvei (pavyzdžiui, tai gatvei, iš kurios yra
privažiavimas prie pastatų ir jų kompleksų arba prie kurios pastatas ar
pagrindinis pastatų komplekso pastatas stovi frontalia dalimi ar iš kurios yra
įėjimas į pastatą ar pastatų kompleksą). Šiuo aspektu pažymėtina, kad
Vyriausybės atstovas, teikdamas 2011 m. vasario 28 d. reikalavimą Nr.
1R-26, nurodė du adresus, kurie turėjo antrinį adreso objekto numerį (I t., b.
l. 5), tačiau iš bylos duomenų matyti, kad šie adresai buvo pakeisti (I t., b.
l. 4). Šią aplinkybę 2013 m. gegužės 22 d. vykusio apeliacinės instancijos
teismo posėdžio metu patvirtino ir Vyriausybės atstovo atstovė (2013 m. gegužės
22 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio garso įrašas). Reikia pabrėžti,
kad suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami
tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Atsakovui įvykdžius pareigą pakeisti
antrinius adresus, išnyko ir šios bylos dalies skundo objektas. Tokiomis
aplinkybėmis, siekiant savivaldybių veiklos administracinės priežiūros
instituto tikslų, teismo įpareigojimas pakeisti antrinius adresus nebėra
reikalingas ir iš esmės būtų perteklinis bei beprasmis. Atsižvelgusi į tai,
išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas užbaigti šios bylos
dalį, ją nutraukiant pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101
straipsnio 1 punktą.
Šiuo klausimu reikia priminti, kad toks sprendimas taip pat
atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią
reikalaujama, kad Vyriausybės atstovo reikalavimai (jų įgyvendinimas) būtų
aktualūs tiek Vyriausybės atstovo reikalavimo savivaldybės administravimo
subjektui pateikimo metu, tiek ir jo kreipimosi į teismą metu, nes priešingu
atveju būtų nepasiekiamas prašomo įgyvendinti teisės akto tikslas (Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. A143-179/2009).
Dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pareigos
priimti sprendimus dėl adresų objektų, turinčių tą patį adresą, pakeitimo
Šioje byloje jau konstatuota, kad atsakovo pareiga priimti
sprendimus dėl adresų objektų, turinčių tokį patį adresą, kyla iš Vietos
savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punkto, Teritorijos administracinių
vienetų, jų ribų įstatymo 9 straipsnio 5 dalies, Adresų formavimo taisyklių 6 punkto
nuostatų. Reikia pažymėti, kad minėtas teisinis reguliavimas taikomas
sprendimams dėl patalpų ir žemės sklypų. Todėl atsakovo kompetencijai
priskirtina užtikrinti, kad tiek patalpos, tiek žemės sklypai turėtų unikalius
adresus.
Kalbant apie sprendimų dėl patalpų adresų priėmimą, reikia
priminti, kad Vyriausybės atstovas 2011 m. vasario 28 d. reikalavimą Nr. 1R-26
formulavo pagal valstybės įmonės Registrų centras 2010 m. gegužės 6 dienos
rašte Nr. (1.1.30.)s-2020 pateiktus duomenis (I t., b. l. 5, 22). Tokiu būdu
tarp adresų objektų, turinčių tokį patį adresą, Vyriausybės atstovas buvo
nurodęs ir patalpas, turinčias tokį patį adresą (I t., b. l. 43–47). Pareiškėjo
kreipimosi į teismą metu duomenys buvo tikslinami pagal valstybės įmonės Registrų
centras 2011 m. liepos 15 d. raštą Nr. (1.1.30)s-3043 (I t., b. l. 11).
Galiausiai, byloje pateikti valstybės įmonės Registrų centras 2013 m. gegužės
20 d. rašto Nr. (1.1.29.)s-2194 duomenys patvirtina, kad ginčo dėl patalpų,
turinčių tokį patį adresą, pareiškėjas nebekelia (taip pat žr. 2013 m. gegužės
22 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio garso įrašą). Minėta, kad
atsakovui įvykdžius įstatyme nustatytas pareigas, teismo įpareigojimas atlikti
veiksmus, kurie jau yra atlikti, nėra tikslingas. Pagal Administracinių bylų
teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktą, nustatytos aplinkybės yra pagrindas
nutraukti šios bylos dalį dėl įpareigojimo priimti sprendimus dėl patalpų,
turinčių tokį patį adresą, duomenų keitimo.
Kita vertus, iš bylos duomenų matyti, kad bylos nagrinėjimo
metu atsakovas nėra priėmęs atitinkamų sprendimų dėl 86 žemės sklypų adresų.
Šią aplinkybę patvirtina 2013 m. gegužės 20 d. valstybės įmonės Registrų centras
raštas Nr. (1.1.29)s-2194. Taigi atsakovas iš 539 adresų, dėl kurių buvo
pareikštas 2011 m. vasario 28 d. reikalavimas Nr. 1R-26 (I t., b. l. 33),
pakeitė 453 žemės sklypų adresus, tačiau 86 objektų adresai liko nepakeisti. Ši
bylos duomenimis nustatyta aplinkybė apibrėžia ir šios bylos ginčo dalyką bei
tolimesnio bylos nagrinėjimo apimtį. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes,
išplėstinė teisėjų kolegija vertins, ar atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės
administracija, nepriėmusi sprendimų dėl valstybės įmonės Registrų centras 2013
m. gegužės 20 d. rašte Nr. (1.1.29)-s-2194 nurodytų adresų objektų, turinčių tą
patį adresą, – 86 žemės sklypų duomenų pakeitimo, pažeidė Vietos savivaldos
įstatymo 6 straipsnio 27 punkto bei Adresų formavimo taisyklių 6 punkto nuostatas.
Likusi bylos dalis dėl žemės sklypų adresų keitimo, remiantis Administracinių
bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, turi būti nutraukta.
Teikdamas paaiškinimus, kodėl kai kurie objektų adresai
negali būti pakeisti nedelsiant, atsakovas nurodo, kad šių objektų nėra
nekilnojamojo turto registro žemėlapyje. Atsakovo teigimu, atsižvelgus į tai,
kad adresų objektai nėra pažymėti žemėlapyje, objektų neįmanoma identifikuoti
ir apskritai nėra galimybės nustatyti, kokioje vietoje jie yra. Todėl tam, kad
būtų pakeisti Vyriausybės atstovo nurodyti vienodi adresai iš karto, būtina
valstybės įmonei Registrų centras adresų objektus pažymėti nekilnojamojo turto
registro žemėlapyje (I t., b. l. 50). Atsakovas taip pat nurodo, kad kai kurie
adresų objektai, nurodyti valstybės įmonės Registrų centras pažymoje, pagal kurią
buvo formuluojamas Vyriausybės atstovo reikalavimas, net nėra įregistruoti
nekilnojamojo turto registre (II t., b. l. 26).
Iš tiesų, reikia pripažinti, jog tai, kad tam tikri adresų
objektai nėra įbraižyti nekilnojamojo turto registro žemėlapyje, galėjo sukliudyti
priimti sprendimus dėl tam tikrų adresų objektų nedelsiant. Kita vertus, minėta,
kad savivaldybių pareiga imtis aktyvių veiksmų, priimant sprendimus dėl adresų
objektų adresų keitimo, buvo įtvirtinta Vyriausybės nutarimu Nr. 464,
kuris įsigaliojo 2010 m. gegužės 5 d. Taigi atsakovas pareigai priimti
sprendimus dėl adresų keitimo įvykdyti turėjo daugiau nei trejus metus.
Įvertinus aplinkybes, žinomas bylos nagrinėjimo metu, ypač
savivaldybės pareigos vykdymo trukmę, darytina išvada, kad byloje pateikti
duomenys nepatvirtina, jog atsakovas veikė pakankamai aktyviai. Šiuo klausimu
pažymėtina, kad atsakovas nepateikė jokių argumentų ar duomenų, pagrindžiančių,
kad tam tikrų adresų objektų įbraižymas nekilnojamojo turto registro žemėlapyje
yra būtinas ir vienintelis būdas įvykdyti pareigas, susijusias su adresų
keitimu. Atsakovas taip pat nepateikė duomenų, kad kreipėsi į valstybės įmonę
Registrų centras, prašydamas spręsti klausimus, susijusius su adresų keitimu.
Byloje nėra duomenų ir apie tai, ar atsakovas kreipėsi į kitas kompetentingas
valstybės institucijas, siekdamas pašalinti kliūtis, trukdančias priimti tam
tikrus sprendimus dėl adresų keitimo, pvz., kreipėsi į Lietuvos Respublikos
gyventojų registrą, siekdamas susisiekti su sklypų savininkais ir pan. Be to, reikia
pažymėti, kad atsakovas, kaip vietos valdžios institucija, garantuojanti
veiksmingą ir tiesiogiai su piliečiais susijusį valdymą, turi geras galimybes
bendrauti su vietos bendruomenės nariais. Ši atsakovo nurodyta pareigos
nevykdymo priežastis vertinama kritiškai ir dėl to, kad, kaip matyti iš bylos
duomenų, žemės sklypų, turinčių tą patį adresą, numeracija yra palaipsniui
keičiama – iš 539 žemės sklypų adresų liko nepakeisti 86 žemės sklypų adresai.
Duomenų, kad šių žemės sklypų adresai buvo pakeisti dėl to, jog valstybės įmonė
Registrų centras šiuos adresų objektus įbraižė į nekilnojamojo turto registro
žemėlapį, byloje nėra. Galiausiai, atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo
teiginys, jog kai kurie adresų objektai nėra įregistruoti nekilnojamojo turto
registre. Atsakovas konkrečiai nenurodė nė vieno žemės sklypo, kuriam būtų
taikytinas minėtas teiginys. Įvertinusi tai, kas pasakyta, išplėstinė teisėjų
kolegija daro išvadą, jog faktas, kad sprendimų dėl adresų keitimo priėmimas
yra sudėtingas, nepateisina daugiau nei trejų metų trukmės, juolab esant tik
kai kuriems faktiniams pareigos įgyvendinimo sunkumams.
Padarytos išvados yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas
Vilniaus rajono savivaldybės administracija neįgyvendino imperatyvių Vietos
savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punkto ir Adresų formavimo taisyklių 6
punkto nuostatų per protingą terminą.
Dėl vienodos administracinių teismų praktikos formavimo
nagrinėjamoje byloje
Šioje byloje konstatuota, kad ar savivaldybės vykdomosios
institucijos atitinkamas imperatyviose teisės normose nustatytas pareigas
įgyvendino per protingą terminą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į
konkrečias kiekvienos pareigos įgyvendinimo aplinkybes ir, visų pirma, jos faktinį
kontekstą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. A63-1457/2012
buvo sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos
veiksmų teisėtumo. Kita vertus, administracinėje byloje Nr. A858-1551/2012
atsakovu buvo patraukta kur kas mažesnė Širvintų rajono savivaldybės
administracija ir šios bylos ginčo dalykas buvo susijęs su mažesniu adresų
objektų skaičiumi. Be to, administracinėje byloje Nr. A858-1551/2012
ginčas kilo dėl Adresų formavimo taisyklių 6 punkto ir 17 punkto įgyvendinimo,
t. y. Vyriausybės atstovas reikalavo priimti sprendimus dėl adresų objektų,
turinčių tą patį adresą, duomenų pakeitimo, tuo metu visi antriniai adresai
buvo pakeisti. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad skirtingos bylų faktinės
aplinkybės neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad tik viena iš paminėtų
nutarčių turėtų būti vertinama, kaip teisės šaltinis, kuriuo būtina vadovautis
priimant sprendimus kitose panašiose bylose.
Vis dėlto, šios bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusios ir
pirmiau sprendime aptartos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti atsakovo
Vilniaus rajono savivaldybės administracijos neveikimą ir siekiant ginčą
išspręsti iš esmės – panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2012 m. balandžio 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Šiuo atveju, siekiant
išvengti galimų teisinių ginčų ateityje bei įvertinus valstybės įmonės Registrų
centras pateiktą informaciją apie nepakeistų žemės sklypų, turinčių tą patį
adresą, duomenis, teisinį reguliavimą, susijusį su adresų keitimu,
atsižvelgiant į protingumo, proporcingumo principus, atliekamų veiksmų pobūdį
ir sudėtingumą, išplėstinė teisėjų kolegija įpareigoja atsakovą per šešis
mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų
formavimo taisyklių 6 punkto nuostatas ir priimti sprendimus dėl valstybės
įmonės Registrų centras 2013 m. gegužės 20 d. rašte Nr. (1.1.29.)-s-2194
nurodytų adresų objektų, turinčių tą patį adresą, duomenų pakeitimo bei
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715
patvirtintų Lietuvos Respublikos adresų registro nuostatų 17 punkto nustatyta
tvarka per 5 darbo dienas nuo sprendimo pakeisti adresų objekto duomenis
įsigaliojimo, pateikti Lietuvos Respublikos adresų registro tvarkymo įstaigai
šių sprendimų ir jų atitinkamų priedų kopijas.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, 140 straipsnio
1 dalies 2 punktu, 162
straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
n u s p
r e n d ž i a:
Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012
m. balandžio 2 d. nutartį.
Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011
m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą
tenkinti iš dalies.
Įpareigoti atsakovą Vilniaus rajono savivaldybės
administraciją per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos
įvykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr.
2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 6 punkto nuostatas ir priimti
sprendimus dėl valstybės įmonės Registrų centras 2013 m. gegužės 20 d. rašte
Nr. (1.1.29.)-s-2194 nurodytų adresų objektų, turinčių tą patį adresą,
duomenų pakeitimo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d.
nutarimu Nr. 715 patvirtintų Lietuvos Respublikos adresų registro nuostatų 17
punkto nustatyta tvarka per 5 darbo dienas nuo sprendimo pakeisti adresų
objekto duomenis įsigaliojimo, pateikti Lietuvos Respublikos adresų registro
tvarkymo įstaigai šių sprendimų ir jų atitinkamų priedų kopijas.
Likusią bylos dalį nutraukti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimė
Baltrūnaitė
Anatolijus
Baranovas
Ramūnas
Gadliauskas
Ričardas
Piličiauskas
Veslava
Ruskan